Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo L. Z. (L. Z.) atstovui advokatui Arvydui Budnikui, atsakovei A. G., atsakovės atstovui advokato padėjėjui Tomui Norviliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. Z. (L. Z.) ieškinį atsakovei A. G. dėl nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas savo ieškinį grindžia kvestionuodamas 2015-01-16 Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo iš jo vaiko išlaikymui priteistos 240 Eur dydžio kasmėnesinės periodinės išmokos. Ieškovo teigimu, jis nežinojo apie procesą, sprendimas buvo priimtas jam už akių, neįvertinus jo finansinės padėties, galimybės teikti vaikui išlaikymą bei vaiko poreikių. Tačiau teismo vertinimu tokios aplinkybės negali būti pagrindu kvestionuoti ar peržiūrėti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas, kuriuo vadovaujantis, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. Priėmus teismo sprendimą šalių ginčas laikomas išspręstu galutinai ir neginčijamai (CPK 2 straipsnis). Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, turi būti vykdoma, o įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Teismo procesinio sprendimo privalomumas reiškia, kad jame esančių nurodymų turi paisyti visi asmenys, net ir nedalyvavę nagrinėjant bylą, tuo labiau jis privalomas dalyvaujantiems byloje asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-248/2018). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95, par. 61; 2006 m. sausio 12 d. sprendimą Kehaya ir kt. prieš Bulgariją, peticijų Nr. 47797/99 ir 68698/01, par. 61). Teismui galutinai išsprendus ginčą, jo sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant teisinių santykių stabilumą.

Pažymėtina, kad teisėjas, vykdydamas teisingumą, sprendimą priima pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Iš 2015-01-16 Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimo dėl išlaikymo nepilnamečiam šalių vaikui priteisimo matyti, kad priimdamas sprendimą teismas atsižvelgė į vaiko amžių, būtinas išlaidas jo išlaikymui, minimalios mėnesinės algos, kuri sprendimo priėmimo metu buvo 300 Eur per mėnesį, dydį, į tai, kad ieškovė nenurodė vaiko poreikių, jų tenkinimui reikalingų išlaidų, nebuvo duomenų, kad vaikui reikalingos lėšos specialiųjų poreikių tenkinimui, į tai, kad sprendimo priėmimo metu ieškovas gyveno (duomenys neskelbtini), yra darbingas, nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį, duomenų apie tai, kad dėl objektyvių priežasčių negali teikti išlaikymo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas gali išlaikyti vaiką, kadangi šalims iki 2012 m. gruodžio mėnesio gyvenant kartu ieškovas rūpinosi vaiku. Darytina išvada, kad pagal turimus duomenis teismas įvertino tiek vaiko poreikius, tiek šalių galimybes juos tenkinti. Atsakovas teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė, todėl teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir privalomas, nei byloje dalyvaujantys asmenys, nei bylą nagrinėjantis teismas neturi teisės jo kvestionuoti. Esant nurodytoms aplinkybėms, visi ieškinio argumentai, susiję su 2015-01-16 sprendimo teisėtumo ginčijimu, yra atmestini, o būtinybę keisti priteisto išlaikymo dydį ieškovas turėjo įrodyti remdamasis įstatyme ir teismų praktikoje numatytomis sąlygomis išlaikymo dydžio sumažinimui - pasikeitusia savo ar atsakovės turtine padėtimi arba sumažėjusiais vaiko poreikiais.

Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė pasikeitusia savo finansine padėtimi. Sprendžiant dėl išlaikymo dydžio sumažinimo šiuo pagrindu, turi būti nustatyta, ar nuo 2015-01-16 teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovo nepilnamečio sūnaus išlaikymui priteistas 240 Eur per mėnesį išlaikymas, priėmimo dienos pablogėjo ieškovo turtinė padėtis.

Nors ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad jo sveikatos būklė, lyginant su 2015 metais, kai buvo priimtas teismo sprendimas dėl vaiko išlaikymo, yra pablogėjusi, tai savaime nereiškia, kad pablogėjo ir jo turtinė padėtis. Iš į bylą pateiktos mokesčių įmokų per metus ataskaitos matyti, kad 2015 m. bendras ieškovo pajamų koeficientas buvo 3 472 svarai sterlingų, kas pagal to metų valiutų kursą sudarė 4457,57 Eur. Iš pateiktos 2019-06-19 Užimtumo ir socialinių išmokų tarnybos pažymos matyti, kad šiuo metu ieškovo gaunama išmoka sudaro 128,45 svarus sterlingų, procesiniuose dokumentuose ieškovas nurodė, kad tai sudaro 550 Eur per mėnesį. Tokiu atveju jo metų pajamos yra 6600 Eur, t.y. didesnės nei 2015 m. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas nepatiria būsto išlaidų, jam nemokamą būstą užtikrina gyvenamosios vietos valstybė. Duomenų apie tai, kad tokia lengvata ieškovas naudojosi ir 2015 metais byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad jo sveikatos būklė pablogėjo tik 2016 metais, tokia aplinkybės mažai tikėtina. Taigi ieškovo turtinė padėtis, lyginant su 2015 metais, kai iš jo buvo priteistas išlaikymas vaikui, pagerėjo ne tik dėl gaunamų didesnių pajamų, bet ir dėl nepatiriamų būsto išlaidų.

