Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vakarų dagvis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vakarų dagvis“ ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvoje veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė „Citadele“ bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilęs ginčas dėl draudimo išmokos priteisimo. Byloje nustatyta, kad pagal 2014-05-26 įmonių turto draudimo sutartį, įformintą polisu Nr. IT 034635 (toliau – ir ginčo sutartis), ieškovei (apeliantei) priklausantis pastatas – sandėlis ir jame esantys gamybiniai įrengimai, metalo ir skardos atsargos bei kiti įrengimai buvo apdrausti atsakovo draudimo bendrovėje įmonių turto draudimu nuo įvairių rizikų, įskaitant ir ugnį. Ši sutartis buvo 2013-05-24 šalių sudarytos įmonių turto draudimo sutarties ĮT 022771, kuri galiojo iki 2014-05-23, 24:00 val., tačiau joje buvo aptarta galimybė, draudėjai ir draudikui susitarus, draudimo santykius, įvertinus riziką, tęsti iki 2019-07-28, atnaujinimas. Ginčo sutartyje taip pat yra įrašyta analogiška nuostata dėl draudimo santykių (draudimo poliso) tęsimo iki 2019-07-28.Ieškovei priklausantis apdraustas turtas buvo įkeistas trečiajam asmeniui AB ,,Citadele“ bankui prievolių pagal kreditavimo sutartis įvykdymui užtikrinti. 2014-10-22 kilusio gaisro metu ieškovei priklausantis apdraustas turtas (išskyrus metalo ir skardos atsargas) sudegė. 2015-01-09 sprendimu atsakovas (draudikas) atsisakė išmokėti draudimo išmoką draudėjai (apeliantei), įvardindamas tokias priežastis: ieškovė neatskleidė informacijos, turinčios esminę reikšmę draudimo sutarčiai sudaryti (t. y. kad draudžiamame sandėlyje bus vykdomi gamybos darbai ir darbai su ugnimi); ieškovė nesilaikė priešgaisrinio saugumo reikalavimų, įtvirtintų Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 178 punkte ir Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų 85 punkte. Apeliaciniame skunde ieškovė įrodinėja, jog nei vieno iš šių pagrindų atsisakyti mokėti draudimo išmoką šiuo atveju nebuvo, o priešingą išvadą padaręs pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino abiejų draudimo teisinių santykių šalių elgesį bei veiksmus. Nesutikti su tokia ieškovės pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl informacijos apie draudžiamame objekte vykdomą veiklą nesuteikimo

Draudėjo pareiga atskleisti informaciją draudikui apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui, reglamentuojama CK 6.993 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį esminėmis aplinkybėmis pripažįstamos tos aplinkybės, kurios yra nurodytos standartinėse draudimo sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją. Informacija apie draudimo vietoje vykdomą veiklą pagal taisyklių specialiųjų sąlygų 1.2.1 punktą laikoma esmine aplinkybe. Pagrindinis atsakovo argumentas, kuris, jo nuomone, patvirtina, kad ieškovė neatskleidė atsakovui informacijos (nuslėpė ją) apie sandėlyje vykdomą veiklą, yra tas, kad 2014-05-26 įmonių turto draudimo poliso grafoje ,,Draudėjo veikla draudimo vietoje“ yra nurodyta ,,Sandėliavimas. Vidutinio degumo prekių sandėliavimas (plataus vartojimo prekių, technikos ir pan.)“, o informacija apie gamybos darbus ir darbus su ugnimi draudimo polise neįrašyta. Tačiau, viena vertus, draudimo sutarčiai sudaryti reikalingos informacijos surinkimu ir kartu draudimo rizikos įvertinimu turi pasirūpinti pats draudikas (jo atstovas) (Draudimo įstatymo, 2013-12-19 įstatymu Nr. XII-722 patvirtinta jo redakcija, 93 str., CK 6.994 str.), kuris, kaip parengęs šį dokumentą subjektas, turi prisiimti atsakomybę ir už sutarties turinį (CK 6.193 str. 4 d.). Antra vertus, byloje surinkti įrodymai paneigia atsakovo atsikirtimus, kad ieškovė jam nebuvo atskleidusi (nuslėpusi) apdraustame sandėlyje vykdomos savo gamybinės veiklos bei darbų pobūdžio ir todėl jai kyla tokie padariniai, kaip atsisakymas išmokėti draudimo išmoką. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Draudimo įstatymo 95 straipsnio 7 dalį, pats draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Nagrinėjamoje byloje atsakovas iš esmės nusišalino nuo jam tenkančios įrodinėjimo pareigos ir duomenų apie šalių ikisutartinius santykius (derybas) dėl sutarties sudarymo, jos sąlygų nustatymo, informacijos apie draudimo objektą rinkimo, įskaitytinai ir apie savo paties veiksmus, kuri būtų reikšminga draudimo rizikai įvertinti, į bylą neteikė, vien tvirtindamas, kad ieškovė informacijos apie draudimo objekte vykdomą gamybinę veiklą nėra pateikusi, o draudikas (jo atstovas) jos nėra gavęs ir elektroniniuose laiškuose, arba kritikuodamas ieškovės pateiktus įrodymus (elektroninius laiškus) jų patikimumo aspektu ir tvirtindamas tokių laiškų negavęs / susirašinėjimo dėl šios sutarties neturintis. Tuo tarpu ieškovė, siekdama pagrįsti tinkamą savo elgesį, sudarant ginčo sutartį, įrodinėjo, kad visą informaciją apie draudžiamą objektą, įskaitant ir jame vykdomą veiklą, ji suteikė trečiajam asmeniui (kuris pagal kredito sutarties sąlygas draudimo sutartyje turi būti nurodytas naudos gavėju), ir kurio atstovai bendravo su atsakovo atstovais. Šias ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtina trečiojo asmens atstovo ir atsakovo darbuotojos L. M. elektroninis susirašinėjimas. Iš byloje pateiktų elektroninių laiškų matyti, kad 2013-05-17 trečiojo asmens atstovas kreipėsi į atsakovo darbuotoją L. M. su užklausa dėl sandėlio ir kitų kilnojamųjų daiktų draudimo, nurodydamas, kad įmonės (t. y. ieškovės) veikla – metalo apdirbimas, darbai bus atliekami metaliniame angare (sumuštinio tipo). Aplinkybę, kad buvo kreiptasi dėl to paties sandėlio, kuris apdraustas 2014-05-26 draudimo polisu, patvirtina tas pats sandėlio unikalus numeris, nurodytas tiek 2013-05-17 elektoriniame laiške, tiek ir 2014-05-26 draudimo polise (Nr. 2197-7006-0075). Į šį užklausimą atsakovo darbuotoja pateikė pasiūlymą, nurodydama, kad pastato draudimas – 635 000 Lt, frančizė – 1 000 Lt, įmoka metams – 508 Lt. Kaip matyti iš 2013-05-24 draudimo poliso, būtent tokiomis sąlygomis buvo sudaryta ir pradinė draudimo sutartis dėl tų pačių objektų draudimo apsaugos. Bylos duomenys leidžia įsitikinti, kad 2013-05-17 elektroninis laiškas atsakovo darbuotojai L. M. buvo išsiųstas, į jį minėta atsakovo darbuotoja atsakė 2013-05-21 laišku. