Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Gailevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui J. P., dėl santuokos nutraukimo ir kitų klausimų, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Citadele“ bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių banko lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „SB lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „IPF Digital Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Julianus Inkaso“, ir pagal atsakovo J. P. priešieškinį ieškovei L. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto ir prievolių padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11.4. Kartu su atsiliepimu pateikė papildomus duomenis apie dukters sveikatą (jai nustatytas namų mokymas), vaistinės mokėjimo kvitus, pažymas apie išlaidas, susijusias su dukters skiepijimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

12. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

14. Apeliantas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 2 d. sprendimo dalis ir priimti naują sprendimą dėl 2068,56 Eur kompensacijos priteisimo ieškovei L. P. už atsakovui atitenkančią automobilio dalį ir dėl išlaikymo priteisimo dukrai R. P. periodinėmis išmokomis po 200,00 Eur kas mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaiko pilnametystės, priteisti išlaikymą dukrai R. P. periodinėmis išmokomis po 150,00 Eur kas mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaiko pilnametystės. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl apskųstųjų teismo sprendimo dalių – dėl kompensacijos priteisimo ieškovei už atsakovui tenkančią automobilio dalį ir priteisto nepilnamečiam vaikui išlaikymo dydžio, teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

15. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014). Pagal CPK 314 straipsnį sprendžiant, ar naujo įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, turi būti įvertinta, kiek įrodymų prašoma pridėti, ar jie teikiami teismui kartu su prašymu juos pridėti, ar juos reikia išreikalauti, ar jie egzistuoja, ar reikia atlikti papildomus veiksmus dėl naujų įrodymų sukūrimo ar surinkimo (skirti ekspertizę, vykdyti apžiūrą ir pan.). Jeigu kaip įrodymas teikiamas jau egzistuojantis dokumentas, tai vien pagal kiekį ir apimtį nepakanka konstatuoti, kad jo priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą, net jei reikalautų skirti laiko kitiems bylos dalyviams susipažinti su juo ir teikti dėl jo paaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-214-695/2017).

16. Apeliantas nurodo, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos kopiją, medicinos dokumentų išrašo kopiją, įmokų mokėjimų kvitų kopijas, sumokėto žyminio mokesčio kvitą. Remiantis byloje esančiais duomenimis, byloje pateiktas sumokėto žyminio mokesčio kvitas, tačiau kiti apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai nepateikti, todėl jų pridėjimo prie bylos klausimas nesprendžiamas.

17. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat pateikė naujus rašytinius įrodymus. Atsižvelgtina į tai, kad ieškinys yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, o tokio pobūdžio bylose teismas turi pareigą būti aktyvus (CPK 376 straipsnis), be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie naujai pateikti įrodymai neužvilkins bylos nagrinėjimo, apeliantas turėjo galimybę su jais susipažinti, prieštaravimų dėl jų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas priima ieškovės pateiktus įrodymus.

18. Remdamasis CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu, pagal kurį šeimos bylose teismas turi teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva, apeliacinės instancijos teismas prie bylos prideda iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ gautus užklausos išrašus apie apelianto J. P. ir ieškovės L. P. darbovietes ir apie šiems asmenims mokamas išmokas, gautas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 17 d.

Dėl atsakovei priteistos kompensacijos, padalijant santuokoje įgytą turtą, pagrįstumo

19. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl kompensacijos už transporto priemonę „Chevrolet Captiva“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), priteisimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas automobilį pripažino atsakovo asmenine nuosavybe ir siekdamas išlaikyti sutuoktinių dalytino bendro turto lygių dalių pusiausvyrą ieškovei priteisė 2 068,56 Eur kompensaciją už atsakovui nuosavybės teise atitenkančio automobilio dalį. Byloje nustatyta, jog santuoka tarp šalių sudaryta 2006 m. birželio 10 d., pareiškimas dėl santuokos nutraukimo teismui pateiktas 2016 m. spalio 15 d. Šalys nutraukdamos santuoką išreiškė valią, kad automobilis „Chevrolet Captiva“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybes teise atitektų atsakovui. Tarp šalių ginčo nėra, kad minėta transporto priemonė įgyta šalims gyvenant santuokoje 2015 m. sausio 20 d. išperkamosios nuomos pagrindu, vertė 7 530,12 Eur. Tarp šalių nėra ginčo ir dėl automobilio 4 137,12 Eur likutinės vertės, kurią, šalims nepateikus nepriklausomo turto vertintojo išvados, vadovaudamasis pateiktu UAB „Šiaulių banko lizingo“ įmokų grafiku, nustatė pirmosios instancijos teismas.

20. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Tokiu atveju sutuoktiniai tampa nebe jungtinės nuosavybės teisės, o bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu, tačiau tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2006 ir kt.). Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais.

21. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas priteisdamas ieškovei 2 068,56 Eur kompensaciją už jam tenkančią automobilio dalį neatsižvelgė į byloje pateiktus duomenis, jog išperkamosios nuomos sutartis sudaryta atsakovo vardu ir įmokos už automobilį visada buvo mokamos iš atsakovo asmeninių lėšų. Ieškovė pateikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą nesutikdama su atsakovo argumentais teigia, kad transporto priemonė „Chevrolet Captiva“ buvo įsigyta šeimos poreikiams tenkinti ir ji pati mokėjo lizingo įmokas.

22. Pažymėtina, kad CK įtvirtintas principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas, – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra išaiškinęs, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) ir pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti, todėl, pavyzdžiui, ir vieno iš sutuoktinių gaunamas darbo užmokestis ar pensija yra pripažįstami bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas), preziumuojant, kad pajamos, gaunamos po santuokos sudarymo, yra skirtos bendriems šeimos poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

24. Apeliantas teigia, kad įmokos už ginčo automobilį visada buvo mokamos iš atsakovo asmeninių lėšų, išperkamosios nuomos sutartis buvo sudaryta jo vardu. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog automobilis buvo įgytas šeimos poreikiams tenkinti, ji pati mokėjo lizingo įmokas už transporto priemonę „Chevrolet Captiva“, didžioji dalis, t. y. 1448 Eur, pradinės įmokos buvo sumokėta iš jos asmeninių lėšų, kurias įgijo laimėjusi loterijoje. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad transporto priemonė įgyta santuokos metu ir šeimos poreikiams tenkinti, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog įmokos už automobilį buvo mokamos iš asmeninių atsakovo lėšų, vadinasi, mokestis už transporto priemonės išperkamąją nuomą buvo mokamas iš bendro šeimos biudžeto. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo automobilis įgytas po santuokos sudarymo. Turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įmokas už automobilį mokėjo kuris nors vienas iš sutuoktinių iš savo asmeninių (t. y. paveldėtų, dovanotų ar kitokių lėšų, nurodytų CK 3.89 straipsnio 1 dalyje) lėšų. Pažymėtina, jog apeliantas tik nurodo, jog mokėjo įmokas iš savo asmeniniu lėšų, tačiau net nenurodo iš kokių lėšų, taip pat nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių šias nurodomas aplinkybes. Ieškovė nurodo, kad už transporto priemonę „Chevrolet Captiva“ pradinė įmoka (didžioji jos dalis – 1 448,00 Eur iš 1 737,95 Eur) buvo sumokėta iš jos asmeninių lėšų, kurias ieškovė įgijo laimėjusi loterijoje 1448,10 Eur. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės argumentais ir pažymi, kad nėra pagrindo 2015 m. sausio 9 d. loterijoje laimėtus pinigus (1 448,10 Eur), kuriais, ieškovės teigimu, buvo sumokėtas pradinis įnašas už ginčo automobilį, pripažinti ieškovės asmeninėmis lėšomis. Pažymėtina, kad ieškovė laimėjo loterijoje būdama santuokoje, įrodymų, kad loterijos bilietas buvo pirktas iš jos asmeninių lėšų arba jai buvo padovanotas, byloje nėra pateikta. Tai, jog laimėti pinigai buvo išmokėti ieškovei, neįrodo, jog laimėjimas yra jos asmeninės lėšos, o ne bendras šeimos turtas. Todėl laikytina, kad šios lėšos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi, visos ieškovės kaip, beje, ir apelianto pajamos (išskyrus tam tikras išimtis, nurodytas įstatyme: CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3.89 straipsnio 1 dalies 6 punktas) po santuokos sudarymo yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kaip ir jų pagrindu (iš bendrų lėšų įgytas bilietas ir pan.) gautas laimėjimas.

