Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos logistikos grupė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos logistikos grupė“ ieškinį atsakovui P. D. dėl su darbo santykiais susijusių faktų pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau - Darbo ginčų komisija arba Komisija) 2020 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. DGKS-3862, t. y.:

1.1. Patvirtinti, kad praleistas senaties terminas dėl atsakovo atleidimo priežasčių panaikinimo nagrinėjimo;

1.2. Nustatyti ir patvirtinti, kad ieškovė nėra skolinga atsakovui darbo užmokesčio;

1.3. Panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos 2020 m. birželio 15 d. sprendime Nr. DGKS-3862 nustatytas prejudicines ir kitas aplinkybes;

1.4. Priteisti iš atsakovo 658,50 Eur nuostolių atlyginimą ieškovės naudai.

2.1. 2020 m. liepos 13 d. buvo gautas DGK 2020 m. birželio 15 d. sprendimas, kuriuo buvo patenkintas atsakovo prašymas ir pripažinta jog tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta Darbo sutartis Nr. 16 nutraukta Darbo kodekso (toliau – DK) 54 straipsnio 1 dalies pagrindu ir nuspręsta išieškoti iš ieškovės 11 480,75 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio ir 9 631,64 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Ieškovė pripažino, kad atleidžiant atsakovą iš darbo, su juo nebuvo visiškai atsiskaityta ir ieškovė yra skolinga atsakovui 912,43 Eur darbo užmokesčio, tačiau mano, kad kitoje dalyje atsakovo reikalavimai ir DGK sprendimu priteistos sumos yra nepagrįstos.

2.2. Atsakovas laikotarpiais: 2019 m. spalio 14 d. – 2019 m. spalio 25 d., 2019 m. gruodžio 2 d. – 2019 m. gruodžio 31 d., 2020 m. sausio 6 d. – 2020 m. sausio 31 d. nebuvo darbe, todėl tam, kad nebūtų forminamos pravaikštos, ieškovė pasiūlė atsakovui tas dienas įteisinti kaip nemokamas atostogas. Atsakovas nuo 2019 m., dalį darbo dienos neatvykdavo į darbą be pateisinamos priežasties. Nepaisant to, ieškovė kurį laiką buvo geranoriška atsakovui, mokėjo visą darbo užmokestį, nors realiai atsakovas retai pasirodydavo darbe, ir nevykdė savo pardavimų vadovo pareigų. Pažymėjo, jog 2020 m. vasario 26 d. ir 2020 m. vasario 27 d. atsakovas neatvyko į darbą abi dienas po visą darbo dieną – tokie veiksmai buvo įforminti kaip šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai. Tačiau 2020 m. vasario 20 d. po pokalbio su atsakovu, ieškovė vėl pasielgė itin geranoriškai pastarojo atžvilgiu, nes šalys susitarė, kad darbo sutartį šalys nutraukia šalių susitarimu.

2.3. Šalys pasirašė atleidimo dokumentus, o atsakovas, motyvuodamas, kad dabar labai skuba, pažadėjo tarnybinį automobilį, mobilų telefoną ir nemokamų atostogų prašymus pateikti vėliau. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovo 2019 m. spalio 14 d. – 2019 m. spalio 25 d., 2019 m. gruodžio 2 d. – 2019 m. gruodžio 31 d., 2020 m. sausio 6 d. – 2020 m. sausio 31 d., nebuvo darbe, ir nepateikė prašymų, ieškovas, pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, neturėjo kitos išeities tik minėtus laikotarpius koreguoti į pravaikštas. Teigia, jog dėl aukščiau nurodytų priežasčių, priimtas sprendimas panaikinti įsakymą dėl atsakovo atleidimo pagal DK 54 straipsnį ir atleisti pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pripažino, kad P. D. ir UAB „Baltijos logistikos grupė“ 2014 m. birželio 30 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 16 nutraukta 2020 m. vasario 28 d. DK 54 straipsnio 1 dalies (darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu) pagrindu. Pripažino, kad UAB „Baltijos logistikos grupė“ nedraudiminius laikotarpius P. D. nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2019 m. spalio 25 d., nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 13 d., nuo 2020 m. sausio 6 d. iki 2020 m. sausio 31 d. ir nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. vasario 28 d. fiksavo nepagrįstai ir neteisėtai. Pripažino laikotarpius nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2019 m. spalio 25 d., nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 13 d., nuo 2020 m. sausio 6 d. iki 2020 m. sausio 31 d. ir nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. vasario 28 d. P. D. draudiminiais laikotarpiais. Nusprendė išieškoti iš UAB „Baltijos logistikos grupė“ P. D. 11 226,82 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio dalį už darbo laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. vasario 28 d. Sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio išieškojimo, neviršiančio vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 4 000 Eur (neatskaičius mokesčių) nurodė vykdyti skubiai. Nusprendė išieškoti iš UAB „Baltijos logistikos grupė“ P. D. 9 631,64 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas dalį už darbo laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 28 d. Priėmė UAB ,,Baltijos logistikos grupė“ atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo – ,,Panaikinti DGK 2020-06-15 sprendime Nr. DGKS-3862 nustatytas prejudicines ir kitas aplinkybes“ prieš P. D. ir šią civilinės bylos dalį nutraukė. Nusprendė pranešti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui apie UAB ,,Baltijos logistikos grupė“ direktoriaus I. M., veiksmus, tai yra galimos nusikalstamos veikos požymius, laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2020 m. gegužės 11 d. teikiant žinomai neteisingus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui (toliau – Sodra) apie UAB ,,Baltijos logistikos grupė“ darbuotojo P. D. darbingumą, nurodant ,,Nemokamos atostogos“, ,,Pravaikšta“.

