- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-21
- Bylos Nr.
- 1A-182-606/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-28687-2021-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė, Kristina Kakurinė
- Kaltinamasis
- J. P.
- Nukentėjusysis
- V. G., Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros
- Advokatai
- Vytautas Agintas, Egidijus Giedraitis
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. G. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Stonkaus apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiojo V. G. civilinis ieškinys dėl 712,59 Eur turtinės žalos ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš J. P. atmestas.
Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 181,06 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš J. P. atmestas.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys dėl 1 165,61 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš J. P. atmestas.
Iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išteisintajam J. P. priteista 6 300 Eur patirtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. J. P. buvo kaltinamas, tačiau išteisintas dėl to, kad 2021 m. rugpjūčio 20 d., apie 22.35 val., (duomenys neskelbtini) esančios sodybos kieme, prie gaisrinės automobilio, konflikto metu tyčia kumščiu sudavė du kartus V. G. į dešinę galvos pusę, tokiais savo veiksmais sukeldamas nukentėjusiajam V. G. fizinį skausmą.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. G. prašo Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2023 m. balandžio 26 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – J. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio l dalį ir paskirti 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudą. Patenkinti civilinį ieškinį ir priteisti jam 712,59 Eur turtinei bei 3 000 Eur neturtinei žaloms atlyginti, taip pat visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
2.1. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas, vertindamas jo (nukentėjusiojo) parodymus dėl išsakytų teiginių pareigūnui M. S. kaip galimai nepatikimus, pats prieštarauja nuosprendyje nurodytai parodymų analizei. Teismas, vertindamas jo (nukentėjusiojo) duotų parodymų patikimumą, sutiko su aplinkybe, kad po smūgių sudavimo jam (nukentėjusiajam) sukeltas skausmas, stresas galėjo lemti tam tikrus neatitikimus, ir tą nurodė pabrėždamas „tačiau tai nekelia abejonių vėlesnių apklausų metu duotų parodymų patikimumui“, taip iš esmės paneigdamas savo vėliau nuosprendyje nurodytą aplinkybę dėl jo (nukentėjusiojo) parodymų nepatikimumo. Versija, jog įvykio vietoje J. P. sudavė jam (nukentėjusiajam) į petį, kilo tik teisminio bylos nagrinėjimo pabaigoje. Pats J. P. to nei patvirtino, nei paneigė, nes parodymus duoti atsisakė. Ši versija yra akivaizdžiai išsigalvota, ir tai dar kartą patvirtina J. P. nesąžiningumą, t. y. siekį klaidinti teismą, išgalvojant naują versiją, ir tokiu būdu išvengiant atsakomybės. Be to, kaip matyti iš kaltinamojo šeimos narių ir liudytojo K. V. duotų parodymų, pats V. G. stūmimo į petį faktas skiriasi, t. y., jei šeimos nariai nurodo vieną pastūmimą ranka, tai liudytojas K. V. nurodo stūmimą abejomis rankomis ir susikabinimą rankomis, ir tai patvirtina, jog ši versija buvo sugalvota gynybos, todėl kontakto aplinkybės skiriasi. Be to, neaišku, kodėl liudytojo K. V. nebuvo prašoma apklausti iš karto tyrimo metu ar pradėjus įrodymų tyrimą teisme. Kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė, V. P. ir J. P. taip pat parodymus duoti ikiteisminio tyrimo metu atsisakė ir nurodė jų ikiteisminio tyrimo metu neduos. Baigus įrodymų tyrimą, ištyrus visus byloje surinktus duomenis ir apklausus visus liudytojus, gynybos prašymu buvo iškviesti ir apklausti tiek šeimos nariai, kurie ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė, tiek kiti galbūt įvykį matę liudytojai, kurie visi vienaip ar kitaip yra susiję su kaltinamuoju, be to, jie parodymus davė praėjus nuo įvykio daugiau kaip metams ir šešiems mėnesiams. Šiuos liudytojus kaltinamasis nurodė kaip asmenis, kurie matė įvykį, tačiau šie liudytojai niekam nebuvo žinomi ir nebuvo žinoma apie jų buvimą prie įvykio vietos ir jų matytas aplinkybes, tačiau J. P. iki prašymo pateikimo juos apklausti jau žinojo, kad šie liudytojai matė įvykį. Nors, kaip matyti, liudytojas K. V. tik važiavo pro šalį ir iš tolo stebėjo gaisrą. S. J. taip pat, pamačiusi gaisrą, atvažiavo pasižiūrėti. Toks netikėtas liudytojų atsiradimas po visų byloje ištirtų įrodymų, jų duoti parodymai, kad jie matė būtent kaltinamąjį įvykio vietoje, kad kitų matytų asmenų nepamena, o matė būtent tą momentą kaip kažkas stūmė V. G., priešingai nei teigia teismas, apelianto nuomone, kelia abejonių jų parodymų patikimumu, nepaisant, kad jie ir yra įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Šeimos narių duoti paaiškinimai kaltinamojo naudai galutinėje įrodymų tyrimo stadijoje, kai juos buvo atsisakoma duoti ikiteisminio tyrimo metu, kelia abejonių vertinant jų patikimumą kitų byloje surinktų duomenų kontekste, todėl jų duoti parodymai turi būti vertinami kritiškai. Kita vertus, jeigu ir tikėti iškelta versija dėl nukentėjusiojo pastūmimo į petį, nepaneigta, kad vėlesnėje stadijoje kaltinamasis sudavė smūgius jam (nukentėjusiajam) į galvą, kai tų aplinkybių byloje apklausti liudytojai, nematė.
2.2. Nukentėjusysis V. G. taip pat nurodo, kad jis iš karto po įvykio, praėjus 4 valandoms, nurodė ir apibūdino jį sumušusį asmenį, nurodė to žmogaus požymius. Vėliau E. L. jam atsiuntus 3 P. (brolių) nuotraukas, iš jų atpažino J. P. pagal ankščiau apklausoje nurodytus požymius, kurie iš esmės atitinka J. P. kūno sudėjimą, ūgį, plaukų spalvą. Taip pat nurodė, kad J. P. atpažino iš veido, kadangi jis stovėjo priešais jį mažiau nei puse metro atstumu, matė jo veidą, nes tuo momentu ten buvo šviesu, kaip jis ir parodė, nuo sukelto gaisro (ugnies) ta vieta buvo apšviesta ir šviesa sklido į ta pusę, o po 2 smūgių sudavimo jis nuėjo prie gaisrinės automobilio, į jį atsirėmė, ir tada iš nugaros pusės jam sudavė dar 3 smūgius, taigi pirmų smūgių sudavimo metu jis buvo vienoje vietoje, o kitų smūgių sudavimo metu buvo prie automobilio, kur ugnis neaprėpė tos vietos, šviesos nebuvo, todėl jis (nukentėjusysis) ir nematė jam sudavusio asmens. Jeigu teismas mano, kad jis (nukentėjusysis) negalėjo matyti J. P., kuris jam sudavė pirmus 2 smūgius, tai, kaip J. P. galėjo matyti ir atpažinti pro šalį važiavę ir iš tolo ugnį stebėję kaltinamojo iškviesti liudytojai K. V. ir S. J.. Taigi teismas šių liudytojų parodymais, kad jie matė konfliktą iš tolo, tiki, tačiau jo (nukentėjusiojo) parodymais, kad matė ir atpažino iš arti, netiki.
2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal BPK 192 straipsnio l ir 5 dalis atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną; jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką, ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Apeliantas nurodo, kad jam buvo pateiktas atpažinti J. P. gyvai su kitais panašiais į jį asmenimis, tai nuosprendyje pažymi ir teismas. Taigi BPK 192 straipsnyje nurodyta atpažinimo procedūra buvo atlikta tinkamai. Dėl J. P. atpažinimo, jo nurodyti J. P. apibūdinantys požymiai iki pamatant J. P. (iki atsiunčiant nuotraukas), iš esmės sutapo su atpažinimo protokole nurodytais J. P. požymiais. Ūgis buvo nurodytas 5 centimetrų paklaida, atpažinimo protokole nurodytas J. P. ūgis apie 180 cm, o jis nurodė apie 175 cm, taip pat sutampa ir kiti nurodyti požymiai (šviesūs plaukai, stambaus kūno sudėjimo). Teismo sukelta abejonė, kad J. P. ir V. P. nežymiai skiriasi ūgiu, yra panašūs, ir tai leidžia manyti, kad nukentėjusysis atpažino ne tą asmenį, paneigtina tuo, kad J. P. ir V. P. ūgis skiriasi 7 centimetrais. Apeliantas sutinka su teiginiu, kad jis prieš atpažįstant J. P. gyvai, jau pagal nuotraukas buvo matęs J. P. ir jį atpažino kaip asmenį jam sudavusį smūgius į galvą, tačiau tai jis padarė ne ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o savo ir E. L. iniciatyva, bandydamas išsiaiškinti jam sudavusio asmens tapatybę. Taigi šiuo atveju šis veiksmas negalėjo būti atliktas vadovaujantis BPK 192 straipsniu, kadangi pareigūnai apie tai nieko nežinojo ir šiame veiksme nedalyvavo, todėl šis atpažinimas ir nebuvo atliktas pagal BPK normas. Tačiau vėlesnis šio veiksmo (atpažinimas gyvai) atlikimas nepaneigia atpažinimo gyvai teisėtumo, kadangi jis iš pradžių atpažino J. P. tik iš nuotraukų, todėl įsitikinti šio atpažinimo pagrįstumu buvo jau su pareigūnų žinia atliktas tyrimo veiksmas, reglamentuotas BPK 192 straipsnyje. Pareigūnams neatlikus parodymo atpažinti gyvai, būtų kaip tik spekuliuojama, ar šis atpažinimas iš fotonuotraukų yra patikimas įrodymas ar ne. J. P. atpažinimo metu jokių pastabų nepareiškė. Taigi tuo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos įtariamojo teisės. Taigi asmens parodymo atpažinti protokolas pripažintinas tinkamu įrodymu, atitinkančiu BPK 20 straipsnio nuostatas, ir jis vertintinas kartu su kitais bylos duomenimis. Apeliantas nesutinka su teismo nurodyta aplinkybė, kad J. P., sudavęs smūgį, būtų pabėgęs iš gaisro, kadangi pats J. P. pasišalinimas iš įvykio vietos, vėlesnėje stadijoje jam atpažinus jį iš nuotraukų ir gyvai, būtų kaip aplinkybė, leidžianti abejoti J. P. pasišalinimo iš įvykio vietos motyvais ir priešingai, nei teigia teismas, sustiprintų įtarimą jį sudavus smūgius.
2.4. Nukentėjusysis nurodo, kad policijos pareigūnas M. S., kuris buvo apklaustas teisme, patvirtino, kad yra pažįstamas su V. P., kuris irgi yra dirbęs policijoje. Šis pareigūnas atkakliai teismo posėdžio metu tvirtino, kad V. G. įvykio vietoje nenurodė, jog jį sumušė J. P.. Nors jis buvo apklaustas tik nuo įvykio praėjus daugiau kaip metams ir 6 mėnesiams, be to, M. S., gavęs pranešimą apie sumuštą ugniagesį ir atvykęs į įvykio vietą, neatliko absoliučiai jokių veiksmų. Akivaizdu, kad jis jau įvykio vietoje privalėjo iš jo (nukentėjusiojo) paimti pareiškimą, o jei pareiškimo jis negalėjo surašyti vietoje dėl sveikatos būklės, M. S. turėjo surašyti tarnybinį pranešimą ir pradėti bent jau patikslinimo veiksmus. Tai numato ir jam privalomos generalinio prokuroro rekomendacijos dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. 1-110). Pradėjęs aplinkybių patikslinimą, jis privalėjo atlikti visus reikiamus pirminius procesinius veiksmus. Tačiau jo aplaidus visiškai nieko neveikimas įvykio vietoje parodo kažkokį suinteresuotumą J. P., galbūt jis galvojo, kad viskas nurims ir nebus jokios nukentėjusiojo iniciatyvos pradėti tyrimą. Kažkokie procesiniai veiksmai prasidėjo tik po daugiau nei 4 valandų, ir tai buvo tik paimtas pareiškimas iš jo (nukentėjusiojo). M. S. kažkodėl ėmėsi priemonių įvykio vietoje nustatinėti ugniagesių blaivumą aplinkinių žmonių ir galbūt paties įtariamojo J. P. prašymu. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad šiaip bet kurio žmogaus elementarus prašymas kažkam nustatinėti neblaivumą, nėra nei teisinis, nei faktinis pagrindas tai atlikti. Todėl, jei jau gaisravietėje buvę žmonės prašė nustatinėti ugniagesių blaivumą, o patikrinus, kad ugniagesiai buvo blaivūs, tai reikėjo ir tų pačių aplinkinių blaivumą nustatinėti. Juolab, kad buvo akivaizdūs duomenys apie pareigas atliekančio ugniagesio sumušimą. Tiek P., tiek kiti žmonės buvo atvykę iš laidotuvių, todėl didžiausia tikimybė, kad tai jie buvo neblaivūs, ir tai kėlė jų agresiją. Taigi M. S. parodymai, kad jis tiksliai pamena, ką sakė nukentėjusysis įvykio metu, ir pats vykdė įtariamojo nurodymus dėl girtumo tikrinimo, kelia abejonių jo parodymų patikimumu.
