Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Limbinė sistema“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6438-797/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Limbinė sistema“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Šiaulių bankas dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

15. Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.217 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis sutarties pažeidimas kvalifikuojamas kaip esminis. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais.

16. Pareiškimas apie vienašalį sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris. Tam, kad vienašalis sutarties nutraukimas ir pranešimas apie tai kontrahentui būtų pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu, teismas turi atlikti vertinimą, spręsdamas, ar egzistuoja vienašalio sutarties nutraukimo, kaip sandorio, negaliojimo pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2021). Spręsdamas, ar vienašalis sutarties nutraukimas, kaip vienašalis sandoris, yra teisėtas, teismas jį turi įvertinti ir pagal CK 1.5, 1.6 ir 6.158 straipsnių nuostatas, kuriose įtvirtintos šalių pareigos elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu yra imperatyvaus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015, 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021).

17. Kasacinio teismo praktikoje pažeidžiančiais sąžiningumo ir bendradarbiavimo (kooperavimosi) sutartiniuose santykiuose principus pripažįstami sutarties šalies veiksmai, kuriais būtų siekiama vienašališkai nutraukti sutartį nesant tam pakankamo įstatyme ar sutartyje įtvirtinto pagrindo ir nesilaikant sutarties nutraukimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013). Spręsdamas dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas visų pirma turi įvertinti, ar sutartis buvo nutraukta laikantis joje nustatytos tvarkos. Tai turi būti daroma aiškinant šalių sudarytos sutarties sąlygas, nustatančias vienašalio sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, pagal CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Antra, net ir tuo atveju, kai vienašalis sutarties nutraukimas formaliai atitinka sutarties sąlygas, turi būti įvertinta, ar sutartį vienašališkai nutraukusi šalis, naudodamasi jai suteikta sutarties nutraukimo teise, veikė pagal sąžiningumo principo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-823/2021).

18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys 2018-10-09 sudarė banko sąskaitos sutartį Nr. 467-89034909. Sutarties šalys susitarė, kad neatskiriama 2018-10-09 sutarties dalis yra Šiaulių banko mokėjimo paslaugų teikimo taisyklės ir Šiaulių banko paslaugų teikimo bendrosios taisyklės (2.1 p.). Pagal Šiaulių banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 5.9 punktą, bankas, vadovaudamasis principu „pažink savo klientą”, turi teisę reikalauti, kad klientas pateiktų dokumentus ir/ar informaciją, patvirtinančius kliento sąskaitose esančių lėšų, taip pat kito turto teisėtumą, kilmę ir šaltinį, kliento dalykinių santykių su banku tikslą ir numatomą pobūdį, kiek tai yra reikalinga tam, kad bankas tinkamai vykdytų pinigų plovimo ir/ar teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių ir/ar kitų teisės aktų reikalavimus; Jei klientas nepateikia bankui reikiamų dokumentų ir/ar informacijos, arba pateikia neteisingą ar nepakankamą informaciją, bankas turi teisę atsisakyti sudaryti sutartį, vykdyti kliento prašymus, suteikti banko paslaugas, sustabdyti mokėjimo nurodymo vykdymą, o teisės aktuose ir šiose taisyklėse nustatytais atvejais – nutraukti dalykinius santykius. Bankas, atsižvelgdamas į visuotinai pripažintą sutarties laisvės principą, turi teisę pasirinkti, su kokiais asmenimis sudaryti sutartis arba atsisakyti jas sudaryti (7.1 p.). Bankas turi teisę nesuteikti klientui paslaugos, sustabdyti paslaugų teikimą, sąlygas, atlikti sustiprintą kliento stebėseną, arba vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį, jeigu klientas pažeidė Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo įstatymo nuostatas ar taisyklių 5.9 p., kas sudaro pagrindą nutraukti dalykinius santykius (7.3, 7.3.14 p.). Bankas turi teisę ne vėliau kaip prieš 60 kalendorinių dienų, o išimtiniais atvejais – ir prieš trumpesnį terminą, informavęs klientus taisyklėse numatytu būdu, sustabdyti banko paslaugų teikimą, pakeisti jų teikimo tvarką arba nutraukti banko paslaugų teikimą (7.11 p.).