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokio susirašinėjimo buvimu ir informacijos apie draudimo objekte vykdomos veiklos rūšį pateikimu, nepaisant fakto, jog atsakovas tvirtina nežinantis apie tokį susirašinėjimą (CPK 185 str.). Atmestini kaip nepagrįsti ir atsakovo argumentai, kad laiško turinys abejotinas, nes laiško siuntėjas nurodytas citadele@draudimas.lt, o laišką pasirašantis asmuo – UADBB Balto link darbuotoja N. S.. Kaip matyti iš UADBB Balto link 2017-09-18 rašto, kurį, siekdama pašalinti abejones dėl susirašinėjimo, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimo į bylą pateikė ieškovė, UADBB Balto link teikia tarpininkavimo paslaugas AB ,,Citadele“ bankui ir administruoja nurodytą pašto dėžutę. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad elektroniniai laiškai, juolab jeigu juose pateiktą informaciją patvirtina ir kiti byloje pateikti įrodymai, yra tinkama įrodinėjimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis Nr. 3K-3-23/2012; 2013-12-17 nutartis Nr. 3K-3-676/2013). Šiuo atveju tai, kad ieškovė nenuslėpė informacijos apie sandėlyje vykdomą veiklą, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – 2013-05-03 ir 2013-10-23 vertinamo turto (sandėlio) apžiūros aktai (teismo ekspertizės akto priedai). Sandėlis buvo apžiūrėtas ir šie aktai surašyti turto vertinimo įmonės UAB ,,Verslavita“ siekiant nustatyti sandėlio, įkeičiamo trečiajam asmeniui, vertę. 2013-05-03 turto apžiūros akte nurodyta, kad sandėlio pagrindinė tikslinė paskirtis yra sandėliavimo (kadangi tokia daikto pagrindinė tikslinė paskirtis nurodyta VĮ Registrų centre), o grafoje ,,funkcionalumas“ įrašyta, kad galimas patalpų alternatyvus panaudojimas. 2013-10-23 turto apžiūros akte taip pat nurodyta, kad pagrindinė tikslinė paskirtis – sandėliavimo, o grafoje ,,esamas panaudojimas“ įrašyta, kad šiuo metu patalpos naudojamos gamybai ir sandėliavimui. Šie sandėlio apžiūros aktai patvirtina, jog ieškovė neslėpė informacijos apie tai, kad sandėlyje vykdoma ne tik sandėliavimo, bet ir gamybos veikla. Ši informacija buvo atskleista trečiajam asmeniui, be kita ko, suinteresuotam draudimo sutarties sudarymu, kas taip pat patvirtina faktą, kad ieškovė neslėpė šios informacijos ir nuo draudiko (atsakovo). Be to, atsakovas, būdamas protingas ir apdairus verslininkas, ne tik galėjo, bet ir turėjo sužinoti apie pagrindinę ieškovės vykdomą veiklą (gamybos, o ne sandėliavimo veiklą) ne tik iš aptarto susirašinėjimo ar iš viešosios informacijos, ką pagrįstai akcentavo ieškovė, bet ir iš draudžiamo turto sąrašo ir jo naudojimo paskirties. Draudikui neturėtų kilti abejonių, kad visiškai nauji (2013 metų gamybos), skirtingos paskirties ir po vieną ar kelis vienetus įrenginiai bei įranga – įvairios staklės, pjovimo ir suvirinimo aparatai, skirti metalo apdirbimui, prekių atsargos (metalas, skarda) yra būtent gamybos priemonės, jos neskirtos saugojimui ar sandėliavimui, juolab kad ginčo sutarties liudijimo Nr. IT 034635 grafoje „Papildomai pateikta informacija apie riziką“ užfiksuota, kad pastatas nuolat eksploatuojamas (daugiau kaip 9 mėnesius), o kartu su įmonių turto draudimu buvo apdrausta ir specializuota statybinė technika – krautuvas ir krovininis automobilis, pažymint, kad ne darbo metu technika nesaugojama ir kad ji nenuomojama (polisas Nr. ST 0004581). Taigi labiau tikėtina, kad sandėliavimo veikla ginčo sutarties liudijime Nr. IT 034635 atsakovo (jo atstovo) buvo įrašyta vien iš registro duomenų apie apdrausto pastato paskirtį, nesiekiant tokios informacijos patikrinti jokiomis kitomis priemonėmis. Būtent tokią išvadą suponuoja ir atsakovo atsikirtimų argumentai, kad ieškovė turėjusi įregistruoti pakeistą sandėlio paskirtį viešame registre. Ši išvada kartu reiškia, kad apie vykdomą draudėjos veikla atsakovei buvo arba turėjo būti žinoma, bet tokia informacija nebuvo atsakovei aktuali prieš apsisprendžiant, ar atnaujinti nuo 2013-05-24 susiklosčiusius pagal draudimo polisą Nr. ĮT 022771 draudimo santykius. Be to, nors aptartas elektroninis susirašinėjimas vyko prieš metus iki ginčo sutarties pasirašymo (2014-05-26), ši aplinkybė savaime nepaneigia atsakovo žinojimo (turėjimo žinoti) apie apdraustame sandėlyje vykdomas veiklas ir pasirašant atnaujintą sutartį, nes šalis siejo tęstiniai įmonių turto draudimo ir specializuotos technikos draudimo teisiniai santykiai nuo 2013-05-24 (2013-05-24 draudimo polisai Nr. ĮT 022771 ir Nr. ST0001686). Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad ieškovės vykdoma veikla, lyginant su 2013 metais, kai buvo sudaryta pradinė sutartis, galėjo būti ir pasikeitusi, o apie tai, sutartinius santykius atnaujinant, nepranešta nėra pagrįsti, nes naujoje sutartyje aiškiai įvardijama, kad pastatas jau daugiau kaip 9 mėnesius naudojamas ieškovės veikloje. Kaip matyti iš pirmojo draudimo liudijimo / poliso formos, joje nebuvo grafos apie vykdomą veiklą draudimo vietoje, atitinkamai, ir informacija apie sandėlyje vykdomą veiklą, kuri draudikui neabejotinai buvo atskleista, 2013-05-24 polise nebuvo įrašyta. Teisėjų kolegija jau pasisakė, kad 2013-05-24 draudimo polise buvo įtvirtinta galimybė šalių susitarimu draudimo santykius tęsti iki 2019-07-28. Pasibaigus 2013-05-24 draudimo poliso galiojimui, po dviejų dienų buvo sudarytas naujas, 2014-05-26 draudimo polisas, kuriuo šalys susitarė dėl to paties sandėlio draudimo, ta pačia draudimo suma, nuo tų pačių rizikų, kaip ir 2013-05-24 draudimo polise. Tokiu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad de facto (faktiškai) šalys atnaujino draudimo sutartį tomis pačiomis sąlygomis, kurios, lyginant su pirmesnės sutarties sudarymu, nebuvo pasikeitusios, o draudėjo veiklos draudimo vietoje antrojoje sutartyje įrašymą lėmė vien pasikeitusi draudimo liudijimo forma, tikėtina, kad dėl ,,BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje 2013-07-02 valdybos nutarimu Nr. N-32 (t. y. po 2013-05-24 sutarties pasirašymo) patvirtintos BTA Įmonių turto draudimo (ITD) instrukcijos įsigaliojimo (toliau – ir instrukcija). Draudimo poliso formą nustato ir jį užpildo draudikas, todėl jei atsakovo darbuotojai neįtraukė jiems pateiktos informacijos į draudimo polisą, atsakomybė už tai negali tekti ieškovei. Sprendžiant dėl informavimo pareigos tinkamo įvykdymo pažymėtina ir tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką informavimo pareiga pagal įstatymą nustatyta abiem sutarties šalims – ir draudikui, ir draudėjui. Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, ne tik turi įvertinti draudėjo pateiktą informaciją, bet ir pats reikalauti pateikti ar rinkti, jo nuomone, trūkstamą informaciją apie draudėją tokios apimties ir tokiu būdu, kad draudiko suklydimo dėl draudžiamojo įvykio tikimybė būtų kuo mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-16 nutartis Nr. 3K-3-116/2013; 2017-06-22 nutartis Nr. e3K-3-284-701/2017). Tais atvejais, kai pagal draudimo sutartį naudos gavėjas yra ne draudėjas, draudikas, būdamas draudimo srities profesionalas, žinodamas, kokia informacija pageidaujamai sudaryti draudimo sutarčiai būtų reikšminga, turėtų siekti ją gauti iš visų sutarties sudarymu suinteresuotų asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-31 nutartis Nr. 3K-3-16/2011). Šiame kontekste taip pat itin aktualios yra atsakovo instrukcijoje nustatytos pardavimo darbuotojo, teikiančio draudimo pasiūlymus ir sudarančio su draudėju draudimo sutartis (instrukcijos 6.1 p.) pareigos: pareiga prieš sudarant sutartį išsiaiškinti draudėjo poreikius, įskaitant pareigą surinkti informaciją apie norimo drausti turto apsaugą, pareiga apžiūrėti objektą, surinkti kitą informaciją apie draudžiamą turtą – pastatų, įrengimų būklę, jų paskirtį, atsargų sandėliavimo sąlygas, taip pat išsiaiškinti, kokia veikla vykdoma patalpose, įvertinti priešgaisrinę ir turto apsaugą, išsiaiškinti, ar neatliekami statybos, rekonstrukcijos ir remonto darbai, nufotografuoti objektą ir t. t., nes visa tai apima rizikos vertinimą (instrukcijos 6.2., 7.1.-7.3., 7.7. punktai). Atnaujinant sutartį pareiga įvertinti, ar draudimo rizika nepasikeitė, taip pat išlieka (instrukcijos 7.6.2. p.). Teisėjų kolegija negali palyginti, kaip buvo sureguliuotas rizikos vertinimo procesas iki minėtos instrukcijos patvirtinimo ir palyginti tvarkas abiejų draudimo sutarčių sudarymo metu, kadangi atsakovas tokių duomenų neteikė. Dar daugiau, ir aptariamą instrukciją, kuria jis pats bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu grindė savo atsikirtimus į ieškinį, t. y. kad pagal šią instrukciją ieškovės vykdoma veikla priskiriama padidintos rizikos klasei (D rizikos klasei; 4.1.4. p.), todėl jei atsakovas būtų šią informaciją žinojęs, draudimo sutartis net nebūtų sudaryta, atsakovas pateikė prie bylos medžiagos tik apeliacinės instancijos teismui pareikalavus. Šia instrukcija, be kita ko, rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas sprendime, padaręs išvadą dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo, nors šis atsakovo vidaus dokumentas nėra viešai skelbiamas (tokią aplinkybę atsakovo atstovai pripažino apeliacinės instancijos teismo posėdyje), taigi teismui nepasiekiamas. Vadinasi, priešingai nei tvirtina atsakovas ieškovė, siekdama sudaryti draudimo sutartį, nenuslėpė nuo draudiko informacijos apie sandėlyje vykdomą savo veiklą. 2013-05-17 elektroniniu laišku atsakovo darbuotojai buvo tiesiogiai nurodyta, kad ieškovės veikla – metalo apdirbimas, o 2014-05-26 draudimo polisu buvo draudžiamas ne tik pats sandėlis, bet, minėta, ir gamybiniai įrenginiai, kurių pobūdis (pjovimo aparatai, suvirinimo pusautomačiai, pjovimo, gręžimo staklės ir kt.) atsakovui, kaip draudimo srities profesionalui, turėjo sudaryti pakankamą pagrindą spręsti, jog sandėlyje gali būti vykdoma gamybos veikla. Tačiau atsakovas, net ir gavęs tokius duomenis, jokios papildomos informacijos iš ieškovės ar trečiojo asmens nereikalavo, pats jos nerinko Įmonių turto draudimo instrukcijoje, patvirtintoje ,,BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje 2013-07-02 valdybos nutarimu Nr. N-32, nustatyta tvarka ir apdraudžiamo turto net neapžiūrėjo. Nors apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu atsakovo atstovė teigė, kad turtas buvo apžiūrėtas, tačiau tą akivaizdžiai paneigia draudimo polise vien iš įrašų viešajame registre įrašyti duomenys apie draudžiamame sandėlyje vykdomos veiklos pobūdį bei informacija apie patį sandėlį (plytos, blokeliai, gelžbetoniai). Kaip matyti iš šio statinio apžiūros aktų bei nuotraukų (ekspertizės akto priedai), šis sandėlis nebuvo pastatytas nei iš plytų, nei iš blokelių. Neįvykdžius pareigos išsiaiškinti visą jam reikšmingą informaciją ir nuspręsti, ar apsiima riziką apdrausti ieškovės sandėlį bei kitą turtą įmonės turto draudimu, draudiko (atsakovo) atsisakymas dėl šios priežasties išmokėti pagal sutartį priklausančią ieškovei draudimo išmoką pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu.

