Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-01-25 · Administracinė byla Nr. eI3-609-872/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-01-25
Bylos Nr.
eI3-609-872/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00096-2022-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Fausta Vitkienė
Pareiškėjas
akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius”
Atsakovas
Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-609-872/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00096-2022-4Procesinio sprendimo kategorija: 12.18; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius” skundą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijai (skundą padavusi institucija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija, Savivaldybė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 21R-804 (AG-768/05-2021) (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškina, jog akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius” (toliau – ir ESO, Bendrovė) su 2020 m. kovo 6 d. prašymu kreipėsi į Administraciją dėl mokesčio už komunalines paslaugas netaikymo. Prašymą nagrinėjusi atsakovės komisija, įvertinusi Bendrovės pateiktą informaciją bei galiojančius teisės aktus, padarė išvadą, kad prašymas aiškus ir pakankamai motyvuotas, todėl Administracijos direktoriui pasiūlė panaikinti vietinės rinkliavos mokesčio kintamąją dalį nuo 2017 m. ir nebeskaičiuoti kintamosios dalies ateityje iki nepasikeis aplinkybės. Apie tokios išvados priėmimą Bendrovė buvo informuota Administracijos 2020 m. kovo 27 d. raštu Nr. A33(1)-2400. Bendrovė šio rašto neskundė. Pakartotinį prašymą dėl atleidimo nuo rinkliavos Administracija gavo 2021 m. birželio 30 d., t. y. praėjus daugiau negu metams nuo pateikto atsakymo. Administracija Bendrovei pateikė 2021 m. liepos 16 d. raštą Nr. A33(1)-6135, kurio pareiškėja taip pat neskundė. Administracijoje 2021 m. rugsėjo 21 d. buvo gautas pakartotinis pareiškėjos prašymas dėl to paties pagrindo, į kurį Administracija pakartotinai atsakė skundžiamu 2021 m. spalio 8 d. raštu Nr. A33(1)-8737 (toliau – ir Raštas).

Mano, kad Bendrovė skųsdama Raštą nesilaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalyje ir 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio apskundimo termino. Bendrovė neskųsdama pirmo, t. y. 2020 m. kovo 27 d. atsakymo Nr. A33(1)-2400 ir nesikreipdama į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, neteko galimybės skųsti Administracijos analogiškų atsakymų, kurie parengti į pareiškėjos tapačius vėlesnius prašymus. Administracijos teigimu, Komisija Sprendimą priėmė paviršutiniškai, neįvertinusi realios situacijos.

Nesutinka su Komisijos sprendime priimta išvada, kad pareiškėja į Administraciją kreipėsi dėl lengvatos, o Administracija nepagrįstai nesprendė dėl lengvatų, vadovaudamasi Aprašo 9.2 papunkčiu. Pažymi, kad pareiškėja į Administraciją dėl lengvatos taikymo niekada nesikreipė, jos prašymai buvo argumentuoti nesutikimu su sąskaitų dėl komunalinių atliekų tvarkymo teikimu ir atsisakymo jas apmokėti. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja (Bendrovė) ne tik sutiko su Administracijos 2020 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. A33(1)-2400, bet ir sąskaitas už apskaičiuotą vietinę rinkliavą apmokėjo. Jokiame savo prašyme apie lengvatų pritaikymą, kaip klaidingai įvertino Komisija, pareiškėja nesikreipė. Lengvatų klausimas iškeltas tik Komisijai pateiktame pareiškėjos skunde. Nurodo, kad pagal galiojantį lengvatų tvarkos aprašą, nėra lengvatos, kurią būtų galima pritaikyti pareiškėjai, todėl lengvata ir nebuvo pasiūlyta.

Pažymi, kad pagal Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-515 patvirtinto Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9.2 papunkčio nuostatas, lengvata taikoma tik nekilnojamojo turto objekto ploto dalims ir tik tiems objektams, kuriuose vykdoma ūkinė veikla. Šiuo atveju transformatorinės apmokestinamos pastoviąja dalimi pilnai, nes objektų plotai nepadalinti, pvz., į administracinį, sandėliavimo ar gamybos plotus. Taip pat minėti objektai savarankiškai ūkinės veiklos nevykdo. Tuo tarpu pareiškėja teigdama, kad jai priklauso lengvata pagal Aprašo 9.2 papunktį, privalo įrodyti, kad kiekvienas rinkliavos objektas – transformatorinė vykdo ūkinę komercinę veiklą, t. y., kad jose parduodamos paslaugos ar prekės. Atsakovės teigimu, pareiškėja į lengvatos gavėjų sąrašą nepatenka.

Pažymi, kad teisės aktai nenumato atleidimo nuo vietinės rinkliavos pastoviosios dalies, todėl vietinės rinkliavos mokesčio pastovioji dalis, skirtingai nei kintamoji, yra skaičiuojama. Pastovioji vietinės rinkliavos dalis, tai viena iš priemonių išlaikyti komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugų sistemą, yra siejama išimtinai su ta aplinkybe, kad asmuo yra savivaldybėje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkas (ar įgaliotas asmuo) ir nei jos apskaičiavimas, nei pati paskirtis nėra susijusi su faktiniu atliekų susidarymu, dėl to pastoviosios dedamosios kontekste netgi netinkami naudojimui objektai ginčo laikotarpiu vis tiek apmokestinami vietinės rinkliavos pastoviąja dedamąja dalimi. Kadangi pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų sudarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo. Negalima atleisti nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį vien dėl to, jog ji faktiškai nesukūrė (negalėjo sukurti) atliekų.

Nurodo, jog, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų, pareiškėjai priklausantys objektai, kurie yra apmokestinti vietinės rinkliavos mokesčiu už komunalinių atliekų tvarkymą pastoviąja dalimi, yra gamybos paskirties, o tai reiškia, kad pareiškėjos objektai patenka į rinkliavos mokėtojų sąrašą. Pabrėžia, kad mokėtojų sąrašas sudaromas pagal VĮ Registrų centre išviešintus duomenis. Pagal 2013 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 711 „Dėl Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) nuostatas, vietinės rinkliavos pastoviąją dalį moka visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys (Taisyklių 24 punktas). Pastoviosios įmokos dalies nemoka negyvenamų statinių, registruotų Nekilnojamojo turto registre, savininkai ar jų įgalioti asmenys, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas vadovaudamasis Statybos įstatymo nuostatomis.

Dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo teisinio reguliavimo nurodo, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis). Pažymi, jog Vilniaus rajono savivaldybė, vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir įgyvendindama 2008 m. gruodžio 19 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-408 patvirtintą Vilniaus rajono savivaldybės atliekų tvarkymo planą 2009-2018, nuo 2012 m. gegužės 1 d. įvedė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje (Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. T3-301, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. T3-507). Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. T3-514 taip pat buvo patvirtinta Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai bei vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodika. Pažymi, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktas nustato, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija - sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas. Kadangi lengvatos nustatomos savivaldybės biudžeto sąskaita, tai tik savivaldybė (t.y. savivaldybės taryba) gali nuspręsti kam taikyti lengvatas ir ar jas taikyti. Todėl preziumuojama, kad savivaldybė turi taikyti lengvatą konkretiems jau apibrėžtiems gavėjams, bet ne prievole taikyti lengvatą, jeigu asmuo į gavėjų sąrašą nepatenka, kaip to pageidauja pareiškėja. Pabrėžia, kad vadovaujantis 2013 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 711 „Dėl Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių patvirtinimo“, vietinės rinkliavos pastoviąją dalį privalo mokėti visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, o kintamąją dalį – nekilnojamojo turto objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir atliekų tvarkymo paslauga. Vadovaujantis Taisyklių 25.1. papunkčiu, pastovioji rinkliavos dalis skaičiuojama priklausomai nuo nekilnojamojo turto ploto ir paskirties, o kintamoji – nuo naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičiaus ir tūrio (kai naudojamasi individualiais atliekų surinkimo konteineriais) arba nekilnojamojo turto paskirties ir ploto/objektų skaičiaus (kai naudojamasi kolektyviniais atliekų surinkimo konteineriais) (Taisyklių 31 punktas).

