Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės, Danutės Žvinklytės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės mažosios bendrijos „Furnitecha“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Furnitecha“ ieškinį atsakovei Lazdijų rajono savivaldybės administracijai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

11. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymų nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais.

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012). Apeliantė savo prašymą nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatliko įrodymų tyrimo, nenustatė reikšmingų aplinkybių dėl nuomos sutarties nutraukimo. Įvertinus skundžiamo teismo sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, apeliantės prašymo argumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu siekia pakartotinio įrodymų tyrimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino Lazdijų rajono savivaldybės administracijos vienašalio 2018 m. gruodžio 20 d. Lazdijų rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 2019-02-13/39-9 nutraukimo teisėtumo klausimą, byloje pateiktus rašytinius įrodymus pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Dėl rašytinių įrodymų pridėjimo

13. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.

16. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis. Įvertinus apeliantės prašymo priimti rašytinius įrodymus motyvus, pateiktus rašytinius įrodymus, nustatyta, kad apeliantė teikia įrodymus kuriuose keliami klausimai dėl apeliantės patirtos žalos atliekant patalpų pagerinimus, taip pat atsakovės veiksmų tvirtinant pastatų rekonstravimo projektą, apeliantei nuomojantis ginčo patalpas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo dalykas yra 2018 m. gruodžio 20 d. nuomos sutarties nutraukimo pagrindų teisėtumo patikrinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliantės teikiami rašytiniai įrodymai nei patvirtina, nei paneigia 2018 m. gruodžio 20 d. sutarties nutraukimo galimo neteisėtumo, be to, motyvai, kuriais teikiami papildomi įrodymai ginčijant sutarties teisėtumo nutraukimo klausimą (dėl galimai patirtų nuostolių) nebuvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Nenustačiusi CPK 314 straipsnyje numatytų išimčių, teisėjų kolegija apeliantės teikiamų naujų įrodymų nepriima ir jų nevertina.

Dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo

18. Vadovaujantis CPK 199 straipsnio 1 dalimi, asmuo gali prašyti išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų. CPK 199 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtintas reikalavimas nurodyti konkrečias aplinkybes, kurias prašomas išreikalauti įrodymas gali pagrįsti, tiek ir iš kasacinio teismo praktikos, kurioje pažymėta, kad teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, tai yra informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Jei dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti (CPK 199 straipsnis), teismas juos išreikalauja (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014).

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 18 punkte, teismas gali išreikalauti ir pridėti prie bylos medžiagos tik konkrečias bylai reikšmingas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Priešingu atveju bylos medžiaga būtų dirbtinai išplečiama nukrypstant nuo bylos esmės ir joje nagrinėjamų klausimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo ginčo kontekste, apeliantė prašydama išreikalauti bet kokius susitarimus sudarytus su juridiniais asmenimis nurodo naujas aplinkybes kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, be to, teismo vertinimu atsakovės veiksmai sudarant sandorius su juridiniais asmenimis, kurie byloje nėra dalyvaujantys asmenys, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, šiuo atveju, atsižvelgiant į ieškiniu pareikštus reikalavimus (nutarties 1 punktas) byloje keliamas klausimas ar atsakovė teisėtai vienašališkai nutraukė nuomos sutartį, o ne ar atsakovė teisėtai sudarė sandorius su trečiaisiais asmenimis perleisdama savivaldybės turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nekonkretūs prašomi išreikalauti rašytiniai įrodymai, atsižvelgiant į apeliantės prašymo motyvus, negali turėti esminės įtakos apeliantės kvestionuojamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui dėl 2018 m. gruodžio 20 d. nuomos sutarties nutraukimo pagrindų. Be to, minėto apeliantės prašymo tenkinimas akivaizdžiai užvilkintų ir bylos nagrinėjimą, todėl apeliantės prašymas išreikalauti rašytinius įrodymus - ne konkrečias, o visas sutartis, susitarimus, dokumentus arba bet kokius kitus dokumentus, kuriuos atsakovė sudarė su viešąja įstaiga „Paslaugų mozaika“, mažąja bendrija „Senjorų pasažas“, uždarąją akcine bendrove „Ežerėlio žirgai“ dėl patalpų suteikimo šiems subjektams, netenkintinas.

Dėl sutarties nutraukimo pagrindų (apeliacinio skundo 4-43 punktai).

24. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymo, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai šaliai suteikiama teisė pačiai nutraukti sutartį vienašališkai arba inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka.

25. Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis sutarties pažeidimas kvalifikuojamas kaip esminis. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais.

26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015). Pažymėtina, kad, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus.

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė 2018 m. gruodžio 20 d. sudarydama sutartį su atsakove ir išsinuomojusi patalpas (duomenys neskelbtini) sutartimi įsipareigojo šias patalpas apdrausti. Toks nuomininkės įsipareigojimas įtvirtintas šalių sudarytos materialiojo turto nuomos sutarties 4.3.3. punkte (nutarties 22 punktas) ir apeliantė savivaldybės turtą turėjo apdrausti per 15 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo, taigi turtas turėjo būti apdraustas vėliausiai 2019 m. sausio 3 d.. Pažymėtina, jog sutarties 6.5.4 punkte nurodyta, kad nuomotojas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš 30 kalendorinių dienų raštu pranešdamas nuomininkui, jeigu nuomininkas iš esmės pažeidžia nuomos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje pateiktą draudimo polisą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė, kad apeliantė iš esmės trijose draudimo poliso nurodytose pozicijose apdraudė įvairią įrangą – formatines pjovimo stakles, gręžimo stakles, laminavimo (klijavimo) stakles tiesiems paviršiams. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus, galima daryti neabejotiną išvadą, kad materialiojo turto nuomos sutarties 4.3.3. nuostata buvo pažeista – apeliantė išsinuomojusi patalpas jų neapdraudė ir jos nebuvo apdraustos iki vienašališko nuomos sutarties nutraukimo.

29. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų, informuodama apeliantę, jog sutartis nėra tinkamai vykdoma. Šią aplinkybę patvirtina tiek 2020 m. rugsėjo 8 d., tiek 2020 m. rugsėjo 17 d. atsakovės raštai, juose nurodyta, kad apeliante tinkamai neįgyvendina šalių sudarytos materialiojo turto nuomos sutarties 4.3.3. sąlygos – neapdraudžia savivaldybei priklausančio turto. Faktą, jog apeliantė žinojo, kad pažeidžia sutarties 4.3.3. sąlygą ir reiškia pretenziją dėl jos tinkamo įvykdymo, buvo vėliausiai žinoma 2020 m. rugsėjo 10 d. Šią aplinkybę patvirtina apeliantės 2020 m. rugsėjo 10 d. raštas, kuriame nurodyta, jog su atsakovės pretenzija dėl sutarties 4.3.3. sąlygos vykdymo nesutinka, pateikdama šios nutarties 27 punkte analizuotą draudimo polisą, tačiau, kaip matyti, nei po atsakovės pateiktų raštų, nei vėliau iki sutarties nutraukimo apeliantė nesiėmė aktyvių veiksmų apdrausti ne savo, o savivaldybės turtą nuo galimos žalos. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad apeliantė yra profesionali verslininkė – mažoji bendrija, todėl jai keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, teismo vertinimu, apeliantė turėjo ir privalėjo žinoti, kad ji turi pareigą apdrausti jai perduotą savivaldybės turtą taip, kaip numatyta sutartyje. Šalių sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad apeliantė įsipareigojo apdrausti konkretų turtą, kuris priklauso savivaldybei, ir tai padaryti per 15 kalendorinių dienų. Akivaizdu, kad apeliantė buvo nepakankamai rūpestinga ir šios sutarties sąlygos tinkamai nevykdė. Pažymėtina, jog šiuo atveju turto nuomotoja – atsakovė – yra viešas juridinis asmuo, kurio tikslas – visuomenės interesų tenkinimas ir apsauga, todėl atsakovė, išnuomodama turtą apeliantei, turėjo tikslą ir teisėtą lūkestį, jog apeliantei perduotas turtas – patalpos – bus apdraustos nuo galimos žalos, o patalpas išsinuomojusi apeliantė sutarties sąlygas vykdys. Taip pat kritiškai vertinami ir apeliantės argumentai, jog šalys sutarties 4.3.3. nuostatos atsisakė. Šiuo atveju nei byloje esantys rašytiniai įrodymai, nei šalių veiksmai vykdant sutartį, nepatvirtina tokių apeliantės įrodinėjamų aplinkybių, priešingai - byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog šalys atsisakė, pakeitė ir ar kitaip modifikavo 2018 m. gruodžio 20 d. sutarties nuostatas (CK 6.223 straipsnis).

