Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-633-236/2020 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00373-2019-0 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.9.1 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. spalio 27 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. (S. L.) ieškinį atsakovui A. K. A. dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir atidalinimo iš bendrosios nuosavybės. Teisėjų kolegija nustatė : I. Ginčo esmė 1. Ieškovė S. K. (pavardė iki santuokos sudarymo – L.) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. K. A., prašydama: 1.1. Pripažinti jos nuosavybės teises į: (duomenys neskelbtini); 1.2. Atidalyti ieškovės dalį iš bendrosios nuosavybės, priteisiant jai iš atsakovo 84 781 Eur kompensaciją; 1.3. Priteisti ieškovei iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlime teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 2. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu A. K. A. kartu gyveno nuo 1998 m. sausio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. Atsakovas 2014 metais iniciavo ginčą teisme dėl dalies bendrai įgyto turto, kuris buvo registruotas ieškovės vardu, pripažinimo bendra daline nuosavybe ir jo atidalijimo, t. y. prašė: 1) pripažinti jo nuosavybės teises į: 203/303 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini); po 203/303 dalis garažų, esančių (duomenys neskelbtini); 203/303 dalis kilnojamojo turto: koridoriaus spintos – rūbų kabyklos, virtuvės baldų su baro baldais, indaplovės, gartraukio, elektrinės viryklės, kampinės spintelės, indaujos, miegamojo spintelės, metalinių kėdžių su gobelenu, kompiuterio stalo, laikraščių staliuko, spintelės nuo veidrodžio, spintelių prie lovos, ir spintelės miegamajame; 2) atidalinti jo dalį iš bendrosios nuosavybės, priteisiant jam iš atsakovės 70 627,92 Eur kompensaciją už nekilnojamąjį turtą ir 69 877,56 Eur kompensaciją už kilnojamąjį turtą. Šių daiktų padalinimo klausimą išsprendė Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). 3. Ieškovė pažymėjo, kad be paminėtų daiktų, kartu su atsakovu įsigijo ir butą, esantį (duomenys neskelbtini). Minėtą butą įsigijo 1996 m. gruodžio 20 d., tuo tikslu atsakovas buvo paėmęs paskolą, šį butą kartu įrenginėjo ir paskolą grąžino iš bendrų lėšų. Šis butas buvo įgytas su tikslu jame gyventi kartu, tačiau registruotas vieno iš sugyventinių – atsakovo vardu. Šiame bute kartu gyveno nuo 1998 metų, kai jis buvo įrengtas poros gyvenimui. Nuo 1998 metų iki 2013 metų liepos mėnesio už šį butą ieškovė mokėjo komunalinius mokesčius, ji iš savo asmeninių lėšų prisidėjo prie šio buto priežiūros, gerinimo. Taip pat prie buto įrengimo ir tvarkymo prisidėjo savo darbu. Net ir įgijus bei suremontavus butą, esantį (duomenys neskelbtini), jie toliau gyveno kartu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė nuomojo, nuomos mokesčio lėšas naudojo bendriems tikslams. Bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu gyveno iki 2013 metų liepos mėnesio kada pašlijo tarpusavio santykiai ir ieškovė išsikraustė į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat buvo įgytas žemės sklypas, priklausantis butui, esančiam (duomenys neskelbtini), garažai, esantys (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), automobilis Audi A3, motociklas Harley Davidson FLHTCUI, retro automobilis BMW 327. Minėtus automobilius ir garažus faktiškai naudojo tiek ieškovė, tiek atsakovas. 4. Ieškovė nurodė, kad ieškovės ir atsakovo santykiai buvo grindžiami jungtine veikla, kurios pagrindu buvo įgytas tam tikras turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) aukščiau nurodytos aplinkybės nustatytos. 5. Ieškovė pažymėjo, kad tai, jog ieškovė ir atsakovas prie ginčo turto prisidėjo lygiomis dalimis patvirtina ir prie ieškinio pridedami įrodymai (šalių pajamos) ir pati faktinė situacija, t. y. šalių valia bendromis lėšomis įsigyti ar sukurti turtą, kuris bus naudojamas bendriems jų poreikiams tenkinti (bendram gyvenimui kartu). 6. Ieškovėn nurodė, kad šalių faktiniai santuokiniai santykiai tęsėsi nuo 1998 metų iki 2013 metų, todėl ginčui spręsti taikytinos 1964 metų Civilinio kodekso normos. 7. Atsakovas A. K. A. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. 8. Atsakovas pažymėjo, kad nors tarp ieškovės ir atsakovo laikotarpiu nuo 1998 metų iki 2013 metų buvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai, tačiau daugiau joks turtas, išskyrus butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir garažus, esančius (duomenys neskelbtini), ieškovei ir atsakovui gyvenant kartu bendros dalinės nuosavybės teise įgytas nebuvo. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas prejudicinis faktas, jog jungtinės veiklos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę laikotarpiu nuo 1998 m. sausio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. Taigi, jungtinės veiklos rezultato sukūrimo ar įgijimo faktui, nuosavybė pripažintina bendra daline, jeigu ji įgyta laikotarpiu nuo 1998 m. sausio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), su garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), atsakovo buvo įsigytas asmeninės nuosavybės teise dar iki ieškovės ir atsakovo susitarimo užsiimti bendra veikla, t. y. dar tada, kai atsakovo su ieškove nesiejo jokie santykiai. 9. Atsakovas nurodė, kad 1995 metais tarp atsakovo ir UAB „Vitras“ buvo sudarytas susitarimas, kuriuo AB „Vitras“ įsipareigojo už atsakovo nuosavas lėšas, kurios bus pervestos bendrovei, pastatyti trijų kambarių dviejų lygių 100 kv. m. butą su garažu vienam automobiliui, kurie pastatyti ir priduoti eksploatacijai tampa lėšų savininko asmenine nuosavybe. Tarp Gyvenamųjų namų statybos bendrijos Nr. 356 (toliau – ir bendrija) ir atsakovo 1996 m. liepos 2 d. buvo sudarytas Gyventojų lėšų panaudojimo butų statybai sutarties papildymas, kurio pagrindu atsakovas įsipareigojo papildomai apmokėti už trijų kambarių buto statybą minėtame papildyme nurodyta tvarka, o bendrija įsipareigojo iš atsakovo įneštų pinigų iki 1996 m. rugsėjo 1 d. pagal patvirtintą projektą pastatyti trijų kambarių butą su garažu. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), visiškai įrengtas ir tinkamas gyventi atsakovui buvo perduotas 1996 m. gruodžio 18 d. Buto perdavimo nuosavybėn akto pagrindu, kuriame nurodyta, kad atsakovas sumokėjo į bendrijos kasą 163 851 Lt. Bendrijos 1996 m. spalio 1 d. potvarkiu Nr. 1 A. A. suteiktas 108,27 kv. m. trijų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu Nr. 828, minėtas butas perduotas A. A. nuosavybėn. Už pastatytą butą A. A. su bendrija galutinai atsiskaitė. Taigi, butą, esanti (duomenys neskelbtini), su garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), atsakovas įsigyti asmeninės nuosavybės teise išreiškė valia 1995 metais, o nuosavybės teise įgijo 1996 m. gruodžio 18 d., kai, tuo tarpu, jungtinės veiklos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė tik 1998 m. sausio 17 d. 10. Atsakovas laikė nepagrįstu ir melagingu ieškovės teiginį, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė su atsakovu įsigijo 1996 m. gruodžio 20 d. paimant paskolą, kurią, ieškovės teigimu, grąžino iš bendrų lėšų ir kartu įrenginėjo butą. 11. Atsakovas nurodė, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nuosavybės teisė į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruota 2007 m. kovo 13 d., tačiau tai nereiškia, jog tuo metu garažas buvo ir įgytas. 12. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad garažo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės įregistravimo pagrindas yra 2000 m. gruodžio 15 d. Garažų statybos bendrijos pažyma, tačiau pastaroji pažyma buvo patvirtinimas apie galutinį atsiskaitymų, o ne nuosavybės įgijimo pagrindas. Kad garažas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovui nuosavybės teise priklausė jau 1992 metais patvirtina 256-osios garažų eksploatavimo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ nario bilietas Nr. 51, iš kurio matyti, kad nario įnašus atsakovas atliko nuo 1992 metų, taip pat 1993 m. rugpjūčio 19 d. ankstesnio garažo, esančio (duomenys neskelbtini), savininko A. A. patvirtinimas apie pinigų sumos už garažą sumokėjimą. 13. Retro automobilis BMW 327 2010 metais buvo perregistruotas VĮ „Regitra“, pakeičiant registracijos numerį, tačiau transporto priemonės valdytojas nesikeitė. Tai patvirtina ir išrašas iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro, kuriame nurodytos 2010 m. balandžio 7 d. atliktos operacijos. Nuosavybės teisę į automobilį atsakovas įgijo dar 1981 metais, ką patvirtina ankstesnis registracijos liudijimas bei automobilio pirkimo kvitas. Taigi, atsakovui įgijus nuosavybės teisę į minėtą automobilį tuo metu, kai šalių nesiejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, t. y. šalys netgi nebuvo pažįstamos, prašymas pripažinti automobilį bendrąja daline nuosavybe laikytinas nepagrįstu. 14. Atsakovo teigimu, byloje taip pat neįrodyta, jog buvo ieškovės ir atsakovo susitarimas, siekiant bendrai įgyti transporto priemones – automobilį Audi A3 ir motociklą Harley Davidson FLHTCUI, bei kad ieškovė savo asmeninėmis lėšomis būtų prisidėjusi atsakovui įsigyjant šias transporto priemones. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 15. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu nusprendė ieškovės S. K. ieškinį atmesti, priteisti atsakovui A. K. A. iš ieškovės S. K. 2 215 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisti Lietuvos valstybei iš ieškovės S. K. 1 235 Eur žyminio mokesčio, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemonės – įrašą viešame registre dėl draudimo atsakovui A. K. A. perleisti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus: butą, esantį (duomenys neskelbtini), garažą, esantį (duomenys neskelbtini), garažą, esantį (duomenys neskelbtini), bei kilnojamuosius daiktus: automobilį Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); motociklą Harley Davidson FLHTCUI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilį BMW 327, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 16. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išspręstas tarp ieškovės ir atsakovo kilęs ginčas dėl A. K. A. bendros dalinės nuosavybės pripažinimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (kuris buvo įgytas S. L. vardu), ir nuosavybės atidalinimo. Minėtoje byloje teismas nustatė, kad šalys, t. y. A. K. A. ir S. L., laikotarpiu nuo 1998 m. sausio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. gyveno faktinėje santuokoje, buvo sugyventiniai. Teismas šiuo sprendimu nusprendė pripažinti ieškovo A. K. A. nuosavybės teisę į 203/303 dalis nekilnojamojo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir po 203/303 dalis garažų, esančių (duomenys neskelbtini) ir atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovo A. K. A.dalį, priteisiant jam iš atsakovės S. L. 69 877,56 Eur kompensacijos už jam priklausančią buto dalį, o butą, esantį (duomenys neskelbtini), priteisti atsakovei S. L.. Teismas konstatavo, kad bendroji dalinė nuosavybė į šiuos objektus atsirado iš šalių vykdytų bendrosios jungtinės veiklos santykių, kuriuos teismas kvalifikavo pagal 1964 m. Civilinio kodekso 472 - 476 straipsnio nuostatas. 17. Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs S. L. apeliacinį skundą, 2018 m. liepos 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)) pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimą nustatydamas, kad A. K. A. dalis bendra daline nuosavybe pripažintame objekte (bute esančiame (duomenys neskelbtini), ir dviejuose garažuose - boksuose (duomenys neskelbtini)) yra ne 203/303, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, bet 1/2. Apeliacinės instancijos teismas atidalindamas bendrą dalinę nuosavybę, sumažino A. K. A. priteistiną kompensaciją iki 52 150 Eur ir papildomai A. K. A. priteisė iš S. L. 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo šios sumos. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, jog pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, jog šalių faktiniai santuokiniai santykiai tęsėsi nuo 1998 metų iki 2013 metų ir taip pat pritarė teismo išvadoms, jog ginčui spręsti taikytinos 1964 metų Civilinio kodekso normos, reglamentavusios jungtinę veiklą, nes sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad 1964 metų CK 472 straipsnis numatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog pasiekti tikslui, nurodytam CK 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Pagal 1964 metų CK 474 straipsnio 2 dalį bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas (nutarties 50-51 pastraipos). Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 10 d. nutartyje (nutarties 55 pastraipa) taip pat pažymėjo, jog ne sutuoktiniai (sugyventiniai, sužadėtiniai ar pan.) gali įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (2001 m. CK 4.73 straipsnio 2 dalis, 1964 metų CK 123 straipsnis), tačiau tokiems santykiams netaikoma turto bendrumo prezumpcija – susitarimas įsigyti turtą bendrąja daline nuosavybe kiekvienu atveju turi būti įrodytas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kvalifikuojant šiuos ginčo santykius reikia remtis kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis nuostatomis, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010 ir kt.). 18. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ieškovė S. K. (L.) pateikdama naują ieškinį prašo pripažinti jos dalį bendroje dalinėje nuosavybėje į kitus objektus, dėl kurių nebuvo nuspręsta išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau kurie, ieškovės teigimu, taip pat buvo įgyti vykdant jungtinę veiklą su A. K. Adomaičiu tuo pačiu laikotarpiu, t.y. nuo 1998 m. sausio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. 19. Teismas darė išvadą, kad sprendžiant dėl bendros dalinės nuosavybės pripažinimo į kitus objektus, turėtų vadovautis paminėtoje civilinėje byloje teismų nustatytais faktais ir pateiktu tarp tų pačių šalių susiformavusiu jungtinės veikos santykių vertinimu. 20. Teismas dėl ieškovės nuosavybės dalies į jos nurodytus nekilnojamuosius daiktus nurodė, kad remiantis kasacinio teismo praktika, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. 21. Teismas nurodė, kad ieškovės teigimu, bendrai veiklai ji buvo susitarusi įgyti butą, esantį (duomenys neskelbtini); garažą, esantį (duomenys neskelbtini) ir garažą, esantį (duomenys neskelbtini). 22. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), su garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), atsakovo A. K. A. buvo įsigytas asmeninės nuosavybės teise dar iki ieškovės ir atsakovo susitarimo užsiimti bendra veikla, t. y. dar tada, kai apskritai atsakovo su ieškove nesiejo jokie santykiai. Atsakovas į bylą yra pateikęs 1995 m. tarp atsakovo ir UAB „Vitras“ sudarytą susitarimą, kuriuo UAB „Vitras“ įsipareigojo už atsakovo nuosavas lėšas, kurios bus pervestos bendrovei, pastatyti 3 kambarių dviejų lygių 100 kv. m. butą 4 aukšte su garažu vienam automobiliui, kurie pastatyti ir priduoti eksploatacijai tampa lėšų savininko asmenine nuosavybe. Tarp Gyvenamųjų namų statybos bendrijos Nr. 356 ir atsakovo 1996 m. liepos 2 d. buvo sudarytas Gyventojų lėšų panaudojimo butų statybai sutarties papildymas, kurio pagrindu atsakovas įsipareigojo papildomai apmokėti už 3 kambarių buto statybą šiame papildyme nurodyta tvarka, o bendrija įsipareigojo iš atsakovo įneštų pinigų iki 1996 m. rugsėjo 1 d. pagal patvirtintą projektą pastatyti trijų kambarių butą su garažu. 23. Teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovui buvo perduotas 1996 m. gruodžio 18 d. Buto perdavimo nuosavybėn akto pagrindu, kuriame nurodyta, kad atsakovas sumokėjo į bendrijos kasą 163 851 Lt. Dėl to teismas sutiko su atsakovu, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas įgijo 1996 m. gruodžio 18 d., kai, tuo tarpu, jungtinės veiklos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė tik 1998 m. sausio 17 d., t. y. nuosavybės teisė įgyta iki susiklosiant jungtinės veiklos teisiniams santykiams tarp ieškovės ir atsakovo. 24. Teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad ji kaip nors dalyvavo priimant sprendimą dėl šio daikto įsigijimo ir kad jis buvo įgytas bendrai veiklai. 25. Teismas sprendė, jog byloje taip pat įrodyta, jog garažas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat buvo įgytas atsakovo asmeninėn nuosavybėn kaip buto priklausinys tuo pat metu, kaip ir butas. Tai patvirtina atsakovo pateikti rašytiniai susitarimai. Iš 1995 m. tarp atsakovo ir UAB „Vitras“ sudaryto susitarimo matyti, kad, UAB „Vitras“ įsipareigojo už atsakovo nuosavas lėšas, kurios bus pervestos bendrovei, pastatyti ne tik 3 kambarių butą, bet ir garažą vienam automobiliui. Taigi, garažas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovo buvo įsigytas kartu su butu, esančiu (duomenys neskelbtini). 26. Teismas pažymėjo, kad tai, jog iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nuosavybės teisė į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruota 2007 m. kovo 13 d., nereiškia, jog tuo metu garažas buvo ir įgytas. Nekilnojamojo turto registre nuosavybės įgijimo pagrindu nurodoma Bendrijos 2007 m. kovo 7 d. pažyma, kurios turinys nesusijęs su nuosavybės perleidimu, o tik patvirtina, kad atsakovas neturi įsiskolinimų bendrijai. 27. Teismas sprendė, kad atmestinas ieškovės reikalavimas pripažinti jos nuosavybės teisę į šį garažą, nes ieškovė neįrodė, jog ji prisidėjo priimant sprendimą dėl šio daikto įsigijimo ir kad šis daiktas buvo įgytas bendrai veiklai. 28. Teismas nurodė, kad, ieškovės teigimu, gyvenant kartu faktiniuose santuokiniuose santykiuose 2000 m. gruodžio 16 d. bendromis lėšomis buvo įgytas garažas (duomenys neskelbtini). 29. Teismas sutiko su atsakovu, jog nors Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad nuosavybės įregistravimo pagrindas yra 2000 m. gruodžio 15 d. Garažų statybos bendrijos pažyma, tačiau pastaroji pažyma yra tik patvirtinimas apie galutinį atsiskaitymą, o ne nuosavybės įgijimo pagrindas. 30. Teismas sprendė, kad atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai rodo, kad garažą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas įgijo 1993 m. rugpjūčio 19 d. perimdamas narystę garažų statybos bendrijoje iš A. A.. Atsakovas yra pateikęs 1993 m. rugpjūčio 19 d. rašytinį susitarimą, kuriame nurodoma, jog „Aš A. A. patvirtinu, kad už savo garažo (Bendrija 256 „(duomenys neskelbtini)”) perleidimą p. A. A. iš pastarojo gavau visa sutartą pinigų sumą 2 500 JAV dolerių“. Kiti rašytiniai įrodymai, įskaitant 256-osios garažų eksploatavimo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ nario bilietą Nr. 51, patvirtina, kad atsakovas buvo bendrijos nariu ir mokėdavo nario įnašus nuo 1992 m. Teismas darė išvadą, kad šios aplinkybės pakankamai įrodo, jog garažą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas įgijo ir už jį atsiskaitė dar iki susiklostant ieškovės ir atsakovo jungtinės veiklos santykiams. 