Šalies argumentai

Pareiškėja AB „Energijos skirstymo operatorius” atsiliepimo argumentais prašo atsakovės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėdama ginčo faktines aplinkybes nurodo, kad pareiškėja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdo negyvenamosios paskirties pastatus – 65 transformatorines, daiktų pagrindinė naudojimo paskirtis – gamybos, pramonės. Administracija pareiškėjai pateikė Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą informacinį pranešimą Nr. VRSJA105728 (toliau – Mokėjimo pranešimas už 2020 m.), pagal kurį buvo priskaičiuotos mokėtinos sumos už suteiktas Transformatorinėse atliekų tvarkymo paslaugas (tiek pastovioji, tiek kintama dalis) už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja 2020 m. pradžioje atliko vertinimą dėl visų savivaldybių taikomų tvarkų ir atliekų tvarkytojų išrašomų sąskaitų už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas jai priklausančiose transformatorinėse ir sustabdė gauto Mokėjimo pranešimo už 2020 m. apmokėjimą. Atlikto vertinimo metu buvo nustatyta, kad skirtingose Lietuvos Respublikos savivaldybėse yra taikoma nevienoda praktika, kadangi ne visi atliekų tvarkytojai taiko vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą transformatorinėse (pvz. minėtos vietinės rinkliavos Pareiškėjui netaiko Kretingos rajono savivaldybė, Tauragės rajono savivaldybė, Telšių rajono savivaldybė), nors vadovaujasi iš esmės analogiškomis savivaldybių patvirtintomis įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikomis, t. y. atskiros savivaldybės skirtingai aiškina ir taiko teisė aktus, reglamentuojančius atliekų tvarkymą. Pareiškėja, įvertinusi patikrinimo duomenis, kreipėsi į savivaldybes, kad būtų nutrauktas nepagrįstai taikomos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą pareiškėjos transformatorinėse skaičiavimas ir sąskaitų išrašymas. Pareiškėja 2020 m. kovo 6 d. raštu Nr. 20KR-SD-2496 informavo keturiolika savivaldybių, tame tarpe ir Vilniaus rajono savivaldybę, kad jos vykdomoje veikloje patalpose – transformatorinėse, nesusidaro buitinių/komunalinių atliekų ir faktiškai neatliekant jokių atliekų išvežimo, vietinė rinkliava dėl komunalinių atliekų tvarkymo pareiškėjai negali būti taikoma. Atsižvelgiant į tai, informavo, kad nesutinka su atliekų tvarkytojų (nagrinėjamu atveju – Vilniaus rajono savivaldybės) pateiktomis sąskaitomis dėl komunalinių atliekų tvarkymo ir atsisako jas apmokėti.

Atsakovė, atsakydama į pareiškėjos 2020 m. kovo 6 d. raštą, 2020 m. kovo 27 d. rašte Nr. A33(1)-2400 nurodė, kad išnagrinėjus pareiškėjos prašymą, buvo nuspręsta vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokesčio kintamąją dalį anuliuoti nuo 2017 m. ir kintamosios dalies nebeskaičiuoti, tuo tarpu vietinės rinkliavos mokesčio pastoviąją dalį skaičiuoti remiantis Taisyklėmis, Aplinkos ministro 2013 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D1-150 patvirtintu Nekilnojamojo turto objektų, kurių savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos tiekimo sutartį, rūšių sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 9 punktu, taip pat Nuostatų 1 priede patvirtinta Rinkliavos dydžio nustatymo metodika (toliau – ir Metodika). Savivaldybė išaiškino, kad vietinės rinkliavos pastoviąją dalį privalo mokėti visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, o pastovioji rinkliavos dalis skaičiuojama priklausomai nuo nekilnojamojo turto ploto ir paskirties.

Nurodo, kad pareiškėjos skunde, teiktame Komisijai, buvo išsamiai paaiškinta, kad gavus tiek atsakovės 2020 m. kovo 27 d. raštą, tiek kitų savivaldybių negiamus atsakymus, pareiškėja, siekdama išsiaiškinti dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą taikymo pagrįstumo, kreipėsi į Aplinkos ministeriją. 2021 m. birželio 3 d. Aplinkos ministerija rašte Nr. (17)-D8(E)-3830 išaiškino, kad savivaldybės taryba turi konstitucinę teisę savo sprendimu patvirtintuose vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyti vietinės rinkliavos lengvatas, taikomas savivaldybės biudžeto sąskaita. Aplinkos ministerija pažymėjo, kad teisės aktai nenustato baigtinio galimų lengvatų sąrašo, šių lengvatų taikymo tvarkos ir neriboja lengvatų dydžių. Tokių lengvatų nustatymas yra savivaldybės tarybos diskrecijos (apsisprendimo) teisė. Aplinkos ministerija taip pat nurodė, kad jei problematika aktuali tik tam tikrų savivaldybių atveju, svarstytina galimybė šioms savivaldybėms teikti rekomendacijas apie teisinį reglamentavimą, numatantį vietinės rinkliavos lengvatų nustatymo galimybes, taikymo.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, nors atsakovė skunde nurodo, kad sprendimas dėl pareiškėjos rinkliavos perskaičiavimo buvo priimtas jau 2020 m. kovo 24 d. ir pareiškėja, nors ir apmokėjo Administracijos pateiktuose Mokėjimo pranešimuose už 2020 m. ir už 2021 m. nurodytas sumas, tačiau gavusi Aplinkos ministerijos išaiškinimus pagrįstai iš naujo 2021 m. birželio 30 d. raštu Nr. 21KR-SD-8193 kreipėsi į devynias savivaldybes, kurios taikė pareiškėjai vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokestį, tame tarpe ir į atsakovę, prašydama panaikinti vietinės rinkliavos mokestį už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovė atsakė 2021 m. liepos 16 d. raštu Nr. A33(1)-6135, kuriame informavo, kad nors pareiškėjai priklausančiuose objektuose (Transformatorinėse) nesusidaro komunalinės atliekos, dėl ko vietinės rinkliavos kintamoji dalis neskaičiuojama, pareiškėja, kuri yra savivaldybėje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkė, privalo mokėti pastoviąją dedamąją dalį. Pareiškėja 2021 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. 21KR-SD-11001 pakartotinai kreipėsi į atsakovę, nurodydama, jog atsakovės pateiktame atsakyme nėra išsamiai įvertinti visi pareiškėjos nurodyti argumentai apie pareiškėjos vykdomą veiklą, Transformatorinių paskirtį ir susidarančių atliekų pobūdį. Pareiškėja taip pat nurodė, kad kitos savivaldybės, kurios taikė analogišką mokestį, išsamiai įvertinusios pareiškėjos pateiktus argumentus, nustatė, kad transformatorinėse yra sumontuoti tik elektros įrenginiai, kuriais elektros energija transformuojama, skirstoma ir tiekiama vartotojams, ir jokia kita veikla (gamyba) jose nėra vykdoma, todėl priėmė sprendimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų duomenų bazės išbraukti pareiškėjai nuosavybės teise priklausančius objektus ir mokesčio nebetaikyti. Pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad toks skirtingas viešojo administravimo subjektų aplinkybių traktavimas prieštarauja gero administravimo principams, 2021 m. rugsėjo 21 d. raštu prašė atsakovės pakartotinai įvertinti visus pareiškėjos argumentus ir pateikti argumentuotą atsakymą. Atsakovė 2021 m. spalio 8 d. raštu Nr. A33(1)-8737 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokesčio“ pakartotinai, tačiau tik formaliai, neišanalizavusi ir neįvertinusi pareiškėjos nurodytų konkrečių motyvų, informavo, kad pastoviąją dalį privalo mokėti visi nekilnojamojo turto objektų savininkai, taip pat nurodė, kad iš NTR išrašų matyti, kad pareiškėjai priklausančios Transformatorinės yra gamybos paskirties. Nesutikdama su atsakovės 2021 m. spalio 8 d. sprendimu, su 2021 m. lapkričio 8 d. skundu kreipėsi į Komisiją, kuri pareiškėjos skundą tenkino.

