Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-113-396/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-02-28
Bylos Nr.: 1A-113-396/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-55446-2016-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Rezultatas: Nutartis: pakeisti nuosprendį BPK 328 str. 3 ir 4 punktuose numatytais pagrindais.

Teisėjai: Regina Pocienė, Jolanta Čepukėnienė, Kęstutis Jucys
Nuteistasis: P. K.
Nukentėjusysis: D. K.
Advokatai: Algimantas Kliunka, Algimantas Kliunkosir

Kategorijos

1.2.4.6.2Kvalifikuotas fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 2-3 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-113-396/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55446-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.; 2.1.7.4.; 2.4.6.4.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Reginos Pocienės,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,nuteistajam P. K.,jo gynėjui advokatui Algimantui Kliunkai,nukentėjusiajai D. K. ir jos atstovui advokatui R. L.,

viešame teismo posėdyje žodine apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. gynėjo advokato Algimanto Kliunkos ir nukentėjusiosios D. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams, per kuriuos nuteistasis privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 26 d. apie 23 val. 55 min., savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia smurtaudamas prieš savo žmoną D. K. ir ją mušdamas, sukėlė jai fizinį skausmą.

Pirmosios instancijos teismo nustatytos veikos padarymo aplinkybės:

1.1. P. K., atėjęs į miegamąjį, nuklojo antklodę ir paėmęs už D. K. kojos ištempė ją iš lovos ant grindų, tačiau, nukentėjusiajai įlipus atgal į lovą ir apsiklojus, jis vėl nuklojo antklodę ir vieną kartą kumščiu trenkė jai į pilvą. Nukentėjusiajai D. K. bandant atsikelti iš lovos, P. K. ranka sugriebė už nukentėjusiosios kaklo ir, įrėmęs į lovą, pradėjo spausti. Tęsdamas nusikalstamą veiką, nukentėjusiajai atsikėlus ir būnant kambaryje, P. K., eidamas pro šalį ir nešdamas padėti į sekciją butelį su alkoholiu, tyčia galva trenkė nukentėjusiajai į veido sritį, dėl ko jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas.

Šalies argumentai

2. Nuteistojo P. K. gynėjas advokatas Algimantas Kliunka apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendį ir P. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

2.1. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktus, kadangi netinkamai ir šališkai įvertino byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino prieštaravimų, abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė P. K. teisę į gynybą. Be to, nukentėjusioji D. K. buvo verčiama duoti parodymus prieš savo šeimos narį.

2.2. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo paskelbtas baigtu dar nepasibaigus ikiteisminio tyrimo metu paduotų skundų nagrinėjimui, t. y. nebuvo išnagrinėtas P. K. skundas paduotas ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl prokurorų nutarimų atmesti prašymus nutraukti ikiteisminį tyrimą (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis byloje Nr. 1-278-312/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartis byloje Nr. 1S-237-628/2016, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartis, Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartis Nr. 1S-49-581/2017). Gynėjo vertinimu, akivaizdžiai buvo pažeista P. K. teisė į gynybą.

2.2.1. Pažymima, kad P. K. skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. kovo 20 d. nutartimi buvo nepagrįstai atmestas. Be to, apelianto vertinimu, P. K. skundą galėjo nagrinėti tik Panevėžio apygardos teismas, kuris, vadovaudamasis BPK 232 straipsnio 2 punkte ir BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais, turėjo bylą perduoti prokurorui.

2.2.2. Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad Panevėžio apygardos teismas, nesurengęs teismo posėdžio ir 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi atmetęs P. K. bei D. K. prašymus dėl baudžiamosios bylos nutraukimo, pažeidė BPK 235 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Taip pat atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija skundžiamame nuosprendyje nevertino ir nepasisakė dėl tokių P. K. teisės į gynybą pažeidimų.

2.3. Skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. nutarimu teisėjo P. K. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 47 straipsnio 4 dalį, nes ikiteisminį tyrimą teisėjo atžvilgiu gali pradėti tik Generalinis prokuroras.

2.3.1. Apelianto vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu byloje surinkti įrodymai buvo gauti ne įstatymų nustatyta tvarka, o apygardos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles pagal BPK 20 straipsnio 1, 5 dalių, BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes neteisėtai perskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūno I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. pareiškime išdėstytas aplinkybes apie P. K. padarytą nusikalstamą veiką bei apklausos protokole užfiksuotus D. K. parodymus, t. y. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tyrėjo I. G. veiksmai yra teisėti. Teismas atsietai aiškino BK 140 straipsnio 4 dalies ir Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies nuostatas.

2.3.2. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarką nustato ne tik BPK 166, 167, 169, 171, 409 straipsniai, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, bet ir kiti įstatymai, t. y. kai ikiteisminį tyrimą gali pradėti prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Be to, BPK 3² straipsnio 1 dalies norma yra bendro pobūdžio ir nenustato ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarkos, t. y. neįvardija pareigūnų, kurie gali pradėti tyrimą asmenims, turintiems imunitetą. Tačiau Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo padarytų neteisėtų veiksmų gali pradėti tik Generalinis prokuroras, t. y. kol negautas Lietuvos Respublikos Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimas, gali būti atliekami įstatymuose neuždrausti veiksmai.

Žemesnės instancijos teismas

2.3.3. Todėl, gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepažeidžiant BPK 3² straipsnio reikalavimų, nes neatsižvelgė į Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pažymima, kad tyrėjas I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, gavus nukentėjusiosios D. K. pareiškimą dėl pavartoto smurto. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2016 m. lapkričio 28 d., remdamasis tyrėjo I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. tarnybiniu pranešimu, taip pat pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, vadovaudamasis Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalimi. Gynėjo nuomone, 2016 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, nes tyrėjui I. G. buvo žinoma, kad smurtautojas P. K. yra teisėjas. Šią aplinkybę patvirtina užfiksuotas nukentėjusiosios D. K. skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC), liudytojų I. Š. ir N. S. parodymai. Nors liudytoju apklaustas I. G. parodė, kad jis, pradėdamas ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nežinojo apie Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalyje numatytą reikalavimą, tačiau iš 2016 m. lapkričio 27 d. tarnybinio pranešimo Generaliniam prokurorui matyti, kad prašo pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjui P. K. pagal Teismų įstatymo nuostatas. Be to, tyrėjas tarnybiniame pranešime neinformavo Generalinio prokuroro apie tai, kad ikiteisminis tyrimas jau pradėtas. Gynėjo nuomone, tyrėjas I. G. šią aplinkybę sąmoningai nuslėpė, nors žinojo, kad P. K. yra teisėjas.

2.3.4. Skunde gynėjas atkreipia dėmesį, kad tyrėjas I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. naktį, vadovaudamasis BPK 168 straipsnio 1 dalimi, dar nepradėjęs ikiteisminio tyrimo, galėjo apžiūrėti įvykio vietą, apklausti liudytoją D. K. Be to, jeigu tyrėjo I. G. veiksmai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo būtų buvę teisėti, nebūtų reikėję Generalinio prokuroro rezoliucijos dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl tos pačios veikos padarymo. Todėl, akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, o surinkti duomenys negali būti pripažinti gauti įstatymo nustatyta tvarka.

2.4. Pažymima ir tai, kad šioje baudžiamojoje byloje dokumentai sudėti nenuosekliai, nechronologiškai, todėl sunku suprasti, kurie iš jų surašyti pirmiau, o kurie vėliau, dalis iš jų nepatvirtinti parašais arba elektroniniais parašais. Todėl būtina patikrinti, ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Evaldas Pašilis buvo prisijungęs prie Integruotos baudžiamojo proceso sistemos ir pats užrašė 2016 m. lapkričio 28 d. rezoliuciją pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjo P. K. atžvilgiu bei ar šią rezoliuciją patvirtino savo elektroniniu parašu.

2.5. Apelianto vertinimu, tiek ikiteisminis tyrimas, tiek pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimas vyko prieš nukentėjusiosios D. K. valią, nes ji 2016 m. lapkričio 27 d. Kretingos rajono policijos komisariate pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad P. K. jokio smurto prieš ją nevartojo, o Panevėžio apygardos teismo prašė bylą nutraukti.