Dėl priešgaisrinio saugumo reikalavimų pažeidimo

Draudimo įstatymo redakcijoje, galiojusioje 2014-05-26 draudimo poliso sudarymo metu, įtvirtinta, kad turto draudimo sutartyje galima nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, jei draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo. Šie atvejai privalo būti aptarti individualiai (DĮ 103 str.). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-03-08 nutartis Nr. e3K-3-117-686/2017). Nagrinėjamu atveju draudimo taisyklių, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis (CK 6.992 str.), 12.1.2.2 punkte nustatyta, kad jeigu draudėjas akivaizdžiai nepaisė saugumo reikalavimų, nurodytų specialiųjų sąlygų 8 skirsnyje, tai draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba atsisakyti ją mokėti. Draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 8.1.2 punkte įtvirtinta draudėjo pareiga laikytis priešgaisrinėse taisyklėse ir kituose priešgaisrinę saugą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatytų reikalavimų. Byloje esantys įrodymai – UAB ,,Gaisriniai tyrimai“ specialistų išvada ir 2014-10-23 Klaipėdos apskrities PGV VPPS vyresniosios inspektorės S. K. B. tarnybinis pranešimas – patvirtina, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis yra neatsargus elgesys atliekant ugnies darbus. 2014-10-23 Klaipėdos apskrities PGV VPPS tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, jog tikėtina, kad gaisras kilo atliekant suvirinimo darbus, nukritus kibirkščiai –(ims) ant degių medžiagų (vidinės angaro sienos apšiltinimo medžiagos, prailgintuvo laido (-ų), dulkių ant grindų ir pan.). Dėl nustatytos gaisro kilimo priežasties ginčo byloje nekilo, tyčinio padegimo faktas byloje taip pat nebuvo įrodinėjamas. UAB ,,Gaisriniai tyrimai“ specialistai, atsakydami į klausimą, ar nustatyti priešgaisrinės saugos pažeidimai, nurodė, kad buvo pažeisti Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 178 punktas ir Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų 85 punktas. Šiais priešgaisrinio saugumo reikalavimų pažeidimais atsisakymą išmokėti draudimo išmoką motyvavo atsakovas.Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 178 punkte įtvirtinta, kad 5 m spinduliu nuo ugnies darbų atlikimo vietos esančios konstrukcijos ar medžiagos, kurios gali užsidegti, turi būti pašalintos arba patikimai apsaugotos. Taip pat reikia imtis priemonių, kad kibirkštys nepatektų ant žemiau esančių degių konstrukcijų. Šie reikalavimai netaikomi vykdomame technologiniame procese tuo metu tiesiogiai naudojamoms medžiagoms. Tuo tarpu Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų 85 punkte nurodyta, kad gaisro plitimas gali būti ribojamas žemesnės degimo klasės statybos produktus naudojamus statinio konstrukcijoms (lauko ir vidinėms) dengiant mažesnio gaisrinio pavojingumo statybos produktais. Ieškovė nesutinka, kad buvo pažeistas Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 178 punkte įtvirtintas reikalavimas, nurodydama, kad angaro (sandėlio) konstrukcijos, esančios arčiau kaip 5 m iki suvirinimo darbų vietos, buvo patikimai apsaugos visiškai nedegia medžiaga – metaline skarda. Tuo tarpu Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų 85 punktas, pasak ieškovės, netaikomas, kadangi sandėlis yra 1979 m. statybos, o Gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai taikomi tik naujiems, rekonstruojamiems ir remontuojamiems pastatams arba keičiant jų paskirtį ir tik tiems, kurie remontuojami, rekonstruojami ar keičiama jų paskirtis po šių reikalavimų patvirtinimo. Su šiais ieškovės skundo argumentais iš dalies nesutiktina. Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010-12-07 įsakymu Nr. 1-338, 9 punktas numato, kad šių taisyklių reikalavimai taikomi projektuojant ir statant naujus statinius; rekonstruojamoms ir remontuojamoms statinių dalims; keičiant statinių ar statinių dalių naudojimo paskirtį. Teismo ekspertizės akte, apibūdinant turto techninę charakteristiką, nurodyta, kad sandėlis 2013 m. buvo remontuojamas, įskaitant ir sandėlio vidaus sienas. Kadangi sandėlio sienos buvo remontuojamos jau po šių taisyklių įsigaliojimo, vadinasi, priešingai nei nurodo ieškovė, jų reikalavimai, įskaitant ir 85 punktą, jai yra taikomi. Tiek Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų 85 punktas, tiek Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 178 punktas iš esmės įtvirtina tą patį priešgaisrinio saugumo reikalavimą – kad statinio konstrukcijos, kurios yra žemesnės degimo klasės, būtų patikimai apsaugomos mažesnio gaisrinio pavojingumo statybos produktais. Kaip matyti iš UAB ,,Gaisriniai tyrimai“ specialistų išvados, sienos, kurios yra uždengtos plastiko su stiklo pluoštais lakštais, yra žemesnės degumo klasės ir turi būti apsaugotos mažesnio pavojingumo statybos produktais. Dėl šios aplinkybės ginčo iš esmės nėra. Tačiau ieškovė laikosi pozicijos, kad priešgaisrinės saugos reikalavimų buvo laikomasi, kadangi visas angaras (sandėlis) buvo išbetonuotomis grindimis, o angaro (sandėlio) sienų vidinės konstrukcijos ir šiltinimo medžiagos buvo padengtos nuo grindų 2 m aukščio metalo skardos lakštais. Šią aplinkybę, pasak ieškovės, patvirtina Klaipėdos apskrities PGV VPPS 2014-10-23 tarnybinio pranešimo turinys ir prie jo pateikta fotofiksacija. Iš tiesų, minėtame tarnybiniame pranešime, apibūdinant angarą (sandėlį), yra nurodyta, kad iš vidaus jo sienos ir lubos buvo apšiltintos šiltinimo medžiaga (šiltinimo vata), apie 2 m nuo žemės dengtos nevientisa metalo skarda, nuo tos vietos, kur baigėsi skarda, – profiliuotais lakštais iš stiklo audinio ir poliesterio (tik nenurodoma, ar skarda baigėsi į aukštį ar į ilgį). Apie tai, kad vidinėse sandėlio sienose apdaila yra skarda, o aukščiau 2 m – stiklo pluošto lakštai, dengti plastiku, nurodė ir teismo ekspertė teismo ekspertizės akte, apibūdindama turto (sandėlio) techninę charakteristiką (teismo ekspertizės akto 2.2.5 punktas). Tai, kad sandėlio sienos yra skardinės, galima įžvelgti iš 2014-10-24 fotofiksacijos (el. b. t. 5, b. l. 143, 148, 161, 172, 174, 211). Šie įrodymai, kolegijos vertinimu, patvirtina ieškovės nurodomą aplinkybę tik tiek, kad sandėlio vidinės sienos iki 2 m aukščio buvo padengtos nevientisa skarda. Kita vertus, šie bylos duomenys neteikia pagrindo spręsti, kad tokios nevientisos apsaugos buvimas jau savaime buvo pakankamas, užtikrinant