Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Visvaldo Kazakiūno ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M. C., M. B. ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų M. C. ir M. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamam Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai M. C. ir M. B. pareiškė ieškinį Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų, atlyginimo. Ieškovas M. B. prašė priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas M. C. prašė priteisti iš atsakovo 25 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 742,08 Eur turtinės žalos ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Ieškinyje nurodyta, kad 2010 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apskrities VPK NNTS OP buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01215-10 pagal nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje, požymius; 2010 m. lapkričio 4 d. – ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01620-10 pagal nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje; 2011 m. rugsėjo 13 d. – ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01116-11 pagal nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalyje, požymius. Ikiteisminiai tyrimai 2012 m. sausio 25 d. buvo sujungti į vieną suteikiant Nr. 10-1-01116-11. Ikiteisminis tyrimas truko nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d., t. y. tris metus. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2017 m. balandžio 11 d., t. y. 3 metus ir 6 mėnesius. Apeliacijos procesas užtruko iki 2017 m. lapkričio 17 d. Nurodė, kad bendrai baudžiamasis procesas truko 7 metus, 2 mėnesius ir 25 dienas.

3. Nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas dėl visų trijų nusikaltimų epizodų turėjo būti atliktas iki 2012 m. gegužės 13 d., o buvo baigtas 2013 m. rugpjūčio 28 d. Bendra proceso trukmė teismuose truko 4 metus ir 3 mėnesius (3 metus ir 6 mėnesius pirmosios instancijos teisme, 7 mėnesius truko apeliacijos procesas). Ieškovai nurodo, kad baudžiamasis procesas byloje vyko nepateisinamai ilgai.

4. Ieškovai pažymi, kad jų atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo taikomos procesinės prievartos priemonės. M. C. buvo laikinai sulaikytas 2011 m. rugsėjo 21 d., o 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuris buvo tęsiamas iki 2012 m. gegužės 22 d., kada M. C. skirta kardomoji priemonė pakeista į įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento – asmens tapatybės kortelės paėmimą, kurios buvo panaikintos 2017 m. lapkričio 17 d., įsiteisėjus išteisinamajam 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiui.

5. 2012 m. vasario 2 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu iki 2017 m. lapkričio 17 d. buvo laikinai apribotos M. C. nuosavybės teisės į grynuosius pinigus – 7 000,00 Lt (2 027,34 Eur).

6. M. B. buvo laikinai sulaikytas 2011 m. lapkričio 7 d., paleistas 2011 m. lapkričio 9 d., paskyrus rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kuris buvo panaikintas 2017 m. lapkričio 17 d. įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2012 m. vasario 2 d. nutarimu M. B. buvo apribotos nuosavybės teisės į grynuosius pinigus – 1710,00 Lt (495,25 Eur), 6540 Eur, kuris buvo panaikintas 2017 m. lapkričio 17 d.

7. Reikalavimus dėl žalos atlyginimo ieškovai grindžia išteisinamuoju nuosprendžiu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir atitinkamomis teismų išvadomis, pažymint, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovų dalyvavimą jiems inkriminuotose veikose, be to, nurodoma, kad teismai pažymėjo, jog šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas atliktas nekokybiškai, atmestinai, iškreipiant duomenų turinį, t.y. ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir tyrimą kontroliavęs prokuroras pažeidė bendrą pareigą elgtis atsakingai, stropiai, operatyviai ir rūpestingai.

8. Neturtinės žalos atlyginimą ieškovai grindžia tuo, kad ilgą laiką išgyveno netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš juos baigties būseną, be to, ši procesinė padėtis nepateisinamai ilgai ribojo kitas jų teises – teisę laisvai judėti (ieškovams buvo taikomos kardomosios priemonės), turtines teises (turtas – piniginių lėšų areštas), kurios buvo apribotos nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d. ieškovui M. C., nuo 2011 m. lapkričio 7 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d. – ieškovui M. B.. Nurodyti materialiojo ir nematerialiojo pobūdžio suvaržymai negali būti pateisinami, nes jie atsirado dėl uždelsto ir neefektyvaus ikiteisminio tyrimo, ilgo teismo proceso ir procesinių prievartos priemonių taikymo.

9. Aukščiau nurodytame 8 punkte išdėstytos aplinkybės sukėlė ieškovams emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, nepatogumus, sumažėjo ieškovų bendravimo galimybės, negalėjo išvykti iš Lietuvos, rasti gerai apmokamą darbą užsienyje, vykti į poilsines keliones, keisti gyvenamąją vietą, žiniasklaidoje buvo pateikiama tendencinga informacija, dėl kurios apie ieškovams pateiktus įtarimus ir kaltinimus žinios plačiai pasklido visuomenėje, apie tai sužinojo draugai, artimieji. Ieškovas M. B. neturtinę žalą vertina 10 000,00 Eur. suma, ieškovas M. C. – 10 000,00 Eur suma.

10. Ieškovui M. C. nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. iki 2012 gegužės 22 d. buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Suėmimas buvo grindžiamas tuo, kad asmuo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymo ir kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Teismo nutartyje buvo nurodytas dar vienas pagrindas – trukdys procesui. M. C. 2012 m. gegužės 22 d. buvo skirta kita kardomoji priemonė Vilniaus apygardos teismui nepratęsus suėmimo. Ieškovo nuomone, suėmimas jam buvo skirtas ir tęsiamas nepagrįstai, nes nebuvo nurodyta, kokiais pagrindais buvo grindžiamas ieškovo suėmimas, kokios konkrečios aplinkybės patvirtino jų buvimą, kaip jos kito suėmimo laikotarpiu. M. C. nurodo, kad dėl neteisėto ir nepagrįsto suėmimo jis neturtinę žalą vertina 15 000 Eur.