Dėl skundo argumentų nurodo, kad Komisija Sprendime aiškiai pasisakė, kad teisės aktuose yra nustatyta bendro pobūdžio pareiga mokėti pastoviąją dalį nekilnojamojo turto savininkams, tuo tarpu atsakovė individualiai nevertino pareiškėjos nurodytos konkrečios faktinės situacijos, nors tokia galimybė teisės aktuose taip pat numatyta. Komisija Sprendime taip pat aiškiai nurodė, kokių individualių pareiškėjos argumentų neįvertino atsakovė, nagrinėdama pareiškėjos prašymus, pvz. dėl to, jog faktiškai naudojant transformatorines, nors jos ir yra gamybos paskirties, jokia gamyba nėra vykdoma ir jokių komunalinių atliekų nėra generuojama bei nevertino, ar yra pagrindas taikyti lengvatą. Pažymi, kad nors pareiškėja ne vienu raštu kreipėsi į atsakovę, prašydama netaikyti jai ne tik vietinės rinkliavos mokesčio kintamosios, bet ir pastoviosios dalies, tačiau atsakovė nei vienu savo atsakymu nepagrindė, kokiu pagrindu pareiškėja yra laikoma atliekų turėtoja, kuriai kyla pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą. Komisija, išsamiai išnagrinėjusi ir įvertinusi visas aplinkybes bei šalių argumentus, Spendime pagrįstai pripažino pareiškėjos skundo argumentus, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas formaliai, išsamiai neįvertinus konkrečios situacijos ir visų pareiškėjos prašymuose nurodytų argumentų, dėl ko negali būti laikomas teisėtu. Be to, Komisija Sprendime aiškiai nurodė, kad nors toks išvestinis pareiškėjos prašymas skunde suformuluotas nebuvo, tačiau akivaizdu, jog panaikinus kaip nepagrįstą ir nemotyvuotą Sprendimą, Administracijai savaime išlieka pareiga pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. rugsėjo 21 d. prašymą.

Dėl atsakovės argumentų apie lengvatų taikymą nurodo, kad nepriklausomai nuo to, kad pareiškėja savo raštuose prašė atleisti ją nuo rinkliavos mokėjimo, nesuformulavusi konkretaus prašymo dėl lengvatų taikymo pagal Lengvatų aprašo 9.2 punktą, atsakovė turėjo pareigą išsamiai, visapusiškai išnagrinėti pareiškėjos argumentus ir nustatęs pagrindus, atleisti pareiškėją nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą pastoviosios dalies arba, kaip nurodoma Komisijos Sprendime, argumentuoti, kodėl nėra pagrindo taikyti lengvatų.

Šalies argumentai

Atkreipia dėmesį, kad pačios atsakovės argumentai šiuo klausimu yra prieštaringi. Iš atsakovės teiginių galima suprasti, kad neva būtinai turėjo būti pateiktas pareiškėjos konkretus prašymas dėl lengvatų taikymo, kuris tik tokiu atveju galėjo būti nagrinėjamas. Kita vertus, pati atsakovė skunde nurodo, kad pagal galiojantį lengvatų tvarkos aprašą nėra lengvatos, kurią galėtų pareiškėjai pritaikyti, todėl lengvatos ir nebuvo pasiūlytos. Daro išvadą, kad atsakovė pati pripažįsta, jog net nesant atskirai suformuluoto pareiškėjos prašymo dėl lengvatos taikymo, atsakovė turėjo teisę, o galimai net pareigą, pati savo iniciatyva pritaikyti pareiškėjai lengvatą, jei vertino, kad kito būdo nėra išbraukti pareiškėjos iš vietinės rinkliavos mokėtojų sąrašo. Be to, atsakovei užteko pareiškėjos 2020 m. kovo 6 d. rašte nurodytų argumentų ir suformuluotų prašymų, kad priimtų 2020 m. kovo 27 d. sprendimą atleisti pareiškėją nuo vietinės rinkliavos kintamosios dalies mokėjimo. Pareiškėjos nuomone, atsakovė, individualiai įvertinusi Transformatorinių paskirtį ir joje vykdomą veiklą, analogiškai turėjo atleisti pareiškėją ir nuo vietinės rinkliavos pastoviosios dalies mokėjimo.

Dėl Lengvatų aprašo 9.2 papunkčio nurodo, kad, pareiškėjos vertinimu, minėtame 9.2 punkte vartojama sąvoka ūkinė veikla negali būti aiškinama kaip apimanti tik veiklą, susijusią su prekių pirkimu ar pardavimu, nes toks aiškinimas yra pernelyg siauras ir diskriminuoja kitus gamybos ir pramonės paskirties nekilnojamojo turto objektų, kuriuose nesusidaro jokios komunalinės atliekos, savininkus. Pareiškėjos nuomone, atsakovės argumentai dėl nepadalintų objektų plotų šiuo aspektu neturi jokios reikšmės, kadangi pareiškėja būtent ir akcentavo, kad visame kiekvienos Transformatorinės plote nevykdoma jokia veikla, dėl kurios galėtų susidaryti bet kokios komunalinės atliekos. Tuo tarpu atsakovė skunde atkreipusi dėmesį, kad objektams rinkliava skaičiuojama pagal objekto buvimo vietą ir kiekvienas objektas vertinamas atskirai, o ne jų visuma, nepaaiškino, kokią reikšmę šios aplinkybės gali turėti, sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo nuo vietinės rinkliavos ar lengvatų taikymo nagrinėjamu atveju.

