Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.4.; 3.2.4.11.; 3.3.1.14.; 3.3.2.3.; 3.3.2.4.; 3.4.5.1.; 3.4.5.6.; 3.4.5.7.

2016 m. spalio 31 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų A. L. ir V. L. bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Principo reikalas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-136-841/2016 pagal pareiškėjų A. L. ir V. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims: N. K., akcinei bendrovei DNB bankas, akcinei bendrovei SEB bankas, „Swedbank“, akcinei bendrovei, Valstybinė mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, A. P., uždarajai akcinei bendrovei „Avelaplast“, S. Š., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, uždarajai akcinei bendrovei „Sergel“, Lindorff Oy filialui, O. P., A. P., T. M., L. S., L. K., uždarajai akcinei bendrovei „Turtuvos grupė“, antstoliams A. L., V. Š., T. U., R. K., E. R. dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniams asmenims.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmos instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą ir nutraukta bankroto byla, pagrįstumo ir teisėtumo. Bankrutuojančių fizinių asmenų A. L. ir V. L. bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Principo reikalas“ kreipėsi į teismą prašydama patvirtinti patikslintą bankrutuojančių fizinių asmenų A. L. ir V. L. mokumo atkūrimo planą, kuriam nepritarė kreditorės Swedbank, akcinė bendrovė (toliau – AB), AB DNB bankas, Lindorff Oy. Nurodė, kad 2016 m. sausio 20 d. nutartimi patvirtintas mokumo atkūrimo planas penkerių metų terminui, tačiau atsižvelgiant į kreditorių susirinkime išsakytas pastabas, kad trijų metų terminas per trumpas, į nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusias Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) pakeitimus, bankrutuojantys asmenys siūlo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą sutrumpinti iki 2020 m. vasario 3 d., t. y. numatyti ketverių metų plano įgyvendinimo terminą.

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nepatvirtino patikslinto bankrutuojančių fizinių asmenų mokumo atkūrimo plano, nutraukė bankroto bylą.Teismas nustatė, kad 2016 m. gegužės 2 d. kreditorių susirinkimas nepatvirtino patikslinto mokumo atkūrimo plano. Kreditorė AB DNB bankas nepritarė planui, nes lėšos numatomos skirti bankrutuojančių asmenų būtiniesiems poreikiams tenkinti sudaro didesnę sumą nei bankrutuojančių asmenų pajamos, administravimo išlaidos per didelės. Kreditoriaus Swedbank, AB atstovas teismo posėdyje pabrėžė, kad nuo bankroto bylos iškėlimo praėjo beveik metai, tačiau plane numatyti mokėjimai neatliekami, pareiškėjų pajamos tik mažėja, pareiškėja savo noru išėjo iš darbo, taigi pareiškėjai nededa pastangų savo mokumui atkurti, siekia išvengti atsiskaitymų su kreditoriais, todėl patikslintas planas nevirtintinas, o bankroto byla nutrauktina. Kreditorė A. S. palaikė Swedbank, AB atstovo poziciją bei paaiškino, kad pareiškėjas A. L. galimai dirba nelegaliai, kad nereiktų atlyginti skolų kreditoriams. Teismas pabrėžė, kad 2016 m. sausio 20 d. tvirtintame mokumo atkūrimo plane nurodoma, kad S. K. yra skolingas pareiškėjams 23 485,29 Eur, dėl šios skolos priteisimo rengiamasi kreiptis į teismą, tačiau patikrinus duomenis teismų informacinėje sistemoje LITEKO nustatyta, kad per devynis mėnesius ieškinys teismui nepateiktas, kas liudija, kad bankrutuojantys asmenys nededa pastangų gauti lėšų ir padengti nors dalį įsiskolinimų. Plane numatyta, kad pirmoji įmoka turi būti atlikta 2016 m. balandžio 1 d., tačiau pareiškėjai jokių mokėjimų nėra atlikęs, pareiškėjas A. L. artimiausiu metu neplanuoja atnaujinti veiklos, nes rūpinasi dukra bei sergančia žmona, nežino ar galės atlikti antrąjį mokėjimą, numatytą 2016 m. spalio 1 d. Teismas nustatė, kad bankrutuojantys asmenys iš viso nedėjo jokių pastangų pataisyti mokumo atkūrimo planą, kad jis labiau atitiktų kreditorių interesus, mažai bendravo su bankroto administratoriumi, planą rengė ne bankrutuojantys asmenys, kaip tai numatyta FABĮ 8 straipsnio 1 dalyje, o pats bankroto administratorius. Teismo vertinimu pareiškėjas perdeda pasisakydamas dėl būtinybės jam nuolat prižiūrėti sutuoktinę ar rūpintis nepilnamete dukra, taip siekia išvengti savo mokumo atkūrimo, nevykdo FABĮ nustatyto reikalavimo būti aktyviu, sąžiningai naudotis suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas, nes A. L. visiškai nebendradarbiauja ir visiškai nesiekia maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, priešingai – stengiasi to išvengti. Esant tokiai situacijai teismas padarė išvadą, kad bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra, todėl atsisakyta tvirtinti patikslintą planą, bankroto byla nutrauktina remiantis FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo bankroto administratorius UAB „Principo reikalas“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Skundžiamoje nutartyje nurodoma kreditorės A. S. pozicija nagrinėjamu klausimu, tačiau šis asmuo nėra pareiškėjų kreditorius, nes savo reikalavimo teisę perleido UAB „Turtuvos grupė“, todėl A. S. negalėjo dalyvauti procese. Kadangi A. S. paaiškinimai galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį, todėl klausimas dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano tvirtinimo turėtų būti perduotas iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.Nutartyje pateikiami tikrovės neatitinkantys duomenys: bankroto administratorius atsakydamas į teisėjo klausimą pripažino, kad nėra jokių garantijų, jog mokumo atkūrimo planas bus vykdomas, tačiau apie pareiškėjo ketinimus dirbti nieko nesakė. Galimai teisėja ir bankroto administratorius skirtingai suprato žodį „garantija“, nes bankroto administratorius turėjo omenyje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.90 straipsnyje bei Lietuvių kalbos žodyne nurodomą garantijos apibrėžimą.Nors teismas pabrėžė, kad patikslintą mokumo atkūrimo planą turi parengti patys pareiškėjai, tačiau remiantis FABĮ 12 straipsnio 4 dalies 3 punktu bankroto administratorius turi teisę teikti pagalbą asmeniui rengiant plano ar jo pakeitimo projektus. Nagrinėjamu atveju administratorius padėjo išreikšti pareiškėjų poziciją teisine kalba, tačiau tai nereiškia, kad planą parengė bankroto administratorius, jame išreikšta bankrutuojančių asmenų valia.Teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis, todėl priėmė nepagrįstą nutartį. Nurodė, kad pareiškėjai nededa pastangų atkurti savo mokumą, nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo, tačiau šiuo veiksmus po bankroto bylos iškėlimo atlieka bankroto administratorius, o ne pareiškėjai. Teismui turėjo būti žinoma, kad bankroto administratorius 2016 m. birželio 15 d. kreipėsi į pareiškėjų skolininką ragindamas įvykdyti prievolę, tačiau skolininkas 2016 m. liepos 26 d. nurodė, kad skolos nepripažįsta, nes šie duomenys pateikti teismui. Teismas neįvertino, kad pareiškėjas A. L. yra netekęs 50 procentų darbingumo lygio, gauna netekto darbingumo pensiją, pareiškėja V. L. nuo 2016 m. sausio mėn. buvo nedarbinga dėl ligos, jai nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, taip pat neatsižvelgė į nepilnametės dukters amžių, nuo kurio priklauso priežiūros poreikis vaikui. Nors pareiškėja V. L. išėjo iš darbo dėl sveikatos būklės, tačiau užsiregistravo darbo biržoje, todėl nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjai nesistengia atkurti mokumo, gauti didesnes pajamas. Nors pareiškėjai neatliko pirmojo 60 Eur dydžio mokėjimo, tačiau teismas nevertino aplinkybių dėl kurių jis nebuvo atliktas, kad pareiškėjai patikslintame plane įsipareigojo šią sumą sumokėti.Teismas netinkamai aiškino ir taikė FABĮ nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą nutartį. Nors pagal FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą bankroto procesas nutraukiamas nepatvirtinus mokumo atkūrimo plano, tačiau 2016 m. sausio 20 d. nutartimi patvirtintas planas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nepatvirtinus patikslinto mokumo atkūrimo plano, bankroto byla nėra nutraukiama, lieka galioti patvirtintas planas. Skundžiama nutartimi atsisakoma tvirtinti patikslintą planą, tačiau nevertinama jo atitiktis FABĮ nuostatoms.Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kurios neturi precedento galios nagrinėjamoje byloje, nes skiriasi faktinės aplinkybės.Pažymi, kad artimi giminaičiai teikia finansinę paramą bankrutuojantiems asmenims ir 2016 m. rugsėjo 13 d. ir 15 d. į bankroto administratoriaus atidarytą depozitinę sąskaitą įnešė 1 000 Eur. Šios sumos pakaks ne tik administravimo išlaidoms padengti, bet ir atlikti mokėjimus kreditoriams.Atsiliepdamas į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB prašo skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Teismas pagrįstai atsisakė tvirtinti mokumo atkūrimo plano pakeitimą. Bankas siūlė tęsti 2016 m. sausio 20 d. nutartimi patvirtinto plano vykdymą. Bankroto byla turėtų būti nagrinėjama pagal FABĮ nuostatas galiojusias iki 2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2235 (TAR, 2015, Nr. 2015-21017) nuostatų įsigaliojimo 2016 m. sausio 1 d., nes nagrinėjamu atveju bankroto byla iškelta 2015 m. spalio 5 d. Atsižvelgiant į pareiškėjų gaunamas bei planuojamas gauti pajamas, sumą reikalingą būtinųjų poreikių tenkinimui, plano įgyvendinimui nustatytas penkerių metų terminas yra sąžiningas ir atitinka kreditorių interesus. Per aštuonis mėnesius nuo plano patvirtinimo sumažėjo pareiškėjos V. L. pajamos, pareiškėjui A. L. nepavyko pradėti individualios veikos, užtikrinti 3 000 Eur per metus pajamų iš planuojamos veiklos, nors pareiškėjai plane įsipareigojo susirasti geriau atmokamus darbus, tačiau to nepadarė, be to, nepervedė plane numatytų lėšų kreditoriniams reikalavimams tenkinti, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjai dėjo maksimalias pastangas mokumui atkurti, kad yra pagrindas sutrumpinti plano įgyvendinimo terminą. Kreditorės manymu, kreipiantis į teismą dėl mokumo atkūrimo plano tikslinimo siekiama paankstinti skolų nurašymą, tačiau skolų nurašymas po 48 mėnesių neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų, kreditorių teisėtų lūkesčių.Teismo pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjai nededa pastangų savo mokumui atkurti, siekia išvengti atsikaitymų su kreditoriais, todėl bankroto bylą nutraukė.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai dėl to, kad pirmos instancijos teismas negalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-3-263-706/2015, Nr. 3K-3-190-706/2015, nes šiose bylose faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios į nagrinėjamą bylą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra formuojama teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, susijusios su bankrutuojančio asmens teisėmis ir pareigomis bankroto procese bei teismo vaidmeniu tvirtinant mokumo atkūrimo planą, todėl nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėse bylose Nr. 3K-3-263-706/2015, Nr. 3K-3-190-706/2015, nes mokumo akūrimo plano pakeitimai svarstomi ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir planas (FABĮ 8 straipsnio 13 dalis).Pagal FABĮ 1 straipsnio nuostatą fizinio asmens bankroto institutu siekiama sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo institutu iš esmės siekiama vienas kitam prieštaraujančių tikslų, kuriuos būtina derinti: apsaugoti fizinį asmenį nuo sunkių ekonominių ir socialinių padarinių ir padėti jam grįžti į visavertį gyvenimą, t. y. grąžinti skolininko ekonominį pajėgumą, kartu maksimaliai apsaugoti ir ginti kreditorių interesus. Taigi fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Dėl to fizinio asmens bankroto procedūros tikslas lemia fizinio asmens pareigą rūpintis suderinti savo ir kreditorių interesus, t. y. ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros. Viena fizinio asmens pareigų bankroto procese yra parengti mokumo atkūrimo planą. Įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodęs, kad mokumo atkūrimo planą sudaro ir jį tikslina pats fizinis asmuo, tačiau suteikia galimybę šiame planavimo procese aktyviai dalyvauti ir fizinio asmens kreditoriams, kurie gali teikti savo pastabas ir pasiūlymus (FABĮ 9 straipsnio 3 dalis). Bankroto administratorius atlieka tarpininko, teikiančio išvadą dėl fizinio asmens parengto plano, vaidmenį, jam yra keliami specialūs kvalifikaciniai reikalavimai (FABĮ 11 straipsnis), jis turi atitinkamas teises ir pareigas (FABĮ 12 straipsnis). Taigi bankroto administratorius pats netikslina mokumo atkūrimo plano, o stebėdamas fizinio asmens pajamų ir išlaidų srautus teikia pasiūlymus (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 2, 12 punktai) ir ataskaitas (FABĮ 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas) kreditoriams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015; 