2.5. Apeliantas nurodo, kad apklaustas teisme K. T. parodė, jog pažįsta įtariamojo brolį S. P., taip pat žino ir kitus P., be to, papildomai parodė, kad V. G. yra emocionalus, konfliktiškas žmogus yra buvę konfliktų tarp kolegų. Šių aplinkybių liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, šias aplinkybes naudingas įtariamajam paminėjo tik teisme. K. T., būdamas pareigūnas, kartu su juo (nukentėjusiuoju) vykęs gesinti gaisrą, duodamas parodymus teisme, kiek įmanoma, bandė sumenkinti prieš jį (nukentėjusįjį) pavartotą smurtą ir pateisinti J. P. elgesį, teigdamas, kad jis pats yra konfliktiškas. Tačiau iš prie bylos pridėtos jo (nukentėjusiojo) charakteristikos matyti, kad jis charakterizuojamas kaip pareigingas, darbštus pareigūnas, kuris nepriekaištingai vykdo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, sąžiningai atlieka pavestas užduotis, asmuo. Savarankiškai ir operatyviai randa tinkamus sprendimus įvairiose situacijose, reiklus sau ir kitiems. Pareigūnas gerai išmano gaisrinės technikos subtilybes. Nuolat domisi naujovėmis, gilina profesines žinias studijuodamas normatyvinę dokumentaciją bei dalyvaudamas kvalifikacijos kėlimo kursuose, yra vienas aktyviausių savanorių, kurie dalyvauja gesinant gaisrus (duomenys neskelbtini) rajone. Kaip savanoris ugniagesys gelbėtojas aktyviai dalyvauja PGT rengiamose pratybose, vykdant švietėjišką veiklą, tarnybos sportiniame gyvenime, yra įvairių su tarnybine veikla susijusių sąskrydžių dalyvis. Per tarnybos laikotarpį skatintas du kartus vienkartine pinigine išmoka, keturis kartus skirtos padėkos už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą. Galiojančių drausminių nuobaudų neturi. Taigi šio liudytojo parodymai dėl jo (nukentėjusiojo) elgesio iš esmės yra paneigti viršininko V. K. charakteristikoje nurodytomis jo charakterio savybėmis ir elgesiu. Kita vertus, K. T. nurodė, kad pažįsta S. P. ir kitus P., tarp jų, ir įtariamąjį J. P., tačiau prie jo priėjusio vyriškio, kuris pasakė: „dar mažai gavai“, neatpažino. Kaip tada galima tikėti J. P., jo brolių duotais paaiškinimais, kad jį (nukentėjusįjį) į petį pastūmė V. P., nes, jei tas pats asmuo (V. P.) būtų sudavęs ir priėjęs prie liudytojo, jis būtų jį atpažinęs. Taigi liudytojo K. T. duoti paaiškinimai, kurie iš esmės prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, leidžia teigti, kad jis, kiek įmanoma, bandė sušvelninti J. P. teisinę padėtį. Be to, tikėtina, kad jo (nukentėjusiojo) sumušimą matė ir kiti J. P. giminaičiai ar šeimos nariai, todėl prie liudytojo K. T. galėjo būti priėjęs ir kitas asmuo, kuris tik matė smūgių sudavimus jam (nukentėjusiajam), todėl ir pasakė žodžius: „per mažai gavai“.
2.6. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad M. L. parodė, jog J. P. šaukė atvykusiems gaisrininkams, grasino juos atleisti iš darbo, be to, kitą dieną skambino jo tėvui ir grasino taip pat atleisti iš darbo, tai parodo didelį kaltinamojo nepasitenkinimą ir dėl to kilusią agresiją prieš nukentėjusįjį. Teismo pacituotame įraše žmogus kalba, apie kito asmens atliktus smurtinius veiksmus ir žodžius: „gul be sąmonės ble prisidirba“. Ir šiuos žodžius sakė, kaip teisingai pažymėjo teismas, ne J. P., o kitas asmuo J. P., taigi ši aplinkybė kaip tik įrodo, kad žodžiai „ble prisidirba“ buvo pasakyti kitam asmeniui, o ne, kaip teismas vertina „ prisidirbom“, neva sau (J. P.), ir tai niekaip nepaneigia kaltinamojo suduotų smūgių.
2.7. Teismas pateisina kaltinamojo neva blogą elgesį (šauksmus, grasinimus) dėl ne laiku atvykusių gaisrininkų, tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš byloje visų apklaustų liudytojų, priešingai nei teigia teismas, tik vienas kaltinamasis buvo agresyvus, kiti liudytojai nenurodė jokių agresyvių asmenų išskyrus J. P.. Kad kaltinamasis buvo neagresyvus, bet šaukė, parodė tik du liudytojai M. S. ir M. L., tačiau jis (nukentėjusysis) ir kiti liudytojai – S. L., E. R., E. L., G. G. nurodė priešingas aplinkybes, kad įvykio vietoje J. P. buvo agresyvus, tačiau teismas kitų liudytojų parodymų nevertino ir rėmėsi tik gynybai naudingais duomenimis.
2.8. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis tvirtina, kad jis viso proceso metu laikėsi tos pačios pozicijos, jo parodymai viso proceso metu nekito, parodymai yra nuoseklūs, atitinka įvykio aplinkybes, todėl jais reikia tikėti. Asmens parodymo atpažinti metu atpažino J. P. kaip asmenį, sudavusį smūgius jam į dešinę veido pusę. Šis procesinis veiksmas buvo atliktas po to, kai iš E. L. jam (nukentėjusiajam) atsiųstų nuotraukų, jis atpažino jį sumušusį asmenį, ir net kelis kartus, nors jo iki atvykimo į gaisrą nebuvo nei matęs, nei pažinojęs. Tai labai svarbi aplinkybė, nes absoliuti dauguma procesu metu apklaustų liudytojų jį pažįsta (vadovauja įmonei, kurioje dirba 200 žmonių), kai kurie netgi gyvena tame pačiame kaime, o jis (nukentėjusysis) J. P. atpažino iš veido bruožų, kūno sudėjimo, plaukų ir kitų fiziologinių požymių. 2022 m. vasario 15 d. jis (nukentėjusysis) buvo vėl papildomai apklaustas ir parodė, kad 2 smūgių sudavimo momentu J. P. ir jis buvo vienas į kitą atsisukę veidais. Nukentėjusiojo teigimu, 2022 m. liepos 5 d. teismo posėdžio metu jis davė tokius pačius parodymus, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino. Jo parodymai yra visiškai nuoseklūs, nėra nei vieno momento, kad jie būtų kaip nors kitę, jis kategoriškai patvirtino, kad „100 procentų“ jam smūgius sudavė J. P.. Be to, byloje nustatyta, kad nukentėjusysis ir kaltinamasis iki įvykio vienas kito nepažinojo, taigi jam (nukentėjusiajam) pagrindo apkalbėti kaltinamąjį nebuvo.
2.9. Apelianto tvirtinimu, byloje yra akivaizdūs įrodymai, jog kaltinamasis J. P. buvo agresyvus. Šiuo atveju nekyla abejonių, jog situacija buvo įkaitusi, visų būsenos stresinės. Be to, ir PGT įvykio kortelėje, ką patvirtina ir ugniagesiai, nurodyta, kad pranešimas apie gaisrą gautas 22.21 val., ir nurodyta, kad gaisras (duomenys neskelbtini) kaime, o ne (duomenys neskelbtini) kaime. Dėl šios priežasties ugniagesiai kiek vėliau atvyko į gaisravietę. Tai išties galėjo supykdyti J. P., šis jo pyktis pavirto į fizinę agresiją jam (nukentėjusiajam). Ta aplinkybė, kad ant J. P. rankų sužalojimai nerasti, esminės reikšmės neturi. Šiuo atveju apžiūra atlikta po savaitės laiko po įvykio, o kumščiais suduodant smūgius į minkštuosius kūno audinius, sužalojimų gali nelikti, tai patvirtino P. P. pateikta specialisto išvada. Nukentėjusiojo V. G. teigimu, jo išsamius ir nuoseklius parodymus patvirtina visa eilė skirtingų įrodymų šaltinių – tiek liudytojų E. L., jo sūnaus, greitosios medicinos pagalbos darbuotojų ir kitų, aukščiau paminėtų, liudytojų parodymai, taip pat medicininiai dokumentai, specialistų išvados, o J. P. parodymus davė praėjus pusantrų metų po įvykio. Be to, J. P. iškelta versija, kad brolis V. P., o ne jis stūmė nukentėjusįjį, jam turėjo būti žinoma nuo tyrimo pradžios, tačiau nei jis, nei V. P., V. P. ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė. Nors įtariamasis turi teisę gintis nuo pateiktų įtarimų, kaltinimų, gali parodymus duoti, gali atsisakyti juos duoti, tačiau tiek jis, tiek jo broliai, žinodami, kad J. P. nėra kaltas dėl jo (nukentėjusiojo) sumušimo, galėjo tas aplinkybes nurodyti iš karto ikiteisminio tyrimo pradžioje ar vėlesnėje jo stadijoje, tačiau jie visiškai neaiškino jokių aplinkybių ir parodymus duoti atsisakė. J. P. ikiteisminio tyrimo metu 3 kartus buvo bandoma apklausti dėl įtarimo, tačiau jis parodymus duoti atsisakė. Pirmos apklausos metu nurodė, kad parodymus duos tik dalyvaujant advokatui, vėliau atsisakė visai duoti parodymus. Tik teisme įrodymų tyrimo pabaigoje, po visų liudytojų apklausų, žinodamas liudytojų duotus paaiškinimus, kaltinamasis nurodė, kad duos parodymus, ir paprašė iškviesti ir apklausti jo brolius ir kitus liudytojus, kurie neva patvirtins jo versiją.
2.10. Apeliantas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, aptaria BPK 20 straipsnio nuostatas ir tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl J. P. išteisinimo yra grindžiamos atskirų byloje surinktų įrodymų vertinimu, neatskleidžiant jų sąsajos su kitais bylos duomenimis, nepatikrinant bylos duomenų patikimumo remiantis ikiteisminio tyrimo surinkta medžiaga, todėl teismas nevertino įrodymų kaip visumos, kaip to reikalauja BPK nuostatos, o tai sukliudė priimti byloje teisingą sprendimą, ir tai yra pagrindas panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują nuosprendį.
3. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras M. Stonkus prašo Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendį dėl J. P. išteisinimo panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, juo J. P. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio l dalį ir nubausti laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant 3 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 3 mėnesius atlyginti nukentėjusiajam V. G. nusikalstama veika padarytą 712,59 Eur turtinę žalą. Priteisti iš J. P. V. G. 712,59 Eur turtinei, 3 000 Eur neturtinei žaloms atlyginti bei 4 240 Eur advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti, taip pat Klaipėdos teritorinės ligonių kasai 181,06 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui 1 165,61 Eur žalai atlyginti. Kaltinamojo gynėjo prašymą priteisti iš valstybės J. P. proceso išlaidas už išteisintajam suteiktas teisines paslaugas atmesti. Byloje esančią kompaktinio disko laikmeną, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti byloje.
3.1. Apeliantas aptaria BPK 20 straipsnio nuostatas bei teigia, kad, vertindamas įrodymus ir spręsdamas dėl J. P. nekaltumo, teismas padarė prieštaringas išvadas. Teismas pripažino, kad nukentėjusiojo sveikatos būklė ir patirtas stresas galėjo lemti tam tikrus įvykio detalių netikslumus pasakojant įvykio aplinkybes būnant greitosios medicinos pagalbos automobilyje. Iš to seka, jog teismas nukentėjusiojo parodymus laiko nuosekliais, neprieštaringais ir patikimais. Viena vertus, teismas pripažįsta nukentėjusiojo parodymus patikimais, o išteisintojo J. P. ir liudytojo V. P. nepatikimais, vėliau nuosprendyje nepagrįstai ir nemotyvuotai pakeičia poziciją – suabejoja nukentėjusiojo parodymais dėl to, kad jam smūgiavo J. P., ir remiasi nepatikimais išteisintojo ir jo brolio parodymais. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad išteisintojo brolio V. P. ir kaimyno K. V. parodymai atsirado vėliau, tik paskutiniuose teismo posėdžiuose, jie liudyti buvo pakviesti paties išteisintojo iniciatyva, daugiau nei po metų laiko, po visų kitų liudytojų ir paties J. P. apklausų, dėl to buvo galimybė sužinoti ir susiderinti parodymus. Nors V. P. buvo kviečiamas į apklausą ikiteisminio tyrimo metu, tačiau dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių, parodymus duoti atsisakė. Akivaizdu, kad jie suinteresuoti duoti parodymus J. P. naudai, yra neobjektyvūs. Aplinkybė, jog V. P. yra J. P. brolis, o K. V. pakviestas liudyti kaltinamojo iniciatyva, savaime nelemia išvados dėl minėtų asmenų parodymų nepatikimumo, tačiau gali ir turi sukelti abejones dėl jų parodymų patikimumo. O faktas, kad jie skirtingai aiškino kito asmens ir V. G. kontaktą, t. y. V. P. nurodė matęs, kad jo brolis V. tikriausiai su dešine ranka pastūmė V. G. į kairį petį, o K. V. nurodė, kad matė, kaip kažkoks žmogus priėjo pakėlęs dvi rankas ir stūmė gaisrininką, matė, kaip gaisrininkas susikibo su žmogumi, tačiau nurodo tapačias aplinkybes, susijusias su J. P. veiksmais, tik sustiprina šias abejones. Pagrįstų abejonių kelia ir K. V. nurodytos aplinkybės, kad jis nakties metu, nesant dirbtinio apšvietimo (tik gaisro pašvaistė), šiuos veiksmus matęs iš maždaug 20 m atstumo, o J. P. atpažinęs iš eisenos, kitų asmenų neatpažinęs. Pažymima, kad nėra jokių duomenų apie išskirtinę J. P. eiseną. Tokie K. V. parodymai skamba neįtikinamai. Juolab, kad kiti išteisintojo kviesti liudytojai (S. D., R. R.), neva turėję matyti tą patį, nepatvirtino nei išteisintojo, nei V. P., nei K. V. parodymų. Teismas, suabejodamas nukentėjusiojo galimybe pamatyti užpuoliką dėl tamsaus paros meto, kažkodėl padarė priešingas išvadas, aptardamas galimybę liudytojui K. V. matyti tą patį įvykį ir atpažinti asmenį iš 20 m atstumo, kai tuo tarpu nukentėjusysis matė ir įsidėmėjo užpuoliko veidą iš labai arti – per rankos atstumą. Nukentėjusiojo V. G. parodymai, kaip teismas ir pastebėjo, buvo nuoseklūs, neprieštaringi ir nekito tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu. Tai, kad tam tikras detales nukentėjusysis patikslino, savaime nesuponuoja išvados dėl jo parodymų apie patirtą smurtą nepatikimumo. Taip pat teismas argumentavo, kas galėjo lemti tam tikrus įvykio detalių netikslumus pasakojant įvykio aplinkybes V. G. būnant greitosios medicinos pagalbos automobilyje. Tačiau vėliau tame pačiame nuosprendyje, būtent šiomis aplinkybėmis remiantis, teismas suabejojo nukentėjusiojo parodymais, nors prieš tai padarė priešingas išvadas. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu atpažinęs J. P., kaip jį sumušusį asmenį, niekada savo atpažinimu nesuabejojo, ne kartą teisme pareiškė, jog kategoriškai, 100 procentų įsitikinęs, kad tas asmuo yra J. P.. Priežasčių, kodėl reiktų abejoti būtent šia nukentėjusiojo parodymų dalimi, kartu pripažįstant jo parodymus iš esmės patikimais, nėra.