tinkamą Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 178 punkte ir Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų 85 punkte nurodytų saugumo reikalavimų laikymąsi. Kaip parodė kilęs gaisras ir jo išplitimo mastas, tokia apsauga, ypač atsižvelgiant į darbų pobūdį, negali būti vertinama kaip patikimai apsaugojusi darbų, vykdytų arčiau nei 5 m iki užsidegusios sienos, vietą. Tokią išvadą leidžia padaryti, visų pirma, to paties Klaipėdos apskrities PGV VPPS 2014-10-23 tarnybinis pranešimas, kuriame nors ir yra nurodyta, kad angaro sienos apie 2 m nuo žemės dengtos nevientisa metalo skarda, konstatuojamoje dalyje, apibendrinant nustatytas aplinkybes, pripažįstant, kad 5 m spinduliu nuo ugnies darbų atlikimo vietų esančios konstrukcijos ir medžiagos, galinčios užsidegti ir, tikėtina, vietomis nesandariai tarpusavyje sujungtos, nebuvo patikimai apsaugotos ir pašalintos. Apie ieškovės minimas metalo skardas nėra pasisakoma ir UAB ,,Gaisriniai tyrimai“ specialistų akte – šios skardos neminimos nei aprašant sandėlio apžiūros metu nustatytas aplinkybes, nei šio akto išvadose. Kaip nustatyta UAB ,,Gaisriniai tyrimai“, gamybinės patalpos sienų konstrukcijos iš vidinės pusės dengtos plastiko su stiklo pluoštu lakštais, kurie yra degūs, vidutiniškai užsiliepsnojantys ir skatinantys degimą; ugnies darbų atlikimo vieta nustatyta mažesniu nei 5 m spinduliu horizontalia ir vertikalia kryptimis nuo gamybinės patalpos sienos konstrukcijos; gamybinėje patalpose sienų konstrukcijos vidinėje pusėje dengiantis plastiko su stiklo pluoštų lakštai yra atviri, neapsaugoti mažesnio pavojingumo produktais. Taigi nors ieškovė, vykdydama darbus su ugnimi arčiau nei 5 m iki sandėlio sienų (kurios yra itin degios – dengtos plastiko su stiklo pluoštais lakštais), ir ėmėsi kai kurių apsaugos priemonių (dengė jas metaline skarda), tačiau tokios priemonės aiškiai nebuvo pakankamos. Todėl vien skardos buvimo (užfiksavimo) gaisro tyrimo medžiagoje faktas, byloje nesant įrodymų, kokiu perimetru ja buvo padengtos sandėlio sienos, ar tinkamai atliktas skardos dalių sujungimas, neatmetant ir tokios galimybės, kad ja buvo padengta tik tam tikra lokali sandėlio sienų vieta, taip pat nesant duomenų, ar pati ši metalinė skarda atitinka atsparumo ugniai reikalavimus, nepatvirtina, kad buvo laikomasi visų priešgaisrinio saugumo reikalavimų. Tokį teisėjų kolegijos vertinimą pagrindžia jau vien gaisro padarinių mastas, kai patikima apsauga, net jeigu ir neeliminuotų paties gaisro atsiradimo galimybės (tokių priemonių, galinčių visiškai apsaugoti nuo šios rizikos, nėra), tai bet sumažintų gaisro padarinius. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovės veiksmai, kai ji vykdė ugnies darbus arčiau 5 m iki degių sienų, jų patikimai neapsaugojusi, leidžia spręsti dėl pakankamai akivaizdaus priešgaisrinio saugumo reikalavimų neatitinkančio jos elgesio (Taisyklių 8.1.2 p). Nustačius tokius ieškovės veiksmus, toliau spręstina dėl galimybės taikyti draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 12.1.2.2 punkte įtvirtintą draudimo išmokos nemokėjimo arba jos mažinimo išlygą. Spręsdama, ar yra pagrindas mažinti draudimo išmoką arba atsisakyti ją mokėti, teisėjų kolegija atsižvelgia į ieškovės padaryto pažeidimo pobūdį, jo įtaką draudžiamajam įvykiui (gaisrui), žalos padarinių mastui. Kaip minėta pirmiau, ieškovė ėmėsi tam tikrų, nors šioje konkrečioje situacijoje ir nepakankamų priemonių, kad būtų apsaugotos degios sienos – dengė jas metalo skarda. Tai sudaro prielaidas vertinti, kad priešgaisrinio saugumo taisyklės nebuvo pažeistos tyčiniais ieškovės veiksmais, o jų pažeidimas yra tik didelio ieškovės neapdairumo ir neatsargumo pasekmė, kuris kaip sąlyga, visiškai atleidžianti draudiką nuo pareigos sumokėti draudimo išmoką, turto draudimo sutartyje nebuvo aptarta individualiai (Draudimo įstatymo 103 str.). Taigi visiškai atleisti draudiką nuo draudimo sutarties vykdymo pagrindo nėra. Sprendžiant dėl ieškovės pažeidimo įtakos draudiminiam įvykiui reikšminga ir tokia aplinkybė, kad byloje nėra kategoriškos išvados, jog gaisras kilo būtent dėl patekusios ant sandėlio sienos žiežirbos. Klaipėdos apskrities PGV VPPS 2014-10-23 tarnybiniame pranešime teigiama, kad gaisras galėjo kilti nukritus kibirkščiai ne tik ant vidinės angaro (sandėlio) sienos apšiltinimo medžiagos, bet ir ant kitų degių medžiagų – prailgintuvo laido (-ų), net dulkių ant grindų ar net ir degios medžiagos, naudojamos gamybos procese, galėjo įkaisti iki degimo temperatūros ir sukelti gaisrą. Tuo atveju, jei gaisras kilo žiežirbai nukritus ant grindų dulkių, o paneigti tokios tikimybės taip pat negalima, juo labiau atsižvelgiant į ieškovės darbuotojų paaiškinimus, užfiksuotus minėtame 2014-10-23 tarnybiniame pranešime, dėl angare susidariusių palankių sąlygų degimui prieš kylant gaisrui (lauke pūtė gana stiprus vėjas, angaro viduje buvo skresvėjis, nes angaro priekiniai ir galiniai vartai buvo atidaryti, angare buvo važinėjama pakrautuvu, jame buvo atliekamos gamybinės operacijos su ugnimi, dėl kurių galėjo susidaryti kibirkštys ir / ar degios medžiagos įkaisti iki temperatūros, galinčios sukelti jų užsiliepsnojimą), gaisro kilimo priežastis negalėtų būtų siejama su ieškovės pareigos patikimai apsaugoti degias sandėlio sienas vykdymu. Iš 2014-10-23 tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad po gaisro apklausti įmonės darbuotojai paaiškino, jog gaisras kilo prie rytinės vidinės angaro (sandėlio) sienos arba joje. UAB ,,Gaisriniai tyrimai“ specialistų išvadoje nurodyta, kad gaisras kilo gamybinės patalpos rytinėje dalyje apie 6-7 m atstumu nuo sienos pietryčių pusėje ir apie 0,8 – 1,4 m atstumu nuo sienos šiaurės rytų pusėje. Taigi, byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad gaisras kilo būtent sienoje, jis galėjo kilti ir šalia sienos, žiežirbai nukritus ant grindų dulkių, ko išvengti objektyviai net nėra įmanoma. Tokiu atveju nepriklausomai nuo to, kokiu spinduliu ar kokiu aukščiu būtų apsaugota degi siena, gaisro kilimui tai neturėtų reikšmės. Kita vertus, patikimos sienų apsaugos buvimas netoli vykdomų darbų vietos galėjo lemti mažesnę žalą dėl gaisro, net jeigu jis kilo atsitiktinai. Įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas, vadovaujantis draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 12.1.2.2 punktu, sumažinti draudimo išmoką 30 proc.

