Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. J. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-1925) – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridedant dalį (t. y. 8 (aštuonis) mėnesius) šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo 2024 m. birželio 27 d.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 18 d. 13.37 val. iki 2019 m. spalio 19 d. (pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 16 d. nuosprendį), taip pat pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 16 d. nuosprendį atliktą bausmę (nuo 2024 m. vasario 8 d.).

Ž. J. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusiojo R. Š. pareikštas ir jo atstovo advokato teisminio proceso metu žodžiu patikslintas civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant iš Ž. J. 5 805,64 Eur (penkis tūkstančius aštuonis šimtus penkis eurus ir 64 euro centus) turtinei žalai atlyginti, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos žalos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžiu priteistos žalos visiško įvykdymo.

Iš Ž. J. nukentėjusiojo R. Š. naudai priteista 650 Eur (šeši šimtai penkiasdešimt eurų) suma advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo R. Š. atstovas, paslaugoms apmokėti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkintas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Pažymėtina, kad apeliantas, skundo 5 puslapyje 1-4 punktuose dėstydamas argumentus, susijusius su tuo, kad neva nėra originalių aktualaus automobilio priklausomybę patvirtinančių dokumentų, bei teigdamas, kad automobilis nepriklauso nukentėjusiajam, kad su aktualaus automobilio dokumentais susiję liudytojos G. G. parodymai nesutampa su nukentėjusiojo R. Š. parodymais, o pastarieji dar ir nenuoseklūs bei prieštaringi, iš esmės daro išvadą, kad automobilis nepriklauso nukentėjusiajam ir taip leidžia suprasti, kad jis niekada neturėjo teisės kreiptis dėl automobilio pasisavinimo į teisėsaugos institucijas. Teisėjų kolegija tokius skundo argumentus atmeta ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai pagrindė faktinę aplinkybę, jog aktuali transporto priemonė nuosavybės teise priklausė nukentėjusiajam R. Š. Tuo tarpu nuteistojo gynėjo skunde keliamos abejonės nesudaro pagrindo priešingai išvadai, kadangi gynyba teikia per didelę reikšmę neesminiams ir faktinių veikos aplinkybių nustatymui menkai reikšmingiems minimų nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų nesutapimams, tačiau neatsižvelgia į susiklosčiusios situacijos kontekstą. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl esminių Ž. J. padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių tiek nukentėjusiojo R. Š., tiek liudytojos G. G. parodymai patikimi ir nuoseklūs, o neesminiai jų nesutapimai dėl kai kurių menkai reikšmingų aplinkybių (pvz. ridos neatitikimas, automobilio perdarymo priežastis ir pan.), taip pat aplinkybė, kad nukentėjusiojo pareikšto ieškinio suma nesutapo su kaltinamajame akte nurodyta bei teismo nustatyta žalos suma, nedaro nukentėjusiojo parodymų nepatikimais visa jų apimtimi.

10.1. Antai, nukentėjusysis R. Š. proceso eigoje nuosekliai nurodė, kad jis automobilį įsigijo Jungtinėje Karalystėje už banko paskolintas lėšas ir pargabeno jį į Lietuvą bei sutarė su nuteistuoju Ž. J., kad šį automobilį pastarasis apsiims perdaryti taip, kad jį būtų galima registruoti Lietuvos Respublikoje, o vėliau liudytoja G. G. nukentėjusiojo pavedimu perdavė šį automobilį nuteistajam. Tokias aplinkybes nukentėjusysis nurodė apklausiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kas visumoje atitinka ir jo 2019 m. balandžio 19 d. pareiškime (1 t., b. l. 4-16) bei 2019 m. rugsėjo 25 d. liudytojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokole (1 t., b. l. 55) detaliau išdėstytas aplinkybes. Pažymėtina, kad tokias aplinkybes apklausta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patvirtino ir liudytoja G. G. (1 t., b. l. 53), kuri taip pat nurodė, kad automobilį įsigijo būtent nukentėjusysis R. Š. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad šių aplinkybių proceso metu neneigė ir pats nuteistasis Ž. J., kuris tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobilį „Volkswagen Golf Plus SE TDI 105 S-A“ jam per liudytoją G. G. perdavė būtent nukentėjusysis R. Š., kuris ir tarėsi su juo dėl automobilio perdarymo (vairo perkėlimo), tikslu jį registruoti ir naudoti Lietuvos Respublikoje. Taigi, nekyla abejonių tuo, kad R. Š. veikė kaip teisėtas transporto priemonės savininkas.

