Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio ir Albinos Pupeikienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ ieškinį atsakovei V. L. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo E. L..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

8. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas tenkino ieškinį ir iš atsakovės priteisė skolą, susidariusią už daugiabučiam namui, adresu (duomenys neskelbtini), patiektą ir į apskaitą įtrauktą šilumos energiją, kuri sunaudota šio namo bendrosioms reikmėms per laikotarpį nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2017 m. spalio mėn. šildyti, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl apeliacinio skundo dalyko

10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad negyvenamosios paskirties prekybos patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas indeksais nuo 15-1 iki 15-4, 15-6, 15-7, 166,25 kv. m bendro ploto, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovė V. L. 2012-07-27 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su trečiuoju asmeniu E. L. (e. b. l. 15–17). AB „Klaipėdos energija“ mokesčių paskaičiavimo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad atsakovei V. L. už šilumos energiją (adresu (duomenys neskelbtini)) už laikotarpį nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2017 m. lapkričio 1 d. yra apskaičiuota 485,60 Eur skola. Apskaičiuoti delspinigiai sudaro 6,93 Eur (e. b. l. 10–11, 12). 2017 m. spalio 31 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) 513,31 Eur sumai už šilumos energiją bendrosioms reikmėms (adresu (duomenys neskelbtini)) (e. b. l. 13). 2016 m. vasario 4 d. atsakovė grąžino AB „Klaipėdos energija“ tarpusavio suderinimo aktą nepasirašytą, nurodydama, kad jai nebuvo suteikta jokių paslaugų ir ji atsisako pasirašyti tarpusavio suderinimo aktą (e. b. l. 19–21). 2011 m. lapkričio 7 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu buvo atmestas ieškovės AB „Klaipėdos energija“ ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB „Vedlita“ 972,84 Lt skolos už bendrojo naudojimo patalpų šildymą name, adresu (duomenys neskelbtini). 2012 m. birželio 21 d. Klaipėdos apygardos teismas nutartimi paliko galioti 2011 m. lapkričio 7 d. priimtą Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą (e. b. l. 27–32). UAB „Sobo“ sistemos 2010 m. gegužės 17 d. informavo UAB „Mūsų namų valdos“, kad gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo koridoriaus patalpose esantis centrinio šildymo stovas yra atjungtas ir laiptinės patalpos nešildomos (e. b. l. 35). UAB „Mūsų namų valdos“ 2010 m. gegužės 27 d. raštu informavo UAB „Vedlita“, kad namo, adresu (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo laiptine ir bendrojo naudojimo koridoriais naudojasi tik šio namo butų savininkai, kuriems nuosavybės teise priklauso 2-o aukšto 30,53 kv. m ir 3-o aukšto 28,47 kv. m bendrojo naudojimo koridoriai (e. b. l. 36). 2010 m. vasario 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad UAB „Vedlita“ niekada nesinaudojo daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo patalpomis – laiptine, antro bei trečio aukšto koridoriais; šio namo laiptinėje jokios šildymo sistemos nėra, esami vamzdynai neeksploatuojami; antro ir trečio aukšto koridoriuose nėra jokių šildymo sistemos elementų; šio namo bendrojo naudojimo patalpos – laiptinė, antro bei trečio aukštų koridoriai yra visiškai nešildomi, nes juose nėra jokių vidaus tinklų, kurie būtų prijungti prie energijos tiekimo tinklų (e. b. b. 97–103). Nustatyta, kad atsakovė V. L. ir trečiasis asmuo E. L. turi po 50 UAB „Vedlita“ vardinių paprastųjų akcijų, bendrovės direktorius yra E. L. (e. b. l. 112–114). Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai.

11. Apeliantė nesutikdama su skundžiamu sprendimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias prejudicinius faktus, t. y. CPK 182 str. 2 d., vien todėl, kad pasikeitė patalpų savininkas.

12. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad pagal CPK 182 str. 2 p. nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2007-05-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007). Nagrinėjamos bylos šalys ir ginčo dalykas skiriasi nuo Klaipėdos apylinkės teismo 2011-11-11 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-12258-730/2011 ir Klaipėdos apygardos teismo 2012-06-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1145-370/2012 išnagrinėtos civilinės bylos šalių ir dalyko. Civilinėse bylose Nr. 2-12258-730/2011 ir Nr. 2A-1145-370/2012 atsakove buvo UAB „Vedlita“, o V. L. nebuvo dalyvaujančiu byloje asmeniu. Apeliaciniame skunde V. L. nurodo, kad teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tam, jog prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, t. y. sukeltų teisinius padarinius ne tik proceso dalyviams, bet ir jame nedalyvavusiems asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių turi būti pasisakyta teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2006). Nei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-11-07 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12258-730/2011, nei Klaipėdos apygardos teismo 2012-06-21 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1145-370/2012 rezoliucinėse dalyse nepasisakyta dėl V. L. teisinių santykių ir faktų.

13. Tačiau civilinėse bylose Nr. 2-12258-730/2011 ir Nr. 2A-1145-370/2012 teismų priimti sprendimai / nutartys atitinka rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus, todėl jų įrodomoji reikšmė bylos faktų konstatavimui turi būti vertinama. Nagrinėjamu atveju apeliantė minėtose bylose priimtuose teismų sprendimuose konstatuotais faktais įrodinėja, kad jai nepriklauso bendrojo naudojimo patalpos, tačiau pažymėtina, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei ieškovė šio fakto ir neginčija, kadangi ginčas kilo ne dėl bendrojo naudojimo patalpų šildymo, o dėl energijos panaudojimo bendroms reikmėms, tačiau apeliantė šias sąvokas, kaip teisingai pastebėjo ieškovė, painioja.

14. Klaipėdos apygardos teismo 2012-06-21 nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2A-1145-370/2012 ir nagrinėjamos bylos dalykai skirtingi, t. y. iš Klaipėdos apygardos teismo 2012-06-21 nutarties turinio akivaizdu, kad AB „Klaipėdos energija“ minėtoje byloje prašė priteisti iš atsakovės UAB „Vedlita“ skolą už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, o šioje civilinėje byloje skola priteista už bendroms reikmėms sunaudotą šilumą. Šios sąvokos nesutampa, nes bendrojo naudojimo patalpų šildymas yra tik viena iš šilumos bendrųjų reikmių sudėtinių dalių. Nagrinėjamoje byloje apeliantei nebuvo skaičiuojama skola už bendrų patalpų šildymą, todėl skola už bendrų patalpų šildymą nėra šios bylos dalykas. Taigi teisėjų kolegija negali nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012-06-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1145-370/2012 nustatytos aplinkybės negali būti prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, nes šioje byloje neprašoma priteisti už bendrų patalpų šildymą ir bendrų patalpų šildymo faktas bei patalpų nuosavybė nėra šio ginčo dalykas.

15. Apeliantė nurodo, jog aplinkybė, kad ieškovė ieškinio reikalavimų pagrindą pavadino skirtingai, nereiškia, kad pakito jo turinys, kurio ieškovė taip ir neatskleidė. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog ankstesnėje byloje į jos reikalaujamą priteisti sumą už „už bendro naudojimo patalpų šildymą“ nebuvo įskaičiuoti šilumos nuostoliai dėl namo konstrukcijų ir pan. šildymo, ir atvirkščiai – kad į šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą „už suvartotą šilumos energiją bendrosioms reikmėms“ neįskaičiuoti šilumos nuostoliai dėl bendrojo naudojimo patalpų, namo laiptinių ir koridorių šildymo. Ieškovei nepateikus jokių įrodymų, kad šios faktinės aplinkybės po to, kai patalpas nuosavybėn įsigijo atsakovė, kaip nors pasikeitė, ji negali reikalauti iš atsakovės dengti šilumos nuostolius dėl patalpų, kurios priklauso ne atsakovei, o kitiems asmenims.

16. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 3 d., kai daugiabučio namo patalpų savininkas yra atsijungęs nuo namo šildymo sistemos, jis kiekvieną mėnesį moka už jam tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį. Pagal energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles (pakeista 2011-07-20 įsakymu Nr. 1-191) šilumos vartotojai daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti šilumos tiekėjui kiekvieną mėnesį moka už jiems tenkančią sunaudotos pastato bendrosioms reikmėms šilumos dalį, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Bendrosioms reikmėms suvartota šiluma yra šiluma, suvartota bendrojo naudojimo objektuose, kurie nepasiriboja vien bendrojo naudojimo patalpomis.

17. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 15 d. bendrojo naudojimo objektai: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu tai nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas. Be to, pagal CK 4.82 str. 1 d. butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga, pagal CK 4.82 str. 3 d. butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.

18. Aiškindamas šių teisės normų taikymą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-11-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 konstatavo, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Priešingas aptariamosios teisės normos aiškinimas galėtų iškreipti proporcingumo principą ir nulemti neproporcingai dideles arba mažas konkretaus butų ar kitų patalpų savininko išlaidas, susijusias su nuosavybės teisės į bendrąją dalinę nuosavybę įgyvendinimu.

19. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atžvilgiu, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Taikant šią taisyklę yra teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktika).

20. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės teiginiu, kad name nėra bendrų patalpų (laiptinių, koridorių, palėpės ir pan.), kurios viso namo butų ir patalpų savininkams priklausytų kaip bendroji dalinė nuosavybė, kadangi jos visos privatizuotos ir priklauso asmeninės nuosavybės teise, dėl to ir apeliantė neturi pareigos mokėti už bendrų patalpų šildymą, tačiau tai nepanaikina fakto, kad apeliantės patalpos yra daugiabutyje ir ji yra šio namo bendraturtė, nes bendrosios dalinės nuosavybės teise jai priklauso ne tik bendrojo naudojimo patalpos, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, ir bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos); bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės teiginiai, kad ieškovė negali reikalauti iš atsakovės dengti šilumos nuostolius dėl patalpų, kurios priklauso ne atsakovei, o kitiems asmenims, laikytini nepagrįstais, kadangi ieškovė nagrinėjamoje byloje reikalauja padengti išlaidas dėl pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos, o ne bendrųjų patalpų šildymo. Bendrojo naudojimo objektų šildymas apima ne tik laiptinių, bet ir namo pagrindinių konstrukcijų, inžinerinių tinklų ir kitų bendrojo naudojimo objektų šildymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-421/2017).

21. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti įtraukiama į apskaitą ir pagal įstatymą paskirstoma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog viena dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, antra dalis (pastato bendroms reikmėms, karšto vandens temperatūros palaikymas) turi būti apmokėta kaip suvartota namo bendraturčių. Ši antra dalis bendraturčiams paskirstoma pagal nuosavybės teise turimo turto dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 str. kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Pareiga išlaikyti name esančius bendrojo naudojimo objektus ir proporcingai savo turto daliai sumokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos.

22. Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimo Nr. O3-41 „Dėl šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5“ (2015-03-04 redakcija Nr. O3-205) 3.1.1 punktą šilumos dalis bendrosioms reikmėms, kai bendrojo naudojimo patalpose yra įrengti šilumos prietaisai, 18 proc. koeficientas, o, pagal 3.1.2 punktą, kai pastate nėra bendrojo naudojimo patalpų arba nėra įrengtų šildymo prietaisų, numatytas 10 proc. koeficientas. Analogiškai skiriasi ir bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens bei šilumos kiekio bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekių nustatymai Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010-06-11 nutarimu Nr.O3-103 patvirtintame Pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir(ar) karšto vandens bei šilumos kiekio bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekių nustatymo ir paskirstymo apibendrintame metode Nr. 10 (taikytas šioje byloje, skaičiuojant skolą už laikotarpį iki 2015-03-04), kur nustatyti skirtingi koeficientai 1 priedo lentelėse priklausomai nuo to, ar bendrojo naudojimo patalpose (laiptinėse) nėra įrengtų šildymo prietaisų.

23. Pažymėtina, kad daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuotos šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos vartotojui priklausančios patalpos (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004-11-11 nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 punktas). Pastato bendraturčiams nepriėmus sprendimo dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, šilumos paskirstymo metodą, labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų parenka šilumos tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d.). Šilumos ūkio įstatymas šilumos tiekėjui nenustato pareigos gauti šilumos vartotojų sutikimą dėl konkretaus šilumos paskirstymo metodo taikymo ar pakeitimo. Šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 yra skirtas šilumos kiekiui, skirtam bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, apskaičiuoti, kai dalis patalpų atjungtos nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (iki 2015-03-07 buvo taikomas metodas Nr. 10).

