Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-462-1092/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-05-21
Bylos Nr.: e2A-462-1092/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-07330-2018-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Kristina Domarkienė, Aurimas Brazdeikis
Atsakovas: A. A., V. B.
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė „Swedbank“, G. A., M. T., A. T.

Kategorijos

2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.2.4.9.6.2Eksperto išvada

Civilinė byla Nr. e2A-462-1092/2020Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07330-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.2.4.9.6.2 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 21 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mariaus Dobrovolskio ir Kristinos Domarkienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal atsakovės A. A. priešieškinį atsakovui V. B. (V. B.), tretieji asmenys – akcinė bendrovė „Swedbank“, G. A., G. A., M. T., A. T., dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti 2015 m. birželio 12 d. Italijoje, Bolsenos mieste sudarytą ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotą V. B. ir A. B. santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 5 133,00 Eur vertės 1/3 dalį buto su bendro naudojimo patalpomis, esančio (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priteisti atsakovei; žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 2 770,00 Eur, asmeninės nuosavybės teise priteisti atsakovei; žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 2 830,00 Eur, asmeninės nuosavybės teise priteisti atsakovei; automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė 2 300,00 Eur, asmeninės nuosavybės teise priteisti atsakovei; priteisti iš atsakovės ieškovui 6 516,00 Eur kompensaciją už ieškovo netenkamo turto dalį; priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti 2015 m. birželio 12 d. Italijoje, Bolsenos mieste sudarytą ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruotą V. B. ir A. B. santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; priteisti A. B. asmeninės nuosavybės teise 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); nustatyti, kad automobilis „Opel Vectra-C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. B. priklauso asmeninės nuosavybės teise ir yra nedalytinas; nustatyti, kad po santuokos nutraukimo solidarias prievoles G. ir G. A. bei M. ir A. T. vykdys A. B., nekeičiant solidaraus prievolės pobūdžio; priteisti iš ieškovo atsakovei 28 072,30 Eur kompensaciją už turto ir prievolių padalijimą; nustatyti, kad visos AB „Swedbank“ prievolės pagal 2016 m. kovo 16 d. sutartį, 2016 m. balandžio 29 d. sutartį bei 2016 m. spalio 27 d. sutartį yra asmeninės V. B. prievolės; priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. 2019 m. vasario 14 d. priimtas dalinis sprendimas šioje byloje ir patvirtinta tarp šalių ir trečiųjų asmenų G. A. bei G. A. sudaryta taikos sutartis, kuriuo išspręsta dalis ieškiniu ir priešieškiniu keltų reikalavimų, t. y. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo, kompensacijų mokėjimo ir prievolių vykdymo tvarkos.

2. Priėmus 2019 m. vasario 14 d. dalinį teismo sprendimą, ginčas civilinėje byloje liko tik dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl 18 767,38 Eur (64 800,00 Lt) skolos iš V. B. priteisimo. Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad ji iki santuokos sudarymo ieškovui paskolino 18 767,38 Eur (64 800,00 Lt) sumą. Paminėtą aplinkybę, atsakovės teigimu, patvirtina ieškovo parašu patvirtintas skolos raštelis.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į priešieškinį ieškovas teismo prašė atsakovės priešieškinio netenkinti ir ieškovui iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu atsakovės priešieškinį atmetė.

5. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė teigė, o ieškovas neigė bylos šalis siejančių paskolos teisinių santykių egzistavimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalimi ir kasacinio teismo praktika, esant prieštaringoms aplinkybėms, įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių.

6. Teismas nustatė, kad atsakovė ieškovui 2011 m. spalio 25 d. pervedė 17 000,00 Lt sumą, pavedimo paskirtyje nurodydama „pervedimas“. Atsakovė nurodė, kad paminėtą sumą ieškovui skolino remonto darbų atlikimui, o ieškovas nurodė, kad paprašė atsakovės jam nuosavybės teise priklausiusius ir namuose buvusius iš darbo teisinių santykių gautus grynuosius pinigus pervesti į ieškovo banko sąskaitą.

7. Teismas pažymėjo, kad 2011 metų birželio – spalio mėnesiais atsakovės banko sąskaitoje gautų piniginių lėšų srautas, be įneštų grynųjų pinigų, susidarė tik iš socialinių išmokų bei stipendijos, kurių nepakako 17 000,00 Lt paskolai suteikti.

8. Teismas nustatė, kad ieškovo teismui nurodytos aplinkybės ir jas patvirtinantys dokumentai yra susieti tarpusavio ryšiu, įrodymai yra leistini, tarp jų nėra esminių prieštaravimų, tad esant nurodytų faktinių aplinkybių ir įrodymų visumai, teismas padarė išvadą, kad ieškovo nurodytos aplinkybės dėl ieškovui nuosavybės teise priklausiusių 17 000,00 Lt yra realios ir pagrįstos ieškovo į bylą pateiktais dokumentais. Teismas konstatavo, kad labiau tikėtina aplinkybė, kad iš atsakovės banko sąskaitos 2011 m. spalio 25 d. į ieškovo banko sąskaitą pervesta 17 000,00 Lt suma buvo asmeniniai ieškovo iš darbo užmokesčio gauti pinigai.

9. Teismas nustatė, kad 2012 m. birželio 26 d., 2012 m. liepos 13 d., 2012 m. rugpjūčio 10 d. atsakovė iš savo banko sąskaitos į ieškovo banko sąskaitą pervedė iš viso 5 000 Lt, šių bankinių pavedimų paskirtyje nurodydama „paskola nuo agnes“. 2012 m. birželio 28 d. į atsakovės banko sąskaitą buvo pervesta 6 889,00 Lt suma. Apie pervestų pinigų šaltinį duomenų byloje nėra, atsakovė teismui duodama žodinius paaiškinimus nurodė, kad dalį pinigų jai dovanojo draugas, identifikuoti minėto draugo atsakovė nepageidavo. Todėl teismas pripažino, kad šiuo atveju neturi galimybės identifikuoti į atsakovės banko sąskaitą pervestų piniginių lėšų šaltinio, o atsakovei pasirinkus poziciją neidentifikuoti 2012 m. birželio 28 d. atsakovės banko sąskaitoje gautų piniginių lėšų šaltinio, teismas neturėjo galimybės įvertinti, ar atsakovės minėtu pavedimu gautos piniginės lėšos gautos teisėtai, taip pat ar šiomis lėšomis buvo pagrįstai disponuojama.

10. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovės išreikšta pozicija dėl 5 000,00 Lt paskolos ieškovui suteikimo yra nelogiška ir neracionali, kadangi atsakovės ieškovui pervestos piniginės lėšos ieškovui nebūnant Lietuvoje buvo naudojamos atsakovės poreikių tenkinimui. Teismas konstatavo, kad 2012 m. birželio 26 d., 2012 m. liepos 13 d., 2012 m. rugpjūčio 10 d. atsakovės piniginių lėšų pervedimai į ieškovo banko sąskaitą nėra laikytini paskolos suteikimu ieškovui, kadangi atsakovė neįrodė teisėto paminėtų lėšų gavimo pagrindo, ieškovo poreikio pasiskolinti minėtas lėšas. Teismas taip pat pastebėjo, kad šios lėšos buvo naudojamos atsakovės interesų tenkinimui.

11. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuo 2011 metų iki 2015 metų atsakovė buvo finansiškai pajėgi ieškovui paskolinti 42 800,00 Lt sumą. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina nepalankią atsakovės finansinę padėtį, o būtent tai, kad pats ieškovas savo lėšomis, siekiu pasirūpinti atsakovės finansine gerove, prisidėjo prie jos išlaikymo. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių atsakovės nurodomą faktą dėl 42 800,00 Lt paskolos ieškovui suteikimo, realumą, teismas padarė išvadą, kad atsakovės teiginys dėl 42 800,00 Lt grynųjų pinigų paskolinimo yra neįrodytas.

12. Teismas konstatavo, kad 17 000,00 Lt suma, kurią atsakovė pervedė ieškovui, nuosavybės teise priklausė ieškovui, atsakovė minimu laikotarpiu neturėjo tokio kiekio piniginių lėšų, kurias galėtų paskolinti ieškovui. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovo finansinė būklė buvo stabili, ieškovas finansiškai prisidėjo prie atsakovės išlaikymo, net vykdė atsiskaitymus už atsakovės mokslus. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad atsakovės į bylą pateikto paskolos raštelio sudarymo aplinkybės yra vertintinos kaip nenuoseklios ir nepatikimos, iš pateikto paskolos raštelio nėra aišku, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis šis raštelis buvo patvirtintas, kas paskolino ieškovui V. B. minimą 64 800,00 Lt sumą, kada šie pinigai ieškovui buvo perduoti. Atsakovė savo parašu paskolos raštelio nepatvirtino. Esant nustatytoms aplinkybėms, ginčo paskolos raštelį teismas vertintino kaip nepatvirtinantį bylos šalis siejusių paskolos teisinių santykių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13. Atsakovė A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant atsakovės reikalavimą dėl 18 767,38 Eur skolos priteisimo iš ieškovo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teisme ieškovas teigė, kad jis neturėjo poreikio skolintis, kadangi dirbo jūreiviu ir jo darbo užmokestis buvo pakankamai didelis, o atsakovė neturėjo nei pajamų, nei sutaupytų lėšų, kurių būtų pakakę suteikti paskolą ieškovui. Tačiau ieškovui įsigyjant butą (duomenys neskelbtini), už 120 000 Lt, jis gavo 100 000 Lt (28 962,00 Eur) banko paskolą, kitaip sakant, jis savo pinigais padengė tik 20 000 Lt dydžio buto kainos dalį. Ieškovas nuolat skolinosi pinigus, todėl neįtikėtina, kad ieškovas, taip gerai uždirbdamas, nebūtų turėjęs pragyvenimui bent kiek santaupų.

13.2. Per šalių bendro gyvenimo laikotarpį – nuo pažinties pradžios 2010 m. vasario 11 d. iki šalių santykio nutrūkimo 2018 metų gegužės mėnesį – ieškovas iš viso (be paskolos iš atsakovės) neginčytinai buvo pasiskolinęs 113 862,00 Eur (su atsakovės suteikta, bet ieškovo nepripažįstama paskola – ieškovas pasiskolino 132 629,38 Eur), kurių dalis buvo grąžinta, tai įrodo, jog ir gaunant jo nurodomas darbines pajamas, skolintis jam poreikis buvo, nes pasiskolinta buvo mažiausiai 33 197,01 Eur (su atsakovės suteikta paskola – 51 964,39 Eur) didesnė pinigų suma, nei ieškovas uždirbo bei gavo kitų pajamų, be to, atsižvelgtina ir į tai, kad paskolos buvo grąžinamos kartu su palūkanomis, bei į pragyvenimo kaštus – akivaizdu, kad abu sutuoktiniai (ir iki santuokos sudarymo, ir po to) gyveno prabangiai.

13.3. Įrodymų apie turėtas santaupas iki 2011 m. spalio 25 d. ieškovas nepateikė. Teismas savo išvadas grindė išimtinai ieškovo banko sąskaitos išrašais, tačiau ieškovas nebuvo pateikęs įrodymų apie jo tariamai turėtus grynuosius pinigus, apie turėtas išlaidas, todėl teigti, kad ieškovo turtinė padėtis buvo tokia gera, kad jam nereikėjo skolintis, nėra pagrindo.

13.4. Vien tik ieškovo pasakymas apie turėtus grynuosius pinigus, sukauptus iš darbo užmokesčio, neįrodo jų buvimo fakto, konkrečios sumos, ir juo labiau tų grynųjų pinigų panaudojimo tikslo, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas paprašė atsakovės jam nuosavybės teise priklausiusius ir namuose buvusius iš darbo teisinių santykių gautus grynuosius pinigus (17 000,00 Lt) pervesti į ieškovo banko sąskaitą. Juolab kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas patvirtino, kad grynųjų pinigų įnešimo momentais jis buvo ne jūroje, o krante, todėl nesuprantama, kodėl jis negalėjo pats įnešti jo tariamai turėtų grynųjų pinigų į savo banko sąskaitą.

13.5. Atsakovė 17 000 Lt ieškovui paskolino 2011 m. spalio 25 d., o buto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta tik 2012 m. balandžio 5 d. Buto pirkimo–pardavimo sutarties 3.2. punkte apie buto kainą nurodyta, kad 15 000,00 Lt kainos dalis sumokama per 3 darbo dienas nuo šios sutarties sudarymo dienos, todėl akivaizdu, kad 2011 m. spalio 25 d. ieškovas neturėjo prievolės mokėti avanso už butą ir nelabai galėjo žinoti apie tokios prievolės buvimą ateityje, po penkių su puse mėnesių.

