- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-04
- Bylos Nr.
- e2-635-790/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Ieškovas
- A. C.
- Atsakovas
- V. G.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo A. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutarties, kuria išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovui V. G. (V. G.) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. C. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė priteisti iš atsakovo V. G. 180 115 Eur turtinės ir 6 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už prašomą priteisti sumą nuo žalos atsiradimo dienos (nuo 2015 m. gruodžio 28 d. varžytynių Nr. 112516 dienos) iki ieškinio teismui pateikimo (2020 m. gegužės 17 d.), kurios sudaro 41 189 Eur, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanos už priteistą sumą nuo ieškinio teismui pateikimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad atsakovas 2018 m. vasario 21 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu nuosavybės teise įgijo ieškovui priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelės dalį, pažymėtą G1, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo turtas). Varžytynių metu nebuvo įvertintos visos ieškovo atliktos investicijos į ginčo turtą ir neteisingai nurodyta jo būklė (86 proc. vietoje 100 proc. buto baigtumo), dėl ko turtas buvo parduotas už per mažą kainą. Be to, ginčo turto vertė buvo nustatinėjama 2005 m. kainomis, nors varžytynėse turtas pradėtas pardavinėti 2015 m., todėl ginčo turto kaina neatitiko realių rinkos kainų. Dėl šių priežasčių ieškovas patyrė turtinę žalą, o atsakovas ieškovo sąskaita nepagrįstai praturtėjo, o dėl priverstinių iškeldinimo iš ginčo turto veiksmų ieškovas su šeima patyrė ir neturtinę žalą.
3. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) iki šios bylos išnagrinėjimo uždrausti atlikti ginčo turto (buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelės dalies, pažymėtos G-1, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pakeitimo veiksmus; 2) laikinai iki bylos išnagrinėjimo uždrausti nurodytą butą perleisti tretiesiems asmenims; 3) skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą ir areštą ginčo turtui, paskiriant ieškovą šio turto administratoriumi.
4. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas grindė aplinkybėmis, kad atsakovas, perėmęs ginčo turtą, siekia pabloginti jo būklę. Ieškovo teigimu, byloje būtina išsaugoti ginčo turtą, nes atsakovas gali iš esmės pakeisti jo dabartinę būklę arba turtą perleisti tretiesiems asmenims ir iš jo perleidimo gautas pajamas paslėpti, juolab atsakovas gali neturėti ir pakankamai kitų lėšų atlyginti ieškovui padarytą žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
6. Teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškinys yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas, kadangi jis yra didelės apimties, o jame pateikiama informacija dėstoma ganėtinai komplikuotai bei nepakankamai nuosekliai.
7. Teismas sprendė, kad ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės nėra susijusios su ieškinio reikalavimais atlyginti ieškovui turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovo pasirinktos laikinosios apsaugos priemonės negali užtikrinti jam palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymo, nes ieškinio tenkinimo atveju teismas spręstų klausimą tik dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, o ne uždraustų jam atlikti veiksmus, keliančius grėsmę žalai atsirasti ir (ar) panaikintų jau atliktų veiksmų, susijusių su ieškovo iškeldinimu iš ginčo turto, pasekmes.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovas A. C. atskirajame skunde prašo: 1) Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones; 2) paskirti byloje nekilnojamojo turto ekspertizę, pavedant ekspertui apskaičiuoti ieškovo į ginčo turtą investuotų lėšų sumą; 3) įvertinti ir išnagrinėti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1223-864/2020 neišnagrinėtus argumentus, motyvus ir įrodymus dėl įrengto ir neįrengto ginčo turto baigtumo, būklės ir vertės skirtumo, varžytynių akto neatitikimo viešai skelbiamiems Nekilnojamojo turto registro duomenims; 4) išreikalauti į bylą rašytinius įrodymus – užsakymus Nr. 5F031258F372F ir 5EF05BC5B02FO iš internetinio tinklapio NTsandoriai.lt arba išduoti ieškovui liudijimą apie teisę gauti šiuos įrodymus; 5) nepripažinti eksperto K. Kumpino 2020 m. liepos 9 d. parengtame ekspertizės akte Nr. 20-07-09KK esančios lentelės Nr. 1 leistinu įrodymu ir apie šio dokumento suklastojimo faktą pranešti prokuratūrai. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Nesiėmus priemonių apriboti atsakovo teisę disponuoti jo žinioje esančiu ginčo turtu, egzistuoja tikimybė, kad jis, net ir neturėdamas nesąžiningų ketinimų, šį turtą perleis kitiems sąžiningiems tretiesiems asmenims. Tokiu atveju teismo sprendimo realus įvykdymas gali tapti neįmanomas, kiltų papildomi teisminiai ginčai. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis turi būti užtikrinta dabartinė ginčo turto būklė ir vertė (turto užkonservavimas), nes kol vyks šios bylos nagrinėjimas atsakovas ją gali pakeisti.