14. Ieškovai reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia aplinkybe, kad ikiteisminis tyrimas jų atžvilgiu buvo pradėtas nesant pagrindo. Teisingumo ministerija, oponuodama į šį ieškovų teiginį, atkreipia dėmesį į tai, kad tiek Lietuvos kasacinės instancijos teismo, tiek EŽTT praktikoje ikiteisminiam tyrimui pradėti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai, tad asmens išteisinimas savaime nelemia ankstesnių procesinių veiksmų neteisėtumo ir asmens teisės į žalos dėl jų atlyginimą. Dėl nurodyto, Teisingumo ministerijos vertinimu, ikiteisminiai tyrimai ieškovų atžvilgiu buvo pradėti pagrįstai, kadangi ieškovai nepateikė įrodymų, nustatančių, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pradėdami ikiteisminį tyrimą ir atlikdami kitus procesinius veiksmus, pažeidė BPK reikalavimus.

15. M. C. buvo sulaikytas 2011 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. rugsėjo 22 d. jam taikyta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri buvo pakeista 2012 m. gegužės 22 d. į įpareigojimą periodiškai registruotis policijoje, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir asmens tapatybės kortelės paėmimą, kurios buvo panaikintos 2017 m. lapkričio 17 d. įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui. Suėmimas buvo grindžiamas aplinkybėmis, jog asmuo įtariamas sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymu, pagrįstu manymu, jog būdamas nesuimtas gali bandyti paveikti liudytojus, kitus įtariamuosius ir pan. Nei taikant suėmimą, nei jį tęsiant nebuvo pažeistos BPK nuostatos nei iš teismų pusės, nei iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų pusės. Vien aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi panaikino suėmimą nesąlygoja išvados, kad ankstesnės nutartys dėl taikytos griežčiausios kardomosios priemonės buvo priimtos neteisėtai. To apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo. Dėl nurodyto Teisingumo ministerijos nuomone, esminės procedūrinės suėmimo skyrimo ir jo tęsimo taisyklės nebuvo pažeistos, o pagrindas įtarti ir kaltinti ieškovą M. C. padarius minėtą nusikaltimą nurodytų procesinių veiksmų sprendimo bei jų atlikimo metu buvo. Dėl kitų kardomųjų priemonių ministerija nepasisakys, nes jas skyrė prokuroras.

16. Pasisakydama dėl baudžiamojo proceso trukmės, Teisingumo ministerija pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. Nurodytas laikotarpis, ministerijos vertinimu, yra visiškai pagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas, tyrimas buvo atliekamas dėl trijų specifinių sunkių nusikaltimų, reikalaujančių finansų ir bankininkystės srities specialiųjų žinių, buvo analizuojama didelės apimties informacija, apklausiami liudytojai ir pan. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamų asmenų gynėjai skundė ikiteisminio tyrimo veiksmus vilkinimu, tačiau nei vienas skundas nebuvo patenkintas. Dėl nurodyto, ministerijos nuomone, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika sprendžiant, ar nebuvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujamasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje – konkrečios bylos sudėtingumas, asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys, valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą, baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas per ilgai.

17. Ministerijos vertinimu, ieškovas M. C. turi įrodyti negautų pajamų faktą ir dydį, t. y. kad negautos pajamos realios, o ne tikėtinos. Be to, turtinė žala gali būti priteisiama tik už tam tikrą galimai neteisėtą baudžiamojo proceso etapą.

18. Ieškovai neturtinės žalos atlyginimą grindžia pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukme, taikytomis kardomosiomis priemonėmis, dėl ko ieškovai patyrė depresiją, nepatogumus, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija paviešinus informaciją apie jų atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą. Ministerijos vertinimu, ieškovų nurodomos aplinkybės, susijusios su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, nėra priežastiniu ryšiu susijusios su pareigūnų neteisėtais veiksmais baudžiamajame procese, nes už paskelbtų spaudoje straipsnių turinį yra atsakingas viešosios informacijos rengėjas ar jo dalyvis. Vertindama kitus teiginius, kuriais grindžiama neturtinė žala, ministerija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais.

20. Prokuratūra, pasisakydama dėl baudžiamojo persekiojimo pradėjimo bei vykdymo, kardomųjų ir kitų procesinių prievartos priemonių taikymo pagrįstumo, pažymėjo, kad ieškovai savo teiginiams dėl baudžiamojo persekiojimo neteisėto pagrįsti nenurodo jokių argumentų ar faktinių aplinkybių, taip pat, kokios teisės aktų nuostatos, vykdant procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo metu, buvo pažeistos. Civilinei atsakomybei atsirasti CK 6.272 straipsnio pagrindu esminė sąlyga yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo neteisėti veiksmai, kuriuos įvardinti yra ieškovų pareiga. Ieškovų argumentą, kad ikiteisminis tyrimas apskritai neturėjo būti pradėtas ir vykdomas neatitinka BPK 2 straipsnyje numatytos pareigos atskleisti ir išaiškinti nusikalstamas veikas. Dėl nuodyto, ieškovai nepateikė teismui argumentų dėl galimai neteisėto ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir vykdymo.

21. Prokuratūra nesutinka su ieškovų teiginiais dėl neteisėto suėmimo ir kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo, poziciją grįsdama kasacinės instancijos teismo formuojama vienoda teismine praktika, jog kardomoji priemonė yra bausmė už galimai padarytą nusikalstamą veiką, o procesinės prievartos priemonė, turinti specifinius uždavinius, kurių svarbiausias užtikrinti tinkamą proceso vyksmą baudžiamojoje byloje, siekiant ištirti nusikaltimą, o vėlesnis baudžiamosios bylos nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol taikytų procesinių prievartos priemonių neteisėtumo ir nėra besąlyginis pagrindas atlyginti asmenims žalą, jei atitinkami procesiniais sprendimai ar veiksmai buvo priimti laikantis procesinių normų. Aukštesnės instancijos teismų procesinių sprendimų dėl taikytų kardomųjų priemonių ar kitų atliktų procesinių veiksmų teisėtumo galimo neteisėtumo nėra, kas sąlygoja išvadą, kad tiek sulaikymas, tiek suėmimas, tiek nuosavybės teisių apribojimas buvo parinkti ir pritaikyti pagrįstai ir teisėtai (BPK 151 straipsnio 1 dalis, BK 723 straipsnis).

