Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės, Antano Rudzinsko ir Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ŽEMĖS TINKLAS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ŽEMĖS TINKLAS“ ieškinį atsakovei A. D. individualiai įmonei dėl žalos atlyginimo regreso tvarka priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

20. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

21. Kasacinis teismas yra išskyręs tam tikrus kriterijus, kurie turi būti įvertinti sprendžiant, ar yra pagrindas naujiems įrodymams priimti: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

22. Atsakovė A. D. IĮ prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėjo naujus rašytinius įrodymus – 2022 m. balandžio 8 d. UAB „Totemas“ elektroninį laišką ir duomenis apie transporto priemonės, (duomenys neskelbtini), judėjimą 2017 m. birželio 12 d. pagal GPS ryšio signalo duomenis. Šiais įrodymais atsakovė grindžia vieną iš atsiliepimo argumentų, kad jos automobilis, vežęs iki muitinės neužplombuotas prekes, kelionėje užtruko tik 11 min. ir niekur pakeliui nebuvo sustojęs, todėl negalėjo dalies pakrautų prekių prarasti.

24. Teisėjų kolegija iš pirmosios instancijos 2022 m. sausio 27 d. teismo posėdžio garso įrašo nustatė, kad atsakovės atstovė teismo posėdyje paaiškino (garso įrašo laikas 40.50–41.09 min.), jog norėtų gauti transporto priemonės GPS ryšio signalo duomenis, tačiau tokios galimybės nėra, nes duomenys saugomi ketverius metus. Atsakovės atstovė, be kita ko, paaiškino, kad stengėsi surasti vairuotoją įvykio aplinkybėms išsiaiškinti, tačiau taip pat nesėkmingai (to paties teismo posėdžio garso įrašas – 43.30 min.). Iš UAB „Totemas“ elektroninio laiško matyti, kad atkurti GPS ryšio signalo duomenis buvo sudėtinga dėl praėjusio ilgo laiko, tačiau tai pavyko padaryti po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo.

25. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad naujai teikiamų įrodymų pateikti pirmosios instancijos teisme nebuvo objektyvios galimybės. Kadangi prašomų priimti įrodymų apimtis nėra didelė, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Be to, vertinant juos pirmosios instancijos teismo išvadų ir jau byloje esančių įrodymų kontekste, jie turi svarbią reikšmę teisingam ginčo išsprendimui. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas priima atsakovės pateiktus naujus įrodymus.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1025-261/2020 pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo rezoliucinę dalį, UAB „ŽEMĖS TINKLAS“ skundą atmetė. Nutartyje nurodyta, kad:

29.2 Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie tokių asmenų veiksmai mokestinių teisinių santykių subjektui (mokesčio mokėtojui) galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš šių asmenų atlyginti žalą remiantis CK normomis arba šie asmenys galėtų atsiradusias įmonei mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už šią įmonę Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Nr. C-230/06, p. 44, 48-51; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-59/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-521/2009, 2013 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-453/2013 ir kt.). Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini ir netrukdo spręsti mokestinius klausimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės dėl galimų neteisėtų vežėjo veiksmų vertinamos kaip pareiškėjo gynybinė pozicija (37 punktas).

29.3 Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktas Aktas Nr. 005, kuriame nurodoma, jog deklaruotos prekės sudarė 169 pakuotes, bruto svoris – 12 976 kg, tačiau įvykus prekių iškrovimui, perskaičiavimui ir svėrimui paaiškėjo, kad prekių pakuočių buvo 38, o bruto svoris – 9 383 kg. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo abejoti Estijos Respublikos muitinės atliktu tyrimu, kurio metu nustatytas prekių trūkumas (39 punktas).

30. Ieškovė 2020 m. lapkričio 9 d. sumokėjo Vilniaus teritorinei muitinei 500 Eur skolos dalį už mokestinės prievolės atsiradimą ir tuo sumažino skolą muitinei iki 41 658 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu už akių civilinėje byloje e2- 2833-819/2021 iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 500 Eur žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

31. Ieškovė sumokėjo Vilniaus teritorinei muitinei 41 658 Eur ir kreipėsi dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. vasario 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį dėl 41 658 Eur žalos atlyginimo už kilusią mokestinę prievolę atmetė, nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų.

Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės veiksmų

33. Ieškovė ieškinyje prašė priteisti žalą pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalį, kuri numato, jog atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio.

34. Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad Prekių: i) siuntėjas – VEGATEK Trade kft; ii) gavėjas – Granel Ou; iii) Prekės buvo priimtos iš UAB „ŽEMĖS TINKLAS“ sandėlio; iv) vežėjas – A. D. IĮ. Ieškinį byloje dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka pareiškė UAB „ŽEMĖS TINKLAS“ vežėjai A. D. IĮ. Ieškinio dalykas – ieškovei, kaip muitinės procedūrų vykdytojai atsiradusi mokestinė prievolė muitinei, kuri siejama su vežėjos (atsakovės) ne visų Prekių (krovinio) pristatymu gavėjui. Taigi šiuo atveju svarbus atitinkamų aplinkybių, kurios siejamos su Prekių vežimu, įvertinimas, todėl aktualios ir atitinkamos CMR konvencijos nuostatos.

35. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės.

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnis yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022).

37. Pagal CMR konvencijos 17, 18 straipsnių nuostatas, jeigu krovinys nepristatytas gavėjui arba pristatytas netinkamam gavėjui, jis laikomas prarastu. Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktas). Pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį būtent vežėjui tenka pareiga įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar jis pristatytas ne laiku dėl 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių. CMR konvencija, griežtai reglamentuodama vežėjo atsakomybę, įtvirtina jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai). Kasacinio teismo išaiškinta, kad šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 punktuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012).

38. Aptariamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad ne visos prekės, kurios kaip pakrautos buvo nurodytos CMR važtaraštyje, buvo pristatytos gavėjui. CMR važtaraštyje nurodyta, jog vežėjai A. D. IĮ perduota vežti 12 976 kg svorio krovinys, kurį sudaro 169 CLL ant 53 vietų. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad krovinį tinkamai pakrauti buvo ieškovės pareiga. Pagal CMR konvencijos 8 straipsnį, vežėja, priimdama krovinį, turi patikrinti: a) ar teisingai nurodytas krovinių vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraštyje; b) krovinio ir pakuotės išorinę būklę.

39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vežėjo pareigos siuntėjui kraunant krovinį apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole. Vežėjas neprivalo tikrinti priimamo krovinio svorio ar jo kiekio, išskyrus atvejus, numatytus CMR konvencijos 8 straipsnio 3 dalyje, t. y. kai to reikalauja pats siuntėjas. Tokia nuostata yra neatsitiktinė ir yra nustatyta, kad išvengti per didelių laiko sąnaudų krovinio priėmimo procese, būtent siuntėjas, kuris labiausiai suinteresuotas krovinio vežimo proceso pagreitinimu, gali būti tokio patikrinimo iniciatoriumi. Ar vežėjo veiksmai atitinka minėtas nuostatas, vertintina vadovaujantis protingo, sąžiningo ir apdairaus vežėjo elgesio standartu (bonus pater familias (liet. (apdairaus ir atidaus asmens) principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2004). Pažeidus pirmiau nurodytas pareigas bei nenurodžius atitinkamų pastabų važtaraštyje, vežėjui pagal CMR konvencijos 9 straipsnį perkeliama pareiga įrodyti, kad važtaraštyje nurodyto krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo netinkamos būklės, krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija neatitiko važtaraščio įrašų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2004; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2004; 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012). Byloje nėra duomenų, kad siuntėja (ieškovė) būtų reikalavusi patikrinti krovinio kiekį ir svorį.