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Todėl atmestini atskirojo skundo argumentai, kad įstatymas nedraudžia bankroto administratoriui prisidėti rengiant mokumo atkūrimo planą ar jį tikslinant. Fizinio asmens mokumo atkūrimo planas sudaromas ir jo tvirtinimo procedūros vykdomos taip pat siekiant teisingos kreditorių ir skolininko (fizinio asmens) interesų pusiausvyros, nes plane turi būti nurodoma įvairi informacija, iš kurios aišku, kaip skolininkas ketina atsiskaityti su kreditoriais bankroto procedūros metu, kokios yra kreditorių daromos nuolaidos, kokios planuojamos bankrutuojančio asmens pajamos ir išlaidos, administravimo išlaidos, turto realizavimo tvarka, bankrutuojančiam asmeniui būtinos jo poreikiams tenkinti išlaidos ir pan. Būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Pagal FABĮ nuostatas bankrutuojantis fizinis asmuo rengia pagal FABĮ 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus mokumo atkūrimo planą, jį pateikia bankroto administratoriui, o šis parengia išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių ir ją kartu su plano projektu pateikia kreditoriams bei šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys). Kai kreditorių susirinkimas pritaria mokumo atkūrimo planui, tai jis teikiamas teismui patvirtinti. Teismo nutartis patvirtinti planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, yra galutinė ir neskundžiama (FABĮ 8 straipsnio 4, 5, 9 dalys). Jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl to, kad planas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju fizinis asmuo, atsižvelgdamas į kreditorių pastabas, turi patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui svarstyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vieningą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką pažymėjo, kad tuo atveju, kai kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui dėl priežasčių, susijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, pareiga patikslinti, pataisyti planą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, priklauso fiziniam asmeniui. Taigi plano sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, teismo kompetencija yra tik nuspręsti, ar planas tvirtintinas, ar ne. Dėl to teismas, gavęs plano projektą, kuriam pirmasis kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis. Jeigu kreditorių susirinkimo nurodytos priežastys patenka į FABĮ 7 straipsnio nustatytų reikalavimų apimtį, tai teismas neturi priimti tokio fizinio asmens bankroto administratoriaus pareiškimo (plano), jei nebuvo pakartotinės plano tikslinimo procedūros ir pakartotinio jo svarstymo kreditorių susirinkime. Tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-378/2016).Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartimi A. L. ir V. L. iškelta bankroto byla, 2016 m. sausio 20 d. patvirtintas mokumo atkūrimo planas, kuriame numatyta penkerių metų plano įgyvendinimo trukmė. Bankroto administratorius 2016 m. gegužės 3 d. kreipėsi į teismą dėl mokumo atkūrimo plano pakeitimo, sutrumpinant jo įgyvendinimo terminą nuo penkerių metų iki trijų metų. Nors Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi tenkino prašymą dėl mokumo atkūrimo plano tikslinimo, tačiau ji panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-620-210/2016. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas pirmojo kreditorių susirinkimo metu kreditorių AB DNB bankas ir „Swedbank“, AB nurodytos nesutikimo sutrumpinti mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo priežastis, pripažino, kad jos patenka į FABĮ 7 straipsnyje numatytų reikalavimų apimtį. Atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojantys asmenys nepatikslino mokumo atkūrimo plano projekto, atsižvelgiant į kreditorių pastabas ir bankroto administratorius nesuorganizavo pakartotinio kreditorių susirinkimo, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad buvo pažeista mokumo atkūrimo plano tvirtinimo tvarka, todėl grąžino klausimą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui. Bankrutuojantys asmenys patikslino mokumo atkūrimo plano projektą, numatydami ketverių metų plano įgyvendinimo trukmę (t. y. iki 2020 m. vasario 3 d.), nurodydami, kad tai yra vidurkis tarp trijų metų ir patvirtinto 2016 m. sausio 20 d. nutartimi. Bankroto administratorius 2016 m. rugpjūčio 1 d. parengė išvadą, kurioje nurodoma, kad mokumo atkūrimo planas atitinka FABĮ reikalavimus, plane numatytos priemonės gali būti realiai įgyvendintos, atkurtas fizinių asmenų mokumas. 