- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-21
- Bylos Nr.
- e2A-1183-921/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19165-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas, Jurgita Sujetienė, Edvardas Paliokas
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Kranų nuoma“, M. K., J. K.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-909-1088/2023 pagal ieškovo V. P. patikslintą ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Kranų nuoma“, M. K. ir J. K. dėl atsisakymo nuo sutarties ir perduoto daikto grąžinimo arba skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Rimersa“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas patikslintu ieškiniu teismo prašė: 1) nutraukti 2019 m. kovo 3 d. sudarytą metalo gaminių konstruktyvo, kurio plotis 20 000 mm, ilgis 50 000 mm, aukštis 8 700 mm, ir kurį sudarė 22 kolonos ir 22 stogo sijos (toliau – ir konstruktyvas), pirkimo–pardavimo sutartį ir įpareigoti atsakovus grąžinti ieškovui konstruktyvą arba 2) priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 36 905 Eur skolą, 1 787,62 Eur palūkanas; 3) priteisti ieškovui iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kranų nuoma“ 6 procentų, o iš atsakovų M. K. ir J. K. 5 procentų procesines palūkanas; 4) priteisti ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad jis, tarpininkaujant sūnui E. P., ir atsakovė UAB „Kranų nuoma“, atstovaujama direktoriaus atsakovo M. K., sudarė konstruktyvo pirkimo–pardavimo sutartį. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo įforminta 2019 m. kovo 3 d., išrašyta PVM sąskaita faktūra ir atsakovui M. K. įteikta elektroniniu paštu. Sutarties šalys buvo sutarę, kad už parduotas ir perduotas prekes pirkėjas privalo atsiskaityti per 14 dienų, t. y. iki 2019 m. kovo 17 d. Atsakovė ne tik, kad su ieškovu sutartu terminu neatsiskaitė, tačiau įsigytą prekę paslėpė ir neigia tarp šalių buvus bet kokius teisinius santykius. Ieškovas dėl konstruktyvo vagystės kreipėsi į policiją. Ieškinyje nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu atsakovai M. K. ir J. K. pripažino, kad pirko konstruktyvą iš ieškovo, neneigė, kad įsigytą konstruktyvą išsivežė patys. Taigi, ginčo dėl to, kad daiktą ieškovas pagal pirkimo–pardavimo sutartį perdavė, nėra. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas jiems buvo skolingas, kad ieškovui už konstruktyvą jie sumokėjo 24 000 Eur. Ikiteisminio tyrimo metu dalis konstruktyvo buvo surasta pas atsakovą J. K.. Ieškovas, kaip pardavėjas, negavo to, ką pagal sutartį pagrįstai tikėjosi gauti. Ieškovas negali tikėtis, kad atsakovai geruoju įvykdys savo prievolę sumokėti daikto kainą, kad net ir priteisus skolą jos nevengs mokėti ir netrukdys išieškojimui. Dėl to ieškovas naudojasi teise atsisakyti sutarties ir susigrąžinti vertingą turtą. Tuo atveju, jei bus neįmanoma grąžinti daikto, ieškovas sutinka ir su skolos priteisimu iš visų atsakovų. Pagal 2019 m. kovo 3 d. PVM sąskaitą faktūrą VYP Nr. 0128 palūkanos skaičiuojamos nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2019 m. spalio 25 d., kas sudaro 1 787,62 Eur.
