Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo V. M.) – laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams,

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl M. G. nežymaus sveikatos sutrikdymo) – laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė K. G. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į bausmę K. G. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. liepos 23 d. 17.15 val. iki 2022 m. liepos 25 d. 16.40 val. (dvi paros, prilyginant jas dviem laisvės atėmimo bausmės dienoms) ir suėmimo laikas nuo 2022 m. liepos 26 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. iki 2023 m. sausio 25 d.

Kardomoji priemonė – suėmimas K. G. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.

K. G. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios V. M., nustatyta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš K. G. 164,65 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai atlyginti žalai, patirtai teikiant nukentėjusiesiems V. M. ir M. G. gydymo paslaugas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5.5. Pasak apelianto, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl to, jog jis ir V. M. yra susituokę, nukentėjusioji parodymus teisme davė siekdama palengvinti jo padėtį. Mano, kad jokia moteris nebūtų sutikusi tekėti, jeigu su ja būsimas vyras būtų santykiavęs naudodamas fizinę prievartą, todėl teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios V. M. parodymus, duotus teisme.

6. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistojo K. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl K. G. kaltės padarius BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

9. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

10. Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014 ir kt.). BK 150 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį sudaro ne tik nurodyti objektyvieji požymiai, tačiau ir subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nusikalstamos veikos, nurodytos BK 149 ir 150 straipsniuose, yra padaromos tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja ar atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiuoju prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-50-511/2022).