30. Pažymėtina ir tai, kad ginčo turtas taip pat buvo išnuomotas konkrečiai veiklai vykdyti – korpusinių baldų gamybai. Teismo vertinimu, šiuo atveju atsižvelgiant į tai, jog patalpos buvo išnuomotos gamybinei veiklai, tai yra įvertinant veiklos pobūdį ir galimą žalos faktorių, atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju nuomos sutartis sudaryta su viešuoju asmeniu dėl savivaldybės turto nuomos, į tai, kad apeliantė, būdama verslininkė, turėjo ir galėjo suprasti pareigą per nustatytą 15 dienų terminą apdrausti savivaldybei priklausančias patalpas taip, kaip nustatyta sutartyje, į tai, kad apeliantė sutarties nuostatų neginčijo, sutartis nebuvo keičiama, ir į tai, jog atsakovė reiškė konkrečias pretenzijas dėl sutarties 4.3.3. sąlygos vykdymo, leidžia konstatuoti, jog sutarties 4.3.3 sąlyga atsakovei buvo esminė, šios sąlygos įgyvendinimas atsižvelgiant į šios konkrečios sutarties pobūdį – nuomą, turint tikslą vykdyti gamybinę veiklą, turi esminės įtakos atsakovės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl apeliantės apeliacinio skundo argumentai, jog šalys sutarties 4.3.3. nuostatos atsisakė ar jog ši sąlyga nebuvo esminė sutarčiai nutraukti, atmestini kaip nepagrįsti.

31. Antra, apeliantė taip pat nesutinka, jog šiuo atveju sutartis vienašališkai atsakovės galėjo būti nutraukta dėl netinkamai mokamo nuomos mokesčio. Teigia, kad sutarties nutraukimo dieną apeliantė įsiskolinimo neturėjo, todėl sutartis šiuo pagrindu negalėjo būti nutraukta.

32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal 2018 m. gruodžio 20 d. materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 2019-02-13/37-9 3.1 punktą apeliantė įsipareigojo mokėti atsakovei nuompinigius – 67,79 EUR per mėnesį. Sutarties 3.4 punkte numatyta, kad nuomininkas moka nuompinigius kas mėnesį, prieš prasidedant mėnesiui, bet ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio dešimtos dienos (jeigu tai ne darbo diena – iki kitos, po jos einančios darbo dienos) pagal nuomotojo pateiktą sąskaitą. Apeliantė sutartimi taip pat įsipareigojo laiku mokėti sutartyje nustatytą nuomos mokestį ir kitas pagal sutartį priklausančias įmokas ir mokesčius (sutarties 4.3.3. punktas). Pažymėtina, kad pagal sutarties 6.5.3 punktą nuomotojas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu nuomininkas tinkamai nemoka sutartyje numatytų įmokų ir tokia skola sudaro 369 EUR ; jeigu nuomininkas kitaip iš esmės pažeidžia sutartį (sutarties 6.5.4. punktas).

33. CK 6.477 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Nuomininkas privalo laiku sumokėti nuomos mokestį (CK 6.487 straipsnis). Atitinkamai pagal pastatų, statinių ar įrenginių nuomos sutartį nuomotojas įsipareigoja už užmokestį perduoti nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti arba laikinai naudoti pastatą, statinį ar įrenginį, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.530 straipsnio 1 dalis).

34. Iš byloje pateikto atsakovės 2020 m. rugsėjo 8 d. rašto matyti, kad atsakovė nurodė sutartį nutrauksianti ne tik dėl sutarties 4.3.3. punkto pažeidimo (neapdrausto savivaldybei priklausančio turto), bet ir dėl 4.3.4 sutarties pažeidimo – netinkamai mokamo nuomos mokesčio (jo įsiskolinimo). Faktą, jog apeliantė sutarties vykdymo metu netinkamai vykdė sutarties sąlygas dėl nuomos mokesčio mokėjimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina ne tik tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas, tačiau ir apeliantės 2020 m. rugsėjo 10 d. raštas, kuriame nurodo, kad pripažįsta atsakovės pretenziją, kad nuoma nebuvo mokama nuosekliai, raštu taip pat neginčijamas skolos faktas. Nors šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad skola po atsakovės rašto buvo sumokėta, tačiau byloje pateikta šalių susirašinėjimo medžiaga, tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą dėl sutarties 4.3.4 punkto pažeidimo fakto, kadangi apeliantė laiku nuomos mokesčio nemokėjo, tai darė nereguliariai, o nuompinigiai buvo sumokėti tik įspėjus apeliantę dėl nuomos sutarties nutraukimo. Akivaizdu, jog atsakovė negavo to, ko tikėjosi iš sutarties ir šiuo aspektu – tinkamai ir laiku mokamo nuomos mokesčio.

