Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Donata Kravčenkienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Solikar Group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-08-08 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Solikar Group“ ieškinį atsakovui S. K. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų CPK 329 straipsnis patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

5. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

6. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo, kuris yra Baltarusijos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Darbo sutartyje nurodyta, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Iš darbo sutarties 14 punkto nustatyta, kad ginčai dėl šios darbo sutarties nagrinėjami DK nustatyta tvarka. Darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu.

7. Atsakovas 2023-06-12 kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – Vilniaus darbo ginčų komisija) dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo. 2023-07-05 sprendimu atsakovo prašymą patenkino. Iš atsakovo prašymo matyti, kad atsakovas savo gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini). Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus darbo ginčų komisijos sprendimu, su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, tačiau ieškinį buvo atsisakyta priimti kaip neteismingą CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Ieškovė nesutinka su tokia teismo išvada, argumentuodama, kad ieškinys nagrinėtinas Vilniaus miesto apylinkės teisme.

8. Asmens teisė kreiptis į teismą gali būti tinkamai įgyvendinta tik nustačius, kuriam konkrečiam teismui teisminga konkreti civilinė byla (kuris teismas turi jurisdikciją ją nagrinėti). Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, be to, teisingas teismingumo taisyklių taikymas turi tiesioginę įtaką priimto teismo sprendimo pripažinimui ir vykdymui užsienio valstybėje. Teismas, gavęs bylą, privalo ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar byla jam yra teisminga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019). Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip teisinio reglamentavimo neatitinkantys ieškovės atskirojo skundo argumentai, kad teritorinį bylos teismingumą nustato Darbo ginčų komisija ir kad teismas, spręsdamas ieškinio darbo byloje priimtinumo klausimą, neturėtų vertinti teismingumo klausimų.

9. Vadovaujantis DK 231 straipsnio 1 dalimi, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis. CPK 411 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybė ieškinį paduoti pagal bendrojo teismingumo taisykles arba pagal vietą, kurioje darbas yra dirbamas, buvo dirbamas ar turėjo būti dirbamas, tačiau, kaip ne kartą išaiškinta teismų praktikoje, ši nuostata taikoma tik tuo atveju, jei ieškovas yra darbuotojas (Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-194-883/2023; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-630-912/2019; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-813-803/2017). Įstatymų leidėjas imperatyviai CPK 411 straipsnio 2 dalyje yra nurodęs, jog darbuotojas turi teisę pasirinkti, teikti ieškinį pagal bendrąsias teismingumo taisykles arba pagal vietą, kurioje darbas buvo dirbamas, yra dirbamas ar turėjo būti dirbamas, o darbdaviui tokia teisė nėra suteikiama. Minėta norma tiek lingvistine, tiek logine prasme yra aiški, suprantama, todėl nepriklausomai nuo to, kaip ieškovė interpretuoja minėtą imperatyvią teisės normą, tai nesudaro pagrindo taikyti imperatyvios normos ir darbdaviui teikiant ieškinį (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-813-803/2017). Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip teisinio reglamentavimo neatitinkantys ieškovės atskirojo skundo argumentai dėl to, kad CPK 411 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė teikti ieškinį pagal vietą, kurioje darbas yra, buvo ar turėjo būti dirbamas turėtų būti pripažinta ir darbdaviui. Šioje byloje ieškinį teismui pateikė ne darbuotojas, o darbdavė, todėl šiuo atveju sprendžiant dėl ieškinio priimtinumo turėtų būti taikomos bendrosios teismingumo taisyklės.

10. Teismas pažymi, kad darbo vieta ir darbdavio buveinė nėra tapačios sąvokos, o nagrinėjamu atveju bylos duomenys nėra pakankami nustatyti, kad vieta, kurioje darbas buvo dirbamas ar turėjo būti dirbamas, yra Vilniuje. Iš ieškovės ir atsakovo sudarytos darbo sutarties 1.1. punkto matyti, jog sutartyje įtvirtinta, kad darbuotojas dirbs UAB „Solikar Group“ padalinyje, adresu (duomenys neskelbtini). Duomenų apie kitokią darbo vietą nėra pateikta. Vertintina, jog ieškovė, argumentuodama dėl ieškinio padavimo pagal darbo vietą, neįrodė, kad tokia vieta buvo Vilniuje.

11. Civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip (DK 215 straipsnio 2 dalis). Pagal bendrojo teismingumo taisyklę ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją (buveinės) vietą (CPK 29 straipsnis).