31. Teismas dėl ieškovės nuosavybės dalies į retro automobilį BMW 327 nurodė, kad retro automobilis BMW 327, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gamybos metai 1939 m., 2010 m. buvo perregistruotas Valstybės įmonėje „Regitra“, pakeičiant registracijos numerį, tačiau transporto priemonės valdytojas nesikeitė. Tai patvirtina ir išrašas iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro, kuriame nurodytos 2010 m. balandžio 7 d. atliktos operacijos: 1) „Lietuvos įregistruotos TP duomenų įrašymas iš dokumentų“; 2) TP registracijos numerio keitimas (valdytojas nesikeičia). Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuosavybės teisę į automobilį atsakovas įgijo dar 1981 m. Tai matyti iš ankstesnio registracijos liudijimo bei automobilio pirkimo kvito. Taigi, atsakovui įgijus nuosavybės teisę į minėtą automobilį tuo metu, kai šalių nesiejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, t. y. šalys netgi nebuvo pažįstamos. Dėl to teismas sprendė, kad prašymas pripažinti automobilį bendrąja daline nuosavybe laikytinas nepagrįstu. 32. Teismas dėl ieškovės nuosavybės dalies į automobilį Audi A3 ir motociklą Harley Davidson nurodė, kad bylos duomenys rodo, kad šie daiktai, t. y. automobilis Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir motociklas Harley Davidson FLHTCUI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įsigyti šalims esant jungtinės veiklos santykiuose. Tačiau teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog įsigyjant šiuos daiktus šalys siekė sukurti bendrą dalinę nuosavybę, t. y. juos įgijo bendromis lėšomis ir bendram naudojimui. 33. Teismas sutiko su atsakovu, kad byloje neįrodytas ieškovės ir atsakovo susitarimas bendrai įgyti transporto priemones – automobilį Audi A3 ir motociklą HARLEY DAVIDSON. Atsakovo teigė, kad abi šios transporto priemonės buvo naudojamos jo asmeniniams poreikiams, t. y. šiomis transporto priemonėmis naudojosi tik jis. Atsakovas teisme teigė, kad važinėjimas motociklu yra jo hobis, pirko motociklą, nes jam jis labai patiko, o ieškovė tuo metu net abejojo, ar jis gali sau leisti įsigyti tokį motociklą. Ieškovė motociklu nesinaudojo, nes ji neturi motociklo vairavimui reikalingos kategorijos vairuotojo pažymėjimo (ieškovės vairuotojo pažymėjime nurodyta kategorija „AM“ tokios teisės nesuteikia). Atsakovas teigė, kad automobilį Audi A3 naudojo savo reikalais, ieškovė turėjo kitą automobilį. Teismas sprendė, kad paminėtos aplinkybės nėra paneigtos jokiais objektyvais įrodymais. 34. Teismas konstatavo, kad byloje taip pat nėra įrodymų apie tai, jog ieškovė kokias nors konkrečiais įnašais būtų prisidėjusi prie šių transporto priemonių įsigijimo. Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai apie ieškovės pajamas per visą jungtinės veiklos santykių laikotarpį rodo, kad ieškovės pajamos nebuvo pakankamos, kad ji būtų galėjusi prisidėti prie bendros nuosavybės įsigijimo (šiuo atveju nustatyta, kad motociklas HARLEY DAVIDSON įsigijimo metu kainavo 29 000 Lt, o automobilis Audi A3 kainavo 43 400 Lt). 35. Teismas nustatė, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. balandžio 7 d. pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą matyti, kad per 2001 metus ieškovė 3 mėnesius dirbo atsakovo personalinėje įmonėje (A. A. personalinė įmonė), daugiau jokios darbinės veiklos nevykdė. Per 2002 metus ieškovė 7 mėnesius dirbo A. K. individualioje firmoje, jos pajamos per minėtą laikotarpį buvo 1 710,17 Lt. Tais pačiais metais pagal patentą ieškovė dirbo dvi savaites. Per 2003 metus ieškovės pajamos dirbant K. individualioje firmoje buvo 2270,58 Lt. 2004 metais ieškovė vieną mėnesį dirbo UAB “VERSLO PAGRINDAI”, 4 mėnesius A. K. individualioje firmoje, jos pajamos per 2004 metus minėtose darbovietėse sudarė 1 106 Lt. Pagal verslo liudijimą 2004 metais ieškovė dirbo apie du mėnesius. 2005 metais ieškovė 4 mėnesius dirbo UAB „VERSLO PAGRINDAI“ , darbinės pajamos per 2005 metus sudarė 1 370,90 Lt. Pagal verslo liudijimą 2005 metais ieškovė dirbo vieną mėnesį. 2006 metais ieškovė tris mėnesius vykdė individualią veiklą. 2009 metais ieškovė nedirbo, t. y. nei pagal darbo sutartį, nei nevykdė individualios veiklos. 2010 metais ieškovė 3 mėnesius dirbo UAB EUROVAISTINĖ, jos pajamos per minėtą laikotarpį sudarė 2 041 Lt. 36. Teismas pažymėjo, kad nors teismų praktikoje pripažįstama, jog jungtinės veikos partneris gali prisidėti prie bendros nuosavybės sukūrimo ne tik piniginiais įnašais, bet ir savo darbu, tačiau į tokį nepiniginio pobūdžio ieškovės įnašą įsigyjant bendrą nuosavybę per visą jungtinės veiklos trukmę jau buvo itin palankiai atsižvelgta minėtoje prejudicinėje byloje Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. liepos 10 d. nutartimi konstatuojant, jog ieškovės dalis įsigyjant nekilnojamuosius daiktus – butą esantį (duomenys neskelbtini), ir du garažus (duomenys neskelbtini), yra 1/2 šių daiktų vertės, nepaisant to, jog rašytiniais įrodymais buvo nustatyta, jog ieškovė prie šio daikto įsigijimo piniginiais įnašais prisidėjo tik 1/3 (100/303) dalimi (nutarties 70 pastraipa). Teismas taip pat pažymėjo, kad minėtoje prejudicinėje byloje ieškovė apskritai neigė jungtinę veiklą ir įrodinėjo, jog kiekvienas iš partnerių savo vardu registruojamus daiktus įsigydavo iš savo asmeninių lėšų. Ieškovė teigė, kad savo išlaidas ji fiksavo žaliame sąsiuvinyje, kuris yra pateiktas minėtoje byloje ir jame nėra jokių įrašų apie išlaidas automobiliui ar motociklui. 37. Teismas darė išvadą, kad negali remtis nekonkrečiais ir prieštaringais ieškovės paaiškinimais, jog ji prisidėjo ne tik prie buto (duomenys neskelbtini) įsigijimo, bet ir prie šioje byloje nurodytų nekilnojamų ir kilnojamų daiktų įsigijimo. Teismas laikė nepagrįstais ieškovės teiginius, kad ji grąžino atsakovo paimtas paskolas, nes ieškovė negalėjo teisme konkrečiai paaiškinti, nei kokios tai buvo paskolos, koks jų dydis, nei tai, kada jos buvo grąžintos ir ar apskritai yra grąžintos. 38. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai rodo, kad ieškovei ir atsakovui vedant bendrą ūkį būtent ieškovė ilgą laiką neturėjo darbinių ar kitokių pajamų ir buvo išlaikoma atsakovo ir jo remiama. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai rodo, kad būtent jis yra apmokėjęs už ieškovės gydymą, jos individualiai veiklai skirtos įrangos įsigijimą, yra dovanojęs automobilį Mercedes. 