25. Atsakovas nurodo, jog šalys transporto priemonę įgijo 2015 m. sausio 20 d., o jau nuo 2016 m. spalio mėnesio šalys kartu negyveno ir kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 2 068,56 Eur kompensaciją už atsakovui nuosavybės teise atitenkančio automobilio dalį, vadovavosi pateiktu UAB „Šiaulių banko lizingo“ įmokų grafiku. Nustatyta, jog 2016 m. spalio 15 d., tuo metu, kai šalys teismui pateikė prašymą dėl santuokos nutraukimo, likutinė automobilio vertė buvo 4 137,12 Eur, taigi pirmosios instancijos teismas nustatydamas priteistinos kompensacijos dydį atsižvelgė į apelianto nurodytas aplinkybes.

26. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, jog transporto priemonė įgyta santuokos metu ir išperkamosios nuomos įmokos buvo mokamas iš bendrų šeimos lėšų, pagrįstai konstatavo, kad transporto priemonė yra šeimos turtas, ir jį padalijo – automobilį priteisė atsakovui asmeninės nuosavybės teise, o ieškovei priteisė 2 068,56 Eur sumos kompensaciją, t. y. pusę likutinės automobilio vertės, už atsakovui nuosavybės teise atitenkančio automobilio dalį.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio

27. Byloje nustatyta, kad šalių nepilnametė dukra R. P., gimusi (duomenys neskelbtini), gyvena su ieškove. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, jo dalyje dėl išlaikymo dydžio nepilnametei dukrai priteisimo nurodė, jog jos pajamos mažesnės, todėl atsakovas prie dukters išlaikymo turi prisidėti didesne dalimi. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo dukters R. P. išlaikymui priteisė po 200,00 Eur mokamomis periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki vaiko pilnametystės, šią sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Nurodė, jog šalių turtinė padėtis iš esmės nesiskiria, tačiau atsakovo galimybės užsidirbti ir gauti didesnes pajamas yra didesnės, be to, vienas iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi nepilnametis vaikas, iš esmės daugiau prisideda prie vaiko kasdienių poreikių tenkinimo. Apeliantas su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka, apeliaciniame skunde nurodo, kad sutinka mokėti išlaikymą dukrai R. P. periodinėmis išmokomis po 150,00 Eur kas mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaiko pilnametystės. Savo nesutikimą motyvuoja tuo, kad teismo sprendime nurodyta, jog šalių turtinė padėtis iš esmės nesiskiria, o bylos nagrinėjimo metu labai pablogėjus atsakovo sveikatai sumažėjo galimybės užsidirbti ir vienintelis pragyvenimo šaltinis šiuo metu yra nedarbingumo pašalpa.

28. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas išplaukia tiek iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis), tiek ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurių esmė yra ta, kad visų pirma užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, kuri įgyvendinama tiek naudojantis tėvų valdžios suteiktomis teisėmis, tiek vykdant atitinkamas prievoles, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą. Tėvai pareigą išlaikyti savo vaikus privalo vykdyti nepriklausomai nuo to, kartu jie gyvena ar atskirai. Išlaikymo teikimo formos, dydžio nustatymo, jų pakeitimo ir kt. klausimai reglamentuojami CK trečiosios knygos XII skyriaus antrojo skirsnio nuostatų. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, todėl kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, turi būti vertinama ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 straipsnio 1 dalis, 3.156 straipsnis).Tėvų prievolės išlaikyti vaikus negalima atsisakyti vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2010). Pažymėtina, kad tėvų pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas sunkia turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitokiomis priežastimis.

29. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu. Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę. Nurodytų kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaikais susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-209/2013).

30. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikams vystytis sąlygas, ar yra galimybė priteisti maksimaliai tenkinantį vaiko poreikius išlaikymo dydį, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

31. Šioje byloje vertinant šalių turtinę padėtį nustatyta, kad ieškovei nuosavybes teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 53 000,00 Eur. Remiantis VSDFV išrašo apie asmens darbovietę ir mokamas išmokas duomenimis, ieškovė dirba (duomenys neskelbtini) ir jos vidutinis darbo užmokestis per mėnesį yra apie 605,97 Eur. VSDFV Klaipėdos skyriaus duomenimis, laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 3 d. iki 2020 m. gegužės 3 d. ieškovei mokama 130,98 Eur šalpa. Pažymėtina, jog ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą teigė, kad jai nustatytas 50 proc. darbingumo lygis. Ieškovė taip pat nurodė, jog turi tęstinio pobūdžio sveikatos problemų, tai patvirtina ir minėti išrašai, iš kurių matyti, kad ieškovės nedarbingumo laikotarpis yra tęstinis.