4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ir nustatytos aplinkybės:

4.1. 2014 m. birželio 30 d. ieškovė atstovaujama direktoriaus I. M. sudarė neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju P. D. (atsakovu) pardavimo vadovo pareigoms atlikti. Šalys susitarė dėl 8 000 Lt darbo užmokesčio per mėnesį. Darbo dienos trukmė buvo nustatyta 7 val. per dieną. Darbuotojas P. D. pradėjo dirbti nuo 2014 m. liepos 1 d. Nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. darbo sutartis pakeista, darbo užmokestis sutartas buvo po 10 000 Lt per mėnesį. Darbo dienos trukmė buvo nustatyta 8 val. per darbo dieną.

4.2. 2020 m. vasario 28 d. ieškovė nutraukė darbo sutartį su darbuotoju P. D. Ieškovė elektroniniu būdu deklaravo Sodrai, jog nutraukė darbo sutartį su darbuotoju vadovaujantis DK 54 straipsniu (darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu). 2020 m. balandžio 7 d. ieškovė elektroniniu būdu patikslino, jog darbo sutartis 2020 m. vasario 28 d. buvo nutraukta vadovaujantis DK 58 straipsnio 1 dalimi (Šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas).

4.3. Ieškovės darbuotojai direktorius I. M. bei L. M. patvirtino teismui, jog jie neinformavo darbuotojo P. D., kad darbo sutartis su juo buvo nutraukta vadovaujantis DK 58 straipsnio 1 dalimi (Šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas). Pripažino, jog darbuotojui nebuvo sudaryta galimybė pasiaiškinti dėl šio darbo drausmės pažeidimo.

4.4. P. D. patvirtino teismui, jog 2020 m. vasario 28 d. su darbdaviu pasirašė sutartį dėl darbo sutarties nutraukimo vadovaujantis DK 54 straipsniu (Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu). Būdamas bedarbis tikėjosi kovo mėnesį iš Sodros gauti nedarbingumo išmoką. Iki 2020 m. balandžio pabaigos nesulaukęs nedarbo išmokos, telefonu kreipėsi į Sodrą, kur jam buvo paaiškina, kad nedarbo išmoka jam nemokama, nes darbo sutartis buvo nutraukta vadovaujantis DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktu (Šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas). Sodros darbuotoja paaiškino, jog darbdavys vėliau patikslino darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 54 straipsnio į DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Sužinojęs apie šiuos neteisėtus darbdavio veiksmus P. D. 2020 m. gegužės 20 d. kreipėsi į DGK dėl pažeistų teisių gynimo.

4.5. Konstatavo, jog atsakovas P. D. apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2020 m. balandžio pabaigoje, o į DGK kreipėsi 2020 m. gegužės 20 d., tai yra nepraleidęs įstatyme numatyto vieno mėnesio termino nuo tada, kai sužinojo apie savo teisių pažeidimą.

4.6. Konstatavo, jog 2020 m. vasario 28 d. tarp šalių buvo sutartas kompromisas darbinius santykius nutraukti vadovaujantis DK 54 straipsniu (Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu). Pažymėjo, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų ar žodinių paaiškinimų, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui teikiant duomenis įvyko techninė klaida dėl kurios darbdaviui vėliau būtų reikėję koreguoti anksčiau pateiktus duomenis.

4.7. Konstatavo, jog ieškovė neįrodė aplinkybių, kad darbuotojas P. D. ieškovės nurodytu laikotarpiu, tai yra 2020 m. vasario 26 d. ir 2020 m. vasario 27 d. nebuvo darbe visą darbo dieną ir tokiu būdu padarė šiurkščius darbuotojo darbo pareigų pažeidimus.

4.8. Konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad darbuotojas P. D., laikotarpiais nuo 2019 m. spalio 14 d. – 2019 m. spalio 25 d., 2019 m. gruodžio 2 d. – 2019 m. gruodžio 31 d., 2020 m. sausio 6 d. – 2020 m. sausio 31 d. ir nuo 2020 m. vasario 3 d. iki 2020 m. vasario 28 d. nebuvo darbe ar P. D. buvo nemokamose atostogose. Teigė, kad byloje nepateiktas nei vienas darbuotojo prašymas dėl nemokamų atostogų suteikimo, taip pat ieškovė nepateikė nei vieno priimto įsakymo dėl nemokamų atostogų suteikimo P. D.

