Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Pocienės,

gynėjams advokatams Kristinai Sandaraitei-Butvilienei, Daivai Dereškevičienei, Gediminui Milevičiui, Ričardui Raliui,

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Galinai Matačinai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. A., O. K., K. P., nuteistojo E. T. ir gynėjo advokato Edmundo Jankaičio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu septyneriems metams;

– pagal BK 284 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – terminas nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. vasario 14 d.

– pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu dvylikai metų;

– pagal BK 284 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. A. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Radviliškio rajono apylinkės teismo 20017 m. kovo 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir G. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – terminas nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2018 m. vasario 14 d.

– pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu šešeriems metams;

– pagal BK 284 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir O. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – terminas nuo 2016 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. sausio 26 d.

– pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu penkeriems metams;

– pagal BK 284 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir K. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – terminas nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. vasario 8 d.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. E. T., G. A., O. K. ir K. P. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų nužudė R. P. K. ir padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

1.1. E. T., G. A., O. K. ir K. P. 2016 m. spalio 26 d. apie 21 val., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, viešoje vietoje, Ž. gatvėje, prie miesto turgaus, R., tyrimo metu tiksliai nenustatytoje gatvės vietoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, veikdami kartu, dėl chuliganiškų paskatų ir dėl menkavertės priežasties, t. y. kad nepasitraukė ir nepraleido jų einančių gatve, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. P. K., suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau kaip devynis smūgius R. P. K. į įvairias kūno vietas. Šiais bendrais veiksmais nukentėjusiajam R. P. K. padarė sužalojimus – dešinės krūtinės ląstos pusės VIII–IX šonkaulių lūžius, poodines kraujosruvas kairiame žaste, dešinėje krūtinės ląstos pusėje ir dešinėje nugaros pusėje, odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, kairiame žaste, dešiniame dilbyje, dešiniame rieše, kairėje blauzdoje, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, kraujosruvą dešinės akies obuolio odenoje ir kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, todėl nuo patirto galvos sumušimo – kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio nukentėjusysis R. P. K. mirė. Taip bendrais tyčiniais veiksmais dėl chuliganiškų paskatų nužudė nukentėjusįjį R. P. K. ir padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

9. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.

12.2. Todėl teisėjų kolegija nuteistųjų K. P., G. A. ir E. T. argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes juos paneigia ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir apygardos teisme ištirti bylos duomenys.

Motyvuojamoji dalis

16. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje vienas iš apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykų yra teismo medicinos specialisto Henriko Daujoto išvada dėl sužalojimų nukentėjusiajam padarymo sunkumo bei mechanizmo, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas. Pažymėtina, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama kartu su kita bylos medžiaga kaip visuma ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, išdėstytus minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Kaip jau minėta pirmiau, specialisto ir (ar) eksperto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri neturi jokios prioritetinės reikšmės. Todėl akivaizdu, kad minėti įrodymai turi būti vertinami lyginant su kita bylos medžiaga, kurie patvirtintų ar paneigtų tokių išvadų pagrįstumą.