2016 m. rugpjūčio 19 d. įvyko pakartotinis kreditorių susirinkimas, kuriame nebuvo pritarta patikslintam mokumo atkūrimo plano projektui. Teismas klausimą dėl patislinto mokumo atkūrimo plano tvirtinimo paskyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, gavęs bankroto administratorės pateiktą 2016 m. rugpjūčio 19 d. kreditorių susirinkimo, kuriame antrą kartą nebuvo pritarta mokumo atkūrimo plano projektui, protokolą su priedais. Taigi teismas, vadovaudamasis FABĮ 8 straipsnio 6 dalies nuostatomis, gavęs reikiamus dokumentus, ėmėsi priemonių klausimui dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo išspręsti. Kaip minėta Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-620-210/2016 nuo 2016 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui, kuriuo maksimalus mokumo atkūrimo įgyvendinimo terminas sutrumpintas nuo penkerių iki trijų metų, automatiškai nekeičia iki įstatymo įsiteisėjimo dienos pradėtose bankroto bylose numatytos plano įgyvendinimo trukmės. Taigi pareiškėjai A. L. ir V. L. siekdami pakeisti (sutrumpinti) mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę turi laikytis įstatymų numatytos tvarkos. O aplinkybė, kad praėjus keliems mėnesiams po bankroto bylos iškėlimo pasikeitė teisinis reguliavimas, tai savaime nesudaro pagrindo teiginiui, kad tokiu būtu pareiškėjai atsiduria blogesnėje padėtyje nei asmenys, kuriems bankroto byla iškelta po 2016 m. sausio 1 d., ypač turint omenyje, kad pareiškėjai dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi dar 2014 m. balandžio mėn.Teismų praktikoje pripažįstama, kad fizinio asmens bankroto byloje sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo teismas privalo ne tik formaliai taikyti FABĮ nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kuomet kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet ir visapusiškai ištirti ir įvertinti priežastis, dėl kurių kreditoriai nesutinka su pateiktu plano projektu, taip pat įvertinti šių priežasčių atitikimą FABĮ 7 straipsnyje nustatytiems plano reikalavimams. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl mokumo atkūrimo plano pakeitimo vertino kreditorių nesutikimo priežastis, nurodytas 2016 m. gegužės 2 d. ir 2016 m. rugpjūčio 19 d. kreditorių susirinkimo metu. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-620-210/2016 konstatavo, kad 2016 m. gegužės 2 d. kreditorių susirinkimo metu kreditorių AB DNB bankas ir „Swedbank“, AB nepritarimo priežastys patenka į FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų apimtį, nes keičiant (trumpinant) mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą yra keičiamas ir fizinių asmenų kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo grafikas, kuriuo bankroto procese bus mokamos jame nurodomos lėšos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Pakartotinio kreditorių susirinkimo metu kreditoriai „Swedbank“, AB, AB DNB bankas, Lindorff Oy balsavo prieš mokumo atkūrimo plano tikslinimą (įgyvendinimo termino trumpinimą), tačiau tik kreditorius „Swedbank“, AB kartu su balsavimo raštu biuleteniu pateikė savo pastabas. Patikrinus pakartotinio kreditorių susirinkimo nepritarimo priežastis, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad „Swedbank“, AB 2016 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. SR/16-20891 iš esmės nurodytos tos pačios nesutikimo su plano tikslinimu priežastys kaip ir „Swedbank“, AB 2016 m. balandžio 27 d. rašte Nr. SR/16-11094 (kuris buvo pateiktas 2016 m.gegužės 2 d. kreditorių susirinkime), t. y. mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo termino sutrumpinimas pažeis bankrutuojančių asmenų ir jų kreditorių pusiausvyrą, nes bankrutuojančių asmenų pajamos sumažėjo, jie nepasiekė užsibrėžtų tikslų – susirasti geriau apmokamą darbą. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, tikrindamas kreditorių nepritarimo pagrįstumą nėra saistomas kreditorių nurodytų aplinkybių, ankstesnio kreditorių pritarimo planui (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-313/2016), nes teismas, spręsdamas klausimą dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo, vertina plano atitiktį FABĮ nuostatoms ir kreditorių interesams.Kaip minėta, fizinio asmens bankroto proceso tikslas yra atkurti fizinio asmens mokumą ir bankroto administratoriui bei kreditoriams padedant, kontroliuojant fizinių asmenų turto ir finansinių srautų valdymą išugdyti jų didesnę finansinę atsakomybę už prisiimamus finansinius įsipareigojimus. Pirmos instancijos teismas pagrįstai aplinkybę, kad bankrutuojantys asmenys nedėjo pastangų pataisyti mokumo atkūrimo planą atsižvelgiant į kreditorių pastabas, nes planą rengė bankroto administratorius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad fiziniam asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, tenka labai svarbus vaidmuo, nes nuo šio asmens sąžiningų pastangų priklauso mokumo atkūrimo plano įvykdymo sėkmė, o kartu ir jau minėtų fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Todėl fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-378/2016). Pažymėtina, kad fiziniai asmenys savo bankroto proceso metu turi dėti maksimaliais pastangas užsitikrinti didesnių pajamų gavimą, kad susidarytų kaip galima didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas, leidžiantis tenkinti kreditorių reikalavimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai sąmoningai sumažino savo pajamas 42 procentais (t. y. nuo 726,81 Eur iki 424,53 Eur), pareiškėja V. L. savo iniciatyva išėjo iš darbo, o pareiškėjas iki šiol nepradėjo vykdyti individualios veiklos, kuriai leidimas išduotas dar 2015 m. gruodžio 17 d. Be to, sumažėjus šeimos pajamoms iki 424,53 Eur, šių lėšų net neužteks pareiškėjų būtiniausiems poreikiams tenkinti, kuriems reikia 500 Eur per mėnesį. Apeliacinės instancijos eismas pažymi, kad formalus mokumo atkūrimo planas, sukuriantis prielaidas pasyviai išvengti skolų ir neskatinantis pareiškėjo dėti visas įmanomas pastangas siekiant gauti daugiau pajamų ir didesne apimtimi patenkinti kreditorius reikalavimus, negali būti pripažįstamas tinkamu bankroto procedūrų įgyvendinimu, kadangi bankroto procesas nebus rezultatyvus, kreditorių interesų gynimas nebus užtikrintas, bus pažeista pareiškėjo ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Nors plane nurodoma, kad pareiškėjui A. L. pradėjus vykdyti individualią veiklą pajamos padidėtų 250 Eur (neatskaičius mokesčių), tačiau teismo posėdyje A. L. pripažino, kad artimiausiu metu net neketina pradėti dirbti, nes rūpinasi sergančia žmona ir judviejų nepilnamete dukra. Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas neįvertino, kad abiem pareiškėjams nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, kad pareiškėja V. L. registruoti darbo biržoje kaip darbo ieškantis asmuo. Pažymėtina, kad 50 procentų darbingumo lygis reiškia, kad asmuo yra iš dalies darbingas, todėl gali dirbti ir gauti pajamų iš darbinės veiklos. Be to, pastebėtina, kad pareiškėjui A. L. nedarbingumas buvo nustatytas iki 2016 m. birželio 24 d., o byloje nesant duomenų, kad nedarbingumo laikotarpis pratęstas, darytina išvada, kad sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano tikslinimo jis jau buvo darbingas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai V. L. nustatytas sprecialiųjų paslaugų poreikis, todėl pagrįstai pirmos instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas perdeda pasisakydamas dėl būtinybės slaugyti žmoną. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad vaiko amžius turi įtakos tam, kiek jam reikia skirti tėvų priežiūros, nes naujagimiui kūdikiui neabejotinai reikia daugiau priežiūros nei paaugliui vaikui. Nagrinėjamu atveju pareiškėju dukrai yra beveik dešimt metų, ji yra trečios kalsės mokinė. Nors apie pareiškėjų dukters amžių nėra tiesiogiai užsiminama ginčijamoje nutartyje tai dar nereiškia, kad teismas neįvertino šios aplinkybės teigdamas, kad tokio amžiaus vaiko (trečios klasės mokinio) auginimas negali būti laikomas pateisinama priežastimi, dėl kurios pareiškėjas neįsidarbino ar nepradėjo verslo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad bankrutuojantys asmenys nevykdo FABĮ numatyto reikalavimo būti aktyviu ir sąžiningai naudotis jam įstatymo suteiktomis teisėmis, nesiekia maksimalaus kreditorių interesų patenkinimo, o elgiasi priešingai – stengiasi jų išvengti. Pastebėtina, kad 