4.9. Konstatavo, jog nedraudiminiai laikotarpiai nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2019 m. spalio 25 d., nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 13 d., nuo 2020 m. sausio 6 d. iki 2020 m. sausio 31 d. ir nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. vasario 28 d. fiksuoti nepagrįstai, todėl pripažintini draudiminiais.

4.10. Įvertinęs I. M. paaiškinimus, jog direktorius I. M. žinomai neteisingus duomenis teikė Sodrai apie darbuotoją, konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2020 m. gegužės 11 d. I. M. veikdamas kaip įmonės direktorius, teikdamas nurodymus atsakingiems įmonės asmenims pateikė Sodrai žinomai neteisingus duomenis apie darbuotojo P. D. darbingumą ,,Nemokamos atostogos“, Pravaikšta“, todėl darė išvadą, kad pastarojo veikoje galimai yra nusikalstamos veikos požymių. Teismas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 300 straipsnio 1 dalimi pranešė prokurorui apie galimos nusikalstamos veikos požymius.

4.11. Ieškovė 2021 m. liepos 26 d. darbuotojui pervedė 253,93 Eur sumą, nurodydama, kaip darbo užmokestį, todėl teismas atsižvelgdamas į šią aplinkybę, darbuotojui priteistiną sumą mažino nurodyta suma.

4.12. Nurodė, kad teismas prašė ieškovės atstovų pateikti rašytinius dokumentus, kurie pagrįstų nurodytų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimą, tačiau to nebuvo padaryta, todėl konstatavo, jog ieškovė nepagrindė nurodytų nuostolių. Nurodė ir tai, kad byloje taip pat nepateikta jokių rašytinių įrodymų (pvz. priėmimo – perdavimo aktų), jog darbdavys perdavė nurodytas darbo priemones darbuotojui. Konstatavo, kad šis ieškinio reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Apeliaciniu skundu ieškovė (toliau – apeliantė) prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, t. y. patvirtinti, kad ieškovė darbuotojui nėra skolinga darbo užmokesčio; priteisti iš darbuotojo 658,60 Eur ieškovei nuostolių atlyginimo.

6.1. Nurodė, kad atsakovas, nei DGK, nei teismui nereiškė jokio reikalavimo pripažinti 2020 m. vasario 26 d. bei 2020 m. vasario 27 d. aktus dėl neatvykimo į darbą bei 2020 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. DP-2020-01 Dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo negaliojančiais ir juos panaikinti. Teigė, jog 2020 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. DP-2020-01 iš esmės yra konstatuotas darbuotojo neatvykimas į darbą, tai yra šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas, kas sudaro pagrindą darbo sutartį su atsakovu nutraukti pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Ieškovės nuomone, minėtas įsakymas sukelia atsakovui neigiamas pasekmes, todėl turėjo būti skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka.

6.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų paaiškinimus, nes iš esmės liudytoja patvirtino faktą, jog darbuotojas 2020 m. vasario 26 d. ir 2020 m. vasario 27 d. nebuvo darbe. Be to, visi be išimties liudytojai nurodė ir tai, kad atsakovas darbe nebuvo nuo 2019 m. spalio 14 d.

6.3. Tai, kad ieškovė neturėjo dokumentų/įsakymų registravimo žurnalų galėtų būti traktuojama kaip darbo organizavimo ar dokumentų tvarkymo bendrovėje tvarkos pažeidimas, tačiau tai nesudaro pagrindo abejoti šių dokumentų tikrumu ir atmesti jų formaliai ex officio negalima. Mano, kad remiantis galiojančiais teisės aktais kiekvienas juridinis asmuo turi teisę (ir pareigą) nusistatyti savo dokumentų tvarkymo taisykles, neprieštaraujančias įstatymams.

6.4. Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės pateiktos pažymos dėl darbuotojo patekimo į biuro pastatą. Pažymoje sekundžių tikslumu užfiksuoti neatvykimo (nebuvimo) darbe faktai, kurie taip pat patvirtinti vaizdo medžiaga.

6.5. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatinėjamas direktoriaus I. M. lietuvių kalbos mokėjimo lygis, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog teismo posėdžio metu I. M. naudojosi rusų kalbos vertėjos paslaugomis, paneigia jo galimybes surašyti minėtus dokumentus lietuvių kalba. Mano, kad aplinkybė, kas konkrečiai atliko akto techninį surašymą, yra nereikšminga. Teigia, jog esmė yra ta, kad aktuose nurodyti faktai yra realiai įvykę ir patvirtinti direktoriaus bei liudytojų parašais.