22. Prokuratūros vertinimu, ieškovų teiginiai dėl per ilgo baudžiamojo persekiojimo proceso vykdymo, yra nepagrįsti, nes ikiteisminis pradėtas 2010 m. rugpjūčio 23 d., vėliau buvo pradėtas dėl kitų nusikalstamos veikos epizodų, tyrimai buvo sujungti ir 2013 m. rugpjūčio 28 d. ikiteisminis tyrimas užbaigtas. Analizuojant atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus šioje baudžiamojoje byloje teigti, kad buvo pažeisti BPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyti ikiteisminio tyrimo terminai, nėra pagrindo ir atitinkamai nesąlygoja išvados, kad buvo pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta asmens teisė į per kuo įmanoma trumpiausią laiką bylos išnagrinėjimą. Tokią poziciją prokuratūra grindžia aplinkybe, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2010 m. rugpjūčio 23 d., tačiau įtarimas M. C. buvo pareikštas 2011 m. rugsėjo 21 d., o M. B. – 2011 m. lapkričio 8 d. Be to, pažymi, kad buvo tiriami keli nusikalstamos veikos epizodai, įtarimai be ieškovų buvo pareikšti dar keturiems asmenims, nei vienas iš įtariamųjų kaltės nepripažino, todėl tyrimas negalėjo apsiriboti vien įtariamųjų ir liudytojų apklausa. Vertinant ikiteisminio tyrimo trukmę, skaičiuotina, jog nuo įtarimų pareiškimo tyrimas truko pusantrų metų, kas nelaikytina pernelyg ilgu terminu įvertinus baudžiamosios bylos apimtį, nusikalstamos veikos epizodus, sudėtingų procesinių veiksmų atlikimą ir pan., nesant byloje duomenų dėl nepagrįsto delsimo. Bylos sudėtingumas ir didelė apimtis buvo konstatuoti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartyje sprendžiant M. C. suėmimo pratęsimo klausimą. Nurodytos aplinkybės buvo konstatuotos ir kitose nutartyse, sprendžiant suėmimo pratęsimo klausimus šioje baudžiamojoje byloje. Dėl nurodyto, prokuratūros vertinimu, ieškovai teiginius dėl per ilgo baudžiamojo persekiojimo proceso turi grįsti ne bendrosiomis BPK 176 straipsnio nuostatomis dėl ikiteisminio tyrimo terminų, o konkrečiomis aplinkybėmis, turinčiomis esminės reikšmės jų baudžiamojoje byloje.

23. Prokuratūra mano, kad ieškovų teiginys, jog prokuroras padavė nepagrįstą apeliacinį skundą ir tai sąlygojo žalos atsiradimą ieškovams, yra nepagrįstas. Tokia pozicija grindžiama tuo, jog teisė prokurorui skųsti neįsiteisėjusius teismo nuosprendžius yra numatyta BPK 312 straipsnyje, kuriame tokia teisė numatyta ir kitiems proceso dalyviams. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartyje nurodyti teismo argumentai, jog apeliacinis skundas nebuvo surašytas kvalifikuotai, nesąlygoja išvados, kad prokurorui neturint pakankamai įtikinamų ir svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumo bei nepagrįstumo jis nebetektų teisės inicijuoti teismo nuosprendžio peržiūrėjimo instancine tvarka, pateikiant apeliacinį skundą.

24. Pasisakydama dėl ieškovų teiginių dėl žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir vykstančio proceso teisme apie ieškovus teigiant, kad taip buvo pažeistas ieškovų nekaltumo prezumpcijos principas, prokuratūra pažymi, kad Delfi informaciniame žinių portale autoriaus pateikta informacija ir jos turinys bei formuluotės negali būti priežastiniu ryšiu susiję su ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro atliktu ikiteisminiu tyrimu. Ieškovai neįrodė, kad tokio turinio informacijos pateikimas internete būtų susijęs su neteisėtais pareigūnų veiksmais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

3. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovui M. C. buvo priteistas 5 742,08 Eur turtinės ir 8 000,00 Eur neturtinės bei ieškovui M. B. 5 000,00 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimas.

4. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-873/2017 (teisminio proceso Nr. 1-10-1-01116-2011-6), kurioje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011 m. rugpjūčio 23 d., abu ieškovai buvo išteisinti pagal visas jiems inkriminuotas veikas – M. C. pagal nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2010 m. rugpjūčio 20 d. epizodas), LR BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2010 m. lapkričio 4 d. epizodas), BK 24 straipsnio 4 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2011 m. rugsėjo 12 d. – 2011 m. rugsėjo 13 d. epizodas); M. B. – pagal nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalį (2010 m. rugpjūčio 20 d. epizodas), BK 178 straipsnio 3 dalį (2010 m. lapkričio 4 d. epizodas), BK 178 straipsnio 3 dalį (2011 m. rugsėjo 12 d. – 2011 m. rugsėjo 13 d. epizodas). Nuosprendžiu buvo panaikintos taikytos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosavybės teisių į asmenims priklausantį turtą apribojimas. Nuosprendyje nurodyta, kad ieškovai išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi (baudžiamosios bylos Nr. 1A-394-1020/2017) Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio atmetė ir paliko išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, bylos įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai M. C. ir M. B. išteisino pagal jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas (BK 24 straipsnio 4 dalis, 178 straipsnio 3 dalis), neįrodžius šių asmenų dalyvavimo padarant nurodytas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas buvo itin aktyvus, neapsiribojo kaltinimo pateiktais įrodymais, kruopščiai, detaliai ir nuodugniai aiškinosi bylos aplinkybes. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad apeliaciniu skundu nebuvo prašoma įrodymų tirti iš naujo, jokie nauji duomenys nebuvo nurodyti, dėl ko teismas aiškino, kad kaltinimas neįžvelgia jokių neišnaudotų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų priemonių išteisintųjų kaltei šioje byloje pagrįsti, o apeliaciniu skundu iš esmės prašoma kitaip vertinti tuos pačius duomenis, kurie buvo vertinti pirmosios instancijos teisme (28 apeliacinės instancijos teismo nutarties punktas). Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 17 d. nutartyje nurodė, kad apeliaciniame skunde minimi ir byloje surinkti duomenys, teisėjų kolegijos nuomone, aiškiai nepakankami kaltinamųjų kaltei pagrįsti tiek dėl menkos minimų duomenų įrodomosios vertės, tiek dėl aiškaus jų prielaidų pobūdžio, tiek dėl kitų byloje ištirtų duomenų, kurie ne tik neleido pašalinti kilusių abejonių dėl kaltinime nurodytų aplinkybių, bet ir atskleidė aiškias tyrimo spragas (2017 m. lapkričio 17 d. nutarties 32 punktas). Teismas nutarties 44 punkte pažymėjo, kad visiems išteisintiesiems (6 asmenims buvo pareikšti kaltinimai šioje baudžiamojoje byloje, tame tarpe ir abiem ieškovams) pateikti kaltinimai nebuvo įrodyti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo ar asmenys byloje liko nenustatyti. Ieškovams ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu buvo taikytos kardomosios priemonės. M. C. 2011 d. rugsėjo 22 d. nutartimi buvo taikytas suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, nutartyje pažymėjus, kad M. C. įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį įstatymas numato laisvės atėmimo iki 8 metų bausmę ir tai gali būti vada asmeniui slėptis nuo ikiteisminio tyrimo ir taip neleistinais būdais išvengti atsakomybės (baudž. bylos 10 t., b. l. 190-191). 2011 m. spalio 4 d. nutartimi suėmimas buvo pratęstas papildomai dar vienu pagrindu, numatytu BPK 122 straipsnio 2 dalyje, t. y. teismui konstatavus, kad yra pagrindas manyti, kad M. C. trukdys procesui įvertinus naujus pateiktus duomenis dėl siekio daryti poveikį liudytojui (baudž. bylos 10 t., b. l. 200-201). 2011 m. lapkričio 4 d. nutartimi suėmimas M. C. buvo pratęstas BPK 122 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindais, teismui konstatavus, kad suėmimo pagrindai nėra išnykę ar pasikeitę (11 t., b. l. 10-11). Pastarosios nutarties pagrįstumas ir teisėtumas buvo patikrintas instancine tvarka 2011 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kurioje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos suėmimo sąlygos ir pagrindai yra, o įtariamojo M. C. argumentai apie socialinius ryšius, turimą darbą, nuolatinę gyvenamąją vietą, kad yra neteistas nėra pakankami pakeisti nustatytus suėmimo skyrimo pagrindus bei esamas sąlygas (11 t., b. l. 19-21). Suėmimas M. C. buvo tęsiamas iki 2012 m. gegužės 22 d. (11 t., b. l. 30-31, 42-43, 84-85, 53-54, 99-100, 115-117). 2012 m. gegužės 22 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi M. C. suėmimas nebuvo pratęstas nutartyje pažymint, kad įtariamasis negali būti atsakingas už tai, kad ikiteisminio tyrimo institucijos dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesurinko visų duomenų, nes tokios aplinkybės įstatyme nenumatytos, be to, BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti kitomis procesiniame įstatyme numatytomis, švelnesnėmis nei suėmimas kardomosiomis priemonėmis. 2012 m. gegužės 22 d. M. C. prokuroro nutarimu buvo skirtos kitos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijoje ir dokumentų paėmimas (11 t., b. l. 121-122, 123, 124). M. B. 2011 m. lapkričio 9 d. prokuroro nutarimu buvo skirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti (baudž. bylos 12 t., b. l. 27). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi ieškovams buvo skirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į jiems priklausančių piniginių lėšų dalį (15 t., b. l. 209-212; 16 t., b. l. 81-83, 176-178). Nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apskrities VPK NNTS OP buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01215-10 pagal nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalyje, požymius; 2010 m. lapkričio 4 d. – ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01620-10 pagal nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje; 2011 m. rugsėjo 13 d. – ikiteismini styrimas Nr. 10-1-01116-11 pagal nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 3 dalyje, požymius. Ikiteisminiai tyrimai 2012 m. sausio 25 d. buvo sujungti į vieną suteikiant Nr. 10-1-01116-11. Ikiteisminis tyrimas truko nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. M. C. apklaustas buvo 2011 m. rugsėjo 21 d., M. B. – 2011 m. lapkričio 7 d. 2013 m. rugpjūčio 28 d. surašytas kaltinamasis aktas (15 t., b. l. 143-197). Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojo rezoliucija teisėjos prašymas dėl BPK 240 straipsnyje numatyto termino dėl bylos pradėjimo nagrinėti teisiamajame posėdyje tenkintas (15 t., b. l. 198). 2013 m. rugsėjo 26 d. bylą nagrinėjanti teisėja kreipėsi į teismo pirmininkę pripažinti nurodytą baudžiamąją bylą greičiau nagrinėtina byla dėl jos didelės apimties ir sudėtingumo vadovaujantis Teisėjų tarybos 2012 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 13P-173-(7.1.2) „Dėl teismo posėdžių koordinavimo dėl greičiau nagrinėtinų bylų tvarkos aprašo patvirtinimo“ (15 t., b. l. 199). Bylą į teisiamąjį posėdį teismas perdavė 2013 m. spalio 20 d. nutartimi (15 t., b. l. 206). Teismo pirmininkės 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-251 byla buvo pripažinta kaip greičiau nagrinėtina byla (15 t., b. l. 207).

Dėl ieškovų apeliacinio skundo argumentų

5. Apeliaciniame skunde apeliantas iš esmės kelia įrodinėjimo proceso taisyklių pažeidimo, netinkamo įrodymų vertinimo klausimus.

6. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

7. Ieškovų manymu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo sumažino reikalaujamą priteisti neturinę žalą, nes teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovų baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas pagrįstai, ir jiems pagrįstai buvo pritaikytos procesinės prievartos priemonės. Teisėjų kolegija su tokia ieškovų pozicija nesutinka.