16.2. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2016 m. spalio 26 d. vakare apie 21 val., kai nuteistieji sumušė R. P. K., nukentėjusysis į medikus nesikreipė. Tai patvirtina nukentėjusiosios L. R. parodymai, kad 2016 m. spalio 28 d. ji telefonu bendravo su tėvu (žuvusiuoju R. P. K.), tačiau jis sveikata nesiskundė (t. 7, b. l. 132). Iš liudytojų S. M., A. R. ir R. K. parodymų matyti, kad 2016 m. spalio mėnesio pabaigoje, matė sumuštą R. P. K., kuris sakė, jog netoli namų sumušė trys ar keturi „žulikai“ (t. 1, b. l. 47–48; t. 8, b. l. 23, 39–40). Daiktų apžiūros protokole nustatyta, kad R. P. K. 2016 m. spalio 28 d. nuo 9 val. 37 min. iki 14 val. 10 min., dar bendravo telefonu, tačiau 2016 m. lapkričio 2 d. ir vėliau į telefono skambučius jau neatsakinėjo (t. 1, b. l. 85). Nukentėjusiojo R. P. K. lavonas buvo rastas 2016 m. lapkričio 2 d. 18 val. 10 min. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste (t. 1, b. l. 17–35). Teisėjų kolegijos vertinimu, R. P. K. padarytų sužalojimų pobūdis ir mirties laikas neprieštarauja pirmiau minėtai teismo medicinos specialisto išvadai, teismo medicinos specialisto Henriko Daujoto paaiškinimams apygardos teisme ir faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistųjų E. T., G. A., O. K. parodymais neginčijamai nustatyta, kad jie, taip pat ir K. P., nukentėjusįjį R. P. K. mušė rankomis ir spardė į galvą, šonus, krūtinę ir kitas kūno vietas. Teismo medicinos specialisto Henriko Daujoto paaiškinimais teisme nustatyta, kad nukentėjusysis 1–3 paras galėjo judėti, atlikti savarankiškus veiksmus. Nuteistųjų naudotas fizinis smurtas atitinka teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 555/2016(04) nurodytą nukentėjusiajam padarytų sužalojimų lokalizaciją ir mechanizmą. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad R. P. K. sumušė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Nuteistasis O. K. apeliaciniame skunde tik iškelia abejonę, kad nukentėjusįjį galėjo sumušti kiti asmenys, tačiau jokių šį teiginį pagrindžiančių duomenų nenurodo. Bylos medžiagoje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis R. P. K. sužalojimą galvoje, kuris yra jo mirties priežastimi, pasidarė griūdamas. Priešingai, liudytojų S. M. ir R. K. parodymais nustatyta, kad 2016 m. spalio pabaigoje, matė R. P. K. sumuštą, o nukentėjusysis sakė, jog tai padarė trys ar keturi „žulikai“ (t. 1, b. l. 47–48; t. 8, b. l. 23, 39–40). A. R. parodymai apie tai, kad nukentėjusysis jai sakė, jog akį susižalojo griūdamas, nepaneigia faktinių bylos aplinkybių, nes liudytojos parodymai yra išvestiniai (t. 1, b. l. 47–48). Bylos medžiagoje taip pat nėra jokių duomenų, kad nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu ar apygardos teisme vienas kitą apkalbėjo. G. A. skundo argumentas dėl to, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jam darė psichologinį spaudimą yra deklaratyvaus pobūdžio. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu G. A. dėl pareigūnų daryto psichologinio spaudimo kreipėsi į bylos tyrimą kontroliuojantį prokurorą. Pažymėtina, kad G. A. ikiteisminio tyrimo metu susipažindamas su bylos medžiaga, aplinkybių dėl galimo pareigūnų psichologinio spaudimo nenurodė. Teisėjų kolegijos nuomone, nusikaltimo padarymo metu visi nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio, todėl galėjo matyti skirtingus smūgių nukentėjusiajam sudavimo momentus ir nevienodai nurodyti jų seką. Akivaizdu, kad dėl šios priežasties nuteistųjų E. T., O. K., G. A. ir K. P. parodymai dėl nukentėjusiajam smūgių sudavimo skaičiaus, eiliškumo ir lokalizacijos nežymiai skiriasi. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme nuteistieji E. T., O. K. ir G. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus pakeitė, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės.

16.4. Teisėjų kolegija taip pat negali vadovautis liudytojos Š. J. parodymais, nes pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta ir jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo ištirti (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas šios liudytojos parodymais skundžiamame nuosprendyje nesivadovavo.

17. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nužudymas padarytas bendrininkaujant yra tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-156/2010, Nr. 2K-303/2012 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

17.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti R. P. K., nes jis kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu, suduodant smūgius rankomis, spardant nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad šioje byloje nenustatyta ir nėra galimybės objektyviai tai padaryti, kuris iš nuteistųjų sudavė mirtiną smūgį R. P. K. Teismo medicinos ekspertizės akte konstatuota, kad R. P. K. mirties priežastis buvo kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, kuris galėjo būti ir nuo vieno smūgio (t. 2, b. l. 116–122). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistųjų, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą ir rašytinę bylos medžiagą daro išvadą, kad smurtą prieš nukentėjusįjį R. P. K. vienu metu naudojo visi nuteistieji. Sprendžiant kaltės klausimą dėl nužudymo svarbi ne vien tik aplinkybė, kiek smūgių ir į kurias konkrečias kūno vietas kaltininkas sudavė nukentėjusiajam. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas priimdamas nuosprendį gali remtis mirtino smūgio arba mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirtino smūgio doktrina, jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Tačiau, jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-10/2010, Nr. 2K-7-156/2010).