8.2. Ieškovo reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai pagrįsti, nes jis pasirinko leistiną ir aiškiai įmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Nors ieškovo pareikštas ieškinys yra didelės apimties, pateikiama informacija dėstoma nekomplikuotai bei pakankamai nuosekliai, be to, pradinis ieškinys jau ne kartą buvo koreguotas. Ieškovas prašo taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis būtų užtikrinti ieškinio reikalavimai.
8.3. Nors ieškinio tenkinimo atveju teismas spręstų klausimą tik dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, tačiau toks žalos atlyginimas ieškovui taip pat turi būti užtikrintas. Ieškovui padaryta žala yra didelė, o atsakovas iki bylos išnagrinėjimo turi visas galimybes formaliais sandoriais perleisti visą savo turimą turtą kitiems tretiesiems asmenims. Todėl teismas turėjo uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, keliančius grėsmę tokiai žalai atsirasti.
8.4. Įvertinus kitose bylose atsakovo pateiktus duomenis apie jo sunkią turtinę padėtį, pajamų neturėjimą, viešai prieinamą informaciją, kad atsakovas yra UAB „Atomeksim“, kurios darbuotojams mokami vidutiniai atlyginimai siekia tik 460 Eur, pajamų ir turto deklaracijas, yra akivaizdu, kad atsakovo oficialus atlyginimas yra minimalus, todėl jis neturi lėšų atlyginti ieškovui padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
8.5. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios priemonės yra trumpalaikės ir atsakovui neigiamų padarinių neturėtų sukelti, nes pastarasis dirba ir gyvena (duomenys neskelbtini), ginčo turtu nesinaudoja. Atsakovui niekas netrukdė susisiekti su antstoliu ar ieškovu ir sužinoti, kad bylos dėl ginčo turto vyksta nuo 2010 m., todėl jam nėra pagrindo tikėtis minimalios rizikos ir operatyvumo dėl sandorio, kuriuo jis įgijo ginčo turtą, vykdymo ar kitokių garantijų.
8.6. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovo padėtis nepablogėtų, nes jis, nupirkęs ginčo turtą už mažą kainą, nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, be to, atsakovas netektų tik savo nesąžiningu praturtėjimu gautos naudos. Ieškovo padėtis taip pat nepagerėtų, nes jis tik būtų sugrąžintas į buvusią padėtį – laikinai atgautų tikrosios vertės ir baigtumo turtą.
8.7. Atsakovas įgijo butą ne savo poreikių tenkinimui, bet pardavimo tikslu, todėl turėjo būti pripažintas nesąžiningu įgijėju ir prisiimti tokios savo veiklos riziką. Atsakovas, nupirkęs turtą nepagrįstai maža kaina, ne tik nesirūpina turtu, bet ir jį kelis kartus sugadino. Ieškovas gali geriau pasirūpinti turtu ir užtikrinti jo esamą būklę bei vertę, nes tokios realios būklės turtas, koks buvo perleistas atsakovui, jam nuosavybės teise priklausyti net negali.
8.8. Teismas nepasisakė dėl kitų ieškovo pateiktų reikalavimų ir prašymų, juos ignoravo, t. y. ieškovas pateikė naujus ieškinio reikalavimus, kurių teismas nepaisė. Kadangi kitose bylose nebuvo tenkinti ieškovo prašymai ir vertinamos aplinkybės dėl ginčo turto baigtumo, būklės ir vertės skirtumo, varžytynių akto (ne)atitikimo viešai skelbiamiems duomenims, 2020 m. liepos 9 d. ekspertizės akto suklastojimo, tokios aplinkybės ir su jomis susiję prašymai turi būti įvertinti (patenkinti) šioje civilinėje byloje.
Atsiliepimas
9. Atsakovas V. G. atsiliepime į ieškovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Ginčo turtas 2018 m. vasario 21 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu nuosavybės teise priklauso atsakovui, o ne ieškovui, todėl jo suvaržymas pažeistų atsakovo teises.
9.2. Ieškovo ieškinio reikalavimai yra visiškai nepagrįsti, todėl negali būti tenkinami. Ginčas dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą jau yra išspręstas. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2228-803/2019 atmetė ieškovo ieškinį atsakovei „Swedbank“, AB dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-15076-816/2018 yra tenkinęs atsakovo V. G. (toje byloje ieškovo) ieškinį dėl ieškovo iškeldinimo iš ginčo turto. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 6 d. atsakovui išdavė ir vykdomąjį raštą dėl ieškovo iškeldinimo.