2016 m. sausio 20 d. patvirtintame mokumo atkūrimo plane, kuriame numatyta penkerių metų plano įgyvendinimo terminas, numatyta, kad kreditorių reikalavimų tenkinimui kas mėnesį skirti 30 Eur, tačiau siekiant sutrumpinti mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą kreditorių reikalavimų tenkinimui ketinama skirti tą pačią 30 Eur per mėnesį sumą. Taigi viso plano vykdymo laikotarpiu iki 2020 m. vasario 3 d. bankrutuojantys asmenys įsipareigoja skirti tik 1 500 Eur, o tai sudaro tik 0,04 procento visų 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi patvirtintų kreditorinių reikalavimų bendros 373 481,83 Eur sumos. Pastebėtina ir tai, kad po to, kai pirmos instancijos teismas konstatvo, kad pareiškėjai nėra aktyvūs ir nevykdo jis jau patrvirtinto plano, 2016 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas A. L. į bankroto administratoriaus atidarytą depozitinę sąskaitą pervedė 500 Eur, t. y. trečdalį visos per ketverius metus planuojamos sumokėti kreditoriams sumos, nors ankstesnių plane numatytų įmokų, kurios yra gerokai mažesnės (120 Eur per mėnesį, iš kurių 30 Eur skiriama kreditorių reikalvimų tenkinimui ir triskart didesnė suma – 90 Eur bankroto administravimo išlaidoms) nemokėjo. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįsti suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB teiginiai, kad trumpinant mokumo atkūrimo terminą, kai nėra keičiamos kitos mokumo atkūrimo palano sąlygos, pareiškėjai galimai siekia greitesnio skolų nurašymo. Pabrėžtina, kad fizinio asmens bankrotas nėra priemonė fiziniam asmeniui išvengti skolos mokėjimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad visos šios aplinkybės rodo, kad mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmės trumpinimas nuo penkerių metų iki ketverių metų neatitinka bankrutuojančių asmenų ir kreditorių interesų pusiausvyros, todėl pirmos instancijos teismas, nustatęs, kad tokios pusiausvyros nebuvo laikytasi, teisingai sprendė, kad toks mokumo atkūrimo planas neatitinka bankroto proceso tikslų ir kreditorių interesų, todėl netvirtintinas. Atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojančių asmenų galimybės atkurti mokumą bei bankrutuojančių asmenų ir kreditorių interesų pusiausvyros nustatymas patenka į FABĮ 7 straipsnio sritį, todėl nepagįstai atskirajame skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas neįvertino plano atitikties FABĮ nuostatoms.Atsižvelgiant į tai, kad tiek pirminio, tiek ir pakartotinio kreditorių susirinkimo metu bankrutuojančių asmenų kreditoriai nepritarė mokumo atkūrimo plano tikslinimui trumpinant jo įgyvendinimo trukmę, nesutikimo priežastys patenka į FABĮ 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų apimtį, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nutraukė bankroto bylą vadovaudamasis FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad patikslintas mokumo atkūrimo plano projektas neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, kadangi mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmės trumpinimas, kai bankrutuojantys asmenys nesistengia atkurti savo mokumo (pareiškėja V. L. išėjo iš darbo, o pareiškėjas A. L. nepradėjo verslo kaip buvo planavęs), nemoka patvirtintame mokumo atkūrimo plane numatytų įmokų kreditoriniams reikalavimams padengti, tuo pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad A. S. nėra bankrutuojančių asmenų kreditorė, nes ji perleido reikalavimo teisę naujajam kreditoriui UAB „Turtuvos grupė“ į A. L. skolą (2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi patvirtintas UAB „Turtuvos grupė“ kreditorinis reikalavimas 219 868,42 Eur sumai), todėl pirmos instancijos teismo nutartyje nepagrįstai A. S. nurodė kaip kreditorę. Byloje nesant duomenų, kad A. S. liudijimas turėjo esminės reikšmės teismo sprendimui, tai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis).Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde ir atsiliepimuose į atskirąjį skundą nurodytas aplinkybes, įvertinęs pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties argumentus, taip pat civilinės bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinis teismas sprendžia, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Šiaulių apygardos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.