35. Trečia, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju buvo pagrindas konstatuoti sutarties 1.2 sąlygos pažeidimo faktą, tai yra, jog apeliantė nevykdė veiklos. Teigia, kad apeliantei buvo suteikta parama, kurios dalį skyrė veiklai plėtoti, į ginčo patalpas investavo pinigines lėšas, tačiau dėl pandemijos apeliantės pasiruošimas baldų gamybai užsitęsė.

36. Vertinant šalių sudarytos 2018 m. gruodžio 20 d. materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 2019-02-13/37-9 1.2 punktą nustatyta, kad šalys susitarė, jog apeliantė išnuomojamą turtą naudos pagal paskirtį, kuri yra numatyta apeliantės įstatuose. Byloje pateikti mažosios bendrijos „Furnitecha“ įstatai patvirtina, kad apeliantės veikla – korpusinių baldų gamyba, tačiau nagrinėjamu atveju tokia veikla arba bet kokia kita veikla visą sutarties laikotarpį patalpose nebuvo vykdoma. Nors apeliantė teigia, kad veikla nebuvo vykdoma dėl prasidėjusios COVID-19 pandemijos, tačiau nurodytas argumentas vertintinas kritiškai ir laikytinas neįrodytu, atsižvelgiant į tai, jog šalių nuomos sutartis pasirašyta 2018 m. gruodžio 20 d., o ekstremali situacija dėl koronaviruso grėsmės Lietuvos Respublikoje paskelbta daugiau nei po metų – 2020 m. vasario 26 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 152), be to, atsižvelgiant į apeliantės įstatuose numatytą verslo specifiką – korpusinių baldų gamyba, apeliantė turėjo pakankamą laiko tarpą tiek iki ekstremalios situacijos paskelbimo, tiek vėliau pradėti plėtoti veiklą taip, kaip numatyta 2018 m. gruodžio 20 d. materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 2019-02-13/37-9 1.2 punkte. Pažymėtina ir tai, jog apeliantė neinformavo atsakovės jog nevykdo sutarties 1.2 punkto, tuo pažeisdama ir bendradarbiavimo (kooperavimosi) sutartiniuose teisinio santykiuose principą (CK 6.200 straipsnio 2 dalis).

37. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta nutarties 20–36 punktuose, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliantė, vykdydama sutarties 2018 m. gruodžio 20 d. materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 2019-02-13/37-9 nuostatas, tinkamai nuomininko pareigų nevykdė ir pažeidė sutartinius įsipareigojimus – laiku nemokėjo nuomos mokesčio, neapdraudė jai perduoto savivaldybės turto, nenaudojo patalpų taip, kaip numatyta šalių sutartyje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog šiuo atveju atsakovė, vadovaujantis nuomos sutarties 6.7. punktu, 6.5.4. papunkčiu, pagrįstai, teisėtai ir remiantis sutarties sąlygomis nutraukė 2018 m. gruodžio 20 d. materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 2019-02-13/37-9.

