Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dupondius“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2‑459-853/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Saitema“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dupondius“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Saitema“ kreipėsi į teismą ieškiniu dokumentinio proceso tvarka prašydama iš atsakovės priteisti 5556,47 Eur skolą, 2436,77 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. gegužės 10 d. tarp ieškovės UAB „Saitema“ ir atsakovės UAB „Dupondius“ buvo sudaryta Transporto paslaugų sutartis Nr. 24/2015 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti transporto paslaugas atsakovei, fiksuojant paslaugos atlikimą PVM sąskaita-faktūra, o atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei už paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. Šalys susitarė, kad atsakovė už paslaugas ieškovei moka bankiniu pavedimu pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą per 30 kalendorinių dienų, nuo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos, gautas elektroniniu ar registruotu paštu. Laiku neatsiskaičius su ieškove, pradedami skaičiuoti 0,2 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną. Nustatytais terminais atsakovei neatsiskaičius su ieškove, 2015 m. gruodžio 8 d. elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą dėl įsiskolinimo padengimo ir bankroto bylos iškėlimo, kuriame nurodė neapmokėtos skolos ir delspinigių dydį, tačiau atsakovė skolos nesumokėjo.

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. sausio 18 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino. 2016 m. vasario 15 d. teisme gauti atsakovės prieštaravimai. Ieškovė 2016 m. kovo 21 d. pateikė atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus, pareiškė prašymą atmesti atsakovės prieštaravimus kaip nepagrįstus ir palikti nepakeistą 2016 m. sausio 18 d. teismo preliminarų sprendimą. 2016 m. balandžio 18 d. teisme gautas ieškovės pareiškimas dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo. Nurodė, kad atsakovė sumokėjo 400,00 Eur skolos dalį, kuri mažintina delspinigių dalyje, todėl prašė priteisti 5556,47 Eur skolos, 2036,77 Eur delspinigių bei bylinėjimo išlaidas. Atsakovė UAB „Dupondius“ pateiktais prieštaravimais su ieškinio sutiko iš dalies, nesutikdama dalyje dėl delspinigių sumos. Nurodė, kad ieškinio dalyką sudaro 2015 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 1583 ir 2015 m. spalio 15 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 1592, kurių apmokėjimo terminai, remiantis sutarties 3.3 punktu, atitinkamai yra 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. lapkričio 15 d. Atsakovė pateikė delspinigių paskaičiavimą, kuriame nurodė, kad PVM sąskaita-faktūra Nr. 1583, kurios laikotarpio pradžia 2015 m. spalio 31 d., pabaiga – 2016 m. sausio 15 d., skola, nuo kurios skaičiuojami delspinigiai – 3944,60 Eur, delspinigiai už 1 dieną – 7,89 Eur, uždelstos 76 dienos, todėl delspinigiai paskaičiuoti pagal šią PVM sąskaitą-faktūrą – 599,58 Eur. PVM sąskaita-faktūra Nr. 1592, kurios laikotarpio pradžia 2015 m. lapkričio 15 d., laikotarpio pabaiga – 2016 m. sausio 15 d., skola nuo kurios skaičiuojami delspinigiai – 6043,95 Eur, delspinigiai už 1 dieną – 12,09 Eur, todėl delspinigiai pagal šią PVM sąskaitą-faktūrą – 737,36 Eur. Iš viso pagal PVM sąskaitas-faktūras Nr. 1583 ir Nr. 1592 paskaičiuotini delspinigiai 1336,94 Eur. Atsakovė pateikdama 2016 m. balandžio 12 d. prašymą bei papildomus rašytinius paaiškinimus teismui, nurodė, kad skola ieškovei yra 5156,47 Eur, kadangi atsakovė 2016 m. vasario 1 d. sumokėjo ieškovei 400,00 Eur sumą, prašė taikyti ieškinio senatį bei skolą išdėstyti dalimis, atsižvelgiant į atsakovės finansinę padėtį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu 2016 m. sausio 18 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-459-853/2016 pakeitė. Nusprendė ieškovės UAB „Saitema“ ieškinį atsakovei UAB „Dupondius“ tenkinti iš dalies. Priteisė ieškovei UAB „Saitema“ iš atsakovės UAB „Dupondius“, 5556,47 Eur skolos, 1769,68 Eur delspinigių, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016-01-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 723,70 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau -CK ) 6.808 straipsnio 1 dalimi sprendė, kad, pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Draudžiama vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, žinodama apie savo pareigą sumokėti ieškovei, šios pareigos nevykdė, liko skolinga, todėl iš atsakovės ieškovei priteistina 5556,47 Eur skola.

Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė sumažino ieškinio reikalavimą, prašydama priteisti 5556,47 Eur skolos bei 2036,77 Eur delspinigių. Pažymėjo, kad ginčas kilo dėl to, jog atsakovė 2016 m. vasario 1 d. mokėjimo pavedimu sumokėjo ieškovei 400,00 Eur, kuriuos ieškovė įskaitė mažindama delspinigių dydį. Atsakovė nurodo, kad ši suma turėjo sumažinti skolos dydį. Teismas sprendė, kad pagal CK 6.54 straipsnio 1-4 dalis, jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu; antrąja eilę įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti; ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Byloje nėra duomenų, jog šalys Sutartimi ar kitaip būtų susitarusios dėl kitokio įmokų paskirstymo nei numato įstatymas. Teismas konstatavo, jog ieškovė vadovaudamasi CK 6.54 straipsniu pagrįstai sumažino delspinigių dydį, įskaitydama atsakovės pervestą 400,00 Eur sumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Dupondius“ prašo pakeisti 2016 m. gegužės 9 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą, priteisti iš atsakovės ieškovei 5156,47 Eur skolos ir 133,68 Eur delspinigių. Priteistą skolą išdėstyti mokėti lygiomis dalimis, mokant kiekvieną mėnesį po 1000 Eur skolos, mokėjimą pradėti po vieno mėnesio, po teismo sprendimo įsiteisėjimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

Teismas sprendime nepasisakė, kokie įrodymai byloje pagrindžia, kad šiuo atveju taikytina CK 6.54 straipsnio 1- 4 dalis. Iš 2016-02-01 dienos 400 Eur mokėjimo pavedimo UAB „Dupondtus“ matyti, kad nurodė, kad moka dalį skolos, o ne atlieka pavedimą ieškovei, pagal pasirašytą 2015-05-10 dienos sutartį. Ieškovė gavusi dalinį skolos mokėjimą ir nesutikdama su tuo, kad tai yra įmoka padengti skolai, privalėjo atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą. Kadangi ieškovė to nepadarė, todėl laikytina, kad ji savo veiksmais patvirtino, kad 2016-02-01 įmoka 400 Eur įskaitytina į pagrindinės skolos dengimą. Dėl nurodyto teismo sprendimas skolos priteisimo dalyje keistinas, ją sumažinant 400 Eur priteisiant 5156,47 Eur skolos.

Teismas, priteisdamas delspinigių dydį akivaizdžiai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Ieškinio dalyką sudaro 2015-09-30 PVM sąskaita faktūra Nr. 1583 ir 2015-10-15 PVM sąskaita faktūra Nr. 1592. Delspinigius ieškovė privalėjo skaičiuoti tik pagal šias dvi nurodytas sąskaitas. Apeliantė teigia, kad Kasacinis Teismas laikosi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Pagal 2015-05-10 transporto paslaugų sutarties Nr. 24/2015 3.5 punktą, šalys sutarė, kad už kiekvieną pavėluotą apmokėjimo dieną užsakovas(atsakovas) moka 0,2 procentų delspinigių nuo sąskaitos sumos. Šis sutarties punktas akivaizdžiai prieštarauja bendrosioms sutarties sudarymo nuostatoms bei tikslams. Tokią sutartį atsakovė pasirašė iš nepatyrimo. Teismas, priimdamas sprendimą privalėjo įvertinti šį sutarties punktą ir pripažinti jį, kaip prieštaraujantį sąžiningumo ir protingumo principams. Prašomi priteisti delspinigiai yra akivaizdžiai per dideli ir neprotingi. Protinga delspinigių norma pagal susiklosčiusią verslo praktiką sudaro 0,02 procento. Bendra delspinigių suma, kurią teismas turėtų priteisti pagal šias sąskaitas sudaro 133,68 Eurus.

Visiškai nesuprantamas ir nemotyvuotas teismo sprendimas dalyje dėl atsakovės prašymo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Saitema“ prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais motyvais:

Teismas pagrįstai nurodė, kad pagal CK 6.54 straipsnio 1- 4 dalis, jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu; antrąja eilę įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti; ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Atsakovė nepateikė įrodymų jog šalys būtų susitarusios dėl kitokio įmokų paskirstymo nei numato įstatymas. Apeliantės argumentai, jog teismas sprendime nepasisakė, kokie įrodymai byloje pagrindžia, kad šiuo atveju taikytinos minėtos nuostatos yra visiškai nepagrįsti. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė pagrįstai sumažino delspinigių dydį, įskaitydama atsakovės pervestą 400,00 Eur sumą.