39. Teismas sprendė, kad netenkinus ieškovės reikalavimo dėl nuosavybės teisės į nurodytus daiktus pripažinimo, netenkinamas ir ieškovės reikalavimas priteisti procesines palūkanas. 40. Teismas konstatavo, kad atmestinas atsakovo prašymas dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo ieškovei. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė ieškiniu nesiekė išspręsti ginčo, o siekė tik sukelti nepatogumų atsakovui. Ginčo aplinkybės yra susijusios su asmeniniais santykiais ir ieškovės gali būti suprantamos subjektyviai. 41. Teismas sprendė, kad iš ieškovės atsakovui priteistini 2 215 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis). 42. Teismas sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl draudimo atsakovui perleisti nuosavybės teises, panaikinamas teismo sprendimui įsiteisėjus (CPK 150 straipsnio 2 dalis). 43. Teismas darė išvadą, kad Lietuvos valstybei iš ieškovės priteistinas 1 235 Eur žyminis mokestis, kurio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartimi. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 44. Apeliaciniame skunde ieškovė S. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. 45. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 45.1. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio pagrįstumo, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tendencingai rėmėsi šalių pateiktais paaiškinimais, nesivadovavo Civilinio kodekso nuostatomis dėl rašytinių įrodymų vertinimo, apribojo ieškovės galimybę teikti teismui papildomus įrodymus, todėl iš esmės neatskleidė bylos esmės. 45.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovo A. K. A. buvo įsigytas asmeninės nuosavybes teise dar iki ieškoves ir atsakovo susitarimo užsiimti bendra veikla, t. y. dar tada, kai apskritai atsakovo su ieškove nesiejo jokie santykiai. Ieškovė pažymi, kad šalys bendrauti pradėjo dar 1993 metais. Visą bendro gyvenimo laikotarpį gyveno kartu su atsakovu šiame bute, jį išlaikė iš savo lėšų, nes mokėjo visus komunalinius mokesčius. Be to, nors atsakovas butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo 1996 m. gruodžio 18 d. tariamai iki susiklostant jungtinės veiklos teisiniams santykiams tarp ieškovės ir atsakovo, bet buto įsigijimui buvo panaudotos skolintos lėšos ir nuo 1998 m. sausio 17 d., kai šalys pradėjo gyventi kartu tame bute ir juo naudojosi, iki 2013 metų ketindami sukurti šeimą bendrai išlaikė ir eksploatavo nekilnojamąjį turtą. Ieškovė prisidėjo savo lėšomis prie paskolos butui įsigyti grąžinimo. Aplinkybė, kad butas buvo įsigytas už skolintas lėšas ir paskola šalių bendrai grąžinta, bei aplinkybe, kad šalys visą gyvenimo kartu laikotarpį naudojo poros lėšas bendram gyvenimui įrodo, kad šalys buvo susitarusios minėta butą laikyti bendra daline nuosavybę. 45.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad garažas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovo buvo įsigytas kartu su butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Ieškovė pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad nuosavybės teisė į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruota 2007 m. kovo 13 d. Nekilnojamojo turto registre nuosavybės įgijimo pagrindu nurodoma Bendrijos 2007 m. kovo 7 d. pažyma. Dėl to taip pat nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo turinys nesusijęs su nuosavybės perleidimu, o tik patvirtina, kad atsakovas neturi įsiskolinimų bendrijai. 45.4. Pirmosios instancijos teismas dėl garažo, esančio (duomenys neskelbtini), nepagrįstai sprendė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo pažyma yra tik patvirtinimas apie galutinį atsiskaitymą, o ne nuosavybės įgijimo pagrindas. Tuo tarpu, kartu su ieškiniu pateiktame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad garažo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės įregistravimo pagrindas yra 2000 m. gruodžio 15 d. Garažų statybos bendrijos pažyma. 45.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovui įgijus nuosavybės teisę į retro automobilį BMW 327 tuo metu, kai šalių nesiejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, t. y. šalys nebuvo pažįstamos, todėl prašymas pripažinti automobilį bendrąja daline nuosavybe laikytinas nepagrįstu. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad šalys susitarė kartu restauruoti ir naudoti retro automobilis BMW 327 bei iki 2010 m. kartu investavo pinigines lėšas į automobilio atnaujinimo darbus ir sukūrė objektą, kurio dabartinė vertė 28 962 Eur. 45.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nors automobilis Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir motociklas Harley Davidson FLHTCUI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įsigyti šalims esant jungtinės veiklos santykiuose, tačiau nėra pagrindo pripažinti, jog įsigyjant šiuos daiktus šalys siekė sukurti bendrą dalinę nuosavybę, t. y. juos įgijo bendromis lėšomis ir bendram naudojimui. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė turėjo lėšų prisidėti prie bendrų nekilnojamųjų daiktų – garažo, automobilių bei motociklo įsigijimo, ir paskolos už buto (duomenys neskelbtini) grąžinimo. 45.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojų parodymų, neleido išklausyti dar vieno liudytojo paaiškinimų, nors sprendimas kviesti šį asmenį buvo priimtas parengiamajame posėdyje, taip pat nevertino Valstybinės mokesčių inspekcijos pažymos, pateiktos į teismo paklausimą 2019 metų rugpjūčio mėnesį. 46. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. K. A. prašo palikti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. 47. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais: 47.1. Nepagrįsti ieškovės teiginiai dėl bendravimo pradžios nuo 1993 m. Pastarasis momentas, t. y. bendravimo pradžios momentas, yra visiškai nereikšmingas nagrinėjamos bylos atveju, kadangi turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe atveju reikšmingas yra jungtinės veiklos teisinių santykių susiklostymo tarp šalių momentas, kuris jau yra nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimu, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartimi. Prejudincinėje byloje yra nustatyta, kad šalys gyveno faktinėje santuokoje laikotarpiu nuo 1998 m. sausio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. 