19. 2020-03-26 ir 2020-03-27 bankas (atsakovė) per internetinę bankininkystę pareikalavo ieškovės pateikti bankui duomenis: patikslinti akcininko ryšį su Lietuva, patikslinti partnerio LLP Amir duomenis (kodą, adresą, pavadinimą nurodyti rusiškomis raidėmis), detaliai paaiškinti krovinio judėjimo maršrutą ir pateikti dokumentus, patvirtinančius krovinio judėjimą nuo įsigijimo iki galutinio pristatymo, pateikti bendradarbiavimo sutartis su nurodytais partneriais anketoje; atsiųstas nepasirašytas kontraktas su TOO ,,Amir i D“, ar tai ta pati kompanija LLP Amir; detaliai paaiškinti krovinio judėjimo maršrutą ir pateikti dokumentus, patvirtinančius krovinio judėjimą nuo įsigijimo iki galutinio pristatymo; pateiktos sutartys nepasirašytos. Į šį banko raštą 2020-03-27 ieškovė atsakė, kad T. A. tas pats; jokių ryšių (duomenys neskelbtini) neturi; Logistics užsiima skubios siuntos.

20. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė 2021-01-13 raštu ieškovei nurodė, jog banko sąskaitų sutartys bus nutrauktos, o sąskaitos uždarytos 2021-03-23. Ieškovė 2021-02-23 raštu pareikalavo nurodyti atsakovės priimto sprendimo motyvus. Atsakovė 2021-03-02 raštu ieškovei nurodė, jog bankui nepavyko nustatyti bendrovės dalykinių santykių tikslo, realiai vykdomos veikos; Bankui nėra aiški ekonominė priežastis, dėl kurios bendrovei būtų reikalinga turėti sąskaitą Lietuvos Respublikoje veikiančioje finansų įstaigoje, nes bendrovė realios veiklos Lietuvoje nevykdo. Bendrovės vengimas/negalėjimas nurodyti tikrosios vykdomos veiklos ir sąsajų su partneriais, pagrįsti teiginius dokumentais, bankui neleido įgyvendinti esminio principo - „pažinti savo klientą”, todėl bankas priėmė sprendimą nutraukti dalykinius santykius po dviejų mėnesių. Banko sprendimas nėra galutinis ir, siekdami bendradarbiavimo ateityje, nurodo, jog ieškovė turi pateikti dokumentus, patvirtinančius akcininko ryšį su Lietuva, nurodančius ekonominį interesą turėti sąskaitą banke, turi detaliai aprašyti vykdomą veiklą, pateikti abiejų šalių pasirašytas sutartis su visais nuo 2020-03-25 anketose deklaruotais verslo partneriais ir prekių judėjimo dokumentus, nurodančius prekių judėjimą nuo jų įsigijimo iki galutinės prekės pristatymo vietos. Atsakovė rašte taip pat pažymėjo, kad jei ieškovė pateiks bankui tinkamą visą prašomą informaciją iki 2021-03-26 nurodytu elektroninio pašto adresu, bankas, parkartotinai atlikęs priimtinumo vertinimą, svarstys dalykinių santykių tęsimą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad 2021-03-16 ir 2021-03-17 tarp šalių vyko susirašinėjimas elektroniniu paštu. 2021-03-16 bankas reikalavo pateikti dokumentus, ieškovė atsakė, jog atnešė visą bylą. Atsakovė 2021-03-24 rašte nurodė, kad ieškovė nepateikė išsamių atsakymų į papildomai pateiktus klausimus, prašomų dokumentų, bankui net ir po pakartotinio bendrovės vertinimo nepavyko nustatyti bendrovės dalykinių santykių tikslo, verslo pobūdžio, lėšų šaltinio, partnerių, akcininko ryšio su Lietuva, todėl bankas savo pozicijos nepakeitė ir sąskaitų sutartis liko nutraukta. Ieškovė 2021-03-31 raštu prašė atsakovės atnaujinti banko sąskaitos sutartį arba motyvuotai pagrįsti, kokios operacijos yra įtartinos. Atsakovė 2021-04-19 rašte nurodė, kad bankas vadovaujasi ne tik PPTFĮ įtvirtintomis nuostatomis, susijusiomis su pinigų plovimu, bet ir su banko pareiga tinkamai nustatyti dalykinių santykių su klientu pobūdį, jo veiklą. Todėl bankas buvo įpareigotas nutraukti dalykinius santykius su klientu (ieškove). Bankas rašte taip pat nurodė, jog ieškovė vengė išsamiai atsakyti į pateiktus klausimus, nepateikė sutarčių su nurodytomis įmonėmis, nepaaiškino, kaip su jomis atsiskaitoma, kad dėl dažno verslo partnerių keitimo ir vengimo pateikti su jais sudarytas sutartis, bendrovės dalykinių santykių tikslas, reali veikla, verslo partneriai, bankui išliko neaiškūs, todėl bankas bendrovės sąskaitos sutarties neatnaujino.