10.2. Maža to, iš byloje kartu su pareiškimu R. Š. pateiktų dokumentų kopijų matyti, kad minėtas automobilis įgytas Jungtinėje Karalystėje, kurioje ir buvo registruotas nukentėjusiojo R. Š. vardu. Antai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad remiantis 2017 m. liepos 29 d. sudaryta vartojimo kredito sutartimi Nr. 027898880 Jungtinės Karalystės finansinių paslaugų įmonė – „Hitachi Capital (UK) PLC“ nukentėjusiajam R. Š. buvo suteikusi tikslinį vartojimo kreditą 5 200 svarų sterlingų (5 805,64 Eur) sumai, kaip finansuojamą sumą, automobiliui „Volkswagen Golf Plus SE TDI 105 S-A“, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), įsigyti. Be to, automobilio paskutinė registracija nuo 2017 m. liepos 31 d. buvo įforminta nukentėjusiojo R. Š., kaip savininko, vardu. Būtent nukentėjusysis sumokėjo už šios transporto priemonės transportavimą į Lietuvos Respubliką (1 t., b. l. 6-15; 2 t., b. l. 12-17). Iš teismui pateiktos paskolos sutarties kopijos matyti, jog R. Š. 2017 m. liepos 29 d. suteikta automobilio „Volkswagen Golf Plus SE TDI 105 S-A“ vertę atitinkančio dydžio paskola reguliariai buvo mokama (2 t., b. l. 4-5, 6-7; 3 t., b. l. 54-76). Tuo tarpu iš privalomojo draudimo sutarties matyti, kad būtent R. Š. apdraudė automobilį „Volkswagen Golf Plus SE TDI 105 S-A“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) laikotarpiui nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. (2 t., b. l. 8-11). Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sugretinusi pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog minėtas automobilis buvo nukentėjusiojo R. Š. nuosavybė.

10.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog byloje nepateikta originalių tokią nukentėjusiojo teisę patvirtinančių dokumentų iš Jungtinės Karalystės, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. Š. apklausiamas teisme nurodė įtikinamus argumentus, kodėl negalėjo pateikti originalių automobilio dokumentų, paaiškindamas, kad juos perdavė kartu su automobiliu Ž. J., kadangi šis žadėjo sutvarkyti ne tik vairo perkėlimą į kitą pusę, bet ir automobilio registraciją. Pažymėtina, kad tokie nukentėjusiojo parodymai neprieštarauja jo pareiškime nurodytoms aplinkybėms bei ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų esmei, kadangi visuose šiuose procesiniuose dokumentuose užfiksuota, kad automobilio perdarymo tikslas buvo galimybė jį legalizuoti, kitaip tariant – registruoti ir teisėtai naudoti Lietuvos Respublikoje, o tam objektyviai būtini originalūs automobilio dokumentai. Nors liudytoja G. G. apklausiama nenurodė, kad su automobiliu ir jo rakteliais nuteistajam Ž. J. perdavė ir automobilio dokumentus, tačiau tai nesudaro pagrindo abejoti, kad dokumentai objektyviai buvo palikti minimoje transporto priemonėje, ką nurodė nukentėjusysis, kuris, beje, parodė, jog tiek automobilį, tiek jo dokumentus nuteistajam Ž. J. perdavė juo pasitikėdamas. Pažymėtina, kad liudytoja G. G. pati susitarimuose su Ž. J. nedalyvavo, tikslių nukentėjusiojo ir nuteistojo susitarimo sąlygų nežinojo, o apie tai, kad turi perduoti automobilį nuteistajam jai pasakė nukentėjusysis, todėl jai negalėjo būti žinoma, ar automobilyje yra dokumentai. Gynybos samprotavimai, kad vidutiniškai protingas asmuo paprastai nepalieka automobilyje dokumentų, nes įvykus vagystei KASKO draudimas atsisakytų sumokėti draudimo išmoką, nelaikytini pagrįstais. Pažymėtina, kad nukentėjusysis R. Š. nepaliko automobilio neaiškioje vietoje, neperdavė neaiškiems asmenims, o perdavė jį nuteistajam Ž. J. savo gyvenimo draugės G. G. gyvenamojoje vietoje, t. y. perdavė pažįstamam asmeniui, kuriuo pasitikėjo ir tai padarė konkrečiu tikslu, kurio realizavimui dokumentai buvo reikalingi. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad išvados dėl aktualios transporto priemonės nuosavybės teisės priklausymo nukentėjusiajam R. Š. nekeičia tas faktas, kad nukentėjusysis pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo padavimo dieną nebuvo pilnai išmokėjęs bankui suteikto kredito, kadangi iš pirmiau paminėtos sutarties kopijos matyti, kad tai buvo ne finansinio lizingo, o iš esmės vartojimo paskola, kuri paimta turint tikslą įsigyti automobilį, kas ir buvo padaryta.

11. Apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo Ž. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl automobilio „Volkswagen Golf Plus SE TDI 105 S-A“ priklausomybės nuosavybės teisės paneigti pirmiau aptartais įrodymais, kuriuos vertinant visumoje, darytina nedviprasmiška išvada, jog šis automobilis tiek de facto, tiek de jure buvo būtent nukentėjusiojo R. Š. nuosavybė, todėl, kaip numatyta BK 183 straipsnio 6 dalyje, jis turėjo teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jam priklausančio turto pasisavinimo, kartu paminėti įrodymai leidžia spręsti, kad nuteistajam Ž. J. šis automobilis buvo svetimas turtas BK 183 straipsnio 1 dalies prasme.

12. Nuteistojo Ž. J. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad iš liudytojo S. B. parodymų ir susirašinėjimo trumposiomis tekstinėmis žinutėmis akivaizdu, jog nuteistasis tiesiog norėjo padėti šeimos draugės vaiko tėvui sutvarkyti automobilį, tačiau perdavė jį netinkamiems asmenims, t. y. jis neturėjo tyčios pasisavinti šį automobilį. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip jau minėta, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Ši nusikalstama veika padaroma veikiant tiesiogine tyčia, kuri turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-269-648/2017, 2K-314-693/2018, 2K-21-628/2019). Išties, iš nuteistojo Ž. J. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų turinio matyti, kad jis teigia, jog neturėjo tyčios pasisavinti nukentėjusiajam priklausantį automobilį, jį paėmė siekdamas suremontuoti (perkelti vairą į kitą pusę), tačiau turėjo finansinių problemų ir iš S. B. pasiskolino pinigų, kuriems grąžinti kaip užstatą buvo palikęs R. Š. jam patikėtą „Volkswagen Golf Plus SE TDI 105 S-A“ automobilį, S. B. sakė, kad automobilį perduos remontuoti kažkokiam draugui, kuris tuo užsiima. Tačiau S. B. buvo suimtas, davė tik to asmens, kuriam perdavė automobilį, telefono numerį, su kuriuo jis susirašinėjo, tačiau vėliau nebegalėjo susisiekti ir automobilis nebuvo grąžintas, tai įvyko todėl, kad jis pats buvo apgautas. Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek nuteistojo, tiek liudytojų parodymai, objektyvios bylos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad Ž. J. veikė turėdamas tiesioginę tyčią pasisavinti svetimą turtą, t. y. suvokė, kad savo veika svetimą nukentėjusiajam R. Š. priklausantį turtą pavers savu ir to norėjo.