13.6. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino atsakovės duotus paaiškinimus, kad ji paskolintus pinigus sutaupė iš gaunamų socialinės pašalpos išmokų, mokymosi stipendijos bei iš draugo gaunamų pinigų. Minėtus pajamų šaltinius ir pajamų bei sutaupytų piniginių lėšų dydį atsakovė pagrindė į bylą pateiktais bankų sąskaitų išrašais ir pažymomis. Tai, kad atsakovė galėjo susitaupyti jos paskolintus ieškovui pinigus, patvirtina ir tai, kad didelę dalį jos poreikių, ypač didesnių, tenkino ieškovas, kaip jos vaikinas, tai laikytina normalu ir įprasta poros draugavimo etape. Be to, pagal byloje esančius bankinius dokumentus matyti, kad vien tik per „Western Union“ mokėjimo sistemą atsakovė į savo banko sąskaitą nuo 2011 metų rugsėjo iki 2016 metų sausio mėnesio (per 51 mėnesį) gavo 19 410,86 Eur (67 021,82 Lt) – arba vidutiniškai po 380,00 Eur (1 314.00 Lt) per mėnesį. Ši suma netgi viršija bendrą ieškovui paskolintą 18 767,38 Eur (64 800,00 Lt) sumą.

13.7. Vien ta aplinkybė, jog 2012 m. gegužės 28 d. į atsakovės banko sąskaitą padarytas pavedimas 2 000,00 Eur (6 889,00 Lt) sumos yra be mokėjimo paskirties ir neaiškus mokėtojas, nereiškia, kad lėšos gautos neteisėtu būdu – šioje byloje buvo sprendžiamas paskolos grąžinimo klausimas, bet ne atsakovės gautų lėšų teisėtumo klausimas. Teismas šiuo atveju nėra lėšų teisėtumą vertinanti institucija, teismui taip pat nėra suteiktos mokesčių administratoriaus funkcijos. Minėtas pavedimas nebuvo nuginčytas, todėl daryti išvadą, kad jis neteisėtas, ir juo nesivadovauti nebuvo pagrindo. Net ir neidentifikavus asmens, kuris atliko pavedimą į atsakovės sąskaitą, nėra pagrindo neigti atsakovės atliktus pavedimus ieškovui bendros 5 000,00 Lt sumos. Atsakovės gautų lėšų šaltinis, koks jis bebūtų, nekeičia jos paskolos suteikimo ieškovui fakto, nes 2012 metų pavedimai daryti su aiškia mokėjimo paskirtimi „paskola nuo agnes“.

13.8. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, pagal kurią banko pavedimas, kuriame nurodoma pinigų paskirtis – „paskola“, yra pakankamas įrodymas ne tik įrodant pinigų perdavimo faktų, bet ir paskolos teisinį santykį. Tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija lėšų pervedimo paskirtį „paskola“, o kita šalis pervedamas lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties arba šių lėšų negrąžina, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas.

Žemesnės instancijos teismas

13.9. Pirmosios instancijos teismas paskolos rašteliu nesivadovavo ir vertino jį kritiškai. Teismo vertinimu, nėra nurodyta paskolos raštelio surašymo data, nors atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad raštelį surašė 2016 metais, raštelyje nurodytos sumos litais, apie raštelį be atsakovės daugiau niekas nežinojo. Visi nurodyti teismo pastebėjimai neturi esminės įtakos šiam ginčui ir negali paneigti raštelio esmės. Tai, kad apie raštelį niekas nežinojo ar kad jame sumos nurodytos litais, nedaro jo negaliojančiu – įstatyme nėra numatytas reikalavimas apie tarpusavio paskolinius santykius paskelbti viešai ar paskolos sumas rašyti tik eurais. Net dvi teismo paskirtos ekspertizės patvirtino, jog skolos raštelį pasirašė būtent V. B. jam įprastu parašu.

13.10. Atmestini teismo argumentai, kad atsakovės atlikti bankiniai pavedimai su raštelyje nurodytomis sumomis visiškai nesutampa. Atsakovė paaiškino, kad pinigus skolino ieškovui ne tik per banką, bet ir grynaisiais įvairiomis sumomis per visą 2011–2015 metų laikotarpį, todėl raštelyje nurodytos sumos apima ne tik pavedimus, bet ir grynuosius pinigus, ir atskirai nurodytos sumos nepaneigia bendros paskolos sumos. Taip pat nesvarbu, kur šis raštelis buvo fiziškai pasirašytas, nes nustatyta, kad ant raštelio ieškovo parašas. Tai, kad raštelio originalas yra atsakovės žinioje, patvirtina ir tai, kad ieškovas skolingas būtent atsakovei ir kad skola nėra grąžinta. Pažymėtina, kad surašant raštelį būtent 2016 metais, buvo apimtos jau realiai perduotos ieškovui sumos, ir ieškovas tai patvirtino savo parašu.

13.11. Raštelyje nenurodoma, kada paskola suteikta, kada paskola privalo būti grąžinta, nenurodyta nei paskolos atlygintinumo, pelno palūkanų mokėjimo ir panašiai – tačiau pagal Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias paskolos sutarties sudarymą, šie elementai sutartyje gali būti ir neaptarti, t. y. jų nebuvimas paskolos sutartyje nesuponuoja išvados, jog paskolos sutartis nesudaryta, jeigu paskolos sutarties dalykas buvo perduotas gavėjui – tai yra pagrindinis sutarties elementas, leidžiantis sutartį traktuoti kaip paskolos sutartį.

13.12. Paskolinti pinigai raštelyje buvo nurodyti įskaitant ir bankiniais pavedimais pervestus pinigus, paskolinta suma buvo suapvalinta ir nurodyta litais, o ne eurais, nes pinigai didžiąja dalimi buvo skolinti litais, o palūkanos nebuvo skaičiuojamos, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius.

13.13. Grynųjų pinigų, viršijančių 600,00 Eur sumą, perdavimas pagal Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 1 dalį privalo būti įformintas raštu, o tokio rašytinio dokumento nebuvimas atima iš šalių teisę įrodinėti sandorio sudarymo ar jo įvykdymo faktą liudytojų parodymais. Pinigų perdavimas kitam asmeniui, kad jis įneštų pinigus į juos perdavusio asmens bankinę sąskaitą, tolygus pavedimo sutarčiai. Šiuo atveju ieškovas turėtų įrodyti, kada, kam, kokiomis sumomis jis tariamai perdavė savo pinigus, kad tie būtų įnešti į ieškovo banko sąskaitą, ir kokiomis sumomis šie pinigai buvo įnešti į ieškovo banko sąskaitą.

13.14. Nėra nei pinigų perdavimo atsakovei įrodymų, nei šių ieškovo pinigų tariamo įnešimo į atsakovės banko sąskaitą įrodymų – yra tik pinigų pervedimo iš atsakovės banko sąskaitos į ieškovo banko sąskaitą įrodymai, ir tenka taikyti elementarią logišką prezumpciją – pinigai priklauso tam asmeniui, kieno banko sąskaitoje jie yra, kol tokia prezumpcija nenuginčyta įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis.

13.15. Apdairus ir protingas asmuo privalo prižiūrėti savo banko sąskaitą – neįtikėtina, jog ieškovas nuo pinigų gavimo iki atsakovės priešieškiniu pareikšto reikalavimo grąžinti paskolą momento nematė savo banko sąskaitose esančių įrašų – „paskola“.

