Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjų A. L. ir V. L. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-35775-883/2014 pagal pareiškėjų A. L. ir V. L. pareiškimus dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys: N. K., AB Swedbank, AB DNB bankas, AB SEB bankas, Lindorff Oy, VMI prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, A. P., UAB „Aveplast“, S. Š., VSDFV Šiaulių skyrius, UAB „Sergel“, O. P., A. P., T. M., L. S., L. K., A. S., UAB „Turtuvos grupė“; išieškojimus vykdantys antstoliai: A. L., V. Š., T. U., R. K., E. R., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai A. L. ir V. L. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą pareiškimu dėl bankroto bylos jiems iškėlimo, bankroto administratoriaus UAB „Principo reikalas“ paskyrimo.

Nurodė, kad jie atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) nustatytas sąlygas, ir pažymėjo, kad nemokūs jie tapo dėl ekonominio sunkmečio ir nekilnojamojo turto kainų kritimo, A. L. 2006–2009 metais verčiantis individualių namų statybos verslu, t. y. statant individualius namus kitiems fiziniams asmenims priklausančiuose žemės sklypuose, skolinantis pinigus statybos darbams. Dėl ekonominės krizės per trumpą laiką smarkiai kritus nekilnojamojo turto kainoms, verslas žlugo, todėl pareiškėjas negalėjo atsiskaityti su savo kreditoriais. Šiuo metu skolų kreditoriams suma yra daugiau kaip 289620 Eur (1 milijonas litų), grąžinti šių skolų pareiškėjai neturi galimybių, o pagrindo manyti, kad kada nors galės įvykdyti visus turimus finansinius įsipareigojimus, nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjams A. L. ir V. L..

Teismas nustatė, kad yra suėję mokėjimo terminai vykdyti toliau nurodytos apimties A. L. įsipareigojimus kreditoriams: N. K. – 20550 Lt (5951,69 Eur), AB „Swedbank“ – 24123,93 Lt (6986,77 Eur), AB „Šiaulių bankas“ teisių perėmėjui Lindorff Oy – 28249,31 Lt (8181,57 Eur), VMI – 35403,63 Lt (10253,60 Eur), A. P. – 10609 Lt (3072,58 Eur), UAB „Aveplast“ – 17995 Lt (5211,71 Eur), S. Š. – 31527,44 Lt (9130,98 Eur), VSDFV Šiaulių skyriui – 1909,21 Lt (552,95 Eur), UAB „Sergel“ – 1052,89 Lt (304,94 Eur), O. P. – 45000 Lt (13032,90 Eur), A. P. – 30000 Lt (8688,60 Eur), T. M. – 75000 Lt (21721,50 Eur), L. S. – 75000 Lt (21721,50 Eur), L. K. – 25188 Lt (7294,95 Eur), A. S. – 543497,50 Lt (157407,76 Eur), UAB „Tartuvos grupė“ – 2700 Lt (781,97 Eur). Pareiškėjai A. L. ir V. L. yra solidariai skolingi AB DNB bankui 22144,37 Lt (6413,45 Eur). Pareiškėjų vardu nekilnojamojo ar kito registruotino turto nėra, vertybinių popierių, grynųjų pinigų, viršijančių 1 MMA, indėlių bankuose jie neturi. Pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 31 d. nedirba, 2014 m. birželio 25 d. jam nustatytas 50 proc. darbingumo lygis. Šeimos pajamas sudaro pareiškėjos 1250 Lt (362,03Eur) darbo užmokestis ir pareiškėjo 395 Lt (114,40 Eur) netekto darbingumo pašalpa.

Teismo nuomone, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai pagal savo turtinę padėtį negali kreditoriams įvykdyti turimų finansinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, šių įsipareigojimų suma viršija 25000 Lt (7240,50 Eur) (25 MMA), t. y. pareiškėjai yra nemokūs (FABĮ 2 str. 2 d., 6 str. 1 d.).