3. Atsakovai UAB ,,Kranų nuoma“, M. K. ir J. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad ieškovas neįrodė tarp šalių pirkimo–pardavimo teisinių santykių susiklostymo fakto, taip pat neįrodė, kad atsakovė yra skolinga už perduotas jai prekes. Atsakovė su ieškovu jokių pirkimo–pardavimo santykių neturėjo, tarp šalių nebuvo sudaryta nei rašytinė, nei žodinė pirkimo–pardavimo sutartis. Nėra duomenų apie tarp šalių vykusius ikisutartinius santykius, kad prekės pagal sąskaitą buvo pristatytos atsakovei. Atsakovė ieškovo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą yra gavusi, tačiau neapskaičiusi savo buhalterinėje apskaitoje, kadangi konstruktyvo iš ieškovo nėra pirkusi. PVM sąskaitos faktūros, kuria grindžiamas ieškinys, ieškovas nėra deklaravęs Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sistemoje. Kiti atsakovai taip pat nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutarties su ieškovu nėra sudarę, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad konstruktyvas nuosavybės teisėmis priklausė ieškovui ir yra perduotas kažkuriam iš atsakovų ar jiems visiems. Atsakovai nesutiko su ieškovo pozicija dėl solidariosios jų atsakomybės, kadangi jie iš ieškovo konstruktyvo nepirko, o jeigu ir būtų nustatyta priešingai, reikalavimas solidariai iš atsakovų priteisti skolą, kilusią iš pirkimo–pardavimo teisinių santykių, yra visiškai nelogiškas ir teisiškai nepagrįstas.
Atsiliepimas
4. Trečiasis asmuo UAB ,,Rimersa“ prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad tarp ieškovo ir UAB ,,Rimersa“ 2018 m. sausio 4 d. sudaryta bendros veiklos sutartis, kurios pagrindu buvo pagamintas konstruktyvas. Pagal sutartį ieškovo įnašas į bendrą veiklą buvo žaliavų įsigijimo už mažesnę nei rinkos kaina su mokėjimo atidėjimu užtikrinimas. Sutarties 4.3 punktas numatė, kad visos žaliavos, t. y. prekės, reikalingos metalų konstrukcijos gamybai, nuosavybės teise priklausė išimtinai ieškovui iki kol už jas bus pilnai neatsiskaityta. E. P., UAB ,,Rimersa vadovas, 2018 m. dėl konstruktyvo įsigijimo bendravo su atsakovu M. K., kaip atsakovės UAB „Kranų nuoma“ vadovu. 2018 m. rudenį konstruktyvą atvažiavo apžiūrėti atsakovai M. K. ir J. K.. Buvo sutarta, kad papildomai reikia pagaminti 200 kv. m. Konstruktyvas pakrautas ir išvežtas iš jo laikymo vietos 2019 m. vasario 24 d. Konstruktyvo pasiimti atvyko atsakovės UAB „Kranų nuoma“ vadovas atsakovas M. K., pakrauti padėjo UAB ,,Rimersa“ darbuotojai E. P., T. B., A. M.. Perduodant konstruktyvą atsiskaityta nebuvo. Remiantis bendros veiklos sutartimi, 2019 m. kovo 3 d. ieškovas išrašė sąskaitą faktūrą atsakovei, kuri jos direktoriui atsakovui M. K. įteikta elektroniniu paštu. Už ieškovo pirktas žaliavas konstruktyvo gamybai su AB ,,Lytagra“ atsiskaitė UAB ,,Rimersa“ 2022 m. Tarp ieškovo ir atsakovų sudarytas sandoris turi ir rangos ir pirkimo–pardavimo sutartims būdingų elementų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2023 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei UAB „Kranų nuoma“ 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidas, atsakovui J. K. 300 Eur bylinėjimosi išlaidas, o valstybei 49,77 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.
6. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas, ar tarp bylos šalių yra susiklostę pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Teismas pažymėjo, kad ieškovas turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog jis, būdamas parduodamo daikto savininku, išreiškė valią atlygintinai perduoti konstruktyvą ir šią valią suderino su atsakovės (atsakovų) valia konstruktyvą priimti bei sumokėti ieškovui jo kainą.