Atsakovė, būdama verslo subjektu, turinti patirties verslo bei derybų srityje, laisva valia pasirašiusi sutartį ir susitarimą dėl delspinigių dydžio, žinodama apie prisiimamus įsipareigojimus, galėjo numatyti sutarčių neįvykdymo teisinius padarinius. Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, kadangi ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos. Nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas priimdamas sprendimą ir priteisdamas delspinigius visiškai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Apeliantė reikšdama prieštaravimus, taip pat teikdama teismui papildomus paaiškinimus sutiko su 0,2 procentų delspinigių dydžiu, kuris atitiko šalių valią. Apeliaciniame skunde keliami reikalavimai dėl aiškiai per didelių delspinigių ir dėl jų sumažinimo vertintini kaip naujos aplinkybės ir nauji reikalavimai, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme ir negali būti apeliacijos dalyku (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ( toliau-CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis)). Be to nėra pagrindo teigti apie ieškovės nepagrįstą praturtėjimą atsakovės sąskaita. Atsakovė ilgą laiką nevykdė savo prievolių. Apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti teismo sprendimo.

Nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas nepagrįstai neišdėstė sprendimo įvykdymo. Atsakovės pareiga pateikti įrodymus apie savo finansinę būklę. Priešingai nei apeliantė nurodo, teismas pagrindė savo sprendimą šioje dalyje, todėl nėra pagrindo jo keisti. Atsakovė nepateikė pakankamų ir patikimų įrodymų, kad jos finansinė būklė yra bloga ir kad ateityje ji neabejotinai pagerės. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės įsiskolinimas tęsiasi jau ilgą laiką. Nuo civilinės bylos inicijavimo pradžios (2016 m. sausio mėnesio atsakovė yra sumokėjusi tik 400 Eur skolos (delspinigių) dalį. Atsakovė geranoriškai skolos dalimis nedengia, todėl nėra įrodymų ir dėl ateityje teismo sprendimo vykdymo dalimis. Atsižvelgiant į apeliantės argumentus nėra pagrindo keisti sprendimo šioje dalyje ir sprendimą išdėstyti pagal apelianto išdėstytą prašymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis ( CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Byloje kilo ginčas dėl delspinigių dydžio, dėl to, jog atsakovė sumokėjo ieškovei 400,00 Eur, kuriuos ieškovė įskaitė mažindama delspinigių dydį.

Byloje nustatyta, kad 2015 m. gegužės 10 d. tarp ieškovės UAB „Saitema“ ir atsakovės UAB „Dupondius“ buvo sudaryta Transporto paslaugų sutartis Nr. 24/2015, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti transporto paslaugas atsakovei, fiksuojant paslaugos atlikimą PVM sąskaita-faktūra, o atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei už paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. Šalys sutarties 2.2.1 punkte susitarė, kad atsakovė už paslaugas ieškovei įsipareigojo apmokėti pagal pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą per 30 kalendorinių dienų, nuo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. Laiku neatsiskaičius su ieškove, įsipareigojo už kiekvieną pavėluotą apmokėjimo dieną mokėti po 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo sąskaitos sumos (Sutarties 3.5. punktas). Šalys susitarė, kad sutartis gali būti pakeista ir papildyta raštišku abiejų šalių susitarimu. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis sprendė , kad atsakovė skolą pagal sutartį apmokėjo tik iš dalies, todėl liko ieškovei skolinga 5556,47 Eur skolos ir 2436,77 Eur delspinigių. 2016m. sausio 18 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.

