Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų B. G. ir A. G. bei R. K. ir R. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. nutarties, kuria sustabdyta civilinė byla pagal ieškovų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae – sinodo ir Panevėžio evangelikų reformatų parapijos patikslintą ieškinį atsakovams Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijai ir I. S., R. S., R. K. – Činčikienei, T. Č., R. K., R. K., B. G., A. G., M. K., D. N., R. N., R. K., A. K., E. M., G. K., E. V., D. G., D. V. ir UAB „SPV-11“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys- notaras A. R., notarė R. R., notarė D. A., notaras D. A., notaras V. L., Nordea Bank Finland Plc ir AB DNB bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Sprendžiamas klausimas dėl nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo iki bus atlikta ekspertizė pagrįstumo.

Ieškovai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae – sinodas ir Panevėžio evangelikų reformatų parapija patikslintu ieškiniu atsakovams Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijai ir I. S., R. S., R. K. – Činčikienei, T. Č., R. K., R. K., B. G., A. G., M. K., D. N., R. N., R. K., A. K., E. M., G. K., E. V., D. G., D. V. ir UAB „SPV-11“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo prašo pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento nekilnojamojo turto objektų perleidimo sandorius ir taikyti restituciją natūra.

Atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegija prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 10-9-235-11 dėl didelės vertės Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo Kolegijos turto pasisavinimo arba ieškinį palikti nenagrinėtu, nes ieškovai su ginčo turtu neturi jokio ryšio ir neturi reikalavimo teisės, (8 t., b. l. 156).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 30 d. nutartimi nagrinėjamą bylą sustabdė kitu pagrindu, negu buvo prašoma atsakovo, t.y. iki bus atlikta teologinė- bažnytinė (kanoninė) teisės ekspertizė. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama kita civilinė byla Nr. 2-2248-345/2013 pagal ieškovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae – sinodo ieškinį atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijai dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo, kurioje pareikštas savarankiškas reikalavimas - pripažinti, kad atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegija nuo 1997 m. neteisėtai veikia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios (religinės bendruomenės) vardu, iš esmės dėl Kolegijos veiklos neteisėtumo nurodytos tos pačios aplinkybės kaip ir nagrinėjamoje civilinėje byloje. Civilinėje byloje Nr. 2-2248-345/2013 Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimi paskirta teologinė– bažnytinė (kanoninė) teisės ekspertizė, kuri aktuali ir nagrinėjamoje byloje, nes šioje byloje ieškovai savo reikalavimus taip pat kildina būtent iš bažnytinės (kanoninės) teisės, teigia, kad būtent Sinodas, kaip aukščiausia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios savivaldos institucija, yra evangelikų reformatų turto savininkas, turintis teisę disponuoti turtu, o Sinodo Kolegija turi teisę tik turtą valdyti, ir tuo pagrindu reikalaujama panaikinti atsakovės Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos sudarytas su kitais atsakovais sandorius. Teismas sprendė, kad tik atlikus teologinę-bažnytinę (kanoninę) teisės ekspertizę minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2248-345/2013 ir paaiškėjus ieškovo teisiniam statusui bažnytinės (kanoninės) teisės prasme, atsiras galimybė svarstyti atsakovo reikalavimą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu ir kitus prašymus inter alia prašymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo ir jį argumentai

Atskiraisiais skundais atsakovai B. G. ir A. G. bei R. K. ir R. K. (toliau – apeliantai) prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. nutartį panaikinti (8 t., b. l. 249-251; 254-255). Atskirieji skundai grindžiamas šiais argumentais:

1. Šioje byloje viešame Juridinių asmenų registre registruoto juridinio asmens - atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos - civilinis statusas yra visiškai aiškus ir net nėra ginčijamas. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegija yra pilnavertis civilinės teisės subjektas - juridinis asmuo, o nurodyti klausimai ekspertizę atliekantiems specialistams neužtikrina jokios informacijos apie ieškovų teisinį statusą gavimo. Todėl jo teisinis statusas bažnytinės teisės prasme negali turėti jokios įtakos šios bylos nagrinėjimui ir nėra pagrindo bylą stabdyti.

2. Nagrinėjama civilinė byla yra niekaip nesusijusi su civiline byla Nr. 2-2248-345/2013, kurioje yra paskirta teologinė bažnytinės (kanoninės) teisės ekspertizė. Bažnytinė teisė ir jos ekspertinis vertinimas nagrinėjamai bylai jokios įtakos neturės, nes nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas civilinės teisės reguliuojamų sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms klausimas.

3. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae- sinodas įregistruotas Juridinių asmenų registre kaip savarankiškas juridinis asmuo, ir jis yra niekaip nepavaldus Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijai. Iš CK 1.82 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų aišku ir akivaizdu, jog ieškovai šią civilinę bylą pradėjo neturėdami tam jokios teisės ir tam nėra reikalinga teologinė ekspertizė, todėl bylos sustabdymas pažeidžia šalių rungtyniškumo principus, demonstruoja teismo šališkumą.

4. Atsakovai nėra išpažįstantys ar pripažįstantys evangelikų reformatų (ar panašų) tikėjimą, todėl negalimas šių religinių bendruomenių susikurtų taisyklių ir savireguliavimo aktų primetimas atsakovams. Šalių santykius šiuo atveju reguliuoja civilinė Lietuvos Respublikos teisė.

Atsakovas UAB „SPV-11“ prisidėjo prie atsakovų Birutės ir A. G. atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. nutarties, o atsakovai R. K. ir R. K. atsiliepimu į B. G. ir A. G. atskirąjį skundą prašė jų skundą tenkinti ir skundžiamą nutartį panaikinti (9 t. b. l. 20-24, 36).

Atsakovai UAB „SPV-11“ bei T. Č., G. K., E. M. ir E. V. atsiliepimais į atskiruosius skundus prašė apeliantų atskiruosius skundus tenkinti - Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. nutartį panaikinti ( 9 t. b. l. 25-28, 32-35). Mano, kad ekspertizė turi būti paskiriama konkrečiai toje byloje, kuri yra sustabdoma, bet ne bet kurioje kitoje vieno ar kito teismo nagrinėjamoje byloje, todėl įrodymų rinkimas vienoje civilinėje byloje nėra įstatyme įtvirtintas pagrindas stabdyti kitą civilinę bylą. Tuo tarpu eksperto išvada šioje byloje absoliučiai nieko neįrodys, tik nepagrįstai prailgins bylos nagrinėjimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dėl bylos sustabdymo iki bus atlikta kitoje teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje ekspertizė, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirieji skundai netenkintini.

Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. CPK pagal bylos sustabdymo pagrindus išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą (CPK 163 str.) ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą (CPK 164 str.). Esminis skirtumas tarp privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai, nes CPK 164 straipsnis ne įpareigoja, o suteikia teismui teisę sustabdyti bylą. Byla gali būti sustabdoma tiek paties teismo, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva. Be pagrindo sustabdžius bylos nagrinėjimą yra vilkinamas procesinių veiksmų atlikimas, gali būti pažeidžiami kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesai, paneigiami civilinio proceso tikslai. Todėl teismas, spręsdamas bylos fakultatyvaus sustabdymo klausimą, net formaliai esant įstatyme numatytam bylos sustabdymo pagrindui, privalo šį klausimą spręsti atsižvelgdamas į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes. CPK 164 straipsnio 2 punkte yra numatytas vienas iš fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų – kai teismas paskiria ekspertizę, o šio straipsnio 4 punktas leidžia teismui savo iniciatyva sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą ir kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog bylą sustabdyti yra būtina. Taigi, teisinis reguliavimas suteikia teismui diskrecijos teisę spręsti ne tik dėl bylos sustabdymo konkrečiai įstatyme įvardintais pagrindais, tačiau ir kitais teisės normose neįtvirtintais pagrindais, kurie suponuoja būtinybę civilinę bylą stabdyti. Todėl pripažintina, jog bylą sustabdyti yra pagrindas nebūtinai tik tada, kai teismas pats skiria ekspertizę, tai padaryti teismas gali ir tuomet, jei pripažįsta bylos sustabdymą dėl kitoje byloje atliekamos ekspertizės būtinu dėl to, kad jos metu gali būti nustatyti nagrinėjamai bylai reikšmingi klausimai.

Atskirųjų skundų argumentas, kad bylos sustabdymas nepagrįstai užtęs (vilkins) bylos nagrinėjimą, yra nepagrįstas - pagrįstai skiriama ekspertizė apskritai negali būti vertinama kaip bylos vilkinimas.