Esant nustatytoms aplinkybėms, nėra galimybės daryti išvadą, kad ieškovo turtinė padėtis pablogėjo.

Pažymėtina, kad ieškinyje ieškovas savo pablogėjusią finansinę padėti grindė ir ta aplinkybe, kad turi prižiūrėti neįgalų giminaitį. Į bylą pateikė 2016 m. (duomenys neskelbtini) sveikatos ir socialinės priežiūros tarnybos išrašą, iš kurios matyti, kad V. J. (V. J.) diagnozuota (duomenys neskelbtini), kad ieškovas pusbrolio gyvenime užima svarbų vaidmenį, lydi jį pas gydytojus, padeda tvarkytis namuose. Tačiau teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nurodė, kad šiuo metu ieškovas pusbroliu nebesirūpina. Teismas, įvertinęs, kad į bylą pateikta medicininė pažyma apie ieškovo pusbrolio sveikatą nėra aktuali (2016 m.), duomenų, kad ieškovas rūpintųsi nurodytu giminaičiu ir tai turėtų įtakos jo finansinei situacijai, nėra, sprendžia, jog ieškinyje nurodytos aplinkybės neturi įtakos sprendimo dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui sumažinimo priėmimui.

Teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaiko poreikius. Pagal kasacinio teismo praktiką tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus turi būti aiškinama atsižvelgiant į CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo bei motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tačiau tėvų valdžios lygybės principas nereiškia, kad tėvas ir motina turi visiškai vienodas teises ir pareigas savo vaikams, konkrečios tėvų teisės ir pareigos vaikui priklauso nuo konkrečių bylos faktinių aplinkybių, pavyzdžiui, nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, kokia yra kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis ir pan. Šis principas reiškia, kad, esant vienodoms faktinėms aplinkybėms, tėvų teisės ir pareigos savo vaikams turi būti lygios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004). Taigi nors tėvų pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra lygios, kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia kokias galimybes teikti išlaikymą turi kiekviena šalis ir proporcingai paskirsto teiktino išlaikymo pareigas (CK 3.192 straipsnio 2 ir 3 dalys). Nustatydamas šalių turtinę padėtį, teismas turi vertinti jų gaunamas pajamas, turimą turtą bei turimų išlaikytinių skaičių. Kasacinio teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan., turi būti vertinamos vaiko interesų naudai.

Iš Nekilnojamojo turto, Juridinių asmenų registrų, VĮ Regitra išrašų matyti, kad ieškovo vardu Lietuvos Respublikoje registruoto nekilnojamojo turto, transporto priemonių, juridinių asmenų, jų akcijų, nario ar dalininko teisių, nėra. Ieškovas į bylą pateikė duomenis, kad gauna 128,45 svarų per savaitę dydžio išmoką, ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovas nepatiria būsto išlaidų. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jo poreikių patenkinimui reikia 500 Eur per mėnesį, tačiau savo išlaidų nedetalizavo. Į bylą pateikė kelis sąskaitų kvitus apie jam teikiamas televizijos paslaugas, maisto pirkimą, apie tai, kad televizijos paslaugos kainuoja iki 154,50 svarų sterlingų, kad perka papildomas paslaugas, tačiau šie įrodymai nėra pakankami išvadai, kad ieškovas patiria 500 Eur per mėnesį išlaidas savo poreikiams tenkinti. Pažymėtina ir tai, kad toks poreikis kaip TV paslaugos nelaikytinas būtinuoju, o jo tenkinimas – sudarančiu pagrindą mažinti vaikui priteistą išlaikymą. Duomenų apie kitus ieškovo išlaikytinius ar turimus finansinius įsipareigojimus į bylą nepateikta.