Dėl atsakovės argumentų apie atleidimą nuo pastoviosios dalies mokėjimo ir vietinės rinkliavos teisinio reglamentavimo nurodo, kad Komisijos Sprendime išsamiai išanalizuotas teisinis reglamentavimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, kuri akivaizdžiai paneigia atsakovės poziciją. Be to, dauguma savivaldybių, kurios vadovaujasi tais pačiais teisės aktais, netaiko pareiškėjai vietinės rinkliavos, o taip pat, kai kurios iš jų nors ir taikė šią rinkliavą, tačiau išnagrinėjusios pareiškėjos argumentus, atleido pareiškėją nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 9.3 papunktį, atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Analogiškai nustatyta ir Nuostatų 5 punkte (o taip pat ir ATĮ 2 straipsnio 17 dalyje). Atsakovė ir pati pripažino, kad pareiškėjos Transformatorinėse komunalinės atliekos nesusidaro ir negali susidaryti, todėl vien dėl šios priežasties, vertinant tiek ATĮ, Rinkliavų įstatymo bei kitų teisės aktų reglamentavimą, tiek ir pačios atsakovės Atliekų tvarkymo taisykles bei Nuostatus, nagrinėjamu atveju atsakovės skunde nurodomos teisės aktų (tame tarpe Atliekų tvarkymo taisyklių, Nuostatų, Lengavtų aprašo) nuostatos netaikomos. Nors atsakovė skunde nurodo, kad Savivaldybė yra suskirsčiusi nekilnojamojo turto objektus į 19 kategorijų pagal nekilnojamojo turto objektų rūšis ir (ar) jų paskirtį, tačiau pareiškėja, kurios Transformatorinėse nesusidaro komunalinės atliekos, nepatenka į Atliekų tvarkymo taisyklių 5 punkte nurodytas grupes, nes tiek pagal šių taisyklių 5.2, tiek pagal 5.3 papunkčius, į nurodytą atliekų turėtojų grupę patenka tik tie juridiniai asmenys, kurių veikloje susidaro atliekos, panašios į komunalines atliekas. Pareiškėjai nėra teikiamos komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos, todėl Savivaldybė nepatiria jokių su Transformatorinėse komunalinių atliekų tvarkymu susijusių sąnaudų.

Pažymi, kad net darant prielaidą, kad pareiškėja laikoma komunalinių atliekų ar atliekų, panašių į komunalines atliekas, turėtoja, bet kuriuo atveju Transformatorinės nepatenka į Aplinkos ministerijos nustatytą nekilnojamojo turto objektų sąrašą, kuriems nustatoma vietinė rinkliava. Sąrašo 9 punkte, kuriuo vadovaujasi ir atsakovė, įvardyti gamybos pramonės paskirties objektai (Naudojami gamybai (gamyklos, dirbtuvės, produkcijos perdirbimo įmonės, kalvės, energetikos pastatai (įvairių tipų elektrinių, katilinių, naftos perdirbimo ir kiti pastatai, skirti energijos ar energijos išteklių gavybai, gamybai, perdirbimui, gamybinės laboratorijos, kūrybinės dirbtuvės ir kiti panašios paskirties objektai). Atsakovė nevertino, o apie tai nepasisako ir savo skunde, kad gamybos paskirties objektuose – Transformatorinėse yra sumontuoti tik elektros įrenginiai, kuriais elektros energija transformuojama, skirstoma ir tiekiama vartotojams, ir jokia kita veikla (gamyba) joje nėra vykdoma. Dėl Transformatorinėse įrengtų elektros įrenginių veikimo jokios komunalinės atliekos, kurias reikėtų surinkti, išvežti ir tvarkyti, nesusidaro. Transformatorinėse jokie pastovūs darbai neatliekami (elektros įrenginiai veikia savarankiškai), o joje pareiškėjos ar jos rangovų atstovai apsilanko tik pagal poreikį, vykdant Transformatorinių techninės priežiūros darbus pagal pareiškėjos techninės priežiūros ir remonto darbų grafikus. Šiuo aspektu Komisija pagrįstai sprendė, kad atsakovė, nors ir vadovavosi NTR duomenimis, pagal kuriuos Transformatorinės yra gamybos paskirties, tačiau visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, kad jokių komunalinių atliekų (o tai reiškia ir mišrių) vykdant veiklą Transformatorinėse nesusidaro.

Apibendrindama nurodo, kad atsakovei išsamiai išanalizavus pareiškėjos argumentus, ko, kaip nurodoma Komisijos Sprendime, atsakovė neatliko, bei tinkamai pritaikius teisinį reglamentavimą, ji turėjo išbraukti pareiškėją iš atliekų turėtojų sąrašų, t. y. atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 21R-804 (AG-768/05-2021) teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjai buvo pateiktas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą informacinis pranešimas Nr. VRSJA106232, kuriame apskaičiuota 3 417,63 Eur rinkliava už 65 transformatorinių atliekų tvarkymą laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. (Komisijos byla, b. 1. 25-29).

Pareiškėja su 2021 m. birželio 30 d. prašymu dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokesčio panaikinimo kreipėsi į devynias savivaldybių administracijas, taip pat ir į atsakovę. Nurodė, jog rinkliava taikoma nepagrįstai ir privalo būti panaikinta. Savo poziciją grindė dviem esminėmis aplinkybėmis: Bendrovės veikloje, valdant ir naudojant transformatorines jokios komunalinės (butinės) atliekos nesusidaro ir negali susidaryti; transformatorinės nepatenka į nekilnojamojo turto objektų, kurių savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį, rūšių sąrašą; Bendrovei nėra teikiamos komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos, todėl savivaldybė nepatiria jokių su transformatorinėse komunalinių atliekų tvarkymu susijusių sąnaudų; Bendrovė negali būti laikoma atliekų turėtoju; net jeigu būtų laikoma, kad Bendrovė, kaip nekilnojamojo turto savininkas, turi mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, savivaldybė turi teisę faktinę situaciją vertinti individualiai ir atleisti Bendrovę nuo šios rinkliavos (Komisijos byla, b. 1. 59-65).

Administracija pareiškėjai atsakė 2021 m. liepos 16 d. raštu Nr. A33(l)-6135, kuriame nurodė, jog vadovaujantis Rinkliavų dydžio nustatymo taisyklėmis nuo 2017 m. sausio 1 d. Vilniaus rajone įvestas dvinaris rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokestis, susidedantis iš pastoviosios ir kintamosios dalių. Vadovaudamiesi šiomis taisyklėmis, rinkliavos pastoviąją dalį privalo mokėti visi NT objektų savininkai arba įgalioti asmenys, o kintamąją dalį - NT objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir atliekų tvarkymo paslauga. Vadovaujantis šių taisyklių 25.1 papunkčiu, pastovioji rinkliavos dalis skaičiuojama priklausomai nuo NT ploto ir paskirties, o kintamoji - nuo naudojamų komunalinių atliekų konteinerių skaičiaus ir tūrio ar NT paskirties ir ploto/objektų skaičiaus (kai naudojamasi kolektyviniais atliekų surinkimo konteineriais) arba mokėti kintamąją dalį pagal deklaruotą komunalinių atliekų kiekį. Informavo, kadangi pareiškėjai priklausančiuose objektuose nesusidaro komunalinės atliekos, rinkliavos kintamoji dalis, kuri tiesiogiai susijusi su atliekų išvežimu, nėra skaičiuojama. Tuo tarpu nuo pastoviosios vietinės rinkliavos dedamosios dalies, kuri nėra susijusi su realiu atliekų sudarymu, nes ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo, pareiškėjos negali atleisti. Taip pat informavo, kad teisės aktai nenumato atleidimo nuo rinkliavos pastoviosios dalies (Komisijos byla, b. 1. 66-67).

Pareiškėja 2021 m. rugsėjo 21 d. pakartotinai kreipėsi į Administraciją, nurodydama, jog dar 2021 m. birželio 30 d. prašyme buvo nurodžiusi, kad transformatorinės nepatenka į Sąrašą, t. y., nors jos yra nekilnojamasis turtas (NT), tačiau Savivaldybė turėtų atsižvelgti į NT faktinę naudojimo paskirtį. Transformatorinės nėra skirtos nei elektros energijos gavybai, gamybai, nei jos perdirbimui, kaip tai nustatyta Sąrašo 9 punkte. Papildomai nurodė, jog kai kurios savivaldybės rinkliavos mokesčio netaiko bei prašė pakartotinai įvertinti visus jos argumentus ir pateikti argumentuotą atsakymą (Komisijos byla, b. 1. 69-72).