7. Teismas pažymėjo, kad ieškovas reikalavimą grindė 2019 m. kovo 3 d. PVM sąskaita faktūra. Sąskaitoje nurodytas pardavėjas – ūkininkas V. P., pirkėjas – UAB „Kranų nuoma“, parduodamo daikto pavadinimas – konstruktyvas, kaina su PVM 36 905 Eur, apmokėjimo terminas – 14 dienų, sąskaitą pasirašęs asmuo – direktorius V. P.. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad jis buvo visada įsitikinęs, kad pirkėju buvo atsakovė UAB ,,Kranų nuoma“, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jam paaiškėjo, kad pirkėjai yra fiziniai asmenys – atsakovai M. K. ir J. K.. Ieškovas susitikimuose nedalyvavo, jokių ginčo konstruktyvo pirkimo pardavimo sąlygų su niekuo neaptarinėjo. Visi proceso dalyviai vienareikšmiai nurodė, kad visos sutarties sąlygos – konstruktyvo pardavimo, papildomo jo kiekio pagaminimo ir terminai, kainos derinimas, vyko ne su ieškovu, o su E. P.. Ieškovas nenurodė, kad buvo davęs įgaliojimus E. P. veikti jo, kaip konstruktyvo pardavėjo, vardu. Ieškovas nenurodė, kad atliko kokius nors aktyvius veiksmus, siekdamas pats ar per įgaliotus asmenis parduoti konstruktyvą.
8. Nustatęs anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovas nebuvo išreiškęs ketinimo parduoti konstruktyvą, dėl jokių jo pardavimo sąlygų nesitarė, jokių įsipareigojimų, kaip pardavėjas, prieš jokius asmenis neprisiėmė ir dėl to konstruktyvo pardavimo santykyje kaip jo pardavėjas nedalyvavo. Taigi, teismo vertinimu, ieškovas neįrodė savo reikalavimo faktiniu pagrindu nurodomų aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovo atstovė argumentavo, kad įstatymas nedraudžia parduoti svetimo daikto, tačiau daikto pardavėjas turi būti parduodamo daikto savininkas. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovas nebuvo išreiškęs valios parduoti konstruktyvą ir nesiekė kaip jo pardavėjas dalyvauti pirkimo–pardavimo santykyje, argumentai dėl teisės į ginčo konstruktyvą turėjimo (neturėjimo) teisinės reikšmės neturi. Teismas vertino, kad vien aplinkybės, jog konstruktyvas buvo laikomas ieškovo gyvenamosios vietos adresu, o vėliau pakrautas ir iš ten išvežtas, taip pat neteikia pagrindo ieškovą laikyti jo pardavėju.
9. Teismas taip pat konstatavo, kad 2018 m. sausio 4 d. tarp ūkininko V. P. ir direktoriaus T. B., atstovaujamos UAB ,,Rimersa“, sudaryta bendros veiklos sutartis ieškovo teisės į reiškiamų reikalavimų patenkinimą nepagrindžia. Teismas atkreipė dėmesį, kad T. B. vadovo pareigų UAB ,,Rimersa“ minėtos sutarties pasirašymo metu nėjo. Be to, teismas pažymėjo, kad sutarties 4.3 punkto dalyku yra metalo konstrukcijų gamybai reikalingos žaliavos. Sutartyje nėra nuostatų dėl gamybos rezultato – konstruktyvo nuosavybės. Ieškovas reikalavimų, kurių dalykas būtų žaliavos nėra pareiškęs. Be to, į bylą pateiktas trečiojo asmens UAB ,,Rimersa“ ir ieškovo 2022 m. vasario 22 d. sudarytas raštiškas patvirtinimas, kad už ieškovo įsigytas metalo žaliavas su AB ,,Lytagra“ pagal sutartį yra pilnai atsiskaityta. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovas, būdamas bendros veiklos sutarties šalimi, jokių aplinkybių apie tai pradiniame ieškinyje nenurodė, reiškiamo reikalavimo šiuo susitarimu negrindė. Tokių aplinkybių ieškovas nenurodė nei dublike, nei patikslintame ieškinyje. Aplinkybes apie bendradarbiavimą, grįstas tuo, kad medžiagos, iš kurių buvo gaminamas konstruktyvas, pirktos ieškovo, ikiteisminiame tyrime nurodė liudytoju apklaustas E. P.. Bendros veiklos sutartis į bylą pateikta tik 2023 m. vasario 23 d. Teismas pažymėjo, kad aukščiau nurodytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl tokio bendradarbiavimo, sudarant bendros veiklos sutartį, teisinio įforminimo realumo.
10. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovo reiškiami reikalavimai negali būti tenkinami, kadangi ieškovas neįrodė, jog jis yra materialinio teisinio santykio, kurio pagrindu inicijuota byla, subjektas (šalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ieškinio reikalavimus nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį arba jos pagrindu priteisti skolą.
11. Teismas netekino UAB „Rimesta“ prašymo pakeisti ieškovą tinkamu ieškovu byloje. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu savo reikalavimus pilnai palaikė, prašė ieškinį tenkinti.
12. Ieškinį atmetus, teismas iš ieškovo priteisė atsakovei UAB ,,Kranų nuoma“ 1 600 Eur, atsakovui J. K. 300 Eur bylinėjimosi išlaidas, o valstybei, – 49,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:
13.1. Teismo išvados yra padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, darydamas išvadas, 2018 m. sausio 4 d bendros veiklos sutartį, kurios pagrindu buvo pagamintas konstruktyvas, vertino nesivadovaudamas sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Teismas padarė išvadą, kad konstruktyvas ieškovui nepriklausė, kad ieškovas nebuvo konstruktyvo pardavėjas, nevertindamas minėtos sutarties su kitais byloje esančiais įrodymais (pvz., su ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Rimersa“ paaiškinimais, kurie nurodė, kad susitarimas buvo vykdomas), o vertindamas izoliuotai atskirus sutarties punktus.
13.2. Teismas išvadą, kad ieškovas nebuvo išreiškęs ketinimo parduoti konstruktyvą, dėl jokių jo pardavimo sąlygų nesitarė, jokių įsipareigojimų, kaip pardavėjas, prieš jokius asmenis neprisiėmė ir dėl to materialiniame teisiniame kaip konstruktyvo pardavėjas nedalyvavo, jo pagrindu pardavėjo teisių ir pareigų neįgijo, padarė neįvertinęs 2018 m. sausio 4 d bendros veiklos sutarties 2.2 punkto. Minėtame punkte nurodyta, kad trečiojo asmens UAB „Rimersa“ įnašas į jungtinę veiklą yra žinios ir įgūdžiai, marketingo, organizacinė veikla, dalykinė reputacija, nuolatinių klientų tinklo naudojimas, realizuojant pagamintus gaminius, gamybos įranga ir kitas kilnojamas turtas bei inventorius, skirtas metalo konstrukcijų gamybai. Todėl pagal bendros veiklos sutartį pareiga rūpinti konstruktyvo pardavimu, bendravimu su pirkėjais buvo trečiojo asmens, o ne ieškovo.
Žemesnės instancijos teismas
13.3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad trečiojo asmens vadovo paaiškinimais, konstruktyvas buvo gaminamas 2018 m. pavasarį, tačiau nurodomu laiku konstruktyvo gamybai UAB ,,Rimersa“ reikalingų medžiagų įsigijimą ir jų apmokėjimą patvirtinančių duomenų nėra. Ieškovo teigimu, minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, padaryta neįvertinus 2018 m. sausio 4 d bendros veiklos sutarties 2.1 punkto. Be to, šią pirmosios instancijos teismo išvadą paneigia kita išvada, kad byloje yra duomenų (ieškovo, trečiojo asmens vadovo paaiškinimai, ieškovui laikotarpiu 2018 m. rugpjūčio 11 d. – 2018 m. gruodžio 5 d. UAB „A. P.“, UAB „Lytagra“, UAB „Sanistal“, UAB „Suvirinimo technika“ išrašytos sąskaitos už medžiagas), leidžiančių teigti, kad ieškovo vardu išrašytose sąskaitose nurodytos medžiagos galėjo būti naudojamos ir dalies metalo konstrukcijų gamyboje. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados yra prieštaringos, o byloje esantys įrodymai buvo vertinami selektyviai.