17.2. Šioje byloje esant prieštaringiems visų nuteistųjų parodymams bei nesurinkus kitų įtikinamų įrodymų, negalima tiksliai nustatyti, kuris iš jų sudavė smūgį R. P. K. į galvą, dėl to nukentėjusysis mirė. Tačiau iš surinktų šioje byloje duomenų visumos matyti, kad nuteistieji E. T., O. K., G. A. ir K. P., veikdami kartu, R. P. K. tyčia sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius rankomis ir spardė į galvą bei kitas kūno vietas, dėl to net lūžo VIII-IX šonkauliai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp nuteistųjų E. T., O. K., G. A. ir K. P. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl visi nuteistieji yra nusikaltimo padarymo bendrininkai (bendravykdytojai), nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, pritarė kitų bendrininkų veiksmams ir nesiėmė priemonių užkirsti kelią galimiems žalingiems padariniams kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-745/2006, Nr. 2K-44/2012). Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad kokio stiprumo smūgius nukentėjusiajam sudavė kiekvienas iš nuteistųjų, neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui, tai gali turėti reikšmės tik bausmės skyrimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, visų nuteistųjų panaudoto smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie netiesioginę tyčią nužudyti R. P. K. Pažymėtina ir tai, kad E. T. buvo užpuolimo ir nukentėjusiojo sumušimo iniciatorius bei aktyviausias bendrininkų grupės narys. Tai patvirtina nuteistojo O. K. parodymai apygardos teisme (t. 8, b. l. 41). Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo K. P. parodymus apie tai, kad nukentėjusiojo R. P. K. nemušė, vertina kritiškai, nes jie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Iš E. T., O. K. ir G. A. parodymų matyti, kad nusikalstamų veiksmų padarymo metu visi nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio, įvykiai klostėsi labai greitai, todėl logiška, jog nuteistieji nematė ir nesekė vienas kito veiksmų bei smūgių sudavimo nukentėjusiajam į kūną lokalizacijos.

18. Teismų praktikoje nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai ji padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų nesilaikymo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant supriešinti save su aplinkiniais, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2010 Nr. 2K-381/2013, Nr. 2K-8-696/2015). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad chuliganiškos paskatos yra kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Motyvas – chuliganiškos paskatos pasireiškia neišprovokuota agresija. Nusikalstami veiksmai iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių negali būti kvalifikuojami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Jei nužudymas padaromas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, tačiau kartu kaltininkas sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, veika kvalifikuojama pagal faktiškai kilusius padarinius ir BK 284 straipsnio sutaptį.

18.1. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji E. T., O. K., G. A. ir K. P. anksčiau R. P. K. nepažinojo ir jų nesiejo jokie asmeniniai santykiai. Nuteistieji smurtą prieš R. P. K. panaudojo viešoje vietoje ir be jokios priežasties, t. y. nuteistiesiems nepatiko, kad priešais juos (nuteistuosius) einantis nukentėjusysis nesitraukia iš kelio. Bylos medžiaga nustatyta, kad E. T. pirmas pribėgo prie nukentėjusiojo ir sudavė į galvą, o nugriuvusį visi mušė rankomis ir spardė. Akivaizdu, kad nuteistieji be jokios priežasties užpuolė ir sumušė R. P. K., todėl jų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

18.2. BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Pagal šį straipsnį veikos kvalifikuojamos ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Taip pat pripažįstama, kad įžūlus kaltininko elgesys gali pasireikšti ir fiziniu smurtu, pvz., suduodant kitiems asmenims smūgius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, Nr. 2K-159/2009, Nr. 2K-136/2010, Nr. 2K-120/2011, Nr. 2K-445/2013).

18.3. Iš E. T. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad nukentėjusiojo R. P. K. mušimo metu, iš alaus baro „Ž“ išėjo žmogus ir liepė baigti muštynes (t. 3, b. l. 130). Iš G. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad nusikaltimo darymo metu prie alaus baro „Ž“ buvo daugiau asmenų, matė praeinantį vyrą su dideliu šunimi (t. 5, b. l. 90–91). Iš bylos medžiagos matyti, kad kartu su nuteistaisiais buvo ir liudytojas M. R., kuris nukentėjusiojo nemušė. Akivaizdu, kad nuteistieji viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, elgdamiesi įžūliai demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, ir tai parodo nuteistųjų požiūrį į visuomeninę tvarką, elgesio ir moralės normas, aiškų jų ir visuomenės negerbimą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad visų nuteistųjų nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

19. Nuteistieji E. T., O. K., G. A. ir K. P. suduodami smūgius rankomis bei spardydami R. P. K. kūną, galvą, nors ir neturėjo tikslo ar motyvo nužudyti, tačiau suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Tai, kad nuteistieji nusikalstamus veiksmus padarė veikdami netiesiogine tyčia, patvirtina ir jų veiksmai po nusikaltimo padarymo, t. y. iš įvykio vietos pasišalino. Nors R. P. K. mirė vėliau, tačiau tai neturi reikšmės nusikalstamų veikų kvalifikavimui, nes visų nuteistųjų veiksmai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais.

20. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu K. P. buvo atliktas psichofiziologinis tyrimas, kurio išvadoje nurodyta, jog nuteistasis į jam užduotus tikrinamuosius klausimus atsakė teisingai (t. 2, b. l. 146–147). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį, galima remtis tik tais duomenimis, kurių gavimo ir išnagrinėjimo tvarka yra įtvirtinta BPK 20 straipsnio nuostatose. Poligrafo naudojimo tvarka, tyrimo poligrafu objektai ir atvejai, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas ir jo rezultatai gali būti naudojami, nustatyti Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatyme (toliau – ir Poligrafo naudojimo įstatymas). Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje K. P. padaryto nusikaltimo pobūdis (nužudymas) neatitinka tyrimui poligrafu keliamam tikslui pasiekti. Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima pripažinti įrodymais. Be to, pagal teismų praktiką poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-511/2018).

21. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Bendrosios kompetencijos paskirtis – ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo), ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. ir 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

21.1. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas motyvuojančioje dalyje dėl neaiškių priežasčių taip pat aptaria BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir recidyvo taikymo galimybę G. M. ir M. V. Tačiau šioje bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad G. M. ir M. V. dalyvavo ar kitaip prisidėjo prie R. P. K. nužudymo, todėl šios aplinkybės iš nuosprendžio šalintinos. Teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos klaidą ištaiso, nekeisdamas nuosprendžio, nes padarytas pažeidimas nėra esminis.

Dėl bausmių paskyrimo

22. Apeliacinis teismas pažymi, kad remdamasis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

22.1. Taip pat pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems E. T., G. A., O. K. ir K. P. skirdamas bausmes jas individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmei skirti aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes neperžengdamas baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Pažymėtina, kad apygardos teismas nuteistiesiems E. T., O. K. ir K. P. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskyrė laisvės atėmimo bausmes, atitinkančias įstatymo sankcijos vidurkio ribas, nes nusikalstamas veikas padarė būdami nepilnamečiai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas BK 91 straipsnio reikalavimų nepažeidė, nuteistieji tokių aplinkybių nenurodo ir apeliaciniuose skunduose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistųjų E. T., G. A., O. K. ir K. P. asmenybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kaltės formą (netiesioginę tyčią), nepilnamečių nuteistųjų gyvenimo ir auklėjimo sąlygas (BK 91 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas įvertino G. A. asmenybę ir visas reikšmingas aplinkybes, todėl pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrė laisvės atėmimo bausmę nežymiai didesnę, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Nuteistasis G. A. apeliaciniame skunde jokių motyvų dėl bausmės švelninimo nenurodo. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė, tačiau apeliantai tokių aplinkybių nenurodo. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistųjų asmenybes, konstatuoja, kad jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos.

22.2 Nors E. T. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nuteistasis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, yra labai jauno amžiaus, augo asocialioje šeimoje, vėliau globos namuose, inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnamečiu, socialinė branda nėra visiškai susiformavusi, tačiau tai nėra pagrindas švelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismas, skirdamas E. T. bausmę už sunkiausią nusikaltimą – pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, šias aplinkybes įvertino, todėl jas vertinti pakartotinai nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu E. T. lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu nesirgo, nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, taip pat suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Šiuo metu E. T. laikinas psichikos sutrikimas taip pat nenustatytas (t. 4, b. l. 123–129). Be to, E. T. nedirba ir nesimoko, vagia daiktus iš namų, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, darbo biržoje neregistruotas, charakterizuojamas kaip linkęs bėgti iš namų ir neklausyti globėjų (t. 3, b. l. 79–82).

