- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-05-16
- Bylos Nr.
- 2K-452/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Jonas Prapiestis, Albinas Sirvydis (pran.)
- Nuteistasis
- D. J.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo iš dalies pakeistas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. nuosprendis: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinus D. J. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos ir kad nukentėjusiojo elgesys prieš jį buvo provokuojantis ir rizikingas, D. J. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, pritaikius BK 75 straipsnį, atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį iki 2006 m. kovo 15 d. atsiprašyti nukentėjusiojo ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. nuosprendžiu D. J., pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį, buvo nuteistas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per penkis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti Valstybinei ligonių kasai padarytus nuostolius ir neatlygintinai išdirbti trisdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. J. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2005 m. balandžio 5 d., apie 22.30 val., bute, (duomenys neskelbtini), vieną kartą koja spyrė A. K. Č. į kairįjį šoną ir taip nesunkiai sutrikdė A. K. Č. sveikatą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatoriaus nuomone, byloje buvo nustatytos visos sąlygos, leidžiančios taikyti BK 55 straipsnį ir jam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nes jis teisiamas pirmą kartą už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, kuris priskiriamas prie nesunkių ir kurio sankcijoje yra numatyta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – laisvės apribojimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, nesilaikė BK 55 straipsnio nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad byloje nėra pirmosios instancijos teismo nustatytų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kasatorius laiko neteisingomis. Jo veiksmai įvykio metu buvo atsakomoji reakcija į nukentėjusiojo provokuojantį elgesį – įžeidimus – ir šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Be to, kasatorius savanoriškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiojo atsiprašė, tačiau apeliacinės instancijos teismas šias atsakomybę lengvinančias aplinkybes įvertino taip pat netinkamai. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kolegija visiškai nevertino liudytojo G. T. parodymų, kad muzika, dėl kurios prasidėjo konfliktas, nebuvo labai garsi, bei liudytojos B. Č. parodymų, kad kasatoriui sugrįžus iš ligoninės nukentėjusysis jį įžeidė.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
D. J. apkaltinamasis nuosprendis priimtas pagrįstai, nes nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina jo kaltę padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – nesunkų A. K. Č. sveikatos sutrikdymą. D. J. kasaciniame skunde sutinka su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu. Jo motyvai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų minėto nuosprendžio pakeitimų yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. J. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę nesilaikydamas BK 55 straipsnio nuostatų. BK 55 straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laivės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Taigi įstatymas šiuo atveju leidžia teismui motyvuotai skirti ir laisvės atėmimo bausmę. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad kolegija nurodė motyvus, kodėl D. J. už padarytą nusikalstamą veiką skiria laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgus į šios bylos aplinkybes laikyti minėtus motyvus neteisingais nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas yra atidėtas. Todėl kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas skirdamas bausmę nesilaikė BK 55 straipsnio nuostatų, atmestini.
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas pašalinti iš apkaltinamojo nuosprendžio pirmosios instancijos teismo nustatytas D. J. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nurodytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 bei 6 punktuose, yra pagrįstas.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažinęs, kad padarė nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasmę aplinkybės – kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – lengvina kaltininko atsakomybę tik abi drauge. Todėl pirmosios instancijos teismas D. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai pripažino tik nuoširdų gailėjimąsi. Be to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad D. J. pozicija dėl nusikalstamos veikos liudija apie tai, kad jis dėl jos neapgailestauja, nuoširdžiai nesigaili. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pripažinti ją neteisinga nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė pagrįstus motyvus ir dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos aplinkybės. Ši aplinkybė laikytina kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kai jo veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Provokuojančiu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Nors kasatorius ir teigia, kad jo veiksmai įvykio metu buvo atsakomoji reakcija į nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, tačiau iš bylos matyti, kad konflikto, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta A. K. Č. sveikata, iniciatorius buvo ne nukentėjusysis. Įvykio metu A. K. Č. neatliko veiksmų, kurie būtų išprovokavę D. J. tyčia padaryti jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad nukentėjusiojo elgesys buvo ne tik provokuojantis, bet ir rizikingas, tokios išvados nemotyvavo.
Kasatoriaus teiginiai dėl, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų atmestini. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad spręsdamas D. J. skirtinos bausmės klausimą ir vertindamas su tuo susijusius įrodymus apeliacinės instancijos teismas minėtas BPK nuostatas pažeidė, nėra pagrindo. Liudytojų B. Č. ir G. T. parodymai apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Esant šioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad kasacinio skundo motyvai dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio yra nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. J. kasacinį skundą atmesti.