Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Linos Muchtarovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmetamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. CPK 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl ginčo esmės ir faktinių aplinkybių

15. Apeliacinėje byloje sprendžiama, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelė C. S. (po santuokos A.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Juridinis faktas pareiškėjui nustatytas tikslu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

16. Byloje nustatyta, kad A. H. yra (duomenys neskelbtini) pilietis (e. b. l. 43). C. S. (S., A.) yra A. H. senelė (e. b. l. 6, 8, 13). Iš civilinės būklės akto įrašo Nr. 1597, gimimo liudijimo, išduoto (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog S. C. S. gimė (duomenys neskelbtini), šio asmens tėvas yra S. S. C., motina – S. I. J. (e. b. l. 13, 55). Šiuose dokumentuose nei pareiškėjo močiutės C. S., nei jos tėvų pilietybė nėra nurodyta. C. S. (S.) 1946 m. birželio 25 d. sudarius santuoką, įgijo pavardę A. (e. b. l. 53).

17. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. rugsėjo 17 d. rašte nurodoma, jog dokumentų, patvirtinančių, kad C. S., S. d., g. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvos Respublikos pilietė bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta. Šiame rašte taip pat pateikiama informacija iš archyvinių fondų. Nurodoma, jog asmuo S. C., S., turėjo asmens dokumentą Nr. 11447. Tame pačiame archyviniame fonde esančioje byloje rasti įrašai, jog S. C., C., g. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), turėjo asmens dokumentą Nr. 11447 (e. b. l. 67). 2019 m. lapkričio 8 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje „Apie S. šeimą“ pateikiama informacija iš archyvinių fondų. Nurodoma informacija apie (duomenys neskelbtini) m. nekilnojamojo turto mokesčių 1936-1938 m. knygą, kur įrašyti mokesčių mokėtojai „S. S. įpėd“. Taip pat nurodoma informacija apie Šiaulių miesto gyventoją S. C., gimusią (duomenys neskelbtini) (nurodoma gimimo data (duomenys neskelbtini)). Asmuo C. C., S., g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nurodoma kaip asmuo, išvežtas 1944 m. liepos mėn. iš (duomenys neskelbtini) geto (e. b. l. 130-131).

18. Lietuvos ypatingojo archyvo 2018 m. spalio 10 d. pažymoje nurodoma, jog Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde Nr. K-l saugoma C. (dokumentuose ir Cile) S. S., g. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), nuo 1932 m. gyvenusios ir dirbusios (duomenys neskelbtini), nuo 1939 m. iki 1941 m. gyvenusios ir dirbusios (duomenys neskelbtini), filtracinė byla Nr. 39700. Teigiama, jog C. A. (1947-07-03 parašė autobiografiją (e. b. l. 18). Minėtoje autobiografijoje nurodoma, jog „Aš, S. C. S., gimiau (duomenys neskelbtini) Lietuvos TSR, (duomenys neskelbtini), darbininkų šeimoje“. Šiame dokumente dėstomos aplinkybės dėl gyvenimo bei darbo Lietuvoje. Taip nurodoma, jog „kai vokiečiai užėmė (duomenys neskelbtini), evakavausi į (duomenys neskelbtini), kur iki 1941 m. dirbau chemijos gamykloje“. Minėtame dokumente nurodoma, jog 1944 m. C. S. buvo išvežta į Vokietiją, tačiau grįžo į (duomenys neskelbtini), nuo 1946 m. gyveno (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 27). Byloje pateiktas Štuthofo muziejaus Štutove 1990 m. rugpjūčio 2 raštas, kuriame teigiama, jog šios įstaigos archyvo dokumentuose yra duomenų apie S. C., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kuri buvo suimta 1941 m. ir pristatyta į Štuthofo koncentracijos lagerį (e. b. l. 58).

19. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas A. H. 2018 m. rugsėjo 12 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tačiau prašymo nagrinėjimas prašymo priėmimo metu buvo sustabdytas dėl pateiktų dokumentų trūkumo. A. H. 2018 m. spalio 4 d. pateikė Migracijos departamentui dokumentus iš archyvų, taip pat paaiškinimą dėl skirtingų senelės asmenvardžių. Migracijos departamentas atsakydamas į 2019 m. kovo 13 d. pareiškėjo atstovo prašymą dėl informacijos apie A. H. pateikto prašymo ir dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo eigą, rašte „Dėl informacijos suteikimo“ nurodė, kad A. H. prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas yra sustabdytas ir bus tęsiamas nuo papildomų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos. Rašte Migracijos departamentas prašė pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjo senelė C. A. (C., C. S.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, jos Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. faktą. A. H. 2019 m. spalio 15 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Dėl naujų įrodymų

20. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas A. H. pateikė naujus rašytinius įrodymus – Migracijos departamento 2020 m. vasario 27 d. atsakymą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. S-21-3441; Migracijos departamento 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos bendrijoje (toliau – Leidimas nuolat gyventi) išdavimo Izraelio valstybės piliečiui A. H.“ Nr. (15/5-11)7U-409. Pareiškėjo teigimu būtinybė pateikti papildomą informaciją iškilo tik gavus Migracijos departamento apeliacinį skundą, kuriuo ginčijamas pareiškėjui palankus pirmosios instancijos teismo sprendimas.

21. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjas aukščiau nurodytus dokumentus turėjo galimybę išreikalauti ir pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi 2010 m. rugpjūčio 19 d. Migracijos departamento sprendimas priimtas iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų minėtus dokumentus pateikęs pirmosios instancijos teismui, kuris nepagrįstai juos būtų atsisakęs priimti. Byloje esantys įrodymai sudaro pakankamą pagrindą atitinkamoms išvadoms, patikrinus skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, padaryti, todėl teisėjų kolegija atsisako priimti pareiškėjo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus rašytinius įrodymus.

Dėl teisės kreiptis į teismą

22. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė sprendimą nagrinėti pareiškėjo prašymą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą neatsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, numatytos Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje.

23. Kadangi šis argumentas nebuvo keltas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jo plačiai neanalizuoja (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento direktorės rašte „Dėl informacijos suteikimo“, atsakant į 2019 m. kovo 13 d. pareiškėjo atstovo prašymą, nurodyta, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių apie pareiškėjo senelės C. A. (C., C. S.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi pareiškėjas turi galimybę pasinaudoti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyta teise kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjo senelė C. S. (po santuokos A.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė nustatymo. Aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nelaukęs atitinkamo Migracijos departamento sprendimo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista procedūrinė tvarka, susijusi su galimybe pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašant nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444 – 445 straipsniai). Tuo labiau, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, siekė įgyvendinti pačios Migracijos tarnybos reikalavimus dėl papildomų duomenų pateikimo įrodyti faktui, kad C. S. (po santuokos A.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, kuriai tarp valstybės deleguotų funkcijų nėra numatytas pareiškimų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas, todėl pareiškėjas pagrįstai kreipėsi į teismą.

Dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo

24. Apeliantas nurodo, jog byloje nėra jokių tiesioginių bei netiesioginių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie C. S. ar jos tėvų turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, o gimimo vietą nurodantys duomenys neįrodo C. S. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Teisėjų kolegija pažymi, jog jeigu pareiškėjas turėtų išsamius ir neginčijamus dokumentus, patvirtinančius jo senelės turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, jam nereikėtų savo teisių ginti teismine tvarka. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nagrinėjimas teisme reiškia, jog pareiškėjas jam reikalingų dokumentų neturi ir tokias aplinkybes turi nustatyti teismas iš byloje esančių netiesioginių įrodymų.

26. Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Taigi pareiškėjo pateikti archyviniai dokumentai, kuriuose yra duomenys apie C. S. mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje, pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti tinkamais įrodymais, kuriais galima remtis nustatant C. S. pilietybės turėjimo faktą.

27. CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodinėjimo standartas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 punktas).

28. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė ne tik senelės C. S. gimimo vietą nurodančius duomenis – (duomenys neskelbtini) išduotą gimimo liudijimą ir (duomenys neskelbtini) gimimo įrašą, pagal kuriuose pareiškėjo senelė C. S. gimė (duomenys neskelbtini), tačiau ir kitus įrodymus, kurie patvirtina, kad C. S. nuo gimimo iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, buvo baigusi pradinę mokyklą 4 klases (el. b. l. 19-22, 67, 130-131), nuo 1932 m. gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini) mieste, nuo 1939 m. iki 1941 m. gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini) mieste (el. b. l. 18, 23-27). C. S. tėvas S. S. ir S. I. J. turėjo nekilnojamąjį turtą – ½ medinį vieno aukšto namą su sklypu, adresu (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 130-131). Archyvuose nebuvo rasta jokių duomenų apie tai, kad C. S. ar jos tėvai S. S. ir kada nors iki 1940 m. birželio 15 d. būtų netekę Lietuvos pilietybės ar išvykę iš Lietuvos (el. b. l. 17, 67).

29. Sprendžiant apie C. S. turėtą pilietybę, atsižvelgtina į jos gyvenamojo laikotarpio Lietuvos politinę padėtį. 1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta Lietuvos valstybė. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę jos teisiniai pamatai iš pradžių buvo grindžiami laikinosiomis konstitucijomis ir įstatymais. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos valstybės gyvavimo metais Lietuvos pilietybės santykiai buvo reguliuojami Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę bei dvišalėmis sutartimis su užsienio valstybėmis. Ministrų Kabineto 1919 m. sausio 9 d. priimtame Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę, Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi asmenys, nebūtinai oficialiai gavę Lietuvos Respublikos pilietybę. Minėtas įstatymas numatė, jog Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais“. Čia pacituoto 3 punkto nuostata buvo taikoma su išlyga, kad „Lietuvos piliečiais nelaikomi asmens, kurie, kad ir turėjo nuolatinį darbą <...>, bet kurių darbas buvo vien tarnavimas Rusų Valstybei, t. y. rusų valdininkai“. Taigi pagal Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure: nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjo A. H. senelė C. S. (po santuokos A.) gimė, gyveno, mokėsi ir dirbo Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pilietybė yra asmens ryšys su valstybe. Kad toks ryšys tarp C. S. ir Lietuvos buvo prarastas kažkuriuo laikotarpiu iki 1940 m. birželio 15 d. nėra įrodyta, todėl tikėtina, kad C. S. su savo tėvais gyveno Lietuvos Respublikoje ir remiantis 1919 m. sausio 9 d. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais (pagal 1 punktą). Taigi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo padarytai išvadai, jog iš byloje esančių netiesioginių įrodymų galima daryti išvadą, jog C. S. (po santuokos A.) gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliete.

Dėl teismo formuojamos praktikos

30. Apelianto argumentas, kad teismas formuoja neteisingą teisminę praktiką, kuri leidžia asmenims atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turint ypatingai mažai duomenų, galinčių pagrįsti pareiškėjų tėvų, senelių, protėvių turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė, sprendime pasisakė dėl šalių argumentų, atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl netiesioginių įrodymų vertinimo bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nurodė kodėl ir kuriais pareiškėjo pateiktais įrodymais remiasi ir juos vertina. Pagal CPK 185 straipsnį visus ginčą liečiančius įrodymus teismas įvertino pagal vidinį įsitikinimą, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, nepažeisdamas objektyvumo, visapusiškumo ir visos bylos aplinkybių nagrinėjimo principų.

Dėl procesinės bylos baigties

31. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos ir priėmė pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinis teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 179, 183, 185 straipsniai, 263 straipsnio 1 dalis), todėl skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. CPK 443 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

33. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad apeliantas prašė pareiškėjo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti, tačiau negali sutikti su tuo, kad tokios aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip skirtingas ar priešingas dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi. Migracijos departamentas iš esmės neprieštaravo, kad juridinę reikšmę turintis faktas, kad C. S. (po santuokos A.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, būtų nustatytas esant pakankamiems įrodymams, byloje atstovavo valstybės interesus, todėl, patenkinus pareiškėjo reikalavimus, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas) iš Migracijos departamento neatlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.