40. Vilniaus teritorinės muitinės 2018 m. balandžio 3 d. sprendime Nr. 18KP-16-234 Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo nurodyta, kad: i) 2017 m. lapkričio 13 d. Vilniaus teritorinė muitinė raštu Nr. (8.1/16)-2V-1660 informavo UAB „ŽEMĖS TINKLAS“ apie tai, jog išnagrinėjusi įmonės 2017 m. liepos 21 d. pateiktą atsakymą bei remdamasi informacija, gauta iš Estijos muitinės, nesurinkta įrodymų, pagrindžiančių, kad iš įmonės sandėlio (VA0490) faktiškai buvo išgabenta prekių 12 976 kg bruto, o ne 9 383 kg, kaip buvo nustatyta paskirties muitinės įstaigoje Estijoje, nes krovinys buvo atgabentas su nepažeista plomba bei, jog muitinė tęsia tyrimą dėl skolos muitinei atsiradimo už nustatytą prekių trūkumą. Vilniaus teritorinė muitinė taip pat informavo įmonę, kad krovinys, kuris buvo saugomas įmonės sandėlyje, buvo išgabentas į paskirties muitinės įstaigą plombuotoje transporto priemonėje ir atvyko į paskirties įstaigą su nepažeista muitinės plomba, todėl muitinė laiko, kad prekių trūkumas (3 593 kg) atsirado įmonės sandėlyje ir įmonė spręs klausimą dėl skolos muitinei atsiradimo UAB „ŽEMĖS TINKLAS“ sandėlyje prekių saugojimo metu; ii) <...> rašte pabrėžta, kad iškraunant prekes į sandėlį ir pakraunant jas į transporto priemonę (duomenys neskelbtini), išvežant iš sandėlio gabenimui į paskirties įstaigą, prekės buvo surinktos (suskaičiuotos) pagal paletes, t. y. 53 palėtės. Tačiau įmonė nepaaiškino, kur ir kokiomis aplinkybėmis galėjo atsirasti prekių svorių trūkumai; iii) procedūros vykdytojas pabrėžė, kad dėl į Estiją nugabento krovinio kiekio pretenzijų nei iš gavėjo, nei iš muitinės sandėlio, į kurį buvo nukreiptas krovinys, neturi.

41. Tuo pačiu bylos medžiaga nustatyta, kad: i) Prekės buvo kraunamos pačios ieškovės sandėlyje; ii) Prekes pakrovė pati ieškovė; iii) Prekės atvyko pas jų gavėją su nepažeista plomba; iv) nėra objektyvių duomenų, kad nuo Prekių pakrovimo iki jų užplombavimo būtų galimybė vežėjui pašalinti (iškrauti) dalį Prekių. Iš atsakovės į bylą pateikto UAB „Totemas“ (viešai prieinama informacija – bendrovės, teikiančios transporto kontrolės paslaugas) GPS transporto priemonės, (duomenys neskelbtini), sekiklio duomenų matyti, kad atsakovės transporto priemonėje, (duomenys neskelbtini), buvo sumontuota GPS sekimo sistema. Atsakovei priklausanti transporto priemonė atvyko į ieškovės sandėlį 2017 m. birželio 12 d. 10 val. ryto, o išvyko 11.15 val. bei 11.26.30 val. buvo Vilniaus teritorinėje muitinėje. Tai yra, ieškovė Prekių kontrolę buvo praradusi tik kiek daugiau nei 11 min. Pateikti duomenys iš dalies sutampa su ieškovės ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kad Prekės ieškovės sandėlyje buvo pakrautos 2017 m. birželio 12 d. 10 val. ryto, ir UAB „Vilniaus bakalėja“ vienkartiniame leidime nurodyta informacija apie tai, jog į Vilniaus teritorinės muitinės sandėlį atsakovės transporto priemonė atvyko 2017 m. birželio 12 d. 11.28 val.

42. Kilus ginčui, kai duomenys važtaraštyje galimai skiriasi nuo šalių sutarties sąlygų, teismas, remdamasis įrodymais (rašytinėmis sutartimis, vežimo užsakymais, dalykiniu šalių susirašinėjimu, kt.), turi nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus. Vežėjas, pasirašydamas važtaraštį, patvirtina, kad sutinka su jame nurodytais duomenimis. Vežėjas, kaip ir siuntėjas, yra atsakingi už įrašus CMR važtaraštyje. Jei į važtaraštį įrašomi reikšmingi duomenys, neatitinkantys tų, dėl kurių šalys sutarė sudarydamos vežimo sutartį, ir jų neatitiktis vežėjai buvo žinoma ar akivaizdi, o vežėja tokį važtaraštį pasirašė, toks jos veikimas gali būti vertinamas kaip tyčia ar didelis neatsargumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013).

43. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad pastaba apie vairuotojo nedalyvavimą pakraunant krovinį tik ant vieno CMR važtaraščio neturi teisinės galios, tačiau teiginius, jog toks įrašas patvirtina, kad atsakovei buvo žinoma apie krovinio trūkumą dar iki krovinio perdavimo gavėjui, vertina tik kaip ieškovės subjektyvią nuomonę.

44. Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo konstatuota, kad atleidžiant vežėją nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktį (jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu), būtina nustatyti, jog būtent ypatinga rizika, atleidžianti vežėją nuo atsakomybės, galėjo būti krovinio praradimo ar sugadinimo tiesioginė ar netiesioginė priežastis. Ši aplinkybė nustatoma įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, ypatingos rizikos faktorių, nurodytą CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktyje, žalos pobūdį, žalos susidarymo mechanizmą. Jei nustatoma, kad ypatinga rizika galėjo tiesiogiai ar netiesiogiai lemti krovinio praradimą ar sugadinimą, tai preziumuojama, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti (CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktas). Tokiu atveju vežėjas nuo atsakomybės turi būti atleidžiamas. Tačiau, jeigu nustatoma, kad ypatingos rizikos faktorius tiesiogiai ar netiesiogiai negalėjo lemti krovinio praradimo ar sugadinimo, tuomet atsakomybė dėl krovinio praradimo ar sugadinimo tenka vežėjui. Tokiu būdu vien tik konstatavimas fakto, kad krovinį pakrovė siuntėjas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti buvus rizikos faktorių, atleidžiantį vežėją nuo atsakomybės, nes turi būti nustatomas bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas, ir žalos, padarytos krovinio praradimu ar sugadinimu. Tokio tikėtino priežastinio ryšio buvimą turi įrodyti vežėjas, siekdamas paneigti savo, kaip perėmusio savo dispozicijon krovinį, kaltės prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-467/2000).

45. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to momento, kai krovinys yra priimtas vežti, bet ne kitais tikslais. Krovinio priėmimo vežti momentas siejamas su CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisykle, kad važtaraštis yra ne tik vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, bet ir yra įrodymas, jog krovinys yra perėjęs vežėjo dispozicijon, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kita taisyklė, kad jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma krovinio ir pakuotės išorę priimant buvus tinkamos būklės bei krovinio vietų skaičių, žymėjimą ir numeraciją atitikus važtaraščio įrašus. Tai reiškia, kad vežėjo atsakomybės prezumpcija pradeda galioti nuo to momento, kai vežėjas, priėmęs krovinį, pasirašo CMR važtaraštyje, t. y. nuo krovinio priėmimo vežti momento iki perdavimo gavėjui momento (CMR 17 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje materialiosios teisės normoje įtvirtinta teisinė prezumpcija, patvirtinanti krovinio perėjimo vežėjo dispozicijon faktą, ir teisinė prezumpcija, patvirtinanti tinkamos būklės krovinio ir pakuotės išorės perdavimą, bei taip pat nustatytas atsakomybės už krovinio praradimą ar jo sugadinimą atsiradimo momentas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Tačiau šios teisinės prezumpcijos yra nuginčijamos, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę įrodyti, kad yra priešingai negu preziumuojama įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008).

46. Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalis nustato, jog Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas (šiuo atveju ieškovė) atsako: a) už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių; b) už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi; c) jeigu muitų teisės aktuose nenumatyta kitaip, už tai, kad būtų pateikta garantija, užtikrinanti galinčios atsirasti pareigos sumokėti importo ar eksporto muito sumą, atitinkančią skolą muitinei, arba kitus privalomuosius mokėjimus, numatytus kitose atitinkamose galiojančių teisės aktų nuostatose, įvykdymą. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Prekių vežėjas arba gavėjas, kuris priima prekes žinodamas, kad jos gabenamos taikant Sąjungos tranzito procedūrą, taip pat atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių (3 dalis).

47. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 15 straipsnio 2 dalimi, pateikdamas muitinei muitinės deklaraciją, laikinojo saugojimo deklaraciją, įvežimo bendrąją deklaraciją, išvežimo bendrąją deklaraciją, reeksporto deklaraciją ar pranešimą apie reeksportą arba prašymą išduoti leidimą ar priimti kitą sprendimą, atitinkamas asmuo prisiima atsakomybę už visus toliau išvardytus atvejus: a) deklaracijoje, pranešime arba prašyme pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą, b) visų deklaraciją, pranešimą arba prašymą pildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą, c) kai taikytina – visų pareigų, susijusių su atitinkamos muitinės procedūros įforminimu konkrečioms prekėms arba su operacijomis, kurias leista atlikti, vykdymą. Todėl ieškovė, teikdama informaciją muitinei, turėjo įsitikinti teikiamų duomenų tikslumu.

48. Kilus ginčui dėl perduoto Prekių kiekio, kuris fiksuotas CMR važtaraštyje, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje vertino ir darydamas išvadas apie ieškinio pagrįstumą, rėmėsi ir kitais byloje esančiais įrodymais, o ne išimtinai tik CMR važtaraščiu.

49. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dalies krovinio galimą praradimą nulėmė priežastys, nesusijusios su vežėja (atsakove):

49.1 i) kaip jau minėta: a) prekės buvo kraunamos pačios ieškovės sandėlyje; b) prekes pakrovė pati ieškovė; c) prekės atvyko pas jų gavėją su nepažeista plomba; d) nėra objektyvių duomenų, kad nuo prekių pakrovimo iki jų užplombavimo būtų galimybė vežėjui pašalinti (nukrauti) dalį Prekių;

49.2 ii) vertinant įrašą CMR važtaraštyje (169 CLL ant 53, svoris 12 976 kg), nesant kitų įrodymų apie vežėjui perduotą konkretų prekių kiekį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal pačios ieškovės elgesį priimant prekes pagal padėklų skaičių, o ne pagal pakuočių skaičių ir svorį (šiuo atveju prekių pakuotės sudarė 169 vienetus, o pačios prekės buvo ganėtinai skirtingos pagal jų pobūdį), galima daryti išvadą, kad nebuvo įsitikinta realiu visų perduodamų prekių buvimu. Vertinant atsakovės (vežėjos) veiksmus protingo, sąžiningo ir apdairaus vežėjo elgesio standartu, būtų neteisinga ir nesąžininga iš vežėjos (atsakovės) reikalauti didesnio apdairumo, nei apdairi atitinkamomis sąlygomis (priimant krovinį) buvo pati ieškovė. Byloje nėra duomenų, kad į paskirties muitinę būtų atvežta mažiau padėklų, nei nurodyta CMR važtaraštyje, todėl pritartina atsakovei, kad vairuotojui įsitikinus padėklų skaičiumi (prekių vietomis), nėra pagrindo reikalauti iš vežėjo dar didesnio apdairumo nei tokį apdairumo laipsnį taikė pati ieškovė;