Teismas pažymėjo, kad pagal FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. pareiškėjo nesąžiningumas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas A. L., 2006 metais paėmęs kreditą iš Swedbank, AB, 2007 m. – iš Šiaulių banko, 2007 m. – iš AB DNB banko, t. y. turėdamas finansinių įsipareigojimų, 2007–2009 m. laikotarpiu skolinosi dideles pinigų sumas iš fizinių asmenų, žadėdamas jiems dideles palūkanas, įsiskolino valstybei. Pareiškėjas A. L., elgdamasis sąžiningai, protingai ir rūpestingai, galėjo bei turėjo suprasti, kad, imdamas vis naujus kreditus, didina savo įsipareigojimus ir jų sumą. Pareiškėjas, teigdamas, kad jo paimtos paskolos buvo panaudojamos statybų verslui, nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Taigi, pareiškėjas A. L. prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių realiai negalės vykdyti, ir tai žinodamas, pats sau sukėlė nemokumą. Pareiškėjas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, jog, sudarydamas skolinimosi sandorius vieną po kito, sunkina savo finansinę padėtį ir mažina galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Tokie pareiškėjo veiksmai, sąmoningai didinant savo finansinius įsipareigojimus, negali būti pripažinti sąžiningais FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme.

Teismo nuomone, pareiškėjo nesąžiningumą įrodo ir įsiteisėję teismo sprendimai, iš kurių matyti, kad pareiškėjas vartojimo kreditą iš Šiaulių banko 2007 metais paėmė neturėdamas sutuoktinės sutikimo, ginčijo 2008 m. spalio 1 d. paskolos sutartį, sudarytą su A. S., pareiškėjai visiškai negrąžino 2007 m. lapkričio 19 d. iš AB DNB banko paimto 219600 Lt (63600,56 Eur) kredito, dėl to išieškotojui buvo perduoti kredito grąžinimo užtikrinimui įkeisti A. S. ir O. P. priklausantys žemės sklypai.

Teismas nurodė, kad iš pateiktų Sodros duomenų bazės išrašų matyti, kad pareiškėjo pajamos iš legalios darbinės veiklos yra labai mažos, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. pareiškėjas pajamų iš darbinės veiklos neturėjo, jis nurodė, kad dirbdavo pavienius darbus. Teismo nuomone, tai reiškia, kad pareiškėjai visų savo pajamų teismui neatskleidė, todėl darė išvadą, kad ir po paskolų paėmimo pareiškėjai elgėsi nesąžiningai, nesistengė atsiskaityti su kreditoriais. Dėl to teismas sprendė, kad, vertinant pareiškėjų elgesį per paskutinius trejus metus kartu su per ankstesnį laikotarpį sudarytais sandoriais, jų elgesys negali būti pripažintinas sąžiningu.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškime nurodyta šeimos mėnesio išlaidų suvestinė niekaip nepagrindžia, kokiu būdu pareiškėjai, gaudami tik pareiškėjos V. L. 1250 Lt (362,03 Eur) darbo užmokestį ir pareiškėjo 395 Lt (114,40 Eur) netekto darbingumo pašalpą, sugeba per mėnesį išlaidoms skirti 2450 Lt (709,57 Eur). Nagrinėjamu atveju trijų asmenų šeimos išlaidų suma viršija 2 asmenų minimalius atlyginimus gaunančios šeimos išlaidas ir objektyviai negali būti laikoma nemokios (neturinčios pakankamai lėšų) šeimos išlaidomis. Tokios išlaidos pareiškėjams yra nerealios ir tokios lėšų sumos pareiškėjų būtiniausiems poreikiams tenkinti teismas tvirtinti negalėtų (FABĮ 6 str. 3 d. 4 p.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nei procesiniuose dokumentuose, nei posėdžio metu nenurodė, kaip jie planuoja atkurti savo mokumą ir nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Teismas sprendė, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiama teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros. Nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjai FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme nėra sąžiningi fiziniai asmenys, o jiems iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas FABĮ tikslas – siekti teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Pareiškėjai A. L. ir V. L. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo išspręsti iš esmės.

Nebuvo sąlygų, kurioms egzistuojant teismas galėjo atsisakyti iškelti bankroto bylą.

2. Visi pareiškėjų prisiimti įsipareigojimai yra atsiradę iki 2009 metų, tuo laikotarpiu Lietuvoje prasidėjo ekonominė krizė. A. L. finansinius įsipareigojimus prisiėmė individualios veiklos vykdymui – gyvenamųjų namų statybai, pareiškėjas tikėjosi gauti pajamų iš vykdomos veiklos ir dengti savo finansinius įsipareigojimus.

