Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. M. gynėjos advokatės Julijos Manako-Galminės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020-11-13 nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)

300 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 18 (aštuoniolikos) parų arešto bausmė;

300 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirta 48 (keturiasdešimt aštuonių) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir E. M. paskirta subendrinta bausmė – 57 (penkiasdešimt septynių) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. M. paskirta galutinė 38 (trisdešimt aštuonių) parų arešto bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019-03-06 16.17 val. iki 2019-03-08 12.35 val. (2 paros).

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 7, 8 ir 9 punktais, arešto bausmės vykdymas atidėtas 4 (keturiems) mėnesiams, paskiriant intensyvią priežiūrą – nuteistosios buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant E. M. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bet kokia forma nebendrauti ir neieškoti ryšių su E. P. bei E. K. bei nesilankyti jų gyvenamojoje ir darbo vietose, taip pat tose vietose, kur tuo metu jie būna.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020-11-13 nuosprendžiu taip pat nuteisti E. P. ir E. K., tačiau apeliaciniai skundai dėl jų negauti.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.2. BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, apibūdinančios nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86/2015). Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo yra pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą, kai jis yra padaręs vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį. Pripažinus, kad apeliantė padarė BK 300 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas idealiąja sutaptimi, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ji prisipažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), įvertinus jos padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei apeliantės asmenybę, kad nagrinėjama veika turtinė žala nepadaryta ir civilinis ieškinys byloje nepareikštas, formaliai egzistuoja visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Kristina Pralgauskienė su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

4. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

5. Apeliaciniame skunde prašoma nuteistosios padarytas dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, pripažinti viena nusikalstama veika, padaryta esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Teisėjų kolegija tokiam apeliacinio skundo argumentui nepritaria.

6. Nusikalstamų veikų sutaptimi laikoma situacija, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų (nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų) iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo ir nėra teisinių kliūčių už jų padarymą taikyti baudžiamojo įstatymo. Sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos gali būti kvalifikuojamos pagal tą patį arba skirtingus BK straipsnius ar jų dalis. Nusikalstamų veikų sutaptis gali būti realioji arba idealioji. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nurodytų skirtinguose BK straipsniuose. Nusikalstamų veikų sutaptis pripažįstama idealiąja ir tuo atveju, kai įgyvendinant bendrą sumanymą padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą. Teismas šią idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį gali konstatuoti atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-511/2019, Nr. 2K-243-697/2020 ir kt.).

7. Taigi iš nurodytos kasacinio teismo praktikos akivaizdu, jog veika tęstine gali būti pripažįstama tik tokiais atvejais, kai 1) viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaromos dvi ar daugiau nusikalstamos veikos, nurodytos skirtinguose BK straipsniuose, arba 2) kai dvi ar daugiau nusikaltstamų veikų, nurodytų skirtinguose BK straipsniuose, padarymu yra įgyvendinamas bendras sumanymas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistosios E. M. dviejų nusikalstamų veikų pripažinti sudarančių idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, nes abi nusikalstamos veikos, už kurias E. M. nuteista, padarytos skirtingu laiku. BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką E. M. su kitais nuteistaisiais veikdami bendrininkų grupe padarė laikotarpiu nuo 2019-02-26 iki 2019-03-01. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nuteistoji E. M. padarė nenustatytu laikotarpiu. Šias veikas sieja tik artimas nustatymo momentas, t. y. BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo nustatyta 2019-03-04, BK 300 straipsnio 1 dalyje – 2019-03-06. Pažymėtina, jog tai, kad abiejų nusikalstamų veikų nustatymo momentas beveik sutampa, nereiškia, kad abi nusikalstamos veikos padarytos tuo pačiu metu. Be to, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog abi nusikalstamos veikos padarytos įgyvendinant bendrą sumanymą. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų akivaizdu, kad nuteistosios E. M. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, yra padarytos skirtingomis aplinkybėmis, suklastoti dokumentai užsakyti skirtingų asmenų. BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nuteistoji, bendrininkaudama su kitais asmenimis, padarė pagamindama, siųsdama ir pasikėsindama realizuoti netikrus asmens dokumentus ne lietuvių tautybės asmenims. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos tyčia susijusi su vietinių savivaldos mokesčių vengimu, neteisėtu neįgaliems asmenims suteiktų lengvatų panaudojimu. Akivaizdu, kad abiejų nusikalstamų veikų užsakovai yra visiškai skirtingi subjektai, todėl konstatuotina, kad skirtingos paskirties dokumentų pagaminimo skirtingiems asmenims tyčia negalėjo susiformuoti vienu metu ir siekiant vieno tikslo. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatytos būtinos aplinkybės veikas pripažinti padarytas esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, kaip nepagrįsti atmestini apeliacinio skundo argumentai, susiję su idealiosios nusikalstamų veikų sutapties konstatavimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. M. nuteisė už dviejų atskirų nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