9.3. Ieškovo dėstomi argumentai ne vieną kartą buvo pateikti įvairių instancijų teismams, kurie juos atmetė kaip nepagrįstus. Ieškovas ne vieną kartą ginčijo ir antstolio atliktų veiksmų teisėtumą, tačiau teismai konstatavo, kad antstolis veikė teisėtai. Be to, ieškovas šiame skunde nurodo daug aplinkybių, kurios nėra tiesiogiai susijusios su atsakovu.
9.4. Ieškovas, gaudamas nemokamą teisinę pagalbą ir šiuo pagrindu būdamas atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, teikia nepagrįstus skundus policijai ir teismams, taip piktnaudžiaudamas savo teisėmis ir darydamas psichologinį spaudimą atsakovui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo
10. Apeliantas Lietuvos apeliaciniam teismui 2022 m. liepos 25 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, prie kurių pridėjo naujus įrodymus: 2019 m. gegužės 8 d. ekspertizės aktą; 2022 m. birželio 6 d. ekspertizės aktą su priedais; 2022 m. birželio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą; 2022 m. liepos 19 d. prašymą dėl apmokėjimo už eksperto paslaugas; Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštą; duomenis apie peticijos išsiuntimą Europos Žmogaus Teisių Teismui. Rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad jų pateikimą pagrindžia tai, kad po atskirojo skundo pateikimo teismui dienos paaiškėjo naujos esminės bylos aplinkybės.
11. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį (atskirąjį) skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022).
12. Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas nurodo papildomus argumentus, kurių pagrindu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, apelianto nuomone, turėtų būti panaikinta. Kadangi terminas atskirajam skundui pateikti nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 335 straipsnio 1 dalis), tokie apelianto paaiškinimai į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą negali būti priimti.
13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
14. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
15. Apeliacinės instancijos teismas apelianto pateiktų rašytinių įrodymų į bylą nepriima, kadangi jie neatitinka įrodymų sąsajumo kriterijaus (CPK 180 straipsnis), t. y. nėra susiję su šioje byloje nagrinėjamu procesiniu klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Apeliantas kartu su rašytiniais paaiškinimais teikiamais įrodymais siekia pagrįsti aplinkybę, kad ginčo turto tikroji vertė jį parduodant buvo didesnė, nei nurodyta 2018 m. vasario 21 d. turto pardavimo iš varžytynių akte. Tačiau tokia aplinkybė nėra šios apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos dalykas (apeliacijos objektas). Apelianto nurodoma aplinkybė dėl nekilnojamojo turto verčių neatitikimo nėra susijusi su laikinųjų apsaugos priemonių pagal apelianto pareikštą ieškinį taikymo poreikiu, t. y. su aplinkybe, kad netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti. Tokia aplinkybė ir ją pagrindžiantys įrodymai bus vertinami šią civilinę bylą nagrinėjant iš esmės.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo
16. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo, priimto konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
17. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvadoms, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinio reikalavimais, todėl negali užtikrinti būsimo apeliantui galbūt palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymą.
18. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais, konkrečiai – užtikrina tų reikalavimų įvykdymą ieškinio patenkinimo atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1468-1120/2020). Be to, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos (parenkamos) taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1442-302/2017). Vadinasi, byloje gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais materialiaisiais teisiniais reikalavimais ir neiškreipia bylos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-363-823/2017).
19. Ieškinio reikalavimo užtikrinimui apeliantas prašo taikyti konservacinės paskirties laikinąsias apsaugos priemones atsakovui priklausančio konkretaus nekilnojamojo turto atžvilgiu, t. y. iki šios bylos išnagrinėjimo uždrausti atlikti ginčo turto pakeitimo veiksmus, taip pat uždrausti nurodytą turtą perleisti tretiesiems asmenims (jį areštuoti), apriboti atsakovo teisę naudotis ginčo turtu, jo administravimą laikinai pavedant apeliantui (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1, 5, 12, 13 punktai). Tačiau ieškinys yra pareikštas tik dėl piniginės sumos priteisimo iš atsakovo (turtinės ir neturtinės žalos), jokie konkretūs materialūs ieškinio reikalavimai šioje byloje nėra nukreipti į patį nekilnojamąjį turtą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio patenkinimo atveju atsakovui atsirastų prievolė sumokėti teismo sprendimu priteistą piniginę sumą apeliantui, tačiau apeliantas neįgytų jokių subjektinių teisių į ginčo turtą. Kitaip tariant, ieškinio patenkinimas nelemtų atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto nuosavybės ar kitų daiktinių teisių perėjimo apeliantui, todėl nėra pagrindo taikyti suvaržymus šiam konkrečiam turtui ir su juo susijusioms atsakovo teisėms bei teisėtiems interesams.
