Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Alytaus rajono savivaldybės įmonės „Simno komunalininkas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2630-260/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „EKOMETRIJA“ ieškinį atsakovui Alytaus rajono savivaldybės įmonei „Simno komunalininkas“ dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, trečiasis asmuo biudžetinė įstaiga Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, nesilaikė CPK 423⁸ straipsnyje numatytos aktyvumo pareigos, tinkamai nemotyvavo sprendimu padarytų išvadų dėl atsakovo ir trečiojo asmens argumentų atmetimo. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik ieškovo nurodytais argumentais, laikydamas juos a priori teisingais.Teismas netinkamai pritaikė VPĮ 32-35 straipsnių, 39 straipsnio bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. D1-711 „Dėl Leidimų atlikti aplinkos ir taršos šaltinių išmetamų į aplinką teršalų tyrimus išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo (Dėl leidimų atlikti taršos šaltinių išmetamų į aplinką teršalų ir teršalų aplinkos elementuose matavimus ir tyrimus išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo) 2.2 punkto nuostatas, Nacionalinės laboratorijos pasiūlymas atitiko konkurso dokumentų 11.7 punkte nustatytus reikalavimus.Teismas netinkamai pritaikė VPĮ 40 straipsnio nuostatas, nes Nacionalinė laboratorija tinkamai pagrindė neįprastai mažą pasiūlyme nurodytą kainą. Trečiasis asmuo, teikdamas pasiūlymą ir paaiškinimus dėl kainos pagrindimo taikė individualią įstaigos kainodaros politiką, todėl perkančioji organizacija pasinaudodama jai suteikta diskrecijos teise pagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo pagrindė pasiūlymo kainą ir turi visas galimybes įvykdyti viešojo pirkimo sutartį.Teismas, vertindamas trečiojo asmens pateikto Vokietijos akreditavimo tarnybos DAkkS išduoto akreditavimo pažymėjimo Nr. D-PL-14466-01-00 suteikiamų įgalinimų apimtį, nepagrįstai jo turinį aiškino pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, nes akreditavimo pažymėjimas išduotas ne Lietuvoje, todėl jo suteikiamų įgalinimų turinys aiškintinas pagal tokių akreditavimo pažymėjimų išdavimą ir turinį reglamentuojančias užsienio teisės normas.Teismo išvada, kad trečiasis asmuo negali teikti perkančiosios organizacijos pageidaujamų paslaugų – stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių kontrolę yra nepagrįsta. Trečiojo asmens pateiktas akreditavimo pažymėjimas ir paaiškinimai patvirtina, kad Nacionalinė laboratorija turi teisę atlikti stacionarių oro taršos šaltinių išmetamų į aplinką teršalų ir teršalų aplinkos elementuose tyrimus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Alytaus rajono savivaldybės įmonės „Simno komunalininkas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2630-260/2013, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl įrodymų priėmimo į bylą

Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė įrodymą – 2013 m. rugsėjo 6 d. raštą Nr. S-P-22 „Dėl pasiūlymo kainos sudedamųjų dalių konfidencialumo“. Procesiniame dokumente nenurodyta, kad šis raštas yra konfidencialus.

