Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Eduardo Maškevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. L. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo P. L. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 243 straipsnyje.

Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį P. L. paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė 6 (šešiems) mėnesiams.

Pagal BK 243 straipsnį P. L. paskirtas 40 (keturiasdešimties) parų areštas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas – 2023 m. vasario 6 d. (viena diena).

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 6 (šešerius) metus uždrausta naudotis (įgyti) specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuota nusikaltimo padarymo priemonė – automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

P. L. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. P. L. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, ir už tai, kad vengė atlikti teismo jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę: P. L. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2021 m. lapkričio 15 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones 5 (penkeriems) metams, tačiau jis, žinodamas apie jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, 2023 m. vasario 6 d. 2.20 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kai jam nustatytas 1,73 promilių neblaivumas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo P. L. apeliacinis skundas netenkinamas, o Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2023 m. balandžio 18 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nėra keliami įrodymų vertinimo, padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagrįstumo ir nuteistojo kaltės klausimai. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nei dėl veikų kvalifikavimo, nei dėl P. L. kaltės, padarius nusikalstamas veikas, dėl kurių buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nepasisako. Apeliaciniame skunde yra aiškiai išdėstyta, jog prašoma paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne, t. y. neskirti realaus laisvės atėmimo. Taigi teisėjų kolegija nutartyje aptaria būtent šį esminį apeliacinio skundo klausimą, t. y. ar nuteistajam P. L. buvo paskirta teisinga bausmė ir ar nagrinėjamu atveju yra galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 ir 75 straipsnių nuostatas.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis)

7. Nors nuteistasis P. L. prašo sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – P. L. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl savo elgesio nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – P. L. nusikalstamą veiką padarė, būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

8. BK 75 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra numatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Taip pat asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. To paties straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, kad bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 2 ir 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

9. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti visiškai ar iš dalies atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardytos aplinkybės, į kurias teismas turėtų atsižvelgti, svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo arba paskyrus tik dalį laisvės atėmimo bausmės atlikti pataisos įstaigoje. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.).

10. Taip pat pažymėtina ir tai, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar bausmės vykdymo atidėjimo jam taikymas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018). Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas įvertina aplinkybes, jog nuteistojo P. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikyta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailėjosi jas įvykdęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas jis įvykdė, būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nuteistasis P. L. padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 281¹ straipsnio 1 dalis), o kita baudžiamųjų nusižengimų kategorijai (BK 243 straipsnis). Nusikalstamas veikas P. L. padarė būdamas teistas, teistumui neišnykus, kas atitinka BK 27 straipsnyje įtvirtintą nusikaltimų recidyvo sampratą, be to, anksčiau buvo teistas tris kartus už analogiškus nusikaltimus, po paskutinio nuteisimo buvo praėję vos metai ir du mėnesiai (t. 1, b. l. 129–134), administracine tvarka nebaustas (t. 1, b. l. 147–148), dirbantis (t. 1, b. l. 149–150, 170), (duomenys neskelbtini) administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos ir ankstesnės darbovietės UAB „(duomenys neskelbtini)“ charakterizuojamas teigiamai (t. 1, b. l. 169, 171).

11. Įvertinęs aptartas aplinkybes, nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą ir jų pakartotinumą, siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti, P. L. už nusikalstamų veikų įvykdymą paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Spręsdamas klausimą dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Pagal teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018).

12. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomas dalinis bausmės vykdymo atidėjimas, kadangi nėra išpildytos visos BK 75 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos, t. y. P. L. nėra nuteistas laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus (P. L. paskirta subendrinta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė už vieną tyčinį nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą – jis nebuvo kaltinamas ir nuteistas už neatsargių nusikaltimų padarymą), taip pat P. L. nėra nuteistas daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus (kaip jau minėta, P. L. yra paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė), taip pat P. L. nėra nuteistas ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą (P. L. nagrinėjamu atveju apskritai nebuvo kaltinamas ir teisiamas už sunkų nusikaltimą). Nors formaliai P. L. atvejis atitiktų BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, būtinas visiškam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimui (t. y. jis nuteistas ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus), tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad P. L. negali būti taikomas nei visiškas, nei dalinis bausmės vykdymo atidėjimas, kadangi nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį, t. y. nesama BK 75 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos.

13. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad P. L. nusikalto, būdamas teistas ir teistumui neišnykus, be to, būdamas teistas iš esmės už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą. Šie duomenys išties itin neigiamai charakterizuoja P. L. asmenybę ir rodo, kad jam anksčiau taikytos poveikio priemonės, tame tarpe ir švelnesnė arešto bausmė, nebuvo itin veiksmingos ir nepasiekė savo tikslų. P. L. po anksčiau įvykdytų nusikalstamų veikų nepadarė reikalingų išvadų, vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus ir apskritai neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, t. y. toliau nesilaikė įstatymų ir ignoravo tinkamo elgesio normas. Vien tos aplinkybės, kad asmuo savo kaltę dėl nusikaltimų padarymo pripažino ir dėl savo netinkamo elgesio išreiškė nuoširdų galėjimąsi ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, savaime nesudaro pagrindo taikyti visišką ar dalinį bausmės vykdymo atidėjimą, kadangi būtina įvertinti, jog asmuo gali prisipažinti, padėti išsiaiškinti nusikalstamas veikas ir išreikšti gailėjimąsi, vien siekdamas pagerinti savo padėtį, t. y. siekdamas, jog jam būtų paskirta švelnesnė bausmė, tačiau šios aplinkybės neįrodo asmens pasikeitimo ir siekio ateityje laikytis įstatymuose įtvirtintų įpareigojimų bei nepažeisti numatytų draudimų. Nors P. L. padarytomis nusikalstamomis veikomis nebuvo padaryta žala kitų asmenų turtui ir sveikatai, nepažeisti kiti Kelių eismo taisyklių reikalavimai, tačiau, jeigu jis nebūtų buvęs patikrintas ir dėl neblaivumo nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo, neabejotinai būtų važiavęs ir toliau, tokiu elgesiu sukeldamas akivaizdžią grėsmę kitiems eismo dalyviams ir tik dėl atsitiktinumo galbūt būtų išvengęs rimtesnių savo neatsakingo ir lengvabūdiško elgesio pasekmių. Todėl vien tai, kad šiuo atveju buvo išvengta rimtesnių pasekmių, nedaro nusikalstamų veikų mažiau pavojingomis ir jų nepateisina. Aplinkybė, jog P. L. naujų nusikaltimų nepadarė, esminės reikšmės, vertinant aptariamas nusikalstamas veikas, neturi, nes, jei jis būtų nesilaikęs kitų įstatymų reikalavimų, atitinkamai už tai, esant nustatytiems pagrindams, jam kiltų papildomos teisinės pasekmės.

14. Nuteistasis P. L. turi šeimą, kreditorinių įsipareigojimų, dirba, charakterizuojamas teigiamai. Vis dėlto būtina pažymėti, kad nuteistasis turėjo darbą, šeimą ir išlaikytinių taip pat ir nusikalstamų veikų padarymo metu, tačiau šios aplinkybės jo nesulaikė nuo nusikaltimų padarymo, todėl nesudaro ir pagrindo tvirtinti, kad sulaikys ateityje. Papildomai pasisakytina, kad vien ta aplinkybė, jog asmuo dėl jam paskirtos bausmės atlikimo gali patirti papildomų praradimų ir sunkumų, savaime nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę ar atidėti jos vykdymą. Asmenys apie jiems gresiančias pasekmes už neteisėtus veiksmus yra informuoti, kadangi baudžiamajame įstatyme yra aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir už jų atlikimą numatytos bausmės. P. L. suprato, kad neteisėtas elgesys gali sukelti neigiamas pasekmes, tačiau tai nesulaikė jo nuo nusikalstamų veikų padarymo, todėl dabar jis turi prisiimti įstatymo numatytą atsakomybę, net jei tai ir nulemtų atitinkamus tiek asmeninio, tiek šeiminio pobūdžio praradimus ar nepatogumus. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad po nusikalstamų veikų padarymo patyrė sveikatos problemų, tačiau bylos medžiagoje yra tik duomenys apie P. L. nuo (duomenys neskelbtini) d. iki (duomenys neskelbtini) d. išduotą (duomenys neskelbtini) pažymą (t. 1, b. l. 172) ir nesama objektyvių duomenų, kurie rodytų, kad asmuo bausmės negali atlikti dėl sveikatos būklės (ligos). Visos anksčiau aptartos aplinkybės iš tiesų neigiamai charakterizuoja nuteistojo asmenybę, rodo aiškų jo nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus, taip pat aptartos aplinkybės leidžia pripažinti, kad P. L. pataisos procesas nebūtų itin efektyvus ir kad jis turi įdėti pakankamai daug pastangų tam, jog pakeistų savo mąstymą, elgesį ir gyvenimo stilių. Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai, bausmės vykdymo atidėjimas, net ir dalinis, gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo P. L. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ir kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Taigi, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus laisvės atėmimas atitiks bausmės tikslus ir įgyvendins teisingumo principą.