8. Pirma, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrįstą įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, įtarimu kuriuo buvo grindžiama jam taikyta procesinės prievartos priemonė, dėl kaltinamųjų įrodymų stokos, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018 43 punktą ir jame nurodytą EŽTT bei kasacinio teismo praktiką; 2019 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019 41 punktą). Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad M. C. ir M. B. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-873/2017 (teisminio proceso Nr. 1-10-1-01116-2011-6) buvo išteisinti, teisingai sprendė, jog remiantis ieškovų nurodytomis aplinkybėmis nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovų atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ir procesinės prievartos priemonės buvo pritaikytos neteisėtai ir nepagrįstai. Priešingai, nagrinėjamu atveju procesinių prievartos priemonių taikymo ir tęsimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo tikrinami aukštesnės instancijos teismo. M. C. 2011 d. rugsėjo 22 d. nutartimi buvo taikytas suėmimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, nutartyje pažymėjus, kad M. C. įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį įstatymas numato laisvės atėmimo iki 8 metų bausmę ir tai gali būti vada asmeniui slėptis nuo ikiteisminio tyrimo ir taip neleistinais būdais išvengti atsakomybės (baudžiamosios bylos 10 t. b. l. 190-191). 2011 m. spalio 4 d. nutartimi suėmimas buvo pratęstas papildomai dar vienu pagrindu, numatytu BPK 122 straipsnio 2 dalyje, t. y. teismui konstatavus, kad yra pagrindas manyti, kad M. C. trukdys procesui įvertinus naujus pateiktus duomenis dėl siekio daryti poveikį liudytojui (baudž. bylos 10 t., b. l. 200-201). 2011 m. lapkričio 4 d. nutartimi suėmimas M. C. buvo pratęstas BPK 122 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindais, teismui konstatavus, kad suėmimo pagrindai nėra išnykę ar pasikeitę (11 t., b. l. 10-11). Pastarosios nutarties pagrįstumas ir teisėtumas buvo patikrintas instancine tvarka 2011 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kurioje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos suėmimo sąlygos ir pagrindai yra, o įtariamojo M. C. argumentai apie socialinius ryšius, turimą darbą, nuolatinę gyvenamąją vietą, kad yra neteistas nėra pakankami pakeisti nustatytus suėmimo skyrimo pagrindus bei esamas sąlygas (11 t., b. l. 19-21). Suėmimas M. C. buvo tęsiamas iki 2012 m. gegužės 22 d. (11 t., b. l. 30-31, 42-43, 84-85, 53-54, 99-100, 115-117). 2012 m. gegužės 22 d. M. C. prokuroro nutarimu buvo skirtos kitos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijoje ir dokumentų paėmimas (11 t., b. l. 121-122, 123, 124). M. B. 2011 m. lapkričio 9 d. prokuroro nutarimu buvo skirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti (baudž. bylos 12 t., b. l. 27). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi ieškovams buvo skirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į jiems priklausančių piniginių lėšų dalį (15 t., b. l. 209-212; 16 t., b. l. 81-83, 176-178).

9. Trečia, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nepaisant to, jog byloje konstatuota, kad ieškovų atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ir procesinės prievartos priemonės buvo pritaikytos teisėtai ir pagrįstai, skundžiamu teismo sprendimu teismas iš dalies tenkino reikalavimą dėl žalos atlyginimo, konstatuodamas, jog netinkamą ikiteisminio tyrimo organizavimą bei bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

10. Ketvirta, ieškovai savo apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad nebuvo objektyvių duomenų (pvz. pėdsakų vagystės vietoje, liudytojų, kurie matė ieškovus vykdant vagystę, parodymų ir pan.), patvirtinančių, kad ieškovai dalyvavo nusikalstamoje veikoje; kad jų draugystė pati savaime nepatvirtina fakto, kad jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje; to nepatvirtina ir aplinkybė, kad abu dirbo apsaugos darbuotojais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nevertintinas teismo nutarčių, kuriomis buvo taikomos kardomosios priemonės ir kurios buvo peržiūrėtos instancine tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Duomenų, jog taikytos kardomosios priemonės baudžiamajame procese būtų panaikintos dėl ieškovų šioje byloje keliamų argumentų, byloje nenustatyta, o remiantis ieškovų subjektyviu situacijos vertinimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog akivaizdžiai nebuvo pagrindo pradėti baudžiamąjį persekiojimą ieškovų atžvilgiu. Minėta, kad vien tai, kad vėliau asmuo išteisinamas, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nustatyti didesnį žalos dydį, nei jį nustatė pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylai reikšmingų aplinkybių visumą.

11. Penkta, ieškovų apeliaciniame skunde nurodyta, jog nepagrįstas yra teismo teiginys, kad byloje nėra duomenų apie suėmimo padarinius ieškovo M. C. sveikatai, psichinei sveikatai, o teismo išreikalautoje medicininėje kortelėje esantis įrašas nepatvirtina jo nurodytų sveikatos sutrikimų dėl depresijos. Medicinos psichologės L. K. išvadoje diagnozuota depresijos, nerimo reakcija į stresinį įvykį (nagrinėjamu atveju – suėmimą). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su argumentu, kad suėmimo metu ieškovas M. C. patyrė neigiamus išgyvenimus, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad, panaikinus kardomąją priemonę – suėmimą, ieškovas būtų susirgęs depresija ar pan., t. y. kad suėmimas būtų sukėlęs ilgalaikius išliekamuosius padarinius ieškovo sveikatai.

12. Apeliantai pagrįstai nurodė, jog paskirta bauda už neatvykimą į teismo posėdį buvo nesumažinta, o panaikinta, be to, posėdis įvyko. Šias apeliantų nurodytas aplinkybes pagrindžia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis, kuria ieškovams buvo panaikinta bauda, nes ieškovai į teisiamąjį posėdį nežymiai pavėlavo, ir posėdis įvyko (17 t., b. l. 202-206). Tačiau vien šios apeliantų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo didinti priteistos neturtinės žalos dydį, kadangi vertintina visuma duomenų, reikšmingų žalos dydžiui nustatyti (CPK 178 straipsnis).

13. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, jiems priteistą žalą padidinant. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių. Vien tai, kad apeliantai turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

14. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog teismo padarytos išvados neatitinka valstybės civilinės atsakomybės sąlygų teisinio reguliavimo. Teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė konkrečių neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp jų ir jais sukeltų pasekmių ieškovams, todėl nepagrįstai priteisė turtinę ir neturtinę žalą. Teisėjų kolegija su šiuo atsakovo apeliacinio skundo argumentu nesutinka.

15. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

16. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-394-1020/2017, baudžiamąją bylą nagrinėję tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė konkrečius ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo trūkumus, t. y. kaltinamasis buvo įpareigotas įrodinėti savo nekaltumą, kai pateikti asmens kaltės įrodymus yra valstybinio kaltinimo pareiga; netirta kodų maišelio dublikato versija (5 punktas). Teismas pažymėjo, kad kaltinimas surašytas pagal liudytojo E. S. nurodytą galimą įvykių versiją, tačiau nesiimta veiksmų surinkti duomenis, patvirtinančius kaltinimo teiginius, taip pat E. S. versijos apie kitus asmenis, galimai susijusius su vagystėmis, nevertintos (6 punktas). Nebuvo nustatinėjama, kelintą valandą 2010 m. rugpjūčio 20 d. buvo paimtas A010 kodų maišelis. Duomenų apie tai, kad išteisintasis P. M. pranešė savo kodą M. C., kaip nurodyta kaltinime, apskritai nėra (34 punktas). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kas, kada ir ar išvis gamino kokį nors rakto dublikatą, todėl kaltinimas šioje dalyje suformuluotas visiškai neatsakingai bei nepagrįstai (40 punktas). Netgi nebuvo analizuota versija, jog bankomato kodas galėjo būti sužinotas ne iš T. J. (42 punktas). Teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 7 d. apžiūros protokolo duomenys neatitinka tikrovės, pvz. nurodyti kodų maišelių numeriai, kurių vaizdo įraše nematyti (47 punktas).

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo trūkumai (žr., 65 punktą) negali būti aiškinami kaip kitoks aplinkybių vertinimas, nei jį pateikė teismas. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog aplinkybė, kad teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą surinktus įrodymus vertino kitaip negu prokuroras, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, atmestini kaip nepagrįsti.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad teismas nekonstatavo jokių valstybės institucijų ir jų pareigūnų neveikimo momentų, kuomet nebūtų buvę atliekami baudžiamojo proceso veiksmai ar pernelyg ilgai kokie nors proceso veiksmai būtų trukę, kas būtų sudarę prielaidas konstatuoti pernelyg ilgą proceso trukmę baudžiamojoje byloje tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo stadijose. Priešingai, baudžiamojoje byloje konstatuota, kad tyrimas yra sudėtingas bei didelės apimties, ir pripažinta, kad jis nėra vilkinamas. Viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas, didelė jos apimtis (ikiteisminio tyrimo medžiaga sudaro 15 tomų, viso baudžiamąją bylą sudaro 28 tomai), buvo kaltinami 6 asmenys sunkių nusikaltimų padarymu. Kita vertus, nesutiktina, su apelianto argumentu, jog nustatyti ikiteisminio tyrimo organizavimo trūkumai, neturėjo įtakos baudžiamojo persekiojimo trukmei. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartimi M. C. suėmimas nebuvo pratęstas, nutartyje pažymint, kad įtariamasis negali būti atsakingas už tai, jog ikiteisminio tyrimo institucijos dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesurinko visų duomenų, nes tokios aplinkybės įstatyme nenumatytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus ikiteisminio tyrimo organizavimo trūkumus, spręstina, jog nesant nurodytiems trūkumams, baudžiamoji byla teisme būtų buvusi nagrinėjama trumpiau nei 3,5 m. (kaltinamasis aktas teisme buvo gautas 2013 m. rugsėjo 9 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas 2017 m. balandžio 11 d.) arba įtarimai ieškovams galimai apskritai būtų buvę panaikinti, jų atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukiant. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad bylos sudėtingumas gali pateisinti ilgesnį procesą tik tuo atveju, jeigu institucijos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, tinkamai organizavo ir vykdė baudžiamąjį procesą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018 46 punktą).

19. Pažymėtina, jog, remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsniu, 170 straipsnio 2 dalimi, 172 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsniu, ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai organizuoja ir vykdo ikiteisminį tyrimą, siekdami greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas padariusius asmenis, kartu užtikrinant, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šios minėtų pareigūnų funkcijos ir pareigos yra itin reikšmingos, nes būtent jų tinkamas vykdymas užtikrina žmogaus teises ir interesus ir visos visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisėsaugos pareigūnams būtent dėl jų atliekamų pareigų specifikos ir svarbos ir yra keliami aukštesni rūpestingumo bei atidumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019 40 punktą).

20. Atsakovas pažymėjo, kad, sprendžiant dėl žalos, padarytos neteisėtais teisėsaugos institucijų ir jų pareigūnų veiksmais atlyginimo, esminę reikšmę turi ieškovų išteisinimo pagrindas. Jie buvo išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo, padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tačiau šiuo atveju nei baudžiamojoje byloje, nei teismui nagrinėjant civilinę bylą nebuvo pripažinta, jog ieškovų baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ir vykdomas nepagrįstai, nebuvo konstatuota, kad šie asmenys jokiais veiksmais nebuvo prisidėję prie nusikalstamų pasekmių kilimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepripažino, jog ieškovų baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ir vykdomas nepagrįstai, tačiau nagrinėjamu atveju buvo konstatuota, kad kaltinimai grindžiami prielaidomis, kaltinimas prieštaravimų nešalina, byloje surinkti duomenys aiškiai nepakankami kaltinamųjų kaltei pagrįsti tiek dėl menkos minimų duomenų įrodomosios vertės, tiek dėl aiškaus jų kaip prielaidų pobūdžio, tiek dėl kitų byloje ištirtų duomenų, kurie ne tik neleido pašalinti kilusių abejonių dėl kaltinime nurodytų aplinkybių, bet ir atskleidė aiškias tyrimo spragas. Tai patvirtina šio sprendimo 65 punkte nurodyti konkretūs ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbo organizavimo trūkumai, kurie turėjo įtakos proceso trukmei ir sąlygojo nepateisinamą ilgą ieškovų teisių suvaržymą.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių. Todėl šioje dalyje nėra pagrindo remiantis apelianto nurodytais argumentais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl turtinės žalos priteisimo

