- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-12
- Bylos Nr.
- e2-1177-450/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01007-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Suinteresuotas asmuo
- S. R.
- Pareiškėjas
- M. J.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens S. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Hepatus“ bankrotas pripažintas tyčiniu, civilinėje byloje pareiškėjo M. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Hepatus“ ir S. R. dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 26 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Hepatus“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas Stanislovas Domeikis, kuris Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi buvo atstatydintas dėl objektyvių priežasčių, nemokumo administratore paskirta UAB „Projektų investicijos“.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas M. J. prašė pripažinti suinteresuoto asmens bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Hepatus“ bankrotą tyčiniu dėl buvusio BUAB „Hepatus“ vadovo S. R. neteisėtų veiksmų, apriboti buvusio BUAB „Hepatus“ vadovo S. R. teisę 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
3. Nurodė, kad BUAB „Hepatus“ juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2006 m. liepos 27 d., nuo 2006 m. liepos 27 d. iki 2019 m. rugpjūčio 26 d., t. y. iki pat bendrovės bankroto bylos iškėlimo bendrovės vadovo pareigas ėjo S. R.. M. J. ir bendrovė 2015 m. lapkričio 9 d. sudarė akvariumo gamybos sutartį, bendrovė atliko akvariumo gamybos bei įrengimo darbus jo namų valdoje. Pradėjus eksploatuoti bendrovės įrengtą akvariumą, paaiškėjo bendrovės atliktų darbų trūkumai, dėl to M. J. patyrė 17 390,12 Eur nuostolius. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1186-494/2018 nurodyta nuostolių suma buvo priteista ieškovo M. J. naudai iš bendrovės, iškėlus bendrovei bankroto bylą – patvirtintas pareiškėjo finansinis reikalavimas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Tiek akvariumo gamybos sutarties vykdymo metu, tiek sutartinių darbų rezultato perdavimo kreditoriui metu bendrovė sėkmingai ir, kreditoriaus žiniomis, aktyviai veikė. Tačiau, susipažinęs su bendrovės finansinių ataskaitų rinkinio duomenimis, kreditorius pastebėjo, kad 2018 m., t. y. po to, kai kreditorius teisme pareiškė bendrovės atžvilgiu reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, bendrovės finansiniai rodikliai itin ženkliai suprastėjo: pardavimo pajamos, lyginant su 2017 m., krito nuo 84 606 Eur iki 18 054 Eur, grynasis nuostolis nuo 1 367 Eur išaugo iki 17 101 Eur, turimo turto balansinė vertė krito nuo 41 676 Eur iki 5 789 Eur. Kreditoriaus teigimu, bendrovės bankrotas galimai buvo inicijuotas sąmoningai vien tam, kad būtų išvengta bendrovės atsiskaitymo su pareiškėju. Atkreipė dėmesį, kad bendrovė kitų kreditorių faktiškai neturi.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas nurodė, kad pagal 2018 m. vasario 11 d. bendrovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. HEP 0002094 Latvijos bendrovei M. G. M. Prime SIA buvo parduotos faktiškai visos bendrovės prekių atsargos, o 2018 m. balandžio 20 d. perleistas vienintelis bendrovės automobilis Volkswagen Caddy. Bendrovės prekių atsargos, būtinos tam, kad bendrovė galėtų tęsti veiklą, perleistos už 8 352,50 Eur kainą, nors jų balansinė vertė / įsigijimo kaina sudarė 23 545,20 Eur. Automobilis parduotas už 2 500 Eur, nors rinkos kaina galėjo sudaryti nuo 4 900 Eur iki 6 000 Eur. Bendrovės vadovas S. R. sudarė nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius, t. y. perleido faktiškai visą likvidų bendrovės turtą ženkliai mažesne nei rinkos kaina, dėl to bendrovė neteko galimybės atsiskaityti su ieškovu ir tapo nemoki. S. R. atliko veiksmus, kurie vertintini kaip sąmoningas tyčinio bankroto sukėlimas.
Atsiliepimas
6. Suinteresuotas asmuo BUAB „Hepatus“ atsiliepime prašė tenkinti pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodė, kad pareiškėjo įvardintos aplinkybės dėl bendrovės prekių atsargų pardavimo sudaro pagrindą išvadai, kad atsargų perleidimo sandoris dėl per mažos prekių perleidimo kainos (lyginant su prekių įsigijimo kaina) bendrovei buvo nenaudingas bei apribojo pareiškėjo galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Automobilis buvo perleistas mažesne nei rinkos kaina. Tai patvirtina ne tik „autoplius.lt“ duomenys, bet ir viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Emprekis“ pažyma apie vidutinę tokios transporto priemonės kainą.
7. Suinteresuotas asmuo S. R. atsiliepime prašė atmesti pareiškimą dėl BUAB „Hepatus“ bankroto pripažinimo tyčiniu kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pareiškėjas bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindą grindžia įmonės vadovo veiksmais ar neveikimu, kurie buvo atlikti iki Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) įsigaliojimo, todėl yra taikytinos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos. Paaiškino, kad nuostolių priteisimas pareiškėjo naudai lėmė esminius įmonės finansinius sunkumus, dėl to 2019 m. liepos 7 d. įmonės vadovas kreipėsi su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Su BUAB „Hepatus“ 2018 m. nebuvo pratęstos nuolatinės akvariumų priežiūros paslaugų sutartys, todėl ženkliai sumažėjo įmonės pajamos. Nurodė, kad buvęs bendrovės vadovas neturėjo objektyvių tikslų tyčia privesti įmonę prie bankroto, o įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais, pats iš savo asmeninių lėšų apmokėdavo įmonės išlaidas, todėl byloje nėra faktinių pagrindų BUAB „Hepatus“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
8. Suinteresuotas asmuo dėl bendrovės turėtų prekių atsargų pardavimo Latvijos bendrovei M. G. M. Prime SIA ir dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pažymėjo, kad nurodyti sandoriai yra nenuginčyti ir galiojantys. Pažymėjo, kad 2018 m. vasario 11 d. sandorio sudarymo metu pareiškėjas neturėjo vykdytinos bei galiojančios reikalavimo teisės į BUAB „Hepatus“, ją įgijo tik 2019 m. birželio 6 d.