Dėl priteistinos draudimo išmokos dydžio

2014-05-26 draudimo polise nurodyta, kad turtas buvo apdraustas atstatomąja verte. Byloje nustatyta, kad gaisro metu sudegė visas įmonių turto draudimu apdraustas turtas, išskyrus metalo ir skardos atsargas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas 2015-12-03 pateikė prašymą dėl ekspertizės paskyrimo, nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės yra iškilęs klausimas dėl nuostolių dydžio nustatymo, šalims pateikus skirtingus įrodymus, patvirtinančius jų dydį – atsakovo pateiktuose į bylą komerciniuose pasiūlymuose dėl sudegusio sandėlio nugriovimo ir naujo atstatymo angaro atstatymo kaina beveik tris kartus mažesnė nei ieškovės pateiktoje lokalinėje sąmatoje. Todėl siekiant nustatyti sudegusio sandėlio atkuriamąją (atstatomąją) vertę byloje buvo paskirta nekilnojamojo turto teismo ekspertizė, kurią atliko teismo ekspertė G. B.. Teismo ekspertizės akte nurodyta, kad sandėlio atkuriamoji vertė gaisro dienai (2014-10-22) yra 202 633 Eur, ieškinio teismui pateikimo dienai (2015-07-21) – 204 495 Eur, ekspertizės atlikimo dienai (2016-03-07) – 206 650 Eur. Atsakovas teigia, kad teismo ekspertizės aktas nepagrįstas, nesutikimą su ekspertizės išvadomis motyvuodamas tokiomis aplinkybėmis: pirma, konsultacinę išvadą dėl išlikusių statybinių konstrukcijų tinkamumo ekspertės G. B. prašymu parengė statybų ekspertas V. G., nors ekspertei G. B. teismo nutartyje nebuvo nustatytas leidimas pasitelkti trečiuosius asmenis; antra, sąmatas parengė atestuota specialistė D. B., kuri neturi ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo laipsnio, nėra įtraukta į Lietuvos teismų ekspertų sąrašą, be to, nedalyvavo turto apžiūroje; trečia, tiltinio krano įsigijimo ir montavimo suma negalėjo būti įtraukta į lokalines sąmatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nesivadovauti ekspertizės akto išvadomis. Kaip minėta, ekspertizę atlikti buvo paskirta nekilnojamojo turto ekspertė G. B.. Konsultacinę išvadą, kokios sandėlyje išlikusios statybinės konstrukcijos yra tinkamos, teismo paskirtos ekspertės G. B. prašymu pateikė į teismo ekspertų sąrašus įtrauktas, ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo kvalifikacijos atestatą turintis ekspertas V. G.. Todėl vien aplinkybė, kad teismo paskirta ekspertė rėmėsi ir kito eksperto konsultacine išvada, nepaneigia teismo ekspertizės akto įrodomosios reikšmės ar jo išvadų patikimumo. Pažymėtina, kad atsakovas į bylą nepateikė įrodymų, paneigiančių konsultacinėje išvadoje atliktų tyrimų rezultatus. Dar daugiau, pats atsakovas prašė teismo suteikti nekilnojamojo turto vertinimo ekspertui, esant poreikiui, ekspertizės atlikimui savo nuožiūra pasitelkti kitus ekspertus (2015-12-22 prašymas), su tuo sutiko ir ieškovė (2015-12-29 atsiliepimas į patikslintą prašymą). Taigi ir šiuo aspektu vertinant tai, kad teismo paskirta ekspertė rėmėsi kito eksperto pateikta išvada, nepaneigia paties fakto, kad ekspertizę atliko ekspertė, kuriai ir pavesta ją atlikti. Priešingai nei nurodo atsakovas, teismo lokalines sąmatas parengusiai D. B. suteikta teisė eiti ypatingo statinio statybos vadovės ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovės pareigas, ką patvirtina teismo ekspertizės akte esantis D. B. kvalifikacijos atestatas. Atsakovas nepateikė įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, kad lokalinėse sąmatose nurodytos sandėlio atstatymo išlaidos būtų nepagrįstos (per didelės), juolab kad abejodamas atliktos ekspertizės tinkamumu, atsakovas turėjo teisę prašyti skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (CPK 219 str.), tačiau tokio prašymo nepareiškė. Atsakovo pateiktu E. L. 2016-11-02 ekspertinio tyrimo aktu teisėjų kolegija nesivadovauja, nes šis dokumentas savo esme yra teismo ekspertizės akto išvadų kritika ir ginčijimas, kai diskrecijos teisę įvertinti eksperto išvados, kaip įrodinėjimo priemonės, įrodomąją galią turi pats teismas. Be to, šį ekspertinį tyrimą atlikusio E. L. kvalifikacija yra netinkama, kadangi jam suteikta teisė eiti ypatingo statinio vadovo, ypatingo statinio projekto vykdymo priežiūros vadovo, ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo ir statinio ekspertizės vadovo pareigas šiems statiniams: gyvenamiesiems ir negyvenamiesiems (išskyrus garažų, gamybos ir pramonės bei sandėliavimo paskirties) pastatams. Teismo ekspertė G. B., 2016-10-03 raštu atsakydama į klausimus dėl tiltinio krano, įtraukto į sudegusio sandėlio sąmatą, nurodė, kad jis yra sudedamoji sandėlio dalis, neatsiejama pastato (sandėlio) technologinės – inžinerinės sistemos dalis, be kurios statinys negali atlikti savo funkcijų (paskirties), todėl sudarant sąmatą buvo nustatyta ir tiltinio krano atkuriamoji vertė, įvertinant tiltinio krano kainą ir jo montavimo darbus. Įrodymų, leidžiančių teisėjų kolegijai suabejoti tokių ekspertės vertinimų pagrįstumu, atsakovas nepateikė. Pagal CK 4.2 straipsnio 4 dalį kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualius požymius, yra nekilnojamoje daikto dalis. Kadangi fiziškai atidalijus tiltinį kraną nuo statinio šis negalėtų atlikti savo funkcijų (paskirties), abu šie daiktai nagrinėjamo ginčo kontekste vertintini kaip nedalieji (CK 4.6 str. 2 d.). Tokiu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl teismo ekspertizės akto patikimumo ir teismo ekspertės nustatytų sandėlio atkuriamosios vertės išlaidų teisingumo bei pagrįstumo. Kaip minėta, turtas buvo apdraustas atkuriamąja verte. Draudimo taisyklėse nėra reglamentuota pagal kokiu metu taikomas kainas apskaičiuojama draudžiamo objekto atkuriamoji vertė (draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 7.3.1 p., 10.6 p.). Ieškovė, skaičiuodama sandėlio atkuriamąją vertę, vadovavosi teismo ekspertės nustatyta sandėlio atkuriamąja verte ekspertizės atlikimo dienai. Teisėjų kolegija ieškovės pateiktą skaičiavimą laiko pagrįstu.CK 6.249 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. Nuspręsdamas netaikyti CK 6.249 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, teismas sprendime turi nurodyti motyvus, pagrindžiančius šios bendrosios taisyklės išimčių taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-14 nutartis Nr. 3K-3-426/2011). Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymo pagrindas – skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo/sugadinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo/sugadinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-11 nutartis Nr. 3K-3-215/2012). Pažymėtina, kad pagal DĮ 102 straipsnį draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Kol negauna draudimo išmokos, draudėjas gali neturėti lėšų dėl draudžiamojo įvykio sugadintam turtui atkurti, taigi tokiais atvejais, tik gavęs draudimo išmoką, gali realiai pradėti sugadinto turto remonto darbus. Aktualūs ir tokie kasacinio teismo išaiškinimai, kad draudimo išmoką draudėjas gali naudoti savo nuožiūra, t. y. draudėjas gali draudimą išmoką panaudoti dėl draudžiamojo įvykio sugadintam turtui atkurti, tačiau taip pat turi teisę panaudoti gautus pinigus ir kitoms reikmėms (pvz., naujam daiktui įsigyti, turimoms skoloms grąžinti ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-16 nutartis Nr. 3K-3-12/2009). Vadovaudamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija, priteisdama draudimo išmoką, remiasi sandėlio atkūrimo verte, ekspertės nustatyta teismo ekspertizės atlikimo dienai.Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad ji yra PVM mokėtoja, todėl reiškia reikalavimą priteisti sudegusio turto atkuriamąją vertę (atstatymo išlaidų sumą) neįskaičiuojant PVM. Neperžengiant ieškinio reikalavimo ribų ir nepaneigiant dispozityvumo principo (CPK 13 str., 265 str. 2 d., 302 str.), tenkinamas ieškinio reikalavimas priteisti sudegusio turto atkuriamąją vertę neskaičiuojant PVM. Tačiau ieškovė, nurodydama draudimo išmokos sumą be PVM mokesčio, atliko klaidingus matematinius skaičiavimus, todėl sprendžiant dėl jai kompensuojamos išmokos dydžio reikalinga atsižvelgti ir į tokią aplinkybę bei į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje nustatytą standartinį21 proc. PVM mokesčio tarifą. Tokiu atveju draudimo išmoka už sudegusį sandėlį sudarytų 163 253,50 Eur, o ne 170 785,12 Eur, kaip nurodo ieškovė (206 650 Eur minus 21 proc. PVM). Kadangi gamybinių ir kitų įrengimų atstatyti neįmanoma, todėl atlyginama jų atkuriamoji vertė, nurodyta draudimo polise, t. y. už įrangą ir gamybinius įrengimus 17 841,36 Eur, o ne ieškovės ieškinyje apskaičiuota 18 664,75 Eur suma (22 584 Eur minus 21 proc. PVM), už kitus įrengimus 20 102,13 Eur, o 20 685,16 Eur (25 445,73 Eur minus 21 proc. PVM). Apskaičiuotos draudimo išmokos nėra didesnės nei draudimo suma kiekvienam objektui ir neviršija to objekto draudimo sumos, kaip numatyta draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 11.3 punkte. Draudimo polise taip pat nustatyta 289,62 Eur išskaita, kuri išskaičiuojama apskaičiuojant draudimo išmoką (draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 11.2 p.). Kadangi visi draudimo objektai buvo vienoje vietoje ir apdrausti viena draudimo sutartimi, jie sunaikinti dėl to paties draudžiamojo įvykio, vadovaujantis draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 11.7 punktu, taikoma tik viena 289,62 Eur išskaita. Pagal šį algoritmą paskaičiuota draudimo išmoka sudarytų 200 907,37 Eur (163 253,50 Eur + 17 841,36 Eur + 20 102,13 Eur – 289,62 Eur). Pirmiau šiame sprendime konstatuota, kad ieškovės atsakomybė dėl draudžiamojo įvykio sudaro 30 proc., todėl jai priteistina 70 proc. priskaičiuotos draudimo išmokos, kuri sudaro 140 635,15 Eur (200 907,37 Eur x 70 proc.).

Dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo

Pateiktame ieškinyje ieškovė už laiku nesumokėtą draudimo išmoką, vadovaudamasi draudimo taisyklių bendrųjų sąlygų 9.1 ir 9.3 punktais, prašė priteisti iš atsakovo 0,02 proc. dydžio už kiekvieną pradelstą dieną delspinigius, paskaičiuotus už 6 mėn. Šis teismo sprendimas, kuriuo ieškovei iš atsakovo priteisiama 140 635,15 Eur dydžio draudimo išmoka, patvirtina, kad draudikas netinkamai įvykdė sutartinę prievolę išmokėti draudimo išmoką per sutartyje nustatytą terminą. Tai sudaro pagrindą priteisti ieškovei iš atsakovo netesybas (CK 6.71, 6.72 str.). Kadangi šiuo sprendimu ieškovei iš atsakovo priteista 140 635,15 Eur dydžio draudimo išmoka, nuo šios sumos ir paskaičiuojami delspinigiai už 6 mėn. laikotarpį (kaip prašė ieškovė), kurie sudaro 5 062,87 Eur (140 635,15 Eur x 0,02 proc. x 180 d.). Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš dalies tenkinus ieškinį ir esant ieškovės prašymui priteisti procesines palūkanas, šis reikalavimas tenkinamas – nuo priteistos sumos 145 698,02 Eur (140 635,15 Eur + 5 062,87 Eur) ieškovei iš atsakovo priteisiamos 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2015-07-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 2 d.).

Dėl draudimo išmokos pervedimo trečiajam asmeniui

Pagal draudimo taisyklių specialiųjų sąlygų 11.1 punktą teisę į draudimo išmoką turi asmuo, kuris patyrė turtinius nuostolius (t. y. tas, kas turi teisėtą draudimo interesą) arba yra nurodytas sutartyje kaip naudos gavėjas. Tai atitinka ir įstatymo nuostatą, kad draudėjas gali sudaryti turto draudimo sutartį dėl savo arba dėl kito asmens, kuris sudarius draudimo sutartį tampa apdraustuoju, turtinių interesų. Turto draudimo atveju naudos gavėju gali būti tik asmuo, kurio turtiniai interesai buvo apdrausti (Draudimo įstatymo 100 str.).Šiuo atveju ieškinį yra pareiškusi draudėja, prašydama iš atsakovo (draudiko) priteisti draudimo išmoką, kartu nustatant, kad ieškovė priteistas sumas privalo išmokėti trečiajam asmeniui (naudos gavėjai AB „Citadele“ bankui). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio sutartis nėra sutartis trečiojo asmens (banko) naudai, ji tik turi būti vykdoma draudėjos nurodytam trečiajam asmeniui (bankui), be to, tiek, kiek reikia prievolei, kurios įvykdymui užtikrinti ieškovė įkeitė apdraustą turtą, įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-16 nutartis Nr. 3K-3-12/2009). Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ieškovei Klaipėdos apygardos teismo 2017-03-06 nutartimi buvo iškelta bankroto byla, jos bankroto byloje patvirtintas trečiojo asmens AB ,,Citadele“ bankas trečios eilės finansinis reikalavimas (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys). Įmonės nemokumo ir jos bankroto atveju atsiskaitymai su kreditoriais vyksta išimtinai Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nustatyta tvarka, t. y. nuo pareiškimo dėl bankroto bylos skolininkei (įkeisto turto savininkei) iškėlimo pateikimo teismui dienos turi būti taikomi visi apribojimai išieškoti iš skolininkės turto, įskaitytinai ir pagal išduotus vykdomuosius dokumentus, o įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (ĮBĮ 9 str. 3 d., 10 str. 7 d. 3 p.). Vadinasi, kuomet skolininkei (įkeisto turto savininkei) pradėta bankroto procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos kreditorių reikalavimai tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad įmonės bankroto proceso metu pardavus įmonės turtą, tame tarpe ir tą, kuriam nustatyta hipoteka (įkeitimas), gali būti tenkinami tik teismo patvirtinti kreditorių reikalavimai. Dėl tokio reglamentavimo ieškovės reikalavimas teismo sprendime nurodyti, kad priteistas sumas atsakovas privalo išmokėti trečiajam asmeniui, netenkinamas, o draudimo išmoka priteistina pačiai ieškovei. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad kai draudimo sutartyje kaip naudos gavėjas nurodomas hipotekos kreditorius, turi būti taikomos jo teisę į draudimo išmoką nustatančios specialiosios teisės normos, būtent – CK 4.196 straipsnio 2 dalis, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad žuvus daiktui kreditorius turi teisę į draudimo sumą, neviršijančią jo reikalavimų sumos. Hipotekos institutą sudarančios materialiosios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, ši privilegijuota padėtis ir jo pirmumo teisė gauti reikalavimų patenkinimą iš hipoteka įkeisto turto išlieka ir iškėlus skolininkei bankroto bylą (ĮBĮ 2 str. 7 d., 33 str. 6 d., 34 str.)Be to, hipotekos kreditoriaus reikalavimai užtikrinami ne tik hipotekos lakšte tiesiogiai įvardytų daiktų įkeitimu. CK 4.171 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto hipoteka apima ir šio daikto draudimo atlyginimą, o įkeičiamas daiktas, išskyrus žemę, gali būti apdraustas (CK 4.171 str. 4 d.). Būtent toks teisinis reguliavimas reiškia, kad visų daiktų, išskyrus žemę, hipoteka apima ir šių daiktų draudimo atlyginimą. Kasacinio teismo praktikoje jau buvo pasisakyta, kad pagal CK 4.171 straipsnio 4 ir 5 dalis hipotekos kreditorius turi teisę į įkeisto daikto, išskyrus žemę, draudimo atlyginimą šių teisės normų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2014). CK 4.196 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad jeigu įkeisto daikto vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria sumažėjo daikto vertė, arba daiktas žuvo, kreditoriai turi teisę į daikto draudimo sumą, neviršijančią jų reikalavimų sumos, išmokamą tokia pat eile, kokia turėjo būti patenkinti jų reikalavimai; gavus raštišką visų kreditorių sutikimą, draudimo suma gali būti išmokama įkeisto daikto savininkui. Tai reiškia, kad kai daikto vertė sumažėja arba daiktas žūsta, pavyzdžiui, dėl gaisro metu padarytos žalos, ir skolininkas neįvykdo įsipareigojimo dalies, kuria sumažėjo daikto vertė, visų pirma teisę į įkeisto nekilnojamojo daikto draudimo sumą, kuri neviršija jo reikalavimų, turi hipotekos kreditorius.Antra vertus, nors įkeisto daikto savininkui draudimo suma tokiu atveju gali būti išmokėta tik esant raštiškam hipotekos kreditoriaus sutikimui (CK 4.196 str. 2 d.), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs ir tokią teisės aiškinimo taisyklę: naudos gavėjo nurodymas draudimo sutartyje, kai apdraudžiamas hipoteka suvaržytas turtas, nepanaikina ir paties draudėjo teisės gauti likusią draudimo išmokos dalį, viršijančią hipotekos kreditoriaus, kaip naudos gavėjo pagal turto draudimo sutartį, reikalavimą, bet ne didesnę (kartu su išmokėta dalimi) kaip draudimo suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-706/2016).Visos šios faktinės aplinkybės, susijusios su trečiojo asmens reikalavimo dydžiu ir jo teise į draudimo išmoką, taip pat pačios ieškovės (draudėjos) teisės į draudimo išmokos dalį turėjimas / neturėjimas, turi būti analizuojamos ir vertinamos būtent ieškovei iškeltoje bankroto byloje, atsižvelgiant į bankroto procesui nustatytas specialiąsias taisykles.