12.1. Pirmiausia pažymėtina, kad nuteistojo Ž. J. parodymų nenuoseklumas dalyje dėl to, ką jis su automobiliu darė jį paėmęs, jų neatitikimas kitų bylos įrodymų, taip pat kitais įrodymais nustatytos jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, nesudaro pagrindo spręsti, kad paimdamas iš nukentėjusiojo R. Š. automobilį „Volkswagen Golf Plus SE TDI 105 S-A“, jis išties ketino padėti nukentėjusiajam jį suremontuoti ir neturėjo tyčios jį pasisavinti. Nepaisant to, kad tariamą ketinimą padėti nukentėjusiajam suremontuoti automobilį nuteistasis deklaravo viso proceso metu, tačiau pastebėtina, kad visumoje dėl reikšmingų įvykio aplinkybių nuteistojo parodymai nėra nuoseklūs, be to, jie neatitinka ir kitų įrodymų turinio. Antai, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. sausio 24 d. įtariamuoju Ž. J. parodė, kad paėmęs iš nukentėjusiojo automobilį jo neremontavo apie metus laiko, tačiau atsisakė nurodyti, dėl kokių priežasčių. O vėliau maždaug prieš metus (pastaba: iki 2020 m. sausio 24 d. apklausos) buvo skolingas S. B. pinigų ir paliko pastarajam nukentėjusiojo automobilį kaip užstatą, kurį S. B. jam žadėjo grąžinti, kai jis grąžins skolą. Šioms aplinkybėms pagrįsti Ž. J. ikiteisminio tyrimo metu prie 2020 m. sausio 24 d. apklausos protokolo pateikė tarp jo ir asmens, kurio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), vykusį susirašinėjimą trumposiomis tekstinėmis žinutėmis (1 t., b. l. 90-96). Apklausiamas teisme nuteistasis Ž. J. parodė, kad paėmęs automobilį iš G. G. kiemo (duomenys neskelbtini) dar tą pačią dieną nuvarė jį S. B., kuris tariamai turėjo automobilį remontuoti. Taigi, nuteistasis skirtingai nurodė tariamo automobilio perdavimo S. B. laiką bei priežastis. Ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad automobilį S. B. perdavė tik po metų nuo jo paėmimo iš G. G. kiemo kaip užstatą už skolą, tačiau neteigė, kad S. B. turėjo rūpintis automobilio remontu. Apklausiamas teisme teigė, kad automobilį S. B. perdavė tą pačią dieną, kai paėmė jį iš G. G. kiemo, turėdamas tikslą, kad S. B. jį perduotų kažkokiam žmogui, kuris užsiima remontu. Nuteistojo Ž. J. proceso eigoje dėstytų versijų nenuoseklumo aspektu pažymėtina, kad iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo Veiklos skyriaus tyrėjos 2019 m. balandžio 30 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad policijos pareigūnė, po nukentėjusiojo R. Š. kreipimosi į policiją tikslindama aplinkybes medžiagoje Nr. M-1-01-27560-19, nurodė, jog Ž. J., 2019 m. balandžio 26 d. su juo bendraujant telefonu, paaiškino, kad nukentėjusiojo R. Š. automobilis yra pas jį ir jis yra suinteresuotas kuo greičiau jį grąžinti automobilio savininkui, pasižadėdamas tai padaryti iš karto, kai tik susitiks su nukentėjusiuoju R. Š., kuris, pasak Ž. J., į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės turėtų sugrįžti 2019 m. gegužės 13 d. Be to, 2019 m. balandžio 29 d. elektroniniu paštu Ž. J. savo siųstame pasižadėjime pareiškimo tyrimą atlikusiai policijos pareigūnei dar kartą patvirtino, jog automobilis yra bei nurodė, kad automobilis nukentėjusiajam bus grąžintas iki 2019 m. gegužės 20 d. (1 t., b. l. 17-18). Taigi, nuteistojo Ž. J. versijos dėl to, kada, kam jis perdavė automobilį, kur jis buvo tuo metu, kai nukentėjusysis kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, reikšmingai skyrėsi. Toks nuteistojo Ž. J. parodymų nenuoseklumas, kartu byloje nustatytas nukentėjusiojo ir ikiteisminio tyrimo klaidinimas dėl to, kur yra automobilis, kam ir kokiu laiku bei aplinkybėmis jis perduotas, taip pat faktas, kad jį nebuvo imtasi nedelsiant remontuoti, sudaro pagrindą vertinti nuteistojo parodymus kaip mažai patikimus dalyje dėl to, kad jis ketino automobilį suremontuoti, o kartu ir dėl to, kad jis neva neturėjo tyčios pasisavinti svetimą turtą.