2.5.1. Nurodoma, kad nukentėjusiosios D. K. parodymai apie įvykio aplinkybes, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra prieštaringi, nepatikimi, neatitinka tikrovės, todėl jais vadovautis negalima. Pažymi, kad D. K. galėjo bijoti atsakomybės už melagingą pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje, todėl davė neteisingus parodymus. Be to, policijos pareigūnai I. G., A. T., N. S. ir I. Š. į įvykio vietą atvyko greitai ir matė, kad nukentėjusioji D. K. buvo susijaudinusi.

2.5.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai I. Š. ir I. G. tarnybiniuose pranešimuose nurodė skirtingas įvykio aplinkybes, kurias sužinojo iš nukentėjusiosios D. K. Be to, apygardos teisme liudytoju apklaustas I. G. negalėjo paaiškinti, kada ir pagal kokius BK straipsnius įspėjo D. K. dėl baudžiamosios atsakomybės. Todėl apelianto vertinimu, 2016 m. lapkričio 27 d. priimant pareiškimą, D. K. nebuvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį, t. y. už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą.

Šalies argumentai

2.5.3. Apelianto vertinimu, apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi D. K. pirminiu paaiškinimu apie tai, kad iki atvykstant policijos pareigūnams ji sutvarkė butą, nuo grindų išvalė kraują. Tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad prieš tai D. K. pasakė, jog nuteistasis (P. K.) nieko netvarkytų, nes atvyks policija. Taip pat apygardos teismas nevertino P. K. pareiškimo apie tai, kad D. K. prieš jį vartojo smurtą, o ne priešingai.

2.5.4. Pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė ne tik D. K., bet ir liudytojų I. Š., A. T. parodymus apie smūgių sudavimą nukentėjusiajai. Liudytojas N. S. apygardos teisme parodė, kad negirdėjo, kaip D. K. sakė apie suduotus smūgius. Įvykio vietos apžiūros metu nebuvo rasti tamponai su krauju, o liudytojai I. G. ir N. S. patvirtino, jog kraujo pėdsakų nematė. Be to, ikiteisminio tyrimo metu D. K. parodė, kad jai trūksta geležies, todėl dažnai, be priežasties, susijaudinus, iš nosies bėga kraujas. 2016 m. lapkričio 26 d. vakare kraujas iš nosies jai bėgo iki konflikto su vyru pradžios, o atvykus policijos pareigūnams iš nosies dar truputį bėgo rausvos spalvos skystis. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad D. K. nurodytu laiku iš nosies bėgo kraujas dėl P. K. pavartoto smurto.

2.5.5. Be to, liudytojo I. G. parodymai apie sukeltą fizinį skausmą D. K. yra prieštaringi. Nukentėjusioji D. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad skausmai pilvo srityje jai kilo dėl nervinio streso, o P. K. smurto prieš ją nevartojo. Liudytojas I. G. apygardos teisme parodė, kad matė, kaip buto svetainėje D. K. laikėsi susiėmusi už pilvo, kūno padėtis buvo palinkusi, tačiau atsisakė greitosios medicinos pagalbos, nes pati yra medikė, lyg sudejavo. Liudytojas I. Š. parodė, kad iš D. K. veido nesuprato, jog ji jautė fizinį skausmą. Be to, D. K., skambindama į BPC, pasakė, kad jai „nieko nėra“ ir atsisakė greitosios medicinos pagalbos.

2.5.6. Gynėjo vertinimu, atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjas I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. pareiškime apie padarytą nusikaltimą savo iniciatyva nurodė, jog D. K. buvo sukeltas fizinis skausmas, nes byloje esantys įrodymai šios aplinkybės objektyviai nepatvirtina.

2.6. Skunde cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1 ir 3.1.2 punktai.

2.6.1. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje abstrakčiai nurodoma, jog P. K. pavartojo fizinį smurtą prieš D. K. ir tokiais tyčiniais savo veiksmais jai sukėlė fizinį skausmą, tačiau nenurodė, kokiais konkrečiais fizinio smurto veiksmais toks skausmas buvo sukeltas. Gynėjo nuomone, toks kaltinimas yra neaiškus, nekonkretus, neatitinka aukščiau nurodytiems teismų praktikos reikalavimams. Todėl P. K. nebuvo užtikrinta galimybė veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, taip pažeidžiant BPK 22 straipsnio 3 dalies nuostatas.

2.6.2. Pažymima, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto 2016 m. lapkričio 30 d. išvadoje Nr. G.2098/2016 (03) nurodyta, jog apžiūros metu D. K. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota. Be to, nukentėjusioji D. K. nuosekliai tvirtino, kad P. K. prieš ją smurto nevartojo, tačiau abu susiginčijo, apsižodžiavo, todėl būdama streso būsenos iškvietė policijos pareigūnus. Taip pat iš 2016 m. lapkričio 27 d. įvykio vietos apžiūros protokolo, nukentėjusiojo specialių apsaugos poreikių vertinimo pažymos, liudytojų parodymų matyti, kad bute buvo tvarkinga, grumtynių pėdsakų, sužalojimų D. K. veide ir ant kūno nesimatė, nukentėjusioji medicininės pagalbos nesikreipė. Todėl, gynėjo vertinimu, apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė tik prielaidą, kad P. K. veika gali būti kvalifikuojama kaip fizinio skausmo sukėlimas (BK 140 straipsnio 2 dalis). Pažymima, kad teismų praktikoje tvirtinama, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus konstatavimo, kad buvo sukeltas fizinis skausmas (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5/2014). Be to, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis. Todėl, anot gynėjo, P. K. turi būti išteisintas (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K-540/2013).

3. Nukentėjusioji D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendį, nes nebuvo padaryta nusikalstama veika, už kurią nuteistas P. K., todėl turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

3.1. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepašalino prieštaravimų, abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Žemesnės instancijos teismas

3.2. Nukentėjusioji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2016 m. lapkričio 27 d., vadovaujantis BPK 3² straipsnio 1 dalimi. Apeliantės nuomone, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas neteisėtai, nes Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalyje numatyta imperatyvi nuostata, kad pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo gali tik Generalinis prokuroras, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė. Apygardos teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal nukentėjusiosios pareiškimą, o Generalinis prokuroras 2016 m. lapkričio 28 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo P. K. neteisėtų veiksmų. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad 2016 m. lapkričio 27 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą, P. K. buvo įvardintas kaip įtariamasis. Šis P. K. statusas taip pat nurodytas ir Nukentėjusiojo specialiųjų apsaugos poreikių vertinimo 2016 m. lapkričio 27 d. pažymoje. Todėl, pasak nukentėjusiosios, jau nustačius įtariamąjį ir surinkus duomenis apie jį, teiginys, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne prieš teisėją P. K., yra nelogiškas ir akivaizdžiai prieštarauja ne tik ikiteisminio tyrimo medžiagai, bet ir Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies nuostatoms.

3.2.1. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad BPK nėra tiesiogiai pasakyta, nuo kurio momento prasideda baudžiamasis procesas, tačiau apeliantės vertinimu, vadovaujantis BPK nuostatomis baudžiamasis procesas prasideda dar prieš ikiteisminio tyrimo stadijos pradžią (BPK 166 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminio tyrimo pradžia – tai prokuroro arba išimtiniais atvejais ikiteisminio tyrimo pareigūno priimamas sprendimas baudžiamojo proceso metu. Gavus pranešimą apie galimą nusikalstamą veiką, prasideda baudžiamojo proceso pirmoji stadija ir šios baudžiamojo proceso stadijos tikslas yra nustatyti pranešime nurodytų aplinkybių teisingumą, o ši stadija užbaigiama sprendimu pradėti ikiteisminį tyrimą. Tuo tarpu, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, gali būti atliekami baudžiamojo proceso veiksmai tikslinant gautas ar nustatytas aplinkybes (pvz., įvykio vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausa), taip pat jeigu reikia išreikalaujami duomenys ar dokumentai, atliekamos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos (BPK 168 straipsnio 1 dalis).