3.2. Prokuroras taip pat nurodo, kad teismas, išteisindamas J. P., be pagrindo suabejojo asmens atpažinimo procedūra ir jos rezultatais. Parodymas atpažinti buvo atliktas nepažeidžiant šį veiksmą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų. Aplinkybės, jog dar iki atpažinimo ikiteisminio tyrimo įstaigoje procedūros V. G. jau buvo suradęs J. P. nuotraukas ir žinojo, kaip konkrečiai jis atrodo, savaime nedaro paties veiksmo – parodymo atpažinti ir jo rezultato neteisėtu ar nepatikimu. Įstatymas nedraudžia nukentėjusiam asmeniui pačiam domėtis, aiškintis, ieškoti kaltininko jam prieinamais teisėtais būdais. Tai, kad galimas kaltininkas buvo ieškotas ir surastas per socialinius tinklus, nedaro vėlesnių procesinių veiksmų, kartu ir asmens parodymo atpažinti niekiniais ar nepatikimais. Nukentėjusysis apklausos metu buvo nurodęs užpuoliko požymius, atpažinimo metu nurodė, pagal kokius požymius atpažįsta, prieštaravimų nėra. Tyrėjos protokole nurodytas atpažįstamojo kūno sudėjimas yra subjektyvus vertinimas, tai teisme patvirtino ir pati atpažinimą atlikusi tyrėja B. E.. Visi kiti požymiai atitiko nukentėjusiojo nurodytus požymius dar iki atpažinimo. Atpažinime dalyvavo ir kitas kartu incidente dalyvavęs bei savo išvaizda panašus asmuo – J. P. brolis V. P., tačiau nukentėjusysis užtikrintai atpažino būtent J. P.. Ši aplinkybė svarbi, nes iš esmės nukentėjusiojo ir kaltinamojo bei V. P. parodymai dėl konflikto pradžios sutampa – prie nukentėjusiojo priėjo trise (J. P., V. P., V. P.). J. ir V. yra panašaus sudėjimo ir išvaizdos, o V. tiek amžiumi, tiek išvaizda kardinaliai nuo jų skiriasi. Tad nukentėjusiajam iš esmės buvo suteiktos galimybės objektyviai atpažinti tikrąjį užpuoliką, ką jis užtikrintai, neabejodamas ir padarė, tai ne kartą patvirtindamas savo parodymuose. Tuo paneigta versija, jog smurtauti galėjo kartu buvęs išteisintojo brolis V. P..
3.3. Teismas, keldamas abejones dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, remiasi išteisintojo parodymais, jog jį kartu su policininku nukentėjusysis matė prie greitosios pagalbos automobilio, kai buvo nustatinėjamas girtumas, ir remiasi policijos pareigūno M. S. parodymais. Pats nukentėjusysis parodė, kad J. P. prie greitosios pagalbos automobilio po įvykio nematė, su juo nekalbėjo. Taip pat ir policijos pareigūnas M. S. to pavirtinti negalėjo. Atkreipiamas dėmesys, kad policijos pareigūnas M. S. įvykio vietoje V. G. sužalojimo aplinkybių visiškai netyrė, jokių pirminių veiksmų neatliko, tyrimo nepradėjo, jis tik vykdė išteisintojo J. P. reikalavimus tikrinti visų ugniagesių girtumus, todėl jo teisme perskaityti abstraktūs kitų asmenų paaiškinimai procese negali atsverti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų asmenų parodymų. Be to, prokuroro teigimu, aplinkybė, jog J. P. visą laiką buvo gaisravietėje, nešalina jo veiksmų. J. P. buvo piktas, aktyvus, agresyvus, akivaizdžiai gaisro vietoje užėmė puolimo ant atvykusių ugniagesių taktiką, primygtinai reikalavo policijos pareigūnų tikrinti jų girtumą, galbūt tikėdamasis, kad ugniagesys bus neblaivus, ir tai pateisins jo pyktį ir smurtą. Prokuroro nuomone, teismas padarė klaidingą išvada, jog tai, kad ne J. P. sudavė smūgius nukentėjusiajam netiesiogiai patvirtina ir liudytojo priešgaisrinėje tarnybos vairuotojo K. T. parodymai. Atvirkščiai, tai patvirtina, jog asmuo, priėjęs prie K. T., nepažino jo kaip prieš tai sumušto K. G., ir negalėjo to padaryti, nes akivaizdžiai nebuvo prieš tai matęs K. G., t. y. su juo nekontaktavo ir nemušė jo, o greičiausiai iš tolėliau matė ar girdėjo apie sumuštą gaisrininką, todėl klaidingai pasirinko kitą atsitiktinį gaisrininką su savo grasinimu. Priešingu atveju, minimas asmuo būtų įsidėmėjęs K. G., ir su kitu ugniagesiu nebūtų sumaišęs. Teismo išskirta aplinkybė, jog kažkas, bet ne J. P., M. L. filmuotoje medžiagoje šaukė, kad jau prisidirbom, niekaip nemenkina nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Pasakymas daugiskaita „prisidirbom“ reiškia tik tai, kad kažkas iš pasakiusiojo artimos aplinkos kažką prisidirbo, šiuo atveju – sumušė gaisrininką, ir tai jokiu būdu nešalina galimybės, jog tas kažkas yra J. P..
3.4. Prokuroras sutinka su teismo vertinimu, jog kaltinamojo emocijų ir nepasitenkinimo aiškus reiškimas gaisro vietoje savaime neleidžia daryti išvados dėl jo polinkio į smurtą. Byloje nustatyta, kad J. P. užsipuolė atvykusius ugniagesius, buvo piktas, įširdęs, agresyvus, šaukė, rėkė ant jų, grasino atleidimais iš darbo, kibo į atlapus (nukentėjusiojo V. G., liudytojų E. R., S. L., M. L., E. L., G. G. parodymai). Toks elgesys savaime nereiškia, jog asmuo vartojo / galėjo vartoti smurtą. Tačiau neabejotinai padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą, vertinant J. P. vaidmenį nagrinėjamo įvykio metu ir kaltės klausimą kitų įrodymų kontekste. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, be pagrindo rėmėsi išteisintojo J. P. ir jo naudai parodymus davusių V. P. ir K. V. parodymais, nepagrįstai suabejojo ir nesirėmė pilna apimtimi nukentėjusiojo V. G. parodymais, neteisingai nustatė jų patikimumą bei įrodomąją vertę, todėl padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teismas taikė in dubio pro reo principą, jog visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Tačiau šiuos neaiškumus ir abejones buvo galima pašalinti, visapusiškai analizuojant ir teisingai vertinant surinktus įrodymus. Visada gali išlikti kažkoks neaiškumas, abejonė dėl tam tikrų detalių, tačiau vertinant surinktų duomenų visumą, o ne atskirus fragmentus, jų apimties pakanka kaltinimui pagrįsti. Asmens užimta pozicija – kaltės nepripažinimas, negali būti vertinamas kaip esminis prieštaravimas ar abejonė, kurio galimai niekada nebus galima pašalinti, ir dėl to taikyti in dubia pro reo principą.
3.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skiriant bausmę J. P., atsižvelgtina į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą (BK 54 straipsnio 2 dalis). J. P. padarytas nusikaltimas yra nesunkus, tyčinis ir baigtas. J. P. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė savo atliekamų veiksmų neteisėtumą ir pavojingumą, ir norėjo taip veikti. J. P. dirbantis, praeityje neteistas, todėl jam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – laisvės apribojimas – artimas sankcijos vidurkiui. Atsižvelgiant į tai, kad J. P. padarė smurtinį nusikaltimą, jam skirtinas įpareigojimas tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Kadangi nusikaltimu nukentėjusiajam buvo padaryta turtinė žala, J. P. taip pat skirtinas įpareigojimas per 3 mėnesius atlyginti nukentėjusiajam V. G. nusikalstama veika padarytą 712,59 eurų turtinę žalą.
3.6. Taip pat nurodoma, kad nukentėjusysis V. G. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš kaltinamojo priteisti 712,59 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (t. 2, b. l. 168–183). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje numatyta, kad žalą padarytą asmens turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.283 straipsnio l dalį, jeigu fizinis asmuo sužalojamas, tai už žalą atsakingas asmuo privalo atlyginti ir neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Nustatant žalos dydį atsižvelgiama į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Nustatyta, kad J. P. smurtiniais neteisėtais tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam didelį fizinį skausmą, ilgą laiką buvo juntamas svaigimas, maudimas, silpnumas, taip pat nukentėjusysis įvykio metu jautė baimę, nerimą, šoką. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, prašoma priteisti neturtinė žala yra pagrįsta ir priteistina iš J. P.. Prašoma priteisti turtinė žala yra susijusi su netektu uždarbiu nedarbingumo laikotarpiu, ji taip pat yra pagrįsta ir priteistina iš J. P..
3.7. Klaipėdos teritorinė ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš kaltinamojo priteisti 181,06 Eur turtinės žalos atlyginimą (t. 2, b. l. 4–8). Ieškinys įrodytas ir tenkintinas. Žala padaryta J. P. neteisėtais veiksmais. Už nukentėjusiajam V. G. suteiktas medicinos paslaugas 181,06 Eur gydymo įstaigai apmokėta iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Ši suma priteistina iš J. P. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos naudai.
3.8. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateiktu civiliniu ieškiniu iš kaltinamojo prašo priteisti 1 165,61 Eur turtinės žalos atlyginimą (t. 2, b. l. 18–33). Ieškinys įrodytas ir tenkintinas. Žala padaryta J. P. neteisėtais veiksmais. Dėl V. G. sužalojimo ir nedarbingumo buvo išmokėtos valstybinio socialinio draudimo lėšos (ligos išmoka) 1 165,61 Eur iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Ši suma priteistina iš J. P. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai.
3.9. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kaltinamojo gynėjas prašė iš valstybės J. P., esant BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatytam pagrindui, priteisti proceso išlaidas už išteisintajam suteiktas teisines paslaugas, iš viso 7 300 Eur. Šios išlaidos pagrįstos išrašytų sąskaitų pagrindu atliktais mokėjimais patvirtinančiais pinigų priėmimo kvitais ir mokėjimo nurodymais (t. 4, b. 1. 148–174). Kadangi šiuo skundu prašoma pripažinti J. P. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, šis prašymas atmestinas.