13.16. Keturi bankiniai pavedimai ir paskolos raštelis pagrindžia tarp šalių buvus paskolinius teisinius santykius ir kad raštelyje nurodyta suma išties buvo paskolinta ieškovui, bet nebuvo jo grąžinta.

13.17. Abi šalys savo laiku vienas kitam pervedinėjo ir kitas pinigines lėšas, bet nei ieškovo atsakovei, nei atsakovės ieškovui pervesti pinigai nebuvo traktuojami nei kaip paskola, nei kaip paskolos grąžinimas – buvo pripažinta, kad iš pradžių draugai, o po to sutuoktiniai vienas kitam pervedinėjo pinigines lėšas kitiems tikslams.

Atsiliepimas

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas V. B. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Atsakovė neturėjo pajamų šaltinio, tik socialinę pašalpą ir studento stipendiją, todėl negalėjo skolinti ieškovui pinigų. Tai, kad ieškovas ėmė paskolą iš banko buto, paskui ir kito (geresnio) buto pirkimui, neįrodo fakto, jog atsakovė turėjo pinigų ir galėjo juos skolinti ieškovui.

14.2. Skundo 24 punkte teigiama, kad atsakovė neva nežinojo, kam yra reikalingi ieškovui skolinami 17 000 Lt, bet buvo pamiršta, jog teismo posėdžio metu pati atsakovė vis dėlto nurodė, jog pinigus ji skolino neva buto remontui. Pirmosios instancijos teismas tai aiškiai akcentavo sprendimo aprašomojoje dalyje.

14.3. Teismas suteikė galimybę atsakovei pateikti duomenis apie minimą savo „draugą“, kuris ją tariamai rėmė materialiai, ir bent įvardyti jį, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti, nepateikdama jokių argumentų ir paaiškinimų, kodėl. Todėl tais atvejais, kai šalis sąmoningai neteikia teismui įrodymų apie faktines aplinkybes, ir nurodomos aplinkybės nėra galima nustatyti kitomis priemonėmis, tai byloje surinkti duomenys vertinami įrodymo nepateikusios šalies nenaudai.

14.4. Atsakovės gautų sumų nebūtų pakakę deklaruojamo dydžio paskolai suteikti. Teismas tai teisingai apskaičiavo. Pateikti banko sąskaitos išrašai nepatvirtina tokių faktų, priešingai – paneigia juos, o pažymą apie „mistinio draugo“ paramą gali patvirtinti tik tai, kad buvo atliekamos kažkokios perlaidos mažomis sumomis per Western union.

14.5. Atsakovė sąmoningai bando klaidinti teismą imdama visus pavedimus už žymiai vėlesnį laikotarpį ir teikdama, kad neva 2012–2016 metais gautus pinigus ji paskolino ieškovui dar 2011 m. lapkričio 25 d.

14.6. Atsakovė pamiršo, jog teismas analizavo duomenis apie pinigų panaudojimą tuo metu, kai ieškovo nebuvo Lietuvoje, o jo banko kortele ginčo laikotarpiu buvo atsiskaitoma Klaipėdoje ir pati atsakovė pripažino, kad šia banko kortele naudojosi būtent ji, o ne koks kitas asmuo (pvz., ieškovo motina). Šiame kontekste pažymime, kad ieškovas atsakovei buvo padaręs ne vieną, o net keturias savo banko sąskaitų korteles.

14.7. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kada paskolos raštelis buvo surašytas. Jame nėra nurodyta jo sudarymo data. Atsakovė deklaratyviai nurodė, jog tai buvo padaryta 2015 arba 2016 metų žiemą. Raštelyje nurodytos tariamai skolintos sumos – 50 000 Lt, 3000 Lt, ir 11 800 Lt – nėra susijusios su deklaruojama neva tikrai skolinta pinigų suma 17 000 Lt, 5000 Lt, ir 42 800 Lt. Nėra jokių duomenų, kada neva buvo skolinti raštelyje nurodomi pinigai. Raštelyje nurodytos sumos išreikštos litais – 50 000 Lt, 3000 Lt ir 11 800 Lt. Tačiau atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad skolinama buvo ir eurais bei dar net ir 2016 metais po euro įvedimo. Pagal raštelio turinį nėra aišku, kas kam skolina pinigus ir kas yra tokios paskolos davėjas.

14.8. Byloje nėra duomenų ne tik apie tai, jog kas nors apie paskolos raštelio egzistavimą žinojo, bet ir duomenų, kad atsakovė kada nors būtų prašiusi grąžinti skolą, nors teismo posėdžio metu ji teigė, kad ne kartą ragino ieškovą grąžinti pinigus.

14.9. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė nesugebėjo paaiškinti, kodėl padarė išvadą, kad parašas paskolos raštelyje tikėtinai yra ieškovo. Buvo nurodyta, jog sutapo kai kurie specialieji ir bendrieji rašysenos požymiai, todėl ji padarė tikėtiną išvadą. Tačiau ekspertė negalėjo paaiškinti ir net nežinojo, kiek specialiųjų ir/ar bendrųjų rašysenos požymių turi sutapti, kad būtų galima daryti tikėtiną arba kategorišką išvadą dėl rašysenos sutapimo. Jau nekalbant apie tai, kad pati ekspertė pripažino, kad ieškovo parašas yra labai paprastas, trumpas, nesudėtingos sandaros ir mažai informatyvus. Kitaip tariant, tokį parašą ypač nesunku imituoti. Ir imituojant tokį parašą tikrai atsiras rašysenos požymių sutapimų, nes tam ir imituoji, kad tokie požymiai būtų. Tačiau atsakymo, kiek jų reikia nustatyti, kad būtų galima nustatyti tapatumą, ekspertė nepateikė, bet nurodė, kad išvadą padarė pagal „savo vidinę nuojautą“, o ne pagal metodinius kriterijus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

17. Atsakovė apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas jos priešieškinio reikalavimas dėl 18 767,38 Eur (64 800 Lt) skolos priteisimo iš ieškovo. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad ieškovui paskolino 42 800 Lt sumą grynaisiais pinigais, kita sumos dalis buvo pervesta bankiniais pavedimais ieškovui į sąskaitą. Šias aplinkybes atsakovė grindė byloje pateiktu skolos rašteliu ir banko sąskaitų išrašais. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas bei neatsižvelgė į visą civilinės bylos medžiagą.

18. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 p.).

19. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 p.).

20. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-611/2019). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2018).

21. Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi įrodymų prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 85 p.).

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino šalių pateiktus rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina, jog tarp šalių paskolos teisinių santykių nebuvo. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu padarė įrodymais nepagrįstas ar neteisėtas išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.

23. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-403/2018, 26 p.). Atsižvelgdama į tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl priešieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo nepagrįstumo ir jų nekartodama tik papildomai akcentuoja tam tikrus bylos aspektus.

Dėl 2011 m. spalio 25 d. atlikto 17 000 Lt pervedimo

24. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nepaisant to, kad ieškovas teigė, jog neturėjo poreikio skolintis, nes jo darbo užmokestis yra pakankamai didelis, tačiau per šalių bendro gyvenimo laikotarpį (nuo pažinties pradžios 2010 m. vasario 11 d. iki šalių santykių nutrūkimo 2018 metų gegužės mėnesį) ieškovas iš viso (be paskolos iš atsakovės) buvo pasiskolinęs 113 862 Eur. Atsakovės prašoma priteisti skolos dalis, kuri sudaro 17 000 Lt, paskolinta 2011 m. spalio 25 d. pervedant ieškovui minėtą pinigų sumą bankiniu pavedimu mokėjimo paskirtyje nurodant „pervedimas“.

25. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2011 m. spalio 20 d. atsakovė į savo banko sąskaitą įnešė grynųjų pinigų – 18 750 Lt, iš kurių 17 000 Lt 2011 m. spalio 25 d. buvo pervesta ieškovui į ieškovo banko sąskaitą. Pavedimo paskirtyje buvo nurodyta „pervedimas“. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė nurodė, kad šią sumą ieškovui skolino buto remontui atlikti, o pinigus sutaupė iš gaunamos socialinės pašalpos, mokymosi stipendijos ir draugo paskolintų pinigų.

26. Byloje nustatyta, kad laikotarpiu, kai į atsakovės sąskaitą buvo įnešamos anksčiau paminėtos grynųjų pinigų sumos, t. y. nuo 2011 m. liepos mėnesio iki 2011 m. spalio mėnesio, atsakovės gaunamas lėšas, be įneštų grynųjų pinigų, sudarė tik socialinė pašalpa bei mokymosi stipendijos. Iš atsakovės banko sąskaitos išrašų matyti, kad 2011–2012 metais atsakovė gaudavo socialinę pašalpą iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos.

27. Pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, socialinė pašalpa – viena iš piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims rūšių. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo paskirtis – įvertinus nepasiturinčių šeimų ir vienų gyvenančių asmenų turtą ir pajamas, kai suaugę šeimos nariai ir vieni gyvenantys asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, nustatyti valstybės teikiamos piniginės socialinės paramos dydį ir teikimo sąlygas, gavėjų teises ir pareigas, finansavimo šaltinius. Vadinasi, aplinkybė, kad atsakovė gaudavo socialinę pašalpą, reiškia, kad ji buvo nepasiturinti ir jai reikėjo valstybės paramos. Dėl šios priežasties atsakovės dėstoma pozicija, kad ji turėjo savarankiškų lėšų paskolinti pakankamai didelę 17 000 Lt sumą, vertintina kritiškai.

28. Iš ieškovo pateiktos jūrininko knygelės ir ieškovo banko sąskaitos išrašų matyti, kad ieškovas ginčui aktualiu laikotarpiu nuolat dirbo, gavo stabilų darbo užmokestį, kuris, kaip nurodė pats ieškovas, buvo mokamas grynaisiais pinigais ir banko pavedimais. Ieškovo finansinė būklė 2010–2011 metais buvo gera, 2012 metų pirmoje pusėje jam buvo suteiktas 100 000 Lt kreditas būstui įsigyti. Svarbu paminėti, kad byloje nėra ginčo, kad ieškovas mokėjo už atsakovės mokslą Socialinių mokslų kolegijoje ir Klaipėdos universitete, taip pat skyrė lėšų atsakovės poreikiams tenkinti, leisdamas jai naudotis banko kortelėmis.

29. Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš byloje esančių bankinių dokumentų matyti, kad vien tik per „Western Union“ mokėjimo sistemą atsakovė į savo banko sąskaitą nuo 2011 metų rugsėjo iki 2016 metų sausio mėnesio gavo 19 410,86 Eur (67 021,82 Lt). Papildomai į savo banko sąskaitą nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. atsakovė gavo 3 881,56 Eur (13 402,25 Lt) iš draugų, tai rodo, jog jos turtinė padėtis leido skolinti ieškovui.

30. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė apie pervestų pinigų šaltinį duomenų neteikė, nurodė, kad dalį pinigų jai dovanojo draugas, identifikuoti minėto draugo atsakovė nepageidavo. Vadinasi, atsakovė, neatskleisdama asmens (asmenų), kuris (kurie) jai pervesdavo pinigus, tapatybės, pati apribojo teismo galimybes visapusiškiau ir išsamiau nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Toks atsakovės elgesys, be kita ko, turi reikšmės vertinant jos pateiktų įrodymų ir dėstomos pozicijos patikimumą jos nenaudai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, 39 p.).

31. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad aplinkybė, jog asmuo gauna lėšas iš kito asmens, ne visada reiškia, kad jos yra (tampa) jo nuosavybe. Pinigai gali būti siunčiami ir su tikslu kažkam juos vėliau perduoti arba panaudoti kokiu nors kitu konkrečiu tikslu (pvz., nupirkti (ir atsiųsti) konkretų daiktą). Be to, iš pateiktos „Western Union Company“ pažymos matyti, kad 2011 m. spalio 25 dienos duomenimis, per „Western Union“ mokėjimo sistemą atsakovė buvo gavusi tik 1 038,65 Eur, kurie buvo gauti pervedimais, atliktais nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. iki 2011 m. spalio 20 d. Šios sumos atsakovei neužteko 2011 m. spalio 25 d. suteikti ieškovui 17 000 Lt paskolą.

32. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovas turėjo pagrįsti, jog jis disponavo grynaisiais pinigais ir juos perdavė atsakovei, kad ji įneštų į jo sąskaitą, taip pat kad nelogiška, jog ieškovas pats pinigų neįnešinėjo, bet būdamas krante patikėjo juos atsakovei. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad tarp šalių nekyla ginčas, kad aptariamu laikotarpiu bylos šalys draugavo, bendravo kaip pora. Esant glaudiems ryšiams tarp šalių, jos paprastai kur kas mažiau dėmesio teikia formalumams (pvz., atitinkamų sandorių įforminimui). Be to, tokie santykiai paprastai grindžiami pasitikėjimu, parama ir pagalba artimam asmeniui. Dėl šių priežasčių atsakovo nurodoma versija, kad atsakovė įnešė į savo sąskaitą ir pervedė ieškovui jo grynuosius pinigus, kuriuos jis laikė namie, neatrodo neįtikima. Teisėjų kolegijos nuomone, mažai tikėtina, kad atsakovas būtų teikęs pastovią finansinę paramą (mokėjęs už mokslus, leidęs naudotis banko kortelėmis) atsakovei, jei būtų žinojęs, kad jos finansinė padėtis yra labai gera ir ji yra pajėgi ne tik pati save išlaikyti, bet ir skolinti didelėmis pinigų sumomis. Teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepagrindė gautų pinigų šaltinio, turint omenyje glaudžius bylos šalių santykius, labiau tikėtina, kad ieškovui pervesti pinigai buvo ieškovo lėšos, o ne atsakovės paskola. Juolab kad net ir mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodyta, kad tai yra „pervedimas“, o ne paskola. Įrodymų, kad gautą pinigų sumą ieškovas būtų pripažinęs kaip paskolą, byloje nėra, nes, be kita ko, ir paskolos raštelyje, kuriuo priešieškinį grindžia atsakovė, tokia suma konkrečiai nenurodyta.