47.2. Nepagrįsti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir garažo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausymo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepateikė nei vieno jos teiginius dėl skolos grąžinimo patvirtinančio įrodymo, neįvardino nei bendro paskolos dydžio, nei jokių aplinkybių, susijusių su paskolos grąžinimu. 47.3. Nepagrįsti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl garažo, esančio (duomenys neskelbtini), kuris iš tiesų nuosavybės teise atsakovo buvo įsigytas dar tuo metu, kai ieškovė ir atsakovas nebuvo netgi pažįstami. 47.4. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovės apeliacinio skundo deklaratyvūs teiginiai neva ji prisidėjo prie automobilio BMW 327, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), restauracijos, yra nepagrįsti jokiais įrodymais bei prieštaraujantys byloje esantiems rašytiniams įrodymams. 47.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino bendra daline nuosavybe ir kitų transporto priemonių, t. y. 2006 m. vasario 15 d. įgyto automobilio Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2007 m. balandžio 5 d. įgyto motociklo HARLEY DAVIDSON FLHTCUI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gamybos metai – 2002 m. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nors pastarosios transporto priemonės buvo įgytos šalims esant jungtinės veiklos santykiuose, byloje ieškovė neįrodė jos ir atsakovo susitarimo bendrai įgyti minėtas transporto priemones. 48. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. rugsėjo 28 d. gauti ieškovės S. K. ir atsakovo A. K. A. prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija konstatuoja : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 49. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Dėl įrodymų vertinimo 50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliantės teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio pagrįstumo, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tendencingai rėmėsi šalių pateiktais paaiškinimais, nesivadovavo civilinio kodekso nuostatomis dėl rašytinių įrodymų vertinimo, apribojo ieškovės galimybę teikti teismui papildomus įrodymus, todėl iš esmės neatskleidė bylos esmės, pažymi, jog CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). 51. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis ir byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo ieškovės reikalavimus dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir atidalinimo iš bendrosios nuosavybės, tinkamai įvertino ginčo šalių teiginius ir argumentavo, kodėl ieškovės prašomas pripažinti bendra daline nuosavybe nekilnojamasis turtas atsakovo A. K. A. buvo įsigytas asmeninės nuosavybės teise dar iki ieškovės ir atsakovo susitarimo užsiimti bendra veikla. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei jų tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą, todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus dėl žalos atlyginimo, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, aiškus, suprantamas, jame išsamiai išdėstyti įrodymai, kuriais teismas grindė savo išvadas. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurias teismas padarė įvertinęs bylos įrodymus, nėra pagrindas išvadai, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. 52. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybe nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojų parodymų, neleido išklausyti dar vieno liudytojo paaiškinimų, nors sprendimas kviesti šį asmenį buvo priimtas parengiamajame posėdyje, taip pat nevertino Valstybinės mokesčių inspekcijos pažymos, pateiktos į teismo paklausimą 2019 metų rugpjūčio mėnesį. 53. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, atsižvelgdama į teismų praktikos išaiškinimus, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas. Dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir garažo, esančio (duomenys neskelbtini) 54. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovo A. K. A. buvo įsigytas asmeninės nuosavybes teise dar iki ieškovės ir atsakovo susitarimo užsiimti bendra veikla, jog šalys bendrauti pradėjo dar 1993 metais. 55. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, inter alia, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pasisakęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (EŽTT 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijų Nr. 47797/99, 68698/01, 61 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-89-313/2020). 56. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe atveju reikšmingas jungtinės veiklos teisinių santykių susiklostymo tarp šalių momentas yra nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartimi. Kaip minėta, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartimi buvo nustatytas prejudicinis faktas, jog jungtinės veiklos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę laikotarpiu nuo 1998 metų iki 2013 metų. Dėl to darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju prejudicinėje byloje nustatytas šiai bylai reikšmingas prejudicinis faktas, jog šalys gyveno faktinėje santuokoje laikotarpiu nuo 1998 m. sausio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. 57. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas į bylą yra pateikęs 1995 m. tarp atsakovo ir UAB „Vitras“ sudarytą susitarimą, kuriuo UAB „Vitras“ įsipareigojo už atsakovo nuosavas lėšas, kurios bus pervestos bendrovei, pastatyti 3 kambarių dviejų lygių 100 kv. m. butą 4 aukšte su garažu vienam automobiliui, kurie pastatyti ir priduoti eksploatacijai tampa lėšų savininko asmenine nuosavybe. Tarp Gyvenamųjų namų statybos bendrijos Nr. 356 ir atsakovo 1996 m. liepos 2 d. buvo sudarytas Gyventojų lėšų panaudojimo butų statybai sutarties papildymas, kurio pagrindu atsakovas įsipareigojo papildomai apmokėti už 3 kambarių buto statybą šiame papildyme nurodyta tvarka, o bendrija įsipareigojo iš atsakovo įneštų pinigų iki 1996 m. rugsėjo 1 d. pagal patvirtintą projektą pastatyti trijų kambarių butą su garažu. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovui buvo perduotas 1996 m. gruodžio 18 d. buto perdavimo nuosavybėn akto pagrindu, kuriame numatyta, kad atsakovas sumokėjo į bendrijos kasą 163 851 Lt. Dėl to laikytinos pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog butą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas įgijo 1996 m. gruodžio 18 d., kai, tuo tarpu, jungtinės veiklos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė 1998 m. sausio 17 d., t. y. nuosavybės teisė įgyta iki susiklosiant jungtinės veiklos teisiniams santykiams tarp ieškovės ir atsakovo. 58. Kaip minėta, kitoje civilinėje byloje nustatytas prejudicinis faktas, jog jungtinės veiklos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę laikotarpiu nuo 1998 metų iki 2013 metų. Byloje taip pat pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), su garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), atsakovas siekė įsigyti asmeninės nuosavybės teise 1995 m., o nuosavybės teisę įgijo 1996 m. gruodžio 18 d. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ieškovės reikalavimas butą pripažinti bendrąja daline nuosavybe laikytinas nepagristu. 59. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad nors atsakovas butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo 1996 m. gruodžio 18 d. tariamai iki susiklosiant jungtinės veiklos teisiniams santykiams tarp ieškovės ir atsakovo, bet buto įsigijimui buvo panaudotos skolintos lėšos ir nuo 1998 m. sausio 17 d., kai šalys pradėjo gyventi kartu tame bute ir juo naudojosi, iki 2013 metų ketindami sukurti šeimą, bendrai išlaikė ir eksploatavo nekilnojamąjį turtą. Ieškovė prisidėjo savo lėšomis prie paskolos butui įsigyti grąžinimo. 60. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis ir byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad ieškovė neįrodė ir nepagrindė savo teiginių dėl skolos dydžio ir jos grąžinimo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nepagrįstais ieškovės teiginius, kad ieškovė grąžino atsakovo paimtas paskolas, nes ieškovė negalėjo teisme konkrečiai paaiškinti, nei kokios tai buvo paskolos, koks jų dydis, nei tai, kada jos buvo grąžintos ir ar apskritai yra grąžintos. 61. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad garažas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovo buvo įsigytas kartu su butu, esančiu (duomenys neskelbtini), kadangi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad nuosavybės teisė į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruota 2007 m. kovo 13 d. Nekilnojamojo turto registre nuosavybės įgijimo pagrindu nurodoma Bendrijos 2007 m. kovo 7 d. pažyma. 62. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nuosavybės teisė į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruota 2007 m. kovo 13 d. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje taip pat įrodyta, jog garažas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat buvo įgytas atsakovo asmeninėn nuosavybėn kaip buto priklausinys tuo pat metu, kaip ir butas. Tai patvirtina atsakovo pateikti rašytiniai susitarimai. Iš 1995 m. tarp atsakovo ir UAB „Vitras“ sudaryto susitarimo matyti, kad, UAB „Vitras“ įsipareigojo už atsakovo nuosavas lėšas, kurios bus pervestos bendrovei, pastatyti ne tik 3 kambarių butą, bet ir garažą vienam automobiliui. Dėl to, priešingai nei teigia apeliantė, laikytinos pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog garažas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovo buvo įsigytas kartu su butu, esančiu (duomenys neskelbtini). 63. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad tai, jog iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nuosavybės teisė į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruota 2007 m. kovo 13 d., nereiškia, jog tuo metu garažas buvo ir įgytas. Nekilnojamojo turto registre nuosavybės įgijimo pagrindu nurodoma Bendrijos 2007 m. kovo 7 d. pažyma, kurios turinys nesusijęs su nuosavybės perleidimu, o tik patvirtina, kad atsakovas neturi įsiskolinimų bendrijai. 64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), su garažu, esančiu (duomenys neskelbtini), atsakovo buvo įsigytas asmeninės nuosavybės teise dar iki ieškovės ir atsakovo susitarimo užsiimti bendra jungtine veikla, t.y. dar tada, kai apskritai atsakovo su ieškove nesiejo jokie santykiai. Dėl garažo, esančio (duomenys neskelbtini) 65. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas dėl garažo, esančio (duomenys neskelbtini), nepagrįstai sprendė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo pažyma yra tik patvirtinimas apie galutinį atsiskaitymą, o ne nuosavybės įgijimo pagrindas. Apeliantė nurodo, kad kartu su ieškiniu pateiktame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad garažo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės įregistravimo pagrindas yra 2000 m. gruodžio 15 d. Garažų statybos bendrijos pažyma. Su tokiais apeliantės teiginiais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. 66. Bylos duomenys patvirtina, kad garažą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas įgijo 1993 m. rugpjūčio 19 d. perimdamas narystę garažų statybos bendrijoje iš A. A.. Atsakovas yra pateikęs 1993 m. rugpjūčio 19 d. rašytinį susitarimą, kuriame nurodoma, jog „Aš A. A. patvirtinu, kad už savo garažo (Bendrija 256 „(duomenys neskelbtini)”) perleidimą p. A. A. iš pastarojo gavau visa sutartą pinigų sumą 2 500 JAV dolerių“. Kiti rašytiniai įrodymai, įskaitant 256-osios garažų eksploatavimo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ nario bilietą Nr. 51, patvirtina, kad atsakovas buvo bendrijos nariu ir mokėdavo nario įnašus nuo 1992 m. 67. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina atsakovo teiginius, kad nors Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad nuosavybės įregistravimo pagrindas yra 2000 m. gruodžio 15 d. Garažų statybos bendrijos pažyma, tačiau pastaroji pažyma yra tik patvirtinimas apie galutinį atsiskaitymą, o ne nuosavybės įgijimo pagrindas. 68. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas įrodė, jog garažą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas įgijo ir už jį atsiskaitė dar iki susiklostant ieškovės ir atsakovo jungtinės veiklos santykiams. Dėl retro automobilio BMW 327 69. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovui įgijus nuosavybės teisę į retro automobilį BMW 327 tuo metu, kai šalių nesiejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, t. y. šalys nebuvo pažįstamos, todėl prašymas pripažinti automobilį bendrąja daline nuosavybe laikytinas nepagrįstu. 