6.6. Mano, kad teismas nepagrįstai nedraudiminius laikotarpius pripažino draudiminiais. Teigia, jog ieškovė tikėdama darbuotojo duotu pažadu, kad parašys prašymus dėl nemokamų atostogų, šiuos laikotarpius pradžioje fiksavo kaip nemokamas atostogas. Apie tai kiekvieną mėnesį teikė duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Atkreipė dėmesį, jog duomenys apie darbuotojo nedraudiminius laikotarpius „nemokamas atostogas“ buvo išviešinti ir atsakovas tai puikia žinojo, tačiau pretenzijų dėl to ieškovei (net bylos nagrinėjimo metu) nereiškė. Pažymėjo, kad ginčas iškilo tik vėliau, kadangi nurodyti laikotarpiai buvo patikslinti kaip „pravaikštos“. Mano, kad šios aplinkybės parodo, jog darbuotojas nurodytais laikotarpiais darbe nebuvo ir savo pareigų neatliko.

6.7. Teigia, jog atsakovo pateiktą 2019 m. spalio 22 d. avansinės apyskaitos dokumentą Nr. 531, teismas vertino kaip neginčijamą darbo funkcijų atliko įrodymą, kuris paneigia ieškovės patvirtintą faktą, jog 2019 m. spalio 14 d. – 2019 m. spalio 25 d. atsakovo nebuvo darbe. Mano, kad su tokiu vertinimu negalima sutikti, nes vien tik parašo padėjimas ant dokumento ar užėjimas į darbo patalpas, nereiškia, kad atsakovas visą dieną buvo darbe bei tuo labiau nepaneigia fakto, kad jis neatliko savo pareigų visą nurodytą nedraudiminį laikotarpį.

6.8. Teigia, jog duomenys apie atsakovo nedraudiminius laikotarpius, tai yra nemokamas atostogas, buvo pateikti Sodrai tais laikotarpiais kai jie įvyko, kas apeliantės nuomone reiškia, jog jie išviešinti ir atsakovui žinomi. Pažymėjo, kad atsakovė už tuos nedraudiminius laikotarpius atlyginimo negavo ir jokių pretenzijų dėl to nekėlė. Teigia, jog nors tarp ieškovės ir atsakovo buvo pasirašytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris apeliantės teigimu buvo pasirašytas iš anksto, tačiau mano, kad atsakovas paskutiniu momentu akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai ir tikėjosi pasinaudoti situacija, jog ieškovė pasitikėjo atsakovu ir laiku nepareikalavo pateikti prašymų dėl nemokamų atostogų.

6.9. Nurodė, kad teismas priteisė kompensacija už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 28 d. ir tik vadovaudamasis atsiskaitymo su atsakovu lapelyje už 2020 m. vasario mėn. nurodyta suma 9 631,64 Eur. Pažymėjo, kad teismas visiškai nenustatinėjo laikotarpių už kuriuos priteisė kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Teigia, jog įsigaliojus naujoms DK nuostatoms kompensacija už nepanaudotas atostogas gali būti priteisiama tik už paskutinius tris metus (DK 127 straipsnio 5 dalis). Mano, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas negalėjo pasinaudoti atostogomis. Be to teismas nereikalavo ieškovės pateikti įrodymų už kokius laikotarpius atsakovei nebuvo suteiktos atostogos ir kiek nepanaudotų atostogų dienų jis turėjo. Nurodo, kad teismas nesiaiškindamas jokių aplinkybių, vadovaujantis viename dokumente nurodyta suma, priteisė kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

6.10. Nurodė, kad atsakovui perduotą automobilį ieškovė nuomojo iš trečiųjų asmenų būtent atsakovo darbo funkcijoms atlikti. Teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad tarnybinis automobilis nebuvo laiku grąžintas, todėl ieškovė turėjo sumokėti nuomos mokestį bei draudimą. Pažymi, jog atsakovas, būdamas atleistas iš darbo, naudojosi tarnybiniu mobiliuoju telefonu, kurio sąskaitą taip pat turėjo apmokėti ieškovė, todėl dėl ne laiku grąžinto automobilio ir mobilaus telefono ieškovė turėjo 658,50 Eur išlaidų. Darė išvadą, kad dėl atsakovo netinkamų veiksmų ieškovė patyrė nuostolius, kuriuos ir buvo reikalaujama priteisti.

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

8.1. Nurodė, kad nesutinka su skundo argumentais, jog pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino ir nepagrįstai atmetė ieškovės pateiktus 2020 m. vasario 26 d. ir 2020 m. vasario 27 d. aktus dėl atsakovo neatvykimo į darbą bei 2020 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. DP‑2020‑01 Dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Teigia, jog ieškovė šių dokumentų DGK nepateikė, o pirmos instancijos teismui pateikė tik bylos nagrinėjimo metu. Mano, kad DGK atsakovas niekaip negalėjo reikšti reikalavimo dėl dokumentų, kurių DGK byloje nebuvo, o teismo proceso metu teigė, kad 2020 m. vasario 26 d. ir 2020 m. vasario 27 d. (kaip ir kitais nedraudiminiais laikotarpiais, kuriuos jam fiksavo ieškovė) buvo darbe.