9. BUAB „Hepatus“ turėti prekių likučiai buvo parduoti įmonės vadovui siekiant, kad prekės nenuvertėtų. 2018 m. vasario 11 d. sandorio sudarymo metu BUAB „Hepatus“ neturėjo pradelstų įsipareigojimų, įmonei nebuvo taikomi jokie apribojimai, susiję su prekių realizavimu, todėl įmonės vadovas turėjo teisę ir objektyvų pagrindą realizuoti prekių likučius, taikydamas nuolaidas. Bendrovė M. G. M. Prime SIA priėmė pasiūlymą ir nupirko visus prekių likučius, tai palengvino šių prekių realizaciją ir išvengta papildomų išlaidų prekes pardavinėjant atskirai. Sandoriu nebuvo parduotos visos prekės, nurodytos BUAB „Hepatus“ 2017 m. gruodžio 31 d. prekių inventorizacijos apraše, t. y. buvo parduota mažiau prekių nei sudarė bendrovės atsargos. Latvijos įmonei prekės buvo parduotos neviršijant 50 proc. nuolaidos nuo prekių įsigijimo kainos, kuri sudarė 15 959,31 Eur.
10. Automobilis parduotas už 2 500 Eur, nes automobiliui buvo būtinas didelės vertės remontas. Bendra būtinųjų automobilio remonto (kartu su keistinomis dalimis) vertė sudarė 2 509 Eur. Nurodė, kad nurodytu metu nebuvo baigti ir automobilio lizingo mokėjimai, šių įmokų likutis sudarė 2 414,11 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
11. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies, BUAB „Hepatus“ bankrotą pripažino tyčiniu, kitus pareiškėjo prašymus atmetė.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Vilniaus regiono apylinkės teismą su reikalavimu priteisti 17 390,12 Eur skolą kreipėsi dar 2017 m. Iš apylinkės teismo sprendimo matyti, kad bendrovė gavo pranešimą apie akvariumo siūlės tempimą jau 2017 m. sausio 25 d. Atsakovės atsakomybę apdraudusi draudimo kompanija pripažino įvykį nedraudžiamuoju. Jau 2017 m. rugpjūčio 9 d. atsakovė gavo iš ieškovo pranešimą–pretenziją, kuria buvo pareikalauta 17 390,12 Eur nuostolių atlyginimo. Atsakovė ginčijo nuostolių dydį.
13. Teismas pažymėjo, kad atsakovė Latvijos įmonei pardavė prekes žinodama apie kliento reiškiamas pretenzijas, o bendrovės turto pardavimas žemesne nei rinkos kaina, yra vertinamas kreditoriaus teisių pažeidimu. Nors S. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad parduotų prekių galiojimo terminas baigėsi, todėl jos buvo parduotos už mažesnę kainą, tačiau šių teiginių neįrodė, pavyzdžiui, nepateikė prekių įsigijimo dokumentų, kurie galėtų pagrįsti prekių galiojimo terminą.
14. S. R. teikė įrodymus apie tai, kad parduotas automobilis „Volkswagen Caddy“ buvo ypatingai blogos būklės, todėl jo pardavimas už 2 500 Eur atitiko automobilio rinkos vertę. Byloje liudytoju apklaustas V. Š. paaiškino, kad automobilis turėjo daug gedimų, tačiau nenurodė konkrečių gedimų, kurie galėjo žymiai sumažinti automobilio kainą. Teismas kritiškai vertino liudytojo parodymus, kadangi liudytojas nesinaudojo automobiliu, juo važinėja sūnus, kuris turi autoservisą. Teismas pažymėjo, kad apie automobilio būklę paaiškinimus teikė jį tik formaliai įsigijęs asmuo, nesinaudojantis automobiliu.
15. Teismas sprendė, kad šių pirkimo–pardavimo sandorių bendrovės vadovas sudaryti neprivalėjo, jie sumažino bendrovės galimybes atsiskaityti su kreditoriumi ir dėl šių sandorių bendrovė tapo nemoki. Bendrovės vadovas S. R. sudarė nuostolingus, ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius, žinodamas apie kreditoriaus reiškiamus reikalavimus bendrovei. Pardavęs turtą, gautas lėšas panaudojo atsiskaitymui su kitais kreditoriais, tokiu būdu suteikė pirmenybę kitiems kreditoriams. Buvęs bendrovės vadovas nepateikė įrodymų, kad buvo nutrauktos aptarnavimo sutartys, tai leidžia daryti išvadą, jog bendrovė galėjo tęsti veiklą, tačiau, siekdama išvengti nuostolių atlyginimo kreditoriui, vykdė veiksmus, kad bendrovė bankrutuotų.
16. Teismas sprendė, kad byloje taikytinas ĮBĮ, galiojęs bankroto bylos iškėlimo bendrovei metu. Teismas pripažino, jog byloje buvo nustatyti tyčinio požymiai, nurodyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose.
17. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą apriboti buvusio BUAB „Hepatus“ vadovo S. R. teisę 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nes jis grindžiamas JANĮ nuostatomis. Konstatavus, kad byloje šis įstatymas netaikytinas, prašymą netenkino. Prašymą nurodyti, kad bankrotas pripažįstamas tyčiniu dėl S. R. neteisėtų veiksmų, atmetė, nes byloje taikomos ĮBĮ nuostatos, kuriose tokios sąlygos nenumatytos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
18. Suinteresuotas asmuo S. R. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl BUAB „Hepatus“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Teismas formaliai kvalifikavo ginčo teisinį santykį ir, nurodydamas ĮBĮ pažeistas teisės normas, jų nesiejo su ginčo faktinėmis aplinkybėmis. Teismas nenustatė ir nenurodė, kokiais konkrečiai veiksmais ar sandoriais BUAB „Hepatus“ vadovas nuosekliai ir kryptingai siekė įmonės nemokumo. Procesinis sprendimas netinkamai motyvuotas ir pažeista suinteresuoto asmens teisė į teisminę gynybą.
18.2. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas tarp ginčo šalių, konstatuodamas, kad S. R. turėjo įrodyti, jog 2018 m. vasario 11 d. bendrovės dalies prekių atsargų pardavimas Latvijos bendrovei buvo objektyviai būtinas dėl šių prekių besibaigiančių galiojimo terminų, taip pat, pažeidžiant objektyvumo principą, formaliai konstatavo, kad bendrovės turto pardavimas žemesne kaina nei jos rinkos kaina, vertintinas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas.
18.3. Skundžiamoje nutartyje nurodyti vadovo veiksmai, sudarant du sandorius, patys savaime negali būti vertinami kaip sąmoningai blogas bendrovės valdymas. Sandoriai dėl įmonės prekių atsargų ir įmonės automobilio pardavimo buvo sudaryti iki įmonės finansinių sunkumų, kurie atsirado pralaimėjus teisminį ginčą su pareiškėju. Apeliantas pažymėjo, kad ginčo sandoriai buvo normalus ekonominis veiksmas, siekiant likviduoti nuostolingą ir nerentabilų bendrovės turtą, negalintį sukurti pridėtinės vertės įmonei. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp bendrovės vadovo veiksmų ir įmonės nemokumo, ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
18.4. Teismo argumentai, kad BUAB „Hepatus“ kreditoriaus teisių patvirtinimui užteko fakto, jog pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 9 d. pateikė pretenziją, kuria reikalavo 17 390,12 Eur nuostolių atlyginimo, nepagrįsti. Suinteresuoto asmens įsitikinimu, tik po Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties priėmimo pareiškėjas įgijo galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę bendrovės atžvilgiu, o bendrovė įgijo prievolę atsiskaityti su pareiškėju. Todėl teismo motyvai, kad 2018 m. bedrovės vadovas sudarė nuostolingus, įmonei ekonomiškai nenaudingus sandorius, dėl to bendrovė neteko galimybės atsiskaityti su kreditoriumi, yra teisiškai nepagrįsti. BUAB „Hepatus“ sandorių 2018 m. vasario 11 d. ir 2018 m. balandžio 20 d. sudarymas nepažeidė ir negalėjo pažeisti pareiškėjo kaip kreditoriaus teisių, nes tuo metu jis nebuvo BUAB „Hepatus“ kreditorius, turintis neginčijamą ir vykdytiną reikalavimo teisę, o bendrovė, vykdydama veiklą bei pardavusi dalį turto, atsiskaitinėjo su kreditoriais ir vykdė mokestines prievoles.
18.5. Teismas nepagrįstai įmonės prekių savikainą vertino kaip rinkos kainą. Pareiškėjas turėjo įrodyti jo minimą prekių rinkos kainą, tačiau šios aplinkybės neįrodinėjo. Pareiškėjas į bylą nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie Latvijos bendrovei parduotų prekių rinkos kainą. BUAB „Hepatus“ turėti prekių likučiai 2018 m. vasario 11 d. sandoriu buvo parduoti, siekiant, kad jos visiškai nenuvertėtų. Be to, Latvijos bendrovei buvo parduota didelė dalis, bet ne visos, turimos prekės. Dalis parduotų prekių turėjo galiojimo terminus. Poreikį parduoti prekes lėmė tai, jog 2018 m. su BUAB „Hepatus“ nebuvo pratęstos nuolatinės akvariumų priežiūros paslaugų sutartys su bendrovės klientais (UAB „Fortum finess“, UAB „Baltic Petroleum, UAB „Prenta“, UAB „Mylida“), dėl to ženkliai sumažėjo pajamos. Šias aplinkybes patvirtina nemokumo administratoriaus ataskaita ir S. R. paaiškinimai teismui.
18.6. Įmonės vadovas pardavė įmonės automobilį už 2 500 Eur, nes jam buvo būtinas didelės apimties bei vertės remontas. Šias aplinkybes papildomai patvirtino teismui pateiktas 2018 m. balandžio 10 d. autoserviso UAB „Autofiksas“ automobilio preliminarių remonto darbų aktas. Bendra būtinųjų automobilio remonto (kartu su keistinomis dalimis) vertė sudarė 2 509 Eur. Tačiau teismas šių apelianto pateiktų duomenų nevertino. Be to, automobilis buvo įsigytas lizingo būdu, į bylą pateikta pažyma apie lizingo įmokų likutį patvirtinta, kad 2018 m. balandžio 19 d. lizingo įmokų nesumokėta suma sudarė 2 414,11 Eur.
18.7. Liudytojas detaliai paaiškino, kad automobilį nusprendė įsigyti pats, apsisprendė įsigyti parduodamą automobilį dėl jo mažos kainos, atsižvelgiant į didelę būtino remonto kainą. Liudytojas paaiškino, kad automobilio remontas jam nekainavo, išskyrus automobilio detalių kainą, nes buvo remontuojamas sūnaus autoservise. Teismas neteisingai įvertino liudytojo duotus paaiškinimus. Be to, teisiniam vertinimui neturi reikšmės, ar automobilio savininkas jį naudoja pats, ar juo leidžia naudotis ir šeimos nariams, nes tik automobilio savininkas gali žinoti automobilio techninę būklę.