12.2. Antra, pažymėtina, kad byloje iš esmės nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo Ž. J. teiginius, kad jis objektyviai perdavė automobilį „Volkswagen Golf Plus SE TDI 105 S-A“ remontuoti liudytojui S. B. Pastarasis liudytojas apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tokią aplinkybę paneigė. Išties, liudytojo S. B. parodymai dėl Ž. J. apklausos metu nurodytų pirmiau paminėtų aplinkybių (nukentėjusiajam priklausančio automobilio užstatymo (įkeitimo)), taip pat nebuvo visiškai nuoseklūs, kadangi apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. vasario 12 d. jis parodė, kad Ž. J. maždaug 2018 m. pasiskolino iš jo pinigų, tačiau jokio automobilio kaip užstato nepaliko, o skolą po truputį grąžino iki 2019 metų gruodžio, pervesdamas per jo sūnaus K. B. sąskaitą. Tuo tarpu apklausiamas teisme S. B. pakeitė parodymus ir teigė, kad išties Ž. J. iš jo buvo pasiskolinęs gal apie 1 000 Eur, gal 2016 metais, gal 2018 metais, ir kaip užstatą jam buvo atvaręs ne mėlynos, o baltos spalvos autobusiuką (transporterį), kurį palikęs buvo kelis mėnesius, o kai pinigus grąžino, jis autobusiuką Ž. J. grąžino. Taigi, viena vertus, liudytojo S. B. teisme duoti parodymai iš dalies atitinka Ž. J. parodymus apie tai, kad jam už skolą kaip užstatą Ž. J. išties buvo palikęs automobilį, tačiau neatitinka nuteistojo parodymų dalies dėl palikto automobilio spalvos ir modelio. Kita vertus, tokie liudytojo S. B. parodymai neatitinka jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriais jis apskritai neigė, kad Ž. J. jam buvo užstatęs kokį nors automobilį. Esant tokioms abejonėms, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi in dubio pro reo principo reikalavimų, negali visiškai atmesti Ž. J. parodymų, kad jis išties paliko liudytojui S. B. nukentėjusiojo R. Š. automobilį „VW Golf Plus SE TDI 105 S-A“ kaip užstatą už S. B. jam suteiktą paskolą. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo Ž. J. parodymai nepaneigia aplinkybės, jog egzistavo tiesioginė tyčia pasisavinti svetimą turtą, o, priešingai, iš esmės sudaro pagrindą išvadai, kad nuteistasis, per G. G. gavęs nukentėjusiajam R. Š. priklausančią transporto priemonę, nesiėmė ir neketino imtis žodinio susitarimo su nukentėjusiuoju metu prisiimtų įsipareigojimų, o su automobiliu „Volkswagen Golf Plus SE TDI 105 S-A“ nuo pat pradžių elgėsi kaip su nuosavu. Šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad Ž. J. tarp jo ir asmens, kuriam nukentėjusiojo automobilis buvo paliktas kaip skolos grąžinimo garantas, susiklosčiusiems teisiniams santykiams iš esmės formaliai suteikė CK 4.198 straipsnyje įtvirtinto įkeitimo turinį. Taigi, jau įkeisdamas (užstatydamas) minimą automobilį (nepriklausomai nuo to, ar jis tai padarė sudarydamas rašytinį įkeitimo sandorį, ar žodinį), Ž. J. iš esmės šį turtą pavertė savo turtu, t. y. elgėsi su juo kaip su nuosavu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant tiek į nukentėjusiojo R. Š., nuteistojo Ž. J. bei liudytojo S. B. parodymus, tiek ir į CK 4.198 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą. Pažymėtina, kad CK 4.198 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įkeitimas – daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, įkeitimo kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Šiuo atveju tiek iš nukentėjusiojo R. Š., tiek iš nuteistojo Ž. J. parodymų matyti, kad nuteistasis nukentėjusiojo neklausė, ar jis gali įkeisti (užstatyti) pastarajam priklausantį automobilį savo asmeninio skolinio įsipareigojimo užtikrinimui. Tuo tarpu, tiek nuteistasis Ž. J., tiek ir liudytojas S. B. parodė, kad buvo automobilio įkeitimo atvejis, tik pastarasis liudytojas teigė, kad automobilis buvo kitos spalvos ir modelio. Taigi, tikint Ž. J. parodymais, jog jis norėjo laikinai įkeisti (užstatyti) automobilį, konstatuotina, kad jis šiuo turtu užtikrindamas ne nukentėjusiojo R. Š., o savo asmeninio turtinio įsipareigojimo įvykdymą, elgėsi su šiuo turtu kaip su jam priklausančiu ir tai darė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. jį pasisavino (neatlygintinai pavertė savu turtu, kadangi nukentėjusysis jokių pinigų už automobilį negavo, juos skolos pavidalu gavo nuteistasis), suvokdamas, kad nesant galimybės grąžinti jam suteiktų pinigų ar laiku neatsiskaičius su kreditoriumi, šiuo automobiliu bus panaikintas reikalavimas iš įkeisto (užstatyto) turto.