8.2. Akcentavo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta daugybė prieštaravimų ir nenuoseklumo ieškovės pateiktuose rašytiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose. O savo ieškinyje pirmos instancijos teismui ieškovė teigia, kad fiksavo atsakovo nedraudiminius laikotarpius, iš pradžių kaip neapmokamas atostogas, o vėliau kaip pravaikštas tokiu būdu: 2019 m. spalio 14 d. – 2019 m. spalio 25 d., 2019 m. gruodžio 2 d. – 2019 m. gruodžio 31 d., 2020 m. sausio 6 d. – 2020 m. sausio 31 d.. Kai tuo tarpu Sodrai ieškovė pateikė kitus duomenis apie nedraudiminius laikotarpius: 2019 m. spalio 14 d. – 2019 m. spalio 25 d., 2019 m. gruodžio 2 d. – 2019 m. gruodžio 13 d., 2020 m. sausio 6 d. – 2020 m. sausio 31 d., 2020 m. vasario 3 d. – 2020 m. vasario 28 d.

8.3. Teigia, jog ieškovė siekė įrodyti, kad atsakovo nebuvo darbe, magnetinių kortelių naudojimo duomenimis. Teigia, jog bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog magnetinės kortelės nebuvo išduotos pasirašytinai kiekvienam darbuotojui, nebuvo patvirtinta jų naudojimo tvarka. Pažymėjo, kad liudytojas S. D. ieškovės IT specialistas teismo posėdžio metu patvirtino, kad magnetinių kortelių naudojimo duomenys apie darbuotojų patekimą į ieškovės patalpas nėra išsaugoti, nurodė, jog vėliau sistema sugedo, niekas po to jos netaisė. Darė išvadą, kad pateiktų duomenų tikrumo apie magnetinių kortelių naudojimą patenkant į ieškovės patalpas negalima patvirtinti.

8.4. Teigia, jog ieškovė turėjo galimybę lengvai įrodyti, kad nėra skolinga atsakovui kompensacijos už nepanaudotas kasmetines mokamas atostogas, pateikdama teismui visus atsakovo pasirašytus prašymus ir ieškovės direktoriaus įsakymus dėl kasmetinių mokamų atostogų suteikimo nuo atsakovės darbo santykių su ieškove pradžios iki pabaigos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės atstovai ir atsakovas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti ieškinio reikalavimai pakeisti DGK 2020 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. DGKS-3862; patvirtinti, kad praleistas senaties terminas; nustatyti ir patvirtinti, kad ieškovė nėra skolinga atsakovui darbo užmokesčio; priteisti iš atsakovo 658,50 Eur nuostolių atlyginimą ieškovės naudai teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 2014 m. birželio 30 d. ieškovė atstovaujama direktoriaus I. M. sudarė neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju P. D. (atsakovu) pardavimo vadovo pareigoms užimti. Šalys susitarė dėl 8 000 Lt darbo užmokesčio per mėnesį. Darbo dienos trukmė buvo nustatyta 7 val. per dieną. Darbuotojas P. D. pradėjo dirbti nuo 2014 m. liepos 1 d. Nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. darbo sutartis pakeista, darbo užmokestį padidinant iki 10 000 Lt per mėnesį. Darbo dienos trukmė buvo nustatyta 8 val. per darbo dieną. 2020 m. vasario 28 d. ieškovė pateikė Sodros duomenų bazei duomenis, jog ieškovė ir atsakovas nutraukė darbo sutartį vadovaujantis DK 54 straipsniu (Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu). 2020 m. balandžio 7 d. ieškovė elektroniniu būdu patikslino, jog darbo sutartis 2020 m. vasario 28 d. buvo nutraukta vadovaujantis DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktu (Šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas).

13. Darbo teisinių santykių šalys net ir esant galimai darbo pareigų pažeidimo situacijai yra saistomos bendrųjų teisės principų. DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (2 dalis). Savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų (3 dalis). Kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo (5 dalis). Jeigu viena šalis nevykdo ar netinkamai vykdo šiame straipsnyje nustatytas pareigas, kita šalis turi teisę į žalos atlyginimą ar reikalauti, kad jos teisės būtų apgintos kitais būdais (6 dalis).

14. DK 53 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sutarties pasibaigimo pagrindus, nustatyta, kad darbo sutartis pasibaigia: nutraukus darbo sutartį šalių susitarimu (1 punktas); nutraukus darbo sutartį vienos iš šalių iniciatyva (2 punktas); nutraukus darbo sutartį darbdavio valia (3 punktas); nutraukus darbo sutartį nesant šalių valios (4 punktas); mirus darbo sutarties šaliai – fiziniam asmeniui (5 punktas); Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka, kai neįmanoma nustatyti darbdavio – fizinio asmens ar darbdavio atstovų buvimo vietos (6 punktas); kitais šiame kodekse ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais (7 punktas).

15. DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.

16. Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 235 straipsnį, kurio 2 dalies 9 punktas iš esmės atitinka DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir dėl to ši jo praktika išlieka aktuali, yra konstatavęs, kad kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka (pagal galiojančio DK 220 straipsnį – ir darbo ginčų komisijoje), darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 29 punktas).

17. Nagrinėjamu atveju apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teigia, jog teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, nepagrįstai didesnę reikšmę suteikdamas atsakovo pateiktiems įrodymams, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

18. CPK XX skyriaus normos, nustatančios darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, nereglamentuoja įrodymų vertinimo ir nenustato kitokios jų vertinimo taisyklės. Taigi ir darbo bylose taikomos bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos CPK 185 straipsnyje. Pagal CPK 185 straipsnį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus CPK nurodytas išimtis), teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; ir kt.).

19. Apeliaciniu skundu teigiama, kad atsakovas, nei DGK, nei teismui nereiškė jokio reikalavimo pripažinti 2020 m. vasario 26 d. bei 2020 m. vasario 27 d. aktus dėl neatvykimo į darbą bei 2020 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. DP-2020-01 Dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo negaliojančiais ir juos panaikinti. Teigia, jog 2020 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. DP-2020-01 iš esmės yra konstatuotas darbuotojo neatvykimas į darbą, tai yra šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas, kas sudaro pagrindą darbo sutartį su atsakovu nutraukti pagal Darbo kodekso 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Ieškovės nuomone, minėtas įsakymas sukelia atsakovui neigiamas pasekmes, todėl turėjo būti skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais. Šiuo atveju nustatyta, kad atsakovas kreipdamasis į DGK nurodė, kad 2020 m. vasario 28 d. su darbdaviu pasirašė sutartį dėl darbo sutarties nutraukimo vadovaujantis DK 54 straipsniu (Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu). Būdamas bedarbis tikėjosi kovo mėnesį iš Sodros gauti nedarbingumo išmoką. Iki 2020 m. balandžio pabaigos nesulaukęs nedarbo išmokos, telefonu kreipėsi į Sodrą, kur jam buvo paaiškina, kad nedarbo išmoka jam nemokama, nes darbo sutartis buvo nutraukta vadovaujantis DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktu (Šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas). Sodros darbuotoja atsakovui paaiškino, jog darbdavys vėliau patikslino darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 54 straipsnio į DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Sužinojęs apie šiuos neteisėtus darbdavio veiksmus P. D. 2020 m. gegužės 20 d. kreipėsi į DGK dėl pažeistų teisių gynimo. Nors kreipdamasis į darbo ginčų komisiją atsakovas neprašė pripažinti 2020 m. vasario 26 d. bei 2020 m. vasario 27 d. aktus dėl neatvykimo į darbą bei 2020 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. DP-2020-01 Dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo negaliojančiais ir juos panaikinti, tačiau iš DGK pateiktų reikalavimų yra akivaizdu, kad atsakovas siekdamas apginti savo pažeistas teises DGK ginčijo jo atleidimo iš darbo faktinį pagrindą, t. y. nesutiko su ieškovės patikslintu darbo sutarties nutraukimo pagrindu.

20. Šiuo atveju svarbu akcentuoti ir tai, kad minėti 2020 m. vasario 26 d. bei 2020 m. vasario 27 d. aktai dėl neatvykimo į darbą bei 2020 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. DP-2020-01 Dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo nei DGK, nei kartu su ieškiniu nebuvo pateikti. Minėti dokumentai buvo pateikti tik pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant iš esmės. Be to, teismo posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino, jog atsakovas su minėtais aktais bei įsakymu supažindintas nebuvo, kas suponuoja išvadą, jog atsakovas, faktiškai nebedirbdamas ieškovės įmonėje, apie šių aktų surašymą nežinojo, todėl ir reikšti reikalavimų dėl jų pripažinimo negaliojančiais neturėjo pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes konstatuoja, jog tai, kad atsakovas kreipdamasis į DGK neginčijo 2020 m. vasario 26 d. bei 2020 m. vasario 27 d. aktų dėl neatvykimo į darbą bei 2020 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. DP-2020-01 Dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, nei DGK sprendimo, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo nedaro negaliojančiais, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

21. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų paaiškinimus, nes iš esmės liudytojai patvirtino faktą, jog atsakovas 2020 m. vasario 26 d. ir 2020 m. vasario 27 d. nebuvo darbe. Be to teigia, kad visi be išimties liudytojai nurodė ir tai, kad atsakovas darbe nebuvo nuo 2019 m. spalio 14 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Nors apeliantė pažymi, jog aplinkybę, kad liudytojai negalėjo tiksliai prisiminti visų detalių apie tai, kaip buvo surašyti aktai, nes nuo jų surašymo iki teismo posėdžio praėjo daug laiko, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, abejones dėl liudytojų paaiškinimų patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai.

22. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė įrodinėdama atsakovo šiurkštų darbo pareigų pažeidimą į bylą pateikė 2019 m. spalio 25 d., 2019 m. gruodžio 13 d., 2020 m. sausio 31 d., 2020 m. vasario 25 d. aktus dėl atsakovo neatvykimo į darbą. Minėtus aktus pasirašė ieškovės direktorius I. M., direktoriaus sutuoktinė dirbanti ieškovės buhaltere L. M. bei ieškovės darbuotojas S. D. Šiais aktais teigiama, kad atsakovas darbe nebuvo ir savo pareigų nevykdė laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2020 m. vasario 28 d. kai buvo atleistas iš užimamų pareigų.

23. Šiuo atveju svarbu akcentuoti, jog į bylą yra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie apeliacinės instancijos teismui kelia abejones dėl minėtų aktų dėl atsakovo neatvykimo į darbą objektyvumo, t. y. į bylą buvo pateiktas liudytojo S. D. išrašas apie asmens darbovietę, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 29 d., iš kurio matyti, kad liudytojas nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2019 m. spalio 25 d., nuo 2020 m. sausio 2 d. iki 2020 m. sausio 29 d., nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2020 m. vasario 28 d. darbe nebuvo ir darbo funkcijų neatliko. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės kelia abejonių dėl minėtuose aktuose nurodytų duomenų objektyvumo.

24. Be to, į bylą pateiktas avansinės apyskaitos dokumentas Nr. 531 apie darbuotojo tarnybinės transporto priemonės remonto sąnaudų apmokėjimą, kurį 2019 m. spalio 22 d. pasirašė tiek ieškovės direktorius I. M., tiek atsakovas. Taip pat į bylą pateiktas atsakovo 2019 m. spalio 24 d. prašymas bei ieškovės direktoriaus 2019 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. KA-43, pagal kurį atsakovas išleistas atostogų laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 29 d. iki 2019 m. spalio 31 d.; pateiktas atsakovo 2019 m. lapkričio 20 d. prašymas bei ieškovės direktoriaus 2019 m. lapkričio 20 d. įsakymas Nr. KA-45, pagal kurį atsakovas išleistas atostogų laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. lapkričio 29 d.; pateiktas atsakovo 2019 m. gruodžio 10 d. prašymas bei ieškovės direktoriaus 2019 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. KA-51, pagal kurį atsakovas išleistas atostogų laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 16 d. iki 2019 m. gruodžio 18 d. Pažymėtina, jog minėti prašymai dėl atostogų suteikimo pasirašyti atsakovo. Nors ieškovė teigia, jog atsakovo darbo vietoje nebuvo visą laikotarpį nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2020 m. vasario 28 d. bei nebuvo galimybės susisiekti su juo telefonu, tačiau įvertinus nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad ieškovės nurodomi argumentai neatitinka tikrovės.

25. Be to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje nepateikta nei vieno darbuotojo P. D. prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo, taip pat ieškovė nepateikė nei vieno priimto įsakymo dėl nemokamų atostogų suteikimo P. D., kas taip pat rodo, jog minėtais laikotarpiais atsakovas neapmokamose atostogose nebuvo. Nors apeliantė teigia, kad atsakovas vis žadėdavo pateikti prašymus dėl neapmokamų atostogų, bet jų nepateikė, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokie skundo argumentai laikytini deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė yra juridinis asmuo, darbdavė, todėl jai keliami aukštesni didesni atidumo, žinojimo, rūpestingumo reikalavimai, todėl įvertinus tai, kad įstatymai nustato aiškią nemokamų atostogų suteikimo tvarką, darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo laikotarpiu atsakovui buvo suteiktos neapmokamos atostogos.

26. Nors apeliantė iš dalies pagrįstai teigia, jog vien tai, kad ieškovė neturėjo dokumentų/įsakymų registravimo žurnalų nesudaro pagrindo abejoti šių dokumentų tikrumu, tačiau kaip matyti iš šios nutarties 22-25 punktų, šios aplinkybės taip pat nepaneigia, jog ieškovės į bylą teikiami įrodymai (2020 m. vasario 26 d. bei 2020 m. vasario 27 d. aktai dėl neatvykimo į darbą) yra objektyvūs.

27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta ir skundo argumentus, jog pateikta pažyma dėl darbuotojo patekimo į biuro pastatą patvirtina, jog atsakovas ginčo laikotarpiu nesilankė darbo vietoje ir darbo pareigų neatliko. Nustatyta, jog naudotojo prieigos (naudojimosi) ataskaita pateikta už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. kovo 23 d. (t. 2 b. l. 11-19). Iš pateiktos ataskaitos matyti, kad atsakovas nurodomu laikotarpiu nuolatos naudojosi savo prieigos kortele patekdamas į darbo vietą. Nors tam tikromis dienomis atsakovo kortelė mintoje ataskaitoje nėra fiksuota, tačiau šiuo atveju svarbu akcentuoti, jog pateiktų duomenų tikrumo apie magnetinių kortelių naudojimą patenkant į įmonės patalpas negalima patvirtinti. Pažymėtina, jog visi byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog magnetinės kortelės nebuvo išduotos pasirašytinai kiekvienam darbuotojui, jų naudojimo tvarka nebuvo patvirtinta įmonės vadovybės, be to nepaneigti ir argumentai, jog kortelę nuskanavus vienam darbuotojui, į darbo vietą galėjo patekti ir keli darbuotojai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos šios aplinkybės paneigia ieškovės nurodomus argumentus, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevyko į savo darbo vietą ir darbo funkcijų neatliko.

28. Suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo klausimais įtvirtinta, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009 ir kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010 ir kt.). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimų, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnis 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos, o, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, visos abejonės vertintinos silpnesniosios šalies, t. y. darbuotojo, naudai.

29. Įvertinus nustatytas faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas padarė šiurkščius darbo drausmės pažeidimus, todėl nedraudiminiai laikotarpiai nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2019 m. spalio 25 d., nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 13 d., nuo 2020 m. sausio 6 d. iki 2020 m. sausio 31 d. ir nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. vasario 28 d. fiksuoti nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino draudiminiais.

30. Apeliaciniu skundu taip pat teigiama, kad teismas priteisė kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 28 d. ir tik vadovaudamasis atsiskaitymo su atsakovu lapelyje už 2020 m. vasario mėn. nurodyta suma 9 631,64 Eur. Pažymėjo, kad teismas visiškai nenustatinėjo laikotarpių už kuriuos priteisė kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Teigia, jog įsigaliojus naujoms DK nuostatoms kompensacija už nepanaudotas atostogas gali būti priteisiama tik už paskutinius tris metus (DK 127 straipsnio 5 dalis). Iš byloje esančio ieškovės suformuoto atsiskaitymo lapelio už 2020 m. vasario mėn. matyti, kad atsakovui priskaičiuota kompensacija už 3 laikotarpius: pirmas laikotarpis už 7,89 dienas, sudarantis 1 586,84 Eur sumą; antras laikotarpis už 20 dienų sudarantis 4 022,40 Eur sumą: trečias laikotarpis už 20 dienų sudarantis 4 022,40 Eur sumą. Bendra suma sudaro 9 631,64 Eur (neatskaičius mokesčių). Vertinant tai, kaip yra suformuotas minėtas atsiskaitymo lapelis, darytina išvada, kad jog pati ieškovė, kaip darbdavys paskaičiavo atsakovui tenkančią kompensaciją už trijų metų laikotarpį, todėl laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi minėtu atsiskaitymo lapeliu ir DK 127 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Be kita ko pažymėtina, jog ieškovė turėjo teisę pateikti pirmosios instancijos teismui įrodymus, apie atsakovo panaudotas kasmetines atostogas, tačiau tokia savo teise nesinaudojo ir minėtų įrodymų į bylą nepateikė.

31. Apeliantė be kita ko mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti ieškovės patirtas išlaidas už atsakovui perduotą automobilį, kuris jam buvo perduotas darbo funkcijoms atlikti. Teigia, jog atsižvelgiant į tai, kad tarnybinis automobilis nebuvo laiku grąžintas, todėl ieškovė turėjo sumokėti nuomos mokestį bei draudimą. Pažymi, jog atsakovas, būdamas atleistas iš darbo, naudojosi tarnybiniu mobiliuoju telefonu, kurio sąskaitą taip pat turėjo apmokėti ieškovė, todėl dėl ne laiku grąžinto automobilio ir mobilaus telefono ieškovė turėjo 658,50 Eur išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovė iš esmės prašo priteisti iš atsakovo jo veiksmais (atsisakymu laiku gražinti automobilį bei telefoną) padarytą žalą. Akcentuotina, jog žala pagal įstatymus nepreziumuojama, taigi pareiga įrodyti žalos faktą ir dydį tenka šaliai, reikalaujančiai atlyginti žalą (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog minėtą žalą ieškovė įrodinėja PVM sąskaita-faktūra Nr. BLG 14-20052502, kur pardavėja ieškovė, o pirkėjas atsakovas, PVM sąskaita faktūra serija JUP Nr. 2033082663 už mobiliojo ryšio paslaugas suteiktas laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d., PVM sąskaita-faktūra Nr. BF 2003006 už automobilių draudimus, kur pardavėjas UAB „Baltijos fortas“, o pirkėja ieškovė, PVM sąskaita faktūra serija 20 Nr. 014170, kur pardavėjas UAB Neste Lietuva, o pirkėja ieškovė tačiau kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, į bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie pagrįstų nurodytų PVM sąskaitų-faktūrų apmokėjimą. Nesant šių duomenų, nėra galimybės objektyviai nustatyti, žalos fakto, todėl laikytina, jog ieškovė neįrodė žalos fakto.

Dėl procesinės bylos baigties

32. Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti šalių argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

35. Atsakovas prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą nepateikė, todėl jos jam nepriteistinos.

36. Apeliaciniu skundu ieškovė prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinio skundo netenkinus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.