22.2.1. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų matyti, kad E. T. mąstymas logiškas, pakankamai nuoseklus, labiau konkretus. Vaizdinės jo asociacijos adekvačios, stereotipiškos, stebimi sunkumai, susiję su abstraktesnėmis sąvokomis. Jo bendrieji intelektualiniai gebėjimai yra žemesni už statistinį amžiaus vidurkį, tačiau defekto lygio nesiekia, sugeba reflektuoti savo jausmus, yra kritiškas netinkamam savo elgesiui (pripažįsta, kad yra itin aktyvus, stresinėse situacijose greitai susinervina ir ne visada moka save sutramdyti). Modeliuojant skirtingo sudėtingumo socialines situacijas, E. T. moka elgtis socialiai pageidautinai, turi socialiai priimtino bendravimo įgūdžių, tačiau subjektyviai sudėtingesnėse situacijose sunkiau susitvarko su frustracija, greičiau susierzina ir aršiau puola į gynybinę poziciją. E. T. nenustatyti tokie kalbos, pažintinių funkcijų (dėmesio, atminties), mąstymo ir kiti individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių jis negalėtų suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Jam nustatyti individualūs psichologiniai ypatumai: žemesni už statistinį amžiaus vidurkį intelektiniai gebėjimai (defekto lygio nesiekia), pakankamas jo amžiui socialinis supratingumas, emocijų kontrolės ir elgesio valdymo sunkumai subjektyviai sudėtingose situacijose (t. 4, b. l. 123–129). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. T. jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu suprato savo veiksmų esmę ir juos valdė, t. y. buvo pakaltinamas. Tai, kad E. T. nustatyti nežymūs intelektiniai gebėjimai yra žemesni už statistinį amžiaus vidurkį, stresinėse situacijose greitai susinervina ir ne visada moka save sutramdyti ir pan., neturi jokios reikšmės nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui ir įrodymams, kaip visumai, vertinti.

22.3. E. T. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad nuteistasis savo kaltę pripažįsta visiškai ir nuoširdžiai gailisi, todėl prašo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę, yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailėjimasis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl teismas norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl to nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-7-54-677/2015, Nr. 2K-21-942/2016). Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamas veikas, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Be to, teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą, įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

22.3.1. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad nuteistasis E. T. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino (t. 3, b. l. 105–125, 129–130, 135–136). Pirmosios instancijos teismo 2017 m. gruodžio 11 d. teisiamojo posėdžio metu, E. T. savo kaltės dėl R. P. K. nužudymo nepripažino ir parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo, o duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, melavo (t. 8, b. l. 39–40). 2017 m. gruodžio 14 d. teisiamojo posėdžio metu E. T. pripažino, kad vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į nugarą, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nesakė, jog nukentėjusįjį mušė G. A., O. K. ir K. P. Teigė, kad parodymų patikrinimo vietoje metu policijos pareigūnai ant manekeno rodė vietas, kur ir kas sudavė nukentėjusiajam, o ikiteisminio tyrimo teisėjui melavo (t. 8, b. l. 73–74).

22.3.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis E. T. nėra nuoširdus, nes parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir apygardos teisme, yra nenuoseklūs. Akivaizdu, kad E. T. iškraipo ir sau naudinga linkme traktuoja faktines bylos aplinkybes, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia nuteistojo pozicija nelaikoma esminių bylos aplinkybių pripažinimu, nes savo elgesio nevertina kritiškai ir neišgyvena. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis E. T. taip siekia sąmoningai suklaidinti teismą ir sušvelninti savo atsakomybės laipsnį ar net jos išvengti, o jo nurodomi vidiniai išgyvenimai yra susiję su paskirtos bausmės dydžiu. Nuteistojo E. T. skunde nurodytos aplinkybės, kad mokosi, yra gabus mokinys, charakterizuojamas teigiamai, praeityje neteistas, suprato ir įvertino savo netinkamą elgesį, todėl žada būti doru piliečiu ir laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, nėra pagrindas dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę. Esant šioms aplinkybėms, E. T. pripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo.

22.4. Nuteistasis O. K. apeliaciniame skunde taip pat prašo pripažinti jam atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš bylos medžiagos matyti, kad O. K. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, iš esmės yra nuoseklūs, todėl laikytina, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai galisi. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme O. K. savo kaltės nepripažino ir prašė jį išteisinti (t. 7, b. l. 132; t. 8, b. l. 105). Teisėjų kolegijos nuomone, O. K. savo elgesio nevertina kritiškai ir neišgyvena, o nuoširdus gailėjimasis yra tik formalus. Esant šioms aplinkybėms, O. K. pripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, taip pat nėra pagrindo.

22.5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes ir taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo E. T., O. K., G. A. ir K. P. baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė, nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus, jos individualizuotos ir nėra aiškiai neteisingos ar per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų G. A., O. K., K. P., nuteistojo E. T. ir jo gynėjo advokato Edmundo Jankaičio apeliacinius skundus atmesti.

Iš nuosprendžio pašalinti aplinkybes dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo G. M. ir M. V.