70. Bylos duomenys patvirtina, kad retro automobilis BMW 327, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gamybos metai 1939 m., 2010 m. buvo perregistruotas VĮ „Regitra“, pakeičiant registracijos numerį. Transporto priemonės valdytojas nesikeitė. Tai patvirtina ir išrašas iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro, kuriame nurodytos 2010 m. balandžio 7 d. atliktos operacijos: 1) „Lietuvos įregistruotos TP duomenų įrašymas iš dokumentų“; 2) TP registracijos numerio keitimas (valdytojas nesikeičia). 71. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nuosavybės teisę į automobilį atsakovas įgijo 1981 m., t. y. kai šalių nesiejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, t. y. šalys netgi nebuvo pažįstamos. 72. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis ir byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė prisidėjo prie minėto automobilio restauravimo darbų, t. y. nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog šalys susitarė kartu restauruoti ir naudoti retro automobilis BMW 327 bei iki 2010 m. kartu investavo pinigines lėšas į automobilio atnaujinimo darbus ir sukūrė objektą, kurio dabartinė vertė 28 962 Eur. Dėl to laikytinos pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovės prašymas pripažinti retro automobilį BMW 327 bendrąja daline nuosavybe laikytinas nepagrįstu. Dėl automobilio Audi A3 ir motociklo Harley Davidson FLHTCUI 73. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nors automobilis Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir motociklas Harley Davidson FLHTCUI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įsigyti šalims esant jungtinės veiklos santykiuose, tačiau nėra pagrindo pripažinti, jog įsigyjant šiuos daiktus šalys siekė sukurti bendrą dalinę nuosavybę, t. y. juos įgijo bendromis lėšomis ir bendram naudojimui. Teisėjų kolegija atmeta šiuos teiginius kaip nepagrįstus dėl sekančių priežasčių. 74. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad automobilis Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir motociklas Harley Davidson FLHTCUI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)buvo įsigyti šalims esant jungtinės veiklos santykiuose. 75. Byloje nustatytos bei nepaneigtos įrodymais aplinkybės, jog atsakovui važinėjimas motociklu yra jo hobis, kad jis pirko motociklą, nes jam jis labai patiko, kad ieškovė motociklu nesinaudojo, nes ji neturi motociklo vairavimui reikalingos kategorijos vairuotojo pažymėjimo (ieškovės vairuotojo pažymėjime nurodyta kategorija „AM“ tokios teisės nesuteikia), kad atsakovas automobilį Audi A3 naudojo savo asmeniniais reikalais, ieškovė turėjo kitą automobilį, t. y. Mersedes Benz 230, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neįrodytas ieškovės ir atsakovo susitarimas bendrai įgyti transporto priemones – automobilį Audi A3 ir motociklą Harley Davidson FLHTCUI. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantė, buvo aiškiai išreikšta atsakovo valia įsigyti minėtas trensporto priemines asmeninėn nuosavybėn. 76. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad motociklas Harley Davidson FLHTCUI įsigijimo metu kainavo 29 000 Lt, automobilis Audi A3 ­- 43 400 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovė neįrodė kokias nors konkrečiais įnašais būtų prisidėjusi prie šių transporto priemonių įsigijimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)konstatuotas aplinkybes dėl šalių lėšų panaudojimo turto įsigijimui. Byloje pateiktų įrodymų visuma apie ieškovės pajamas per visą jungtinės veiklos santykių laikotarpį rodo, kad ieškovės pajamos nebuvo pakankamos, kad ji būtų galėjusi prisidėti prie bendros nuosavybės įsigijimo. 77. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad laikytinos pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog nors minėtos transporto priemonės buvo įsigytos šalims esant jungtinės veiklos santykiuose, tačiau nėra pagrindo pripažinti, jog įsigyjant šiuos daiktus šalys siekė sukurti bendrą dalinę nuosavybę, t. y. juos įgijo bendromis lėšomis ir bendram naudojimui. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų 78. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Dėl procesinės bylos baigties 79. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, padarė teisingas išvadas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). 80. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistu. Dėl žyminio mokesčio 81. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 13 d. nutartimi nutarė tenkinti ieškovės S. L. prašymą dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo, atidėti ieškovei S. L. 1 235 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki galutinio procesinio sprendimo apeliacinėje instancijoje priėmimo. 82. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad iš ieškovės (apeliantės) valstybei priteistinas 1 235 Eur žyminis mokestis (CPK 84, 93, 96 straipsniai). Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme 83. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai). 84. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad apeliantei S. K. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai). 85. Atsakovas A. K. A. prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. 86. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. sausio d. gautas atsakovo A. K. A. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kartu su prašymu pateikti įrodymai, patvirtinantys patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų su vėlesniu pakeitimu Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 ir 8.11 punktus apskaičiuotas maksimalus užmokestis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytą dydį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas tenkintinas (CPK 93, 98 straipsniai). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, nutaria: palikti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą nepakeistą. Priteisti atsakovui A. K. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės S. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 600 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų. Priteisti valstybei iš ieškovės S. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 235 Eur (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio. Teisėjai Kazys Kailiūnas Vilija Mikuckienė Antanas Rudzinskas