Dėl įspėjimo vienašališkai nutraukti nuomos sutartį pateikimo termino pažeidimo

41. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantei 2020 m. rugsėjo 8 d. raštas dėl nuomos sutarties nutraukimo įteiktas nustatant nuomos sutarties nutraukimo terminą 2020 m. spalio 8 d. Iš byloje pateikto šalių susirašinėjimo medžiagos matyti, kad apeliantė nesutikdama su 2020 m. rugsėjo 8 d. raštu atsakovei pateikė 2020 m. rugsėjo 10 d. raštą, nurodydama nesutikimo su vienašaliu sutarties nutraukimu motyvus. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog apeliantė apie atsakovės ketinimą vienašališkai nutraukti sutartį ir jo priežastis vėliausiai žinojo jau 2020 m. rugsėjo 10 d. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovė pateikė apeliantei 2020 m. rugsėjo 17 d. raštą, kuriame nurodė, kad sutartis bus nutraukiama 2020 m. spalio 16 d. ir pakartotinai nurodė motyvus, dėl kurių sutartis yra vienašališkai nutraukiama, tačiau apeliantei iki nustatyto termino neišsikėlus iš patalpų (2020 m. spalio 16 d.) atsakovė 2020 m. spalio 23 d. pateikė raštą, jog sutartis yra nutraukiama nuo 2020 m. lapkričio 23 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog visi atsakovės raštai buvo pateikti apeliantei elektroniniais pašto adresais, kurie buvo nurodyti ir 2020 m. rugsėjo 8 d. rašte ir kuriuos apeliantė gavo, tai patvirtina apeliantės pateiktas 2020 m. rugsėjo 10 d. raštas, todėl šiuo atveju laikytina, jog apeliantei siunčiama informacija apie vienašališką sutarties nutraukimą ir nutraukimo priežastis buvo tinkamai įteikta ir žinoma.

42. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šalių elgesį sutartinių santykių metu, pranešimų įteikimo eigą (nutarties 41 punktas), susirašinėjimo medžiagą, nagrinėjamu atveju nesutinka su apeliantės argumentais, kad apeliantė 2020 m. spalio 23 d. pranešimu informuodama apie sutarties nutraukimo terminą pažeidė sutarties 6.5 punkto sąlygas, tai yra tinkamai neinformavo apeliantės apie sutarties nutraukimą. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į šalių sutartinių teisinių santykių specifiką, šiuo atveju apeliantė, siekdama vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, bylos aplinkybes aiškina izoliuotai, nevertindama byloje esančių aplinkybių viseto. Kaip minėta (nutarties 41 punktas), šiuo atveju apeliantė apie vienašalį sutarties nutraukimą ir nutraukimo pagrindus vėliausiai žinojo 2020 m. rugsėjo 10 d., tačiau šiuo atveju byloje susiklostė tokia situacija, jog apeliantė nesutikdama su sutarties nutraukimu, pašalino tik dalį trūkumų, tai yra sumokėjo nuomos mokestį, bet savivaldybei priklausančių patalpų neapdraudė. Kaip matyti, atsakovė teikė apeliantei 2020 m. rugsėjo 17 d. raštą, 2020 m. spalio 23 d. raštą nurodydama vienašalio sutarties nutraukimo priežastis ir nukeldama sutarties nutraukimo termino pabaigos datą, sudarydama galimybę apeliantei atlaisvinti patalpas, tačiau nustatyti ir apeliantei žinomi trūkumai (sutarties nutraukimo priežastys) nebuvo šalinami, tai yra apeliantė savivaldybės patalpų neapdraudė ir tuo neįgyvendino sutarties 4.3.3. punkte nustatytos sąlygos (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, negalima sutikti su apeliantės argumentu, jog apeliantė nebuvo tinkamai informuota apie vienašalį sutarties nutraukimą ir ar šiuo atveju atsakovė pažeidė sutarties 6.5 punkte nustatytą įspėjimo terminą.

43. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas, spręsdamas klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumo, turi įvertinti, ar kita šalis buvo informuota. Šiam faktui nustatyti reikia įvertinti įstatymo nuostatas dėl pranešimų teikimo, šalių nustatytą susirašinėjimo ar susižinojimo tvarką, faktinį jos vykdymą ir konkrečias aplinkybes, ar pranešimas dėl sutarties nutraukimo kitos sutarties šalies buvo gautas, o ne vien tai, ar laikytasi pranešimų teikimo formos, siuntimo adreso ar kitų susižinojimo tvarkos nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020). Atsižvelgiant į nurodytą praktiką, į tai, kad šiuo atveju sutarties nutraukimo poreikis, įvertinus vienašalio sutarties nutraukimo pagrindus (nutarties 20-36 punktai), buvo akivaizdus (nutarties 40 punktas), į tai, kad apeliantė buvo ne kartą informuota tiek apie vienašalio sutarties nutraukimo priežastis ir terminus (nutarties 41-42 punktai), apeliantės argumentai, susiję su pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą trūkumais, teisėjų kolegijos pripažįstami nepagrįstais, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų vertinimo (apeliacinio skundo 64-82 punktai).

46. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, tai yra pernelyg aukštai iškeltas.

