Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,

civilinės ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės (toliau – RAB) „I(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Mariui Monkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, E. N. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį paskirtai griežtesnei 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmei apimant pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtą baudos bausmę ir E. N. paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, E. N. paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: tęsti darbą, o jo netekus – registruotis Užimtumo tarnyboje ir būti joje registruotam bausmės atlikimo laikotarpiu; neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; atlyginti dalį priteistos žalos, kas mėnesį sumokant ne mažiau kaip po 1 000 Eur, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei 5 000 Eur dydžio užstatą nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti, o užstatą grąžinti jį sumokėjusiam asmeniui.

RAB „I(duomenys neskelbtini)“ ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. N. civilinės ieškovės RAB ,,I(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 35 878 Eur (trisdešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt aštuoni eurai) padarytai turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško priteistos turtinės žalos atlyginimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos nustatytos aplinkybės

E. N. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2020 m. sausio 20 d. RAB ,,I(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. G. (V. G.) žodiniu pavedimu priėmė paruošti pardavimui dvi RAB „I(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančias transporto priemones – automobilį „Range Rover Velar“, VIN (duomenys neskelbtini), 27 370 Eur vertės, ir automobilį „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini), 12 495 Eur vertės, tačiau žodiniu susitarimu prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė – pardavimui transporto priemonių neparuošė ir laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 20 d. iki 2020 m. birželio 16 d. jam žodžiu patikėtas dvi transporto priemones tyčia pasisavino. T. y. jis 2020 m. birželio 13 d., (duomenys neskelbtini), vieną iš jų – automobilį „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini), kurio vertė 12 495 Eur, be RAB ,,I(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. G. žinios ir leidimo už 12 000 Eur, savo vardu pagaminęs netikrą dokumentą ir jį panaudojęs, pardavė Z. R. (Z. R.). Tęsdamas nusikalstamą veiką E. N. 2020 m. birželio 16 d. (duomenys neskelbtini), kitą automobilį „Range Rover Velar“, VIN (duomenys neskelbtini), kurio vertė 27 370 Eur, be RAB „I(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus V. G. žinios ir leidimo už 12 500 Eur, savo vardu pagaminęs netikrą dokumentą ir jį panaudojęs, pardavė Z. R.. Taip jis pasisavino svetimą RAB „I(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, didelės vertės (39 865 Eur) turtą, tuo padarydamas RAB „I(duomenys neskelbtini)“ didelę 39 865 Eur turtinę žalą.