Pirmosios instancijos teismas 2013 lapkričio 29 d. protokoline nutartimi nutarė atsisakyti priimti atsakovo atstovo pateiktą dokumentą prie bylos medžiagos, nes galėjo būti pateiktas laiku. Teismas nurodė, kad šiuo įrodymu negalės remtis, nes trečiasis asmuo teigia, kad pasiūlymo kainos sudarymas yra trečiojo asmens konfidenciali informacija.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, atsižvelgdama į į prašomo priimti į bylą papildomo įrodymo įrodomąją reikšmę, įrodymo pateikimo aplinkybes ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad atsakovo prašymas dėl papildomo įrodymo priėmimo į bylą netenkintinas, apelianto pateiktas nurodytas dokumentas nepriimtinas į bylą, grąžintinas jį padavusiam asmeniui, paliekant byloje šio dokumento kopiją.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos medžiaga patvirtina, kad perkančioji organizacija Alytaus rajono savivaldybės įmonė „Simno komunalininkas“ 2013 m. rugpjūčio 9 d. Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – CVP IS) paskelbė supaprastintą atvirą konkursą „Išleidžiamų nuotekų, paviršinio vandens ir stacionarių oro taršos šaltinių kontrolės vykdymo paslaugų pirkimas“ (pirkimo Nr. 141103). Kartu su pirkimu paskelbtos ir konkurso sąlygos, kurių 9 punkte nustatyta, kad pirkimo objektas – išleidžiamų nuotekų, paviršinio vandens ir stacionarių oro taršos šaltinių kontrolės vykdymo paslaugos pagal Alytaus RAAD patvirtintą aplinkos monitoringo programą. BVPŽ - 90733000. Pagal konkurso sąlygų 11.7 punktą tiekėjas turi teisę verstis ta veikla, kuri reikalinga pirkimo sutarčiai vykdyti, šį kvalifikacijos reikalavimą įrodantys dokumentai – tiekėjo įstatai ir kiti dokumentai (leidimai, licenzijos), patvirtinantys tiekėjo teisę verstis atitinkama veikla arba atitinkamos užsienio šalies institucijos išduotas pažymėjimas ar priesaikos deklaracija, liudijanti tiekėjo teisę verstis atitinkama veikla. Perkančioji organizacija konkurso sąlygų 50 punkte nustatė, kad neatmesti pasiūlymai bus vertinami pagal mažiausios kainos kriterijų. Ieškovas pateikė pasiūlymą, kurio kaina 89 220 Lt, trečiasis asmuo pateikė pasiūlymą, kurio kaina 76 189,41 Lt. Perkančiojo organizacija 2013 m. rugpjūčio 27 d. raštu CVP IS priemonėmis pateikė trečiajam asmeniui prašymą dėl neįprastai mažos kainos pagrindimo. Atsakovo teigimu, trečiasis asmuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. S-P-21 pagrindė pasiūlyme nurodytą neįprastai mažą kainą. Atsakovo viešojo pirkimo komisija 2013 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. SD-367 informavo ieškovą, kad įvertinus tiekėjų pasiūlymus, buvo sudaryta pasiūlymų eilė kainų didėjimo tvarka (Nr. 1 Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija - 76 189,41 Lt; Nr. 2 UAB „EKOMETRIJA“ – 89 220 Lt; Nr. 3 UAB „Darnaus vystymosi institutas“ – 111 094,44 Lt), konkursą laimėjusiu pasiūlymu pripažintas Nacionalinės laboratorijos pasiūlymas. Tiekėjas UAB „EKOMETRIJA“, kilus abejonėms dėl pasiūlymų eilės pirmojoje vietoje esančio tiekėjo pasiūlymo atitikimo pirkimo dokumentų nustatytiems reikalavimams, 2013 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. 133 per CVP IS kreipėsi į perkančiąją organizacija, prašydamas susipažinti su trečiojo asmens pasiūlymu. Perkančioji organizacija 2013 m. rugsėjo 10 d. pateikė ieškovui trečiojo asmens pasiūlymą. Ieškovas, nesutikdamas su perkančiosios organizacijos sprendimais dėl pasiūlymų eilės sudarymo ir konkurso laimėtojo nustatymo, 2013 m. rugsėjo 10 d. pateikė perkančiajai organizacijai pretenziją, kurioje nurodė, kad Nacionalinė laboratorija perkančiajai organizacijai pateikė pasiūlymą neįprastai maža kaina, kurios ji negali pagrįsti, ir kad Nacionalinė laboratorija neturi teisės teikti dalies perkančiosios organizacijos perkamų paslaugų. Perkančioji organizacija 2013 m. rugsėjo 27 d. raštu informavo ieškovą, kad išnagrinėjusi UAB „EKOMETRIJA“ pretenziją, nutarė pretenziją atmesti. Nesutikdamas su perkančiosios organizacijos sprendimu atmesti tiekėjo UAB „EKOMETRIJA“ pretenziją, UAB „EKOMETRIJA“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl viešojo pirkimo teisinių santykių. Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas klausimas dėl tiekėjo Nacionalinės laboratorijos, kurio pasiūlymas buvo pripažintas laimėjusiu konkursą, pasiūlymo atitikties konkurso sąlygų 11.7 punkto reikalavimams, perkančiosios organizacijos veiksmų šiuo aspektu teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčas tarp šios bylos šalių kilo ir dėl to, ar perkančioji organizacija tinkamai vertino trečiojo asmens, kaip neįprastai mažos kainos pasiūlymą pateikusio tiekėjo, pateikusio tokios kainos pagrįstumo įrodymus, kaip tai numato VPĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostata.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl tiekėjo Nacionalinės laboratorijos neįprastai mažos pasiūlymo kainos fakto.

Dėl viešųjų pirkimų

Viešųjų pirkimų institutas yra tiek nacionalinės, tiek Europos Bendrijos teisės objektas, todėl, be nacionalinės teisės aktų, jis reguliuojamas ir Europos Bendrijos teisės aktais – direktyvomis. Tačiau Bendrijos teisė nereguliuoja visų viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo aspektų, kai kuriuos palikdama nacionalinei teisei. Viešųjų pirkimų teisinius santykius nacionaliniu lygmeniu reguliuoja bendrieji ir specialieji teisės aktai. Bendrieji teisės aktai – CK ir CPK, specialieji teisės aktai – VPĮ bei kiti viešuosius pirkimus reglamentuojantys teisės aktai. Remiantis VPĮ 3 straipsnio 1, 2 dalimis perkančiajai organizacijai nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų bei kitų įstatymo reikalavimų įgyvendinant pirkimų tikslą – sudaryti viešojo pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai panaudojant lėšas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką aiškinant ir taikant viešųjų pirkimų institutą, yra nurodęs, kad Viešųjų pirkimų įstatymu siekiama skatinti kokybišką prekių ir paslaugų, reikalingų užtikrinti valstybės ir savivaldybių darnią ir tinkamą veiklą, gavimą, skatinti konkurenciją ir rinkos plėtrą, užtikrinti racionalų valstybės biudžeto lėšų naudojimą, garantuoti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus, įgyvendinti priemones, atsižvelgiant į Nacionalinės kovos su korupcija programos tikslus ir uždavinius. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008). Europos Bendrijų Teisingumo Teismas viešojo pirkimo procedūrų koordinavimo Bendrijos lygiu procese išskiria ne tik laisvo prekių, paslaugų judėjimo bei įsisteigimo laisvės apsaugą, bet ir tiekėjų ekonominių interesų apsaugą bei šių tiekėjų tarpusavio konkurencijos skatinimą (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-16/98, Rink. 2000, p. I-8315).