33. Atsakovė nurodo, kad nesutinka su išvada, jog ieškovas gautus 17 000 Lt panaudojo buto adresu (duomenys neskelbtini), avansiniam 15 000 Lt mokėjimui. Teigia, kad atsakovė 17 000 Lt ieškovui paskolino 2011 m. spalio 25 d., o buto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta tik 2012 m. balandžio 5 d., todėl 2011 m. spalio 25 d. ieškovas neturėjo prievolės mokėti avanso už butą ir negalėjo žinoti apie tokios prievolės buvimą ateityje, po penkių su puse mėnesių. Teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, kad atsakovė pervedė ieškovui 17 000 Lt gerokai anksčiau nei buvo sudaryta būsto pirkimo–pardavimo sutartis, nepaneigia paties fakto, kad šiuos pinigus ieškovas vėliau panaudojo atsiskaitymui už įsigytą būstą. Neatmestina tikimybė, kad būstą įsigyti jis planavo iš anksčiau ir todėl norėjo iš anksto sukaupti lėšų savo sąskaitoje.

34. Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ieškovas daug skolinosi, taip pat nepatvirtina paskolos teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės egzistavimo. Šiuolaikinėje ekonominėje santvarkoje yra įprasta, kad net ir pakankamai daug uždirbantis asmuo skolinasi. Dar labiau įprasta skolintis būsto įsigijimui, ypač tarp jaunimo, nes jauni žmonės, turėdami galimybę pasiskolinti, dažnai nėra linkę išleisti visas santaupas tik būstui ar kitam brangiam daiktui įsigyti ir toliau gyventi tik iš gaunamo darbo užmokesčio.

35. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovė, pervesdama ieškovui 17 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodė „pervedimas“, į tai, kad laikotarpiu, kai buvo įnešami pinigai į atsakovės sąskaitą, atsakovės gaunamas lėšas sudarė tik socialinė pašalpa ir mokymosi stipendijos, atsakovė neatskleidė papildomų pajamų šaltinių, į ieškovo finansinę būklę 2011 m., kitų byloje nustatytų aplinkybių visumą (be kita ko, tai, kad šalys palaikė artimus santykius, ieškovas teikė atsakovei finansinę paramą, leido jai naudoti jo banko kortelėmis), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina, jog iš atsakovės banko sąskaitos 2011 m. spalio 25 d. į ieškovo banko sąskaitą pervesta 17 000 Lt suma buvo asmeniniai ieškovo iš darbo užmokesčio gauti pinigai.

Dėl 2012 m. birželio – rugpjūčio mėnesiais atliktų piniginių lėšų pervedimo

36. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad 2012 metais bankiniais pavedimais ieškovui buvo paskolinta 5 000 Lt (1 448,10 Eur), ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atlikti atsakovės pervedimai į ieškovo banko sąskaitą nėra laikytini paskolos suteikimu ieškovui, kadangi atsakovė neįrodė teisėto paminėtų lėšų gavimo pagrindo, ieškovas neturėjo poreikio pasiskolinti minėtas lėšas, be to, pervestos lėšos buvo naudojamos išskirtinai atsakovės interesų tenkinimui. Atsakovė taip pat teigia, kad atsakovės gautų lėšų šaltinis, koks jis bebūtų, nekeičia jos paskolos suteikimo ieškovui fakto, nes 2012 metų pavedimai daryti su aiškia mokėjimo paskirtimi – „paskola nuo agnes“. Įrodinėdama savo teiginius atsakovė, be kita ko, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013.

37. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2012 m. birželio 26 d., 2012 m. liepos 13 d., 2012 m. rugpjūčio 10 d. atsakovė iš savo banko sąskaitos į ieškovo banko sąskaitą pervedė iš viso 5 000 Lt. Šių pavedimų paskirtyje atsakovė nurodė – „paskola nuo agnes“. 2012 m. gegužės 28 d. atsakovės banko sąskaita buvo papildyta 6 889 Lt (2 000 Eur). Atsakovė nurodė, kad dalį pinigų jai dovanojo draugas, kitus susitaupė pati.

Žemesnės instancijos teismas

38. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad 2012 metais atsakovės pajamas sudarė tik gaunamos socialinės pašalpos ir mokymosi stipendijos. Vadinasi, ir 2012 metais atsakovė gyveno nepasiturinčiai, nes nuolat gavo socialinę pašalpą, skirtą nepasiturintiems asmenims.

39. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad atsakovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad atsakovės 2012 metais turėtos pajamos ir išlaidos iš esmės susidengė, tad, be 2012 m. gegužės 28 d. 6 889 Lt sąskaitos papildymo, atsakovės finansiniai ištekliai nebūtų pakankami 5 000 Lt paskolai suteikti. Teisėjų kolegija sutinka su šia išvada ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai jos nepaneigia. Atsakovė turėjo teisę pasirinkti, kokiomis aplinkybėmis, duomenimis ar liudytojų parodymais grįs savo finansinį pajėgumą suteikti ieškovui paskolą, tačiau neteikė teismui įrodymų, atskleidžiančių ir pagrindžiančių 2012 m. gegužės 28 d. į jos sąskaitą įneštos 6 889 Lt (2 000 Eur) sumos ar per „Western Union“ sistemą gaunamų pinigų šaltinį. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, taip pat tai, kad laikotarpiais, kai atsakovas būdavo jūroje, jo banko kortelėmis naudojosi atsakovė savo poreikiams tenkinti, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė, kad 2012 m. birželio 26 d., 2012 m. liepos 13 d., 2012 m. rugpjūčio 10 d. atsakovės piniginių lėšų pervedimais į ieškovo banko sąskaitą buvo suteikta paskola ieškovui.