21. Įvertinusi nustatytas aplinkybes bei atsižvelgusi į tai, kad atsakovė 2021-01-13 sprendimu buvo sudariusi galimybę ieškovei pateikti duomenis iki 2021-03-26, teisėjų kolegija daro išvadą, jog priešingai, nei teigia apeliantė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės 2021-01-13 sprendimo nutraukti Sutartį teisėtumą, pagrįstai vadovavosi įrodymais ir aplinkybėmis, buvusiomis ne tik iki 2021-01-13 sprendimo priėmimo, bet ir po 2021-01-13 sprendimo priėmimo. Šiuo aspektu sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad susirašinėjimo su ieškove turinys, kiti duomenys, gauti po 2021-01-13 sprendimo nutraukti banko sąskaitos sutartį, įrodo, jog ieškovės situacija, susijusi su naudojimusi banko sąskaita, palyginus su situacija, buvusia iki 2021-01-13, ir toliau liko nepakitusi, ieškovė banko nurodytų trūkumų neištaisė, kas užkirto kelią tolimesniam dalykinių santykių vykdymui.

22. Apeliantė nurodo, kad atsakovė 2021-01-13 raštu ne įspėjo ieškovę apie galimą Sutarties nutraukimą nuo 2021-03-23, bet informavo ieškovę apie jau priimtą sprendimą nutraukti banko sąskaitos sutartį nuo 2021-03-23. Teisėjų kolegija, atmesdama šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad Šiaulių banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 7.10 p., 7.11 p. numato, jog bankas turi teisę nesuteikti klientui paslaugos, sustabdyti banko paslaugų teikimą, pakeisti paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas, atlikti sustiprintą kliento stebėseną arba vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį ne vėliau kaip prieš 60 kalendorinių dienų, o išimtinais atvejais – ir prieš trumpesnį terminą, informavęs klientus šiose taisyklėse numatytu būdu. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė apie sutarties nutraukimą buvo informuota prieš 60 dienų, be to, minėtos Taisyklės neįpareigoja banko įspėti klientą apie būsimą sprendimą nutraukti sutartį.

23. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad iki 2021-01-13 sprendimo priėmimo nevyko joks šalių susirašinėjimas, kurio metu atsakovė būtų pareikalavusi pateikti kokią nors informaciją, o ieškovė būtų vengusi ar atsisakiusi tokią informaciją pateikti, todėl atsakovės 2021-01-13 sprendimui nutraukti Sutartį nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

24. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, kadangi, kaip jau nustatyta šios nutarties 19 punkte, bankas 2020-03-26 ir 2020-03-27 per internetinę bankininkystę pareikalavo ieškovės pateikti bankui išsamius duomenis, tačiau ieškovė 2020-03-27 pateikė neišsamų atsakymą, kas įrodo, jog priešingai nei nurodo apeliantė, iki 2021-01-13 sprendimo priėmimo atsakovė reikalavo pateikti informaciją. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė laikėsi sutarčių nutraukimo tvarkos, nes atsakovės 2021-01-13 pranešimas ,,Dėl banko sąskaitos uždarymo“ pagal Šiaulių banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 7.11 p., laikytinas pranešimu – įspėjimu ieškovei apie tai, kad sąskaita nuo 2021-03-23 bus uždaryta.

25. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovės į bylą pateiktas dokumentas „Banko kreipimasis į UAB Limbinė sistema 2020.03.26“ neatitinka įrodymams keliamų leistinumo, priimtinumo ir patikimumo reikalavimų, nes jis nepasirašytas, niekam neadresuotas, neaišku, ar jis buvo įteiktas. Atsakovės 2021-01-13 sprendime ir vėlesniame susirašinėjime su ieškove šis dokumentas nei karto nepaminėtas, todėl 2021-01-13 sprendimo priėmimo dieną minėtas dokumentas buvo jau nebeaktualus. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais.

26. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, „Banko kreipimasis į UAB Limbinė sistema 2020.03.26“ ieškovei buvo siunčiamas per SB liniją, kuria naudojosi ieškovė, dokumentas buvo sugeneruotas kompiuterinės programos, todėl nėra darbuotojo parašo. Kad nurodytą pranešimą ieškovė gavo, įrodo jos 2020-03-27 atsakymas bankui. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad nors atsakovė 2021-01-13 raštu ieškovei nenurodė priimto sprendimo nutraukti sutartį argumentų, tačiau, ieškovei raštu pareikalavus priimto sprendimo argumentų, kaip jau nustatyta byloje, atsakovė 2021-03-02 raštu ieškovei nurodė, jog bankui nepavyko nustatyti bendrovės dalykinių santykių tikslo, realiai vykdomos veikos; bankui nėra aiški ekonominė priežastis, dėl kurios bendrovei būtų reikalinga turėti sąskaitą Lietuvos Respublikoje veikiančioje finansų įstaigoje, nes bendrovė realios veiklos Lietuvoje nevykdo. Bendrovės vengimas/negalėjimas nurodyti tikrosios vykdomos veiklos ir sąsajų su partneriais, pagrįsti teiginius dokumentais, bankui neleido įgyvendinti esminio principo - „pažinti savo klientą”. Nors atsakovės 2021-01-13 sprendime ir vėlesniame susirašinėjime su ieškove „Banko kreipimasis į UAB Limbinė sistema 2020.03.26“ nei karto nepaminėtas, tačiau, kaip minėta, 2020-03-26 atsakovė šiuo kreipimusi pareikalavo ieškovės pateikti bankui išsamius duomenis, tačiau, ieškovei nepateiktus išsamių duomenų, vertintina, kad ši aplinkybė lėmė atsakovės 2021-01-13 sprendimo nutraukti sutartį su ieškove priėmimą.