Dėl neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimo įrodymų, taip pat perkančiosios organizacijos pareigos tikrinant ir vertinant pasiūlymo kainos pagrindimą įvykdymo

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad perkančioji organizacija, pažeidė pareigą objektyviai įvertinti trečiojo asmens Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos pasiūlytos kainos pagrįstumą ir realumą, ieškovo pretenzijoje nurodytus faktus bei netinkamai taikė VPĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 40 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai taikė VPĮ 40 straipsnio nuostatas, nes Nacionalinė laboratorija tinkamai pagrindė neįprastai mažą pasiūlyme nurodytą kainą. Apeliantas pažymėjo, kad trečiasis asmuo teikdamas pasiūlymą konkursui taikė individualią kainodaros politiką. Apeliacinis teismas nesutinka su tokiais apelianto argumentais.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir pritaikė teisės normas dėl Nacionalinės laboratorijos atliekamų tyrimų kainų teisinio reglamentavimo, neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimo įrodymų, taip pat perkančiosios organizacijos pareigos tikrinant ir vertinant pasiūlymo kainos pagrindimą įvykdymo.

Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad trečiasis asmuo teikdamas pasiūlymą ir paaiškinimus dėl kainos pagrindimo taikė individualią įstaigos kainodaros politiką ir pateikė tik šiam pirkimui pritaikyti teikiamų paslaugų įkainiai, todėl perkančioji organizacija pasinaudodama jai suteikta diskrecijos teise sprendė, kad trečiasis asmuo pagrindė pasiūlymo kainą ir turi visas galimybes įvykdyti viešojo pirkimo sutartį.

Pažymėtina, kad Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (toliau – Laboratorija) yra Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinė įstaiga. Nacionalinės laboratorijos nuostatų 3 punkte nustatyta, kad Laboratorijos veikla grindžiama inter alia ir Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos nuostatais ir kitais teisės aktais. Sveikatos sistemos įstatymo 7 straipsnyje reglamentuota Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos struktūra, pagal kurio 1 dalį Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą (toliau – LNSS) sudaro ir LNSS vykdomieji subjektai. Pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir Nacionalinės laboratorijos nuostatų 3 punktą Laboratorija yra valstybės ir savivaldybių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinė įstaiga, teikianti sveikatos priežiūros paslaugas. Sveikatos sistemos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, kokias sveikatos priežiūros paslaugas vykdomieji subjektai turi teisę teikti. LNSS vykdomieji subjektai pagal kompetenciją teikia šių rūšių sveikatos priežiūros paslaugas: asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas, už kurias jų gavėjai tiesiogiai nemoka sveikatos priežiūros įstaigoms, o jos apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybės ar savivaldybių biudžetų ar savivaldybių visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšų ir mokamas asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas, už kurias jų gavėjai (juridiniai ir fiziniai asmenys) privalo sumokėti. Šių paslaugų sąrašą, kainas, kainų indeksavimo ir paslaugų teikimo tvarką tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1994 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 373 „Dėl Higieninės ekspertizės, mikrobiologinių, fizikinių ir cheminių, fizikinių veiksnių tyrimų ir kitų medicininių paslaugų įkainių“ su vėlesniais įsakymais padarytais pakeitimais patvirtintas Mokamų visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų ir jų kainų sąrašas (toliau – Kainų sąrašas). Šiame kainų sąraše nustatyta, kad kai įstaiga dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, nurodytiems objektams, atsižvelgiant į teikiamų paslaugų kiekį, įstaigos vadovo sprendimu gali būti taikoma iki 20 procentų nuolaida. Pažymėtina, jog trečiasis asmuo savo oficialiame internetiniame tinklalapyje http://www.nvspl.lt yra nurodęs, jog Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atliekamų tyrimų kainos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-646 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1994 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. 373 „Dėl Higieninės ekspertizės, mikrobiologinių, fizikinių ir cheminių, fizikinių veiksnių tyrimų ir kitų medicininių paslaugų įkainių“ pakeitimo“. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Laboratorija privalėjo taikyti aukščiau nurodytą įsakymą dėl kainų nustatymo teikdama pasiūlymą atsakovo vykdomame pirkime, o perkančioji organizacija pareigą įsitikinti tiekėjo kainos pagrįstumu pagal šio įsakymo ir įsakymu patvirtino Kainų sąrašo nuostatas.

VPĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog perkančioji organizacija pasiūlymą turi atmesti, jeigu: 1) paraišką arba pasiūlymą pateikęs tiekėjas neatitinka pirkimo dokumentuose nustatytų minimalių kvalifikacijos reikalavimų arba perkančiosios organizacijos prašymu nepatikslino pateiktų netikslių ar neišsamių duomenų apie savo kvalifikaciją; 2) pasiūlymas neatitinka pirkimo dokumentuose nustatytų reikalavimų; 3) visų dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos; 4) kitais šio įstatymo 39straipsnio 1 dalyje ir 40 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Pagal VPĮ 40 straipsnio 1 dalį jeigu pateiktame pasiūlyme nurodyta prekių, paslaugų ar darbų kaina yra neįprastai maža, perkančioji organizacija privalo pareikalauti, kad dalyvis pagrįstų siūlomą kainą, o jeigu dalyvis nepateikia tinkamų kainos pagrįstumo įrodymų, pasiūlymą privalo atmesti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę apibrėžti pasiūlyme nurodytos prekių, paslaugų ar darbų neįprastai mažos kainos sąvoką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs nuoseklią neįprastai mažą pasiūlymo kainą ir jos pagrindimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2010; 2012 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2012; kt.). Teismo konstatuota, kad reikalavimas pagrįsti neįprastai mažą pasiūlymo kainą užtikrina rungtyniškumo principo įgyvendinimą, nes, prieš nuspręsdama sudaryti pirkimo sutartį, perkančioji organizacija įpareigojama ne tik raštu paprašyti pateikti kainos pagrįstumo įrodymus, bet ir iš naujo įvertinti tiekėjo pasiūlymą, atsižvelgiant į pateiktus papildomus duomenis. Pagal VPĮ nuostatas ir viešojo pirkimo principus perkančiajai organizacijai nedraudžiama kreiptis kelis kartus į tiekėją, kad jis pateiktų papildomus duomenis, patvirtinančius jo siūlomos kainos pagrįstumą. Rungtyniškumo principas ir tiekėjo apsaugai nuo neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų nustatytos neįprastai mažos kainos procedūros suponuoja ne tik perkančiosios organizacijos pareigą prašyti ir vėliau objektyviai vertinti tiekėjo pateiktus neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimo dokumentus, tačiau, tikintis pasiūlymo pripažinimo pagrįstu, įpareigoja ir tiekėją aktyviai bendradarbiauti su perkančiąja organizacija, vykdyti jos reikalavimus, pateikti visus prašomus paaiškinimus ar dokumentus. Tiekėjas ir perkančioji organizacija turi bendradarbiauti, siekti išsiaiškinti pasiūlymo kainos realumą; šio reikalavimo neatitinka ir rungimosi principą pažeidžia vien formalus šalių susirašinėjimas, neturint tikslo nustatyti kainos pagrįstumą ar įrodyti pasirengimą tinkamai įvykdyti pirkimo sutartį.

Pažymėtina, kad neįprastai maža pasiūlyta kaina savaime nėra kliūtis viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti. Tik tokia neįprastai maža kaina, kurios tiekėjas negali pagrįsti, tai yra įrodyti, kad už pasiūlytą kainą jis galės tinkamai ir laiku įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, sudaro pagrindą perkančiajai organizacijai atmesti tokį tiekėjo pasiūlymą. Atsižvelgiant į tai, taip pat į racionalaus lėšų panaudojimo imperatyvą, perkančioji organizacija pagal VPĮ 40 straipsnį privalo atmesti dalyvio pasiūlymą tik dėl nepagrįstos neįprastai mažos kainos. Nagrinėjamu atveju atsakovas nusprendė, jog trečiasis asmuo pagrindė pasiūlymo neįprastai mažą kainą, todėl jo pasiūlymo neatmetė.

Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas, nustatęs, jog ieškovo pateiktame pasiūlyme nurodyta neįprastai maža kaina, vadovaudamasis VPĮ 40 straipsnio 2 dalimi ir pirkimo dokumentų 46.5 punktu, 2013 m. rugpjūčio 27 d. CVP IS priemonėmis trečiojo asmens paprašė pagrįsti neįprastai mažą pasiūlymo kainą. Nacionalinė laboratorija 2013 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. S-P-21 informavo atsakovą, kad Laboratorija pasiūlė laboratorinių tyrimų kainą, kuri yra apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-646 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1994 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. 373 „Dėl higieninės ekspertizės, mikrobiologinių, fizikinių ir cheminių, fizikinių veiksnių tyrimų ir kitų medicininių paslaugų įkainių“ pakeitimo patvirtintais įkainiais ir remiantis šio įsakymo nuostatomis bei įvertinus pirkime numatytų paslaugų kiekį buvo pritaikyta nuolaida. Atsakovo viešojo pirkimo komisija 2013 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. SD-367 informavo ieškovą, kad įvertinus tiekėjų pasiūlymus, buvo sudaryta pasiūlymų eilė kainų didėjimo tvarka, pirkimą laimėjusiu pasiūlymu pripažintas Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija pasiūlymas, kurio pasiūlymo kaina 76 189,41 Lt. Kaip matyti iš bylos duomenų, Laboratorija pagrįsdama pasiūlymą konkrečių duomenų ir įkainių, taikomų nuolaidų dydžio nenurodė ir šių teiginių perkančiajai organizacijai konstatuoti neįprastai mažos kainos pagrįstumą pakako, nes ji iš karto priėmė sprendimą dėl pasiūlymų eilės sudarymo ir laimėtojo išrinkimo. Taigi, trečiasis asmuo itin formaliai atsakė į perkančiosios organizacijos prašymą pagrįsti neįprastai mažą pasiūlyme nurodytą kainą, nepateikė įstaigos vadovo sprendimu dėl nuolaidų taikymo, o atsakovas nesiaiškino pasiūlymo kainos realumo, neatliko teisės aktų, reglamentuojančių kainas teisinio vertinimo, nevertino įkainių, leidžiančių maksimalias nuolaidas. Kaip žinoma, neįprastai mažos kainos pagrįstumo ir jį patvirtinančių įrodymų įvertinimas yra perkančiosios organizacijos diskrecijos teisė, nes būtent ji turi įvertinti, ar tiekėjo pasiūlyme nurodyta kaina bus pakankama viešojo pirkimo-pardavimo sutarties tinkamam įvykdymui, tačiau perkančioji organizacija visų procedūrų metu privalo vadovautis viešojo pirkimo principais, veikti sąžiningai ir objektyviai, o tai reiškia, kad minėta diskrecijos teisė negali būti neribota, kadangi perkančioji organizacija turi paisyti VPĮ įtvirtintų imperatyvų ir nepiktnaudžiauti šia teise.

Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas nevykdė ne tik VPĮ 40 straipsnyje įtvirtintos pareigos, bet ir įstatymų reglamentuotos bendrosios įrodinėjimo paskirstymo pareigos – nepateikė teismui įrodymų dėl neįprastai mažos kainos pagrindimo pakankamumo, neįrodinėjo, kad viešojo pirkimo komisijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. posėdyje buvo atliktas Nacionalinės laboratorijos pateikto paaiškinimo vertinimas. Byloje nesant duomenų apie Nacionalinės laboratorijos pateikto kainos pagrindimo svarstymą, taip pat nesant duomenų, kad trečiojo asmens kaina buvo vertinta atsižvelgiant į ieškovo kartu su pretenzija pateiktą minimalios kainos pateikimo skaičiavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad perkančioji organizacija kainos pagrindimą vertino formaliai (CPK 178, 185 str.).

Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog perkančiosios organizacijos formalūs veiksmai, kuriais ji iš tikrųjų nesiekia patikrinti tiekėjo, pasiūliusio neįprastai mažą kainą, pasiūlymo rimtumo, pripažintini per se neteisėtais ir pažeidžiančiais viešųjų pirkimų teisiniame reglamentavime įtvirtintas jos pareigas bei viešojo pirkimo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2010). Atsižvelgiant į tai, perkančiosios organizacijos ir tiekėjo rugtyniškas bendradarbiavimas reiškia ne tik formalų šalių susirašinėjimą, bet ir tokio bendradarbiavimo tinkamumą, tiesiogiai nukreiptą į kainos realumą.

Dėl nurodytų nustatytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog perkančioji organizacija, pažeidė pareigą objektyviai įvertinti trečiojo asmens Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos pasiūlytos kainos pagrįstumą ir realumą bei ieškovo pretenzijoje nurodytus faktus bei VPĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 40 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliantas, įrodinėdamas, kad perkančioji organizacija tinkamai vertino trečiojo asmens, kaip neįprastai mažos kainos pasiūlymą pateikusio tiekėjo, pateikusio tokios kainos pagrįstumo įrodymus, kaip tai numato VPĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostata, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniam teismui, kuris yra ir fakto teismas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kilus ginčui teisme dėl neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimo, asmuo, šią kainą siūlęs, turi įrodyti, kad toks pasiūlymas yra pagrįstas, be kita ko, taip pat ir pirkimo komisijai papildomai pateiktais argumentais bei įrodymais, o taip pat, kad jis bus pajėgus įvykdyti savo įsipareigojimus. Tuo tarpu perkančioji organizacija, įvertinusi, kad tiekėjas pagrindė savo pasiūlyme nurodytą kainą, turi įrodyti, kad nepažeidė pareigos objektyviai įvertinti tiekėjo pasiūlytos kainos pagrįstumo ir realumo. Teismas šalių argumentus ir pateiktus įrodymus privalo vertinti visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, atsižvelgdamas į įrodymų tikėtinumo principą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino visus esminius tiek ieškovo, tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens pateiktus argumentus, ir juos teisingai ir tinkamai įvertino, todėl atmetami apeliacinio skundo argumentai, jog neįprastai mažos kainos įrodinėjimo našta skundžiamu teismo sprendimu perkelta atsakovui (CPK 178 str., 185 str.).