11. Nors nuteistasis K. G. neigia tenkinęs lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nukentėjusiosios V. M. valią ir kėsinęsis santykiauti su ja analiniu būdu, pastarojo kaltę padarius BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Nukentėjusioji V. M., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, praėjus kelioms dienoms po įvykio (1 t., b. l. 76–79, šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), nurodė, kad K. G. 2022 m. liepos 23 d. prieš ją smurtavo – sudavė smūgius taksi automobilyje, parduotuvėje, prie namo laukujų durų. Grįžus į butą, K. G. ją toliau mušė, sudavė daugybę smūgių kumščiu į įvairias kūno vietas, delnais – į veidą ir galvą, keliu spyrė jai į krūtinę. K. G. jai „tiesiog vykdė egzekuciją“. Mušdamas ją K. G. kartojo, kad jai šiandien paskutinė diena, kad ją išmes pro langą. Nuo K. G. suduodamų smūgių ji vis nugriūdavo ant grindų, visą laiką verkdama maldavo, kad jis taip nesielgtų, tačiau pastarasis ją „mušė ir mušė“, tampė kambaryje už plaukų. K. G. norėjo sulaužyti jai koją, sakė, kad nukąs pirštą. K. G. ją mušė apie valandą laiko ir vis jai kartojo, prisiekinėjo, kad ją nužudys, išmes pro langą, ji negyvens, tai paskutinė jos diena. Ji buvo labai išsigandusi, manė, kad K. G. gali taip pasielgti, nes jis ilgai ją mušė ir net nemanė sustoti. Po kažkurio smūgio jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas, jai prausiantis vonioje, K. G. sudavė jai smūgį alkūne ir ji atbula įkrito į vonią bei atsitrenkė į sieną. Po to K. G. liepė jai nusirengti visus rūbus. Ji tai padarė, nes bijojo K. G. smūgių. Jai nusirengus, K. G. nusivedė ją į svetainę, ten sudavė smūgį į veidą, nuo kurio ji nugriuvo ant grindų, ir liepė jį patenkinti oraliniu būdu. K. G. ją dar patampė už plaukų, ir už plaukų laikydamas jos galvą ties jo lytiniais organais, privertė jį tenkinti oraliniu būdu. Visą tą laiką K. G. plūdo ją įvairiais žodžiais, sakė, kad ji jam šlykšti, jos nekenčia, kad ją „išniekins, net kraujai taškysis“. Po to K. G. liepė jai atsistoti veidu į langą, rankomis prispaudė prie palangės ir norėjo seksualiai ją „išnaudoti analiniu būdu“, tačiau ji pradėjo stipriai muistytis, priešintis, ir jai pavyko pasprukti. K. G. ją stipriai pažemino, norėjo išniekinti ir seksualiai – privertė jį tenkinti oraliniu būdu, būtų pasitenkinęs išprievartaudamas ją analiniu būdu, jei ji nebūtų ištrūkusi. Pažymėtina, kad byloje, be kita ko, nustatyta, jog K. G. 2022 m. liepos 23 d. vykdamas pavežėjo automobiliu sudavė nukentėjusiajai V. M. kumščiu tris kartus į veidą, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, parduotuvėje sudavė nukentėjusiajai V. M. kumščiu ne mažiau kaip vieną kartą į veidą, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, vykdamas pavežėjo automobiliu, sudavė nukentėjusiajai vieną kartą delnu į veidą, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), sudavė plaštaka nukentėjusiajai V. M. vieną kartą į veidą, ir dėl to ji nugriuvo ant žemės, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apie valandą laiko toliau smurtavo prieš nukentėjusiąją V. M., suduodamas jai daugybinius smūgius, kurių tikslus skaičius nenustatytas: kumščiu, delnu trenkė į įvairias kūno vietas, dėl to ji nugriūdavo ant žemės, tempė už plaukų, kėsinosi koja smūgiuoti į koją, įkąsti į pirštą, keliu spyrė į krūtinę, sudavė galva į galvą, vonios kambaryje alkūne trenkė nukentėjusiajai, dėl to ji įkrito į vonią ir atsitrenkė į sieną, ir atliktais smurtiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai V. M. fizinį skausmą bei padarė kraujosruvas abiejų akių apatiniuose vokuose, nosies nugarėlėje, apatinės lūpos gleivinėje, kairiame petyje, kairiame žaste, abejose šlaunyse, abiejų kelių priekiniame paviršiuje, kairėje blauzdoje, nubrozdinimus kairėje blauzdoje, sukeldamas nukentėjusiajai V. M. nežymų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis K. G. savo kaltės nukentėjusiosios atžvilgiu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, apeliaciniame skunde neginčija, prisipažįsta smurtavęs prieš V. M., kaltės dėl minėto nusikaltimo padarymo jis neginčijo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme – teisiamajame posėdyje K. G. patvirtino naudojęs fizinį skurtą prieš nukentėjusiąją V. M. ir nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes toms, kurias ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi pati nukentėjusioji.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto kaltės padarius BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, priešingai jo manymui, nepaneigia nukentėjusiosios V. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Atkreipiamas dėmesys, kad ir apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji V. M. nurodė analogiškus K. G. smurtinius veiksmus, atliktus jos atžvilgiu, be to, nurodė, kad prieš ją buvo naudojama seksualinio pobūdžio prievarta. V. M. nurodė: „Buvo oraliniu būdu, bet aš neišreiškiau noro, kad to nedaryčiau“. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad K. G. prieš tai buvo ją pastūmęs, svetainėje ji buvo nukritusi ant grindų, tuomet K. G. nusismaukė savo šortus, jo lytinis organas buvo įkištas jai į burną. Lytinis aktas truko gal tris minutes. K. G. kalbėjo apie analinį seksą, jai atsistojus, „lyg bandė“ ją pasukti, čiupo ją, po to jie ėjo į balkoną. Ji sudavė K. G. buteliu į galvą ir nuoga išbėgo pas kaimynus. Ji jautėsi blogai, buvo išsigandusi, K. G. veiksmai sukėlė jai fizinį skausmą (1 t., b. l. 106–108, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Taigi neteisus apeliantas teigdamas, kad nukentėjusioji V. M., duodama parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad ji pastarąjį oraliniu būdu tenkino savo noru, bei nieko neaiškino apie jo bandymą tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu. Kaip jau minėta, nukentėjusioji apklausos metu patvirtino, kad seksualinio pobūdžio prievarta jos atžvilgiu buvo naudojama. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji V. M. į prokuroro klausimą atsakė, jog ji ikiteisminio tyrimo pareigūnams apklausų metu davė teisingus parodymus, nemelavo, nieko nenutylėjo.