20. Nors apeliantas prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sieja ir su grėsme, kad atsakovas ginčo turtą gali perleisti tretiesiems asmenims, o iš jo perleidimo gautas lėšas bei kitą savo turtą paslėpti, dėl ko apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba taptų neįmanomas, tačiau jis nepateikė įtikinamų argumentų ir įrodymų tokiai grėsmei pagrįsti.
21. Egzistuojančią realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis siekiama atsakovui nuosavybės teise išlaikyti turtą, reikalingą teismo sprendimo įvykdymui, gali būti taikomos tik tuomet, kai esama duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017). Be to, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovų nesąžiningumas santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1048-553/2021).
22. Byloje nėra jokių faktinių duomenų apie atsakovo ketinimus perleisti ginčo ar kitą jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir taip apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo šioje byloje įvykdymą. Apeliantas atsakovo nesąžiningumą grindžia tik aplinkybėmis, kad atsakovas įsigijo ieškovui priklausiusį nekilnojamąjį turtą už per mažą kainą ir taip nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, tačiau šios aplinkybės yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl jomis atsakovo nesąžiningumas sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės negali būti įrodinėjamas. Atsakovo nesąžiningumo nepagrindžia ir apelianto nurodyti teiginiai apie galimai sunkią atsakovo finansinę padėtį ir didelę ieškinio sumą. Viena vertus, šie teiginiai pagrįsti tik prielaidomis, apeliantui neteikiant į bylą duomenų apie kitą atsakovo turimą turtą. Antra vertus, net ir pasitvirtinus tokioms aplinkybėms, apelianto prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, konkrečiai nekilnojamojo turto arešto, taikymui nebūtų teisinio pagrindo. Pagal ginčui aktualią teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės, todėl vien didelė ieškinio suma ir (ar) sunki atsakovo finansinė padėtis pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, t. y. nepagrindžia laikinų apsaugos priemonių taikymo poreikio (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1303-302/2020; 2022 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-583-934/2022).
23. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinio reikalavimais, sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog skundžiama nutartimi teismas pagrįstai netaikė prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, išsamiai nepasisakant dėl ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas tik pažymi, kad tikėtinas ieškovo reikalavimų pagrįstumas jau buvo teismų įvertintas nagrinėjant ankstesnį ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje – Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartyje ieškinio reikalavimus įvertino kaip tikėtinai stokojančius pagrįstumo dėl pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo. Nors bylos nagrinėjimo metu ieškovas tikslino ieškinio reikalavimus, tačiau pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo (reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo, įsigijusio turtą iš varžytynių) nepakeitė.
Dėl bylos procesinės baigties ir kitų apelianto procesinių prašymų
24. Apibendrindamas nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
25. Kiti atskirojo skundo argumentai yra dėl ginčo esmės ir (ar) aplinkybių, kurios sudarė kitų civilinių bylų nagrinėjimo dalyką, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų, kaip teisiškai nereikšmingų nagrinėjam klausimui teisingai išspręsti, atskirai nepasisako.
26. Ieškovo atskirajame skunde pateikti procesiniai prašymai dėl teismo ekspertizės skyrimo, papildomų įrodymų išreikalavimo, tam tikrų įrodymų ir aplinkybių įvertinimo ir kreipimosi į prokuratūrą yra susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, todėl šioje bylos proceso stadijoje nesprendžiami.
Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (ne)skyrimo
27. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas prašo skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis – už nepagrįsto atskirojo skundo pateikimą. Teigia, kad apeliantas, teikdamas nepagrįstus skundus teismams, daro psichologinį spaudimą atsakovui.
28. Baudai pagal CPK 95 straipsnį už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti turi būti nustatytas dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas, pareiškiant aiškiai nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą, arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Visgi įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).
29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių atsakovo teiginius, kad apeliantas prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o vėliau ir paduodamas atskirąjį skundą dėl jam nepalankaus teismo procesinio sprendimo, siekia kokiu nors būdu pakenkti atsakovui ar sutrikdyti teisinės sistemos veiklą. Teisę skųsti nepalankų teismo procesinį sprendimą aukštesnės instancijos teismui turi kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo, tokią teisę turi ir apeliantas. Jo paduotas atskirasis skundas iš esmės reikšmės nagrinėjamos civilinės bylos proceso eigai ar trukmei neturi. Į klausimus, ar apeliantas iš tiesų turi kokias nors materialias reikalavimo teises į atsakovą, ar pareikštu ieškiniu siekia visai kitokių, su jo pažeistų teisių įgyvendinimu nesusijusių tikslų, bus atsakyta išnagrinėjus bylą iš esmės. Todėl atsakovo prašymas dėl baudos apeliantui skyrimo šioje bylos proceso stadijoje netenkinamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.