Administracija pareiškėjai atsakė 2021 m. spalio 8 d. raštu Nr. A33(l)-8737, kuriame pakartotojo tuos pačius argumentus, kaip ir 2021 m. liepos 16 d. rašte. Papildomai paaiškino, jog pagal Nuostatų 10 punktą, rinkliavos mokėtojai - komunalinių atliekų turėtojai, fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys NT Savivaldybės teritorijoje, privalantys mokėti vietinę rinkliavą. Iš NT registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad ESO priklauso objektai, kurie yra apmokestinti rinkliavos mokesčiu už atliekų tvarkymą pastoviąja dalimi, nes yra gamybos paskirties (Komisijos byla, b. 1. 73-74).

Pareiškėja, nesutikdama su Administracijos 2021 m. spalio 8 d. raštu Nr. A33(l)-8737, su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 21R-804 (AG-768/05-2021) pareiškėjos skundą patenkino, t. y. panaikino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2021 m. spalio 8 d. raštą Nr. A33(l)-8737 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokesčio“ (Komisijos byla, l. 117-130).

Atsakovė kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 21R-804 (AG-768/05-2021), nurodydama, jog Komisija kilusį ginčą išnagrinėjo paviršutiniškai, neįvertinusi realios situacijos.

Pareiškėja atsiliepime nesutinka su atsakovės skundo argumentais ir teigia, jog Komisija ginčijamame Sprendime aiškiai pasisakė, kad teisės aktuose yra nustatyta bendro pobūdžio pareiga mokėti pastoviąją dalį nekilnojamojo turto savininkams, tuo tarpu atsakovė individualiai nevertino pareiškėjos nurodytos konkrečios faktinės situacijos, nors tokia galimybė teisės aktuose numatyta. Pažymėjo, jog dauguma savivaldybių, kurios vadovaujasi tais pačiais teisės aktais, netaiko pareiškėjai vietinės rinkliavos, o taip pat kai kurios iš jų nors ir taikė šią rinkliavą, išsamiai išnagrinėję pareiškėjos argumentus, atleido pareiškėją nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog ginčo šaliai kreipiantis į teismą po to, kai ji pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, į teismą persikelia ginčas dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės. Tai tuo pačiu reiškia, kad teismas savo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi ne vertinti išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendime išdėstytų argumentų ir padarytų išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, o išspręsti ginčą dėl teisės laikantis visų ABTĮ taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-190-492/2022; kt.).

Taip pat pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015). Iš byloje ir Komisijos byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėja Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdo negyvenamosios paskirties pastatus – 65 transformatorines, daiktų pagrindinė naudojimo paskirtis – gamybos, pramonės. Administracija pareiškėjai pateikė Mokėjimo pranešimą Nr. VRSJA105728 už 2020 m., pagal kurį buvo priskaičiuotos mokėtinos sumos už suteiktas Transformatorinėse atliekų tvarkymo paslaugas (tiek pastovioji, tiek kintama dalis) už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja 2020 m. pradžioje atliko vertinimą dėl visų savivaldybių taikomų tvarkų ir atliekų tvarkytojų išrašomų sąskaitų už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas jai priklausančiose transformatorinėse ir sustabdė gauto Mokėjimo pranešimo už 2020 m. apmokėjimą. Atlikto vertinimo metu buvo nustatyta, kad skirtingose Lietuvos Respublikos savivaldybėse yra taikoma nevienoda praktika, kadangi ne visi atliekų tvarkytojai taiko vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą transformatorinėse (pvz. minėtos vietinės rinkliavos Pareiškėjui netaiko Kretingos rajono savivaldybė, Tauragės rajono savivaldybė, Telšių rajono savivaldybė), nors vadovaujasi iš esmės analogiškomis savivaldybių patvirtintomis įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikomis, t. y. atskiros savivaldybės skirtingai aiškina ir taiko teisės aktus, reglamentuojančius atliekų tvarkymą. Pareiškėja 2020 m. kovo 6 d. raštu Nr. 20KR-SD-2496 informavo keturiolika savivaldybių, tame tarpe ir Vilniaus rajono savivaldybę, kad jos vykdomoje veikloje patalpose – transformatorinėse, nesusidaro buitinių/komunalinių atliekų ir faktiškai neatliekant jokių atliekų išvežimo, vietinė rinkliava dėl komunalinių atliekų tvarkymo pareiškėjai negali būti taikoma. Atsižvelgiant į tai, informavo, kad nesutinka su atliekų tvarkytojų (nagrinėjamu atveju – Vilniaus rajono savivaldybės) pateiktomis sąskaitomis dėl komunalinių atliekų tvarkymo ir atsisako jas apmokėti.

Atsakovė, atsakydama į pareiškėjos 2020 m. kovo 6 d. raštą, 2020 m. kovo 27 d. rašte Nr. A33(1)-2400 nurodė, kad išnagrinėjus pareiškėjos prašymą, buvo nuspręsta vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokesčio kintamąją dalį anuliuoti nuo 2017 m. ir nuo šiol kintamosios dalies nebeskaičiuoti, tuo tarpu vietinės rinkliavos mokesčio pastoviąją dalį skaičiuoti, remiantis Taisyklėmis, Aplinkos ministro 2013 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. D1-150 patvirtintu Nekilnojamojo turto objektų, kurių savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos tiekimo sutartį, rūšių sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 9 punktu, taip pat Nuostatų 1 priede patvirtinta Rinkliavos dydžio nustatymo metodika (toliau – ir Metodika). Savivaldybė išaiškino, kad vietinės rinkliavos pastoviąją dalį privalo mokėti visi nekilnojamojo turto objektų savininkai arba įgalioti asmenys, o pastovioji rinkliavos dalis skaičiuojama priklausomai nuo nekilnojamojo turto ploto ir paskirties.

Kaip matyti iš bylos duomenų, 2021 m. gegužės 5 d. pareiškėja, siekdama išsiaiškinti dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą taikymo pagrįstumo, su prašymu kreipėsi į Aplinkos ministeriją (Komisijos b. l. 47-52).

2021 m. birželio 3 d. Aplinkos ministerija rašte Nr. (17)-D8(E)-3830 išaiškino, kad savivaldybės taryba turi konstitucinę teisę savo sprendimu patvirtintuose vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyti vietinės rinkliavos lengvatas, taikomas savivaldybės biudžeto sąskaita. Aplinkos ministerija pažymėjo, kad teisės aktai nenustato baigtinio galimų lengvatų sąrašo, šių lengvatų taikymo tvarkos ir neriboja lengvatų dydžių. Tokių lengvatų nustatymas yra savivaldybės tarybos diskrecijos (apsisprendimo) teisė. Aplinkos ministerija taip pat nurodė, kad savivaldybės, vadovaudamosi solidarumo ir kitais komunalinių atliekų tvarkymo principais, taip pat Vyriausybės patvirtintomis Vietinės rinkliavos ir kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklėmis, turi galimybę individualizuoti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydį (Komisijos b. l. 53-56).

