Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. H. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelė C. S. (po santuokos A.), gim. (duomenys neskelbtini) Plungėje, dirbo, gyveno Lietuvos Respublikoje ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Reikalavimą reiškia siekdamas pats atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Nurodo, kad pareiškėjo senelė - C. S. (po santuokos A.), gimė (duomenys neskelbtini) Plungėje, tuometinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje – tai patvirtina jos gimimo liudijimas, išduotas 1990 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus ir gimimo akto įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytas 1952 m. lapkričio 28 d. Teigia, jog nuo 1932 metų C. S. (po santuokos A.) gyveno ir dirbo Klaipėdos mieste, nuo 1939 metų iki 1941 metų gyveno ir dirbo Šiaulių mieste, nuo 1941 metų iki 1944 m. birželio 17 d. buvo Šiaulių miesto gete, tais pačiais metais buvo vokiečių išvežta į Vokietiją, nuo 1944 m. birželio 30 d. iki 1945 m. kovo 10 d. buvo koncentracijos stovykloje Štuthofo mieste, nedirbo. 1945 m. gegužės 9 d. savo noru grįžo į buvusią TSRS. Gyvenimo Lietuvos Respublikoje faktą taip pat patvirtina rasti archyviniai įrašai. 2018 m. rugsėjo 17 d. gautas Lietuvos centrinio valstybės archyvo raštas Nr. R4-2363 „Dėl C. S. gyvenimo Lietuvoje“, kuriame nurodoma, jog „Tame pačiame archyviniame fonde, analogiškoje byloje esančiame rūbų, išduotų grįžtantiems iš Vokietijos vergovės TSR piliečiams, 1945 m. gegužės 31 d. sąraše įrašyta S. C., C., g. 1918 m., gyv. Šiauliuose, turėjusi asmens dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini)“. Lietuvos Ypatingajame archyve saugoma pareiškėjo senelės – C. S. (po santuokos A.) filtracinė byla, kurioje esantys jos rašyti, pildyti dokumentai, iš kurių nustatyta, kad ji iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno, dirbo Lietuvoje būdama Lietuvos Respublikos piliete.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė pareiškimą palaikė, prašė jį tenkinti.

Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas nei vieno Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje išvardinto dokumento Migracijos departamentui nepateikė, todėl juridinę reikšmę turintis faktas, kad C. A. gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje, negali būti nustatomas. Lietuvos centriniame archyve dokumentų patvirtinančių, kad C. A. (C., C. S.), nuo 1918 m. iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, Plungės ir Šiaulių m. ir buvo Lietuvos Respublikos pilietė bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta. Tokios aplinkybės, kad pareiškėjas nesikreipė į Lietuvos valstybės archyvus dėl duomenų apie C. A. tėvų turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat kitų duomenų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nebuvimas, patvirtina, kad pareiškėjas neišnaudojo visų galimybių dėl papildomų duomenų gavimo. Suinteresuotas asmuo prieštarauja dėl prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį informuotas tinkamai.

Pareiškimas tenkinamas.

Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2009; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010 ir kt).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005, 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas yra C. S. (po santuokos A.S.) anūkas, tačiau nėra rašytinių įrodymų, kad pastaroji buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Atsižvelgiant į tai, šis faktas nustatinėjamas teisme.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 str. 5 d. nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Taigi dokumentų, kuriais remiantis galima nustatyti pilietybės turėjimo faktą, sąrašas nėra baigtinis.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad A. H. yra Izraelio pilietis (e. b. l. 43). C. S. (S., A.) yra A. H. senelė (e. b. l. 6, 8, 13).

Iš civilinės būklės akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijimo, išduoto 1990 m. rugsėjo 17 d. nustatyta, jog S. C. S. gimė (duomenys neskelbtini) Plungėje, šio asmens tėvas yra S. S. C., motina – S. I. J. (e. b. l. 13, 55). Šiuose dokumentuose nei pareiškėjo močiutės C. S., nei jos tėvų pilietybė nėra nurodyta. C. S. (S.) 1946 m. birželio 25 d. sudarius santuoką, ji įgijo pavardę A. (e. b. l. 53).

