- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-04
- Bylos Nr.
- e2S-780-854/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17588-2023-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Giedrė Čėsnienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 3.2.9.1Pareiškimo palikimas nenagrinėto, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
- 3.4.5.2Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. B., gimusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Š. B. duktė, Kaune (duomenys neskelbtini) susituokusi su E. P., yra tas pats asmuo, t. y. S. B., kuri 1938 metais emigravo į Izraelio – Palestinos žemę ir (duomenys neskelbtini) susituokė su J. B.
2. Pareiškėjas pareiškimą grindė šiomis aplinkybėmis ir argumentais:
2.1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 4 punkto, 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytu pagrindu (kaip asmens, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis) siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.
2.2. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė turimus dokumentus, patvirtinančius, jog jo motina S. B., gimusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Be kitų įrodymų, prašymui dėl pilietybės atkūrimo pagrįsti, pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė 2022 m. lapkričio 14 d. Tel Avivo-Jafos apygardos rabinų teismo nuosprendį, kuriame konstatuota, kad „S. B., gimusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Š. B. duktė, Kaune (duomenys neskelbtini) susituokusi su E. P., yra tas pats asmuo, t. y. S. B., kuri 1938 m. emigravo į Izraelį ir (duomenys neskelbtini) susituokė su J. B.“, t. y., faktas, kurį pareiškėjas prašo nustatyti šioje byloje, jau yra patvirtintas Izraelio Valstybės teismo.
2.3. Visgi Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus, įskaitant ir Izraelio Valstybės teismo sprendimą, nurodė, kad: „Tel Avivo-Jafos apygardos rabinų teismo nuosprendžiu negalime remtis, nes Lietuvos Respublika ir Izraelio Valstybė nėra sudariusios tarptautinės sutarties, kurioje būtų reglamentuoti teismų sprendimo pripažinimo kitoje valstybės klausimai.“ Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas nurodė pareiškėjui pateikti kitą dokumentą, kuris patvirtintų šioje byloje prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
2.4. Kadangi pareiškėjas neturi kitų galimybių Izraelio Valstybėje gauti Migracijos departamento reikalaujamų dokumentų, o Migracijos departamentui pateikti dokumentai yra nepakankami pareiškėjo pilietybės atkūrimui, siekdamas įgyvendinti savo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėjas yra priverstas kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė šiuos argumentus:
3.1. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus, 2023 m. birželio 16 d. raštu išsiuntė pranešimą, kuriuo paprašė pareiškėjo atstovo papildomai pateikti informaciją ir dokumentus, ir sustabdė pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą. Migracijos departamentas taip pat pranešė, kad per vienerius metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus išsiuntimo dienos nepateikus prašomos informacijos ir dokumentų asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas.
3.2. Aplinkybė, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą negali būti preziumuota tik pagal pareiškėjo pareiškimo teiginius. Tokia aplinkybė turi būti pagrįsta objektyviais teismui pateiktais įrodymais. Šiuos įrodymus teismas turėtų iš pareiškėjo išreikalauti.
3.3. Pareiškėjas teismui nėra pateikęs įrodymų, kad negali ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą: susirašinėjimo su Tel Avivo-Javos apygardos rabinų teismu, kuris, kaip nurodyta 2022 m. lapkričio 14 d. nuosprendyje, disponuoja medžiaga, patvirtinančia pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, susirašinėjimo su Izraelio archyvais / valstybinėmis institucijomis, kuris patvirtintų, kad prašomų dokumentų nėra ar jų negalima atkurti.
3.4. Esant minėtoms aplinkybėms, pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 ir 445 straipsnių nuostatų, todėl negali būti nagrinėjamas teisme.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo:
4.1. Šioje byloje prašomas nustatyti faktas savo esme yra toks, kuris neatsispindi viename konkrečiame dokumente, o gali būti nustatytas tik įvertinus S. B. dokumentų, išlikusių Izraelio ir Lietuvos valstybėse, visumą.
4.2. Pareiškėjas, siekdamas tokio fakto nustatymo, yra suinteresuotas surinkti kuo daugiau tokį faktą pagrindžiančių įrodymų, taigi teismui yra pateikęs visus dokumentus, kuriuos jam pavyko surinkti. Faktą, jog pareiškėjas dėjo dideles pastangas, kad įvykdytų suinteresuoto asmens reikalavimą patvirtinti šioje byloje prašomą nustatyti faktą, pagrindžia tiek iš Lietuvos Respublikos, tiek iš Izraelio Valstybės institucijų gauti dokumentai, kurių, pareiškėjo įsitikinimu, pakanka tam, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas.
4.3. Be to, tokį faktą jau yra pripažinęs Tel Avivo – Jafos apygardos rabinų teismas, tačiau tik dėl to, jog tokio įrodymo suinteresuotam asmeniui nepakanka, pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į teismą.
4.4. Suinteresuotas asmuo nedetalizuoja, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai galėtų būti laikomi nepakankamais, nedetalizuoja, kokių dokumentų, kurie patvirtintų juridinę reikšmę turintį faktą, trūksta, nenurodo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai būtų prieštaringi, be to, suinteresuotas asmuo nepateikia jokių įrodymų, kurie prašomą nustatyti faktą paneigtų. Todėl suinteresuoto asmens argumentai yra nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo palikti pareiškimą nenagrinėtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 5 d. nutartimi pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliko nenagrinėtą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kuris buvo priimtas 2023 m. kovo 24 d. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 16 d. raštu „Dėl informacijos A. B. byloje“, išsiųstu el. paštu ((duomenys neskelbtini)), prašė pateikti oficialios Izraelio Valstybės institucijos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad S. B., gimusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Š. B. duktė, Kaune (duomenys neskelbtini) susituokusi su E. P., yra tas pats asmuo, t. y. S. B., kuri 1938 m. emigravo į Izraelį ir (duomenys neskelbtini) susituokė su J. B. Pažymėjo, kad Tel Avivo-Jafos apygardos rabinų teismo nuosprendžiu negali remtis, nes Lietuvos Respublika ir Izraelio Valstybė nėra sudariusios tarptautinės sutarties, kurioje būtų reglamentuoti teismų sprendimo pripažinimo kitoje valstybės klausimai. Jeigu pateikiant papildomus dokumentus, bus išduotas naujas asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantis dokumentas, prašė kartu pateikti ir šio dokumento kopiją. Taip pat pranešė, kad per vienerius metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus išsiuntimo dienos nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas. Pažymėjo, kad šis raštas nelaikytinas Migracijos departamento priimtu sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį. Pilietybės. Pažymėjo, kad šis raštas nelaikytinas Migracijos departamento priimtu sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį. Pilietybės reikalų komisija ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija priima sprendimą nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimą, jeigu: 4) asmuo per vienerius metus nuo Pilietybės reikalų komisijos ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos prašymo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius šiame įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikia prašomos informacijos ar dokumentų.
Atsiliepimas
7. Iš Migracijos departamento atsiliepime į pareiškimą išdėstytų argumentų ir paties pareiškėjo 2023 m. lapkričio 30 d. teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėjo atstovas, gavęs iš Migracijos departamento raštą neinformavo Migracijos departamento, kad papildomų dokumentų nepateiks ir jokių papildomų paaiškinimų dėl negalimumo pateikti informacijos ar papildomų dokumentų neteikė, tačiau kreipėsi tiesiogiai į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Taigi Migracijos departamentas neturėjo galimybės įvertinti pareiškėjo argumentų dėl papildomų dokumentų neturėjimo ir nepriėmė galutinio sprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismo vertinimu, pareiškėjas, tiesiogiai kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, siekia išvengti administracinių procedūrų, taikomų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimui. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas piktnaudžiauja teisės kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo institutu (CPK 445 straipsnis).
9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas Migracijos departamente nėra nutrauktas ir iki šiol nepriimtas sprendimas pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį. Taigi pareiškėjas ne teismine tvarka vis dar gali įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.
10. Kadangi iškėlus bylą teisme paaiškėjo, jog pareiškėjas nesilaikė minėtos tvarkos ir ja vis dar galima pasinaudoti, t. y. pareiškėjas vis dar gali įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, teismas pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliko nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
11. Remdamasis CPK 87 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 5 dalimi, teismas pareiškėjui grąžino už pareiškimą sumokėtą 55 Eur žyminį mokestį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Pareiškėjas A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. nutartį ir pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Nei Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje, nei kitose šio įstatymo normose, nei teismų praktikoje nėra nustatytas apribojimas, jog pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį reikalingi faktai gali būti nustatomi teismo tvarka tik po to, kai yra priimtas galutinis kompetentingos institucijos (Migracijos departamento) sprendimas atsisakyti patenkinti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar sprendimo nutraukti prašymo nagrinėjimo procedūrą. Teismo reikalavimas pareiškėjui užbaigti administracinę procedūrą Migracijos departamente negali būti laikomas teisėtu, kadangi tokiu būdu pareiškėjui būtų sukuriami papildomi apribojimai, kurie nenumatyti nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje.