Pareiškėja, gavusi Aplinkos ministerijos išaiškinimus, iš naujo 2021 m. birželio 30 d. raštu Nr. 21KR-SD-8193 kreipėsi į devynias savivaldybes, kurios taikė pareiškėjai vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokestį, tame tarpe ir į atsakovę, prašydama panaikinti vietinės rinkliavos mokestį už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovė pareiškėjai atsakė 2021 m. liepos 16 d. raštu Nr. A33(1)-6135, kuriame informavo, kad nors pareiškėjai priklausančiuose objektuose (Transformatorinėse) nesusidaro komunalinės atliekos, dėl ko vietinės rinkliavos kintamoji dalis neskaičiuojama, pareiškėja, kuri yra savivaldybėje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkė, privalo mokėti pastoviąją dedamąją dalį.

Pareiškėja 2021 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. 21KR-SD-11001 pakartotinai kreipėsi į atsakovę, nurodydama, jog atsakovės pateiktame atsakyme nėra išsamiai įvertinti visi pareiškėjos nurodyti argumentai apie pareiškėjos vykdomą veiklą, Transformatorinių paskirtį ir susidarančių atliekų pobūdį. Pareiškėja taip pat nurodė, kad kitos savivaldybės, kurios taikė analogišką mokestį, išsamiai įvertinusios pareiškėjos pateiktus argumentus, nustatė, kad transformatorinėse yra sumontuoti tik elektros įrenginiai, kuriais elektros energija transformuojama, skirstoma ir tiekiama vartotojams, ir jokia kita veikla (gamyba) jose nėra vykdoma, todėl priėmė sprendimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų duomenų bazės išbraukti pareiškėjai nuosavybės teise priklausančius objektus ir mokesčio nebetaikyti. Pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad toks skirtingas viešojo administravimo subjektų aplinkybių traktavimas prieštarauja gero administravimo principams, 2021 m. rugsėjo 21 d. raštu prašė atsakovės pakartotinai įvertinti visus pareiškėjos argumentus ir pateikti argumentuotą atsakymą.

Atsakovė ginčijamu 2021 m. spalio 8 d. raštu Nr. A33(1)-8737 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokesčio“ pakartotinai, neanalizuodama ir nevertindama pareiškėjos nurodytų konkrečių motyvų, informavo pareiškėją, kad pastoviąją dalį privalo mokėti visi nekilnojamojo turto objektų savininkai, taip pat nurodė, kad iš NTR išrašų matyti, kad pareiškėjai priklausančios transformatorinės yra gamybos paskirties.

Pareiškėja teigia, jog nebuvo tinkamai ir išsamiai įvertinti pareiškėjos 2021-06-30 ir 2021-09-21 prašymai dėl rinkliavos netaikymo bei prašo atsakovės 2021 m. spalio 8 d. raštą panaikinti kaip nepagrįstą, nemotyvuotą, priimtą nevertinant ESO vykdomos veiklos, neatsižvelgiant į tai, jog valdant transformatorines komunalinės atliekos nesusidaro, o šiuose NT objektuose, nors ir yra įregistruoti kaip gamybos paskirties, faktiškai juose gamyba nevyksta. Pareiškėjos manymu, net jei ir būtų laikytina, jog pareiškėja, kaip NT savininkė, turi mokėti rinkliavą, Savivaldybės turi teisę faktinę situaciją vertinti individualiai ir atleisti ESO nuo rinkliavos.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 25 straipsnis).

Vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – ir Rinkliavų įstatymas), kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, o šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktuose – kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Atliekų tvarkymo įstatymo (toliau - ir ATĮ) (redakcija, galiojusi skundžiamo rašto priėmimo metu, t. y. nuo 2021-07-01 iki 2021-11-01) 2 straipsnyje įtvirtinta, jog atliekos - medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti (6 dalis). Komunalinės atliekos - mišrios ir atskirai surinktos buitinės (buityje susidarančios) atliekos, įskaitant popieriaus ir kartono, stiklo, metalų, plastiko, biologines, medienos, tekstilės, pakuočių, elektros ir elektroninės įrangos, baterijų ir akumuliatorių, taip pat stambiąsias atliekas, įskaitant čiužinius ir baldus, ir atliekos, surinktos iš kitų šaltinių, kai jos savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas. Prie komunalinių atliekų nepriskiriamos gamybos, sveikatos priežiūros veikloje susidarančios atliekos, žemės ūkio, miškininkystės, žvejybos, septikų, taip pat kanalizacijos ir nuotekų valymo atliekos, įskaitant nuotekų dumblą, eksploatuoti netinkamos transporto priemonės ir statybinės atliekos (39 dalis). Mišriosios komunalinės atliekos - buityje susidarančios įvairios, sumaišytos atliekos, likusios po pirminio atliekų rūšiavimo, neatskirtos pagal rūšį ir pobūdį atliekų susidarymo vietoje, įskaitant atliekas, surinktas iš kitų šaltinių, kai šios atliekos savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas (47¹ dalis). Atliekų darytojas - asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis (8 dalis). Atliekų turėtojas - atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų (17 dalis). Atliekų surinkimas - atliekų paėmimas iš atliekų turėtojų, įskaitant rūšiuojamąjį atliekų surinkimą ir (ar) parengiamąjį laikymą iki atliekų surinkimo įrenginiuose, kuriuose atliekos iškraunamos, kad jas galima būtų paruošti pervežti į atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginius (14 dalis). Atliekų tvarkymas - atliekų surinkimas, vežimas, paruošimas naudoti, įskaitant pradinį apdorojimą, naudojimas ir šalinimas, šių veiklų organizavimas ir stebėsena, šalinimo vietų vėlesnė priežiūra, įskaitant, kai minėtus veiksmus atlieka prekiautojas atliekomis ar tarpininkas (18 dalis). Komunalinių atliekų tvarkymo paslauga - viešoji paslauga, apimanti komunalinių atliekų surinkimą, vežimą, naudojimą, šalinimą, šių veiklų organizavimą, stebėseną, šalinimo vietų vėlesnę priežiūrą (40 dalis).

ATĮ taip pat nustatyta, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats. Atliekos tvarkomos Atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka. Komunalinės atliekos tvarkomos savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka (4 straipsnio 1 dalis). Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja atliekų tvarkymo paslaugos teikimą (25 straipsnis). Organizuojant atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo NT objekto savininkas arba įgaliotas asmuo. NT objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą arba, jeigu rinkliava savivaldybės teritorijoje nenustatyta, sudaryti paslaugos teikimo sutartį su savivaldybės, kurios teritorijoje yra NT objektas, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi arba savivaldybe (31¹ straipsnio 1, 2 dalys).

Vietinė rinkliava - tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (RĮ 2 straipsnio 3 dalis). Savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (11 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose nustato: 1) vietinės rinkliavos dydį; 2) vietinės rinkliavos mokėjimo tvarką; 3) vietinės rinkliavos lengvatas (12 straipsnis). Vietinė rinkliava mokama į savivaldybės, nustačiusios vietinę rinkliavą, biudžeto sąskaitą (13¹ straipsnis).