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad paskolos santykiams konstatuoti būtinas ne tik pinigų perdavimas kitam asmeniui, bet ir šalių susitarimas (suderinta šalių valia) perduotus (gautus) pinigus traktuoti kaip paskolą, t. y. kaip lėšas, kurias įsipareigojama grąžinti. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės apeliaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo praktika netaikytina nagrinėjamu atveju, kadangi atsakovės nurodomoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013 paskolos teisiniai santykiai susiklostė ne tarp sugyventinių. Savo ruožtu, kai asmenys gyvena kartu ir veda bendrą ūkį, tarp jų dažnai atsiranda įvairių piniginių reikalų, taip pat ir poreikis vienas kitam pervesti pinigus. Kartu gyvenantys asmenys natūraliai mažiau dėmesio gali skirti ir iš vienas kito gaunamų mokėjimo pavedimų paskirčiai. Dėl šių priežasčių vien tik fakto, kad mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodoma, kad pervedami pinigai yra paskola, nepakanka konstatuoti, kad tarp artimai susijusių asmenų atsiranda paskolos teisiniai santykiai. Juolab kai pervestomis lėšomis iš esmės disponuoja pati pinigus pervedusi šalis.

Dėl paskolintų grynųjų pinigų

41. Atsakovė nurodo, kad 42 800 Lt ieškovui paskolino grynaisiais pinigais iš turėtų santaupų, kurios susidarė iš gaunamos socialinės pašalpos, mokymosi stipendijos bei iš kito asmens (ne V. B.) gautų pinigų. Visą 42 800 Lt sumą atsakovė grynaisiais pinigais ieškovui paskolino laikotarpiu nuo 2011 iki 2015 metų. Skunde teigiama, kad atsakovė disponavo pakankamai didelėmis pinigų sumomis, kad galėtų jas paskolinti ieškovui. Tai patvirtina pažyma iš „Western Union“ ir atsakovės bankiniai išrašai, todėl ji nesutinka su teismo argumentais, kad atsakovės finansinės padėtis buvo prasta.

42. Teisėjų kolegijos manymu, byloje nepakanka įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2015 metų atsakovė buvo finansiškai pajėgi ieškovui paskolinti 42 800 Lt sumą. Byloje esantys duomenys patvirtina nepalankią atsakovės finansinę padėtį. Atsakovės pajamas minėtu laikotarpiu iš esmės sudarė socialinė pašalpa ir mokymosi stipendija, taip pat prie atsakovės finansinės gerovės prisidėjo ieškovas, leisdamas naudotis jo banko kortelėmis (dėl to tarp šalių nekyla ginčas). Be to, tai patvirtina „Swedbank“, AB, banko pažyma apie mokėjimo korteles, kurioje nurodyta, kad ieškovo banko sąskaitos buvo susietos su atsakovei išduotomis banko kortelėmis, kuriomis atsakovė galėjo laisvai disponuoti. Byloje taip pat yra pateikti 2014–2016 m. atsakovės prašymai piniginei socialinei paramai gauti, kuriose atsakovė nurodė, kad negauna jokių lėšų (elektroninės bylos t. 5, b. l. 41–102).

43. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovė nenurodė ir nepateikė įrodymų, kada ir kokias grynųjų pinigų sumas paskolino ieškovui. Taip pat ir dėl pinigų gavimo per „Western Union“ atsakovė nenurodė teismui šių lėšų šaltinių, neteikė įrodymų, kad šios pinigų sumos buvo skirtos jai, buvo jos nuosavybė ir ji galėjo jomis disponuoti ir teikti paskolą ieškovui. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė pinigų skolinimo laikotarpiu, būdama iš esmės finansiškai priklausoma nuo ieškovo, bedarbė, gaudama socialinę pašalpą, studijuodama aukštosiose mokyklose, nebuvo pajėgi paskolinti 42 800 Lt sumą.

Dėl paskolos raštelio

44. Atsakovė pateikė į bylą paskolos raštelį, kuriame nurodyta – „50.000,00 Lt; 3.000.00 Lt; 11.800,00 Lt paskolinta V. B.. Iš viso skolingas 64.800.00 Lt“. Paskolos raštelyje yra ieškovo parašas. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad minėtas paskolos raštelis nepatvirtina paskolos santykių tarp šalių. Ieškovas, be kita ko, teigia, kad iš atsakovės pinigų nesiskolino, paskolos raštelio nepasirašė ir paskolos raštelį pirmą kartą pamatė tik nagrinėjant bylą.

45. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje buvo atliktos dvi rašysenos ekspertizės – pagrindinė, atlikta 2019 m. balandžio 11 d., ir papildoma, atlikta 2019 m. rugpjūčio 9 d. 2019 m. balandžio 11 d. ekspertizės metu, be kitų su paskolos rašteliu susijusių klausimų, buvo siekiama nustatyti, ar paskolos raštelis yra patvirtintas ieškovo V. B. parašu. 2019 m. balandžio 11 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11K-95(19) patvirtino, kad paskolos raštelį surašė atsakovė A. A., o pastarąjį savo parašu, tikėtina, kad patvirtino ieškovas V. B..

46. Iš 2019 m. balandžio 11 d. specialisto išvados matyti, kad atlikus rašysenos ekspertizę pateiktos dvi išvados, viena kategoriška, kita tikėtina. Kategoriška išvada padaryta, kad paskolos raštelis surašytas atsakovės, o kad paskolos raštelį pasirašė ieškovas, nurodyta tikėtina išvada. Nurodyta, kad kategoriškai nustatyti nebuvo galima, nes tiriamasis parašas yra paprastas, trumpas, nesudėtingos sandaros, todėl mažai informatyvus. Tačiau atlikus pakartotinę rašysenos ekspertizę nustatyta, kad paskolos raštelį pasirašė ieškovas, bet nustatyti, ar įrašus ir parašą parašė tas pats asmuo, nėra galimybių.

47. CPK 2 straipsnyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016).

48. Teisėjų kolegijos manymu, anksčiau paminėtos teismo ekspertizės leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, kad paskolos raštelį pasirašė ieškovas. Ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomi argumentai šiuo aspektu nėra pakankami, kad galima būtų paneigti kvalifikuotų specialistų padarytas išvadas. Kita vertus, parašo paskolos raštelyje buvimo faktas nepatvirtina, kad ieškovas gavo jame nurodyto dydžio sumą iš atsakovės kaip paskolą, ja naudojosi ir įsipareigojo grąžinti. Ginčas, kad paskolos raštelio tekstą surašė atsakovė, tarp šalių nekilo.

49. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalį paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005).