12. Aiškindamas 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog tarptautinės privatinės teisės aktuose, pvz., daugelyje Hagos konvencijų, 1980 m. Europos Sąjungos Romos konvencijoje dėl teisės, taikytinos sutartinėms prievolėms, vadovaujamasi gyvenamosios vietos, o ne nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijumi. Tokia specialioji taisyklė, kaip bendrosios taisyklės dėl nuolatinės gyvenamosios vietos išimtis, yra kriterijus teismingumui nustatyti ir dvišalėje sutartyje. Pagal dvišalę sutartį teismingumui nustatyti pakanka nurodyti atsakovo gyvenamąją vietą vienoje iš susitarusiųjų valstybių. Kai dvišalėje tarptautinėje sutartyje nenurodomi gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, taikomi teismo, sprendžiančio dėl teismingumo, šalies vidaus teisės nustatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014). Sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamu atveju yra aktualūs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.17 straipsnyje įtvirtinti gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).

13. CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai. Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Gyvenamosios vietos nustatymui yra aktualūs duomenys, susiję su asmens faktiniu buvimu tam tikros valstybės teritorijoje atitinkamu laikotarpiu, inter alia (liet. be kita ko), duomenys, susiję su šio asmens darbo vieta. Asmuo gali turėti ir kelias gyvenamąsias vietas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).

14. Ieškovė atskirajame skunde pagrįstai nurodo, kad užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nustato, jog užsienietis, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris įstatyme nurodytais atvejais yra privalomas užsieniečiui, siekiančiam dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje, turėtų Lietuvoje tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kuri atitinka įstatyme nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei atsakovas byloje yra užsienio valstybės pilietis, kuriam taikytinas nurodytas reikalavimas, besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginčą dėl teisės, išskyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, jurisdikciją nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamąją vietą (nagrinėjamoje byloje ši išimtis netaikytina, nes darbo ginčą dėl teisės Darbo ginčų komisijoje inicijavo pats darbuotojas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020). Taigi, sprendžiant aktualų darbuotojo (atsakovo) gyvenamosios vietos nustatymo klausimą svarbu atsižvelgti ir į tai, ar atsakovas ieškinio pareiškimo teismui metu tęsė darbo santykius Lietuvoje ir, atitinkamai, ar pagal galiojančius teisės aktus jam buvo privaloma turėti Lietuvoje gyvenamąją vietą.

15. Nagrinėjamu atveju iš 2023-06-12 atsakovo prašymo darbo ginčų komisijai matyti, kad atsakovas savo gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, atsakovas, turėdamas darbo teisinių santykių Lietuvos Respublikoje, turėjo pareigą darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti tinkamą gyvenamąją patalpą Lietuvoje. Iš ieškovės ir atsakovo 2021 m. spalio 27 d. sudarytos darbo sutarties matyti, jog atsakovas tokią gyvenamąją patalpą turėjo ir gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje nurodė (duomenys neskelbtini).

16. Nors atsakovo darbo santykiai su ieškove nutrūko, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų nustatyta, kad atsakovas turi darbo santykius Lietuvos Respublikoje, t. y. dirba (duomenys neskelbtini). Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, jog atsakovas, turėdamas darbo teisinių santykių Lietuvoje, turi turėti ir gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į duomenis apie atsakovo darbo santykius Lietuvos Respublikoje, atmestini kaip nepagrįsti ieškovės atskirojo skundo argumentai, kad atsakovas neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje ir / ar teisinio pagrindo būti Lietuvoje.

17. Vienintelė žinoma atsakovo gyvenamoji vieta Lietuvoje yra (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kad gyvenamoji vieta nurodytu adresu būtų buvusi darbuotojui suteikta ieškovės ar kitaip sieta būtent su ieškovės ir atsakovo tarpusavio darbo teisiniais santykiais, kurie yra nutrūkę. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas turi kitų darbo teisinių santykių Lietuvos Respublikoje, nesant kitų duomenų apie jo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir jam pačiam darbo sutartyje patvirtinus gyvenamąją vietą nurodytų adresu Kaune, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvoje nurodytu adresu.

18. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nutartyje nurodytų aplinkybių visuma, pritaria pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytiems motyvams ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, todėl apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės (apeliantės) atskirasis skundas atmetamas, nes jame išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Taip pat pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės UAB „Solikar Group“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-08-08 nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.