Iš Nekilnojamojo turto ir Juridinių asmenų registrų duomenų matyti, kad atsakovės vardu registruoto nekilnojamojo turto, juridinių asmenų, jų akcijų, nario ar dalininko teisių nėra. VĮ Regitra duomenimis, atsakovės vardu registruota viena transporto priemonė (pirmosios registracijos data -2008 m.). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir atsakovės sąskaitos išrašų duomenimis atsakovė dirba (duomenys neskelbtini), jos gaunamas atlyginimas sudaro apie 700 Eur atskaičius mokesčius. Atsakovė pateikė į bylą duomenis, kad neįgaliam šalių vaikui valstybės skiriamos išmokos sudaro 100,23 Eur per mėnesį, slaugos ir priežiūros išlaidų tikslinė kompensacija - 128,70 Eur per mėnesį, šalpos neįgalumo pensija - 198 Eur per mėnesį, išmoka, mokama kiekvienam vaikui - 60 Eur per mėnesį. Duomenų apie tai, kad atsakovė turi sveikatos problemų, kurios turėtų įtakos jos darbingumo lygiui, byloje nėra, tačiau į bylą pateikta 2019-09-30 epikrizė iš kurios nustatyta, kad 2019-06-20 atsakovė buvo konsultuota kardiologo, tiriama, bei gydoma dėl buvusio PSIP, gydoma dėl lėtinių nugaros skausmų, jai skirtas medikamentinis gydymas dėl vidutinio sunkumo depresijos.

Teismas daro išvadą, kad nuo 2015 m. atsakovės pajamos padidėjo, kadangi 2015 m. jos darbinės pajamos sudarė šiek tiek daugiau nei 400 Eur neatskaičius mokesčių. Tačiau atsižvelgtina į tai, kad didelę dalį atsakovės gaunamų pajamų sudaro išmokos, susijusios su šalių vaiko neįgalumu, specialiais poreikiais. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovės turtinė padėtis yra žymiai geresnė nei ieškovo ir ji turėtų didesne dalimi prisidėti prie vaiko išlaikymo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, turi būti nustatytos ne tik esamos šalių galimybės teikti išlaikymą vaikui, bet taip pat tai, ar šalys ėmėsi visų priemonių ir dėjo maksimalias pastangas, kad galėtų teikti vaikui reikalingą išlaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2010). Šiuo atveju, ieškovas nurodė, kad negali teikti vaikui išlaikymo dėl gaunamų mažų pajamų, tačiau neįrodė, kad ėmėsi visų priemonių ir deda maksimalias pastangas dirbti ir gauti didesnes pajamas. Pažymėtina ir tai, kad atitinkamos atsakovės galimybės yra ribotos, kadangi ji viena augina nepilnametį specialių poreikių turintį vaiką, kas objektyviai mažina jos galimybes užsitikrinti geresnę padėtį darbo rinkoje ir didesnes pajamas. Be to, remiantis kasacinio teismo praktika, turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad vaikui gyvenant su vienu iš tėvų, jis neišvengiamai patiria daugiau kasdienių išlaidų, jam tenka didesnė išlaikymo bei rūpinimosi vaiku našta, didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