27. PPTFĮ numato, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai visais atvejais privalo vykdyti nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, siekiant užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų turimą informaciją apie klientą, jo verslą, rizikos pobūdį ir lėšų šaltinį. Siekiant užtikrinti, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo metu pateikti dokumentai, duomenys ar informacija yra tinkami ir aktualūs, jie finansų įstaigų ir kitų įpareigotųjų subjektų privalo būti nuolat peržiūrimi ir atnaujinami. Finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiesiems subjektams draudžiama vykdyti sandorius per banko sąskaitas, užmegzti ar tęsti dalykinius santykius, vykdyti sandorius, kai jie neturi galimybių įvykdyti šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų: jeigu klientas šio įstatymo nustatytais atvejais nepateikia duomenų, patvirtinančių jo tapatybę, jeigu pateikia ne visus duomenis arba jie yra neteisingi, jeigu klientas ar jo atstovas vengia pateikti informaciją, reikalingą jo tapatybei nustatyti, slepia naudos gavėjo tapatybę ar vengia pateikti informaciją, reikalingą naudos gavėjo tapatybei nustatyti, arba pateiktų duomenų tam neužtenka; jeigu finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas negali užtikrinti šio straipsnio 12–16 dalyse nurodytų reikalavimų vykdymo (PPTFĮ 9 straipsnio 16 – 18 dalys). PPTFPĮ 18 straipsnis numato, kad jeigu klientas vengia arba atsisako finansų įstaigai ar kitam įpareigotajam subjektui jo prašymu ir terminais pateikti papildomą informaciją, finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, vadovaudamiesi vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūromis, gali atsisakyti vykdyti pinigines operacijas ar sandorį, nutraukti sandorius ar dalykinius santykius su klientu. Be to, kaip jau minėta, Šiaulių banko paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 5.9 punkte numatyta, kad tuo atveju, jei klientas nepateikia bankui reikiamų dokumentų ir/ar informacijos arba pateikia neteisingą ar nepakankamą informaciją, bankas turi teisę atsisakyti vykdyti kliento prašymus, mokėjimo nurodymus ar suteikti banko paslaugas, arba sustabdyti mokėjimo nurodymo vykdymą, o teisės aktuose ir Bendrosiose paslaugų teikimo taisyklėse nustatytais atvejais - nutraukti dalykinius santykius su klientu.

28. Priešingai, nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas rėmėsi elektroniniu susirašinėjimu, vykusiu ne tik po atsakovės 2021-01-13 sprendimo nutraukti sutartį, bet ir iki šio sprendimo priėmimo (tarp šalių 2020-03-26 ir 2020-03-27 vykusiu elektroniniu susirašinėjimu). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovės pateikiami dokumentai ir paaiškinimai bankui nebuvo pakankami. Nors apeliantė nurodo, kad remiantis Lietuvos banko rekomendacijomis dėl klientų rizikos vertinimo, pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar ieškovė vengė pateikti informaciją, turėjo nustatyti eilę aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Taigi, būtent apeliantei teko pareiga įrodinėti, kad: ji nevengė pateikti informaciją atsakovei, atsakovės prašoma pateikti informacija buvo nesusijusi su pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimų vykdymu, atsakovė reikalavo perteklinės informacijos; ieškovė nesuprato, kokią konkrečiai informaciją ir kodėl ji turi pateikti atsakovei; atsakovės prašoma pateikti informacija buvo ar galėjo būti žinoma pačiai atsakovei ir kitas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovei nepateikus teismui reikšmingų argumentų, pateisinančių ieškovės vengimą pateikti informaciją atsakovei, teismas neturėjo pareigos skundžiamame sprendime išsamiai pasisakyti dėl Lietuvos banko rekomendacijų dėl klientų rizikos vertinimo taikymo ginčo atveju. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovės ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas vertino ne pavienius įrodymus, bet jų visetą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė aiškiai nurodė, kokių duomenų prašo iš ieškovės, kad ieškovės pateiktų duomenų apie vykdomą veiklą nepakanka, atsakovė tinkamai ir pagrįstai taikė PPTFPĮ nuostatas, ji tinkamai įgyvendino įstatyme numatytą principą ,,pažink savo klientą“, įvertino, kad sąskaitos banke Lietuvoje turėjimas prieštarauja verslo ir ekonomikos logikai, teisės normų tinkamas taikymas ir pagrindo buvimas leido atsakovei priimti sprendimą ir sąskaitą uždaryti ieškovei atsisakius ir vengiant pateikti bankui prašomus duomenis, o ją uždarius atsakovė pagrįstai nutraukė banko sąskaitos sutartį.

29. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių elektroninį susirašinėjimą, pacitavo vien tik ieškovės direktoriaus A. K. emocingai ir su klaidomis parašytą tekstą. Ieškovės vertinimu, tokie teismo sprendimo motyvai bei ieškovės vadovo laiškų paviešinimas viešame teismo sprendime, žemina ieškovės vadovo orumą ir rodo teismo šališkumą, todėl toks sprendimas neatitinka teismo sprendimui, kaip valstybės vardu parengtam teisės aktui, keliamų oficialumo ir nešališkumo reikalavimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu, nes sprendime cituoti rašytinius įrodymus pažodžiui, tiksliai, be interpretacijų, yra teismo teisė, kuri neprieštarauja teismų praktikai ir yra neribojama jokiais teisės aktais. Priešingu atveju, gali susidaryti situacija, kai teismui perfrazavus (performulavus) asmens rašytą tekstą, pakeičiant leksiką, žodžių tvarką, gali būti iškreipta asmens rašyto teksto esmė. Taigi, dėl paminėto nėra pagrindo ir spręsti, jog teismas buvo šališkas.

30. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teismas neatsižvelgė į Lietuvos banko rekomendacijas dėl klientų rizikos vertinimo, kuriose nurodyta, kad „Jeigu klientas nepateikia prašomos informacijos, pateikia ne visus duomenis ar vengia pateikti tokią informaciją, finansų įstaigos turi teisę, tam tikrais atvejais netgi pareigą, tokiam klientui apriboti paslaugas, o kraštutiniais atvejais – nutraukti sutartį.“ Teismas visiškai nesiaiškino ir nemotyvavo, kodėl Sutarties nutraukimas šiuo atveju buvo kraštutinis atvejis, ir kodėl nagrinėjamu atveju nebūtų pakakę ieškovei taikyti paslaugų apribojimą.

31. Teisėjų kolegija, nesutikdamas su šiais apeliacinio skundo argumentais, pažymi, kad Lietuvos banko rekomendacijose dėl klientų rizikos vertinimo, be kita ko yra, yra nurodyta, kad Finansų įstaiga negali pasirinkti neįgyvendinti PPTF prevencijos reikalavimų. Už PPTF prevencijos nustatytų reikalavimų pažeidimus finansų įstaigoms gali būti taikomos baudos ir kitos poveikio priemonės. Minėtose rekomendacijose taip pat nurodyta, kad klientams, gavus finansų įstaigos prašymą pateikti informaciją, svarbu pateikti prašomą informaciją nurodytais terminais, o dėl tam tikrų priežasčių negalint pateikti informacijos ar abejojant dėl jos pateikimo, kreiptis į finansų įstaigą ir pasitarti, ar nėra kitų galimų būdų kilusiam klausimui išspręsti.

32. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, bankui išanalizavus ieškovės sandorius buvo nustatyta, kad sandoriai yra neįprasti ir logiškai nepaaiškinami, nes prekių pardavėjui esant Vokietijoje, o pirkėjui - Kazachstane, už prekes bandoma atsiskaityti per ieškovės Lietuvoje esančią banko sąskaitą. Be to, ieškovės įstatuose nurodyta veikla – didmeninė prekyba, tuo tarpu ieškovė paaiškino, kad jokių sandėlių neturi ir nenuomoja, kas kelia tam tikrų įtarimų dėl ieškovės veiklos. Teisės aktai prie įtartinų sandorių ar operacijų priskiria kliento atliekamas pinigines operacijas ar sudaromus sandorius be aiškaus ekonominio pagrindo. Šios aplinkybės pagrindžia, kad atsakovė vykdė PPTF prevencijos reikalavimus, kaip tai numatyta PPTFPĮ ir Lietuvos banko rekomendacijose dėl klientų rizikos vertinimo.