13.4. Nepagrįsta jokiais įrodymais teismo išvada, kad nors ieškovo vardu išrašytose sąskaitose nurodytos medžiagos faktiškai galėjo būti naudojamos ir dalies metalo konstrukcijų gamyboje, tačiau dėl tokio bendradarbiavimo teisinio įforminimo realumo, sudarant bendros veiklos sutartį, teismui aukščiau nurodytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių.
13.5. Teismas nepagrįstai nepasiūlė nei ieškovui, nei trečiajam asmeniui, kuris byloje dalyvavo be kvalifikuotos teisinės pagalbos, pateikti papildomų įrodymų. Šis pažeidimas įtakojo nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.
13.6. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas 2018 m. sausio 4 d bendros veiklos sutartį, privalėjo vadovautis ne tik sutarties tekstu pažodžiui, tačiau turėjo aiškintis, kokia yra sutarties esmė ir kaip šią sutartį reglamentuoja teisės normos. Teismas sprendime nurodė, kad sutartyje nėra nuostatų dėl gamybos rezultato – konstruktyvo nuosavybės. Ieškovas reikalavimų, kurių dalykas būtų žaliavos nėra pareiškęs. Todėl teismas nusprendė, kad bendros veiklos sutartis ieškovo teisės į reiškiamų reikalavimų patenkinimą nepagrindžia. Ši teismo išvada padaryta pažeidžiant materialinės teisės normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą.
13.7. Teismas, nepritaikydamas materialinės teisės normų, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. To nepadaręs teismas neatskleidė bylos esmės, todėl sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
13.8. Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo, o ne iš administravimo išlaidų. Byloje pateikta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje e2FB-1208-1126/2022 patvirtina, kad ieškovui yra iškelta bankroto byla. Ieškovo pareikštas ieškinys atitinka visų kreditorių interesus, todėl nepagrįstai bylinėjimosi išlaidos priteistos iš ieškovo, o ne iš bankroto administravimo išlaidų.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas J. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie esminiai argumentai:
14.1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovų buvo susiklostę pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Ieškovas jokiais leistinais įrodymais neįrodė, kad tarp šalių pirkimo–pardavimo sandoris yra įvykęs, kad ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovus. Ieškovas savo reikalavimą grindė 2019 m. kovo 3 d. išrašyta sąskaita faktūra atsakovei UAB „Kranų nuoma“. Tokiu būdu neaišku, kuo grindžiami pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai tarp ieškovo ir kitų atsakovų, kadangi jiems jokios sąskaitos faktūros nebuvo išrašytos ir pateiktos. Be to, ieškovas nurodė, kad minėta sąskaita faktūra buvo anuliuota, kad ji buvo apmokėta E. P.. Todėl abejotina ar reikalavimas reiškiamas toms šalims. Pažymi, kad sąskaita faktūra, kuria grindžiamas reikalavimas, nebuvo apskaityta ir pateikta. Bankroto byloje V. P. nurodė, kad debitorių neturi, kas patvirtina, kad ieškinys reiškiamas be teisinio pagrindo.
14.2. Priešingai nei teigia apeliantas, trečiasis asmuo turėjo teisę turėti atstovą, tačiau tokio prašymo nereiškė. Ieškovas buvo atstovaujamas kvalifikuoto teisininko, kuris turėjo pareigą užtikrinti įrodymų pateikimą.
14.3. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių jungtinę veiklą bei sutarčių sudarymą pažeidimo. Pats ieškovas nurodė, kad nieko apie UAB ,,Rimersa“ sutartis nežino, jos gamybinėje veikloje nedalyvavo, nieko paaiškinti negali, sandoryje dėl konstruktyvo pardavimo jis nedalyvavo, dėl kainos nesitarė, net nežino, kas konstrukcijas nusipirko. Ieškovas savo reikalavimų negrindė bendradarbiavimo sutartimi. Minėta sutartis pateikta tik 2023 m. vasario 23 d., ieškinio faktinis pagrindas nebuvo keistas ar tikslintas.