8. Nuteistosios gynėja apeliaciniame skunde prašo nuteistąją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės taikant laidavimo institutą.

9. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas ir tvarką reglamentuoja BK 40 straipsnis. Pirmojoje šio straipsnio dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Antrojoje minėto straipsnio dalyje įtvirtintos sąlygos, esant kurioms asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi BK 40 straipsnio taikymas yra galimas tik nustačius šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąlygų visumą.

10. Teismų praktikoje asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-319/2008). Atsiželgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju E. M. yra nuteista už dviejų atskirų nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nėra net formalių pagrindų (nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta sąlyga) BK 40 straipsnio taikymui ir jos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

11. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga – visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas žalai atlyginti, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą.

12. Nors nuteistoji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas, išreiškė gailėjimąsi dėl jų, tačiau sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą prokurorės dėstoma pozicija, kad E. M. nebuvo visiškai nuoširdi, nesistengė ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams padėti išsiaiškinti bylai svarbias aplinkybes, buvo nenuosekli, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu keitė, nepaaiškino ir nenurodė aplinkybių, susijusių su aptiktais netikrais blankais, netikrų dokumentų skaitmeninėmis kopijomis. Todėl teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad toks nuteistosios E. M. prisipažinimas laikytinas fiktyviu ir prisipažinimo pareiškimas padarytas tik siekiant už nusikalstamų veikų padarymą skirtinos bausmės sušvelninimo. Toks prisipažinimas ir gailėjimasis neatitinka teismų praktikoje suformuluotų taisyklių, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, todėl nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga, būtina asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutui taikyti.

13. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, todėl nėra pagrindo E. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

14. Papildomai pažymėtina tai, kad teismų praktikoje ne kartą akcentuotas ir verto teismo pasitikėjimo laiduotojo būtinybė, t. y. laiduotojas taip pat turi būti vertas pasitikėjimo asmuo, galintis daryti reikšmingą teigiamą įtaką nusikaltimą padariusiam asmeniui.

15. Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad BK 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo, turi savarankišką reikšmę, todėl konstatuojant ją būtinas išsamus šios sąlygos motyvavimas. Laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2010). Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat jo charakteristiką ir kt. duomenis, pavyzdžiui, argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-305/2011, 2K-329/2013, 2K-221-693/2017).

16. Nagrinėjamu atveju už E. M. laiduoti pareiškė norą E. G.. E. G. pirmosios instancijo steismo posėdžio metu nurodė, kad E. M. yra jos sesuo, gyvena tame pačiame mieste, dažnai susitinka.

17. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, E. G., pirma, nėra vertas teismo pasitikėjimo asmuo, antra, ji negali daryti reikšmingos teigiamos įtakos nusikaltimus padariusiai E. M.. E. G. nėra teismo pasitikėjimo vertas asmuo dėl to, kad ji, nors ir neteista, tačiau yra padariusi du administracinius teisės pažeidimus, vienas – mašinoje kalbėjo telefonu, o kitas – 2016 m. viršijo greitį. Abu administraciniai nusižengimai tyčiniai, tai parodo, kad laiduotoja norinti būti E. G. pati nėra linkusi laikytis teisės aktais įtvirtintų reikalavimų bei nustatytų elgesio normų, todėl negalima išvada, kad ji ir E. M. darytų teigiamą įtaką bei įtakotų ją laikytis teisės aktų reikalavimų ir nenusikalsti. Kita vertus, vien tai, kad E. G. ir E. M. yra seserys ir gyvena tame pačiame mieste, nesuponuoja išvados, kad E. G. E. M. yra autoritetas, galintis ją paveikti gyventi nenusikalstant. Vien tai, kad E. M. ir E. G. sieja artimi ryšiai (kaip minėta, jos yra seserys) ir gyvena viename mieste, nesudaro pagrindo teigti, kad laiduotoja E. G. savo seseriai gali daryti kokią nors realią teigiamą įtaką. E. M., bendraudama su E. G., elgėsi priešingai teisei ir tai rodo, kad, net ir bendravimas su E. G. E. M. nuo nusikalstamų veikų padarymo nesulaikė, t. y. nepadarė jokios teigiamos įtakos. Todėl ir dėl šios priežasties nėra galimybės E. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu.

18. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuteistajai paskirtos bausmės rūšimi. Nuteistosios gynėja teigia, kad ši bausmės rūšis – areštas – neatitinka pačios nuteistosios bei padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo. Teigiama, kad pirmą kartą teisiamai E. M. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skyrė arešto bausmę, taip pažeisdamas BK 55 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

19. Bausmių skyrimo taisyklės reglamentuotos BK VIII skyriuje. BK 54 straipsnyje įtvirtinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir nusikalstama veika padarytą žalą (54 straipsnio 2 dalis).

20. Pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes; skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą. Kita vertus, BK 55 straipsnis nedraudžia tokiam asmeniui skirti laisvės atėmimo bausmės: dėl bausmės rūšies parinkimo ši norma nėra imperatyvi, teismas gali parinkti bet kokią straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį, tačiau, parinkęs laisvės atėmimo bausmės rūšį, privalo vykdyti imperatyvųjį reikalavimą – motyvuoti tokį savo sprendimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-87/2014, 2K-118-489/2020). Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe, kitomis reikšmingomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2006, 2K-138/2011, 2K-181/2014, 2K-118-489/2020).

21. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K?184-746/2016, 2K-253-699/2018). Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, 2K-265-1073/2018, 2K-98-1073/2019, 2K-49-976/2020).

22. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas spręsdamas bausmės E. M. klausimą atsižvelgė į tai, kad ji padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą, pastarąjį – bendrininkų grupe, bausta administracine tvarka, kita vertus, prisipažino nusikaltusi, anksčiau neteista, dirba, nustatyta viena jos atsakomybę lengvinanti (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir viena atsakomybę sunkinanti (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) aplinkybė. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti E. M. už padarytas nusikalstamas veikas paskiriant už laisvės atėmimą švelnesnes BK 300 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose numatytas bausmės rūšis – areštus, nustatant mažesnius nei sankcijų vidurkis jų dydžius. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo E. M. parinktai bausmės rūšiai – areštui. Nors, kaip minėta, BK 55 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad E. M. padarė dvi nusikalstamas veikas, vienas nusikaltimas nesunkus, kitas – apysunkis, veikos baigtos, tyčinės, į tai, kad nustatyta viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė – BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), teisėjų kolegijos vertinimu, net ir pirmą kartą teisiamai E. M. parinkus švelnesnę negu areštas bausmės rūšį, nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai, švelnesne bausmės rūšimi nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Be to, pažymėtina ir tai, kad BK 300 straipsnio 2 dalies sankcija net nenumato švelnesnės negu areštas bausmės rūšies. O atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, nagrinėjamu atveju, be visų kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, yra nustatyta ir E. M. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nėra net formalių pagrindų svarstyti švelnesnės, negu numato įstatymas, bausmės skyrimo klausimo. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams.

23. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, 2K-3/2010, 2K-128/2011, 2K-491/2012, 2K-436-489/2016, 2K-317-489/2017, 2K-377-489/2018, 2K-40-648/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, 2K-377-489/2018, 2K-119-689/2020 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi E. M. charakterizuojančius duomenis, jos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju yra nustatyta ne tik E. M. atsakomybę lengvinanti, tačiau ir jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, daro išvadą, kad nagrinėjamos E. M. padarytos nusikalstamos veikos nėra ypač mažo pavojingumo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad E. M. paskyrus BK 300 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą – tokia bausmės rūšis aiškiai prieštaraus teisingumo principui. Taigi, apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui ir šiuo pagrindu E. M. švelnesnės, negu numato BK 300 straipsnio 2 dalies sankcija, bausmės rūšies parinkimui.

25. BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo būtina sąlyga yra tai, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru turi atvykti ar pranešti apie šią veiką, prisipažinti ją padaręs ir nuoširdžiai gailėtis, ir (ar) padėti ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlyginti arba pašalinti padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju nuteistosios E. M. nusikalstamos veikos buvo išaiškinus ne jos pačios valiniais veiksmais, t. y. ne jai pranešant apie nusikalstamų veikų darymą, o ikiteisminio tyrimo pareigūnams išsiaiškinus šias nusikalstamas veikas. Taigi nenustatyta BK 62 straipsnio 1 dalies taikymui būtina sąlygų visuma, todėl ir šiuo pagrindu E. M. negali būti skiriama švelnesnė, negu numato BK 300 straipsnio 2 dalies sankcija, bausmės rūšis.

26. Abibendrinusi išdėstytus argumentus, atsižvelgusi į šios nutarties 18-21 punktuose išdėstytas aplinkybes, į tai, kad nenustatyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 62 straipsnio taikymo pagrindai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai už BK 300 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų padarymą E. M. skyrė būtent arešto bausmes. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo nuosprendžio argumentui, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus arešto bausmės atlikimo, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. M. atidėjo arešto bausmės vykdymą.

27. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nemotyvavo, kodėl taikė būtent nuo 2020-07-01 įsigaliojusio BK 75 straipsnio redakciją, nors pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 75 straipsnio redakciją buvo galima taikyti arešto bausmės vykdymo atidėjimą be intensyvios priežiūros paskyrimo.

28. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad būtent 2019-06-27 įstatymu Nr. XIII-2263, įsigaliojusiu nuo 2020-07-01, BK įtvirtinta galimybė atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą taikant intensyvią priežiūrą. Iki 2020-07-01 galiojusi BK 75 straipsnio redakcija nenumatė galimybės atidėti arešto bausmės vykdymą. Vadovaujantis išdėstytais motyvais konstatuotina, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė būtent nuo 2020-07-01 įsigaliojusio BK 75 straipsnio redakciją.

29. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad neaiškus ir nesuprantamas apeliantei pirmosios instancijos teismo paskirtas įpareigojimas „nesilankyti tose vietose, kur tuo metu E. P. ir E. K. būna“. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės ir jo sgynėjos dėmesį į tai, kad minėto įpareigojimo turinio aiškumas neturi teisinės reikšmės sprendžiant skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Apeliaciniame skunde keliamas paskirto įpareigojimo neaiškumas siejamas išimtinai su jo įvykdymu. Vadovaujantis BPK 362 straipsnio 4 dalimi, klausimus dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pagal šio Kodekso 361 straipsnį, taip pat klausimus, numatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, nagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas. Taigi, nuteistajai ar jos gynėjai manant, kad paskirtas įpareigojimas ar jo vykdymas yra neaiškus, jos turi teisę kreiptis į nuosprendį priėmusį teismą.

30. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020-11-13 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020-11-13 nuosprendis paliktinas nepakeistas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

E. M. gynėjos advokatės Julijos Manako-Galminės apeliacinį skundą atmesti.