3.10. Be to, prokuroro teigimu, byloje buvo įvertintos ne visos aplinkybės, reikšmingos turėtų proceso išlaidų atlyginimui priteisti, jo dydžiui nustatyti. Pirmosios instancijos teismas nevertino priteisiamų atlyginti išlaidų būtinumo ir pagrįstumo, neaptarė gynėjo pateiktų dokumentų turinio, nėra aiškūs sprendimo J. P. priteisti 6 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo motyvai, neatskleistas teismo vidinis įsitikinimas, kodėl pasirinkta būtent tokia suma, kas ją sudaro, nenurodyta, kurios išlaidos vertinamos kaip būtinos konkrečiame proceso etape patirtos išlaidos, o kurios ne, nepasisakyta dėl tokių išlaidų dydžio pagrįstumo ir jį lemiančių kriterijų (advokato paslaugų įkainių, jų proporcingumo). Be to, teismas nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su išlaidų apskaičiavimu. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IR-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo, nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama nustatant atlygintinų asmens patirtų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose suteiktoms teisinėms paslaugoms apmokėti dydį ir atlygintinų išlaidų rekomenduojamą maksimalų dydį. Nors jos yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos, manytina, kad teismas turėjo atsižvelgti į minėtų rekomendacijų reikalavimus ir kriterijus bei jų kontekste įvertinti J. P. gynėjo pateiktus dokumentus, tačiau tai nebuvo padaryta. Matyti, kad dokumentuose dėl teisinių paslaugų suteikimo turinys neaiškus, daugiausia „už teisės patarimus bylos klausimais“, nors iš esmės viso proceso metu bylos aplinkybės nesikeitė, asmenų parodymai nekito, naujų kažkokių išskirtinių duomenų, aplinkybių neatsirado. J. P. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu M. Kepeniu, kuris jį gynė ikiteisminio tyrimo metu, ir su advokatu M. G., kuris J. P. gynė teisminio nagrinėjimo metu, bendros išlaidos gynėjų paslaugoms sumokėti – 7 300 Eur. Dalis išlaidų (2 000 Eur) yra patirtos ikiteisminio tyrimo, kuris netruko ilgai. Ikiteisminio tyrimo metu gynybos paslaugos apėmė dalyvavimą tik keliuose procesiniuose veiksmuose (apklausoje, asmens parodymo atpažinti procedūroje), kuriose tiek tuo metu įtariamojo J. P., tiek gynėjo dalyvavimas iš esmės buvo pasyvus (apklausos metu parodymų nedavė, truko iki 1 min., parodymas atpažinti truko 15 min.). Taip pat gynėjas teikė prašymą susipažinti su bylos medžiaga ir susipažino su visa bylos medžiaga pabaigus ikiteisminį tyrimą (2 tomai, 303 lapai). Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei jį pabaigus, jokių kitų prašymų pateikta nebuvo. Iš byloje pateikto 2021 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimo nurodymo Nr. 1475 nėra galimybės nustatyti, ar išteisintajam ikiteisminio tyrimo metu būtų teiktos ir kitos, anksčiau nepaminėtos teisinės paslaugos, t. y. patarimai, konsultacijos ir pan. Nėra pateikta sąskaita ir/ar detalizacija už minėtas suteiktas paslaugas. Todėl remiantis nurodytomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, teismo priteistos 1 000 Eur išlaidos už J. P. ikiteisminio tyrimo metu suteiktas teisines paslaugas yra aiškiai per didelės, todėl mažintinos. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme įvyko septyni teisiamieji posėdžiai, iš kurių šešiuose buvo atliekamas įrodymų tyrimas, išklausytos baigiamosios kalbos, atsikirtimai, kaltinamojo paskutinis žodis. Byla nėra sudėtinga, jos apimtis nedidelė (teismui buvo perduoti 2 tomai, iš viso po teisminio nagrinėjimo susidarė 4 tomai), nagrinėta viena nusikalstama veika, nusikaltimas nesunkus, vienas nukentėjusysis, vienas kaltinamasis, buvo apklausta 18 liudytojų. Apklausos nesudėtingos, ilgai netrunkančios, kitų kažkokių išskirtinių, sudėtingų veiksmų atliekama nebuvo. Iš viso įrodymų tyrimas vyko 6 teismo posėdžiuose, kurių nė vienas netruko ilgiau pusdienio (1. 2022-07-05 truko nuo 9.00 iki 12.10; 2. 2022-09-07 truko nuo 9.03 iki 10.30; 3. 2023-01-16 truko nuo 9.30 iki 11.15; 4. 2023-03-06 truko nuo 9.30 iki 10.55; 5. 2023-03-22 truko nuo 9.30 iki 10.55; 6. 2023-04-13 truko nuo 9.00 iki 11.19). Teisiamojo posėdžio metu gynėjas teikė prašymus, kurių dalis buvo atmesti kaip pertekliniai (dėl medžiagos išreikalavimo iš PGT, du atskiri prašymai kviesti 2 ekspertus, kviesti atstovę spaudai L. B.). Teismo procesas užtruko ne dėl valstybinio kaltintojo kaltės – 3 kartus keitėsi teismo sudėtis, advokatų užimtumas, o taip pat ir dėl to, kad tik 2023 m. kovo 6 d. posėdžio metu kaltinamojo gynėjas pateikė prašymą iškviesti apklausai 4 liudytojus, dėl to buvo surengti dar du posėdžiai. Pažymima, kad šiuos prašymus gynėjas turėjo visas galimybes teikti anksčiau (nuo 2022 m. gegužės 16 d. – pirmo posėdžio), dėl to nebūtų užvilkintas procesas, tačiau to dėl nežinomų priežasčių padaryta nebuvo. Todėl, remiantis nurodytomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, 5 300 Eur išlaidos už J. P. bylos nagrinėjimo teisme metu suteiktas teisines paslaugas yra aiškiai per didelės, nepagrįstos, todėl žymiai mažintinos.
3.11. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, priimdamas nuosprendį ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu turi teisę nuspręsti iš pastarojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusįjį V. G. byloje atstovavo advokatas V. Agintas, kuris teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog teiktos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 4 240 Eur. Šios advokato teiktos nukentėjusiajam atstovavimo išlaidos priteistinos iš J. P..
Atsiliepimas
4. Atsiliepimais į nukentėjusiojo V. G. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro M. Stonkaus apeliacinius skundus išteisintasis J. P. prašo nukentėjusiojo V. G. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro M. Stonkaus apeliacinius skundus atmesti ir palikti nepakeistą Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendį; pašalinti iš Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendžio išvadas, kad 2021 m. rugpjūčio 20 d., apie 22.35 val., (duomenys neskelbtini) esančios sodybos kieme, prie gaisrinės automobilio, V. G. buvo suduoti du smūgiai kumščiu į dešinę galvos pusę, ir dėl šių smūgių nukentėjusiajam V. G. buvo sukeltas fizinis skausmas; priteisti iš nukentėjusiojo ir / arba Generalinės prokuratūros jam patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliaciniame procese; vadovaujantis BPK 257 straipsniu, priimti nutartį dėl nukentėjusiojo V. G. melagingų parodymų davimo ikiteisminiame tyrime ir teisme.
Šalies argumentai
5. Apeliaciniame teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas, Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (dėl išlaidų dydžio advokato paslaugoms apmokėti nustatymo).
7. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
9. Apeliaciniuose skunduose, apeliantai įrodinėdami išteisintojo J. P. kaltę dėl nukentėjusiajam V. G. suduotų dviejų smūgių į dešinę galvos pusę, jo kaltę iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, t. y. nukentėjusiojo parodymais, kurie, jų tvirtinimu, viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs ir atitinka įvykio aplinkybes, ir jais reikia tikėti, be to, kad asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis atpažino J. P. kaip asmenį, sudavusį smūgius jam į dešinę veido pusę, atpažinimas buvo atliktas nepažeidžiant baudžiamojo proceso normų, todėl nėra pagrindo abejoti asmens atpažinimo procedūra, bei tvirtina, kad šeimos narių duoti parodymai kaltinamojo naudai galutinėje įrodymų tyrimo stadijoje, kai juos buvo atsisakoma duoti ikiteisminio tyrimo metu, kelia abejonių vertinant jų patikimumą kitų byloje surinktų duomenų kontekste, todėl jų duoti parodymai turi būti vertinami kritiškai, kaip ir teisiamajame posėdyje duotų liudytojų M. S. parodymai, kad nukentėjusiajam du smūgiai į galvą buvo suduoti iš nugaros, todėl nukentėjusysis nematė, kas jam sudavė šiuos smūgius. Taip pat, apeliantų teigimu, kritiškai turi būti vertinami ir teisiamajame posėdyje duotų liudytojo K. V. parodymai, kad jis tamsoje, iš 20 metrų, įvykio vietoje matė būtent J. P., kad buvo susistumdymas, o J. P. juos išskyrė. Be to, teismas kažkodėl padarė priešingas išvadas, aptardamas galimybę liudytojui K. V. matyti tą patį įvykį ir atpažinti asmenį iš 20 m atstumo, kai tuo tarpu nukentėjusysis matė ir įsidėmėjo užpuoliko veidą iš labai arti – per rankos atstumą, tačiau jo parodymais abejojo.
10. Nagrinėjamu atveju, nors išteisintasis ir jo gynėjas tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir atsiliepimuose į apeliacinius skundus akcentavo, kad nukentėjusiojo parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai apskritai nepatvirtina pačios nusikalstamos veikos fakto – smūgių nukentėjusiajam į galvą sudavimo fakto, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamame nuosprendyje nustatytas aplinkybes ir aptartus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad pačios nusikalstamos veikos faktui patvirtinti, priešingai nei teigė gynyba, byloje surinktų įrodymų pakanka.
11. Iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo nustatyta, kad nukentėjusysis V. G. 2021 m. rugpjūčio 21 d., 3 val. 35 min., t. y. po įvykio praėjus 4 valandoms, pareiškime nurodė, kad apie 22.35 val., atvykus į gaisravietę (duomenys neskelbtini) gaisravietę, išlipus iš gaisrinės autocisternos ir einant link gaisravietės, prie jo puolė būrys nepažįstamų asmenų. Priekyje buvo trys agresyviai nusiteikę asmenys, kurie pareiškė pretenzijas, jog ilgai buvo važiuojama į gaisravietę. Priekyje buvęs vienas iš šių trijų asmenų jam kumščiu du kartus trenkė į galvą. Tuo pačiu momentu kitas asmuo šaukė, kad „pas mus namie pagrabas“. Po šių dviejų smūgių V. G. atsitraukė, nuėjo už gaisrinės automobilio ir radijo ryšiu paprašė iškviesti policiją. Jam pradėjo svaigti galva, darytis bloga, todėl atsirėmė į automobilį. Taip jam stovint prie automobilio, vėl priėjo keli asmenys, reikšdami pretenzijas, kad jis skundžiasi policijai ir liepdami eiti gesinti gaisro. Iškart po to vienas iš jų vėl trenkė jam kumščiu tris kartus į galvą. Nei vieno iš jį užpuolusių asmenų V. G. nepažinojo, tačiau nurodė, kad pirmasis vyriškis, kuris sudavė du smūgius, buvo apie 50 metų amžiaus, 175 cm ūgio, stambaus kūno sudėjimo, galėjo būti šviesių plaukų. Kuris iš vyriškių vėliau jam sudavė tris smūgius, nežinojo (t. 1, b. l. 1–3).
Žemesnės instancijos teismas
12. 2021 m. rugpjūčio 25 d. papildomos apklausos metu nukentėjusysis V. G. patvirtino anksčiau duotus parodymus, papildomai parodė, kad po įvykio, su pažįstamų pagalba išsiaiškino, kad pirmuosius du smūgius jam sudavęs vyriškis yra J. P.. Jo suduoti smūgiai buvo labai stiprūs, jis iškart pajuto fizinį skausmą. Nors buvo su šalmu, tačiau smūgiai kliuvo į veidą. Minimų dviejų smūgių sudavimo momentu jo kolegos gaisrininkai buvo prie automobilio galo, vyniojo žarnas ir įvykio nematė. Tačiau smūgius tikrai turėjo matyti kiti šalia buvę asmenys, jie sulaikė J. P., kad nesuduotų daugiau smūgių. Nukentėjusysis patvirtino, kad vėliau suduotieji trys smūgiai buvo silpni, skausmo jam nesukėlė. Apsvaigimą pajuto būtent po pirmųjų dviejų smūgių (t. 1, b. l. 37–38).
13. 2021 m. rugsėjo 6 d. papildomos apklausos metu nukentėjusysis V. G. parodė, kad J. P. nepažinojo, bet įvykio metu įsidėmėjo jo bruožus, o padedant E. L., t. y. pastarajam iš socialinio tinklapio „Facebook“ atsiuntus trijų P. fotonuotraukas, tarp jų atpažino jam pirmuosius du smūgius sudavusį J. P.. Taip pat patikslino, kad pirmasis smūgis jam buvo suduotas į dešinįjį smilkinį, antras – kiek žemiau (š. 1, b. l. 41–42).
14. 2022 m. vasario 15 d. papildomos apklausos metu nukentėjusysis V. G. patikslino, kad po pirmų suduotų smūgių į dešinįjį smilkinį, labai trumpai buvo praradęs sąmonę, bent jau jam taip atrodė, nes trūkčiojo vaizdas, nelabai orientavosi, kas vyksta aplinkui. Teigė, jog yra įsitikinęs, kad jam pirmuosius du smūgius į smilkinį sudavė J. P., jį atpažino atpažinimo metu. J. P., kai sudavė smūgius, stovėjo veidu prieš jį. Kai po suduotų smūgių pasidarė bloga, jis nusiėmė šalmą. Po to buvo suduoti dar trys smūgiai, bet jie nebuvo stiprūs ir nesukėlė fizinio skausmo. Nukentėjusysis tiksliai negalėjo prisiminti, bet parodė, kad gali būti, jog eidamas prie greitosios automobilio, užsidėjo šalmą (t. 1, b. l. 107–108).