3. Nagrinėjant bylą pareiškėjo veiksmuose nebuvo nustatyti CK 6.67 str. nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, todėl kreditorius turi įrodyti, kad skolininkas buvo nesąžiningas.

4. Teismų praktikoje tokie veiksmai, kokie šiuo atveju buvo pareiškėjų veiksmai, neinterpretuojami kaip siekis išvengti turto įtraukimo į pareiškėjų turto balansą bankroto byloje.

5. Teismas vertino sandorius, kurie sudaryti anksčiau, negu prieš penkis metus iki pareiškimo priėmimo, nors įstatyme nenumatytas pagrindas teismui atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, kai nesąžiningas sandoris buvo sudarytas ankstesniu laikotarpiu nei per pastaruosius 3 metus iki pareiškimo priėmimo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo antstolis R. K. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo L. K. prašo atskirojo skundo netenkinti.

1. Teismas pagrįstai pareiškėjo veiksmų, kai jis sąmoningai didino savo kreditorinius įsipareigojimus, paėmė kreditą, neturėdamas sutuoktinės sutikimo, ginčijo paskolos sutartį, sudarytą su A. S., negrąžino kredito, paimto iš AB DnB Nord bankas, nepripažino sąžiningais Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 1 d. prasme. 2.

2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ir po paskolų paėmimo pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, nesistengė atsiskaityti su kreditoriais.

3. Teismas pagrįstai įvertino trijų asmenų šeimos prašomas pripažinti 2450 Lt išlaidas per didelėmis.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo antstolis A. L. prašo atskirojo skundo netenkinti.

Nurodė, kad teismas išsamiai pasisakė visais bylos klausimais, išanalizavo esminius nagrinėjamos bylos aspektus, į juos argumentuotai atsakė, nešališkai ir visapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus bei priėmė teisingą sprendimą.

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. spalio 6 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartį paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartį bei perdavė bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Iš esmės byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, remiantis FABĮ 5 str. 8 d. 2 p., atsisakyta iškelti apeliantams bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, teigiant, jog teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai taikęs teisės normas, reglamentuojančias skolininkų sąžiningumą, nemokumą, padarė nepagrįstą išvadą dėl fizinio asmens bankroto bylos neiškėlimo.

Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 str. 1 d. teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių:

Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 str. 2 d. fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Pripažįstant, kad asmuo yra nemokus, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) asmens skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, turi viršyti įstatyme nustatytą dydį, 2) asmuo nebegali įvykdyti šių įsipareigojimų, t. y. jo turimo turto, gaunamų (realiai tikėtinų gauti) pajamų, nepakanka skoloms grąžinti.

Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti.

Nagrinėjamu atveju aktuali Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2 p. nuostata, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 str. nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pasisakydamas dėl šios įstatymo nuostatos kasacinis teismas išaiškino, kad teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu asmuo tapo nemokus dėl CK 6.67 str. nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Fizinių asmenų bankroto įstatyme detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl kiekvienu individualiu atveju juos nesąžiningais kvalifikuoti turi bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis CK nuostatomis ir kasacinio teismo suformuota šių įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgdamas į Fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Paminėtina, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis nurodyta pačiame įstatyme – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Taigi, šiuo įstatymu sudaromos sąlygos sąžiningiems fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-248/2015).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti apeliantei bankroto bylą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjų nemokumą sukėlė jų pačių nesąžiningi veiksmai. Konstatavo, kad pareiškėjas A. L. prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių realiai negalės vykdyti, ir tai žinodamas, pats sau sukėlė nemokumą. Pareiškėjas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, jog, sudarydamas skolinimosi sandorius vieną po kito, sunkina savo finansinę padėtį ir mažina galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo A. L. nesąžiningumą įrodo ir įsiteisėję teismo sprendimai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas vartojimo kreditą iš Šiaulių banko 2007 metais paėmė, neturėdamas sutuoktinės sutikimo (civilinė byla Nr. 2-1050-810/2011); ginčijo 2008-10-01paskolos sutartį, sudarytą su A. S. (civilinė byla Nr. 2-351-154/2013); pareiškėjai visiškai negrąžino 2007-11-19 iš AB DnB Nord banko paimto 219 600 Lt kredito, dėl ko išieškotojui buvo perduoti kredito grąžinimo užtikrinimui įkeisti A. S. ir O. P. priklausantys žemės sklypai (Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 05200904584L/2009).