22. Atsakovo nuomone, teismas neteisingai aiškino ir taikė valstybės civilinės atsakomybės sąlygas ir nepagrįstai iš valstybės priteisė ieškovui M. C. turtinę žalą. Nekonstatavus neteisėto baudžiamojo persekiojimo ir neteisėtos kardomosios priemonės suėmimo skyrimo ir jos pratęsimo, negalima pripažinti valstybės pareigos atlyginti asmeniui žalą, kurią sudaro suėmimo taikymo laikotarpiu asmens negautos pajamos. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog pats ieškovas elgėsi netinkamai, pažeisdamas darbo vidaus tvarkos taisykles, kas lėmė ieškovo baudžiamąjį persekiojimą ir kaltinimų pareiškimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovo argumentais nesutinka. Teismas, priimdamas sprendimą, vertina aplinkybių ir įrodymų visumą, o ne atskiras aplinkybes (CPK 185 straipsnis). Nors nagrinėjamu atveju ieškovų atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ir procesinės prievartos priemonės buvo pritaikytos teisėtai ir pagrįstai, tačiau konstatuoti ikiteisminio tyrimo organizavimo trūkumai sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog tokie veiksmai turėjo įtakos proceso trukmei, kuri sąlygojo nepateisinamą ilgą ieškovų teisių suvaržymą ir tokie veiksmai (jų tinkamas neatlikimas) yra priežastiniu ryšiu susiję su ieškovų patirta žala. Todėl pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas priteisė turtinę žalą. Objektyvių duomenų, kurie paneigtų apskaičiuotos turtinės žalos dydį, apeliantas nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Dėl neturtinės žalos dydžio

23. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai konstatavus, jog ikiteisminio tyrimo organizavimo trūkumai sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti, jog tokie veiksmai turėjo įtakos proceso trukmei, kuri sąlygojo nepateisinamą ilgą ieškovų teisių suvaržymą ir tokie veiksmai (jų tinkamas neatlikimas) yra priežastiniu ryšiu susiję su ieškovų patirta žala, spręstinas klausimas dėl žalos atlyginimo dydžio.

24. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Nustatydamas piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydį, teismas taip pat vadovaujasi specifiniais, tam tikrai bylų kategorijai būdingais, taip pat teismo konkrečioje byloje reikšmingais pripažintais kriterijais, be to, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgdamas, be kita ko, ir į teismų praktiką iš esmės panašiose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-375/2011).

25. Sprendžiant dėl per ilgo baudžiamojo proceso atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo, be bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, taikytini ir specifiniai tokiose bylose reikšmingi kriterijai: vertintina baudžiamojo proceso delsimo trukmė, asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumas, jam taikyti proceso metu teisių apribojimai, delsimo įtaka civilinėms teisėms ir pareigoms, taip pat tiek jo, tiek gynėjo elgesys užtrukusio proceso kontekste, analizuotina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme, EŽTT praktika bylose prieš Lietuvą dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo, taip pat atsižvelgtina į valstybės, turinčios atlyginti žalą, ekonominę padėtį, jos piliečių bendrą materialinį lygį, be to, konkrečioje byloje teismo konstatuotas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-375/2011).

26. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog teismo, sprendžiančio neturtinės žalos, grindžiamos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, atlyginimo klausimą, pareiga – nustatyti asmeniui kiek įmanoma teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už baudžiamojo proceso metu patirtus rūpesčius, nepatogumus, netikrumo jausmą ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-375/2011).

27. Analizuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei EŽTT praktiką bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme, atlyginimo, matyti, jog priteisiamos neturtinės žalos dydis nuo maždaug 868,00 Eur iki 6600,00 Eur. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi buvo palikta nepakeista apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria ieškovui buvo priteista 2896,20 Eur (10 000,00 Lt) neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo išteisintas nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėties, ieškovas buvo teisiamas pirmą kartą, buvo apkaltintas sunkaus nusikaltimo padarymu, dėl neteisėto suėmimo buvo apribota jo judėjimo laisvė, taip pat atsižvelgiant į bendrą valstybės ekonominę padėtį bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008). Ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas pagrįstai, esant duomenų, jog jis padarė nusikalstamą veiką, jis buvo teisėtai nušalintas nuo pareigų, tačiau nepateisinamai ilgai, todėl neturtinės žalos atlyginimą sumažino iki 5792,40 Eur (20 000,00 Lt). Kasacinis teismas įvertinęs formuojamą neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007) ir EŽTT praktiką tokiose bylose prieš Lietuvą, konstatavo, kad 5792,40 Eur (20 000,00 Lt) neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-428/2009); Už per ilgą baudžiamojo proceso trukmę priteista 1448,10 Eur (5000,00 Lt) neturtinės žalos atlyginimo suma. Teismas konstatavo, jog aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tam tikru aspektu ir EŽTT praktikos bylose prieš Lietuvą analizė leidžia daryti išvadą, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme, atlyginimo tais atvejais, kai proceso delsimo laikotarpis nėra labai ilgas, nenustatyta išskirtinių aplinkybių, proceso trukmei neturėjo įtakos asmens, dėl kurio vyko procesas, elgesys, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, priteistinas 868,86 iki 1448,10 Eur (3000–5000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-375/2011). Už beveik aštuonerių metų bendrą baudžiamojo proceso trukmę buvo priteistas 2 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018); Kasacinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo priteistą 10 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma, sumažindamas ją iki 6000,00 Eur (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-378/2018); Už beveik aštuonerių metų bendrą baudžiamojo proceso trukmę buvo priteistas 2 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018). Už proceso trukmę, kuri tęsėsi virš 8 metų priteista 5 000,00 Eur neturtinės žalos (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99); už proceso trukmę – 8 metai ir 5 mėnesiai buvo priteista 4000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti (EŽTT 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Girdauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 70661/01). Procesas truko 6 metus ir 5 mėnesius, todėl priteista 2 000,00 Eur neturtinės žalos (EŽTT 2006 m. birželio 27 d. sprendimas Kuvikas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 21837/02). Proceso trukmė – 6 metai ir 9 mėnesiai buvo priteista 2 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti (EŽTT 2006 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Simonavičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37415/02). Proceso trukmė buvo 5 metai ir 11 mėnesių buvo priteista 900,00 Eur neturtinės žalos (EŽTT 2007 m. birželio 17 sprendimas byloje Gečas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 418/04). Procesas truko 9 metus ir 11 mėnesių, buvo pripažinta sudėtinga, tačiau lemiamos klaidos – valdžios institucijų (byla grąžinta papildomam tyrimui, be to, beveik 9 metus pareiškėjui taikytas suėmimas, namų areštas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti) buvo priteista 4 800,00 Eur neturtinei žalai atlyginti (EŽTT 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Kravtas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12717/06). Už per ilgą procesą ir kalinimo iki teismo nuosprendžio priėmimo laikotarpį, priteista po 6 600,00 Eur žalos (EŽTT 2019 m. kovo 26 d. sprendimas Velečka prieš Lietuvą, peticijos Nr. 56998/16).