32. Apeliantas, apeliaciniame skunde nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu labai pablogėjo atsakovo sveikata, sumažėjo jo galimybės užsidirbti, buvo atlikta operacija, vienintelis pragyvenimo šaltinis nedarbingumo pašalpa, tačiau šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų nepateikė. Nustatyta, jog apelianto vardu asmeninės nuosavybės teise registruotas 2015 m. liepos 13 d. pavedėjimo teise pagal įstatymą įgytas nekilnojamasis turtas – (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 2 240,00 Eur. VSDFV išrašo apie asmens darbovietę ir mokamas išmokas duomenimis nustatyta, jog apeliantas dirba (duomenys neskelbtini), vidutinis darbo užmokestis per mėnesį siekia apie 517,20 Eur, o apelianto minimas nedarbingumas buvo laikino pobūdžio. Tačiau iš bylos medžiagos nustatyta, jog atsakovas dirba tolimųjų reisų vairuotoju, todėl su darbo užmokesčiu gauna ir kitų išmokų, kurios yra laikomos jo pajamomis, tačiau neatsispindi VSDFV išduotose pažymose. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tokiems darbuotojams darbdavys turi mokėti nustatyto dydžio dienpinigius. Iš byloje pateiktų (duomenys neskelbtini) pažymų apie J. P. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, jog apelianto pajamos 2016 m.: 11 421,16 Eur – priskaičiuota išmokėtina suma už nurodytus mėnesius; 1600, 00 – komandiruotės pinigai kelionės išlaidoms; 4637,00 Eur – dienpinigiai (b. t. I, b. l. 170); 2017 m.: 10 161,90 Eur – priskaičiuota išmokėtina suma už nurodytus mėnesius; 600,00 – komandiruotės pinigai kelionės išlaidoms; 7217,87,00 Eur – dienpinigiai (b. t. I, b. l. 167). Teisėjų kolegija, vertindama byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad jie nėra pakankami apeliacinio skundo argumentams pagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pajamas sudaro ne tik darbo užmokestis, bet ir dienpinigiai, nepriklausomai nuo to, jog dienpinigiai mokestinių įstatymų prasme nėra vertinami kaip apmokestinamos pajamos, tačiau tai yra realios atsakovo pajamos, kurias jis turi galimybę naudoti savo poreikiams tenkinti. Nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016). Pažymėtina, jog apeliantas duomenų apie šiuo metu jam mokamus dienpinigius ar kitas išmokas apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad visos abejonės dėl atsakovo turtinės padėties vertintinos vaiko naudai, nes šeimos bylose ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, LR CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog duomenų, kad apelianto turtinė padėtis būtų pablogėjusi, nėra, apelianto nurodomos aplinkybės neįrodo jo sunkios materialinės padėties, dėl kurios jis negalėtų mokėti nepilnametei dukrai R. P. 200,00 Eur išlaikymo.

33. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad tėvų turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu, materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvai privalo iš anksto įvertinti turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaikais. Priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004).

35. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikams išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.).

36. Kaip byloje nustatyta, šalių nepilnametė dukra gyvena su ieškove, todėl akivaizdu, kad jai tenka pareiga užtikrinti jos kasdienius poreikius, kuriuos sunku iš anksto numatyti. Ieškovė neišvengiamai patiria daugiau išlaidų, o atsakovas kasdienių nenumatytų dukters išlaikymo išlaidų nepatiria, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, pagrįstai priteisė iš atsakovo nepilnametės dukros išlaikymui po 200,00 Eur kas mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki vaiko pilnametystės, išlaikymo dydį indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

37. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010,ir kt.).

38. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei materialiosios, nei procesinės teisės normų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė L. P. su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė įrodymus apie patirtas išlaidas – 150,00 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šias išlaidas advokato pagalbai apmokėti teisėjų kolegija vertina kaip pagrįstas, atitinkančias CPK 98 straipsnio reikalavimus bei 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, pakeisto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, nustatytas ribas, todėl jas visas priteisia iš apelianto (CPK 93 ir 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) ieškovei L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.