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantas Alytaus rajono savivaldybės įmonė „Simno komunalininkas“ skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, nesilaikė CPK 423⁸ straipsnyje numatytos aktyvumo pareigos, tinkamai nemotyvavo sprendimu padarytų išvadų dėl atsakovo ir trečiojo asmens argumentų atmetimo; teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi tik ieškovo nurodytais argumentais, laikydamas juos a priori teisingais.

Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nepagrįsti apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus bylos įrodymus, pažeidus materialinės ir procesinės teisės normas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, negalima teigti, jog bylos įrodymai pirmosios instancijos teismo įvertinti netinkamai ar pažeistos tam tikros teisės normos ir tai sudarytų objektyvų procesinį pagrindą priimti kitokį sprendimą.

Dėl Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros institucijos pasiūlymo atitikimo supaprastinto atviro konkurso sąlygų 11.7 punkto reikalavimams

Apelianto teigimu, Nacionalinės laboratorijos pasiūlymas atitiko pirkimo sąlygų 11.7 punkte nustatytus reikalavimus, nes trečiojo asmens pateiktas akreditavimo pažymėjimas ir paaiškinimai patvirtina, kad Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija turi teisę atlikti stacionarių oro taršos šaltinių išmetamų į aplinką teršalų ir teršalų aplinkos elementuose tyrimus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas trečiojo asmens pateikto Vokietijos akreditavimo tarnybos DAkkS išduoto akreditavimo pažymėjimo Nr. D-PL-14466-01-00 suteikiamų įgalinimų apimtį, nepagrįstai jo turinį aiškino pagal Lietuvos Respublikos teisės normų nuostatas, nes akreditavimo pažymėjimas išduotas ne Lietuvoje, todėl jo suteikiamų įgalinimų turinys aiškintinas pagal tokių akreditavimo pažymėjimų išdavimą ir turinį reglamentuojančias užsienio teisės normas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad trečiojo asmens kvalifikacija neatitinka pirkimo dokumentų 11.7 punkte nurodyto kvalifikacinio reikalavimo, nes šiai įstaigai išduotas akreditavimo pažymėjimas nesuteikia teisės atlikti stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių kontrolės tyrimų, jai suteikta teisė atlikti tik darbovietės, aplinkos ir gyvenamųjų namų oro tyrimus, tad perkančioji organizacija pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 39 straipsnio 1 ir 4 dalies punktų nuostatas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su trečiojo asmens pasiūlymo vertinimu kaip neatitinkančiu pirkimo sąlygų 11.7 punkte nustatyto reikalavimo tiekėjo kvalifikacijai, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, tinkamai sprendė dėl trečiojo asmens kvalifikacijos.

VPĮ 32 straipsnio 1 dalis nustato, kad perkančioji organizacija privalo išsiaiškinti ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas, todėl ji turi teisę skelbime apie pirkimą ar kituose pirkimo dokumentuose nustatyti minimalius kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos (teisės verstis atitinkama veikla, finansinio, ekonominio ir techninio pajėgumo) reikalavimus ir pareikalauti, kad kandidatai ar dalyviai pateiktų pirkimo dokumentuose nurodytą informaciją ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Tiekėjo kvalifikacija yra suprantama kaip jo (tiekėjo) pajėgumas ir pasiruošimas tinkamai įvykdyti ketinamus prisiimti įsipareigojimus pagal viešojo pirkimo sutartį. Taigi, kvalifikacija – objektyvi kategorija (juridinis faktas), kuri žymi tam tikrų praeities ar dabarties faktų egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011; 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2011).

Kvalifikaciją pagrindžiančio dokumento nepateikimas, nepaneigia kvalifikacijos kaip tam tikro juridinio fakto ar aplinkybių buvimo, jei jie iš tiesų egzistuoja. Tiekėjų kvalifikaciją pagrindžiantys dokumentai – tik juridinio fakto patvirtinimo šaltinis, todėl ne konkretūs dokumentai, kaip tokie, lemia kvalifikacijos turėjimą. Reikalavimas pateikti atitinkamą kvalifikaciją pagrindžiantį dokumentą yra ne kvalifikacijos, o jo pagrindimo reikalavimas. Taigi toks reikalavimas yra išvestinis ir svarbus tik tiek, kiek jis padeda perkančiajai organizacijai patikrinti ir įsitikinti tiekėjų kvalifikacijos atitiktimi pirkimo sąlygose keliamiems reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2012).