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. rugsėjo 17 d. rašte nurodoma, jog dokumentų, patvirtinančių, kad C. S., S. d., g. 1918 m., iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, Plungės m. ir buvo Lietuvos Respublikos pilietė bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta. Tačiau šiame rašte taip pat pateikiama informacija iš archyvinių fondų. Nurodoma, jog asmuo S. C., S., turėjo asmens dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini). Tame pačiame archyviniame fonde esančioje byloje rasti įrašai, jog S. C., C., g. 1918 m. gyv. Šiauliuose, turėjo asmens dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 67).

2019 m. lapkričio 8 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje „Apie S. šeimą“ pateikiama informacija iš archyvinių fondų. Nurodoma informacija apie Plungės m. nekilnojamojo turto mokesčių 1936-1938 m. knygą, kur įrašyti mokesčių mokėtojai „S. S. įpėd“. Taip pat nurodoma informacija apie Šiaulių miesto gyventoją S. C., gimusią Plungėje (nurodoma gimimo data (duomenys neskelbtini). Asmuo C. C., S., g. 1918 m., Plungėje nurodoma kaip asmuo, išvežtas 1944 m. liepos mėn. iš Šiaulių geto (e. b. l. 130-131).

Lietuvos ypatingojo archyvo 2018 m. spalio 10 d. pažymoje nurodoma, jog Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde Nr. K-l saugoma C. (dokumentuose ir C.) S. S., g. 1918 m. Plungės m., nuo 1932 m. gyvenusios ir dirbusios Klaipėdos m., nuo 1939 m. iki 1941 m. gyvenusios ir dirbusios Šiaulių m., filtracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini). Teigiama, jog C. A. (1947-07-03 parašė autobiografiją (e. b. l. 18). Minėtoje autobiografijoje nurodoma, jog „Aš, S. C. S., gimiau 1918 m. Lietuvos TSR, Plungės m., darbininkų šeimoje“. Šiame dokumente dėstomos aplinkybės dėl gyvenimo bei darbo Lietuvoje. Taip nurodoma, jog „kai vokiečiai užėmė Klaipėdą, evakavausi į Šiaulius, kur iki 1941 m. dirbau chemijos gamykloje“. Minėtame dokumente nurodoma, jog 1944 m. C. S. buvo išvežta į Vokietiją, tačiau grįžo į Šiaulius, nuo 1946 m. gyveno Vilniuje (e. b. l. 27). Byloje pateiktas Štuthofo muziejaus Štutove 1990 m. rugpjūčio 2 raštas, kuriame teigiama, jog šios įstaigos archyvo dokumentuose yra duomenų apie S. C., gim. 1918 m. Plungės m., kuri buvo suimta 1941 m. ir pristatyta į Štuthofo koncentracijos lagerį (e. b. l. 58). Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog pareiškėjo senelės, jos tėvų vardai, pavardės skirtingose dokumentuose ne visuomet sutampa, rašomos skirtingai, pakeičiant dalį raidžių. Teismas sprendžia, jog sutampant asmens dokumentuose, bei kituose archyviniuose dokumentuose nurodytiems faktams (gimimo metams, gimimo vietai, darbo, gyvenimo aplinkybėms) minėtais dokumentais galima remtis nustatant C. S. (po santuokos A.s) pilietybės turėjimo faktą. Remiantis nurodytais archyviniais dokumentais galima pagrįstai manyti, kad pareiškėjo senelė C. S. iki 1940 metų Lietuvos Respublikos pilietybę turėjo, nes ji gimė ir gyveno Lietuvoje, dirbo Klaipėdos mieste, buvo Šiaulių gete, iš ten išvežta į Vokietiją, be to, jos tėvas S. S. (S.) Plungėje turėjo nekilnojamąjį turtą (buvo įrašytas į mokesčių mokėtojų sąrašą).

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

Teismas vadovaudamasis nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, ištyręs į bylą pateiktus archyvinius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus, sprendžia, jog jų visuma leidžia pareiškėjo prašymą laikyti pagrįstu, todėl tenkintinu.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 str. 1 d. nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 str. 7 d. numato, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonimi laikytinas – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jo senelė C. S. (po santuokos A.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nustatymas pareiškėjui sukurs teises ją atkurti.

Teismas nepatyrė procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, 444-445 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo A. H. pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad C. S. (po santuokos A.), gim. (duomenys neskelbtini) Plungėje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas pareiškėjo A. H., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.