3.2.2. Skunde pažymima, kad šioje byloje baudžiamasis procesas buvo pradėtas po to, kai ji paskambino į BPC ir į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, kurie apklausė asmenis bei atliko kitus veiksmus, siekiant nustatyti ir užfiksuoti galimą nusikalstamą veiką. BPK 3² straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu atlikus visus nedraudžiamus proceso veiksmus nėra kompetentingos institucijos leidimo asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba asmuo turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas prieš teisėją, nesant Generalinio prokuroro sprendimo, yra draudžiamas baudžiamojo proceso veiksmas pagal BPK 3² straipsnio 2 dalį bei Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalį. Todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BPK 3² straipsnio nuostatas bei nepagrįstai pripažino teisėtu tyrėjo I. G. 2017 m. lapkričio 27 d. (turėtų būti 2016 m. lapkričio 27 d.) sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą.

3.2.3. Apeliantės nuomone, neteisėtai pradėjus ikiteisminį tyrimą visi ikiteisminio tyrimo veiksmai iki Generalinio prokuroro sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą akivaizdžiai negali būti pripažįstami teisėtai gautais įrodymais. Todėl D. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti pirminiai parodymai negali būti laikomi įrodymais pagal BPK 20 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis neteisėtai gautais įrodymais, pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Šalies argumentai

3.2.4. Skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad ji (D. K.) viso ikiteisminio tyrimo metu, kuris buvo pradėtas Generalinio prokuroro sprendimu, teigė, jog jai jokia žala nebuvo padaryta, smurtas prieš ją nebuvo vartojamas ir ji nepatyrė fizinio skausmo. Be to, BPK 168 straipsnio 1 dalyje numatytas baigtinis procesinių veiksmų sąrašas, kuriuos galima atlikti nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Prokuroro, tyrėjo ar teisėjo procesinis veiksmas – nutarimo pripažinti nukentėjusiuoju priėmimas, nėra ir negali būti atliekamas baudžiamojo proceso stadijoje iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nes tam, kad pripažinti asmenį nukentėjusiuoju, būtina surinkti pakankamai duomenų, rodančių, jog nusikalstama veika buvo padaryta. Apeliantės nuomone, 2016 m. lapkričio 27 d. ikiteisminio tyrimo tyrėjo I. G. priimtas nutarimas pripažinti ją nukentėjusiąja negali būti laikomas įrodymu baudžiamojoje byloje ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ji prašė pripažinti ją nukentėjusiąja. Todėl akivaizdu, kad ji (D. K.) ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiąja buvo pripažinta neteisėtai. Liudytojas I. G. teisme patvirtino, kad ji (apeliantė) neprašė, o jis neklausė, ar ji sutinka būti pripažinta nukentėjusiąja. Akivaizdu, kad I. G. atliko tik formalius procesinius veiksmus, surašė reikalingus protokolus, kuriuos ji (apeliantė) pasirašė, tačiau nesuprato jų reikšmės ir prasmės. Todėl, nesant nukentėjusiojo, nėra ir BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.

3.3. Apeliantė skunde tvirtina, kad liudytojas I. G. nenurodė, jog ji jautė fizinį skausmą dėl suduotų smūgių. Pirmosios instancijos teisme liudytojas I. G. patvirtino, kad to neklausė.

3.4. Liudytojai I. Š. ir A. T. apygardos teisme nepatvirtino, kad įvykio vietoje ji (apeliantė) elgėsi ramiai, papasakojo apie kilusį konfliktą su sutuoktiniu. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis yra priimtas siekiant bet kokiu atveju nuteisti P. K., objektyviai neištyrus visų bylos aplinkybių.

3.5. Pažymima, kad BPK 28 straipsnio 1 dalyje nukentėjusysis yra įvardijamas kaip asmuo, kuriam nusikalstama veika buvo padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala. Nurodo, kad 2016 m. lapkričio 27 d. ji (apeliantė) parašė pareiškimą apie tai, kad įvykio metu smurtas prieš ją nebuvo pavartotas bei nurodė priežastis, dėl ko buvo iškviesti policijos pareigūnai. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio pareiškimo nepasisakė ir jo nevertino.

3.6. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio nėra aišku, kurie P. K. veiksmai sukėlė jai (nukentėjusiajai) fizinį skausmą, nenurodyta, koks galėjo būti nurodytų veiksmų intensyvumas, ar realiai tokie veiksmai galėjo sukelti fizinį skausmą. Skunde cituojamos kasacinės instancijos teismo nutartys dėl fizinio skausmo sampratos (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, Nr. 2K-164-895/2016, Nr. 2K-474-489/2016). Pasak apeliantės, fizinis skausmas, yra kiekvieno asmens individuali fizinė būsena, asmens suvokimas, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas. Tačiau apygardos teismui, nesant jos (nukentėjusiosios) parodymų ir akivaizdaus pareiškimo, kad ji jautė fizinį skausmą, nebuvo jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog kilo BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės.

3.7. Byloje nėra jokių duomenų, kad po to, kai P. K. neva pavartojo fizinį smurtą, jai (apeliantei) iš nosies bėgo kraujas. Šios aplinkybės nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Iš liudytojo I. G. parodymų matyti, kad jis apžiūrėjo visą butą, kambarius, vonią, šiukšliadėžę, tačiau jokių kraujo pėdsakų nerado. Nors policijos pareigūnai tvirtino, kad įvykio vietoje ji (apeliantė) rankose turėjo servetėlę ar tamponą, ant kurio matėsi rusvos spalvos skysčio, tačiau tai, nepatvirtina smurtinių veiksmų fakto. Nukentėjusioji pažymi, kad jai dažnai bėga kraujas, nes trūksta geležies, o dėl nervinės įtampos ir streso pradėjo kraujuoti iš nosies. Be to, iš 2016 m. lapkričio 30 d. specialisto išvados Nr. G 2098/2016(03) matyti, kad jai jokie sužalojimai nebuvo nustatyti. Todėl, jeigu būtų prieš ją smurtaujama, stiprus suėmimas už kojos ir žmogaus ištempimas iš lovos nukrentant ant žemės, smūgiavimas galva į nosį, akivaizdžiai paliktų žymes ant žmogaus kūno (kraujosruvas, odos paraudimus), kurios būtų nustatytos medicininės apžiūros metu. Apeliantės vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad smurtiniai veiksmai prieš ją (nukentėjusiąją) nebuvo atlikti arba jie nebuvo pakankamai stiprūs, kad sukeltų fizinį skausmą.

3.8. Skunde akcentuojama, kad įvykio metu ji (nukentėjusioji) buvo susijaudinusi, tai patvirtina ir liudytojų I. G., N. S. parodymai. Apeliantės vertinimu, tai tik patvirtina, kad policijos pareigūnus ji (nukentėjusioji) iškvietė būdama šoko būsenos, norėdama nutraukti konfliktą. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus ji buvo rami, todėl žinojo ir suprato pasekmes, t. y. jog P. K. bus pradėtas ikiteisminis tyrimas.

3.9. Apeliantė skunde taip pat kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, t. y. kad po įvykio, svetainėje ji išvalė kraują, todėl tyrėjas I. G. jo niekur nerado. Be to, apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai vadovavosi telefoniniu pranešimu į BPC, jos pareiškime užfiksuotais duomenimis bei parodymais. Pasak apeliantės, baudžiamojoje byloje surinkti duomenys yra laikomi objektyviais ir teisingais, kai jų visuma sudaro logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę bei nėra prieštaravimų.