47. Šios civilinės bylos procesas buvo pradėtas pagal ieškinį dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Ieškinio reikalavimui pagrįsti, be kitų faktinių aplinkybių, nurodytos aplinkybės, kad atsakovė sutartį nutraukė nepagrįstai, nurodant konkrečius ir šioje nutartyje analizuotus vienašalio sutarties nutraukimo pagrindus (nutarties 20-37 punktai), įrodinėjant, jog atsakovė netinkamai pranešė apie vienašalį sutarties nutraukimą (nutarties 38-43 punktai). Atsakovė savo ruožtu nesutiko su ieškinio reikalavimu, pateikė atsiliepimą ir rašytinius įrodymus, jos vertinimu, pagrindžiančius ieškinio nepagrįstumą.

Dėl teismo pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą, pažeidimo (apeliacinio skundo 84-100 punktai).

50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

51. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, išsamiai ir motyvuotai vertino vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų teisėtumo klausimą, juos vertino nuosekliai ir ne izoliuotai, teismo sprendimą priėmė remdamasis įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visetą, šalių ir jų atstovų paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija nutaria, kad apeliantės argumentai dėl netinkamo teismo sprendimo motyvavimo, kaip absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, yra teisiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme (apeliacinio skundo 101-102 punktai).

52. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad teismas paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas neatsižvelgė į tai, kad byla nėra labai sudėtinga, ieškinio turinys ir jo motyvai išdėstyti šešiuose puslapiuose, o visas bylos nagrinėjimas įvyko per du teismo posėdžius.

53. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

54. Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).

55. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, nustatė, kad atsakovė byloje patyrė 4031 EUR bylinėjimosi išlaidas (įskaitant advokato sumokėtą 38 EUR žyminį mokestį, pagal 2021 m. kovo 31 d. sąskaitą - faktūrą Nr. EV-21/042). Ištyrus byloje pateiktas ir apmokėtas PVM sąskaitas - faktūras (Nr. DOK-15845, Nr. DOK-28760), apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovės pateikto atsiliepimo parengimo išlaidos yra tris kartus mažesnės, nei rekomenduojami maksimalūs dydžiai, be to, būtina atsižvelgti ir į tai, jog byloje atsakovei suteiktos teisinės paslaugos buvo pakankamai didelės apimties, klausimai, kuriais buvo konsultuojama, sudėtingi, dėl ko atsakovės atstovo darbo ir laiko sąnaudos buvo pakankamai didelės. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalių dydžių kontekste. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs rašytinius įrodymus, pagrindžiančius atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šiuo atveju nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų priežastį mažinti atsakovei iš apeliantės priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą.

Dėl procesinės bylos baigties

56. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

57. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu vertina, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

58. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantės apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, apeliantei patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

59. Atsakovė 2022 m. kovo 2 d. pateikė rašytinius įrodymus, jog patyrė 968 EUR bylinėjimosi išlaidų, teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiantys rašytiniai įrodymai pateikti praleidus CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, tai yra po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymą dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015).

60. Atsakovės atsakovas, teikdamas prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nurodo, kad praleido CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą dėl svarbių priežasčių - ligos. Atsakovės atstovas pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius prašyme priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės atstovas terminą praleido dėl svarbių priežasčių - ligos, į tai, kad terminas nėra praleistas ilgą laikotarpį, teisėjų kolegija nutaria, kad nagrinėjamu atveju terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir nutariama atsakovei priteisti iš apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teisme.

61. Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie sveikatos būklę ir šiuos duomenis prašo pripažinti nevieša bylos medžiaga. CPK 10 straipsnio 2 dalis nustato, jog teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas atstovas pateikė duomenis apie sveikatos būklę, mokėjimo nurodymų vaistinei kopijas, nutariama 2022 m. kovo 2 d. prašymo priedus Nr. 3 - 6 pripažinti nevieša bylos medžiaga.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei Lazdijų rajono savivaldybės administracijai 968 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš apeliantės mažosios bendrijos „Furnitecha“.

Atsakovės Lazdijų rajono savivaldybės administracijos 2022 m. kovo 2 d. prašymo Nr. DOK-3288 priedus Nr. 3-6 laikyti nevieša bylos medžiaga ir neteikti šių dokumentų susipažinti ir kopijuoti.