Rinkliavos dydžių nustatymo taisyklėse įtvirtinta, jog šių taisyklių tikslas - nustatyti bendruosius vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo reikalavimus, kuriais savivaldybės vadovaujasi tvirtindamos vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą (toliau - įmoka) dydžius (1 punktas). Įmokos dydis turi būti toks, kad iš NT objektų savininkų arba jų įgaliotų asmenų surinktomis lėšomis būtų apmokėtos visos būtinosios sąnaudos (21 punktas). Taikoma dvinarė įmoka, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų (22 punktas). Pastovioji įmokos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų pastoviąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas (23 punktas). Pastoviosios komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudos - nuo komunalinių atliekų kiekio nepriklausančios komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudos (pavyzdžiui, atliekų tvarkymo infrastruktūros objektų (atliekų sąvartyno, atliekų apdorojimo įrenginių, didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių) nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos, bendrosios veiklos ir administracinės sąnaudos) (12 punktas). Pastoviąją įmokos dalį moka visi NT objektų savininkai arba jų įgalioti asmenys. Pastoviosios įmokos dalies nemoka negyvenamų statinių, registruotų NT registre, savininkai ar jų įgalioti asmenys, kurių statinyje yra įvykusi ir (ar) nepašalinta statinio avarija arba statinių naudojimą sustabdė statinio naudojimo priežiūrą atliekantis viešojo administravimo subjektas (24 punktas). Pastovioji įmokos dedamoji nustatoma pagal vieną iš šių kintamųjų pasirinktinai: NT paskirtis ir plotas; NT paskirtis ir objektų skaičius; gyventojų/darbuotojų skaičius (25.1-25.3 papunkčiai). Savivaldybės kiekvienos kategorijos NT objektams gali pasirinkti tik vieną 25 punkte nurodytą pastoviąją įmokos dedamąją (26 punktas). Pastovioji įmokos dalis turi būti nustatoma vienodo dydžio visiems tos pačios kategorijos NT objektams (27 punktas). Kintamoji įmokos dedamoji nustatoma tokia, kad padengtų kintamąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas (28 punktas). Kintamąją įmokos dalį moka NT objektų savininkai, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo paslauga ir atliekų tvarkymo paslauga. Komunalinių atliekų paėmimo paslauga suprantama kaip faktinis mišrių komunalinių atliekų paėmimas iš NT objekto savininko (29 punktas).

Rinkliavos dydžių nustatymo taisyklių nuostatos dėl pastoviosios ir kintamosios dalies pakartotos ir detalizuotos Savivaldybės tarybos patvirtintuose Nuostatuose, kuriuose taip pat nurodyta, jog vietinė rinkliava - tai Savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, galiojanti Savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose nuostatuose nustatyta tvarka (9 punktas). Vietinės rinkliavos mokėtojai - komunalinių atliekų turėtojai, fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys NT Savivaldybės teritorijoje, privalantys mokėti vietinę rinkliavą (10 punktas). Rinkliavos pastoviosios ir kintamosios dalių dydžiai pateikti šių nuostatų 2 priede (20 punktas). Rinkliavos pastoviosios dalies dydis nustatomas 100-ui kv. metrų bendro naudingo ploto NT objektui eurais už mėnesį. Vietinės rinkliavos kintamosios dalies dydis <...> negyvenamosios ir kitos paskirties NT objektams nustatomas 100-ui kv. metrų bendro naudingo ploto eurais už mėnesį. Sodų, kuriuose nėra nuolat gyvenama, garažų ir religinės paskirties objektų kategorijoms vietinės rinkliavos pastoviosios ir kintamosios dalių dydžiai nustatomi NT vienetui (valdai). NT objektų savininkams ar įgaliotiems asmenims, deklaruojantiems mišrių komunalinių atliekų kiekį, rinkliavos kintamoji dalis nustatoma už vieną mišrių komunalinių atliekų toną (21 punktas). Rinkliavos pastoviąją dalį moka visi NT objektų savininkai ar įgalioti asmenys, išskyrus 34 punkte nustatytais atvejais (45punktas). Kintamąją dalį moka NT objektų savininkai arba įgalioti asmenys, kuriems teikiama mišrių komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga (46 punktas). į Vietinės rinkliavos mokėtojų registro duomenų bazę neįtraukiami (išbraukiami): gyvenamosios paskirties pastatai savivaldybės teritorijoje, kurių savininkai yra mirę ir nėra paveldėtojų; netinkami naudoti/gyventi ar fiziškai sunaikinti NT objektai savivaldybės teritorijoje; sodininkų bendrijų teritorijose esančios sodų valdos be pastatų (34.1-34.3 papunkčiai).

Sistemiškai vertinant aukščiau išdėstytų teisės aktų nuostatas darytina išvada, jog rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą yra įstatymo pagrindu. Kadangi atliekų tvarkymas apima ne tik jų surinkimą, bet ir kitus papildomai atliekamus veiksmus, be kita ko, užtikrinant sistemų funkcionavimą, organizuojant atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir pan., teisės aktuose nustatyta asmenų pareiga prisidėti prie atliekų tvarkymo ir mokėti rinkliavą vien tuo pagrindu, kad jie yra NT savininkai.

Kaip minėta, visų pirma, ATĮ 31¹ straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog NT objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą. Ši nuostata detalizuota Vyriausybės patvirtintų Rinkliavų dydžių nustatymo taisyklių 24 punkte, kuriame numatyta, jog pastoviąją įmokos dalį moka visi NT objektų savininkai, o iš šių taisyklių 29 punkto (pagal kurį kintamąją įmokos dalį moka NT objektų savininkai, kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo paslauga ir atliekų tvarkymo paslauga) dar aiškiau, jog pareigą mokėti pastoviosios įmokos dalį privalo asmenys ne tik už jiems suteiktą atliekų surinkimo paslaugą, bet vien dėl to, kad turi jiems nuosavybės teise priklausančio NT. Atitinkamai tokia pati nuostata dėl NT savininkų pareigos mokėti pastoviąją rinkliavos dalį pakartota ir Nuostatų 45 punkte.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Faktinė aplinkybė, jog atitinkamas asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1390-438/2020). Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020 kt.). Antra vertus, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pavyzdžiui, valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose (2 str. 17 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2491-442/2018). Tai yra vietinės rinkliavos objekto nėra, kiek tai susiję su komunalinių atliekų surinkimu ir, atitinkamai, šių surinktų atliekų tvarkymu. Įrodinėjimo našta, kad atliekos nebuvo sukauptos (susidariusios), tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016; 2020 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020). Tik atsakovui įrodžius, kad atliekos nebuvo sukauptos (nesusidarė), atsiranda pagrindas vertinti, ar nėra vietinės rinkliavos nuostatuose rinkliavos mokėtoju įvardinto asmens pareigos mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą ar jos dalį (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020).

Pareiškėja pažymi, jog dauguma savivaldybių, kurios vadovaujasi tais pačiais teisės aktais netaiko pareiškėjai vietinės rinkliavos, o taip pat kai kurios iš jų nors ir taikė šią rinkliavą, tačiau išsamiai išnagrinėję pareiškėjos argumentus, atleido pareiškėją nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

Teismo nuomone, pareiškėja pagrįstai teigia, jog atsakovė ginčijamame 2021 m. spalio 8 d. rašte Nr. A33(l)-8737 individualiai neįvertino pareiškėjos nurodytos konkrečios faktinės situacijos, nors tokia galimybė teisės aktuose numatyta. Atsakovė, nagrinėdama pareiškėjos prašymą, neįvertino pareiškėjos argumentų dėl to, kad faktiškai naudojant transformatorines, nors jos ir yra gamybos paskirties, jokia gamyba nėra vykdoma ir jokių komunalinių atliekų nėra generuojama bei nevertino, ar yra pagrindas taikyti lengvatą.