Atkreiptina dėmesys, kas pareiškėjos V. L. sąžiningumo FABĮ prasme pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nenagrinėjo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad išvada dėl fizinio asmens nemokumo turi būti konkreti, motyvuota, paremta faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl formalus nemokumo konstatavimas nėra pakankamas nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad apylinkės teismas nesilaikė imperatyviai Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2 p. nustatyto 3 metų laikotarpio, jį aiškino plečiamai, dėl to vertino pareiškėjos veiksmus ir sandorius atliktus ir sudarytus nuo 2006 metų, t. y. per beveik dešimties metų laikotarpį, todėl akivaizdžiai nukrypo nuo aiškios kasacinio teismo praktikos bei šią praktiką apskritai ignoravo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 65/2015; 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-242-248/2015).

Be to, teismo išvados dėl pareiškėjų nesąžiningumo, padarytos detaliai neišanalizavus faktinių bylos aplinkybių: neaišku, kada pareiškėjai pradėjo skolintis iš fizinių asmenų, kokios buvo tuo metu pareiškėjų skolos bankams, kada šias skolas pareiškėjai privalėjo grąžinti. Pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis, kada ir dėl kokių nesąžiningų veiksmų pareiškėjai tapo nemokūs, ar konkretūs sandoriai turėjo įtakos pareiškėjų nemokumui atsirasti, ir jei taip, tai kokią.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo, išsamiai ir visaverčiai turi būti vertinami pareiškėjų veiksmai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo – t. y. nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2014 m. balandžio mėn. Pažymėtina ir tai, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2 p. nuostata neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu atliktus pareiškėjų veiksmus, tačiau tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas būtų įvertinęs pareiškėjų veiksmus (neveikimą) per pastaruosius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m . liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. E3K-434-686/2015). Pripažintina, kad pareiškėjų veiksmai (neveikimas) ankstesniu, nei Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2 p. nurodytu laikotarpiu, gali apskritai apibūdinti ir patvirtinti pareiškėjos tam tikrą nerūpestingumą, neatsakingumą tam tikru laikotarpiu. Tačiau ir tokiu atveju teismas turėtų tokius veiksmus vertinti bendrame kontekste kartu su kreditorių veiksmais, kurie taip pat tam tikra prasme gali būti laikomi neatsakingais.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, priešingai nei ginčo teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, nėra skirtinga jų baigtimi suinteresuotų šalių, kurios dispozityviai įrodinėja savo reikalavimus ir atsikirtimus, inter alia teikia duomenis, paneigiančius kitos ginčo šalies sąžiningumo prezumpciją. Tokius duomenis teismui, paneigiančius skolininko sąžiningumą, gali pateikti kreditoriai, kurie, laikydami save suinteresuotais asmenimis, gali išdėstyti poziciją dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 str., Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 2 d. 6 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pats savo iniciatyva pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo). Tokia teismo teisė įtvirtinta Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 3 d. 1 p., kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to įsipareigojimai išauga tiek, kad asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti ar jos negerinti, kai akivaizdžiai turi galimybių padėtį gerinti, tačiau nepateisinamai jų nepanaudoja. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad abu pareiškėjai gauna tas pačias pajamas, kaip ir prieš metus laiko. P. V. L. gaunamos darbinės pajamos yra 362 Eur, o pareiškėjas A. L. nedirba, jo pajamas sudaro tik apie 116 Eur gaunama netekto darbingumo pensija.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmiau nurodytos aplinkybės, susijusios su apeliantų (ne)mokumu ir (ne)sąžiningumu, liko išsamiai nenustatytos ir detaliai neįvertintos. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos nagrinėjamai bylai, pernelyg formaliai taikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo normas ir šis procesinis pažeidimas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiama teismo nutartis naikintina ir klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.