12.2. Teismas, priimdamas nutartį, sukūrė precedentą, visiškai priešingą aukštesnės instancijos teismų suformuotiems precedentams identiškose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-440-933/2020; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-440-933/2020; Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-512-267/2020). Juolab, nutartyje nėra pasisakyta, dėl ko teismas nutarė nuo ankstesnių precedentų nukrypti.
12.3. Pareiškėjo nurodomoje teismų praktikoje aukštesnės instancijos teismai išaiškino, kad Migracijos departamento reikalavimas pareiškėjui, kuris siekia įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, pateikti papildomus dokumentus, pagrindžiančius teisę įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, suteikia pareiškėjui, neturinčiam tokių dokumentų, procesinę teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį. Tokio pareiškimo pateikimui ir išnagrinėjimui, priešingai nei konstatuota skundžiamoje nutartyje, nėra būtinas galutinis Migracijos departamento sprendimas, kuriuo pilietybės atkūrimo procedūra būtų nutraukta.
12.4. Priešingai nei sprendė teismas, pareiškėjas turi procesinę teisę kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti Migracijos departamento reikalaujamą įrodyti juridinę reikšmę turintį faktą. Byloje net nėra ginčo, jog Migracijos departamentas konstatavo, jog pareiškėjo pateiktų duomenų nepakanka konstatuoti, kad jis yra iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis.
12.5. Nutarties nepagrįstumo vertinimo nepaneigia teismo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo atstovas, gavęs iš Migracijos departamento raštą, neinformavo Migracijos departamento, kad papildomų dokumentų nepateiks ir jokių papildomų paaiškinimų dėl negalimumo pateikti informacijos ar papildomų dokumentų neteikė, tačiau kreipėsi tiesiogiai į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2S-431-340/2023 identiškus argumentus vertino kaip nesudarančius pagrindo atsisakyti nagrinėti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Juolab, Migracijos departamentui ir iš šios bylos neabejotinai yra žinoma, kad pareiškėjas neturi Migracijos departamento reikalaujamų duomenų ir, kad būtent dėl to pareiškėjas ir kreipėsi į teismą.
12.6. Pareiškėjo pareiškimas atitinka visus tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, todėl turi būti išnagrinėtas iš esmės (CPK 447 straipsnis). Pareiškėjas pareiškime i) išsamiai pagrindė tikslą, kuriam reikalinga nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat ii) nurodė priežastis, dėl kurių negali gauti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą ir iii) pateikė bei aprašė įrodymus, patvirtinančius juridinę reikšmę turintį faktą, kurių vientisa chronologinė seka įrodo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
Atsiliepimas
13. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pilietybės įstatymo nuostatos numato galimybę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kai Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nustato, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
13.2. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nenumato konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, formos, tačiau imperatyviai numato tokio konstatavimo turinį „nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis“. Praktikoje minėta aplinkybė yra konstatuojama išimtinai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra sustabdoma.
Šalies argumentai
13.3. Pareiškėjas į Migracijos departamento 2023 m. birželio 16 d. prašymą pateikti papildomus dokumentus, reikalingus Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimui spręsti, nepateikė jokios papildomos informacijos, neinformavo Migracijos departamento, kad dokumentų negali pateikti, todėl Migracijos departamentas negalėjo priimti sprendimo pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį.
13.4. Migracijos departamento direktorius sprendimu nekonstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra asmens iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečiu palikuonis, ši aplinkybė nebuvo konstatuota ir Migracijos departamento 2023 m. birželio 16 d. pranešime, dar daugiau – pačiame pranešime konstatuota, kad šis pranešimas nelaikytinas Migracijos departamento sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, todėl nei pagal minėto pranešimo formą, nei pagal turinį nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
13.5. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad Migracijos departamento prašomus pateikti dokumentus bandė gauti ar prašomų dokumentų nėra galimybės atkurti – nėra pateiktas susirašinėjimas su Tel Avivo-Javos apygardos rabinų teismu, kuris, kaip nurodyta 2022 m. lapkričio 14 d. nuosprendyje, disponuoja medžiaga, patvirtinančia pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, susirašinėjimas su Izraelio archyvais / valstybinėmis institucijomis, kuris patvirtintų, kad prašomų dokumentų nėra ar jų negalima atkurti.
13.6. Aplinkybė, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą negali būti preziumuota tik pagal pareiškėjo pareiškimo teiginius. Tokia aplinkybė turi būti pagrįsta objektyviais teismui pateiktais įrodymais. Migracijos departamento prašymas pateikti papildomus dokumentus nėra įrodymas, kad pareiškėjas papildomų dokumentų neturi ar negali gauti, objektyvūs įrodymai, kad prašomų dokumentų nėra ar jų negalima atkurti teismui nebuvo pateikti, todėl pareiškėjo pareiškimas neatitinka CPK 445 straipsnio nuostatų. Dėl to yra CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas pareiškėjo pareiškimą palikti nenagrinėtą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl ieškovės atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
16. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliktas nenagrinėtas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl pagrindo pareiškimą palikti nenagrinėtą (ne)buvimo
17. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniuose).
18. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes teisės kreiptis į teismą pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį (EŽTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13; 2017 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06). CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas, negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu.
19. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisminės gynybos prieinamumo principo, ne kartą yra išaiškinęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Nustatytos tvarkos nesilaikymas gali lemti besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021).
20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. B., gimusi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Š. B. duktė, Kaune (duomenys neskelbtini) susituokusi su E. P., yra tas pats asmuo, t. y. S. B., kuri 1938 metais emigravo į Izraelio – Palestinos žemę ir (duomenys neskelbtini) susituokė su J. B. Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad jis, remdamasis Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto, 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytu pagrindu (kaip asmens, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis), siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
21. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tvarką detalizuoja CPK nuostatos. CPK 445 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020, 19 punktas).
22. Minėta, kad nors Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas ir ši teisė negali būti paneigiama (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai), tačiau gali būti nustatoma speciali jos įgyvendinimo tvarka.
23. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-790-943/2017). Išankstinio ginčų sprendimo tvarka gali būti nustatyta įstatymuose (CPK 22 straipsnio 1 dalis).
24. Vadovaujantis šiam ginčui aktualia Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Taigi Pilietybės įstatyme yra imperatyviai nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka.
25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, 2023 m. birželio 16 d. raštu „Dėl informacijos A. B. byloje“ paprašė pareiškėjo pateikti oficialios Izraelio Valstybės institucijos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad S. B., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Š. B. duktė, Kaune (duomenys neskelbtini) susituokusi su E. P., yra tas pats asmuo, t. y. S. B., kuri 1938 metais emigravo į Izraelį ir (duomenys neskelbtini) susituokė su J. B. Migracijos departamentas rašte pažymėjo, kad Tel Avivo-Jafos apygardos rabinų teismo nuosprendžiu negali remtis, nes Lietuvos Respublika ir Izraelio Valstybė nėra sudariusios tarptautinės sutarties, kurioje būtų reglamentuoti teismų sprendimo pripažinimo kitoje valstybės klausimai. Jeigu pateikiant papildomus dokumentus, bus išduotas naujas asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinantis dokumentas, prašė pareiškėjo kartu pateikti ir šio dokumento kopiją. Migracijos departamentas taip pat informavo, kad per vienerius metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus išsiuntimo dienos nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas. Pažymėjo, kad šis raštas nelaikytinas Migracijos departamento priimtu sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį.
26. Nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kuriam patvirtinti Migracijos departamentas buvo paprašęs pateikti papildomus įrodymus, nustatymo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, gavęs Migracijos departamento 2023 m. birželio 16 d. raštą, šiai valstybės institucijai iki kreipimosi į teismą dienos (ar vėliau) būtų pateikęs sprendimui pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį priimti būtinus papildomus dokumentus ar nurodęs, kad tokių dokumentų dėl tam tikrų objektyvių priežasčių jis pateikti negali (CPK 178 straipsnis). Šių aplinkybių atskirajame skunde neginčija ir pareiškėjas, tik nurodo, kad jis pateikė visus turimus dokumentus, o jų Migracijos departamentui nepakankant, jam atsirado teisė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Visgi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais.
27. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas sprendimu, raštu ar kitu dokumentu (nepriklausomai nuo dokumento pobūdžio, formos) būtų konstatavęs, kad jam nepakanka duomenų sprendimui pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį priimti. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 16 d. rašte tik nurodė, kad pareiškėjo pateiktas įrodymas – Tel Avivo-Jafos apygardos rabinų teismo nuosprendis, nėra tinkamas (leistinas) įrodymas norimam faktui patvirtinti, todėl nurodė pareiškėjui pateikti papildomus (tinkamus) įrodymus, kad būtų galima priimti sprendimą pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį.
28. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas jokių papildomų įrodymų Migracijos departamentui nepateikė, taip pat neinformavo Migracijos departamento ir nepateikė jam jokių įrodymų, kad dėjo visas pastangas ir apskritai siekė gauti tokius dokumentus iš oficialių Izraelio Valstybės institucijų, jog teikė joms prašymus / paklausimus / raštus, o šios institucijos būtų atsisakiusios pareiškėjui suteikti norimą informaciją ir / ar išduoti ją patvirtinančius dokumentus, kas sudarytų pagrindą Migracijos departamentui pareiškėjo inicijuotame pilietybės atkūrimo procese priimti atitinkamą sprendimą, užbaigiantį pradėtą administracinę procedūrą. Priešingai, pareiškėjas vietoje to, kad būtų atlikęs nurodytus veiksmus, lygiagrečiai pradėtai administracinei procedūrai kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. O tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelaikytina tinkamu teisės į teisminę gynybą įgyvendinimu.