18.8. Iš pareiškėjo pateikto BUAB „Hepatus“ balanso už 2018 m. matyti, kad bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai nuo 2017 m. iki 2018 m. sumažėjo atitinkamai nuo 23 536 Eur iki 4 750 Eur. Teismas nevertino aplinkybės, kad bendrovės lėšomis, kurios buvo gautos pardavus dalį bendrovės prekių atsargų bei automobilį, buvo atsiskaitoma su kreditoriais, todėl nėra pagrindo konstatuoti vadovo siekio privesti bendrovę prie bankroto arba jai esant nemokiai, dar labiau bloginti įmonės finansinę padėtį.
18.9. Skundžiamoje nutartyje yra nurodomas vienas iš BUAB „Hepatus“ bankroto pripažinimo tyčinių pagrindų – ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas, tačiau teismas šios teisės normos tiesiogiai nesusiejo su bylos faktinėmis aplinkybėmis bei nedetalizavo kokie konkrečiai S. R. veiksmai ar neveikimas sudaro pagrindą nurodytai išvadai.
18.10. Skundžiama nutartimi nėra nustatytas bendrovės nemokumo momentas. Tik Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartimi galutinai išnagrinėjus civilinį ginčą tarp ieškovo M. J. ir atsakovės BUAB „Hepatus“ dėl nuostolių atlyginimo, ginčo pralaimėjimas nulėmė esminius įmonės finansinius sunkumus. Įmonės vadovas objektyviai įvertino tolimesnes įmonės veiklos galimybes ir 2019 m. liepos 7 d. kreipėsi su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.
18.11. Skundžiamoje nutartyje minimas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytas bankroto pripažinimo tyčiniu kriterijus yra nesusijęs su bylos faktine situacija, šiuo pagrindu pareiškėjas nesirėmė, prašydamas bankrotą pripažinti tyčiniu.
Atsiliepimas
18.12. Teismo paskirtas nemokumo administratorius Stanislovas Domeikis 2019 m. gruodžio 11 d. procesiniu atsiliepimu į kreditoriaus M. J. prašymą teismui detaliai ir argumentuotai paaiškino, kad, patikrinus bendrovės sandorius per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, nenustatė sandorių, kuriais būtų sąmoningai mažinamas bendrovės turtas, siekiama įmonės nemokumo ar asmeninės įmonės vadovo naudos. Per nurodytą laikotarpį įmonė vykdė įprastinę veiklą (t. y. akvariumų gamyba ir susijusios įrangos prekyba, montavimu bei priežiūra) ir nesudarė sandorių, kurie ne tik būtų objektyviai abejotini įmonės tęstinumo prasme, bet ir įmonės vardu nebuvo sudarinėjami sandoriai, kurie būtų nesusiję su įprastine įmonės veikla. Administratorius iš turimų duomenų apie BUAB „Hepatus“ veiklą iki bankroto bylos iškėlimo bei įmonės vadovo laiku inicijuotą įmonės bankroto procedūrą nenustatė tyčinio bankroto galimų veiksmų. Todėl naujai paskirtos BUAB „Hepatus“ nemokumo administratorės UAB „Projektų investicijos“ byloje išsakyta pozicija ir formalus pritarimas kreditoriaus prašymui prieštarauja nemokumo administratoriaus pareigų turiniui ir teisėtumui. Naujai teismo paskirtas nemokumo administratorius neturi ir negali turėti daugiau teisių nei prieš tai buvęs. Naujai paskirtas administratorius iš naujo tikrindamas įmonės sandorius, kurie jau prieš tai buvo įvertinti, veikė ultra vires (viršijant kompetenciją).
19. Pareiškėjas M. J. atsiliepime į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
19.1. Faktinė aplinkybė, kad M. J. reikalavimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo patvirtintas tik po sandorių sudarymo, nesudaro pagrindo pareiškimą atmesti. Nors Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas, kuriuo buvo patvirtinta BUAB „Hepatus“ prievolė atlyginti M. J. 17 390,12 Eur nuostolius, priteistos palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos, įsiteisėjo 2019 m. birželio 6 d., tačiau reikalavimas bendrovės atžvilgiu atsirado anksčiau (2017 m.) ir buvęs vadovas apie jį žinojo.
19.2. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2018 m. bendrovės vadovas sudarė nuostolingus / ekonomiškai nenaudingus bendrovei sandorius, t. y. perleido faktiškai visą likvidų bendrovės turtą ženkliai mažesne nei rinkos kaina, bei pardavė turtą, kuris buvo reikalingas bendrovės veiklai tęsti, o tai patvirtina, jog sudarydamas 2018 m. vasario 11 d. sandorį S. R. jau buvo apsisprendęs nutraukti bendrovės veiklą ir inicijuoti nemokumo procedūrą, tokiu būdu išvengdamas atsiskaitymo su pareiškėju. S. R. atlikti veiksmai (perleidimas įmonės prekių Latvijos bendrovei už mažesnę nei rinkos kaina ir nuostolingas automobilio pardavimas) vertintini kaip sąmoningas tyčinio bankroto sukėlimas.
19.3. Jei 2018 m. BUAB „Hepatus“ nebūtų pardavusi jos veiklos vykdymui reikalingų prekių už 8 352,50 Eur kainą, kai jų balansinė vertė sudarė 23 545,20 Eur, bei automobilio „Volkswagen Caddy“ už 2 500 Eur kainą, jei būtų tęsusi veiklą, tikėtina, kad BUAB „Hepatus“ ne tik būtų buvusi pajėgi atsiskaityti su M. J., bet ir apskritai nebūtų tapusi nemoki. Atskirojo skundo argumentai, kad 2018 m. su BUAB „Hepatus“ nebuvo pratęstos nuolatinės akvariumų priežiūros paslaugų sutartys su bendrovės klientais, vertintini kritiškai, nes tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Be to, apeliantas į bylą nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad jis siekė atitinkamas sutartis pratęsti ir jos buvo nepratęstos ne dėl paties bendrovės vadovo veiksmų ar kaltės.