3.10. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad iš skambučio į BPC ir 2016 m. lapkričio 27 d. duotų pirminių parodymų matyti, jog ją sutuoktinis mušė rankomis, grasino ginklu, tampė už plaukų ir smūgiavo į pilvą. Tačiau vėlesnių apklausų metu ji (apeliantė) tokių aplinkybių nenurodė. Nukentėjusiosios vertinimu, pirminiai parodymai nepatvirtina įvykio aplinkybių, t. y. kad P. K., neva nešdamas alkoholio butelį į sekciją, galva trenkė jai į veidą. Be to, iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad ant stalo yra padėtas alkoholio butelis, kuris buvo paimtas kaip daiktinis įrodymas, o sekcija, į kurią nuteistasis neva nešė butelį, yra kitoje kambario pusėje. Tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta, kaip įvykio vietos apžiūros metu butelis atsirado ant stalo, nors turėjo būti padėtas į sekciją. Apeliantės vertinimu, byloje esanti fotolentelė prie įvykio vietos apžiūros protokolo yra objektyvus įrodymas, kuris paneigia jos pirminiuose parodymuose nurodytas įvykio aplinkybes.?

3.11. Apeliantė prašo atsižvelgti į tai, kad 2016 m. lapkričio 27 d. parašė pareiškimą, kuriame nurodė, jog įvykio metu smurtas prieš ją nebuvo vartojamas. Nuteistasis P. K. 2016 m. lapkričio 27 d. pareiškime taip pat nurodė, kad įvyko žodinis konfliktas, kurio metu ji (nukentėjusioji), būdama šoko būsenos, iškvietė policijos pareigūnus. Tai, kad P. K. nesmurtavo, patvirtina tiek paties nuteistojo parodymai, tiek liudytojų I. Š., I. G. parodymai, kurie patvirtina, jog P. K. apklausų metu neigė smurtavęs prieš sutuoktinę bei svarstė kaip paneigti šią aplinkybę, nes nukentėjusioji meluoja.

3.12. Skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad ji (apeliantė) dažnai vartoja receptinius vaistus – bromezapamą, kuris gali sukelti laikiną atminties netekimą. Tvirtina, kad į BPC skambino paveikta vaistų, todėl negali tiksliai prisiminti įvykio aplinkybių. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė, kaip tokios aplinkybės galėjo daryti įtaką jos pirminiams parodymams, t. y. ar ji suvokė ir / ar galėjo suvokti duodamų parodymų esmę.

4. Apeliacinio proceso metu P. K. ir jo gynėjas prašė gynėjo bei nukentėjusiosios apeliacinius skundus tenkinti. D. K. ir jos atstovas prašė jos bei nuteistojo gynėjo apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo P. K. gynėjo ir nukentėjusiosios D. K. apeliacinius skundus atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

5. Nuteistojo P. K. gynėjo advokato Algimanto Kliunkos ir nukentėjusiosios D. K. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, BPK 328 straipsnio 3 punktas).

5.1. Skundžiamu nuosprendžiu P. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, tyčia smurtaudamas prieš savo žmoną D. K., sukėlė jai fizinį skausmą. Nuteistojo P. K. gynėjas ir nukentėjusioji D. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendį ir P. K. išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Taip pat apeliacinių skundų prašymai panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį motyvuojami tuo, kad šioje byloje buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliaciniuose skunduose formuluojami prašymai yra vienodi, pagrindiniai skundų argumentai yra panašūs, todėl jie nagrinėjami ir dėl jų pasisakoma kartu.

5.2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinių skundų ribose, įvertinusi byloje surinktus bei apygardos teismo ištirtus įrodymus, taip pat bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gautus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino P. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tačiau padarė klaidų vertindamas įrodymus, todėl skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados iš dalies neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėjo atžvilgiu

6. Nuteistojo P. K. gynėjas ir nukentėjusioji D. K. apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiria ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėjo atžvilgiu tvarkai. Anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas teisės aktų nuostatas, padarė neteisingą išvadą, kad 2016 m. lapkričio 27 d. ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 3² straipsnio 1 dalies nuostatomis, netinkamai aiškino ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėjo atžvilgiu tvarką.

6.1. BPK 3² straipsnio 1 dalyje ir Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalyje reglamentuojami skirtingi procesiniai klausimai. Pirmosios instancijos teismo taikyta BPK 3² straipsnio 1 dalis numato galimybę pradėti ikiteisminį tyrimą asmenims, kurie turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, įskaitant teisėjus. Šio straipsnio nuostatos skirtos detalizuoti proceso veiksmus, kurie gali būti atliekami, pradėjus ikiteisminį tyrimą tokių asmenų atžvilgiu, tačiau nenustato konkrečių ikiteisminio tyrimo pradėjimo taisyklių. Tai reiškia, kad taikomos bendrosios ikiteisminio tyrimo pradėjimo nuostatos. Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad teisėjo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą gali pradėti tik Generalinis prokuroras. Taigi tiesiogiai numatomas konkretus subjektas, galintis pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjo atžvilgiu, o tai reiškia, kad jokie kiti subjektai negali atlikti tokio veiksmo. Teisės aktuose, įskaitant baudžiamojo proceso įstatymą, nėra numatyta jokių išimčių dėl Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies taikymo. Todėl negalima teigti, kad nustačius galimo smurto artimoje aplinkoje požymius, kai veikos padarymu įtariamas asmuo yra teisėjas, netaikoma minėta nuostata. Taigi ikiteisminį tyrimą teisėjo atžvilgiu gali pradėti tik Generalinis prokuroras.

Žemesnės instancijos teismas

6.2. P. K. 2016 m. lapkričio 26-27 d. buvo Kretingos rajono apylinkės teismo teisėjas. 2016 m. lapkričio 27 d. tyrėjas I. G., nustatęs galimo smurto artimoje aplinkoje požymius, pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 5). Iš karto po ikiteisminio tyrimo pradėjimo P. K. nebuvo pripažintas įtariamuoju, tačiau Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole jis buvo įvardytas kaip asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 6.). Akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-55446-16 buvo pradėtas P. K. atžvilgiu dėl galimo smurto artimoje aplinkoje. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nemažai dėmesio skiria įrodinėjant faktinę aplinkybę, kad tyrėjas I. G. žinojo, jog P. K. buvo teisėjas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė yra akivaizdi, jos neneigė ir ikiteisminį tyrimą pradėjęs tyrėjas I. G., tai patvirtindamas apklausos metu apygardos teisme (2 t., b. l. 77–78). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tyrėjas I. G., žinodamas, kad P. K. yra teisėjas, negalėjo pradėti ikiteisminio tyrimo jo atžvilgiu, o turėjo kreiptis į Generalinį prokurorą. Todėl jis, savo rezoliucija pradėdamas ikiteisminį tyrimą, pažeidė Teismų įstatymo 47 straipsnio 4 dalį.

6.3. Po ikiteisminio tyrimo pradėjimo tyrėjas I. G. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą su prašymu spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėjo atžvilgiu (1 t., b. l. 21). 2016 m. lapkričio 28 d. Generalinis prokuroras rezoliucija pradėjo ikiteisminį tyrimą P. K. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 22). Tokiu būdu Generalinis prokuroras ištaisė tyrėjo padarytą procesinį pažeidimą ir pagal teisės aktų reikalavimus pradėjo ikiteisminį tyrimą P. K. atžvilgiu. Tyrėjo teisės aktų reikalavimų neatitinkantis veiksmas pradedant ikiteisminį tyrimą negali paneigti Generalinio prokuroro rezoliucija pradėto ikiteisminio tyrimo teisėtumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo P. K. gynėjo išreikštos abejonės dėl to, ar Generalinis prokuroras pats pasirašė rezoliuciją, yra visiškai nepagrįstos. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prokurorė buvo įpareigota pateikti rezoliucijos surašymo metaduomenis. Pateikti dokumento metaduomenys patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 28 d. rezoliuciją pradėti ikiteisminį tyrimą P. K. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, suformavo Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis. Be to, informacija apie parašo duomenis patvirtina, kad Generalinio prokuroro elektroninis parašas yra galiojantis. Todėl teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad 2016 m. lapkričio 28 d. Generalinis prokuroras savo rezoliucija pradėjo ikiteisminį tyrimą P. K. atžvilgiu, toks veiksmas atliktas laikantis teisės aktų reikalavimų. Todėl 2016 m. lapkričio 28 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas yra teisėtas, jo pradėjimas nepažeidė nuteistojo teisių.