49.3 iii) Į Estijos muitinės įstaigą iš 33 deklaruotų prekių rūšių buvo atgabentos tik 1 („Vitaminai ir jų dariniai“), 2 („Kvapiųjų medžiagų mišiniai“), 3 („Vyriški arba berniukų kostiumai iš tekstilės medžiagų“), 4 („Kostiumai iš sintetinių pluoštų“), 10 („Autotransporto priemonių kėbulų dalys“), 11 („Juodi spausdintuvų dažai“), 12 („Spaudos mašinų dalys ir reikmenys“) ir 13 („Naftos – bitumo vaškas“) pozicijų (rūšių) prekės, iš kurių 1-os, 2-os, 10-os pozicijos prekių trūko skirtingo svorio. Likusios 25 pozicijų prekės nebuvo pristatytos: 5 („Sportinė avalynė su guminiais arba plastikiniais padais“ – 12,5 kg), 6 („Jungės (filingai)“ – 0,5 kg), 7 („Montavimo sraigtai, varžtai“ – 4 kg), 8 („Mašinų dalys – guoliai“ – 0,5 kg), 9 („LED reklamos skydas“ – 9 kg), 14 („Makiažo preparatai“ – 6,7 kg), 15 („Plastikinės kėbulo interjero tvirtinimo detalės“ – 1 kg), 16 („Spaudos mašinų dalys ir reikmenys“ – 31 kg), 17 („Mechaniniai įrenginiai – hidraulinis stiprintuvo siurblys“ – 4 kg), 18 („Universalūs nuolatinės ir kintamosios srovės varikliai“ – 56 kg), 19 („Akumuliatorinės baterijos pakrovėjas“ – 37 kg), 20 („Radarai“ – 21 kg), 21 („Palydovinio ryšio antena“ – 3 kg), 22 („Elektros jungikliai“ – 2 kg), 23 („Priekabos dalys“ – 9,58 kg), 24 („Gylio ieškiklis“ – 1 kg), 25 („Tarpikliai, poveržlės iš gumos“ – 25 kg), 26 („Drabužių priedai iš kailiukų“ – 877 kg), 27 („Grotelės iš aliuminio vielos“ – 11,5 kg), 28 („Dildės, brūžikliai ir panašūs įrankiai“ – 72 kg), 29 („Potenciometrai“ – 12 kg), 30 („Šviesos diodai, tranzistoriai“ – 21,62 kg), 31 („Elektroniniai integriniai grandynai“ – 20 kg), 32 („Medicinos prietaisai: adatos, peiliai, švirkštai“ – 372 kg), 33 („Žvejybos reikmenys: žuvų ieškiklis“ – 33 kg). Atsižvelgiant į nurodytą prekių pobūdį, kiekį, svorį, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad prekių iškrovimas (3 593 kg), ypač atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teisme naujai paaiškėjusius duomenis apie kiek daugiau nei 11 min. trukusią transporto priemonės kelionę iki Vilniaus teritorinės muitinės, taip pat į bylos medžiagos duomenis fiziškai sunkiai įgyvendinamas. Be to, GPS sekiklio duomenys patvirtina, kad atsakovei priklausanti transporto priemonė judėjo į Vilniaus teritorinės muitinės sandėlį tiesiu maršrutu ir nebuvo sustojusi.

50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 ir kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010 ir kt.). Taip pat ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptariamu atveju yra neįrodyti atsakovės neteisėti veiksmai. Bylos medžiagos pagrindu labiau tikėtina, kad visos Prekės (visos pakuotės), kurios nurodytos CMR važtaraštyje, nagrinėjamu atveju nebuvo pakrautos į transporto priemonę, o kai kurie CMR važtaraščio įrašai neatitiko tikrojo prekių kiekio. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovei (vežėjai) buvo iš anksto žinoma apie krovinio trūkumą dar iki krovinio perdavimo. Tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas patvirtina ir ta aplinkybė, kad dėl paties prekių praradimo atsakovei (vežėjai) nebuvo inicijuota byla, nėra duomenų, kad dėl to jai būtų buvę pareikšta reikalavimų, nors pagal bylos įrodymus pati prekių vertė, kuri esą nebuvo pristatyta, yra gana ženkli ir net kelis kartus viršija tą sumą, kuri susijusi tik su muito atitinkamomis procedūromis, kurią regreso tvarka nori prisiteisti ieškovė.

52. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nėra duomenų, jog atsakovė, kaip vežėja, būtų atlikusi neteisėtus veiksmus, gi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad atleidimas nuo civilinės atsakomybės apima tik atvejus, kai yra atitinkamos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau atsakovas įrodo esant vieną iš pagrindų, dėl kurių jis visiškai arba iš dalies gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2009).

Dėl procesinės bylos baigties

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo, teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą pagal byloje nustatytas aplinkybes, kurį keisti arba naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

54. Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

55. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

56. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

57. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl jai priteistinų bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.