28. Nagrinėjamu atveju apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas žalos dydis yra nepagrįstas, neatitinkantis teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamų neturtinės žalos dydžių. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria atsakovo apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams.

29. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas M. C. žalos dydį, įvertino tai, kad M. C. nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. iki 2012 m. gegužės 22 d. buvo taikytas suėmimas, jam buvo apribota teisė veikti savo nuožiūra, savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, įgyvendinti kitas turimas teises ir laisves, nebuvo leista išvykti aplankyti sūnaus, apie jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas buvo paviešinta spaudoje (internetinėse svetainėse www.delfi.lt), vėliau suėmimas buvo pakeistas trimis kitomis kardomosiomis priemonėmis (rašytinis pasižadėjimas neišvykti, asmens dokumento paėmimas ir periodiškas registravimas policijoje 2 kartus per savaitę, vėliau pakeistas į du kartus per mėnesį), tuo pačiu, pažymėdamas, kad paties išteisinamojo nuosprendžio priėmimas yra reikšminga moralinė satisfakcija, svarbi ne tik pačiam išteisintajam, bet ir atkurianti jo autoritetą, bendravimo galimybes įprastoje aplinkoje. Teismas taip pat įvertino tai, kad byloje nėra duomenų apie suėmimo padarinius ieškovo sveikatai, psichinei sveikatai, o teismo išreikalautoje medicininėje kortelėje esantis įrašas nepatvirtina jo nurodytų sveikatos sutrikimų dėl depresijos.

30. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas M. B. žalos dydį, įvertino tai, kad jis nuo 2011 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d. buvo taikyta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kas sąlygoja išvadą, kad asmeniui tik iš dalies buvo apribota teisė veikti savo nuožiūra, savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, įgyvendinti kitas turimas teises ir laisves, vertinant asmens galimybė laisvai ir nekliudomai judėti, apie jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas buvo paviešinta spaudoje (internetinėse svetainėse www.delfi.lt), todėl asmuo patyrė nepatogumus, sukrėtimą, netikrumo jausmą, pažeminimą, sumažėjo jo bendravimo galimybės, tačiau ne tokia apimtimi kaip taikant griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Taip pat tai, kad byloje nėra duomenų apie suėmimo padarinius ieškovo sveikatai, psichinei sveikatai.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu teismas nustatė žalos dydį, sprendžia, jog teismas įvertino ne visas žalos nustatymui reikšmingas aplinkybes bei priteisiamus žalos dydžius, nustatomus panašaus pobūdžio bylose (žr., 76 punktas).

32. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagrįstai įvertino ieškovams taikytų kardomųjų priemonių rūšį, teisių suvaržymo trukmę, jo sukeltus nepatogumus, išgyvenimus, taip pat tai, kad ieškovai nepateikė įtikinamų įrodymų, jog sukėlė ilgalaikes pasekmes. Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nemažiau reikšmingos yra byloje nustatytos aplinkybės, jog baudžiamasis persekiojimas bei taikytos kardomosios priemonės buvo taikytos pagrįstai, byla didelės apimties (ikiteisminio tyrimo medžiaga sudaro 15 tomų, viso baudžiamąją bylą sudaro 28 tomai), kaltinimai pareikšti 6 asmenims, pasikeitė teismo sudėtis, buvo skirtos kelios ekspertizės, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartyje konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas buvo itin aktyvus, neapsiribojo kaltinimo pateiktais įrodymais, kruopščiai, detaliai ir nuodugniai aiškinosi bylos aplinkybes. Be to, teismų praktikoje, nors aplinkybės nėra tapačios, tačiau iš pateiktų teismų praktikos pavyzdžių matyti, jog bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme bei teisių suvaržymu, atlyginimo, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 868,86 Eur iki 6600,00 Eur. Papildomai įvertinusi nurodytas aplinkybes bei remdamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos ir priteistino jos atlyginimo dydį sumažinti, t. y. M. C. iki 6000,00 Eur, o M. B. iki 2000,00 Eur. Šios sumos, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis), CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir tokios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.

33. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

34. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, nespręstinas klausimas dėl jų patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovų M. C. ir M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą pakeisti.

Ieškovui M. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 6000,00 Eur.

Ieškovui M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 2000,00 Eur.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.