19.4. Kritiškai vertintini S. R. argumentai, susiję su Latvijos bendrovei parduotų prekių atsargų apimtimis ir kaina, nes apeliantas į bylą neteikė duomenų, kurios konkrečiai prekės nebuvo parduotos. Į bylą S. R. pateiktas Lengvojo automobilio preliminarių darbų aktas yra nepasirašytas, duomenų byloje apie trūkumų šalinimo darbų atlikimą byloje nėra, todėl šis dokumentas nevertintinas kaip tinkamas rašytinis įrodymas, patvirtinantis apelianto poziciją aptariamu aspektu.
20. Atsakovė BUAB „Hepatus“ atsiliepime į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
20.1. Nesutiktina su apelianto argumentais, kad bendrovės turto pardavimas žemesne kaina, nei rinkos kaina, nėra kreditoriaus teisių pažeidimas. BUAB „Hepatus“ bendrovės vadovas, žinodamas apie M. J. pareikštas pretenzijas, ne rinkos kainomis realizavo bendrovės turtą, todėl teismui patvirtinus pareiškėjų pretenzijų pagrįstumą, įmonė negalėjo vykdyti prievolių. Nemokumo administratorės vertinimu, egzistuoja ryšys tarp apelianto sudarytų sandorių ir bendrovės bankroto.
20.2. Ankstesnis nemokumo administratorius neatliko veiksmų, kurie sukurtų privalomas teisines pasekmes bendrovei ar naujai paskirtam nemokumo administratoriui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „Hepatus“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai).
Žemesnės instancijos teismas
22. Pareiškėjas, vienas iš bendrovės kreditorių, kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydamas pripažinti BUAB „Hepatus“ bankrotą tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, sprendė, kad yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais. Nesutikimą su skundžiama nutartimi S. R. iš esmės grindžia tuo, kad teismas byloje nenustatė nemokumo momento, neteisingai taikė teisės normas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai konstatavo tyčinį bankrotą pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kadangi tai neatitiko pareiškime nurodytų faktinių aplinkybių. Be to, teismas neanalizavo ir neištyrė byloje esančių įrodymų, netinkamai įvertino liudytojo parodymus, procesinio sprendimo tinkamai nemotyvavo, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties turinį, iš esmės pritaria suinteresuoto asmens argumentams.
Dėl taikytino teisinio reglamentavimo
23. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ neteko galios ĮBĮ su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Taigi JANĮ taikymas iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams, išskyrus įvardytas išimtis, susietas su: 1) atitinkamų nemokumo procedūrų pradžios momentu; 2) atitinkamų teisių ir pareigų atsiradimo arba jų įgyvendinimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-469/2021, 18 punktas; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021).
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje taikytinas ĮBĮ, galiojęs bankroto bylos iškėlimo bendrovei metu (2019 m. liepos 26 d.). Apeliacinės instancijos teismas patikslina, kad sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Taigi sprendžiant dėl tyčinio bankroto požymių, taikytinos teisės normos, galiojusios vertinamų veiksmų atlikimo ir (ar) neveikimo atlikimo momentu. Tokio aiškinimo laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020; 2020 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-613-241/2020; 2020 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-744-553/2020; 2020 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-724-585/2020; 2020 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1537-450/2020 ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju taikytinos ĮBĮ teisės normos, galiojusios ne bankroto bylos iškėlimo bendrovei metu, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, o sandorių, kuriais grindžiamas tyčinis bankrotas, sudarymo metu – 2018 m. vasario 11 d. ir 2018 m. balandžio 20 d. Kadangi tyčinį bankrotą reguliuojančios teisės normos aptariamu metu nesikeitė, šios aplinkybės neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
25. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, o ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje reglamentuoti atvejai, kuriuos nustačius tyčinis bankrotas preziumuojamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 30 punktas).
26. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktą). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Taigi nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, kad būtų galima įvertinti tam tikrų veiksmų ar neveikimo įtaką įmonės bankrotui, kadangi ĮBĮ nuostatos tyčinio bankroto kriterijų taikymą visų pirma sieja su bendrovės nemokumo būkle.
27. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nenustatinėjo bendrovės nemokumo momento. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2017 metais bendrovė jau formaliai atitiko nemokios bendrovės finansinę būklę, kadangi per vienerius metus mokėtinos sumos – 23 536 Eur – viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis; 2019 m. liepos 12 d. pareiškimo priedas Nr. 5, CBP-1006). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad bendrovė formaliai atitiko nemokios bendrovės finansinę būklę jau 2016 ir 2015 metais (nagrinėjamos elektroninės bylos l. 64, t. 1). Be to, 2018 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 4 750 Eur dydžio per vienerius metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų bei 5 789 Eur dydžio turtą, taigi formaliai turimu turtu galėjo padengti finansinius įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs bendrovės nemokumo momento, neįvertinęs sandorių, sudarytų 2018 m. pradžioje, įtakos bendrovės finansinei padėčiai, neatskleidė esminės bylos aplinkybės, ir, kaip pagrįstai nurodyta atskirajame skunde, teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp sudarytų sandorių bei įmonės nemokumo, tuo labiau, ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir (ar) nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Kaip jau buvo minėta, nustatant nemokumo momentą reikalingas šių aplinkybių visumos išsamus vertinimas ir / ar papildomų duomenų išreikalavimas.
28. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad iš 2018 metų bendrovės balanso matyti, jog įmonė neturėjo ilgalaikio turto, reikšmingai sumažėjo atsargų, tačiau finansiniai įsipareigojimai kreditoriams taip pat sumažėjo nuo 23 536 Eur iki 4 750 Eur. Taigi nepaneigtas suinteresuoto asmens argumentas, kad, pardavus trumpalaikį ir ilgalaikį turtą, pajamos nebuvo iššvaistytos, priešingai, buvo panaudotos kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sandoriai, kuriais iš esmės grindžiamas atsakovės tyčinis bankrotas, buvo sudaryti 2018 metų pradžioje. Taigi pirmosios instancijos teismui nenustačius nemokumo momento, neįmanoma tinkamai įvertinti šių sandorių reikšmės ir įtakos bendrovės nemokumo procesui, inter alia (taip pat) ir ryšio tarp galimai sąmoningo blogo įmonės valdymo ir (ar) nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
29. Pirmosios instancijos teismas vertino reikšminga aplinkybę, kad bendrovė galėjo tęsti veiklą, tačiau suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, jog buvo nutrauktos akvariumų aptarnavimo sutartys, tačiau sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad tokia išvada padaryta tinkamai neįsigilinus į byloje esančius duomenis. Iš byloje esančios ekonominės sandorių analizės, kurią pateikė nemokumo administratorius, matyti, kad bendrovės pagrindinę veiklą sudarė nuolatinės mėnesio akvariumų priežiūros ir konsultavimo paslaugos pagal ilgalaikes sutartis ir vienetiniai akvariumų gamybos ir įrengimo projektai (pateikta UAB „Hepatus“ bankroto byloje 2019 m. gruodžio 15 d. DOK-52809, priedas Nr. 1; nagrinėjamos elektroninės bylos l. 84, t. 1). Per mėnesį 2017 metais už akvariumų priežiūrą bendrovė gaudavo apie 3 004,38 Eur, tačiau 2018 ir 2019 metais šios pajamos sumažėjo iki 217,81 Eur. Nemokumo administratoriaus ataskaitoje nurodyta, kad pirkėjai nuo 2018 m. sausio mėnesio nepratęsė ilgalaikių akvariumo priežiūros ir konsultavimo sutarčių (nagrinėjamos elektroninės bylos l. 84, t.1). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad klientai nenurodė aiškių su atsakove sudarytų akvariumų aptarnavimo sutarčių nutraukimo priežasčių (2021 m. birželio 25 d. tripliko priedas Nr. 4, UAB „Mylida“ ir UAB „Prenta“ elektroniniai laiškai). Taigi pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, jog buvo nutrauktos akvariumų aptarnavimo sutartys ir bendrovė galėjo tęsti veiklą, prieštarauja BUAB „Hepatus“ bankroto byloje esančiai medžiagai.
30. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl tyčinio bankroto, nurodė tik faktines aplinkybes, tačiau neprašė BUAB „Hepatus“ bankroto pripažinti tyčiniu konkrečiais ĮBĮ 20 straipsnyje nustatytais pagrindais. Visgi teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamų teisės normų pritaikymui; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką, 2021 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021 22 punktą). Pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB „Hepatus“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktų pagrindais. Tačiau sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad skundžiamoje nutartyje tik formaliai yra išvardinami bankroto pripažinimo tyčiniu įstatymo punktai, teismas nurodytų teisės normų visiškai nesusiejo su ginčo faktinėmis aplinkybėmis, taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir neatskleidė bylos esmės.
31. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Teismas, pripažindamas bankrotą tyčiniu šiuo ĮBĮ punkto pagrindu privalo aiškiai nurodyti, kokias pareigas, numatytas įstatymuose ir (ar) bendrovės steigimo dokumentuose bendrovės vadovas vykdė netinkamai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tokių tyčinio bankroto požymių neįvardijo, taip ne tik neatskleisdamas bylos esmės, nemotyvuodamas sprendimo (nutarties), tačiau ir užkirsdamas kelią suinteresuoto asmens teisei į efektyvią teisių gynybą.
32. Bankrotas taip pat gali būti pripažįstamas tyčiniu, jeigu teismas nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nuostolingais ar ekonomiškai nenaudingais galėtų būti pripažįstami tokie sandoriai, kurių vykdymas reikštų nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei. Tačiau net ir nustačius, kad sandoris yra įmonei nenaudingas, tai savaime nėra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Kaip minėta nutarties 25 punkte, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo sudarant ekonomiškai nenaudingus sandorius ir įmonės nemokumo arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Teismas, spręsdamas dėl sandorių ekonominio (ne)naudingumo, turėtų vertinti, ar konkretūs sandoriai lėmė įmonės nemokumą ir (ar) jais esmingai buvo bloginama bendrovės finansinė padėtis.