Atsakovė ieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodė, kad vaiko poreikiai nuo 2015 m. išaugo, reikia daugiau lėšų maistui, drabužiams, o ypač specialiesiems vaiko poreikiams, kadangi 2017 m. šalių sūnui buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Iš į bylą pateikto neįgalumo pažymėjimo kopijos nustatyta, kad 2017-06-21 šalių nepilnamečiam vaikui nustatytas vidutinis neįgalumas, kuris pratęstas iki 2021-06-13. 2019-06-27 specialiųjų poreikių nustatymo pažymos duomenimis, šalių sūnui nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis iki 2012-06-13. Iš į bylą pateiktų 2017-02-14 ir 2019-04-19 epikrizių matyti, kad šalių sūnui būdingas aktyvumas, judrumas, nepakankama dėmesio koncentracija, netiksli kalbinė motorika, koordinacijos sutrikimai, socialinės distancijos stoka, pykčio protrūkiai, kurių metu jis gali šaukti, laužyti daiktus, žaloti save ir kitus. Jam rekomenduojamas medikamentinis gydymas, mokytojo padėjėjo pagalba, laisvalaikio užimtumo organizavimas, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir pomėgius. Taigi atsakovo atstovo argumentas, kad vaiko papildomos veiklos poreikis nepagrįstas, atmetamas. Nors išlaikymas savo prigimtimi skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016), siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu, turi būti skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Nagrinėjamoje situacijoje teismas, spręsdamas klausimą dėl būtinųjų vaiko poreikių dydžio atsižvelgia į tai, kad šalių sūnus turi specialiųjų poreikių, papildoma veikla jam rekomenduojama gydytojų, lemia vaiko raidą ir socializaciją, todėl priskirtina prie būtinųjų vaiko poreikių.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad vaiko poreikiams išleidžia apie 550-580 Eur per mėnesį: 100 Eur - maistui, 40 Eur - maistpinigiams mokykloje, 120 Eur - būsto išlaidoms (vaiko dalis), 100 Eur - drabužiams, avalynei ir patalynei, 20 Eur - sveikatos priežiūrai ir higienai, 10 Eur – kirpyklai, 10 Eur - kanceliarinės prekėms, 20 Eur - knygoms, 10 Eur - mokyklos išvykoms, 25 Eur - telefonui ir internetui, 30 Eur - pramogoms, 85 Eur - plaukimo akademijai, 10 Eur - kelionei į baseiną. Atsakovės teigimu 500 Eur kartą per metus reikia skirti vaiko kelionėms atostogų metu, 120 Eur - stomatologo paslaugoms. Teismo posėdžio metu atsakovė papildė, kad socialinių įgūdžių užsiėmimai jaunimo centre vieną kartą per savaitę kainuoja po 60 Eur per mėnesį, smulkiai motorikai lavinti būtina robotika, kuri kainuoja 40 Eur per mėnesį, tačiau dėl sunkios finansinės padėties šiuo metu vaikas robotikos nebelanko, taip pat nebelanko pianino pamokų, kurios kainavo 80 Eur per mėnesį, informacinių technologijų būrelio (35 Eur per mėnesį). Vaiko vaistai kompensuojami, tačiau už juos atsakovei tenka primokėti po 3-4 Eur. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad šalių sūnus lanko (duomenys neskelbtini) klasę, jam yra reikalinga nuolatinė švietimo specialistų pagalba, t. y. mokytojas, kuris nuolatos padėtų šalių vaikui atlikti užduotis mokykloje. Atsakovė paaiškino, kad vaiko lankoma mokykla neturi lėšų teikti šių paslaugų ir siūlo atsakovei pačiai samdytis specialistą. Tokia pamoka kainuotų 200 Eur per mėnesį.

Vaiko išlaikymui priteistiną sumą teismas nustato įvertinęs konkretaus vaiko poreikius, tėvų turtines galimybes, tačiau ši teismo pareiga negali būti tapatinama su pareiga teismo procesiniame sprendime detaliai įvardyti, kokia pinigų suma turi būti skiriama konkretaus vaiko poreikio tenkinimui (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1577-930/2017).

Teismo vertinimu, atsakovės nurodyti būtinieji vaiko poreikiai maistui, drabužiams ir avalynei, buities prekėms, sveikatos ir higienos prekėms, mokyklos reikmėms, ryšio išlaidoms, kelionėms (atostogoms), pramogoms, nors ir nėra įrodyti į bylą pateiktais duomenimis, tačiau, atsižvelgiant į prekių ir paslaugų kainas, yra realios ir protingo dydžio. Atsakovė nepateikė į bylą duomenų apie patiriamas būsto išlaidas, mokamus nuompinigius, todėl teismas prie būtinųjų vaiko poreikių priskaičiuoja tik komunalinių paslaugų mokesčius, tačiau spręsdamas dėl ieškovo mokėtino išlaikymo vaikui, įvertina tai, kad būtent atsakovė užtikrina vaiko teisę į būstą.

Įvertinus nurodytas aplinkybes daroma išvada, kad šalių sūnaus būtiniesiems poreikiams, neįskaičiuojant popamokinės veiklos, tenkinti reikia virš 450 Eur per mėnesį. Į bylą pateikti įrodymai apie atsakovės patirtas išlaidas plaukimo treniruotėms (85 Eur per mėnesį), pianino pamokoms (80 Eur per mėnesį), informacinių technologijų būreliui (35 Eur per mėnesį), robotikai (40 Eur per mėnesį). Teismas daro išvadą, kad bendra vaiko poreikių tenkinimui reikalingų lėšų suma sudaro virš 700 Eur per mėnesį. Teismas taip pat vertina ir tai, jog vaikui reikalinga nuolatinė specialaus pedagogo pagalba.

Teismas daro išvadą, kad iš ieškovo priteistas išlaikymas vaikui gali patenkinti tik 1/3 dalį jo poreikių, todėl, atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį ir sumažinti iš ieškovo priteisto išlaikymo vaikui dydį nėra.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis.