7. Visiškai nepagrįstas ir nuteistojo gynėjo bei nukentėjusiosios argumentas, kad ikiteisminis tyrimas negalėjo būti pradėtas, nes D. K. 2016 m. lapkričio 27 d. pateikė prašymą nepradėti tyrimo (1 t., b. l. 20). Tačiau nustačius BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos veikos požymius ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas ir tais atvejais, kai nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius, nukentėjusiosios valia savaime neturi jokios reikšmės priimant procesinius sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir jo atlikimo. Todėl D. K. pateiktas prašymas nepradėti ikiteisminio tyrimo pagrįstai buvo suprantamas kaip neturintis įpareigojančio pobūdžio subjektams priimantiems sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo.

Šalies argumentai

8. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo ir kitus procesinius pažeidimus – neteisėtas ikiteisminio tyrimo užbaigimas, skundų ir prašymų nagrinėjimas, nepagrįstai priimta nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, kurie, anot jo, pažeidė jo ginamojo teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, tačiau jie nelaikytini esminiais, lėmusiais nuteistojo teisių pažeidimą ar neteisėto bei nepagrįsto teismo nuosprendžio priėmimą.

Žemesnės instancijos teismas

9. Gynėjo nuomone, jo ginamojo teisės buvo iš esmės suvaržytos, kai prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir bylą perdavė teismui, ikiteisminio tyrimo teisėjui neišnagrinėjus P. K. skundo dėl prokuroro nutarimo, o apygardos teismas, kurio žinioje buvo byla, priėmė nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje.

9.1. 2017 m. sausio 18 d. P. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui padavė skundą dėl prokuroro 2017 m. sausio 17 d. nutarimo. Toks skundas buvo išnagrinėtas tik 2017 m. kovo 20 d. (2 t., b. l. 60–63). 2017 m. vasario 8 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras surašė Paskelbimo įtariamajam P. K. apie ikiteisminio tyrimo pabaigą protokolą (1 t., b. l. 182–183). Iš procesinio veiksmo protokolo specialaus priedo matyti, kad P. K. gynėjas taip pat prašė neperduoti bylos teismui (1 t., b. l. 187). 2017 m. vasario 20 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras, remdamasis BPK 218 straipsnio ir 63 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priėmė nutarimą netenkinti prašymo (1 t., b. l. 188) ir 2017 m. vasario 23 d. perdavė bylą su kaltinamuoju aktu Klaipėdos apygardos teismui (2 t., b. l. 1). Taigi pirmosios instancijos teismui byla buvo perduota ikiteisminio tyrimo teisėjui neišnagrinėjus P. K. skundo dėl prokuroro nutarimo.

Šalies argumentai

9.2. 2017 m. kovo 8 d. P. K. pateikė prašymą prijungti prie baudžiamosios bylos jo ir D. K. prašymų dėl baudžiamosios bylos nutraukimo nuorašus (2 t., b. l. 16–22). 2017 m. balandžio 14 d. Panevėžio apygardos teismas nutartimi baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti teisiamajam posėdžiui. Šioje nutartyje pasisakyta ir dėl nuteistojo bei nukentėjusiosios prašymų nutraukti bylą bei dėl bylos perdavimo į teismą ikiteisminio tyrimo teisėjui neišnagrinėjus skundo. Apygardos teismo teisėjas tokių pažeidimų nelaikė esminiais (2 t., b. l. 37–38).

9.3. 2017 m. balandžio 3 d. P. K. padavė skundą dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. kovo 20 d. nutarties apygardos teismui (2 t., b. l. 64–66). 2017 m. balandžio 25 d. Panevėžio apygardos teismo teisėjas V. M. nutartimi skundą paliko nenagrinėtą (2 t., b. l. 67–70).

9.4. BPK 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundai dėl ikiteisminio tyrimo ar prokuroro veiksmų ir nutarimų gali būti paduodami, kol vyksta ikiteisminis tyrimas. P. K. teisė paduoti skundą dėl ikiteisminio tyrimo metu atliekamų veiksmų ir (ar) priimamų procesinių sprendimų nebuvo suvaržyta ar apribota, nes jis padavė skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dar vykstant ikiteisminiam tyrimui.

9.5. Ikiteisminio tyrimo užbaigimas surašant kaltinamąjį aktą yra prokuroro diskrecija. Pagal BPK 218 straipsnio 1 dalies nuostatas ikiteisminis tyrimas yra baigiamas, kai prokuroras yra įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. BPK 218 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas kaltinamojo akto surašymo momentas. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, daroma išvada, kad prokuroras kaltinamąjį aktą gali surašyti ir baudžiamąją bylą perduoti pirmosios instancijos teismui tik visiškai užbaigęs būtinus ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus, su jais tinkamai supažindinęs proceso dalyvius ir pasibaigus jų apskundimo procedūroms. Procesinių veiksmų ar sprendimų apskundimo procedūra yra užbaigiama priėmus galutinį ir neskundžiamą sprendimą dėl paduotų skundų ar prašymų. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo teisėjas turėjo priimti galutinį sprendimą dėl P. K. skundo (BPK 64 straipsnio 6 dalis). Tačiau nesulaukus ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimo prokuroras baudžiamąją bylą perdavė teismui. Taigi buvo nesilaikoma BPK įtvirtintų reikalavimų, nes apskundimo procedūra nebuvo užbaigta.

9.6. Teismų praktikoje nurodoma bendra taisyklė, kad ne visais atvejais toks pažeidimas laikomas esminiu, nes kiekvienu atveju vertinamos konkrečios bylos aplinkybės (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2009). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks pažeidimas negali būti laikomas esminiu proceso pažeidimu, suvaržiusiu nuteistojo gynybos teises. Esminiais baudžiamojo proceso pažeidimais laikomi tokie pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, padarytas pažeidimas nesuvaržė nuteistojo P. K. teisės į gynybą. Tokia išvada daroma įvertinus tai, kad P. K. savo teise apskųsti prokuroro nutarimą pasinaudojo paduodamas skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dar vykstant ikiteisminiam tyrimui. Be to, P. K. panašias aplinkybes nurodė ir 2017 m. vasario 26 d. prašyme dėl baudžiamosios bylos nutraukimo pirmosios instancijos teismui (2 t., b. l. 17–19), kurį apygardos teismas išnagrinėjo bylos parengimo nagrinėti pirmosios instancijos teisme stadijoje.

9.7. BPK 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundai ikiteisminio tyrimo teisėjui gali būti paduodami, kol vyksta ikiteisminis tyrimas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas per dešimt dienų nuo skundo ir jam reikiamos medžiagos gavimo privalo skundą išnagrinėti ir priimti nutartį. Darytina išvada, kad šios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos neužkerta kelio ikiteisminio tyrimo teisėjui išnagrinėti skundą, paduotą dar ikiteisminio tyrimo metu, kai skundo nagrinėjimo metu ikiteisminis tyrimas jau yra užbaigtas, surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota į teismą. Tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas skundą išnagrinėjo nesurengęs posėdžio, taip pat nelaikytina pažeidimu. BPK 64 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad posėdžio rengimas nėra privalomas. Tačiau teisėjui ar teisėjų kolegijai, kurios žinioje buvo byla, turėjo būti perduotas P. K. skundas dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. kovo 20 d. nutarties, nes šis skundas buvo paduotas jau ne ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi, kad kitas apygardos teismo teisėjas skundą paliko nenagrinėtu, konstatuoja, jog nuteistojo teisės nebuvo iš esmės suvaržytos. Juolab kad panašų nuteistojo prašymą dėl proceso nutraukimo išnagrinėjo ir teisėjas, kurio žinioje buvo byla.