33. Remiantis 2018 m. balansu bei 2017 m. gruodžio 31 d. sudaryta likučių ataskaita matyti, kad bendrovė turėjo atsargų 23 545,20 Eur sumai, tačiau 2018 m. gruodžio mėnesį jų liko už 5 005,78 Eur. Taigi priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, bendrovės turėtos prekių atsargos buvo parduotos už 8 352,50 Eur kainą, nors jų balansinė vertė (įsigijimo kaina) sudarė 18 539,42 Eur. Byloje nėra duomenų, kad bendrovė per 2018 metus įsigijo naujas atsargas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo aplinkybių, kad tam tikros prekės galėjo turėti galiojimo terminus (kurie galėjo baigtis), todėl tokių prekių pardavimas su nuolaida galimai atitiko bendrovės interesus. Byloje nėra duomenų, kad nemokumo administratoriui nebuvo perduoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos civilinės bylos pobūdį bei teismo pareigą būti aktyviu, turėjo ir galėjo šių duomenų pareikalauti. Be to, nemokumo administratoriaus pateiktoje sandorių analizėje pažymėta, kad didelė dalis prekių turi ribotą galiojimo laiką, dalis prekių rinkoje sparčiai praranda pirminę savo vertę, kadangi atsiranda naujų, pigesnių alternatyvų (nagrinėjamos elektroninės bylos l. 84, t.1). Šie nemokumo administratoriaus nustatyti faktai nėra paneigti ir (ar) motyvuotai atmesti. Teismas neįvertino aplinkybės, kad visas bendrovės turėtas atsargas nupirko vienas asmuo, taip galimai iš esmės sumažinant prekių realizavimo kaštus. Kaip jau buvo minėta anksčiau, ne kiekvienas nuostolingas sandoris yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
34. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2018 m. balandžio mėnesį sudarytą sandorį, kuriuo buvo perleistas vienintelis bendrovės ilgalaikis turtas, sprendė, kad jis neatitiko bendrovės interesų, kadangi buvo perleistas ne rinkos kainomis, o suinteresuotas asmuo neįrodė, jog automobilis buvo blogos būklės, todėl jo pardavimas už 2 500 Eur atitiko automobilio rinkos vertę. Pirma, teismas nenustatė, kokia yra (galėjo būti) automobilio rinkos vertė, tik pažymėjo, kad ji galėjo svyruoti nuo 4 900 Eur iki 6 000 Eur. Įvertinus automobilio pardavimo kainą, ginčo objektu esančių gedimų vertę, likusią neišmokėtą automobilio lizingo sumą, pirmosios instancijos teismo nustatytos automobilio vertės ribos nėra pakankamos sandorio (ne)ekonomiškumui įvertinti. Antra, teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai citavo (ir vertino) liudytojo V. Š. paaiškinimus. Kaip pagrįstai nurodoma atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl į bylą pateikto 2018 m. balandžio 10 d. autoserviso automobilio preliminarių remonto darbų akto ir šio dokumento santykio (ryšio) su liudytojo paaiškinimais bei nemokumo administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis, kad 2018 m. balandžio mėnesį automobilis sugedo, apskaičiuota preliminari automobilio remonto kaina – 2 509 Eur (nagrinėjamos elektroninės bylos l. 85, t.1). Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad 2018 m. balandžio mėnesį už automobilį bendrovė dar buvo skolinga 2 414,11 Eur lizingo įmokų (2021m. birželio 25 d. tripliko priedas Nr.3, 2018 m. balandžio 19 d. pažyma apie lizingo įmokų likutį).
35. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pripažino BUAB „Hepatus“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, nors tam nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad turtas buvo parduotas mažesnėmis nei rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra duomenų, to neįrodinėjo nei viena iš šalių, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti su susijusiais asmenimis, kaip jie apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nenustatyta, kad turtas buvo perleistas neatlygintinai, todėl nėra pagrindo spręsti dėl tyčinio bankroto pripažinimo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
36. Kaip nurodyta nutarties 27 punkte, skundžiama nutartimi ne tik nebuvo nustatytas bendrovės nemokumo momentas, tačiau iš esmės nebuvo vertinami ginčijami sandoriai, jų (ne)naudingumas įmonės finansinei padėčiai, bendrovės veiklai, iš esmės neanalizuoti byloje esantys rašytiniai duomenys. Dėl nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, dėl naujų įrodymų ištyrimo būtinybės byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės nauju aspektu. Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Be to, šalis, nesutikdama su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas apskųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją (CPK 301straipsnio 1 dalis, 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).
37. Šiuo atveju aktualu ir tai, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingų teisinių padarinių asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą, todėl įrodinėjimo standartas šios kategorijos bylose yra aukštesnis ir lemia didesnę teismo aktyvumo pareigą siekiant nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Nagrinėdamas pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, pirmosios instancijos teismas privalo itin kruopščiai išanalizuoti byloje esančius įrodymus, galinčius kuo tiksliau apibrėžti nemokumo momentą bei įvertinti suinteresuotų asmenų atliktus veiksmus. Tik nustačius konkretų nemokumo momentą galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų veiksmus ir nustatyti ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo (ne)egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1204-781/2020; 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-136-381/2021 ir Nr. 2-137-381/2021).
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų
38. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus, kad BUAB „Hepatus“ bankroto administratorės UAB „Projektų investicijos“ nagrinėjamoje byloje pozicija ir formalus pritarimas kreditoriaus prašymui pripažinti BUAB „Hepatus“ bankrotą tyčiniu prieštarauja bankroto administratoriaus pareigų turiniui ir teisėtumui. Iš BUAB „Hepatus“ bankroto bylos duomenų nustatyta, kad BUAB „Hepatus“ nemokumo administratorius Stanislovas Domeika atliko sandorių ekonominę analizę ir nenustatė įmonei nenaudingų sandorių (pateikta BUAB „Hepatus“ bankroto byloje 2019 m. gruodžio 15 d. DOK-52809, priedas Nr. 1; nagrinėjamos elektroninės bylos l. 84, t.1). Tačiau tiek JANĮ, tiek ĮBĮ numato ne tik nemokumo administratoriaus, tačiau ir kreditoriaus teisę kreiptis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, o tai iš esmės reiškia, kad kreditoriaus nemokumo administratoriaus padarytos išvados dėl sandorių vertinimo nesaisto. Nemokumo administratorius, kaip byloje dalyvaujantis asmuo, turi visas šalių procesines teises ir pareigas, inter alia teisę sutikti ar prieštarauti kreditoriaus pareikštiems reikalavimams, tačiau nėra teisinio pagrindo tai vertinti nemokumo administratoriaus veikimu ultra vires.
