Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-183-544/2015

2015 m. kovo 13 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2016-452/2014 pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovui A. J. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas keistinas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Tačiau dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo tarp šalių ir valstybei pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 93, 96, 98 straipsnių nuostatas, dėl ko šis klausimas buvo išspręstas neteisingai (CPK 329 str. 1 d.).

Civilinėje ir administracinio teisės pažeidimo bylose esančių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad yra visos atsakomybės sąlygos taikyti civilinę atsakomybę atsakovui CK 6.267 straipsnio pagrindu, nes bylų duomenys patvirtina, jog 2013-06-09 apie 10.40 val. namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kurioje gyvena ieškovės giminaičiai ir A. J. kaimynai, ieškovei D. J. į koją įkando atsakovui priklausantis mišrūnų veislės juodos spalvos šuo, padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą ir neturtinę žalą, kurią privalo atlyginti atsakingas už gyvūno padarytą žalą atsakovas (šuns savininkas), nes neįrodė, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybės.

CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naminių gyvūnų (šunys priskiriami naminiams gyvūnams) padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, t. y., kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios arba didelio neatsargumo.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog yra įrodyta, kad jis yra atsakingas už tai, jog šuo įkando ieškovei ir padarė jai žalą, nes teismas netinkamai vertino įrodymus, administracine byla turėjo remtis tik kaip vienu iš įrodymų, o ne kaip įrodymu, turinčiu aukštesnę galią. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Tai, kad atsakovo šuo įkando ieškovei ir kad jis yra atsakingas už jo žinioje buvusio šuns padarytą žalą, patvirtina atsakovo nubaudimo administracine tvarka faktas. Panevėžio apskrities VPK Panevėžio r. PK 2013-07-08 nutarimo Nr. 76N-2742600-13 duomenimis (b. l. 13) nustatyta, kad ieškovės užpuolimo metu atsakovas A. J. neužtikrino, jog jam priklausantis šuo nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei ir nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų ir tuo jis pažeidė Panevėžio rajono savivaldybės tarybos 2003-09-04 5 šaukimo 5 posėdžio sprendimo Nr. T-191 „Gyvūnų laikymo Panevėžio rajone taisyklių“ 1.9 p., 1.10 p., 5.4 p. ir 8.1 p., dėl ko jam buvo paskirta 700 Lt bauda. Tiek Panevėžio miesto apylinkės teismas, tiek Panevėžio apygardos teismas administracinėje byloje Nr. II-39-902/2013 Panevėžio apskrities VPK Panevėžio r. PK 2013-07-08 nutarimą paliko nepakeistą (b. l. 15-20). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi visomis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos administracinėje byloje nutarimu ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Pažymėtina, jog nereikia papildomai ar iš naujo nustatinėti aplinkybių, kurios nustatytos įsiteisėjusiais teismo sprendimais kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai) (CPK 182 str. 2 p.). Be to, atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas įrodo ir kiti įrodymai: šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, medicininių dokumentų išrašai ir nuotraukos, specialisto išvada, ekspertizės aktas (b. l. 5, 7-8, 38-41, 75, 87-88,105-106, 108-109). Pirmosios instancijos teismas išdėstė įrodymų visumą, iš kurios daro savo išvadas, vertino įrodymus tarpusavyje ir su kitais įrodymais, nurodė, kuriais įrodymais vadovaujasi.

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų byloje surinktų įrodymų, kurių pagrindu ieškinys buvo patenkintas iš dalies, visumą. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų laikėsi ir nuo nagrinėjamu klausimu formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Todėl atmestini apelianto argumentai, jog teismas netinkamai ir ne pagal įstatymo reikalavimus vertino byloje esančius įrodymus.

Apeliantas (atsakovas), būdamas ieškovę užpuolusio ir apkandžiojusio šuns valdytojas (savininkas), nepasirūpino pakankama šio šuns priežiūra, dėl to ieškovė buvo šuns užpulta ir sukandžiota, taip padarant jai žalą. Atsakovo atsakomybę šalinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Byloje taip pat nenustatyta, kad galimai pati ieškovė išprovokavo tokį šuns elgesį. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimo, kuri buvo sukelta atsakovo valdomam šuniui užpuolus ir apkandžiojus ieškovę, taip sužalojant jai sveikatą.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, jog priteistos žalos dydis yra aiškiai per didelis ir neatitinka teismų praktikoje šios kategorijos bylose paprastai priteisiamam žalos dydžiui. CK 6.250 str. 2 d. yra numatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių vienas - pasekmės. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jeigu pasekmės yra susijusios su asmens sveikatos pakenkimais, sužalojimų sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo sužalojimo ir gydymosi nuo sužalojimo metu, jei jos lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, tai šie faktai didina priteisiamos neturtinės žalos dydį. Šiuo atveju yra svarbu tai, kad pažeista buvo viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, labiausiai saugomų ir ne visada atkuriamų vertybių – sveikata. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovei buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas: poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimai kairės šlaunies vidiniame paviršiuje, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimai ir plėštinė žaizda blauzdoje. Ieškovė buvo priversta skiepytis nuo pasiutligės. Šios aplinkybės leidžia pripažinti, jog dėl šuns padaryto sužalojimo ir jo gydymo ieškovei teko patirti fizinius skausmus, kurie nebuvo trumpalaikiai, o šių sužalojimų padariniai yra liekamieji. Taip pat neabejotina, kad šuns užpuolimas ir sužalojimas ieškovei sukėlė ir dvasinius išgyvenimus, išgąsti, ilgalaikę baimę, sutrikdė emocinę būseną. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistas neturtinės žalos dydis atitinka įstatymo nustatytus neturtinės žalos dydžio vertinimo kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, taip pat ir suformuotą teismų praktiką (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2009-05-18 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-532-275/2009; Panevėžio apygardos teismo 2010-12-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-758-212/2010; Kauno apygardos teismo 2011-02-17 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-165-230/2011).