Apeliantai nagrinėjamos bylos sustabdymą kvestionuoja iš esmės kitoje byloje paskirtos ekspertizės teologinės-bažnytinės (kanoninės) teisės klausimais neaktualumu nagrinėjamo ginčo išsprendimui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, kokios aplinkybės yra/gali būti reikšmingos ginčo išsprendimui esant pirmosios instancijos teisme nagrinėjamai bylai, iš esmės sprendžia nagrinėjantis bylą teismas. Nepaisant to, kad kuris nors iš dalyvaujančių byloje asmenų mano, jog kokia nors ekspertizė ar kitas procesinis veiksmas byloje nėra būtini, tokia nuomonė nėra teismui privaloma. Akivaizdu, kad teismas neturėtų skirti ekspertizės ar laukti kitoje byloje paskirtos ekspertizės išvadų tuo atveju, jei paskirtoje ekspertizėje keliami klausimai yra akivaizdžiai visiškai nesusiję su nagrinėjama byla (CPK 180 str.). Tačiau teismui turint įsitikinimą, jog ginčo išsprendimui tam tikros aplinkybės gali būti iš tikrųjų reikšmingos, jos turi būti nustatinėjamos inter alia ekspertizės pagalba (CPK 177 str. 1, 2 d. d., 180 str., 212 str.). Nagrinėjant atskiruosius skundus, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia šio klausimo (galimų ekspertizės išvadų aktualumo nagrinėjamai bylai) iš esmės, nes tai reikštų intervenciją į bylos, kurioje procesinį sprendimą turi priimti pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl to, kokios aplinkybės, jo nuomone, yra (ne)reikšmingos. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju vienareikšmiškai pripažinti, kad ekspertizės metu spręstini klausimai yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į ieškinyje dėstomus argumentus.

Ieškiniu kvestionuojamas atsakovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos sudarytų nekilnojamojo turto perleidimo sandorių teisėtumas, kvestionuojant šios institucijos teisę parduoti ar kitaip perleisti Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Byloje nustatyta, jog Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2248-345/2013 pagal ieškovo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae - sinodo ieškinį atsakovui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijai dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo, kurioje pareikštas savarankiškas reikalavimas - pripažinti, jog atsakovas Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegija nuo 1997 m. neteisėtai veikia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios (religinės bendruomenės) vardu. Pastarojoje byloje paskirta teologinės- bažnytinės (kanoninės) teisės ekspertizė. Nagrinėjamoje byloje, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovai savo reikalavimus iš dalies taip pat kildina iš bažnytinės teisės, teigiant, jog būtent Sinodas, kaip aukščiausia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios savivaldos institucija yra evangelikų reformatų turto savininkas, turintis teisę disponuoti turtu, o Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegija turi teisę tik turtą valdyti, ir tuo pagrindu reikalauja panaikinti šios Kolegijos sudarytus su kitais atsakovais sandorius. Dėl paminėto negalima teigti, jog paskirta kitoje byloje teologinės - bažnytinės (kanoninės) teisės ekspertizė, atsižvelgiant į jai pateiktus atsakyti klausimus, yra visiškai nesusijusi su nagrinėjamoje byloje nurodomais argumentais, taigi, neatmestina, jog ji gali būti aktuali ir nagrinėjamoje byloje patvirtinant ar paneigiant ieškinyje nurodomus argumentus. Apeliantai savo ruožtu teigia, jog sprendžiamam ginčui turi būti taikomos tik civilinės teisės normos, nes jie nėra ieškovų religinės bendruomenės nariai. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, byloje paskirta teologinės - bažnytinės (kanoninės) teisės ekspertizė skirta ne šalių tarpusavio santykio taikytinoms teisinėms normoms atskleisti, o būtent nustatyti religinės bendruomenės institucijų, kurios civilinės teisės prasme yra savarankiški juridiniai asmenys, statusą, jų tarpusavio santykį bei kompetenciją priimti atitinkamus sprendimus. Bet kuriuo atveju tiek ieškovų, tiek atsakovų aiškinimai apie tai, kokios aplinkybės iš tikrųjų yra reikšmingos, kokiomis normomis reikia vadovautis ir pan., galutinai bus sprendžiama tik išnagrinėjus bylą iš esmės, o tai, ar priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas, galės būti tikrinama apeliacine tvarka.

Remiantis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog paskirtos ekspertizės išvados gali būti reikšmingos nagrinėjamai bylai, turėjo pagrindą sustabdyti bylą iki bus atlikta ekspertizė kitoje byloje. Šiame kontekste pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas galėjo ir pats skirti ekspertizę, tačiau akivaizdu, kad tai nepagreitintų bylos nagrinėjimo (įvertinant tai, jog kitoje byloje ekspertizė paskirta jau prieš pusmetį, - veikiau priešingai), sąlygotų papildomas išlaidas, kas iš esmės prieštarautų ekonomiškumo bei koncentracijos principams. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantai teisūs, jog skundžiama nutartimi byla nepagrįstai sustabdyta CPK 164 straipsnio 2 punkto pagrindu, t.y. kai teismas paskiria ekspertizę – nagrinėjamoje byloje pats teismas ekspertizės neskyrė. Todėl byla dėl aukščiau nurodytų aplinkybių galėjo būti stabdoma, bet kitu pagrindu, t.y. kai teismas sprendžia, jog byla sustabdyti yra būtina (CPK 164 str. 4 p.). Tačiau tai nesudaro pagrindo atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą skundžiamą nutartį.

Todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. nutartį palikti nepakeistą.