9.8. Be to, gynėjas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo ir nukentėjusiosios prašymus dėl bylos nutraukimo, turėjo surengti teismo posėdį. BPK 233 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisėjas, susipažinęs su byla ir nustatęs, kad nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme, ją perduoda nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal to paties straipsnio 4 dalį teisėjas nutartimi dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje išsprendžia gautus prašymus. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir BPK 238 straipsnio 1 dalyje. BPK 235 straipsnyje nustatytos bylos nutraukimo parengimo stadijoje procesą reglamentuojančios nuostatos. Pagal BPK 235 straipsnio 2 dalį bylos nutraukimo klausimai nagrinėjami teismo posėdyje, kuriame dalyvauja prokuroras, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis ir jo atstovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymo pateikimas nutraukti bylą savaime nereiškia, kad procesas bus nutraukiamas. Bylos nutraukimo nuostatos, numatytos BPK 235 straipsnyje, taikomos tuomet, kai bylos nutraukimo pagrindas yra akivaizdus ir reikia tik priimti galutinį procesinį sprendimą dėl bylos nutraukimo. Todėl proceso dalyvių prašymų, įskaitant prašymo dėl bylos nutraukimo, nagrinėjimui taikomos bendrosios nuostatos, numatytos BPK 233 straipsnio 4 dalyje.

9.9. Tiek nuteistojo gynėjas, tiek nukentėjusioji teigia, kad nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ji (D. K.) nepagrįstai laikoma nukentėjusiąja. Teisėjų kolegijos vertinimu, nekyla abejonių, kad D. K. šioje byloje turi nukentėjusiosios statusą. BPK 28 straipsnyje yra numatytas faktinis ir teisinis asmens pripažinimo nukentėjusiuoju pagrindai. Pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį asmuo gali būti laikomas nukentėjusiuoju, jei jam padaryta žala (faktinis pagrindas), ir jis nukentėjusiuoju yra pripažintas ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi (teisinis pagrindas). Asmuo nukentėjusiojo statusą įgiją tik nuo nutarimo ar nutarties priėmimo momento.

9.9.1. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad vienintelis rašytinis sprendimas dėl nukentėjusiosios yra tyrėjo I. G. 2016 m. lapkričio 27 d. nutarimas, kuriuo D. K. pripažinta nukentėjusiąja (1 t., b. l. 29). Toks tyrėjo nutarimas buvo priimtas dar iki Generalinio prokuroro rezoliucijos dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėjo atžvilgiu. Vadinasi, ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas buvo priimtas tuo metu, kai ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas. Tuo tarpu, pagal baudžiamojo proceso įstatymą nukentėjusiuoju asmuo pripažįstamas tik ikiteisminio tyrimo metu. Taigi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo laikomasi BPK 28 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

9.9.2. Tačiau teisės aktų reikalavimus atitinkančio procesinio dokumento nebuvimas savaime negali paneigti fakto, kad D. K. pagrįstai laikoma nukentėjusiąja proceso metu. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl smurto naudojimo D. K. atžvilgiu. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad D. K. nuo pirmųjų proceso veiksmų ir viso proceso metu buvo suteikiamas nukentėjusiosios statusas. Pirmosios instancijos teismas pirmojo posėdžio metu išaiškino jai nukentėjusiosios teises. Ji savo kaip nukentėjusiosios teisėmis pasinaudojo ir paduodama apeliacinį skundą. Todėl vien tai, kad nutarimas D. K. pripažinti nukentėjusiąja buvo priimtas iki Generalinio prokuroro rezoliucijos, t. y. iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo, negali būti aplinkybe, leidžiančia manyti, kad D. K. viso proceso metu nepagrįstai laikoma nukentėjusiąja. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, jog žalą patyręs asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju nepriklausomai nuo to, ar jis pareiškė tokį reikalavimą (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-495/2005).

Žemesnės instancijos teismas

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose nurodytus ikiteisminio tyrimo metu padarytus procesinius pažeidimus, nelaiko jų esminiais proceso pažeidimais, galėjusiais iš esmės suvaržyti nuteistojo teises ir trukdyti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Todėl pirmosios instancijos teismas bylos parengimo nagrinėti pirmosios instancijos teisme stadijoje pagrįstai priėmė nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai, kad gynėjo nurodyti proceso pažeidimai nebuvo aptarti skundžiamame nuosprendyje, nelaikytina pažeidimu, nes dėl jų pasisakyta kituose pirmosios instancijos teismo priimtuose procesiniuose dokumentuose. Apygardos teismas 2017 m. balandžio 14 d. nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje pasisakė ir dėl bylos perdavimo teismui nesulaukus ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimo dėl skundo (2 t., b. l. 37–38). Kaltinamajame akte surašytas kaltinimas P. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atitiko tokiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, jis yra aiškus ir suprantamas, todėl nebuvo pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinimas. Juolab kad pirmosios instancijos teisme nuteistasis P. K. patvirtino, kad jis suprato jam pareikštą kaltinimą (2 t., b. l. 74).

11. Kaip matyti iš gynėjo advokato Algimanto Kliunkos apeliacinio skundo turinio, gynėjas teismo šališkumą sieja su netinkamu įrodymu vertinimu. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010; EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.

11.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio metu nuteistasis P. K. ir jo gynėjas nušalinimų teisėjų kolegijai nepareiškė (2 t., b. l. 73). Byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę apie nuteistojo kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti proceso metu. Vertinant objektyviuosius ir subjektyviuosius aspektus, byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjų asmeninį tendencingumą, keliančių abejonių dėl jų šališkumo. Todėl gynėjo skunde nurodyti argumentai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti ir atmestini.

Motyvuojamoji dalis

Dėl P. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

12. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 27 d. pareiškimą, surašytą pagal D. K. paaiškinimus, ir jos duotus parodymus vertino kaip reikšmingus bei patikimus, patvirtinančius P. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Su tokių duomenų pripažinimu įrodymais nesutinka nuteistojo gynėjas. Anot apelianto, D. K. 2016 m. lapkričio 27 d. duoti parodymai neatitinka leistinumo kriterijaus. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su tokiu argumentu.

12.1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnis). Įrodymais duomenys gali būti pripažįstami tik tuomet, jei jie atitinka leistinumo ir sąsajumo (liečiamumo) reikalavimus. Bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva yra spręsti dėl duomenų pripažinimo įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad duomenų leistinumas susijęs su tokiais trimis reikalavimais: 1) įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys; 2) teisėtais būdais gauti duomenys; 3) duomenys, kuriuos galima patikrinti atliekant BPK numatytus proceso veiksmus. Reikalavimas, kad duomenys būtų gauti įstatymų nustatyta tvarka, savaime nereiškia, kad įrodymais laikomi tik duomenys, gauti ikiteisminio tyrimo metu ir laikantis BPK nuostatų. Tokie duomenys gali būti gauti ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Duomenys laikomi gauti teisėtais būdais, jei nebuvo nepagrįstai suvaržytos teisės, laikomasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, rezultatai tinkamai užfiksuoti.

12.2. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2016 m. lapkričio 28 d., nustato, jog 2016 m. lapkričio 27 d. D. K. pripažinimas nukentėjusiąja, jos kaip nukentėjusiosios apklausa ir įvykio vietos apžiūra buvo atlikti ne ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistojo gynėjas teigia, kad tokiais duomenimis apskritai negalima remtis, nes jie gauti neteisėtai. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia išvada. Paprastai duomenys (įrodymai) renkami BPK nustatyta tvarka pradėjus ikiteisminį tyrimą, tačiau duomenys gali būti gauti ir kitų teisės aktų pagrindu iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pareiškimas apie galimai padarytą nusikalstamą veiką surašomas iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškimas apie nusikalstamą veiką yra glaustas, o už kelių minučių duoti D. K. parodymai yra išsamesni, jie papildo ir detalizuoja pareiškime nurodytas aplinkybes. Todėl teisėjų kolegija 2016 m. lapkričio 27 d. duotus jos parodymus laiko ne parodymais, kurie gaunami pradėjus ikiteisminį tyrimą, o pareiškimo apie galimai padarytą nusikalstamą veiką dalimi. Toks pareiškimas savarankiškos įrodomosios galios neturi, tačiau jame esanti informacija gali būti naudojama kitų byloje esančių duomenų (įrodymų) patikimumui patikrinti. Juolab kad nukentėjusiosios teisės nebuvo pažeistos priimant pareiškimą, nes buvo priimtas laikantis nustatytos tvarkos.