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo teismų praktiką bylose, kuriose dėl šuns įkandimo teismai neturtinę žalą priteisė 300-500 Lt dydžio, todėl mano, jog ir šiuo atveju teismas turėjo priteisti ne daugiau kaip 300 Lt neturtinės žalos. Su tokiais apelianto argumentais apeliacinis teismas nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog teisminiai precedentai turi būti taikomi itin atsargiai ir tik tokiose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra identiškos arba iš esmės panašios. Šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo bylų, kuriose buvo priimtos apelianto minimos teismo nutartys, t. y. tose bylose faktinės aplinkybės skyrėsi, nes arba dėl sužalojimų kreiptasi po ilgo laiko, arba kreiptasi tik vieną kartą, arba sužalojimams nereikėjo gydymo, šuo buvo skiepytas, šuns savininkas bendradarbiavo su policija ir nukentėjusiuoju ir pan. Todėl nebuvo pagrindo remtis teismų praktika, kurią nurodo apeliantas. Be to, vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, o ne apygardos teismai (CPK 4 str.).

Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apelianto argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų nustatymo ir paskirstymo tarp šalių ir valstybei, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė visas byloje buvusias bylinėjimosi iš atsakovo. Ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo valstybei atleista pagal įstatymą (CPK 1 d. 3 p.), todėl apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad iš ieškovės valstybei turi būti priteistas žyminis mokestis nuo atmestos 400 Lt ieškinio dalies. Ieškovė turėjo 21 Lt išlaidų už medicinos eksperto apžiūrą, 200 Lt už medicininę ekspertizę, kurios laikytinos būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis (CPK 88 str. 1 d. 9 p.), bei pirmosios instancijos teisme turėjo 2600 Lt/753,01 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (b. l. 24, 47, 89-92). Atsakovas pirmosios instancijos teisme turėjo 1300 Lt/376,51 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (b. l. 92). Byloje buvo 46 Lt/13,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., b. l. 2). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalis išlaidas už advokato pagalbą pagal pateiktus įrodymus ir atsižvelgiant į 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nesiejamas su ieškovo patenkintų ir atmestų reikalavimų apimtimi. Todėl teismui nustačius ir priteisus neturtinės žalos atlyginimą laikoma, kad ieškovo ieškinys toje dalyje patenkintas. Tačiau šiuo atveju, be neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, buvo pareikštas ir reikalavimas priteisti 413,31 Lt/119,62 Eur turtinei žalai atlyginti, kurį teismas patenkino iš dalies 3,77 Eur sumoje. Todėl ieškovės reikalavimai patenkinti apie 80 % (nuo 2413,31 Lt), atitinkamai - iš atsakovo ieškovei priteistina 2080 Lt, iš ieškovė atsakovui – 260 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atlikus įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteisiama 1820 Lt išlaidų teisinei advokato pagalbai apmokėti. 221 Lt bylinėjimosi išlaidos būtinos ir pagrįstos, susidarę dėl patenkintos ieškinio dalies, todėl pilnai priteisiamos iš atsakovo ieškovei. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovo valstybei priteistina 10,66 Eur pašto išlaidų. Iš ieškovės 2,66 Eur pašto išlaidų valstybei nepriteisiama, nes Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nurodyta, kad pašto išlaidos nepriteisiamos, jei jos nesudaro 10 Lt/2,90 Eur sumos.

Kadangi apeliacinis skundas dėl savarankiškų materialinių reikalavimų, apmokestinamų žyminiu mokesčiu, ir bylos išsprendimo iš esmės atmetamas, o tenkinamas tik dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir paskirstymo, tai ieškovei, kurios naudai paliekamas galioti teismo sprendimas, iš atsakovo priteisiamos 120 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti už tinkamą atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, nes jų dydis, atsižvelgiant į bylos apimtį, sudėtingumą ir kitas aplinkybes, atitinka CPK 98 str. reikalavimus ir minėtų Rekomendacijų patvirtintus dydžius (b. l. 137, 138, CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeisti.

Iš atsakovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistas bylinėjimosi išlaidas atsakovei D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sumažinti nuo 2821 Lt/817,02 Eur iki 2041 Lt/591,11 Eur, o valstybei priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, sumažinti nuo 46 Lt/13,32 Eur iki 37 Lt/10,66 Eur.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei D. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 120 (vieną šimtą dvidešimt) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.