12.3. Taigi pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes E. J.suprato, kad savinasi jam svetimą, nukentėjusiajam R. Š. priklausantį turtą, numatė, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinęs žalą, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

12.4. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-831/2006, teigia, kad nuteistasis Ž. J. savo vardu negalėjo atlikti automobilio teisinės registracijos, nes neturėjo dokumentų, nesudarė jokių sutarčių, automobilis buvo lizinguojamas, todėl pasisavinti turto nei teoriškai, nei praktiškai nuteistais negalėjo, nes pasisavinti kilnojamąjį daiktą, kuriam reikalinga teisinė registracija, galima tik pakeitus nuosavybės teisės subjektą, o to nepadarius, veika gali būti kvalifikuojama tik kaip pasikėsinimas pasisavinti turtą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį. Tokie nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, kad apelianto cituojamoje kasacinės instancijos teismo nutartyje nagrinėta situacija nėra analogiška nagrinėjamoje byloje kilusiai situacijai, minėtoje nutartyje apskritai nėra pasisakoma dėl kilnojamųjų daiktų, kuriems reikalinga teisinė registracija, pasisavinimo ir tokios veikos kvalifikavimo kaip pasikėsinimo padaryti BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Taigi, apeliantas tokį savo skundo argumentą iš esmės grindžia ne teismų praktika, o BK komentare pateiktu teoriniu samprotavimu, kuris neparemtas suformuota teismų praktika. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti, t. y. elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Šiuo atveju iš nuteistojo Ž. J. parodymų matyti, kad jis nukentėjusiojo R. Š. turtu (automobiliu) naudojosi ir jį valdė ne jų žodinio susitarimo metu sutartu tikslu ir aplinkybėmis, o perdavė automobilį tiksliai nenustatytam asmeniui, paties nuteistojo teigimu, liudytojui S. B., kaip skolos garantą. Todėl nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojama svetimo turto teisinės registracijos aplinkybė, kuri CK 4.37 straipsnio prasme iš esmės reikšminga tik nuosavybės teisės turinį sudarančios vienos iš trijų turto savininko teisių – teisės teisėtai disponuoti turtu, prasme, šiuo atveju nesudaro pagrindo kvalifikuoti nuteistojo veiką kaip pasikėsinimą pasisavinti svetimą turtą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kilusios situacijos vertinimas kaip pasikėsinimo pasisavinti svetimą turtą vien dėl to, kad nuteistasis, tariamai neturėdamas originalių dokumentų, negalėjo registruoti automobilio savo vardu, t. y. tariamai padaryti baigto kilnojamojo svetimo turto, kuriam reikalinga teisinė registracija, pasisavinimo, neturėtų būti siejamas su teisėto disponavimo tokiu turtu teise. Pažymėtina, kad paprastai šį nusikaltimą darančio asmens tikslas ne tokį turtą paversti teisėta savo asmenine nuosavybe, o juo bendrąja prasme disponuoti neteisėtai, t. y. gauti už tokį turtą pinigines lėšas pardavus juodojoje rinkoje, išardyti ir parduoti dalimis ir pan. Toks situacijose vertinimas nebūtų pagrįstas ir praktikoje pasitaikančių turto pasisavinimo situacijų prasme. Praktikoje yra atvejų, kai kaltininkas su jam patikėta svetima transporto priemone realizuodamas nuosavybės teisės turinį sudarančias valdymo, naudojimo ar disponavimo teises, elgiasi kaip su nuosava, ją neaiškiomis aplinkybėmis perleidžia nenustatytiems asmenims, ar įkeičia kaip savo turtą ir jos netenka neįvykdęs savo skolinio įsipareigojimo, parduoda/perleidžia savarankiškai kitiems asmenims neįregistravęs savo vardu, tam, kad būtų pakeisti tokios transporto priemonės indentifikavimo numeriai, arba išardo ir parduoda dalimis ir pan. (Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-181-976/2022; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-111-318/2024). Tokiais atvejais, net ir neįregistravus tokios transporto priemonės kaltininko vardu, jis elgiasi su transporto priemone kaip su nuosava, o nukentėjusiam asmeniui kyla BK 183 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti ir su kaltininko veika tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję padariniai, todėl šiuo atveju nėra pagrindo vertinti situaciją kaip pasikėsinimą padaryti svetimo turto pasisavinimą.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau aptartas pirmosios instancijos teismo nustatytas ir apeliaciniu skundu neginčijamas faktines nuteistojo Ž. J. padarytos veikos aplinkybes, taip pat apeliaciniu skundu ginčijamas ir šia nutartimi atmetus nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistojo Ž. J. padaryta veika pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 183 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2023 m. birželio 1 d.).

14. Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo Ž. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad tarp Ž. J. ir R. Š. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kad nuteistojo veika nepasiekė baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio (kraštutinės priemonės), pavojingumo, o nukentėjusiojo teisės gali būti apgintos civilinės teisės priemonėmis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad sudarant sandorius tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, be kita ko, dėl tokios aplinkybės kaip akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančių, ekonomiškai nepagrįstų sandorių sudarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013, 2K-7-388/2007, 2K-85/2007 ir kt.). Sprendžiant dėl Ž. J. padarytos veikos vertinimo kaip nusikalstamos, o ne kaip civilinio delikto, vertintina objektyviųjų ir subjektyviųjų šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, visuma. Įvertinant kaltininko veikos pavojingumą, kartu ir šią veiką kaip nusikaltimą atskiriant nuo civilinio delikto, didelę reikšmę turi ir subjektyvieji jos požymiai, t. y. veikos padarymas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, veikos motyvai ir tikslai. Nagrinėjamu atveju Ž. J. veikė tiesiogine tyčia paversti svetimą turtą savo turtu, jo tikslas buvo gauti lėšų asmeniniams poreikiams tenkinti dėl asmeninių finansinių problemų, apie kurias liudijo ir pats nuteistasis, ir liudytojas S. B., iš dalies ir nukentėjusysis R. Š. Nuteistojo elgesys, kai jis nesiėmė atlikti jokių automobilio remonto darbų, o jį perdavė tiksliai nenustatytam asmeniui ar asmenims, paties teigimu – S. B. kaip užstatą, kad vengė jį rodyti nukentėjusiajam, klaidino pastarąjį, o vėliau vengė ir bendravimo su nukentėjusiuoju, pradėjus ikiteisminį tyrimą gana ilgą laiką klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus teigdamas, kad transporto priemonė yra jo žinioje, kad jis ją pasiruošęs grąžinti ir tai padarys artimiausiu metu, rodo, kad nuteistojo veikai pagrįstai taikytos ne civilinės, o baudžiamosios teisės normos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad žalos dydis taip pat laikytinas vienu iš kriterijų, pagal kurį veika vertinama kaip nusikalstama. Ž. J. priešingais teisei veiksmais buvo padaryta gana reikšminga turtinė žala nukentėjusiajam. Bendrame aplinkybių kontekste pažymėtina, kad nėra pagrindo manyti, kad civilinėmis teisinėmis priemonėmis gali būti atkurta nukentėjusiojo turtinė padėtis į pradinę, kadangi akivaizdu, jog automobilio šiuo metu nėra, ką patvirtino ir pats nuteistasis, automobilio perdavimas įvykdytas nepasirašant jokių rašytinių dokumentų, Ž. J. iš esmės yra nemokus, todėl net ir tenkinus ieškinį bus apsunkintas nukentėjusiojo teisių atkūrimas, kadangi antstolių informacinės sistemos duomenis Ž. J. atžvilgiu dar nuo 2004 metų užvesta gausybė vykdomųjų bylų reikšmingomis sumomis, kurios nėra dengiamos. Iš esmės analogiškas civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykių atribojimo vertinimas pateikiamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-181-976/2022. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendrame civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykių atribojimo kontekste pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai pažymėjo, kad nepaisant to, jog tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo sudaryta žodinė sutartis dėl automobilio remonto (vairo perkėlimo), tačiau šiuo atveju ginčas kilo ne dėl sutartų atlikti darbų kokybės, jų apimties ar vertės, atlikimo ar netinkamo atlikimo, o dėl to, kad nebuvo grąžintas pats automobilis. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tarp Ž. J. ir R. Š. susiklosčiusius santykius vertinti kaip civilinius teisinius, atitinkamai pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju Ž. J. padaryta veika socialiai pavojinga ir jam taikytina baudžiamoji atsakomybė.