39. Pareiškėjas akcentuoja, kad, pripažįstant bankrotą tyčiniu, pakanka nustatyti bent vieną iš ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įvardintų požymių, ir laikosi pozicijos, jog ginčijami sandoriai pažeidė jo, kaip kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus. Suinteresuotas asmuo šią poziciją ginčija nurodydamas, kad M. J. ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo bendrovės kreditorius. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad tyčinis bankrotas sukelia teisines pasekmes ne vienam konkrečiam kreditoriui, o iš esmės visiems bankroto proceso dalyviams: nemokumo administratorius turi pareigą tikrinti sandorius už ilgesnį laikotarpį (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis), duomenys perduodami ikiteisminio tyrimo institucijoms (ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), tokia nutartis iš esmės įgyja prejudicinę vėliau nagrinėjant civilines bylas dėl žalos atlyginimo iš už bendrovės bankrotą susijusių asmenų (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Taigi sprendžiant tyčinio bankroto klausimą nėra svarbu, kurio kreditoriaus teises ir interesus bendrovės sudaromi sandoriai galėjo pažeisti, t. y. kreditorius, prašantis pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo įrodyti, kad buvo pažeistos būtent jo teisės ir (ar) teisėti interesai. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kokius kreditorius bendrovė turėjo sudarydama ginčijamus sandorius.
40. Šalys kelia ginčą, ar M. J., kuris 2017 metai pareiškė bendrovei pretenziją, o vėliau ir ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, turi būti laikomas bendrovės kreditoriumi, kurio teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, kai sudaryti ginčo sandoriai 2018 metais, nors procesinis sprendimas civilinėje byloje, kuria buvo išspręstas tarp šalių kilęs ginčas (dėl nuostolių atlyginimo), įsiteisėjo tik 2019 m. birželio 6 d.
41. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad ĮBĮ 3 straipsnyje, priešingai nei JANĮ, yra apibrėžta kreditoriaus sąvoka: įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys. Prievoliniuose teisiniuose santykiuose kreditoriumi laikomas asmuo, turintis reikalavimo teisę į skolininką atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo veiksmų atlikimo (CK 6.1 straipsnis). Kai bendrovė pripažįsta kreditoriaus skolą, toks finansinis reikalavimas yra įtraukiamas į bendrovės buhalterinę apskaitą. Tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tol, kol ginčas nėra išspręstas, skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-502/2013, 2018 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1094-330/2018 ir kt.). Taigi, kreditoriumi laikomas asmuo, turintis galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę.
42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tol, kol bendrovė yra moki, ji iš esmės veikia tik akcininkų interesais, t. y. siekdama gauti kuo didesnę finansinę naudą, tačiau tais atvejais, kai prastėja įmonės finansinė padėtis, bendrovės veikla turi būti vykdoma atsižvelgiant ir į bendrovės kreditorių bei potencialių kreditorių (tai yra asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-894/2012) interesus. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas tyčinio bankroto pasekmes ir tikslus, vertinant, ar yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, (potencialių) kreditorių teises ir interesus gali pažeisti tik toks sandoris, dėl kurio bendrovė tapo nemoki arba iš esmės buvo bloginama nemokios bendrovės finansinė padėtis. Nenustačius nemokumo momento, šių aplinkybių įvertinti negalima. Be to, kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimas yra siejamas tuo, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017 24 punktą, 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 44 punktą ir kt.). Kaip jau buvo minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir nenustatinėjo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
43. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pareiškėjo prašymas buvo tenkintas iš dalies, buvo atmestas pareiškėjo prašymas apriboti buvusio BUAB „Hepatus“ vadovo S. R. teisę 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Be to, nebuvo nustatinėjama, kad bankrotas pripažįstamas tyčiniu dėl S. R. neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šie prašymai grindžiami JANĮ, kuris nagrinėjamu atveju nėra taikytinas, todėl ši nutarties dalis paliekama nepakeista.
44. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta anksčiau, sprendžia, kad, nagrinėjamu atveju, teismo pareiga pateikti sprendimo motyvus buvo iš esmės pažeista, todėl yra pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo (nutarties) dalies, kuria BUAB „Hepatus“ bankrotas pripažintas tyčiniu, negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (žr., pvz., pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020).
45. Remdamasis CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindą, panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant klausimą dėl BUAB „Hepatus“ bankroto pripažinimo tyčiniu, būtina nustatyti kuo tikslesnį įmonės nemokumo momentą, įvertinant įmonės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, aiškiai nurodyti, kokias pareigas, numatytas įstatymuose ir (ar) bendrovės steigimo dokumentuose bendrovės vadovas vykdė netinkamai, taip pat ištirti ir išanalizuoti ginčijamų sandorių ekonominį (ne)naudingumą, įvertinant ne pavienius (liudytojo), o visus byloje esančius dokumentus ir šalių nurodytus bylai reikšmingus argumentus. Pirmosios instancijos teismas turi nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, ištirti ir įvertinti, ar tolesnė įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą, taip pat kitas apeliacinės instancijos teismo aptartas aplinkybes.
46. Jeigu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos ar kasaciniame teisme galutinis sprendimas nepriimamas, o, panaikinęs procesinį bylą nagrinėjusio teismo sprendimą, teismas grąžina bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas, nes toks apeliacinės instancijos ar kasacinio teismo procesinis sprendimas nelaikytinas palankesniu kuriai nors iš proceso šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-199-9162016 11, 12 punktai). Atsižvelgiant į tai, kad priėmus procesinį sprendimą bylą dalyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Šiuo klausimu pasisakys pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės.
47. Pagal apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos procesinę baigtį apelianto atskirasis skundas vertinamas kaip iš esmės patenkintas, todėl jam grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 5 dalis). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalį, kuria tenkintas pareiškėjo reikalavimas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Hepatus“ bankrotą pripažinti tyčiniu, panaikinti ir klausimą dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Hepatus“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Grąžinti apeliantui S. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) žyminį mokestį sumokėtą už atskirąjį skundą (2021 m. rugsėjo 28 d. Mokėjimo nurodymas Nr. 467).