2016 m. vasario 15 d. priimti prieštaravimai, kuriuose atsakovė nesutikdama dalyje dėl delspinigių sumos, nurodė, kad ieškinio dalyką sudaro 2015 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 1583 ir 2015 m. spalio 15 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 1592, kurių apmokėjimo terminai, remiantis sutarties 3.3 punktu, atitinkamai yra 2015 m. spalio 30 d. ir 2015 m. lapkričio 15 d. Atsakovė pateikė delspinigių paskaičiavimą, kuriame nurodė, kad PVM sąskaita-faktūra Nr. 1583, kurios laikotarpio pradžia 2015 m. spalio 31 d., pabaiga – 2016 m. sausio 15 d., skola, nuo kurios skaičiuojami delspinigiai – 3944,60 Eur, delspinigiai už 1 dieną – 7,89 Eur, uždelstos 76 dienos, todėl delspinigiai paskaičiuoti pagal šią PVM sąskaitą-faktūrą – 599,58 Eur. PVM sąskaita-faktūra Nr. 1592, kurios laikotarpio pradžia 2015 m. lapkričio 15 d., laikotarpio pabaiga – 2016 m. sausio 15 d., skola nuo kurios skaičiuojami delspinigiai – 6043,95 Eur, delspinigiai už 1 dieną – 12,09 Eur, todėl delspinigiai pagal šią PVM sąskaitą-faktūrą – 737,36 Eur. Iš viso pagal PVM sąskaitas-faktūras Nr. 1583 ir Nr. 1592 paskaičiuotini delspinigiai 1336,94 Eur. Atsakovė pateikė 2016 m. balandžio 12 d. prašymą bei papildomus rašytinius paaiškinimus teismui, nurodydama, kad skola ieškovei yra 5156,47 Eur, kadangi atsakovė 2016 m. vasario 1 d. sumokėjo ieškovei 400,00 Eur sumą. Ieškovė sumažino ieškinio reikalavimą, prašydama priteisti 5556,47 Eur skolos bei 2036,77 Eur delspinigių, t.y. ieškovė 400,00 Eur sumažino delspinigių dydį. Atsakovės teigimu ši suma turėjo sumažinti skolos dydį. Apeliantės teigimu pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė, kokie įrodymai byloje pagrindžia, kad šiuo atveju taikytina CK 6.54 straipsnio 1, 4 dalis.

Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti su apeliantės apeliacinio skundo argumentais. Pagal CK 6.54 straipsnio 1-4 dalis, jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu; antrąja eilę įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti; ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1-4 dalyse. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas byloje nėra duomenų, jog šalys Sutartimi ar kitaip būtų susitarusios dėl kitokio įmokų paskirstymo nei numato įstatymas. CK 6.183 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Šalys susitarė Sutarties 5.2 punkte, kad sutartis gali būti pakeista ar papildyta raštišku abiejų šalių susitarimu. Byloje nėra duomenų, kad šalys keitė sutarties sąlygas.

Sprendžiant įmokų paskirstymo klausimą, taip pat atsižvelgtina ir į tai ar buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos ar ne, kokia ši tvarka buvo nustatyta, ar, vykdant sutartį, šalių valia keitėsi. Sutartinių santykių dalyvių valios išraiška nustatoma aiškinant šalių sudarytą sutartį, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6. 193 straipsnyje bei suformuotomis kasacinio teismo praktikos (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Viena iš sutarčių aiškinimo taisyklių yra ta, kad, aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad tarp šalių buvo susitarimas, kad mokėtinos įmokos pagal Sutartį pirmiausiai bus skiriamos vykdyti pagrindinę prievolę, vėliau palūkanoms bei delspinigiams padengti, duomenų, kodėl netaikytinos CK 6. 54 straipsnio nuostatos. Apeliacinio teismo vertinimu sutiktina su ieškovės argumentais, kad šalys tarpusavio susitarimais nebuvo numačiusios kitokios įmokų paskirstymo tvarkos, todėl ieškovė pagrįstai vadovavosi šiuo teisiniu reglamentavimu. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012, 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2010). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui kyla rizika dėl neigiamų padarinių, Atsižvelgiant į tai apeliantės argumentai, jog teismas sprendime nepasisakė, kokie įrodymai byloje pagrindžia, kad šiuo atveju taikytinos CK 6.54 straipsnio 1-4 dalies nuostatos, yra visiškai nepagrįsti. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad ieškovė vadovaudamasi CK 6.54 straipsniu pagrįstai sumažino delspinigių dydį, įskaitydama atsakovės pervestą 400,00 Eur sumą.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo spręsti, kad teismas neatsižvelgė į šalių sutartinių santykių pobūdį, sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, kad šalys yra verslininkai, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, šalių elgesį vykdant įsipareigojimus, konkrečias faktines bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus.