24. Apeliantė nurodo, kad ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, jog ieškinyje yra klaidingai nurodytos kainų apskaičiavimo metodikos, t. y. sprendžiant dėl reikalavimo iki 2015‑03‑07 reikėtų vadovautis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010-06-11 nutarimo metodu Nr. 10, dėl kitos reikalavimo dalies – 2015-03-07 metodu Nr. 5. Kadangi ieškinyje skolos suma grindžiama visai kitu, t. y. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19 patvirtintu, šilumos paskirstymo metodu, akivaizdu, kad pačiai ieškovei pripažinus, jog skola turėjo būti skaičiuojama kitais metodais, tai reiškia pripažinimą, jog ieškinio suma yra nepagrįsta.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apeliantės argumentas laikytinas nepagrįstu, kadangi apeliantė netinkamai interpretuoja šalies paaiškinimus. AB „Klaipėdos energija“ teismui paaiškino, kad reikalavimo daliai iki 2015‑03‑07 buvo taikomas metodas Nr. 10 (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010-06-11 nutarimas Nr.O3-103), o reikalavimo daliai nuo 2015-03-07 metodas Nr. 5 (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015-03-04 nutarimas Nr. O3-205), tik ieškinyje buvo klaidingai nurodytas metodas Nr. 4. Taigi, ieškinyje buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida nurodant netinkamą metodą ir nėra pagrindo atliktus skaičiavimus laikyti neteisingais, todėl klaidingo metodo numerio nurodymas ieškinyje nereiškia, kad turi būti perskaičiuojama skola, apskaičiuota pagal tinkamus metodus.

26. Apeliantė taip pat nepateikė duomenų, kodėl ieškovės pateikti apskaičiavimai turėtų būti vertinami kaip neteisingi ar neteisėti. Pagal energetikos ministro 2012-09-07 įsakymu Nr. 1-173 patvirtinto Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 32 punktą buitinis šilumos vartotojas pagal šilumos tiekėjo pateiktą mokėjimo už šilumą pranešimą arba sąskaitą ne vėliau kaip iki po ataskaitinio mėnesio kito mėnesio paskutinės dienos sumoka šilumos tiekėjui. Sutiktina su ieškovės atsiliepime pateiktais argumentais, jog apeliantės pareiga buvo apmokėti gautas sąskaitas arba nesutinkant su jomis jas ginčyti, nes ginčams dėl sąskaitų yra nustatyta ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 21 str. 2 d. asmenų skundus dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo organizavimo, dėl daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifų nustatymo, dėl bendrojo naudojimo objektų administratorių įgaliojimų, administruojant pastato bendrojo naudojimo objektus ir įgyvendinant kitas teises, susijusias su bendrojo naudojimo objektų valdymu ir naudojimu, nagrinėja savivaldybės vykdomoji institucija. Kitus asmenų skundus nagrinėja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė energetikos inspekcija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 str. 4 d. vartotojų ir energetikos įmonių ginčus ne teismo tvarka nagrinėja Valstybinė energetikos inspekcija – dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių naudojimo, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, energijos taupymo paslaugų teikimo, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija – dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl prisijungimo, mokėjimo už suvartotą energiją ar paslaugas, valstybės reguliuojamų kainų ir (ar) tarifų taikymo, dėl energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, taip pat kitus vartotojų ir energetikos įmonių ginčus energetikos srityje, nepriskirtus Valstybinei energetikos inspekcijai. Taigi, apeliantė nesutikdama su sąskaitose nurodytomis sumomis turėjo pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka ir kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, tačiau byloje nėra duomenų, įrodančių, kad apeliantė būtų kreipusis. Iki apeliacinio skundo pateikimo nė viename procesiniame dokumente apeliantė neginčijo sąskaitos dydžio, kėlė ginčą tik apskritai dėl pareigos mokėti buvimo. Kaip minėta, būtent valstybės paskirtos kompetentingos įstaigos pareiga yra pateikti išvadą apie AB „Klaipėdos energija“ sąskaitų pagrįstumą, tačiau pagal teisinį reglamentavimą šios išvados gavimas yra atsakovės, o ne ieškovės pareiga (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantės argumentai dėl ieškinio sumos nepagrįstumo, nepateikus įrodymų, kad sąskaitose nurodytų sumų dydis yra apskaičiuotos neteisingai, atmestini kaip nepagrįsti.

27. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apeliantės argumentais, jog atsakovė neturi name buto, iš ieškovės neperka nei šilumos, nei karšto vandens savo buities reikmėms, jos įrenginiai neprijungti prie ieškovės tinklų, todėl ieškovė nepagrįstai ieškinį grindė Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 5 dalimi, nustatančia butų savininkų atsiskaitymo pagal šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas tvarką.

28. Kasacinis teismas išaiškino, kad kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko – buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009). Apeliantė nurodo, kad ji nėra buitinis vartotojas, todėl neprivalo apmokėti šilumos, sunaudojamos bendroms reikmėms, t. y. jai netaikoma šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių, sudaromų su buitiniais šilumos vartotojais, standartinių sąlygų tvarka.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-07-26 sprendimu (administracinė byla Nr. I502-21/2012), tirdamas ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punkto teisėtumą, konstatavo, jog teisinis reguliavimas, kurį nustato ši nuostata, neprieštarauja įstatymų normoms (įskaitant ir CK 6.384 str. 1 d.) ir civilinės teisės principams. Kasacinis teismas aiškindamas šį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą pažymėjo, kad iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas yra nustatytas ir energetikos ministro 2012-08-07 įsakymu Nr. 1-155 patvirtinto Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo (originali redakcija) 7 ir 10 punktais, pagal kuriuos sutartis pagal šį aprašą laikoma sudaryta nuo šilumos vartotojo šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos tinklų dienos ir nutraukta, šalims sudarius sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Vadinasi, vartotojo šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos tinklų faktas yra vienodai (nors ir skirtingais teisiniais pagrindais) teisiškai reikšmingas tiek tiekėjo ir buitinio vartotojo teisiniams santykiams, tiek tiekėjo ir nebuitinio vartotojo teisiniams santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017). Kaip minėta aukščiau, šilumos įrenginiai (šilumos punktas, vamzdynai ir kt.) yra bendrojo naudojimo objektai, priklausantys visiems namo bendraturčiams. Taigi šilumos tiekimo sutartis pagal patvirtintas standartines sąlygas konkliudentiniais veiksmais yra sudaroma ne tik su buitiniu vartotoju, todėl apeliacinio skundo motyvai, kad apeliantė galbūt nėra buitinis vartotojas, neturi teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

30. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika, kadangi nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-04 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012 ir 2015-06-12 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 ratio decidendi skiriasi. Pažymi, kad apeliantė yra ne buto, o negyvenamųjų patalpų savininkė, atitinkamai, skirtingai nei kasacinio teismo išnagrinėtose bylose, nėra buitinis šilumos vartotojas, be to, atsakovės patalpos yra suformuotas kaip atskiras daiktas, padalijus daiktą, atsakovei nepriklauso jokios namo bendros patalpos.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina, jog tam tikros aplinkybės nedaug skiriasi, tačiau tai, jog atsakovė yra ne buto, o negyvenamųjų patalpų savininkė, ar tai, kad nėra buitinė vartotoja, nors ir nustatyta, kad tai neturi teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nesudaro pagrindo teigti, kad bylų faktinės aplinkybės apskritai nesutampa ir kad kasacinio teismo šiose nutartyse suformuota praktika negalima vadovautis nagrinėjamoje byloje. Be to, jau nustatyta, kad apeliantės patalpos yra daugiabutyje ir ji yra šio pastato bendraturtė, nes bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ne tik bendrojo naudojimo patalpos, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, ir bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos, inžineriniai tinklai ir kiti bendrojo naudojimo objektai. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika, laikytinas nepagrįstu.

32. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

34. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.