Kaip minėta, perkančioji organizacija vykdomu viešuoju pirkimu be išleidžiamų nuotekų, paviršinio vandens siekia įsigyti ir stacionarių oro taršos šaltinių kontrolės vykdymo paslaugas pagal Alytaus RAAD patvirtintą aplinkos monitoringo programą. Pirkimo dokumentų 1 priede perkančioji organizacija nurodė perkamus tyrimus, t.y. nustatė konkrečius reikalavimus pirkimo objektui. Pagal pirkimo dokumentų 1 priedo 2 lentelę perkančioji organizacija nurodė, kad perka stacionarių oro taršos šaltinių kontrolės paslaugas. Teikdami šias paslaugas tiekėjai Simno katilinėje turės atlikti kontroliuojamų teršalų tyrimus (pirkimo dokumentų 1 priedo 2 lentelės 1-3 p.). Pirkimo sąlygų III skyriuje „Tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai“ nustatyta, kokius minimalius kvalifikacinius reikalavimus tiekėjas, pageidaujantis dalyvauti pirkime, turi atitikti ir pateikti lentelėje nurodytus kvalifikacinius reikalavimus įrodančius dokumentus. Pagal lentelės 11.7 punktą tiekėjas turi turėti teisę verstis ta veikla, kuri reikalinga pirkimo sutarčiai įvykdyti. Kvalifikacijos reikalavimus įrodantys dokumentai: tiekėjo įstatai, kiti dokumentai (leidimai, licenzijos), patvirtinantys tiekėjo teisę verstis atitinkama veikla arba atitinkamos užsienio šalies institucijos (profesinių ar veiklos tvarkytojų, valstybės įgaliotų institucijų pažymas, kaip yra nustatyta toje valstybėje, kurioje tiekėjas registruotas) išduotas dokumentas ar priesaikos deklaracija, liudijanti tiekėjo teisę verstis atitinkama veikla. Taigi, perkančioji organizacija tiekėjams suteikė teisę pateikti visus dokumentus, kurie objektyviai pagrindžia, jog tiekėjas atitinką šį pirkimo sąlygų reikalavimą.

Perkančioji organizacija, gavusi ieškovo pretenziją, pareikalavo iš tiekėjo Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos papildomų duomenų dėl jos pajėgumo suteikti pirkimu siekiamas įsigyti paslaugas. Trečiasis asmuo 2013 m. rugsėjo 19 ir 2013 m. rugsėjo 25 d. raštais informavo perkančiąją organizaciją, kad vietoje leidimo atlikti taršos šaltinių išmetamų į aplinką tešalų ir teršalų aplinkos elementuose matavimus ir tyrimus ji turi Europos akreditacijos organizacijai priklausančios Vokietijos kreditavimo tarnybos DAkkS (sertifikato numeris D-PL-14466-01-00) išduotą akreditavimo pažymėjimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, perkančioji organizacija, gavusi šį pranešimą, pripažino ieškovo pretenziją nepagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovui pateikus perkančiajai organizacijai duomenis, keliančius abejones dėl Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos kvalifikacijos atitikties pirkimo dokumentų reikalavimams, atsakovas elgėsi labai formaliai, neaiškino ieškovo pretenzijoje pateiktų teiginių, oro tyrimų, kuriuos turi teisę atlikti pagal turimą akreditaciją trečiasis asmuo ir stacionarių oro taršos šaltinių tyrimų, kuriuos perka perkančioji organizaciją, sąvokų, jų panašumų/skirtumų, taikymo metodų, nes tyrimo objektų ir metodų skirtumai nulemia, jog tas pats subjektas gali atlikti vienus tyrimus, o kitų tyrimų atlikti neturi akreditacijos.

Bylos medžiaga patvirtina, kad trečiasis asmuo kartu su pasiūlymu pateikė Europos akreditacijos organizacijai priklausančios Vokietijos kreditavimo tarnybos DAkkS (sertifikato numeris D-PL-14466-01-00) išduotą akreditavimo pažymėjimą, pagal kurį Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, remiantis standarto DIN EN ISO/IEC 17025:2005 reikalavimais, yra kompetentinga atlikti darbovietės, aplinkos ir gyvenamųjų patalpų oro tyrimus. Taigi, nagrinėjamu atveju reikšminga nustatyti, ar šis akreditavimo pažymėjimas suteikia teisę trečiajam asmeniui atlikti stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių kontrolės tyrimus ir ar perkančioji organizacija ėmėsi objektyvių veiksmų, kad įsitikintu tiekėjo pajėgumu įvykdyti viešojo pirkimo sutartį.