14.4. Nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė ne administratorius, o pats ieškovas. Bylinėjimosi išlaidų atsiradimą lėmė būtent ieškovo veiksmai, t. y. pareikštas ieškinys dar iki bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė ne iš administravimo išlaidų, o iš ieškovo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
16. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti 2019 m. kovo 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir įpareigoti atsakovus grąžinti jam konstruktyvą arba priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 36 905 Eur skolą, 1 787,62 Eur palūkanas ir procesines palūkanas. Atsakovai teigė, kad su ieškovu jokie pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai nesusiklostė. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė. Ieškovas su pirmosios instancijos teismo sprendimo nesutiko, pateikė apeliacinį skundą.
17. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
18. Kaip minėta nutarties 16 punkte, nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl pirkimo–pardavimo teisinių santykių (ne)susiklostymo.
19. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadas, kad jis nedalyvavo pirkimo–pardavimo teisiniame santykyje kaip pardavėjas, kad pateikta bendros veiklos sutartis nepatvirtina, jog konstruktyvas priklausė jam nuosavybės teise, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas CPK, netinkamai taikė materialinės teisės normas, be to, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo nurodytais argumentais, juos atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
20. Nagrinėdamas civilinę bylą teismas turi pareigą nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir jų pagrindu spręsti dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Apie reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą teismas sprendžia įrodinėjimo proceso metu, tirdamas ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus (CPK 178, 185 straipsniai). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, nutarties 30 punktas).
22. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad vien tai, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-179-469/2022, 53 punktas).
23. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis).
24. CK 6.162–6.187 straipsniuose reglamentuojama sutarties sudarymo procedūra. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas), taip pat kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis).
25. Nors galioja bendroji taisyklė, kad šalių susitarimas pasiekiamas šalims apsikeičiant oferta ir akceptu, tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.162 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad sutarties sudarymo faktą galima pripažinti ir nesant aiškiai išreikštos ofertos ar akcepto, tačiau šalių veiksmais pakankamai patvirtinant, kad jos turėjo rimtų ketinimų sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Taigi esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-823/2020 41 punktą).
26. Pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojama CK 6.305–6.431 straipsniuose, o šiose nuostatose nesureguliuotiems klausimams taikomos bendrosios sutarčių teisės (CK 6.154–6.228 straipsniai) bei prievolių teisės (CK 6.1–6.153 straipsniai) nuostatos. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnis). Atlygintinumas yra vienas pirkimo–pardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių, todėl svarbu, kad šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, išreikštų valią dėl atitinkamos prekės pirkimo ir pardavimo, t. y. susitartų dėl pardavėjo pareigos perduoti prekę bei pirkėjo įsipareigojimo atlyginti už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 25 punktas).
27. Pagal CK 6.311 straipsnį pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Šiose taisyklėse (CK 1.71–1.74 straipsniai) nereglamentuota, kad ginčo konstruktyvo pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma, taigi ši sutartis šalių galėjo būti sudaryta jų pasirinkta forma.
28. Nagrinėjamu atveju ieškovas, vykdydamas savo įrodinėjimo pareigą, turėjo įrodyti, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, kuris atitiko pirmiau apibrėžtą pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, t. y. kad ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovei ir (ar) atsakovams konstruktyvą nuosavybės teise, o atsakovė ir (ar) atsakovai įsipareigojo jį priimti ir už jį sumokėti atitinkamą pinigų sumą (prekės kainą).
29. Ieškovas, siekdama įrodyti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą, į bylą pateikė PVM sąskaitą faktūrą VYP Nr. 0128, 2018 m. sausio 4 d. bendros veiklos sutartį, be to, reikalavimus grindė savo paties paaiškinimais ir kt.
30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau minėtus ir kitus byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog šalys pasiekė susitarimą dėl visų esminių pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo.