13. Nors nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu savo parodymus dėl K. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalyje, pakeitė ir ėmė teigti, kad po smurtinių K. G. veiksmų jie nusprendė užsiimti oraliniu seksu, tačiau kartu nukentėjusioji pažymėjo, jog „to norėjo K., o aš neprieštaravau tikėdamasi, kad K. nustos pykti“. Be to, atsakydama į prokurorės klausimus, nukentėjusioji nurodė, kad su tyrėja buvo pokalbis ir apie prieš ją (V. M.) panaudotą seksualinį smurtą ir ji tyrėjai tiesiog viską papasakojo. Taigi, nors nukentėjusioji tiek apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek apklausiama teisiamajame posėdyje pažymėjo, kad ji neišreiškė nenoro santykiauti su K. G. oraliniu būdu, tačiau ir nepaneigė, kad pastarasis naudojo prieš ją seksualinio pobūdžio prievartą. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, pirmiau nurodytus K. G. smurtinius veiksmus, kurie buvo atlikti iki jo lytinės aistros tenkinimo su V. M., pobūdį ir jų trukmę, nekyla abejonių, kad K. G., suvokdamas savo veiksmus, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nukentėjusiosios valią ir pasikėsino tenkinti lytinę aistrą analiniu būdu, nes nukentėjusiosios pasipriešinimas buvo palaužtas prieš tai jo paties ilgai trukusiais smurtiniais veiksmais. Nelogiška būtų manyti, kad moteris, prieš kurią buvo smurtauta ilgiau kaip valandą laiko, smurtas nebuvo nutrauktas, jis tęsėsi nenutrūkstamai (net nukentėjusiajai vonios kambaryje prausiantis kruviną veidą, K. G. jai sudavė smūgį, po kurio nukentėjusioji įkrito į vonią ir atsitrenkė į sieną), būdama sumušta, kruvina ir bijodama dėl savo gyvybės, pati savo noru seksualiai tenkintų smurtautoją, o po to, išsigandusi, nuoga bėgtų ieškoti pagalbos. Kaip minėta, nukentėjusioji teisiamajame posėdyje parodė, jog ji tenkino K. G. oraliniu būdu tikėdamasi, kad pastarasis „nustos pykti“, t. y. nebevartos prieš ją smurto. Nekyla abejonių, kad nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti K. G., nes, kaip ji nurodė, K. G. ją mušė apie valandą laiko ir vis kartojo kad ją nužudys, ji negyvens, tai paskutinė jos diena, jai „tiesiog vykdė egzekuciją“. Tai, kad nukentėjusioji buvo labai išsigandusi, bijojo dėl savo gyvybės, patvirtina ir jos veiksmai – ji, bandydama ištrūkti, išvengti tolimesnių K. G. smurtinių veiksmų, trenkė jam buteliu į galvą ir, pasinaudojusi proga, net nekreipdama dėmesio į tai, kad yra nuoga, neapsirengusi išbėgo į laiptinę ieškoti pagalbos.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus nukentėjusiosios parodymus kartu su kitais bylos įrodymais, pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nukentėjusioji V. M. parodymus teisiamajame posėdyje davė būdama suinteresuota K. G. palankia bylos baigtimi, nes ji su pastaruoju susitaikė, su juo susituokė (4 t., b. l. 92). Apygardos teismo posėdyje nukentėjusioji patvirtino, kad ji sudarė santuoką su K. G., nurodė, kad jie ir toliau bendrauja, susitinka, pasimato. Be to, nukentėjusioji teisiamajame posėdyje nurodė, kad po įvykio ji su K. G. buvo susitikusi rugsėjo mėnesį (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, K. G. paskambinęs jai paprašė, kad ji ateitų, ir ji užsiregistravo pasimatymui su juo. Patvirtino, kad po pasimatymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje ji parašė K. G. laišką. Atkreipiamas dėmesys, kad šiame laiške, V. M., be kita ko, K. G. parašė, jog labai pastarojo pasiilgo, jį myli, o dėl to, „kas liečia teismus“, nurodė parašiusi, kad jam pretenzijų neturi ir neturės, taip pat nurodė, kad, kiek įmanoma, iš savo pusės bandė viską sušvelninti. Tai dar kartą patvirtina, kad duodama parodymus pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji siekė padėti savo sutuoktiniui K. G. išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės (3 t., b. l. 177).

15. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, o kartu ir jo kaltę padarius BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, patvirtina ir liudytojos V. S. parodymai. Apklausiama teisiamajame posėdyje liudytoja V. S. nurodė, kad pas ją nuoga, susivėlusi, kruvina atbėgusi V. M. buvo šoko būsenoje, jai (V. S.) paklausus: „Koks čia gyvulys pas tave atsikraustė?“, V. M. atsakė: „Jis mane visą laiką vertė santykiauti su juo“, minėjo, kad jis vertė ją gerti, vertė santykiauti, norėjo išmesti per balkoną, sakė, kad jam sudavė buteliu per galvą ir nuo jo pabėgo. Į prokurorės klausimą liudytoja V. S. atsakė, jog „nukentėjusioji tik sakė, kad vertė ją santykiauti“, išsamesnių aplinkybių ji nepamena (4 t., b. l. 82–83). Taigi neteisus apeliantas teigdamas, jog teismas nuosprendyje klaidingai nurodė, kad V. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina liudytojos V. S. parodymai, nes V. S., pasak nuteistojo, apklausiama teisme nesakė, kad jis 2022 m. liepos 23 d. vertė nukentėjusiąją V. M. santykiauti.

16. Įvertinusi visumą surinktų įrodymų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog K. G. 2022 m. liepos 23 d., panaudojęs prieš nukentėjusiąją V. M. pirmiau nurodytą fizinį smurtą, liepė nukentėjusiajai vonioje nusirengti, nusitempė ją į svetainę, sudavė ranka nukentėjusiajai vieną smūgį į veidą, nuo smūgio nukentėjusiajai nugriuvus ant grindų, tampė ją už plaukų, laikydamas už plaukų nukentėjusiosios galvą ties savo lytiniais organais, sakydamas, kad ją išniekins, jog net kraujai taškysis, įkišo savo lytinį organą nukentėjusiajai į burną ir tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, o po to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, pasikėsino tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusiąja analiniu būdu, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiai pavyko ištrūkti. Tai, kad 2023 m. liepos 23 d. pareiškime policijai V. M. apie seksualinę prievartą neužsiminė, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, K. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką nepaneigia. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. G. kaltu ir nuteisė pagal BK 150 straipsnio 1 dalį. Tenkinti apelianto prašymą ir jį dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti nėra teisinio pagrindo.

17. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas K. G. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, taip pat skirdamas galutinę subendrintą bausmę, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, K. G. bausmė paskirta teisingai, ji nei rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta.

Dėl proceso išlaidų

18. BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-132-942/2021).

19. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. nutartimi nuteistajam K. G. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas V. Kairys. Šiaulių apygardos teisme 2023 m. balandžio 17 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma Nr. APD-2023-06676, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam K. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 116,67 Eur išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat į tai, kad K. G. yra jauno, darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad pastarojo finansinė padėtis sunki, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už K. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. G. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo K. G. valstybės naudai 116,67 Eur (vieną šimtą šešiolika eurų šešiasdešimt septynis centus) už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.