15. 2022 m. liepos 5 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. G. parodė, atvykęs į gaisravietę jis iš karto išlipo iš automobilio, bandė eiti link gaisravietės, nes ūkinis pastatas degė atvira liepsna. Ten jau buvo susirinkę labai daug žmonių. Prie jo pradėjo artintis trys agresyvūs asmenys, pradėjo ant jo garsiai šaukti, kad ilgai važiavo, ir jis iš karto gavo du smūgius į galvą – smilkinį. Aiškinantis, kas jį galėjo sumušti, į žmonos „Facebook“ iš E. L. gavo trijų brolių P. nuotraukas, ir iš jų atpažino J. P. – atitiko šviesūs plaukai ir veido bruožai. Jį atpažino iš veido bruožų, nes stovėjo tiesiai prieš jį, jam atrodė, kad kaltininkas yra stambaus kūno sudėjimo. Taip pat parodė, kad jis gerai mato į tolį, skaitymui reikia akinių, akinių įvykio vietoje neturėjo. Patvirtino, kad pirmas smūgis buvo 6-7 balų, toks momentinis, labai skaudus. Po smūgių į galvą, jis pasišalino iš įvykio vietos ir skambino į bendrąjį pagalbos centrą, kad būtų iškviesta policija dėl panaudoto smurto. Jam pasidarė labai bloga, pradėjo svaigti galva ir jis atsirėmė į gaisrinės automobilį. Po kiek laiko prie jo prisiartino dar trys asmenys, jie apkaltino jį dėl to, kad kvietė policijos pareigūnus, klausė, kodėl jis neina gesinti gaisro. Tada iš nugaros jam buvo suduoti dar trys smūgiai į pakaušį. Kas smūgiavo nematė, nes buvo tamsu. Kai po tų smūgių jis pradėjo po truputį atsigauti, pastebėjo, kad stovi greitoji medicinos pagalba, kuri buvo įvykio vietoje dar iki atvykstant gaisrininkams, ir kreipėsi dėl medicinos pagalbos suteikimo. Suteikus medicininę pagalbą vietoje, nukentėjusysis buvo išvežtas į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių. Nukentėjusiojo teigimu, gaisravietėje kaltininko nematė (t. 3, b. l. 79–81).
16. Papildomos apklausos 2023 m. kovo 6 d. teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. G. tvirtino, kad į petį smūgio negavo, jį sumušė J. P., įsiminė jo veidą, įvykio metu jis elgėsi agresyviai. Po to, kai buvo jam suduoti smūgiai, policijos pareigūnas jam patikrino tik girtumą, daugiau jokių klausimų neuždavė, kaltinamojo po to, kai jam buvo suduoti smūgiai, nematė. Patvirtino, kad iš pradžių jam du smūgius sudavė vienas iš trijų asmenų, viskas įvyko labai greitai, neprisiminė, kuria ranka sudavė. Vėliau, dar tris smūgius į galvą sudavė vienas iš trijų, nes atsisukęs matė, kad stovėjo gal trys asmenys. Iš tų trijų įsiminė, kad vienas buvo labai jaunas, antras jaunas, o trečias gal iki 50 metų. Jis stovėjo atsirėmęs į automobilį atsirėmęs, ir jam iš nugaros sudavė tris smūgius į galvą (t. 4, b. l. 56–57).
17. Atsižvelgdamas į aptartus nukentėjusiojo V. G. parodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nukentėjusiojo parodymai dėl jam suduotų dviejų smūgių į galvą, kaip 2022 m. vasario 15 d. papildomos apklausos metu ir teisiamajame posėdyje patikslino, į smilkinį, yra nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje. Tai, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje patikslino, į kurią galvos vietą jam buvo suduota, toks patikslinimas šiuo atveju nėra esminis ir nukentėjusiojo parodymų esmės neiškreipia dėl jam suduotų dviejų smūgių į galvą.
18. Iš 2021 m. gruodžio 14 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvados Nr. G1330/2021(03) nustatyta, kad, remiantis pateiktų V. G. medicininių dokumentų specialistui nurodomų įvykio aplinkybių duomenimis, V. G. mechaninių sužalojimų nenustatyta; nesant sužalojimų, nėra pagrindo kvalifikuoti sveikatos sutrikdymo masto (t. 1, b. l. 73–74).
Žemesnės instancijos teismas
19. Iš 2022 m. gegužės 18 d. Teismo medicinos konsultacinės specialisto išvados Nr. 0029-22 nustatyta, kad ekspertas, atlikęs jam pateiktų duomenų analizę, padarė tikėtiną išvadą, jog 2021 m. rugpjūčio 20 d., apie 22.35 val., (duomenys neskelbtini), esančios sodybos kieme, prie gaisrinės automobilio V. G. sudavus 2 kartus kumščiu į dešinę galvos pusę, jis patyrė fizinį skausmą, nes medicinos dokumentuose konstatuotas objektyvus paciento būklės vertinimas, kad skausmas buvo 4 balai, buvo suleisti vaistai nuo skausmo, o klinikinė diagnozė yra galvos sumušimas, Taip pat konstatuota, kad V. G. sudavus 2 kartus kumščiu į dešinę galvos pusę, V. G. galvoje nebūtinai turėjo likti mechaninių sužalojimų (t. 4, b. l. 96–100).
20. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią praktiką, kai pridėta prie bylos konsultacinė išvada, ji tiriama ir vertinama kaip ir kiti dokumentai, o jeigu teismui kyla abejonių dėl asmens, davusio konsultacinę išvadą, specialių žinių, tirtos medžiagos išsamumo, taikytų tyrimo metodų ar kitais klausimais, asmuo, davęs tokią išvadą, kviečiamas į teismo posėdį ir apklausiamas kaip specialistas (BPK 284 straipsnis).
21. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jokių esminių prieštaravimų tarp Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G1330/2021(03) ir Teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0029-22 nustatytų aplinkybių neužfiksuota. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo metu gynyba akcentavo, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam faktą, kadangi ekspertizę atlikęs ekspertas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog mechaninių sužalojimų nenustatyta, o nesant sužalojimų, nėra pagrindo kvalifikuoti sveikatos sutrikdymo masto, bei šiuo atveju pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju J. P. yra kaltinamas fizinio skausmo nukentėjusiajam sukėlimu, o ne sveikatos sutrikdymu, ir pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėjo, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad šiuo atveju iš nukentėjusiojo parodymų nustatyta, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje parodė, kad būtent nuo pirmųjų dviejų suduotų smūgių į smilkinį jis juto didelį fizinį skausmą.
22. Aplinkybę, kad nukentėjusysis skundėsi būtent galvos skausmu, rodė į smilkinį, patvirtina liudytojos slaugytojos V. P. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, iš kurių nustatyta, kad ji paties sumušimo nematė, tačiau nukentėjusysis V. G., kuris pats atėjo prie greitosios pagalbos automobilio, įvykio vietoje skundėsi galvos svaigimu, ji liepusi jam atsigulti ant žemės. V. G. jai parodė, kad yra sumuštas smilkinys. V. P. parodė, kad išoriškai sumušimo žymių (žaizdų, mėlynių) nebuvo. Nukentėjusysis jai nesakė, kas jį sumušė ir kiek smūgių sudavė, nukentėjusiajam buvo nustatytas aukštas kraujo spaudimas (t. 1, b. l. 181–182, t. 4, b. l. 24–25). Teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja R. R. parodė, kad įvykio metu matė gulintį gaisrininką, patvirtino, kad gaisrininkas rodė, jog jam sutrenkta galva į dešinę pusę (t. 4, b. l. 104). Teisiamajame posėdyje apklaustas kaip liudytojas policijos pareigūnas M. S. taip pat parodė, kad įvykio vietoje jam nukentėjusysis sakė, jog iš nugaros gavo smūgį į galvą ir nuvirto, nieko nematė ir nieko negalėjo pasakyti, kas jam galėjo tai padaryti. Išorinių sumušimo žymių ant nukentėjusiojo veido nepastebėjo. Medikė sakė, kad nukentėjusiajam yra pakilęs didelis spaudimas. Liudytojui nekėlė įtarimų nukentėjusiojo elgesys dėl to, kad prieš jį buvo pavartotas fizinis smurtas, kad jis buvo sumuštas, nes buvo matyti, kad jam kažkas buvo (t. 4, b. l. 53–54).
23. Pažymėtina, kad šiuo atveju tarp nukentėjusiojo ir liudytojo M. S. parodymų esantis netikslumas – M. S. teigimu, kad nukentėjusysis, jam būnant greitosios medicinos pagalbos automobilyje, sakė, jog išlipo iš automobilio, ir iš nugaros pajuto smūgį, bei ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamuosiuose posėdžiuose nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, kad jis smūgius gavo iš priekio, kaip teisingai padaryta išvada skundžiamame nuosprendyje, savaime nelemia išvados dėl nukentėjusiojo parodymų dėl smūgių jam į galvą sudavimo nepatikimumo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis jau pirmosios apklausos metu parodė, kad jam buvo suduoti į galvą ne tik du smūgiai, bet ir po kurio laiko dar trys smūgiai į galvą būtent iš nugaros. Todėl šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam greitosios pagalbos automobilyje buvo nustatytas itin aukštas kraujospūdis (209/136) ir padidintas pulsas (148 k/min), akivaizdu būdamas stresinės būsenos, nukentėjusysis galėjo netiksliai parodyti suduotų smūgių aplinkybes, galbūt nukentėjusiojo parodymus netiksliai suprato ir liudytojas M. S., nes nepaneigta, kad nukentėjusiajam smūgiai buvo suduoti per du kartus, ir nukentėjusysis parodė, kad antrą kartą smūgiai į galvą buvo suduoti iš nugaros, tačiau jie nebuvo stiprūs ir fizinio skausmo nukentėjusiajam nesukėlė. Taip pat nukentėjusysis dėl tos pačios priežasties galėjo ir neprisiminti, kokie asmenys buvo šalia greitosios medicinos pagalbos automobilio, juolab, kad buvo tamsus paros metas. Tačiau nagrinėjamu atveju vien tas faktas, kad liudytojas M. S. greitosios medicinos pagalbos automobilyje tikrino nukentėjusiajam neblaivumą, nepaneigia aplinkybės, jog jis neabejotinai, kaip policijos pareigūnas, ir bendravo su nukentėjusiuoju, klausė, kas šiam nutiko. Kartu pažymėtina, kad iš liudytojo M. S. parodymų nustatyta, kad J. P. vaikščiojo iš paskos, prašė nustatyti gaisrininkų neblaivumą. Kadangi J. P. buvo šalia, jam parodė ir alkotesterio parodymus, kai greitosios medicinos pagalbos automobilyje nustatė V. G. blaivumą (t. 4, b. l. 53–54).
24. Nagrinėjamu atveju skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas įvertino gynybos versiją ir dėl to, kad V. G. konflikto metu dėvėjo šalmą, todėl nebuvo objektyvios galimybės suduoti kumščiu smūgių į smilkinį, bei pagrįstai nesutiko su tuo, kad šalmas dengė smilkinį. Kaip teisingai nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, šalmas dar iki bylos perdavimo teismui buvo sunaikintas, todėl nebuvo galimybės atlikti eksperimentą ir patikrinti, ar yra objektyviai įmanoma V. G. dėvint šalmą kumščiu suduoti jam į smilkinį. Tačiau iš byloje esančio daiktų apžiūros protokolo ir jo priedo foto lentelės nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėtas V. G. pateiktas šalmas. Šalmas išmatuotas, užsidėjus V. G. šalmą ant galvos, bei nustatyta, kad šalmas smilkinio nedengia. Teisiamajame posėdyje liudytoja tyrėja S. D. parodė, kad nukentėjusysis tyrėjos paprašytas užsidėjo šalmą ir, kiek prisiminė, užsidėdamas šalmą, V. G. šalmo dydžio nesireguliavo. Nors tyrėja patvirtino, kad kaltinamojo kumštis ir šalmu nedengiama smilkinio vieta nebuvo išmatuoti (t. 4, b. l. 21–22), tačiau iš fotolentelėje užfiksuoto vaizdo, kuriame V. G. yra užsidėjęs šalmą, nustatyta, kad šalmas smilkinio nedengia, todėl fiziškai yra įmanoma kumščiu suduoti į šalmu nedengiamą smilkinį. Taip pat pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atkreipė dėmesį į teisiamajame posėdyje gynėjo pareikštą pastabą, jog iš byloje esančios fotolentelės (t. 1, b. l. 100–104), kurioje užfiksuotas V. G. dėvintis šalmą, matyti, kad šalmas uždėtas neteisingai, t. y. paliekant pernelyg daug vietos priekyje, bei pagrįstai įvertino, kad ši aplinkybė savaime nelemia išvados, jog smūgiai V. G. negalėjo būti suduoti jam dėvint šalmą, nes, kaip jau aptarta, tyrėja S. D. patvirtino, jog nukentėjusysis, dėdamasis šalmą, jo nesireguliavo, t. y. nesistengė padaryti šalmo laisvesnio. Be to, kaip jau aptarta, nukentėjusysis jau įvykio vietoje V. P. nurodė, jog jam buvo suduota į smilkinį. Tai, kad nukentėjusysis rodė, jog jam sutrenkta galva į dešinę pusę, teisiamajame posėdyje patvirtino ir išteisintojo prašymu apklausta liudytoja R. R.. Be to, šiuo atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai į smilkinį ir dėl to, kad V. G., dirbdamas ugniagesiu ir darbo funkcijoms atlikti nešiodamas šalmą, prieš nurodydamas, kad jam buvo suduota į smilkinį, o ne į kitą, visiškai neuždengtą veido vietą, puikiai būtų įvertinęs situaciją dėl to, ar šalmas dengia smilkinį ar nedengia, todėl logiška, kad būtent šios vietos nebūtų nurodęs ir pats nukentėjusysis.
25. Atsižvelgdamas į aptartų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aptariamo įvykio metu nukentėjusiajam V. G. buvo suduoti du smūgiai kumščiu į dešinę galvos pusę, ir dėl to V. G. buvo sukeltas fizinis skausmas. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad būtent išteisintasis J. P. 2021 m. rugpjūčio 20 d., apie 22.35 val., (duomenys neskelbtini) esančios sodybos kieme, prie gaisrinės automobilio, konflikto metu tyčia kumščiu sudavė du kartus V. G. į dešinę galvos pusę ir tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam V. G. fizinį skausmą.