12.3. Be to, apeliantai teigia, kad pareiškimas ir parodymai gauti neteisėtai, nes buvo pažeista D. K. teisė atsisakyti duoti parodymus prieš šeimos narį, be to, ji nebuvo įspėta dėl atsakomybės už melagingą pareiškimą. Tokie apeliantų argumentai neatitinka byloje esančių duomenų, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Tyrėjas I. G., vadovaudamasis BPK 166 straipsniu, 2016 m. lapkričio 27 d. priėmė pareiškimą iš D. K. ir atliko jos apklausą. Tai patvirtina byloje esantis šių veiksmų atlikimo protokolas (1 t., b. l. 5–8), kurį D. K. patvirtino savo parašu. Vien tai, kad pareiškėja nepasirašė protokolo vietoje, kur nurodoma, jog pareiškėja įspėjama dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį, nepatvirtina, jog ji nebuvo įspėta. Iš Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo formos matyti, kad joje yra tik viena grafa, kurioje pareiškėjas turi pasirašyti. Veiksmus atlikęs tyrėjas I. G. apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jis įspėjo D. K. dėl atsakomybės už melagingo pareiškimo davimą, o dėl teisės atsisakyti duoti parodymus ji pasirašė atskirame lape (2 t., b. l. 77–78). Tokie parodymai atitinka ir jo (I. G.) pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 73). Be to, byloje esantis Teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokolas patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 27 d. 1 val. 05 min. D. K. buvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš savo vyrą P. K. (1 t., b. l. 28). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad D. K. teisės buvo pažeistos ar suvaržytos.

Žemesnės instancijos teismas

13. Pirmosios instancijos teismas D. K. pareiškimą ir 2016 m. lapkričio 27 d. duotus parodymus, pareigūnų I. G., I. Š., A. T. parodymus, Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo apžiūros protokolo duomenis vertino kaip reikšmingus ir patikimus, patvirtinančius P. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, o D. K. 2016 m. gruodžio 7 d. ir 14 d. duotus parodymus atmetė kaip nepagrįstus. Apeliaciniuose skunduose ginčijamas toks apygardos teismo atliktas įrodymų vertinimas motyvuojant tuo, kad jis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo reikalavimų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus duomenis, tačiau, atlikdamas ištirtų įrodymų vertinimą ir aprašomoje nuosprendžio dalyje išdėstydamas įrodymus, kuriais pagrindė daromas išvadas, padarė įrodymų vertinimo klaidų ir iš dalies nesilaikė BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su galutiniu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina nuteistojo P. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

13.1. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017). Be to, įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).

13.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012). Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, laikydamas D. K. 2016 m. lapkričio 27 d. duotus parodymus savarankišku įrodymu. Kaip jau minėta, tokie parodymai laikytini pareiškimo apie nusikalstamą veiką sudedamąja dalimi, todėl gali būti naudojami kitų įrodymų patikimumui patikrinti.

13.3. BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodytumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017). Fizinis skausmas yra vertinamasis požymis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant visumą byloje esančių įrodymų, sprendžiama buvo ar nebuvo sukeltas fizinis skausmas.

13.4. Byloje nekyla ginčo dėl šių faktinių aplinkybių įrodytumo – sutuoktiniai P. K. ir D. K. yra šeimos nariai; 2016 m. lapkričio 26 d. naktį, (duomenys neskelbtini) vyko konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios (jie neneigia konflikto fakto); D. K. skambino į Bendrąjį pagalbos centrą; jai išorinių sužalojimų nenustatyta (Specialisto išvada Nr. G 2098/2016(03)); liudytojai nematė akivaizdžių sužalojimų ant nukentėjusiosios.

13.5. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis ir nukentėjusioji pasinaudojo teise neduoti parodymų (2 t., b. l. 74). Tokia teise jie pasinaudojo ir apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad smurto artimoje aplinkoje bylose įrodymais gali būti ne tik kaltinamojo ar nukentėjusiosios parodymai, bet ir liudytojų parodymai bei kiti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiose bylose reikšmingi policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą ir tiesiogiai bendravusių su nukentėjusiąja bei nuteistuoju parodymai. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad liudytojai I. Š. ir A. T. pirmieji atvyko į įvykio vietą, o truputį vėliau – I. G. ir N. S. Su nukentėjusiąja D. K. daugiau bendravo tyrėjas I. G., o N. S. su ja tiesiogiai nebendravo. Visi liudytojai nurodė, kad nelabai tiksliai prisimena įvykio aplinkybes, tačiau patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Akivaizdu, kad su nukentėjusiąja daugiau bendravęs liudytojas I. G. davė tikslesnius ir išsamesnius parodymus. Nukentėjusioji jam paaiškino, kad vyras P. K. sudavė jai į pilvą, tačiau tiksliai neprisiminė ranka ar koja, ir su galva į nosį (2 t., b. l. 77). Nors liudytojas I. G. negalėjo tikslai įvardinti, kaip buvo suduotas smūgis į pilvą, tačiau jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad P. K. į pilvą nukentėjusiajai sudavė ranka (1 t., b. l. 73). Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas I. Š., kuris su liudytoju A. T. pirmieji atvyko į įvykio vietą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas I. Š. neatsiminė detalių aplinkybių, tik parodė, kad D. K. paaiškino, jog įvyko konfliktas ir jai buvo sukeltas fizinis skausmas (2 t., b. l. 74). Tačiau jis (I. Š.) patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji nurodė, jog vyras smurtavo, ranka trenkė į pilvo sritį ir galva į nosį (1 t., b. l. 65). Analogiškas aplinkybes liudytojas I. Š. nurodė ir tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 15–18). Pirmosios instancijos teisme jis paaiškino, kad pranešime aplinkybes surašė pagal nukentėjusiosios D. K. paaiškinimus (2 t., b. l. 75). Liudytojas A. T. taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (2 t., b. l. 94), jog prieš nukentėjusiąją vyras naudojo smurtą (1 t., b. l. 69). Teisėjų kolegija vertindama pareigūnų parodymus konstatuoja, kad nors liudytojai tiesiogiai nematė smurto naudojimo, o apie tai sužinojo iš D. K., tačiau esminių prieštaravimų jų parodymuose nėra. Pažymėtina, kad šių liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, apeliaciniuose skunduose apie tai taip pat nenurodyti jokie duomenys. Vertinant liudytojų parodymus svarbu, kad praėjus tam tikram laiko tarpui po įvykio liudytojų parodymai gali būti nevisiškai tikslūs ir išsamūs kaip pirmųjų apklausų metu, tačiau tai negali būti vertinama kaip liudytojo parodymų prieštaringumas.