50. Vertinant atsakovės pateiktą paskolos raštelį, kuriuo įrodinėjama, kad atsakovė ieškovui paskolino 64 800 Lt, pažymėtina, kad paskolos raštelyje nėra nurodytos jo surašymo datos ir vieta, konkrečiai nenurodyta, kad minėtas sumas ieškovas gavo ir kada gavo, taip pat nėra aišku, kam ieškovas yra skolingas, nes nenurodyti jokie atsakovės duomenys, nėra jos parašo. Paskolos raštelis tik (labiau tikėtina) pasirašytas ieškovo, tačiau patį tekstą surašė atsakovė. Raštelyje nurodytos paskolintos sumos neatitinka paskolintų sumų, kurios buvo pervestos bankiniais pavedimais. Paskolos raštelyje nurodytų 50 000 Lt, 3 000 Lt ir 11 800 Lt sumų neįmanoma susieti su atsakovės nurodytomis 17 000 Lt, 5 000 Lt ir 42 800 Lt paskolintomis sumomis. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu negalėjo nurodyti priežasties, dėl kurios paskolos raštelyje yra būtent trys sumos ir kodėl būtent tokio dydžio. Be to, abejonių kelia ir aplinkybė, kad raštelyje nurodytos sumos litais, kai pats raštelis, atsakovės teigimu, surašytas 2016 metais, nors nuo 2015 metų Lietuvos valiuta jau buvo euras. Vadinasi, iš atsakovės pateikto paskolos raštelio negalima identifikuoti, kam ieškovas skolingas, taip pat negalima tiksliai identifikuoti, ar minimas sumas ieškovas tikrai gavo (ir kada gavo), ar gavo būtent iš atsakovės, įsipareigodamas nurodytą sumą atsakovei grąžinti. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pateiktas paskolos raštelis nepatvirtina paskolos santykių tarp šios bylos šalių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas teismo vidinio įsitikinimo paremtu tinkamu bylos aplinkybių įvertinimu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir bylos baigties

51. Teisėjų kolegija pastebi, kad šios bylos dalyku nėra atsakovės gautų lėšų teisėtumas, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Tačiau skundžiamame sprendime išdėstytos abejonės dėl atsakovės gautų lėšų teisėtumo pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas net ir nepasisakant dėl atsakovės gautų lėšų teisėtumo.

52. Teisėjų kolegija taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018. Minėtoje byloje kasacinis teismas, be kita ko, nurodė, kad kilus ginčui dėl pervestų pinigų paskirties, teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti ir kitų reikšmingų aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 28 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tai tinkamai ir padarė pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje.

53. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako. Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovės apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

54. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad iš priteistų 2 168 Eur bylinėjimosi išlaidų didžiąją dalį (net 1 200 Eur) sudaro apmokėjimo už dvi ekspertizes kaina. Atsakovė pažymi, kad nors teismas ir atmetė atsakovės reikalavimą, tačiau abiejų ekspertizių išvados patvirtino atsakovės teiginius, kad raštelį jam įprastu parašu pasirašė ieškovas. Be to, ekspertizės paskirtos buvo tik ieškovo prašymu, nes jis neigė savo parašą. Dėl šių priežasčių atsakovė teigia, kad nesąžininga priteisti ekspertizės sąnaudas iš atsakovės ir prašo pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ieškovui priteisiant tik 968 Eur atstovavimo išlaidų.

55. CPK 93 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kitaip tariant, joje įtvirtintas bendrasis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas, kad pralaimėjusi šalis moka. Vadinasi, nukrypimas nuo šio bendrojo principo turi būti pagrįstas konkrečiomis bylos aplinkybėmis ir įstatyme nustatytais pagrindais. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovas prašė skirti rašysenos ekspertizę sąžiningai naudodamasis savo procesinėmis teisėmis, nes suabejojo dėl savo parašo paskolos raštelyje tikrumo. Pirmoji ekspertizė pateikė tikėtiną išvadą dėl jo parašo buvimo paskolos raštelyje. Atsakovė neprieštaravo pakartotinės ekspertizės skyrimui. Ir nors antroji ekspertizės išvada buvo mažiau palanki ieškovui, atsakovės priešieškinis buvo atmestas. Tad, teisėjų kolegijos manymu, vien tik aplinkybė, kad ekspertizė nepatvirtino ieškovo pozicijos dėl parašo paskolos raštelyje, nepateisina nukrypimo nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Ieškovas proceso metu iš esmės sąžiningai ir protingai naudojosi procesinėmis teisėmis, taip pat ir dėl ekspertizės skyrimo, o atsakovės priešieškinis buvo atmestas. Vadinasi, bylinėjimosi išlaidas, taip pat ir ekspertizės, galima sakyti, ieškovas iš esmės patyrė dėl to, kad atsakovė pareiškė nepagrįstą priešieškinį.

57. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad iš bylos medžiagos (Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktų sąskaitų faktūrų) matyti, kad rašysenos ekspertizės šioje byloje iš viso kainavo 1 057,05 Eur. Dėl šios priežasties iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų už atliktas ekspertizes suma mažintina iki 1 057,05 Eur, bendra iš atsakovės priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 2 025,05 Eur. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu tikslintinas.

58. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo buvo įpareigotas sumokėti 200 Eur užstatą eksperto atvykimo išlaidų atlyginimui užtikrinti ir 2019 m. spalio 9 d. ieškovas pateikė teismo įpareigojimo įvykdymą patvirtinančius duomenis, tačiau šios išlaidos nepriteistos ir negrąžintos. Todėl ieškovas prašo priimant galutinį teismo sprendimą išspręsti ir klausimą dėl šių išlaidų priteisimo iš atsakovo.

59. Teisėjų kolegija pastebi, kad byloje nėra duomenų, jog už ekspertės atvykimą į teismo posėdį buvo sumokėta. Vadinasi, byloje nėra duomenų, kad minėtas 200 Eur avansas buvo išleistas (panaudotas). Dėl šios priežasties nėra pagrindo ieškovo sumokėto 200 Eur avanso priteisti iš atsakovės. Ieškovas dėl šios sumos, taip pat ir dėl sumos, likusios iš ieškovo sumokėtos bendros 1 200 Eur avanso už ekspertizes sumos, grąžinimo jam turėtų kreiptis į pirmosios instancijos teismą (Išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu, dydžių ir jų išmokėjimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 6 d. Nr. 344 patvirtinimo, 14 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

60. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą iš jos priteistinos ieškovo V. B. patirtos 1 669,80 Eur išlaidos už teisinę pagalbą šioje byloje rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 98 straipsnis). Šios išlaidos yra pagrįstos 2020 m. sausio 23 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2020/12 ir 2020 m. sausio 23 d. mokėjimo nurodymu ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą pastraipą (dėl bylinėjimosi išlaidų) ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovės A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 025,05 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo V. B. (V. B.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.“

Priteisti ieškovui V. B. (V. B.) iš atsakovės A. A. 1 669,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Aurimas BrazdeikisMarius DobrovolskisKristina Domarkienė