Dėl nuteistajam P. L. paskirtos bausmės proporcingumo ir individualizavimo pagrįstumo

15. Nuteistasis P. L. savo apeliaciniame skunde taip pat yra išdėstęs prašymus sušvelninti jam paskirtą bausmę, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skiriant bausmes BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-33-458/2020). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatytą, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-412/2014, Nr. 2K-126-693/2018).

15.1. Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti taikomos, kadangi P. L. pats savo noru neatvyko ir / ar nepranešė teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikalstamą veiką, o 2 dalies nuostatos negali būti taikomos, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuotos ne tik kelios, tačiau nebuvo nustatytos nė dvi P. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pažymėtina, jog to paties straipsnio 4 dalis tuo labiau negali būti taikoma, nes P. L. nuteistas ne už nužudymą, bendrininkaujant organizuota grupe ar esant nusikalstamam susivienijimui. Nesant pagrindo paskirtą bausmę švelninti pagal BK 62 straipsnį, spręstinas klausimas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės nagrinėjamu atveju.

15.2. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, jog šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).

15.3. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-128/2011, 2K-491/2012, 2K-204-942/2015, 2K-316-788/2019 ir kt.). Taigi tiek šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje lėmė tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtiniais atvejais. Atsižvelgęs į tai, kad P. L. nuteistas už vieno tyčinio nesunkaus nusikaltimo ir vieno baudžiamojo nusižengimo padarymą, anksčiau teismo teistas jau tris kartus už analogiškas nusikalstamas veikas, teistumas neišnykęs, po paskutinio nuteisimo praėjus vos metams ir dviem mėnesiams, vėl padarė analogiškas nusikalstamas veikas, be to, sistemingai pažeidinėja įstatymo reikalavimą, draudžiantį vairuoti neblaiviam, nors teisės vairuoti transporto priemones iš viso neturi, už analogišką nusikalstamą veiką buvo skirta reali arešto bausmė, P. L. ją atliko, tačiau ir tai jokio poveikio nuteistajam neturėjo, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nuteistojo akcentuotos aplinkybės galėtų būti vertinamos tik kaip eilinės, įprastos, gyvenimiškos aplinkybės, charakterizuojančios P. L., bet ne išimtinės, dėl kurių baudžiamajame įstatyme numatyti bausmė ir jos dydis aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

15.4. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas jau plačiai pasisakė dėl apeliaciniame skunde nuteistojo P. L. nurodytų aplinkybių, jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti procesinio sprendimo priėmimą ir būtų nežinomos pirmosios instancijos teismui, apeliantas nenurodė. Taigi P. L. nėra jokio teisinio pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

16. Nesant pagrindo skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo, P. L. negali būti paskirti nei viešieji darbai, nei laisvės apribojimas. Apeliacinės instancijos teismas jau ne kartą pažymėjo, kad už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas P. L. jau buvo paskirta arešto bausmė, tačiau ši bausmės rūšis nesulaikė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, todėl nesama pagrindo ją skirti dar kartą, kadangi nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad, pakartotinai paskyrus tą pačią bausmę, būtų galima tikėtis kitokio rezultato. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad bausmės tikslų nepadės pasiekti arešto bausmė, taip pat nesama pagrindo tvirtinti, jog juos pasiekti padėtų švelnesnė baudos bausmė, kuri P. L. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2020 m. birželio 11 d. baudžiamuoju įsakymu (t. 1, b. l. 130) taip pat jau buvo paskirta ir nuteistojo nuo tolimesnių nusikaltimų nesulaikė. Taigi teisės taikymo aspektu paskirtoji laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu mažesnė negu sankcijoje įtvirtintas bausmės vidurkis, atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę, todėl nelaikytina per griežta. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad P. L. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. L. apeliacinį skundą atmesti.