- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-21
- Bylos Nr.
- e2-583-934/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00528-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- E. L.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „BankromaX“
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo E. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo E. L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BankromaX“ dėl skolos priteisimo, asmuo, kurios naudai reiškiamas ieškinys, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Laugina“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „BankromaX“ 253 502,57 Eur sumą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Laugina“ naudai.
2. Ieškovas taip pat prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti UAB „BankromaX“ nuosavybės teise priklausančius ir esančius pas atsakovę ar trečiuosius asmenis kilnojamąjį ir nekilojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises 253 502,57 Eur sumai, uždraudžiant jomis disponuoti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar perleisti kitiems asmenims.
3. Nurodė, kad retrospektyvus atsakovės veiksmų vertinimas patvirtina prielaidą, kad ji imsis veiksmų apsunkinti teismo sprendimo vykdymą, kadangi analogiškus nesąžiningus veiksmus jau ne kartą yra atlikęs BUAB „Laugina“ kreditoriams pareiškus reikalavimus UAB „BankromaX“ ir dėl tokių nesąžiningų bei neteisėtų veiksmų egzistuoja reali grėsmė būsimo sprendimo šioje byloje įvykdymui, kas sudaro pagrindą konstatuoti būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo užtikrinimui.
4. Nurodė, kad atsakovės nesąžiningumas įrodytas įsiteisėjusiomis pirmosios instancijos teismo nutartimis, kurios apeliacinės instancijos teismo buvo paliktos nepakeistos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 26 d. nutartimi ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
6. Teismas nurodė, jog nėra vienos iš sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. grėsmės, kad būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomu, o laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas dėl didelės ieškinio sumos ir dėl to, kad atsakovas yra nesąžiningas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
7. Teismas atkreipė dėmesį, jog sprendžiant dėl suvaržymų disponuoti turtu poreikio ir jų nustatymo iki bet kokio pobūdžio teisminio ginčo galutinio išsprendimo, galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl argumentas dėl kitose bylose nustatytų tam tikrų aplinkybių pats savaime nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė galėtų būti laikoma nesąžininga būtent šios bylos kontekste.
8. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinio ir atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo.
9. Turi būti įvertinta aplinkybių, galinčių turėti įtakos vertinant atsakovės sąžiningumą, visuma, tačiau prašyme argumentų, pagrindžiančių atsakovės tikslą turimą turtą perleisti ar kitu būdu suvaržyti pareikšto reikalavimo patenkinimo galimybes, nėra nurodyta, todėl pirmosios instancijos teismo vertinimu, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįstas. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog būtent šioje civilinėje byloje atsakovė nesąžininga ir yra pagrindas manyti, jog bandys išvengti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Ieškovas E. L. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartį ir tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje abstrakčiai nurodė, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau teismas motyvuotai neišnagrinėjo ir nepasisakė iš esmės dėl nei vieno ieškovo ieškinyje nurodyto fakto, įsiteisėjusių teismo sprendimų/nutarčių, kuriais atsakovės nesąžiningumas konstatuotas;
10.2. Ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo iš naujo bei iš esmės įvertinti ieškinyje nurodytus ieškovo motyvus bei pateiktus įrodymus, kurie, ieškovo įsitikinimu, sudaro pakankamą pagrindą tenkinti prašymą, o pirmosios instancijos teismas juos vertino netinkamai bei neteisingai;
10.3. neteisingai vertino, kad kreditorė nėra pareiškusi jokių materialinių reikalavimų, kurių įvykdymo užtikrinimui būtų poreikis taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Šiuo atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.
13. Įstatyme nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis apibrėžia ir aplinkybes, kurias ieškovas turi įrodyti, siekdamas, kad byloje būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1153-330/2021; kt.).
14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo ieškinys yra preliminariai pagrįstas, tačiau, teismo vertinimu, ieškovas neįrodė galimos grėsmės būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada ieškovas nesutinka, atskirajame skunde nurodo, kad teismas abstrakčiai nurodęs, kad nėra pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, motyvuotai neišnagrinėjo ir nepasisakė iš esmės nei dėl vieno ieškovo ieškinyje nurodyto fakto – įsiteisėjusių teismo sprendimų/nutarčių, kuriais konstatuotas atsakovės nesąžiningumas.
15. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020 ir kt.). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, teismui pakanka vien įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai paremti įrodymais (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019). Šios pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize.
16. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – ieškinio pagrįstumo. Pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslu atliekamas preliminaraus pareikšto ieškinio pagrįstumo įvertinimas reiškia tik teismo įsitikinimą, ar ieškinys yra pagrindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar yra pridedami šiuos argumentus pagrindžiantys įrodymai. Tik pagal CPK nustatytas bendrąsias įrodinėjimo taisykles ištyrus ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, galės būti atsakyta į klausimą, ar ieškinio reikalavimams patenkinti pakanka faktinių duomenų. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė, kad ieškovo ieškinys visa apimtimi yra akivaizdžiai nepagrįstas, o pasirinktas teisių gynimo būdas – neleistinas ar neįmanomas. Dėl to ieškinys pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip preliminariai pagrįstas. Be to, akcentuotina, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016).
17. Kaip minėta, antroji būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis), kurią privalo įrodyti šalis, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįstų reikalavimų pareiškimas, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
18. Ieškovas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto, piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą 253 502,57 Eur sumai. Ieškovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo grindžia atsakovės nesąžiningumu, kuris, jo įsitikinimu, nustatytas įsiteisėjusiomis teismų nutartimis kitose bylose, didele atsakovei ieškinio suma. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ieškovo prašymą atmetė nurodęs, jog argumentai dėl kitose bylose nustatytų tam tikrų aplinkybių patys savaime nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė gali būti laikoma nesąžininga būtent nagrinėjamoje byloje, o sprendžiant dėl suvaržymų disponuoti turtu poreikio ir jų nustatymo iki bet kokio pobūdžio teisminio ginčo galutinio išsprendimo, galioja sąžiningumo prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais.
19. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Pozicijos, kad ieškovas turi įrodyti (ar bent pateikti įtikinamus argumentus) apie atsakovo nesąžiningumą, laikomasi ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-364-241/2017; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-476-178/2017; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus – turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019; 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1303-302/2020).
20. Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė kitose bylose teismų priimtas nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu ir nurodė, jog jos patvirtina atsakovės nesąžiningumą. Atmetant tokį apelianto argumentą pažymėtina, kad teismų praktikoje yra nurodyta, jog teismas, spręsdamas tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek jų galiojimo klausimus privalo vertinti būtent konkrečioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes ir situaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-464/2019). Kitoje byloje priimta, sprendžiant tokio pobūdžio procesinius klausimus, nutartis, priešingai nei bando įrodyti apeliantas, neturi prejudicinės galios ar kitokio privalomo poveikio, ar savaime nesudaro pakankamo pagrindo spręsti apie atsakovės ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Priešingai nei nurodė apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertinimo ieškovo nurodytas aplinkybes (žr. šios nutarties 18 punktą), o vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.
21. Kaip grėsmę būsimam teismo sprendimo vykdymui ieškovas nurodo didelę ieškinio sumą. Tačiau formuojamoje teismų praktikoje pažymima, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1303-302/2020). Todėl, kaip pažymėta teismų praktikoje, svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, remiantis apelianto nuodytais argumentais nėra pakankamo pagrindo daryti išvadai apie atsakovės realius ar tikėtinus ketinimus nesąžiningai paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, o atsakovės vengimas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, sudaro pagrindą kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-264/2011).
Dėl procesinės bylos baigties
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir pakeitimą, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 185 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
23. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.