31. Pažymėtina, kad ieškovas apeliaciniame skunde ypatingai akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino 2018 m. sausio 4 d. bendros veiklos sutartį, t. y. nevertino minėtos sutarties kartu su ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Rimersa“ atstovo E. P. paaiškinimais ir kt.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas apeliaciniame skunde nenurodo, kurie konkrečiai jo ir (ar) trečiojo asmens paaiškinimai, vertinant kartu su bendros veiklos sutartimi, patvirtina ir (ar) gali patvirtinti jo reikalavimų pagrįstumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad nei ieškovo, nei atsakovų, nei trečiojo asmens vadovo paaiškinimai nepatvirtina, kad ieškovas būtų bendravęs su atsakovais dėl konstruktyvo pardavimo, derinęs tam tikras pirkimo–pardavimo sąlygas. Taigi, nei ieškovo, nei trečiojo asmens paaiškinimai nepatvirtina, kad ieškovas būtų dalyvavęs teisiniame santykyje kaip pardavėjas.
33. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tyrė, vertino byloje esančią 2018 m. sausio 4 d. bendrosios veiklos sutartį ir tą padarė tinkamai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad minėtoje sutartyje nėra nuostatų dėl gamybos rezultato – konstruktyvo nuosavybės teisės. Sutarties 4.3 punkte nurodyta, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso žaliavos. Be to, sutarties 4.4 punkte numatyta, kad visos žaliavos nuosavybės teise priklauso ieškovui iki tol, kol bus už jas pilnai atsiskaityta su žaliavų tiekėjais. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už ieškovo įsigytas žaliavas su AB „Lytagra“ yra atsiskaityta.
34. Sutiktina su ieškovu, kad CK 6.971 straipsnio 1 dalis numato, jog partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis. Be to, sutiktina su ieškovu, kad CK 4.73 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, jog tuo atveju, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Tačiau nesutiktina, kad minėtos materialinės teisės normos pagrindžia ieškovo nuosavybės teisę į konstruktyvą ir (ar) jo reikalavimų pagrįstumą. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad sutarties 4.4 punkte numatyta, jog šalys susitaria, jog pelnas arba nuostolis, gautas iš jungtinės veiklos, bus dalijamas partnerių susirinkimo sprendimais. Taigi, sutartyje yra aptarta, kam nuosavybės teise ir iki kurio momento priklauso žaliavos, kaip bus dalijamas pelnas ir (ar) nuostoliai, gauti iš jungtinės veiklos. Tačiau joje nėra numatyta, ką teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nuostatų, susijusių su konstruktyvo nuosavybės teisėmis. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad byloje esanti bendros veiklos sutartis ir (ar) kiti duomenys patvirtina, kad konstruktyvas nuosavybės teise priklauso (priklausė) ieškovui.
35. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2018 m. sausio 4 d. bendros veiklos sutartis pirmosios instancijos teismui buvo pateikta 2023 m. vasario 13 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovo pirminis ieškinys byloje buvo pareikštas 2020 m. sausio 13 d. Ieškovas pradiniame ieškinyje nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su bendros veiklos sutartimi, tokių aplinkybių nenurodė nei dublike, nei vėliau patikslintame ieškinyje, kuris buvo pateiktas 2021 m. gegužės 12 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį ir į tai, kad minėta bendros veiklos sutartis UAB „Rimersa“ vardu pasirašyta direktoriaus T. B.. Juridinių asmenų registro išplėstinio 2021 m. gegužės 5 d. išrašo su istorija duomenimis, bendros veiklos sutarties pasirašymo metu T. B. UAB „Rimersa“ vadovo pareigų nėjo. Šios ir kitos aplinkybės, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovo ir UAB „Rimersa“ bendradarbiavimo teisinio įforminimo realumo, sudarant bendros veiklos sutartį.
36. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta ir nustatyta nutarties 32–35 punktuose, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančią bendros veiklos sutartį vertino netinkamai, juolab, sutikti su tuo, kad tai sąlygojo neteisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbu yra tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė ne dėl to, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuosavybės teisės į konstruktyvą. Tačiau dėl to, kad ieškovas neįrodė, jog jis buvo išreiškęs valią parduoti konstruktyvą, siekė kaip jo pardavėjas dalyvauti pirkimo–pardavimo santykyje, tarėsi dėl pardavimo sąlygų, prisiėmė kaip pardavėjas tam tikrus įsipareigojimus (žr. ginčijamo sprendimo 23–24 punktus). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas dalyvavo materialiniame teisiniame santykyje kaip konstruktyvo pardavėjas (žr. ginčijamo sprendimo 23 punktą). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimai nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį arba jo pagrindu priteisti skolą, negali būti patenkinti, todėl atmetami (žr. ginčijamo sprendimo 28 punktą). Pažymėtina, kad ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad konstruktyvas priklausė jam nuosavybės teise, todėl jis turėjo teisę sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Nepaisant to, ieškovas apeliaciniame skunde nenurodo, kurie byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp šalių (ieškovo ir atsakovės ir (ar) atsakovo) susiklostė pirkimo–pardavimo santykiai.
38. Ieškovas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus. Teisėjų kolegija minėtus ieškovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
39. Minėta, kad šioje byloje pareiga įrodyti, jog buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, teko ieškovui. Be to, minėta, kad, remiantis CPK 12 straipsniu, civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, teismas turi procesinę pareigą tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą bylos baigtimi suinteresuotiems proceso dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 24 punktas; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, 20, 21 punktai, 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-469/2022).
40. Pažymėtina, kad nagrinėjama byla nėra susijusi su viešuoju interesu, nėra priskiriama vadinamųjų nedispozityviųjų bylų kategorijai, todėl teismas tokio pobūdžio bylose nėra įpareigotas būti aktyvus įrodinėjimo procese. Ieškovas byloje buvo atstovaujama profesionalaus teisininko (advokato), kuriam žinomos civilinio proceso teisės normų nuostatos, dalyvaujančių byloje asmenų teisės ir pareigos, civilinių bylų nagrinėjimo tvarka. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu teikė patikslintą ieškinį, teikė įrodymus, siekdamas įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Ieškovas nenurodė apeliaciniame skunde jokių aplinkybių, kurios apribojo jo galimybę teikti papildomus įrodymus, o nesutikimas su atliktu įrodymų vertinimu, savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės pažeidimus. Teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas turėjo patikslinti įrodinėjimo pareigą, siūlyti ieškovui teikti papildomus įrodymus.
41. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad byloje pateikti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti duomenys nepatvirtina, jog ieškovas įvykdė jam tenkančią pareigą įrodyti, jog sudarė susitarimą su atsakovais dėl konstruktyvo pirkimo–pardavimo, kad atsakovai prisiėmė pareigą už konstruktyvą atsiskaityti su ieškovu. Kadangi nebuvo įrodyti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą patvirtinantys elementai, tai pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį arba priteisti iš atsakovų skolą.
42. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš jo bylinėjimosi išlaidas, o ne priskirdamas jas prie administravimo išlaidų, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, t. y. nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-916/2019.
43. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 15 punktą).
44. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
45. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovui yra iškelta bankroto byla Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2FB-1208-1126/2022. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apelianto nurodytoje ir kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje pareiškimą buvo pareiškęs bankroto administratorius, iškėlus fiziniam asmeniui bankroto bylą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškinys buvo pareikštas 2020 m. sausio 13 d., t. y. iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Be to, ieškinį nagrinėjamu atveju pareiškė ne bankroto administratorius, o pats ieškovas. Taigi, prievolės (t. y. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) atsiradimą lėmė ne bankroto administratoriaus veiksmai, o paties ieškovo veiksmai, – pareikštas ieškinys. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-916/2019 pateiktais išaiškinimais ir bylinėjimosi išlaidas priteisti iš administravimo išlaidų.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
46. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, ieškovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas ir (ar) procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad apeliantas, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.
48. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta anksčiau, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti (ar pakeisti) apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 265 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
49. Kaip minėta anksčiau, CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
50. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. A. J. K. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėjo 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pažymėtina, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos už suteiktą teisinę pagalbą yra pagrįstos, neviršija maksimalių dydžių, patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (nauja redakcija nuo 2015 m. kovo 19 d.). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovui J. K. iš ieškovo priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur (trijų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.