29. Pažymėtina tai, kad pareiškėjo kartu su pareiškimu pateikto Tel Avivo-Javos apygardos rabinų teismo 2022 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio turinys patvirtina, kad, priimant sprendimą, buvo remiamasi ,,byloje esančia medžiaga“, taigi objektyviai egzistuojančiais duomenimis, susijusiais su pareiškėjo siekiamu nustatyti juridinę reikšmę turinčiu faktu, ir kuriais disponuoja būtent Tel Avivo-Javos apygardos rabinų teismas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad šioje stadijoje egzistuoja būtina sąlyga juridinę reikšmę turinčiam faktui teismine tvarka nustatyti – nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 445 straipsnis).
30. Pareiškėjo pasyvumas, galimai nenoras rinkti papildomus įrodymus užsienio valstybėje ar kitos subjektyvios priežastys nesudaro pagrindo nesilaikyti įstatyme numatytos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Šiuo gi atveju pareiškėjui iš esmės niekaip nereaguojant į Migracijos departamento 2023 m. birželio 16 d. raštą, Migracijos departamentas neturėjo galimybės įvertinti pareiškėjo argumentų dėl papildomų dokumentų (ne)turėjimo ir priimti dėl to sprendimą – nuspręsti, ar pateiktų įrodymų pakanka Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, ar ne. Nagrinėjamu atveju dėl to, jog pareiškėjo pateiktų papildomų dokumentų nepakanka (nepakaktų) nustatant pareiškėjo norimas aplinkybes, iš esmės nusprendė pats pareiškėjas, nelaukdamas tokius sprendimus daryti įgaliotos Vyriausybės institucijos – Migracijos departamento, pozicijos.
31. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad išankstinės tvarkos laikymasis savaime suponuoja išvadą, kad minėtos tvarkos turi būti laikomasi iki kreipimosi į teismą dienos. Šiuo atveju inicijuoti išankstinę iki kreipimosi į teismą tvarką ir lygiagrečiai pradėti teisminį procesą dėl to paties fakto nustatymo prieštarauja ne tik imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tačiau ekonomiškumo, proceso koncentracijos, protingumo ir sąžiningumo principams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, netoleruotina situacija, kai pareiškėjas, siekdamas nustatyti norimą faktą, tą siekia padaryti tuo pačiu metu pajungdamas kelių valstybės institucijų (Migracijos departamento ir teismo) tiek finansinius, tiek žmogiškuosius išteklius. Migracijos departamentui nepriėmus sprendimo (rašto ar kitokia forma), iš kurio būtų matyti, kad duomenų tikrai nepakanka norimam faktui nustatyti ir / ar nenutraukus pareiškėjo inicijuotos administracinės procedūros, konstatuotina, kad pareiškėjui neatsirado teisė kreiptis į teismą, remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi.
32. Priešingos išvados neleidžia daryti ir pareiškėjo atskirajame skunde minima teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios ir pareiškėjo atskirajame skunde nurodomų bylų ratio decidendi (faktinis reikalavimo pagrindas) nesutampa, be to, nėra ginčo dėl to, kad Migracijos departamento sprendimas dėl to, kad nepakanka duomenų tam tikram faktui patvirtinti kai kuriais atvejais gali būti užfiksuotas ir kitokio pobūdžio dokumente (pavyzdžiui, rašte), ką įtvirtina ir pareiškėjo nurodoma teismų praktika. Visgi šio ginčo atveju aktualus yra ne tokio sprendimo formos, tačiau turinio klausimas. O nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys neleidžia spręsti, kad tokia išvada dėl duomenų nepakankamumo, dėl ko pareiškėjui atsirastų teisė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, Migracijos departamento apskritai bet kokiame dokumente buvo padaryta. Tuo tarpu kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-684/2016). Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas).
Dėl bylos baigties
33. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo tvarką ir sąlygas, ir po civilinės bylos iškėlimo nustatęs, kad pareiškėjas nesilaikė įstatyme imperatyviai nustatytos privalomos ikiteisminės tvarkos ir šia tvarka jis dar turi galimybę pasinaudoti, vadovaudamasis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai pareiškėjo pareiškimą paliko nenagrinėtą. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.