Ginčo tarp šalių dėl šio akreditavimo pažymėjimo galiojimo ir atitikimo jį išduotos šalies teisės aktų reikalavimams, nėra. Dėl nurodyto apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas trečiojo asmens pateikto Vokietijos akreditavimo tarnybos DAkkS išduoto akreditavimo pažymėjimo Nr. D-PL-14466-01-00 suteikiamų įgalinimų apimtį, nepagrįstai jo turinį aiškino pagal Lietuvos Respublikos teisės normų nuostatas, nes akreditavimo pažymėjimas išduotas ne Lietuvoje, todėl jo suteikiamų įgalinimų turinys aiškintinas pagal tokių akreditavimo pažymėjimų išdavimą ir turinį reglamentuojančias užsienio teisės normas, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į pirkimo objektą bei kitų teisės aktų subsidiarų taikymą VPĮ atžvilgiu, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl trečiojo asmens kvalifikacijos atitikties pirkimo sąlygų reikalavimams, pagrįstai aiškino ir pritaikė teisės aktus, reglamentuojančius oro tyrimų, stacionarių oro taršos šaltinių sąvokas, jų taikymo metodus. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti oro tyrimų ir stacionarių taršos šaltinių tyrimų objektų skirtumus tinkamai aiškino Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo nuostatas bei 2009 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-546 „Dėl ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatų punktus. Šiuose teisės aktuose įtvirtintos oro tyrimų ir stacionarių taršos šaltinių sampratos. Lietuvos Respublikos oro apsaugos įstatymo 2 straipsnyje reglamentuotos pagrindinės šio įstatymo sąvokos, kurių 9 ir 10 dalyse nustatyta, kad stacionarus taršos šaltinis – taršos šaltinis, esantis nekintamoje buvimo vietoje, iš kurio teršalai patenka į aplinkos orą. Dėl nurodyto sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkos oro tyrimai ir stacionarių taršos šaltinių tyrimai objektyviai negali būti laikomi lygiaverčiais ar tapačiais.

Pirmosios instancijos teismas, tirdamas oro tyrimų ir taršos šaltinių tyrimų metodų skirtumus, aiškino 2013 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymą Nr. D1-244 „Dėl išmetamų teršalų iš kurą deginančių įrenginių normos LAND 43-2013 patvirtinimo, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos 1998 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. 69 „Dėl aplinkos apsaugos normatyvinių dokumentų patvirtinimo“, Aplinkos apsaugos agentūros 2013 m. liepos 10 d. Laboratorijų, turinčių leidimą atlikti taršos šaltinių išmetamų į aplinką teršalų ir teršalų aplinkos elementuose matavimus ir tyrimus, sąrašą ir pagrįstai nustatė, jog oro tyrimų bei stacionarių taršos šaltinių tyrimų metodai yra skirtingi. Pažymėtina, kad Aplinkos apsaugos agentūros pateikiamame Laboratorijų, turinčių leidimą atlikti taršos šaltinių išmetamų į aplinką teršalų ir teršalų aplinkos elementuose matavimus ir tyrimus, sąraše nurodyta, kad ieškovas turi teisę atlikti tiek aplinkos oro tyrimus, tiek stacionarių taršos šaltinių į aplinkos orą išmetamų teršalų tyrimus, kai tuo tarpu, Nacionalinė visuomenės sveikatos laboratorija turi teisę atlikti tik aplinkos oro tyrimus (I t., b.l. 155, 164). Dėl nurodytų nustatytų aplinkybių ir atsižvelgusi į Europos akreditacijos organizacijai priklausančios akreditavimo įstaigos išduoto akreditavimo pažymėjimo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad Nacionalinė visuomenės sveikatos laboratorijai išduotas akreditavimo pažymėjimas nesuteikia teisės atlikti stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių kontrolės tyrimų, jai suteikta teisė atlikti tik darbovietės, aplinkos ir gyvenamųjų namų oro tyrimus.

Dėl nurodytų nustatytų aplinkybių bei padarytų išvadų teisėjų kolegija sprendžia, jog perkančioji organizacija neteisingai įvertino ieškovo pasiūlymą, pateiktus dokumentus bei nepagrįstai sprendė, jog ieškovo pasiūlymas atitinka pirkimo sąlygų 11.7 punkte nustatytus kvalifikacijos reikalavimus. Byloje esančių duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija tinkamai nepagrindė ir, atsakovui prašant, nepatikslino duomenų, jog atitiko tiekėjui keliamus kvalifikacijos reikalavimus, numatytus pirkimo sąlygų 11.7 punkte bei detalizuotus pirkimo dokumentų 1 priedo 2 lentelę 1-3 punktuose. Įrodymų, jog Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija atitiko kvalifikacijos reikalavimus pagal pirkimo sąlygų 11.7 punktą, byloje nėra. Tokių įrodymų nepateikta ir su apeliaciniu skundu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos, todėl atmesdamas ieškinį priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliaciniam teismui apeliantas Alytaus rajono savivaldybės įmonė „Simno komunalininkas“ pateikė prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo 1 210 Lt sumai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliantui nepriteistinas (CPK 98 str. 1 d.).

Apeliaciniam teismui ieškovas UAB „EKOMETRIJA“ pateikė prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo ir jį pagrindžiančius įrodymus 8 131,20 Lt sumai.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,5 koeficientas. Ieškovo prašomos priteisti 8 131,20 Lt bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą viršija minėtą koeficientą. Kita vertus, teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Rekomendacijų 11 p.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą pobūdį bei galimas laiko sąnaudas, būtinas tokiam atsiliepimui parengti, sprendžia, jog ieškovui iš atsakovo priteistina 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „EKOMETRIJA“ (juridinio asmens kodas 123472655) iš atsakovo Alytaus rajono savivaldybės įmonės „Simno komunalininkas“ (kodas 153720195) 2 000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.