Atsakovė teikdama atsiliepimą ir teismo posėdžio metu prašė įvertinti, kad ieškovas teikdamas ieškinį dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui sumažinimo piktnaudžiauja procesu, bet baudos skirti ji ieškovui neprašė, kadangi tai gali neigiamai paveikti ieškovo finansinę situaciją ir dar labiau pabloginti šalių sūnaus finansinę padėtį. Atsakovė savo prašymą grindžia ta aplinkybe, kad 2015-01-16 teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir įgijęs res judicata galią, todėl ieškovas turėjo kreiptis į Švenčionių rajono apylinkės teismą dėl proceso civilinėje byloje dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo atnaujinimo, o ne teikti naują ieškinį.

Remiantis kasacinio teismo suformuota praktika, teismo procesinis sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata galios (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2007; 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013). CK 3.201 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis.

Pagal formuojamą kasacinio teismo CPK 95 straipsnio normų teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento, kuriame suformuluotas prašymas, nepagrįstumas, jį pateikiant teismui, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra objektyvus elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais išoriniais jo pasireiškimo požymiais (pavyzdžiui, ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimo aplinkybėmis, jų turiniu, tarp bylos šalių kilusio ginčo pobūdžiu ir jo teisminio nagrinėjimo eiga). Piktnaudžiavimas yra ne tik tada, kai veiksmas sukelia materialinę žalą, bet ir tada, kai kenkia teisinei sistemai, objektyviai neatitinka sąžiningo elgesio standartų. Neigiami piktnaudžiavimo padariniai gali pasireikšti ne tik turtine žala, bet ir normalios proceso eigos sutrikdymu, dėl kurio, pavyzdžiui, tenka atidėti teismo posėdį ar padaryti pertrauką, nepateisinamu teismo ir šalių laiko eikvojimu svarstant piktnaudžiaujant teise pateiktus prašymus, byloje dalyvaujančio asmens neigiamais išgyvenimais ir kita jo neturtine žala, atsirandančia dėl procesinio piktnaudžiavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-915/2016). Jeigu visuma aplinkybių suponuoja, kad dalyvaujantis byloje asmuo jam įstatymo suteikta procesine teise akivaizdžiai naudojasi ne pagal paskirtį, bet siekdamas kitų tikslų (pvz., sąmoningai sukelti nepatogumų kitai šaliai, užvilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą), toks elgesys negali būti toleruojamas ir turi būti pripažįstamas piktnaudžiavimu, kaip tai apibrėžta CPK 95 straipsnyje, kartu taikant tokio veikimo teisines pasekmes. Taigi tam, kad būtų pagrindas konstatuoti piktnaudžiavimą šia teise, turi būti nustatytas aiškiai nepagrįstas šios teisės įgyvendinimas.

Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, ieškinio dėl vaiko išlaikymo dydžio sumažinimo pareiškimas, atsižvelgiant į CK 3.201 straipsnio 1 dalyje numatytą tokią galimybę, pats savaime negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tokios galimybės realizavimas nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovo piktnaudžiavimą procesu, todėl atitinkamas atsakovės prašymas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio nuostatas, baigus bylos nagrinėjimą iš esmės, teismui kyla pareiga paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant LR Teisingumo ministro 2004-04-02 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Ieškovo ieškinį atmetus pilna apimtimi, iš atsakovės ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Atsakovė nurodė, kad patyrė 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Detalizavo, kad už atsiliepimo į ieškinį parengimą atsakovė sumokėjo 350 Eur, už atstovavimą parengiamojo teismo posėdžio metu – 150 Eur, naujų įrodymų surinkimą, apibendrinimą, pateikimą teismui, pasiruošimą bylai ir atstovavimą teismo posėdžio metu – 500 Eur. Teismas vertina, kad ieškovės patirtos advokato pagalbos išlaidos neviršija Rekomendacijų už civilinėse bylose priteistiną advokato pagalbą maksimalaus dydžio. Todėl ieškovo ieškinį atmetus pilna apimtimi, iš ieškovo atsakovės naudai priteisiama 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti.

Ieškovas teikdamas teismui ieškinį sumokėjo 75 Eur dydžio žyminį mokestį. Remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 85 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ieškovui grąžinami 37 Eur sumokėto žyminio mokesčio ((240 Eur - 100 Eur) x 3 proc. x 12 mėn. x 75 proc.).

Byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų nepatirta, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87, 93, 259, 260, 263-267, 268-270 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.192, 3.201, 3.208 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo L. Z. (L. Z.) ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo L. Z. (L. Z.), a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovės A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Grąžinti ieškovui L. Z. (L. Z.), a. k. (duomenys neskelbtini) 37 Eur (trisdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. spalio 10 d. AB Swedbank mokėjimo nurodymu Nr. 51652. Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.