13.6. Vertinant policijos pareigūnų parodymų patikimumą svarbu tai, kad nukentėjusioji D. K. ikiteisminio tyrimo metu pakeitė savo paaiškinimus dėl įvykio. D. K. 2016 m. lapkričio 27 d. surašant pareiškimą nurodė, kad tarp jos ir vyro kilo konfliktas dėl alkoholio vartojimo, sutuoktinis P. K. sudavė kumščiu į pilvą, po to nešė padėti alkoholio butelį į sekciją, eidamas pro šoną, jai trenkė galva į nosį (1 t., b. l. 6). Tuo tarpu 2016 m. gruodžio 7 ir 14 d. apklausų metu ji jau tvirtino, kad P. K. smurto jos atžvilgiu nenaudojo ir nesukėlė fizinio skausmo (1 t., b. l. 58, 61). Tokia pozicija atsispindi ir jos apeliaciniame skunde. Tai, kad nukentėjusioji suinteresuota bylos baigtimi, patvirtina ir jos apeliacinis skundas, kuriuo prašoma išteisinti P. K. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad palyginus jos paaiškinimus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tarpusavyje, akivaizdžiai pastebimas jų nuoseklumas. 2016 m. gruodžio 7 d. ji negalėjo paaiškinti, kodėl 2016 m. lapkričio 27 d. surašant pareiškimą nurodė, kad P. K. naudojo smurto ir sukėlė fizinį skausmą. Taip pat dėl streso nebepamena, ką nurodė Bendrojo pagalbos centro operatorei ir pareigūnams. Tačiau ji papasakojo apie patį konfliktą su vyru, nurodė, kodėl bėgo kraujas ir kodėl skambino Bendruoju pagalbos telefonu. Kitos apklausos metu ji jau parodė, kad vartojo vaistus, todėl nebeatsimena, ką nurodė BPC operatorei (1 t., b. l. 61). Be to, 2016 m. gruodžio 7 d. ji parodė, kad, kai atvyko pareigūnai, jai dar bėgo kraujas. Tačiau nei vienas iš pareigūnų nepatvirtino aplinkybės, kad jiems atvykus į įvykio vietą, tuo metu nukentėjusiajai iš nosies bėgo kraujas. Be to, ji apeliaciniame skunde šią aplinkybę nurodo dviprasmiškai, teigdama, kad jokie duomenys nepatvirtina kraujo bėgimo iš nosies aplinkybės ir teigia, kad kraujas bėgo dėl sveikatos problemų (dėl geležies trūkumo). Teisėjų kolegija D. K. pozicijos pakeitimą vertina kaip bandymą padėti sutuoktiniui išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jos paaiškinimai nėra nuoseklūs, jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu teisėjų kolegija nukentėjusiosios 2016 m. lapkričio 27 d. pareiškimą ir duotus paaiškinimus dėl pareiškimo laiko teisingais ir jais remdamasi patikrina kitų įrodymų patikimumą.

13.7. Be to, liudytojų I. G., I. Š. ir A. T. parodymus patvirtina ir objektų apžiūros protokole, kuriame aprašyta Bendrojo pagalbos centro pateikto ir elektroniniu paštu gauto garso įrašo atlikta apžiūra, pateikta informacija. Iš šio protokolo matyti, kad D. K. Bendrojo pagalbos centro operatorei nurodė, kad jos vyras smurtauja, ją mušė rankomis, „smūgis į pilvą buvo stiprus“ (1 t., b. l. 84). Tokias aplinkybes – smurto naudojimą, smūgį, suduotą kumščiu į pilvą ir galva į nosį, dėl ko jai buvo sukeltas fizinis skausmas, D. K. nurodė ir surašant pareiškimą apie nusikalstamą veiką, ir patikslinant įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 6).

13.8. Darytina išvada, kad apeliantai įrodymus vertina vienpusiškai ir selektyviai, jų nesieja tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis, o juos išskiria iš konteksto. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, daro išvadą, kad byloje įrodyta, jog P. K. naudojo smurtą nukentėjusiosios D. K. atžvilgiu, sudavė jai smūgį kumščiu į pilvą ir galva į nosį. Be to, liudytojo I. G. parodymai, kuriuos patvirtina jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir pareiškime nurodytos aplinkybės, patvirtina, kad D. K. įvykio vietoje, duodama paaiškinimus, iš spintos išėmė alkoholio butelį ir padėjo ant stalo. Todėl nepagrįstai apeliantė nukentėjusioji teigia, kad neįrodyta aplinkybė, jog P. K., butelį su alkoholiu (viskio) nešdamas padėti į spintą, sudavė galva jai į nosį.

13.9. Tačiau byloje surinktų įrodymų visumos nepakanka įrodyti aplinkybes, kad P. K. nuklojo antklodę, paėmė D. K. už kojos ir ištempė iš lovos ant grindų, po to vėl nuklojo antklodę ir jai bandant atsikelti iš lovos, jis (P. K.) ranka sugriebė už jos (D. K.) kaklo ir pradėjo jį spausti. Taip pat nepakanka įrodymų, kad dėl P. K. veiksmų nukentėjusiajai iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Tokios aplinkybės buvo iš esmės nurodytos tik D. K. pareiškime, tačiau vien pareiškimo nepakanka, kad jos būtų įrodytos. Atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi išdėstyti tik įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, darytina išvada, jog nuosprendyje apygardos teismo išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Todėl iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies šalintinos minėtos aplinkybės. Toks dalies faktinių aplinkybių pašalinimas nelaikomas kaltinimo keitimu, nuteistojo teisių nesuvaržo, o tik patikslina byloje esančiais įrodymais įrodytas faktines aplinkybes.

13.10. Teisėjų kolegija laiko įrodyta, kad P. K. 2016 m. lapkričio 26 d. apie 23 val. 55 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atėjęs į miegamąjį, vieną kartą kumščiu trenkė D. K. į pilvą, tęsdamas nusikalstamą veiką, nukentėjusiajai atsikėlus ir būnant kambaryje, jis, eidamas pro šalį ir nešdamas padėti į sekciją butelį su alkoholiu, tyčia galva trenkė nukentėjusiajai į veido sritį.

13.11. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinasis požymis yra padariniai ir priežastinis ryšys, t. y. asmens smurtiniais veiksmais turi būti sukeltas fizinis skausmas. Sprendžiant, ar buvo sukeltas fizinis skausmas yra vertinama nukentėjusiosios pozicija ir elgesys, smurtinių veiksmų naudojimo lokalizacija ir kiti byloje esantys duomenys. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose nukentėjusioji D. K. atsisakė duoti parodymus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu ji neigė, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Nukentėjusioji tik pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką metu paaiškino, kad jos sutuoktinis smurtavo prieš ją ir taip sukėlė jai fizinį skausmą (1 t., b. l. 6). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios pozicija vertintina kaip bandymas padėti sutuoktiniu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

13.12. Vien tik nukentėjusiosios suvokimas apie padarinius nėra pagrindas vienokios ar kitokios išvados darymui, tačiau svarbus ir jos elgesys po smurto naudojimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji kreipėsi pagalbos ir pranešė apie smurtinius veiksmus Bendrojo pagalbos centro operatorei, atvykusiems policijos pareigūnams. Ji detaliai papasakojo policijos pareigūnui I. G. apie jos atžvilgiu naudotą smurtą, jo lokalizaciją. Iš liudytojo I. G. parodymų apygardos teisme matyti, kad nukentėjusioji D. K. duodama paaiškinimus buvo susiėmusi už pilvo, palinkusi į priekį ir net sudejavo, tačiau medikų pagalbos atsisakė (2 t., b. l. 77). Be to, ji nurodė Bendrojo pagalbos centro operatorei, kad smūgis į pilvą buvo stiprus, pareigūnams paaiškino, kad buvo suduoti keli smūgiai į skirtingas kūno vietas. Akivaizdu, kad nukentėjusioji tokiais veiksmais, elgesiu išreiškė juntamą fizinį skausmą. Neabejotina, kad dėl tokio D. K. elgesio pareigūnai teisingai suprato apie tai, jog nukentėjusiajai iš tikrųjų buvo sukeltas fizinis skausmas. Pažymėtina, kad fizinio skausmo sukėlimą patvirtina ir tai, jog nuteistojo P. K. smurtiniai veiksmai buvo nukreipti į gyvybiškai svarbų organą – galvą (nosies sritį) ir jautrią kūno vietą – pilvą. Todėl nekyla abejonių, kad nukentėjusioji D. K. juto fizinį skausmą, kurį sukėlė smurtiniai nuteistojo veiksmai. Šios išvados nepaneigia policijos pareigūnų parodymų, kad nebuvo matyti akivaizdžių sužalojimų, nes fizinis skausmas gali būti sukeltas ir nepadarius sužalojimų.

14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad P. K. pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo. Be to, faktinių aplinkybių patikslinimas, sumažinant inkriminuotų veiksmų apimtį, neturi įtakos nuteistojo P. K. veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir nėra pakankamas pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniuose skunduose nėra nurodomi jokie argumentai dėl P. K. paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam P. K. paskirta bausmė užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54 – 61 straipsniuose išdėstytas nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio pašalinti aplinkybes, kad: P. K. už kojos ištempė D. K. iš lovos; D. K. bandant atsikelti, P. K. ranka sugriebė už kaklo ir pradėjo jį spausti; D. K. iš nosies pradėjo bėgti kraujas.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėKęstutis JucysRegina Pocienė