26. Ikiteisminio tyrimo metu išteisintasis J. P. pasinaudojo teise neduoti parodymų ir parodymus duoti atsisakė. Ir šiuo atveju aplinkybė, kad išteisintasis J. P. pasinaudojo jam, kaip įtariamajam, suteikta teise atsisakyti duoti parodymus, savaime nepatvirtina jo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo. Teisiamajame posėdyje išteisintasis J. P. kaltu neprisipažino ir parodė, kad būnant laidojimo namuose brolis iš kaimyno gavo pranešimą, jog dega namai. Jiems nuvažiavus į vietą, viskas degė atvira liepsna. Stovėjo greitoji pagalba, buvo daug žmonių. Jis skambino ir kvietė gaisrinę, visi skambučiai yra užfiksuoti. Gaisrinė iš pradžių nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą, nors gaisras buvo kitoje vietoje. Kai atvažiavo gaisrinė, priėjo jo brolis V. P., jis ir dar kitas brolis V. P.. Iš gaisrinės išlipo V. G., atsistojo ir žiūrėjo. Tada jo brolis V. P., kuris buvo šiek tiek išgėręs, dešine ranka trenkė V. G. į petį ir jam pasakė: „eik „pydare gesinti gaisro, ko stovi“. V. P. tikrai negalėjo pataikyti V. G. į galvą, nes šį epizodą aiškiai matė jis pats, jis juos ir išskyrė, tai matė ir kitas brolis. V. G. po smūgio nenuvirto, o pasiėmė raciją ir skambino, kvietė policiją. Šį epizodą matė ir kiti šalia stovėję žmonės – J., S. J., kurie yra iš (duomenys neskelbtini), K. V., kuris yra iš (duomenys neskelbtini), R. R., kuri gyvena (duomenys neskelbtini). Jis pats taip pat kvietė policiją, nes kilo įtarimų dėl gaisrininko V. G. blaivumo, kadangi labai aiškiai matėsi kurioje vietoje yra gaisras, o gaisrininkai nuvažiavo visai į kitą vietą. Išteisintojo teigimu, jeigu ikiteisminis tyrimas būtų atliktas tinkamai, jau tuomet būtų paaiškėję, kad jis nėra kaltas. Jis neatstojo nuo policininkų, kol jie nepatikrino visų (duomenys neskelbtini) gaisrininkų blaivumą. Išteisintojo nuomone, nukentėjusysis susimokė su L. pasipelnyti, nes visi kalbėjo, kad V. G. be 10 000 Eur neatleis. Išteisintojo teigimu, jis kartu su policijos pareigūnais ėjo prie greitosios pagalbos automobilio. V. G. gulėjo greitosios pagalbos automobilyje, iš pradžių medikė neleido tikrinti jam girtumo. Po maždaug 10 minučių, patikrinus V. G. neblaivumą, paaiškėjo, kad jis yra blaivus. Prie greitosios pagalbos automobilio stovėjo ir bendravo su nukentėjusiuoju, jam sakė „pūsi į alkotesterį ir pasitikrinsi blaivumą“. Išteisintojo įsitikinimu, nukentėjusysis matė jį, tačiau pareigūnams neparodė ir nepasakė, kad tai jis jį sumušė. Įvykio vietoje jis pasakė, kad visi gaisrininkai išeis iš darbo, nes jie traukė kanalizaciją 30 minučių, nebuvo tinkamai pasiruošę gesinti gaisro. Degė kaltinamojo tėviškė, todėl jis buvo labai emocingas, piktas, tačiau nesimušė. Po gaisro skambino ir L., ir K., nes ketino paduoti gaisrininkus į teismą dėl netinkamai gesinto gaisro. Vėliau minties bylinėtis atsisakė, nes toks buvo priešmirtinis motinos noras. Išteisintasis parodė, kad jis nuolat šaukia – toks jo charakteris, tačiau tai nereiškia, kad jis vartoja smurtą. Jis klausėsi byloje esančio garso įrašo, tame įraše nėra užfiksuota jo balso, ir jis nežinojo, kas ten šaukė. Jo brolis V. P. atrodo panašiai kaip jis – panašaus ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, nors gal kiek ir stambesnis, šviesių plaukų.
27. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo V. P. parodymų nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 20 d. buvo gaisras jo tėvų sodyboje. Kai atvyko ugniagesiai, jis stovėjo sodybos kieme. Liudytojas su broliais buvo kairėje ugniagesių mašinos pusėje, t. y. vairuotojo pusėje. Iš jos išlipo ugniagesiai ir žiūrėjo į gaisravietę. Vieni ugniagesiai kažką darė prie mašinos, o vienas stovėjo ar kalbėjo radijo ryšiu. Liudytojas su broliais priėjo ir sakė, kad gesintų gaisrą, o ne stovėtų ir žiūrėtų į gaisravietę. Gaisrininkas kažką piktai atsakė, kad nevadovauti ar panašiai. Brolis V. P. jį pastūmė, o kitas brolis J. P. V. P. nuo gaisrininko nustūmė ir broliai atsitraukė. Pažymėjo, kad brolis V. P. nesudavė ranka gaisrininkui į petį, o jį pastūmė. Po pastūmimo gaisrininkas nenukrito. Jis buvo su šalmu. J. P. juos išskyrė, kad neįvyktų kažkoks konfliktas. V. P. nuo gaisrininko buvo per rankos atstumą, kai jį stūmė. Po to gaisrininkai toliau darbavosi prie gaisravietės, o tas ugniagesys toliau kalbėjo radijo ryšiu ar telefonu. Vėliau atvažiavo pareigūnai. Ugniagesio pastūmimo metu liudytojas buvo šalia per vieną-du žingsnius. Vėliau buvo su broliais gaisravietėje netoli gaisrinės mašinos, kieme 20 metrų atstumu, su pareigūnais bendravo, vaikščiojo. Kažką girdėjo, kad gaisrininkas blogai pasijuto gaisro gesinimo metu, tik dėl ko jis pasijuto blogai, neaišku. Paskui, po kelių dienų sužinojo, kad gaisrininkas yra sumuštas, buvo iškelta baudžiamoji byla. Paaiškino, kad nesutiko parodymų duoti ikiteisminio tyrimo metu, nes nepasitikti ikiteisminio tyrimo institucijomis (t. 4, b. l. 104–105).
28. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojo K. V. parodymų nustatyta, kad jis tiek, kiek pažįsta J. P., tiek ir kitus kaimo gyventojus. Parodė, kad tą dieną, grįždamas iš darbo sunkvežimiu, tamsoje pamatė didelę pašvaistę. Parvažiavęs į namus ir pamatęs, kad kitoje kaimo pusėje dega, lengvuoju automobiliu nuvyko į gaisravietę. Ten buvo labai daug žmonių. Nuėjo arčiau gaisro pažiūrėti, kas vyksta. Jau degė atvira liepsna, buvo policijos mašina, gaisrinė. Pamatė, kad buvo susistumdymas, kažkoks žmogus priėjo pakėlęs dvi rankas ir stūmė gaisrininką, gaisrininkas su tuo žmogumi susikibo. Atpažino J. P., kuris rankomis išskyrė gaisrininką ir kitą asmenį, apsirengusį civiliais rūbais. Gaisrininkas buvo su šalmu, o kas buvo kitas žmogus, pasakyti negalėjo. Įvykį stebėjo gal iš 20 metrų atstumo. Gaisrininkas stovėjo už gaisrinės automobilio kelių metrų atstumu. Matė, kad J. P. išskyrė asmenis, tačiau nematė, ką veikė J. P. iki asmenų išskyrimo. Nežiūrėjo, ką J. P. veikė ir po asmenų išskyrimo. Nurodė, kad jo niekas neklausė apie tą incidentą, todėl niekam anksčiau ir nepasakojo. Vėliau jo P. paklausė, ar jis buvo gaisre. Pasakė, kad buvo užvažiavęs. Klausė jo, ar jis matė, kas ten įvyko. Pasakė, kad matė ir, kad ten nieko nebuvo. J. P. buvo su kostiumu, jį pažįsta iš eisenos (t. 4, b. l. 105–106).
29. Iš aptartų išteisintojo J. P. parodymų nustatyta, kad jis, neigdamas nukentėjusiajam V. G. sudavęs du smūgius į galvą, teigė, jog jo brolis V. P. dešine ranka trenkė V. G. į petį, jis juos išskyrė. Liudytojas V. P. teigė, kad jo brolis V. P. dešine ranka pastūmė V. G. į kairį petį, J. P. juos išskyrė. Liudytojas K. V. parodė, kad buvo susistumdymas, ir jis matė, kaip gaisrininkas susikibo su žmogumi, J. P. rankomis išskyrė gaisrininką ir kitą asmenį. Šiuo atveju tiek išteisintasis, tiek ir liudytojai V. P. bei K. V. skirtingai parodė dėl to, ar nukentėjusiajam buvo suduota į petį, ar jis buvo pastumtas, ar vyko susistumdymas. Nukentėjusysis aplinkybę, kad jam buvo suduota į petį, neigė, tvirtino, kad pirmą kartą jam buvo suduoti du smūgiai į smilkinį, o kitą kartą suduoti trys smūgiai į galvą iš nugaros, kurie fizinio skausmo nesukėlė. Tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad pats nukentėjusysis parodė, jog įvykio vietoje buvo daug žmonių, prie jo puolė būrys nepažįstamų asmenų, buvo šurmulys, sudaro pagrindą manyti, kad galbūt tarp asmenų vyko ir momentinis susistumdymas, kurio metu buvo kontaktas su nukentėjusiuoju, kurį išteisintasis ir minėti liudytojai įvertino ir apibūdino subjektyviai. Tačiau tai, kad, liudytojų teigimu, jie matė tik susistumdymą, ir tokie parodymai iš esmės patvirtina išteisintojo parodymus, kad jis tik išskyrė brolį ir nukentėjusįjį, visiškai nepaneigia nustatyto fakto, kad nukentėjusiajam buvo suduoti ir du smūgiai į galvą, o susistumdymas su nukentėjusiuoju galėjo būti jau po to, kai nukentėjusiajam buvo suduoti du smūgiai į galvą, todėl nukentėjusysis galėjo net nesureikšminti šios aplinkybės, nes po suduotų dviejų smūgių į galvą jam pasidarė negera. Be to, kaip nukentėjusysis parodė, jam buvo suduoti ir dar trys smūgiai į galvą iš nugaros, kai jis jau ir taip nuo pirmųjų dviejų suduotų smūgių apsvaigo, ir trumpam galbūt buvo praradęs ir sąmonę, todėl nepaneigta, jog nukentėjusysis galėjo būti dar ir pastumtas ar įvyko momentinis susistumdymas, kaip parodė minėti liudytojai, o kartu su kitais asmenimis buvo ir J. P., kuris, liudytojų teigimu, atitraukė brolį V. P. nuo nukentėjusiojo. Pažymėtina, kad apie tai, jog atvažiavus gaisrinės automobiliui, prie jo vyko šurmulys, buvo keletas asmenų ir įvyko staigus momentinis susistumdymas, į kurį jis net nekreipė dėmesio, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir greitosios medicinos pagalbos paramedikas liudytojas A. R., taip pat parodė, kad nukentėjusysis jam nesakė, kas jį sumušė. Liudytojas teisiamajame posėdyje gerai įvykio aplinkybių nebeprisiminė, nes praėjo daug laiko, tačiau, perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas patvirtino, kad jo duoti parodymai yra teisingi (t. 1, b. l. 178–179, t. 4, b. l. 22–24). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju išteisintojo prašymu teisiamajame posėdyje buvo apklausta kaip liudytoja ir išteisintojo giminaitė R. R., tačiau ji neparodė, to, ko nematė, t. y., ji neparodė, ar J. P. dalyvavo ar nedalyvavo susistumdyme ir panašiai. Priešingai, ji parodė, kad buvo priėjusi prie gulinčio gaisrininko, kaip medikė, klausė, ar nereikia padėti, gaisrininkas jai parodė, kad jam sutrenkta į dešinę galvos pusę. Gaisrininkas jai nesakė, kas jam trenkė ir prie kokių aplinkybių (t. 4, b. l. 104). Taip pat išteisintojo prašymu teisiamajame posėdyje buvo apklausta kaip liudytoja ir D. J., tačiau ji taip pat parodė, kad konflikto nematė, kad matė tik tai, jog namas baigė sudegti, ir dėl to žmonės reiškė nepasitenkinimą (t. 4, b. l. 176–177). Ir šiuo atveju, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas dar kartą atkreipia dėmesį, kad liudytojai V. P. bei K. V. galėjo matyti tik konkretų momentą dėl susistumdymo, t. y. liudytojai V. P. bei K. V. parodė tai, ką matė, ir pagal jų parodymus, tuo momentu, kai jie matė J. P., J. P. nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad liudytojai V. P. bei K. V. davė neteisingus parodymus dėl to, ką jie patys matė, tačiau jų parodymai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų būtent dėl to, kad jam buvo suduoti ir du smūgiai į galvą (smilkinį).
30. Kaip jau aptarta, iš nukentėjusiojo V. G. parodymų nustatyta, kad jis įsitikinęs, jog jam du smūgius į galvą sudavė būtent J. P.. Tačiau nagrinėjamu atveju aplinkybės, kad nukentėjusiajam du smūgius į galvą sudavė būtent išteisintasis J. P., nematė ir kiti iš byloje apklausti liudytojai.
31. Tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek iš teisiamajame posėdyje duotų ugniagesio liudytojo S. L. parodymų nustatyta, kad sodyboje daug buvo pašalinių asmenų, visi buvo pikti, šaukė, jis nukentėjusiojo V. G. sumušimo fakto nematė, apie nukentėjusiojo sumušimą sužinojo iš kitų ugniagesių, tačiau, kas jam sudavė smūgius į galvą, neminėjo (t. 1, 113–114, t. 3, b. l. 82). Tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek iš teisiamajame posėdyje duotų ugniagesio liudytojo E. L. parodymų nustatyta, kad jis taip pat nematė, kas sumušė nukentėjusįjį V. G.. Prie jo buvo priėjęs iš matymo pažįstamas J. P., jis buvo agresyviai nusiteikęs, priekaištavo, kad visi gaisrininkai atvažiavo girti, be vandens, sakė, kad atleis iš darbo, klausė per kiek laiko išleidžia vandenį, ir tuo metu jis apsiramino. Papildomos apklausos metu E. L. papildė, kad vėliau bendravo su nukentėjusiuoju telefonu, nukentėjusysis V. G. klausė, kieno sodyboje buvo gaisras, ir jis pasakė, kad gaisras buvo P. sodyboje. Jis „Facebook“ surado P. nuotraukas ir nusiuntė nukentėjusiajam. Tada V. G. pasakė, kad jį sumušė žilas vyras, jis atpažįsta J. P. kaip jį sumušusį asmenį (t. 1, b. l. 119–120, 123, t. 3, b. l. 83–84). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje liudytoja V. N. parodė, kad ji taip pat nematė, kas sumušė V. G., ji gaisrą stebėjo nuo kalniuko, šalia stovėjo greitosios medicinos pagalbos automobilis, jo vairuotojas pasakė, kad išlipo iš automobilio gaisrininkas ir jam buvo suduoti smūgiai, jis nesakė, ar pats matė įvykį (t. 1, b. l. 128–129, t. 3, b. l. 81). Tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duotų liudytojo G. G. parodymų nustatyta, kad jis atvažiavo į gaisro vietą pirmuoju automobiliu, juos pasitiko sodybos savininkų giminaičiai, t. y. J. P., jo brolis, jie buvo pikti, pasitiko šūksniais, kad per ilgai važiavo. Jam matant, prie jų niekas nepuolė ir smūgių nesudavė, sodyboje buvo ir daugiau asmenų. Liudytojas jokio konflikto tarp sodyboje buvusių asmenų ir V. G. nematė, vėliau tik sužinojo, kad buvo sumuštas V. G. (t. 1, b. l. 134–135, t. 143–144). Tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek iš teisiamajame posėdyje duotų ugniagesio liudytojo E. R. parodymų nustatyta, kad jam atvažiavus, J. P. priekaištavo, jog ilgai važiavo, buvo agresyviai nusiteikęs. Tuomet pribėgo kitas asmuo, pasakė, kad čia yra „(duomenys neskelbtini) mašina“, ir J. P. pasitraukė. Apie tai, kad sumuštas V. G., sužinojo tik vėliau. Kas jį sumušė, ir prie kokių aplinkybių, jam nežinoma (t. 1, b. l. 140–141, t. 3, b. l. 81–82). Iš ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje duotų ugniagesio liudytojo K. T. parodymų nustatyta, kad jis atvyko į įvykio vietą kartu su ugniagesiu V. G.. Prieš tai pranešime buvo nurodytas, kad gaisras yra kitame kaime, po to buvo gautas patikslinimas. Prie jo jokių konfliktų nebuvo, buvo nepasitenkinimas, kad per ilgai važiavo. Jis darbavosi prie gaisrinės automobilio galo. Prie jo priėjo stambaus sudėjimo vyras, už jį gerokai aukštesnis, jo veido bruožų neįsidėmėjo, nes buvo tamsu. Jis pasakė: „mažai gavai, tu daugiau čia nedirbsi“. Liudytojas jam pasakė, kad jį su kažkuo supainiojo, nes jis negavo ir nieko nežino. Tada vyriškis nuėjo. Kur tuo metu buvo V. G., liudytojas nematė. Vėliau sužinojo, kad buvo sumuštas V. G.. Teisiamajame posėdyje liudytojas K. T. patvirtino, kad prie jo buvo priėjęs ne J. P., jį matė, bet J. P. jam nieko nesakė. Taip pat parodė, kad V. G. yra emocionalus žmogus, su juo yra buvo konfliktų ir su kolegomis, ir net iki susistumdymo (t. 1, b. l. 146–147, t. 3, b. l. 144–145). Iš ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje duotų ugniagesio liudytojo D. V. parodymų nustatyta, kad jis jokio konflikto nematė, jam niekas jokių pretenzijų nereiškė. Vėliau sužinojo, kad buvo sumuštas V. G., pats su juo nebendravo (t. 1, b. l. 152–153, t. 3, b. l. 145). Iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotų liudytojo S. P. parodymų nustatyta, kad įvykio vietoje buvo daug žmonių, nėjo net įvažiuoti į kiemą, tuo metu gaisrininkai dar nebuvo atvykę, ūkinis pastatas degė atvira liepsna. Tik vėliau atvažiavo gaisrinės automobiliai, jis prie jų nėjo, nes jam pasidarė bloga, prie jo priėjo greitosios medicinos pagalbos vairuotojas ir nuvedė jį į greitosios medicinos pagalbos automobilį. Prie automobilio pamatė gulintį gaisrininką. Gaisrininkas pasakė, kad jam kažkas sudavė, bet nepasakė kas (t. 1, b. l. 163–164, t. 3, b. l. 144). Iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotų liudytojo M. L. parodymų nustatyta, kad jis kartu su tėčiu važiavo į gaisrą, per radijo ryšį išgirdo, kad prieš gaisrininką buvo pavartotas fizinis smurtas. Įvykio vietoje telefonu filmavo gaisrą, girdėjo, kad kažkas iš namiškių sakė, jog dabar prisidirbom, ar kažką panašaus. Tas vyras buvo aukštas stambaus kūno sudėjimo, jis aktyviai dalyvavo gesinant gaisrą. Liudytojas jokių muštynių nematė, tik girdėjo iš žilais plaukais buvusio vyriškio grasinimus, kad atleis gaisrininkus iš darbo (t. 1, b. l. 190–191, t. 82–83).
32. Aptarti liudytojų parodymai patvirtina patį faktą, kad nukentėjusysis V. G. įvykio metu buvo sumuštas, tačiau nė iš vieno liudytojo parodymų nenustatyta, kad nukentėjusįjį sumušė būtent išteisintasis J. P.. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ne tik iš liudytojų, bet ir iš nukentėjusiojo parodymų nustatyta, kad įvykio vietoje buvo daug žmonių, buvo šurmulys, kad ne tik J. P., bet ir kiti įvykio vietoje buvę žmonės buvo pikti ir reiškė pretenzijas dėl to, kad gaisrininkai ilgai neatvažiavo į gaisro vietą, todėl manė, kad gaisrininkai gali būti neblaivūs, nes nuvažiavo ne į tą kaimą. Šiuo atveju ir garso bei vaizdo įraše užfiksuotas vaizdas ir pokalbis nepaneigia, kad įvykio vietoje buvo nemažai žmonių, to, kad ne tik J. P., bet ir kiti įvykio vietoje buvę asmenys manė, kad gaisrininkas gali būti girtas, tai girdima ir iš moters, kad „girts“, kitas asmuo nesuprato apskritai, kodėl gaisrininkas gulėjo, manė, kad jis apvirto: „gul be sąmonės ble prisidirba“ (t. 1, b. l. 50–51). Ir šią paskutinę frazę galima suprasti būtent taip, kad žmonės manė, jog būtent gaisrininkas „prisidirbo“, nes į įvykio vietą atvyko neblaivus. Šiuo atveju iš liudytojo M. L. parodymų nustatyta, kad jis girdėjo, jog kažkas iš namiškių sakė, jog dabar prisidirbom, ar kažką panašaus, t. y., iš liudytojo parodymų būtų galima suprasti, kad jis girdėjo, jog giminaičiai kalbėjo, jog iš jų kažkas prisidirbo, o ne gaisrininkas. Tačiau, kaip matyti iš liudytojo M. L. parodymų, jis pats netiksliai viską girdėjo, t. y., kaip iš tikrųjų buvo sakoma – ar „prisidirba“ (gaisrininkas) ar prisidirbom (giminaičiai). Tačiau bet kokiu atveju aptarti duomenys neparodo J. P. veiksmų.
33. Apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė kaip pagrįstu įrodymu asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuotais duomenimis, iš kurių nustatyta, kad nukentėjusysis V. G. atpažino išteisintąjį J. P. kaip jam į galvą du smūgius sudavusį asmenį, nes BPK 192 straipsnyje nurodyta atpažinimo procedūra buvo atlikta tinkamai. Nukentėjusiojo nurodyti J. P. apibūdinantys požymiai iki pamatant J. P. iš nuotraukos iš esmės sutapo su atpažinimo protokole nurodytais J. P. apibūdinančiais požymiais.
34. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad būtent pati atpažinimo procedūra ir jos rezultatai kelia abejonių. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad nukentėjusysis V. G. teisiamajame posėdyje aiškindamas aplinkybes, susijusias su vėlesnių trijų smūgių, dėl kurių niekam pretenzijų neturi, jam sudavimo ir pats nurodė, kad jam sudavusių asmenų nematė būtent dėl to, kad buvo tamsu. Šuo atveju, kaip parodė V. G., jam buvo suduoti ir dar trys smūgiai į galvą netrukus po to, kai jis gavo pirmuosius du smūgius. Todėl, nors nukentėjusysis tvirtino, kad jis įsiminė J. P., nes jis buvo labai arti, tačiau šiuo atveju yra pagrindo abejoti tuo, kad V. G. galėjo gerai įsidėmėti J. P. veido bruožus būtent iš arti, juolab, kai buvo tamsu. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. G. parodė, kad jis gerai mato būtent į tolį, bet ne iš arti, o įvykio vietoje buvo be akinių. Nukentėjusysis nurodė, kad jam į galvą sudavęs du smūgius asmuo buvo šviesiais plaukais, apie 175 cm ūgio ir stambaus kūno sudėjimo. Šiuo atveju pažymėtina, kad nukentėjusysis, jeigu, kaip jis teigia, gerai įsižiūrėjo į jam smūgius sudavusį asmenį, jis nei vienoje apklausoje nenurodė, kad jam sudavęs asmuo buvo pražilęs. Tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek iš teisiamajame posėdyje duotų ugniagesio liudytojo E. L. parodymų nustatyta, kad jis jau vėliau bendravo su nukentėjusiuoju telefonu, nukentėjusysis V. G. nežinojo, kieno sodyboje buvo gaisras, būtent jis pasakė, kad gaisras buvo P. sodyboje ir atsiuntė jam iš „Facebook“ P. nuotraukas. Tada V. G. pasakė, kad jį sumušė žilas vyras (t. 1, b. l. 119–120, 123, t. 3, b. l. 83–84). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju V. G. atpažinimo metu jau tiksliai žinojo, kaip atrodo J. P., o ne atpažino jį iš ypatybių, kurias buvo nurodęs iškart po įvykio. Teismas teisingai atkreipė dėmesį ir į tai, kad iš 2021 m. rugsėjo 14 d. asmens parodymo atpažinti protokolo nustatyta, jog J. P. ir V. P. yra beveik panašaus amžiaus, kūno sudėjimo, o ūgiai skiriasi labai nežymiai. Šią aplinkybę patvirtino teisiamajame posėdyje apklausta kaip liudytoja ir tyrėja B. E., kuri matė asmenis tiesiogiai. Be to, pažymėtina, iš liudytojos parodymų nustatyta, kad J. P. įtarimai ir buvo pareikšti dėl to, kad nukentėjusysis jį įvardino kaip asmenį, sumušusį jį (t. 3, b. l. 25–28). Tačiau šiuo atveju objektyviai nenustatyta, kad nukentėjusysis iš nuotraukų pats ir atpažino J. P. būtent kaip jį sumušusį asmenį, o ne dėl to, kad, subjektyviai tikėjo, jog ne kas kitas, o būtent J. P. galėjo jį sumušti, nes įvykio vietoje elgėsi agresyviausiai. Šiuo atveju iš liudytojo E. L., kuris ir pateikė nukentėjusiajam nuotraukas, parodymų nustatyta, jog jis parodė, kad būtent J. P. buvo nusiteikęs agresyviai, priekaištavo, kad visi gaisrininkai atvažiavo girti, be vandens, sakė, kad atleis iš darbo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad būtent liudytojas E. L. parodė apie atpažintojo žilus plaukus, kad jam, jo teigimu, nukentėjusysis pasakė, kad atpažįsta jį sumušusį asmenį, kuris yra žilais plaukais, nors nukentėjusysis parodė, kad jį sumušęs asmuo buvo šviesiais plaukais, bei nenurodė atpažinimui svarbios aplinkybės kaip žilumą, o kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip nustatyta iš asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuotų duomenų, ir V. P. yra pražilęs. Todėl šiuo atveju neatmestina, kad būtent liudytojas pats ar kiti asmenys, kuriems J. P. atrodė agresyviausiai, ir nurodė J. P. kaip agresyviausią asmenį, sudariusį pagrindą nukentėjusiajam manyti, kad jis ir yra tas asmuo, kuris jį sumušė. Todėl šiuo atveju, nesant liudytojų parodymų, kurie būtų matę, kad nukentėjusiajam smūgius į galvą sudavė ne kas kitas, o J. P., bei, esant abejonėms dėl to, kad nukentėjusysis objektyviai atpažino J. P. iš nuotraukų, nesudaro pagrindo daryti neginčytinos išvados, kad nukentėjusysis atpažino J. P. kaip tikrai jį sumušusį asmenį, o ne dėl savo įsitikinimo, kad jį galėjo sumušti būtent J. P.. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio vietoje buvo daug žmonių, kaip parodė pats nukentėjusysis, prie jo puolė būrys nepažįstamų asmenų, todėl akivaizdu, kad tamsoje įžiūrėti nepažįstamus veidus buvo sudėtinga, juolab, kaip jau aptarta, nukentėjusysis gerai nemato būtent iš arti. Šiuo atveju nepaneigta, kad įvykio vietoje tiek panašaus ūgio, tiek ir panašaus kūno sudėjimo asmenų buvo ne vienas. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojo K. T., pažymėtina, ne tik teisiamajame posėdyje, bet jau ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių nustatyta, kad prie jo taip pat buvo priėjęs stambaus sudėjimo vyras, už jį gerokai aukštesnis, kurio veido bruožų neįsidėmėjo, nes buvo tamsu, kuris jam pasakė: „mažai gavai, tu daugiau čia nedirbsi“, ir tai nebuvo J. P., tačiau šis asmuo taip pat buvo ir agresyvus, ir grasino atleisiąs iš darbo, bei bylos duomenimis nepaneigta, kad būtent jis ir sudavė nukentėjusiajam du smūgius į galvą. Ir šiuo atveju nustatytos abejotinos aplinkybės dėl to, ar V. G. tamsoje tikrai įsidėmėjo ir galėjo atpažinti bei atpažino J. P. iš nuotraukų, būtent iš jo veido bruožų, o ne dėl įsitikinimo, kad būtent tik J. P. galėjo jam suduoti smūgius į galvą, nes buvo agresyviausiai nusiteikę, be to, prašė nustatyti ugniagesių blaivumą, juolab, kai nukentėjusiajam įsidėmėti smūgius sudavusio asmens bruožus galėjo apsunkinti ir jo toliaregystė, sudaro pagrįstą pagrindą abejoti tokio atpažinimo pagrįstumu, o, kaip teisingai pažymėjo ir skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, tai, kad J. P. įvykio vietoje elgėsi galbūt agresyviau, nei kiti buvę asmenys, kurie taip pat buvo pasipiktinę dėl to, kad ugniagesiai ilgai neatvyko į įvykio vietą, reikalavo, kad būtų patikrintas ugniagesių neblaivumas, savaime neleidžia daryti išvados dėl J. P. polinkio į smurtą, jog jis ir vartojo ar galėjo vartoti smurtą.
35. Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nenustatyta esminių prieštaravimų, kurie būtų lėmę neteisingo sprendimo priėmimą, bei, atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų duomenų visumą, taip pat, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, kad visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad būtent išteisintasis J. P. 2021 m. rugpjūčio 20 d., apie 22.35 val.,. (duomenys neskelbtini) esančios sodybos kieme, prie gaisrinės automobilio, konflikto metu tyčia kumščiu sudavė du kartus V. G. į dešinę galvos pusę ir tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam V. G. fizinį skausmą, todėl J. P. išteisintinas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, pagrįstai ir teisėtai.
36. Kartu pažymėtina, kad šiuo atveju, atsižvelgiant į nukentėjusiojo V. G. nuoseklius ir iš esmės vienodus parodymus dėl jam suduotų smūgių į galvą fakto, kurių nepaneigia ir kiti aptarti duomenys, tačiau neįrodžius, kad šiuos smūgius sudavė būtent J. P., bei į tai, jog buvo nustatyta, kad išteisintojo atpažinimas kelia abejonių, nėra pagrindas priimti nutartį dėl nukentėjusiojo V. G. melagingų parodymų davimo ikiteisminiame tyrime ir teisme.
37. Apeliaciniame skunde, prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas nevertino priteisiamų atlyginti išteisintajam išlaidų būtinumo ir pagrįstumo, neaptarė gynėjo pateiktų dokumentų turinio, nėra aiškūs sprendimo J. P. priteisti 6 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo motyvai, be to, teismas nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su išlaidų apskaičiavimu pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IR-184 patvirtintas Rekomendacijas dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – Rekomendacija).
37.1. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti prašomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali sumažinti proceso dalyvio prašomų atstovavimo išlaidų sumą, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodyta atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-144-222/2020). BPK 106 straipsnyje konkrečių aplinkybių, į kurias teismai, spręsdami dėl tokio pobūdžio proceso išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį), turi atsižvelgti, nedetalizavo. Rekomendacijų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, jų maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-976/2023). Taigi spręsdamas dėl išteisintam asmeniui už advokato darbo apmokėjimą iš valstybės priteistinos sumos dydį teismas atsižvelgia į bylos sudėtingumą, jos apimtį, kitas svarbias aplinkybes.
37.2. Bylos nagrinėjimo metu išteisintojo J. P. gynėjas advokatas E. Giedraitis pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, jos sudaro 7 300 Eur – 2 000 Eur už gynybą ikiteisminio tyrimo metu bei 5 300 Eur už gynybą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bei pridėjo išlaidas patvirtinančius dokumentus (t. 4, b. l. 148–174).
37.3. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė išteisintajam J. P. išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šių išlaidų dydį.
37.4. Nagrinėjamu atveju už išteisintojo gynybą ikiteisminio tyrimo metu buvo prašoma priteisti 2 000 Eur, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ikiteisminis tyrimas netruko nepagrįstai ilgai, o ikiteisminio tyrimo metu gynybos paslaugos apėmė dalyvavimą tik keliuose procesiniuose veiksmuose (apklausoje, kurios metu įtariamasis parodymus duoti atsisakė, bei asmens parodymo atpažinti procedūroje, taip pat susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga (2 tomai)), taip pat atsižvelgęs į teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, pagrįstai sumažino išteisintojo patirtas išlaidas už suteiktas advokato paslaugas iki 1 000 Eur.
37.5. Prašyme dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo nurodyta, kad išteisintojo J. P. išlaidos už suteiktas advokato paslaugas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme sudaro 5 300 Eur.
37.6. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatytas, pažymėtina, maksimalus dydis, tačiau savaime nereiškia, kad kiekvienu atveju, jeigu išlaidų dydis neviršija maksimalus dydžio, tai išlaidų suma yra teisinga ir pagrįsta. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju, nustatant išlaidų dydį konkrečioje byloje, ir būtina įvertinti bylos sudėtingumą bei apimtį, taip pat ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, kad byloje dalyvavo daug proceso dalyvių, įrodymų tyrimas iš esmės nemažos apimties (apklausti kaltinamasis, nukentėjusysis, 20 liudytojų), gynėjas aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, uždavinėjo klausimus, teikė prašymus, taip pat rinko ir teikė naujus įrodymus, paruošė motyvuotą baigiamąją kalbą, prašymų, kuriuos teismas būtų pripažinęs kaip perteklinius, nereiškė, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas išlaidų dydį, neatsižvelgė į kiekvieno teisiamojo posėdžio trukmę, kad byla dėl savo pobūdžio iš esmės nėra sudėtinga.
37.7. Prašyme dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo nurodyta, kad 2022 m. gegužės 9 d. išteisintojo išlaidos advokatui už suteiktą teisinę konsultaciją sudaro 150 Eur, 2022 m. birželio 7 d. – 150 Eur, šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, tačiau byla nėra sudėtinga, o konsultacijos truko tik po vieną valandą, todėl šios sumos mažintinos, ir už abi suteiktas konsultacijas nustatytina protinga išlaidų suma 200 Eur. Taip pat nurodyta, kad už susipažinimą su ikiteisminio tyrimo medžiaga išlaidos sudaro 300 Eur, už susipažinimą su byla teisme – 300 Eur, už informacijos rinkimą, prašymų, kurie yra išsamūs ir nepertekliniai, surašymą – 410 Eur, šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais bei, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jos yra proporcingos suteiktoms paslaugoms. Taip pat prašyme dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo nurodyta, kad išteisintojo už konsultaciją prieš ir po bylos, gynybą teisme 2022 m. gegužės 12 d. išlaidos sudarė 500 Eur, ši suma yra įskaičiuota į bendrą prašomą priteisti 5 300 Eur sumą, tačiau pažymėtina, kad 2022 m. gegužės 12 d. jokio teisiamojo posėdžio nebuvo, šių išlaidų nepatvirtina ir jokie rašytiniai įrodymai, todėl ši suma iš bendros išlaidų sumos kaip nepagrįsta išskaičiuotina. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad byla buvo išnagrinėta teisme 7 teisiamuosiuose posėdžiuose, bei kiekvieną kartą už konsultaciją prieš ir po bylos, gynybą teisiamajame posėdyje išteisintojo išlaidos sudarė po 500 Eur, šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais. Tačiau, nustatant šį išlaidų dydį, atsižvelgtina į tai, kad 2022 m. gegužės 16 d. teisiamasis posėdis buvo atidėtas, posėdžio trukmė tik 11 minučių, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios išlaidos, t. y. už gynėjo dalyvavimą teisiamajame posėdyje, kai jis buvo atidėtas bei už konsultaciją prieš ir po bylos, kartu atsižvelgiant ir į sugaištą laiką kelionėje iki teismo ir atgal, yra neproporcingos suteiktoms paslaugoms bei mažintinos iki 200 Eur. Prašyme dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo taip pat nurodyta, kad išteisintojo išlaidos už konsultaciją prieš ir po bylos, gynybą teisiamajame posėdyje 2022 m. liepos 5 d. (posėdis truko 3 val. 10 min.), 2022 m. rugsėjo 7 d. (posėdis truko 1 val. 33 min.), 2023 m. sausio 16 d. (posėdis truko 1 val. 45 min.), 2023 m. kovo 6 d. (posėdis truko 1 val. 15 min.), 2023 m. kovo 22 d. (posėdis truko 1 val. 25 min.) ir 2023 m. balandžio 13 d. (posėdis truko 2 val. 19 min. (baigiamosios kalbos)), kartu atkreiptinas dėmesys, kad konsultacijų laikas nenurodytas, sudarė po 500 Eur, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tik vienas posėdis vyko truputį daugiau kaip tris valandas, kitas posėdis – daugiau kaip dvi valandas, o kiti posėdžiai nevyko net dvi valandas, taip pat, atsižvelgiant ir į suteiktas konsultacijas prieš ir po bylos bei, į sugaištą laiką kelionėje iki teismo ir atgal, nes atskirai kelionės išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikta, į tai, kad byla nebuvo sudėtinga, nors apklausta ir nemažai liudytojų, o už prašymų surašymą advokatas išlaidas skaičiavo atskirai, ir jos pripažintos pagrįstomis bei jų dydis nustatytas atskirai, išlaidos mažintinos iki 2 000 Eur, kurios, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra proporcingos suteiktoms paslaugoms. Ir šiuo atveju, atsižvelgiant į nustatytus ir aptartus duomenis, priteista išteisintajam 5 300 Eur dydžio suma už suteiktas konsultacijas prieš ir po bylos, gynybą teisiamajame posėdyje bei sugaištą laiką kelionėje mažintina iki 3 410 Eur, ir iš viso, kartu su išlaidomis ikiteisminio tyrimo metu, nustatytina 4 410 Eur dydžio išlaidų suma. Kartu pažymėtina, kad procese patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti atlygintinos iš valstybės (kasacinė nutartus baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-648/2023).
37.8. Apeliaciniame teismo posėdyje išteisintojo gynėjas advokatas E. Giedraitis pateikė prašymą bei rašytinius įrodymus, kad išteisintojo išlaidos už atsiliepimo į nukentėjusiojo apeliacinį skundą sudaro 700 Eur (t. 5, b. l. 71–72), už atsiliepimo į prokuroro apeliacinį skundą – 500 Eur (t. 5, b. l. 88–89) bei už gynybą apeliaciniame teismo posėdyje – 300 Eur (t. 5, b. l. 97–98).
37.9. Nagrinėjamu atveju abu apeliaciniai skundai dėl kaltės atmestini, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, todėl išteisintasis turi teisę prašyti priteisti patirtas būtinąsias ir pagrįstas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju atsiliepimai į apeliacinius skundus taip pat yra viena iš išteisintojo teisių į gynybą realizavimo forma. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad gynėjas E. Giedraitis gynė išteisintąjį J. P. ir teisiamajame posėdyje, jam bylos duomenys buvo gerai žinomi, taip pat, atsižvelgiant į tai, kad abu apeliaciniai skundai dėl išteisintojo kaltės iš esmės motyvuojami tais pačiais motyvais, todėl ir atsiliepimuose į apeliacinius skundus motyvai yra iš esmės tie patys, todėl prašymas priteisti patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tenkintinas iš dalies, t. y. išlaidų dydis už abiejų atsiliepimų surašymą nustatytinas 700 Eur, bei išlaidos už gynybą apeliaciniame teismo posėdyje, kurios sudaro 300 Eur, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra proporcingos suteiktoms paslaugoms ir jos nemažintinos, todėl iš viso išteisintajam iš valstybės priteistina 1 000 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Stonkaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2023 m. balandžio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria priteista iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išteisintajam J. P. 6 300 Eur už patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Priteisti J. P. iš valstybės 4 410 Eur išlaidų už suteiktą advokatų teisinę pagalbą ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu.
Priteisti J. P. iš valstybės 1 000 Eur išlaidų už suteiktą advokato teisinę pagalbą apeliaciniame teismo procese.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nukentėjusiojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.