Dėl nuteistajam skirtos bausmės

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų parenkant Ž. J. bausmės rūšį ir nustatant jos dydį bei ją subendrinant su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė (jos rūšis ir dydis) nėra aiškiai per griežtos. Teismas, spręsdamas Ž. J. skirtinos bausmės klausimą, vadovavosi BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi, taip pat atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes bei jas įvertino tinkamai. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas ginčija savo ginamojo kaltę, tačiau nenurodo argumentų dėl paskirtos bausmės, todėl teisėjų kolegija dėl to išsamiau nepasisako.

Dėl advokato darbo apmokėjimo

16. Nukentėjusiojo R. Š. atstovas advokatas V. Buslovičius pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, kuriuo prašė priteisti 200 Eur nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Kartu su prašymu pateikta 2024 m. rugpjūčio 28 sąskaita faktūra Nr. 006/2024 ir sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis advokatui sumokėjo 200 Eur.

17. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjamu atveju nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusysis, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, turėjo teisę ginti savo teises per pasirinktą atstovą apeliacinės instancijos teisme, tai ir padarė, sudarydamas sutartį su advokatu V. Buslovičiumi, kuris dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir teikė teisinę pagalbą nukentėjusiajam. Todėl nukentėjusysis turi teisę prašyti priteisti patirtas būtinąsias ir pagrįstas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens atstovas, paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos apimtį, nagrinėjamų klausimų sudėtingumą, vykusio posėdžio trukmę, atstovo pasisakymus, sprendžia, kad prašymas priteisti 200 Eur dydžio patirtas išlaidas advokato paslaugoms yra pagrįstas, todėl tenkinamas visiškai.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. birželio 27 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo Ž. J. gynėjo advokato D. Dargevičiaus apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo Ž. J. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. birželio 27 d. nuosprendžio atmesti.

Priteisti nukentėjusiajam R. Š. iš nuteistojo Ž. J. 200 (du šimtus) Eur išlaidų už suteiktą advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teismo procese.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.