33. Taigi, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad atsakovė tinkamai ir pagrįstai taikė PPTFPĮ nuostatas, ji tinkamai įgyvendino įstatyme numatytą principą ,,pažink savo klientą“, įvertino, kad sąskaitos banke Lietuvoje turėjimas prieštarauja verslo ir ekonomikos logikai, teisės normų tinkamas taikymas ir pagrindo buvimas leido atsakovei priimti sprendimą ir sąskaitą uždaryti ieškovei atsisakius ir vengiant pateikti bankui prašomus duomenis, o ją uždarius atsakovė pagrįstai nutraukė banko sąskaitos sutartį, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo sprendime pateikti motyvus, kodėl sutarties nutraukimas šiuo atveju buvo kraštutinis atvejis, ir kodėl nebūtų pakakę ieškovei taikyti paslaugų apribojimą. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad atsakovė, nutraukdama banko sąskaitos sutartį, nepažeidė savo, kaip sutarties šalies, pareigos elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei sistemingai vengiant bendradarbiauti su banku ir teikti informaciją, paslaugų apribojimo taikymas neatitiktų proporcingumo principo, kadangi ieškovei buvo suteiktas pakankamas terminas pateikti prašomą informaciją.

34. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir sprendime nepasisakė dėl esminių ieškinio argumentų, kuriais buvo grindžiamas atsakovės atlikto Sutarties nutraukimo neteisėtumas ir nepagrįstumas.

35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, net ir pabrėždamas teismo sprendimo argumentavimo svarbą, būtinumą motyvuojamoje dalyje pagrįsti teismo padarytas išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje, vertindamas teismo procesinio sprendimo motyvų išsamumo ir pakankamumo įtaką jo pagrįstumui bei teisėtumui, aptariamo įstatymų leidėjo įtvirtinto reikalavimo (motyvuoti sprendimą) neaiškina kaip reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną šalies argumentą. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta tik į kai kuriuos ieškinio ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas; dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ir procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Atsižvelgus į nurodytą kasacinio teismo praktiką, ieškovės pozicija, kad teismas privalėjo pasisakyti dėl visų ieškovės pateiktų ieškinio argumentų, laikytina deklaratyvia. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kokius teisiškai reikšmingus faktus nustatė, aptarė ginčo išsprendimui aktualų teisinį reglamentavimą. Aplinkybė, kad teismas sprendime nepasisakė dėl visų ieškovės nurodytų argumentų, nereiškia, kad teismas šių argumentų apskritai nevertino. Todėl minėta aplinkybė nelemia netinkamo įrodymų vertinimo ar nepakankamo sprendimo motyvavimo.

36. Kaip vieną iš ieškinio argumentų, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantė nurodo, jog tai, kad atsakovė netinkamai aiškina ir vykdo PPTFĮ reikalavimus, patvirtina aplinkybė, jog Lietuvos bankas 2019-12-20 sprendimu paskyrė AB Šiaulių bankui net 880 000 Eur dydžio baudą už PPTFĮ reikalavimų pažeidimą (https://www.lb.lt/lt/poveikio-priemones-2?page=3).

37. Pažymėtina, kad iš Lietuvos Teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – ir LITEKO) nustatyta, jog Šiaulių bankas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos banko valdybos 2019 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 03-238 „Dėl poveikio priemonių taikymo akcinei bendrovei Šiaulių bankas“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 12 d. sprendimu AB Šiaulių banko skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 12 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju apeliantės minimas Lietuvos banko 2019-12-20 nutarimas neturi teisinės reikšmės, nes tik įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl Šiaulių banko skundo galėtų turėti prejudicinę galią. Be to, pritartina atsakovei, jog minėtas Lietuvos banko sprendimas niekaip nėra susijęs su ieškove.

38. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą (jo dalį), apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl procesinės bylos baigties

39. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, remiantis išdėstytais motyvais, kasacinio teismo praktika, įstatymo nuostatomis, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visus pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Netenkinus apeliacinio skundo, iš ieškovės atsakovei priteisiamos 480 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Limbinė sistema“, juridinio asmens kodas 304925334, atsakovei akcinei bendrovei Šiaulių bankas, juridinio asmens kodas 112025254, 480 Eur (keturių šimtų aštuoniasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.