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama šiame sprendime išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, susijusius su ieškovės pareigos atskleisti informaciją apie draudžiamame sandėlyje vykdomą veiklą atlikimu, bei priešgaisrinio saugumo reikalavimų laikymųsi, todėl nepagrįstai ieškovės ieškinį visiškai atmetė. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas sprendimas panaikinamas ir ieškovės ieškinys tenkinamas iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovo 140 635,15 Eur draudimo išmoką, 5 062,87 Eur delspinigius ir 6 proc. dydžio metinės procesines palūkanas nuo priteistos visos 145 698,02 Eur sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2015-07-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, perskirstomos šalių pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Ieškinys tenkintas 70 proc., t. y. tokios draudimo išmokos dalies priteisimo, kaip šiame sprendime pripažinta, ieškovė reikalauja pagrįstai, todėl pagal šią proporciją šalims paskirstomos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ir nors skaitmenine išraiška buvo patenkinta šiek tiek mažiau reikalavimų, nei skaičiavo ieškovė, teisėjų kolegija jau nurodė (sprendimo 57 p.), kad tai vertintina kaip klaida (skaičiavimo apsirikimas), atimant PVM tarifą iš ieškovės nurodytų reikšmių (sudegusio turto atkuriamosios vertės, neįskaičiuojant PVM, ir ekspertės nustatytos sudegusio pastato vertės, neįskaičiuojant PVM) (CPK 3 str. 1 d., 93 str. 4 d.). Ieškovė už patikslintą ieškinį turėjo sumokėti 2 499 Eur žyminio mokesčio, tačiau sumokėjo 500 Eur, o likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimas jai buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2015-07-28 ir 2016-09-29 nutartimis. Atsižvelgiant į ieškovės dabartinį statusą (bankrutavusi įmonė), ji nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista pagal įstatymą, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys yra atleisti nuo žyminio mokesčio už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Taigi atsakovas, proporcingai iš jo priteistos 145 698,02 Eur sumos dydžiui, turi pareigą sumokėti žyminį mokestį tik už ieškinį, kompensuojant ieškovei sumokėtą 500 Eur sumą, o likusią dalį sumokant į valstybės biudžetą (CPK 85 str. 1 d. 1 p., 93 str. 2 d., 96 str. 1 d.). Iš viso už patenkintus reikalavimus mokėtinas 2 757 Eur žyminis mokestis (2 300 Eur + [(145 698,02 Eur – 100 000 Eur) x 1 proc.), taigi iš atsakovo priteistina 500 Eur ieškovei, o 2 257 Eur – į valstybės biudžetą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 2 829,69 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 2 500 Eur – už ekspertizę. Iš byloje atliktų procesinių veiksmų matyti, kad atsakovo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių. Atsakovo patirtos išlaidos ekspertizei apmokėti vertintinos kaip pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 1 p.). Atsižvelgiant į atmestų reikalavimų dalį atsakovui iš ieškovės priteistina 1 598,91 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (2 500 Eur + 2 829,69 Eur) x 30 proc. Ieškovė įrodymų apie pirmosios instancijos teisme patirtas teisinės pagalbos išlaidas nepateikė. Ieškovė už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjo 100 Eur, likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas teismo nutartimi. Ieškovei iškėlus bankroto bylą, likusi sumokėti žyminio mokesčio dalis už apeliacinį skundą nepriteisiama nei iš vienos šalies (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), Atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 066,31 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovo patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių (Rekomendacijų 8.11, 8.16, 8.19 p.), todėl atsakovui iš ieškovės priteisiama 316,89 Eur (1 066,31 Eur x 30 proc.) išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.Iš viso atsakovui iš ieškovės priteisiama 1 915,80 Eur (1 598,91 Eur + 316,89 Eur) bylinėjimosi išlaidų (patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo „BTA Insurance Company SE“, veikiančio per „BTA Insurance Company SE“ filialą Lietuvoje (kodas 300665654), ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Vakarų dagvis“ (kodas 302667561) 140 635,15 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt tūkstančių šešis šimtus trisdešimt penkis eurus 15 centų) draudimo išmoką, 5 062,87 Eur (penkis tūkstančius šešiasdešimt du eurus 87 centus) delspinigių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 145 698,02 Eur sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2015-07-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo „BTA Insurance Company SE“, veikiančio per „BTA Insurance Company SE“ filialą Lietuvoje (kodas 300665654), ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Vakarų dagvis“ (kodas 302667561) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš atsakovo „BTA Insurance Company SE“, veikiančio per „BTA Insurance Company SE“ filialą Lietuvoje (kodas 300665654), į valstybės biudžetą 2 257 Eur (du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vakarų dagvis“ (kodas 302667561), atsakovui „BTA Insurance Company SE“, veikiančiam per „BTA Insurance Company SE“ filialą Lietuvoje (kodas 300665654), 1 915,80 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus penkiolika eurų 80 centų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.