- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-03
- Bylos Nr.
- 3K-3-45/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Janina Januškienė (pirm.), Sigitas Gurevičius, Egidijus Laužikas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Panevėžio apskrities viršininko administracija
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 23 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatyme nustatyto termino atnaujinimo; suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities viršininko administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja teismo prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis B. U. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 9,84 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 2) atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti; 3) atnaujinti terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėja kompetentingoms institucijoms nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į B. U. žemę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjos pareiškimą. Teismas padarė išvadą, kad kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja galėjo nepasibaigus įstatyme nustatytiems terminams (pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymo) 10 straipsnio 4 dalį paduoti prašymą iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Teismas nepripažino svarbiomis priežasčių, dėl kurių pareiškėja praleido terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, nes jos yra neobjektyvios ir priklausė nuo pareiškėjos valios: įstatymų, nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos nežinojimas; pareiškėjos motina rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu iki mirties; po motinos mirties pareiškėja turėjo iš naujo surinkti reikšmingus dokumentus. Be to, teismas sprendė, kad pareiškėjos prašomo juridinio fakto negalima nustatyti, nes jis neturės juridinės reikšmės, nes archyviniuose dokumentuose nėra duomenų apie pareiškėjos prašomoje vietoje jos senelio nuosavybės teise turėtą žemę, o po šio mirties jo žemę pasidalijo giminaičiai, taip pat ir pareiškėjos motina (B. U. duktė).
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartimi atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nustatytu terminu pareiškėja nesikreipė į kompetentingas valstybės institucijas su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki žemės nacionalizacijos B. U. valdytą 9,84 ha žemės sklypą. Dėl to Panevėžio apygardos teismas sprendė, kad pareiškėjai neatsirado teisė kreiptis į administracinį teismą su pareiškimu dėl praleisto termino atnaujinimo. Papildomai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos prašomo juridinio fakto negalima nustatyti taip pat dėl to, jog B. U. mirė ir jo nuosavybės teisės pasibaigė iki žemės nacionalizacijos.