Apeliantė teigia, kad nors Sutarties 3.5 punkte šalys sutarė, kad už kiekvieną pavėluotą apmokėjimo dieną užsakovas(atsakovas) moka 0,2 procentų delspinigių nuo sąskaitos sumos, šis sutarties punktas akivaizdžiai prieštarauja bendrosioms sutarties sudarymo nuostatoms bei tikslams. Teismas privalėjo įvertinti šį sutarties punktą ir pripažinti jį, kaip prieštaraujantį sąžiningumo ir protingumo principams nes prašomi priteisti delspinigiai yra akivaizdžiai per dideli ir neprotingi. Be to nurodė, kad tokią sutartį atsakovė pasirašė iš nepatyrimo. Jos vertinimu protinga delspinigių norma pagal susiklosčiusią verslo praktiką sudaro 0,02 procento.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad asmuo, neįvykdęs savo sutartinės prievolės, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatos reglamentuoja sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą dėl netesybų, taikant sutartyje nustatytą delspinigių dydį – 0,2 proc. nuo sąskaitos sumos (sutarties 3.5. punktas). Teismas sprendė, kad šios nuostatos pagrindu ieškinio reikalavimo daliai dėl netesybų priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 15 d. taikytina ieškinio senatis, nes to prašė ginčo šalis. Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą skolos ir delspinigių apskaičiavimo aktą nustatė, jog delspinigiai paskaičiuoti už 199 dienas – 2436,77 Eur, kai remiantis CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, delspinigiams taikomas 180 dienų senaties terminas, todėl sprendė, kad iš atsakovės priteistini 2169,68 Eur delspinigiai už 180 dienų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė įskaitė atsakovės sumokėtą 400,00 Eur sumą delspinigiams sumažinti, todėl sprendė, kad ieškovei priteistini 1769,68 Eur delspinigiai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nustatydamas, ar yra pagrindo pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas sumažinti, bei spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečios bylos aplinkybes. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012, 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010, 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, bei įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (komercinis ar nekomercinis, ar abi sutarties šalys - privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius bei laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012, 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2011).

Sutiktina su ieškovės argumentais, kad šalys abi yra verslininkai, sutartį sudarė gera valia, suvokė ir suprato sutarties sąlygas ir pasirašyta sutartis šalims turi įstatymo galią (CK 6.156 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnis). Atsakovė, būdama verslo subjektas, turinti patirties verslo bei derybų srityje, laisva valia pasirašiusi sutartį ir susitarimą dėl delspinigių dydžio, žinodama apie prisiimamus įsipareigojimus, galėjo ir turėjo numatyti sutarčių neįvykdymo teisinius padarinius. Atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, į tai, kas išdėstyta nėra pagrindo spręsti, kad minėtas Sutarties 3.5 punktas dėl 0,2 procentų dydžio delspinigių yra akivaizdžiai prieštaraujantis bendrosioms sutarties sudarymo nuostatoms bei tikslams. Nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė nesuprato sutarties sąlygų esmės, ar kad kaip teigia sutartį pasirašė iš nepatyrimo. Apeliantės argumentai, kad teismas priimdamas sprendimą privalėjo pripažinti minėtą sutarties punktą kaip prieštaraujantį sąžiningumo ir protingumo principams, nepagrįsti ir atmestini.

Apeliacinis teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas nemotyvavo teismo sprendimo dalyje dėl prašymo išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Ieškovė nesutinka, kad sprendimas būtų išdėstytas. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad atsakovė nepateikė pakankamų įrodymų, kad jos finansinė būklė yra bloga ir kad ateityje ji neabejotinai pagerės. Be to pagrįstai nurodo, kad atsakovės įsiskolinimas tęsiasi jau ilgą laiką, kad iškėlus bylą 2016-01-15 atsakovė sumokėjo tik 400 Eur. Daugiau geranoriškai skolos dalimis nedengia, byloje nepateikta duomenų apie atliktus mokėjimus, todėl įvertinus bylos aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovės finansinė padėtis priimant sprendimą buvo sunki, kad tai laikino pobūdžio sunkumai. Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti, išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Tačiau pažymėtina, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Todėl įvertinus visumą aplinkybių sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė nepateikė įrodymų, ir teismas pagristai padarė išvadas, kad atsakovė be jokio teisėto pagrindo neatsiskaito su ieškove, kad vengia vykdyti savo įsipareigojimus ieškovei, todėl pagrįstai prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo atmetė.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertinos bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika ir pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimus. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip minėta teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė prašo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisti 484 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, norminių aktų, teismų praktikos analizę, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad ieškovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos. (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Šiaulių apygardos teismas

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Saitema“, juridinio asmens kodas 301886666, iš atsakovės UAB „Dupondius“, juridinio asmens kodas 134266788, 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.