Pagal RĮ 12 straipsnį, Savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina rinkliavos nuostatus, kuriuose nustato ir rinkliavos lengvatas. Pastarosios nustatomos savivaldybių biudžeto sąskaita, todėl būtent savivaldybių taryboms pavesta nuspręsti kam taikyti lengvatas ir ar jas taikyti. Nuostatų 69 punkte nurodyta, jog rinkliavos lengvatas nustato Savivaldybės taryba atskiru sprendimu. Taigi Savivaldybė turi teisę taikyti lengvatą konkretiems jos tarybos (įgalioto subjekto) sprendimu apibrėžtiems gavėjams, jeigu jie patenka į lengvatų sąrašą. Nagrinėjamu atveju rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatas, jų skyrimo ir teikimo sąlygas, tvarką ir finansavimą Savivaldybės taryba nustatė Apraše, kurio 5-11 punktuose įvardintas sąrašas atvejų, kuomet yra taikomos lengvatos. Aprašo 9.2 papunktyje nustatyta, jog 100 proc. rinkliavos už atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą pastoviosios dalies lengvata taikoma žemės ūkio, gamybos ir pramonės paskirties NT objektų plotų dalims, kuriose vykdant ūkinę veiklą nesusidaro mišrios komunalinės atliekos. Asmenys norintys, kad jiems būtų suteikta 9.2. punkte nustatyta lengvata, Administracijos Vietinio ūkio skyriui ar seniūnijai pagal objekto buvimo vietą turi pateikti prašymą - sąžiningumo deklaraciją, parengtą pagal šio tvarkos aprašo 2 priede nustatytą formą.

Iš aukščiau nurodytų ATĮ nuostatų (2 straipsnio 6, 26, 39, 47¹ dalys, 4 straipsnio 1 dalis) matyti, jog atliekų ir komunalinių atliekų sąvokos yra išskirtos, komunalinių atliekų tvarkymui taikomos kitos nuostatos, o atliekos (ne komunalinės) gali būti tvarkomos ir paties asmens pagal teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėja prašymuose atsakovei minėjo apie galimybę susidaryti kitokioms (ne komunalinėms) atliekoms dėl transformatorinių periodinio aptarnavimo, priežiūros ar remonto, tačiau jų surinkimas ir tvarkymas reglamentuojamas kitais teisės aktais, o ne Nuostatais, o pareiškėja paaiškino, jog kitos (ne komunalinės) atliekos yra tvarkomos rangovų. Tuo tarpu, komunalinės atliekos - mišrios ir atskirai surinktos buitinės (buityje susidarančios) atliekos, tačiau prie komunalinių atliekų nepriskiriamos gamybos veikloje susidarančios ir statybinės atliekos. Mišriosios komunalinės atliekos apibrėžtos kaip buityje susidarančios įvairios, sumaišytos atliekos, likusios po pirminio atliekų rūšiavimo, neatskirtos pagal rūšį ir pobūdį atliekų susidarymo vietoje, įskaitant atliekas, surinktas iš kitų šaltinių, kai šios atliekos savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prašyme Administracijai išvardijo visą eilę argumentų, jog transformatorinės, nors ir yra įregistruotos kaip gamybos paskirties, tačiau jose nėra vykdoma jokia gamyba, gavyba ir perdirbimas. Tuo tarpu atsakovė dėl šių pareiškėjos argumentų visiškai nepasisakė, jų nevertino, jokių papildomų tai galinčių pagrįsti dokumentų neprašė, nors tokią pareigą turėjo tiek atsižvelgiant į Sąrašo nuostatas dėl energijos ir energijos gamybos, gavybos ir perdirbimo vykdymo pastatuose, tiek pagal Nuostatų 41 punktą, tiek siekdama užtikrinti išsamumo principo įgyvendinimą ir motyvuoto sprendimo priėmimą. Sutiktina su pareiškėjos argumentu, jog Administracija formaliai vadovavosi NT registre įregistruota transformatorinių paskirtimi, visiškai nepaaiškindama ir nepasisakydama dėl Sąrašo 9 punkto nuostatų ir faktinio transformatorinių naudojimo, ką įvertinti prašė pareiškėja.

Nors atsakovė, atsiliepdama į pareiškėjos paaiškinimus, papildomai argumentavo, kodėl lengvata pagal Aprašo 9.2 papunktį negali būti taikoma, tačiau tokie argumentai nebuvo nurodyti skundžiamame sprendime (kuriame, kaip minėta, nepagrįstai teigiama, jog pastoviosios dalies lengvata teisės aktuose apskritai nenumatyta), todėl negali būti vertinami kaip pagrindžiantys ginčijamą Raštą, nes jie turėjo būti nurodomi pačiame sprendime.

Be to, atsakovė skunde nepagrįstai teigia, jog pareiškėja neturėjo teisės kreiptis su pakartotiniu prašymu, nors neskundė prieš tai jai pateiktų ankstesnių atsakovės atsakymų.

Ginčo teisiniams santykiams taip pat aktualus teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) bei Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės).

VAĮ 2 straipsnio 18 dalyje yra apibrėžta, kad viešasis administravimas – tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. VAĮ sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (VAĮ 1 straipsnis). Taisyklių 35 punkte nustatyta, kad prašymus ar skundus institucijos nagrinėja ir į juos atsako pagal teisės aktais joms nustatytą kompetenciją.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakymas asmeniui, bet kuria forma (skundu ar prašymu) besikreipusiam į viešojo administravimo instituciją, turi atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Pažymėtina ir tai, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinoma ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2017 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017, 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018).

Teismas, įvertinęs ginčijamo Rašto turinį ir nurodytą teisinį reguliavimą bei aktualią administracinių teismų praktiką daro išvadą, kad skundžiamas Administracijos Raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktų reikalavimų. Kaip teisingai nurodė pareiškėja, atsakovė skundžiamame Rašte neišdėstė jokių konkrečių motyvų, kodėl pareiškėja negali būti atleista nuo rinkliavos mokėjimo, visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, kad jokių komunalinių atliekų vykdant veiklą transformatorinėse nesusidaro, be to, sutiktina su pareiškėjos teiginiu, jog formalūs argumentai, kad pastoviąją dalį privalo mokėti NT objektų savininkai, nevertinant aplinkybių apie transformatorinių paskirtį, neatitinka teisinio reglamentavimo.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad atsakovės ginčijamas Raštas negali būti pripažintas pagrįstu ir atitinkančiu VAĮ nustatytus reikalavimus, todėl, teismo vertinimu, Komisija pagrįstai 2021 m. gruodžio 9 d. Sprendimu panaikino atsakovės 2021 m. spalio 8 d. Raštą bei nurodė, jog Administracijai išlieka pareiga pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. rugsėjo 21 d. prašymą (kuriuo buvo prašoma išsamiai ir motyvuotai pasisakyti dėl visų šiame (2021-09-21) ir ankstesniame (2021-06-30) prašyme nurodytų argumentų dėl rinkliavos jos atžvilgiu netaikymo).

Atsižvelgdamas į šiame teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad atsakovė neatliko tų veiksmų, kurie privalomi nagrinėjant pareiškėjos Prašymą, o būtent - pateikti tinkamai motyvuotą atsakymą į pareiškėjos Prašymą, remiantis jame nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir duomenimis. Atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų, todėl, išnagrinėjusi pareiškėjos Prašymą pagal aptartuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, turėjo priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Atsakovės veiksmai, kai į pareiškėjos Prašymą atsakoma neįsigilinus į jo turinį, pripažįstamas pažeidžiančiu ir gero administravimo principą. Taigi, teismas konstatuoja, jog skundžiamas atsakovės 2021 m. spalio 8 d. Raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, todėl pagrįstai buvo Komisijos panaikintas.

Apibendrinus, darytina išvada, jog Komisija tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti atsakovės skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Administracijos skundas dėl Komisijos sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Fausta Vitkienė