E. N. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą RAB “I(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini), parduoti, 2020 m. birželio 13 d., 12.00 val., (duomenys neskelbtini), surašė automobilio „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini), 2020 m. birželio 13 d. pirkimo pardavimo sutartį, kurioje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad E. N. 2020 m. birželio 13 d. už 12 000 Eur minėtą automobilį pardavė Z. R. ir grafoje „Transporto priemonę pardavė“ ranka įrašė kaip pardavėjo (savininko) savo vardą bei pavardę ir pasirašė. Taip E. N. pagamino žinomai netikrą dokumentą ir jį panaudojo pateikdamas Z. R., tuo padarydamas RAB „I(duomenys neskelbtini)“ didelę žalą. Po to jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2020 m. birželio 16 d., 16.00 val., (duomenys neskelbtini), surašė automobilio „Range Rover Velar“, VIN (duomenys neskelbtini), 2020 m. birželio 19 d. pirkimo pardavimo sutartį, kurioje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2020 m. birželio 19 d. E. N. už 12 500 Eur minėtą automobilį pardavė Z. R. ir grafoje „Transporto priemonę pardavė“ ranka įrašė kaip pardavėjo (savininko) savo vardą bei pavardę ir pasirašė. Taip jis pagamino žinomai netikrą dokumentą ir jį panaudojo pateikdamas Z. R., tuo padarydamas RAB „I(duomenys neskelbtini)“ didelę žalą. II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nuteistojo E. N. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmetamas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė nepažeisdamas BPK 301 straipsnio reikalavimų. Kvalifikuodamas nuteistojo E. N. nusikalstamus veiksmus pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį apygardos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl E. N. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad tarp E. N. ir V. G. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Nors apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylą išspręsti teisingai. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų analizė – ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama pagal aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas E. N. kaltę pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį grindė ne prielaidomis, o iš dalies paties nuteistojo E. N. parodymais, rašytiniais dokumentais, specialisto išvada, liudytojų V. G., S. (S.) G., L. G., S. A., I. B., Z. R., G. G. (G. G.), A. P. (A. P.) ir kitų parodymais. Vertindamas šiuos įrodymus, teismas juos analizavo kiekvieną atskirai ir kitų įrodymų kontekste ir jais remdamasis nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes. Įrodymų vertinimas atliktas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad jį ir V. G. siejo civiliniai teisiniai santykiai, nes jis automobilius pirko už iš V. G. pasiskolintus pinigus, kuriuos galėjo grąžinti tiksliai neaptartu laiku. Tai paneigia objektyvūs bylos faktiniai duomenys. V. G. nuosekliai tvirtino, kad jo, kaip bendrovės vadovo, pavedimu už RAB „I(duomenys neskelbtini)“ pinigus E. N. nupirko dvi transporto priemones – automobilį „Range Rover Velar“, VIN (duomenys neskelbtini), 27 370 Eur vertės, ir automobilį „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini), 12 495 Eur vertės. Šias aplinkybes patvirtina automobilių įsigijimo dokumentai (t. 1, b. l. 24–34). Taigi nekyla jokių abejonių, kad abi transporto priemonės nuosavybės teise priklausė RAB „I(duomenys neskelbtini)“, o nuteistasis jas valdė patikėjimo teise, kuri buvo įtvirtinta RAB „I(duomenys neskelbtini)“ vadovo V. G. ir E. N. tarpusavyje sudaryto susitarimo pagrindu. Nors apeliantas tvirtina, kad automobilių patikėjimo ribos nebuvo smulkiai detalizuotos, tačiau iš V. G. parodymų matyti, jog E. N. turėjo suorganizuoti mašinų parvežimą į Vilnių ir jas Lietuvoje suremontuoti už V. G. per dukros sąskaitą tam pervestus pinigus. Kad pinigai buvo pervedami mašinų remontui ir jais naudojosi nuteistasis, patvirtina liudytojos S. G. banko sąskaitos išrašai (t. 2, b. l. 38–49) ir jos parodymai, kad šiuos pinigus išgryninus ji padavė E. N.. Nors nuteistasis aiškino, kad iš V. G. per jo dukros sąskaitą gautus pinigus jis naudojo automobilių detalėms pirkti ir juos buvo suremontavęs, tačiau tai paneigia liudytojų: V. P., A. P., E. N., Z. R., G. G. parodymai ir byloje esančios nuotraukos (t. 1, b. l. 167–171), iš kurių matyti, jog automobiliai jų pardavimo Z. R. metu buvo akivaizdžiai apgadinti. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 90–93) ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. G. paaiškino, kad, kai transporto priemonės buvo atgabentos iš Vokietijos į Vilnių, jis E. N. paklausė, kur yra nupirktos mašinos. Pastarasis atsakė, kad transporto priemonės yra suremontuotos, tačiau nutylėjo, kur jų buvimo vieta. Tik vėliau E. N. jam pasakė, kad automobilius įkeitė kaip užstatą žmonėms, kurie jam jų nebegrąžina. E. N. neturėjo leidimo mašinas įkeisti ar parduoti, leidimo tam neprašė ir pardavimo kainos nederino. V. G. žinojo, kad nuteistasis praeityje buvo nusikaltęs, todėl E. N. buvo įspėjęs, jog, jei RAB „I(duomenys neskelbtini)“ automobiliai dings, jam teks už tai atsakyti. Kai V. G. dėl automobilių, kaip užstato, negrąžinimo kreipėsi į policiją, sužinojo, kad E. N. iš tiesų automobilius pardavė (t. 5, b. l. 114–117). Liudytojo V. G. parodymai apie E. N. nustatytas RAB „I(duomenys neskelbtini)“ turto patikėjimo ribas, neprieštarauja nuteistojo nurodytoms aplinkybėms, kad jis, parduodamas transporto priemones, liudytojui Z. R. neva sakė, kad automobilis „Range Rover Velar“, VIN (duomenys neskelbtini), ir automobilis „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise jam nepriklauso. Liudytojas Z. R. šią aplinkybę paneigė ir parodė, kad nuteistasis paklaustas jį patikino, jog abu automobiliai priklauso būtent E. N.. Liudytojas Z. R. paaiškino, kad pirmiausiai nuteistasis įsigyti automobilį „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“ pasiūlė G. G., kuris tuo metu neturėjo pakankamai pinigų, todėl pakvietė Z. R. kartu dalyvauti šiame procese. Buvo aptarta sąlyga, kad E. N. po kažkiek laiko automobilį išsipirks. Susitikus su E. N. jis parodė automobilio dokumentus ir raktelius. Po kažkiek laiko E. N. G. G. pasiūlė ir kitą automobilį. G. G. pasitarė su Z. R. bei nusprendė iš nuteistojo įsigyti ir antrą automobilį – pinigus už transporto priemones sumokėjo Z. R., o vėliau G. G. su juo atsiskaitė sumokėdamas savo dalį (t. 5, b. l. 101–104). Jokių abejonių nei Z. R., nei G. G., kartu dalyvavusiam transporto priemonių įsigijimo procese, dėl to, kad transporto priemonės priklauso nuteistajam nekilo, nes pastarasis pateikė automobilių dokumentus, pasirašė transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartyse, taip pat automobiliai nebuvo ieškomi. Šio liudytojo nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojo G. G. parodymai (t. 5, b. l. 96–101). Taigi tokia E. N. pozicija, liudytojams (pirkėjams) sakant, kad transporto priemonių savininkas yra jis pats, o teisme aiškinant priešingai, neprieštarauja tam, jog nuteistasis įvykio metu neabejotinai suprato, kad, veikdamas V. G. jam suteiktų įgaliojimų ribose, be jo sutikimo neturėjo teisės šias transporto priemones perleisti tretiesiems asmenims, tačiau, pažeisdamas turto patikėjimo sąlygas, tai darė: neteisėtai, neatlygintinai jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą pavertė savo turtu, jį valdydamas savo nuožiūra asmeniniams poreikiams tenkinti. Nors apeliantas skunde akcentuoja, kad perduodamas automobilius Z. R. ir G. G. siekė juos netrukus atsiimti, tačiau byloje esantys duomenys tai paneigia. Tiek liudytojas Z. R., tiek G. G. aiškino, kad iš pradžių E. N. pasakė, jog jam reikia pinigų, todėl užsiminė, kad jis norėtų automobilį „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“ parduoti, o vėliau atsipirkti už didesnę sumą, ir tam paprašė dviejų savaičių laiko. Gavęs pinigus, E. N. po savaitės jiems vėl pasiūlė pirkti kitą automobilį „Range Rover Velar“, tokiomis pačiomis sąlygomis, nes jam reikėjo daugiau pinigų. Liudytojai Z. R. ir G. G. parodė, kad, pasibaigus aptartam automobilių išsipirkimo laikui, jie bandė susisiekti su E. N., bet nesėkmingai, pastarasis automobilių neišsipirko, todėl G. G. pradėjo juos remontuoti, o galiausiai už metų pardavė.

Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad liudytojas V. G. darė poveikį kitiems liudytojams byloje. Tai, pasak apelianto, patvirtina 2022 m. gegužės 22 m. daryta fotografija, kurioje užfiksuoti advokatas Marius Monkevičius bei liudytojai V. G. ir G. G.. Vis tik ta aplinkybė, kad liudytojai V. G. ir G. G. bei RAB „I(duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas Marius Monkevičius galimai po ikiteisminio tyrimo pradžios buvo susitikę, nepatvirtina, jog liudytojams G. G. ir Z. R. buvo daromas neteisėtas poveikis. Abu liudytojai parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme davė įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir iš esmės parodė tokias pačias aplinkybes. Liudytojas G. G. aiškino, kad jis seniai pažįsta S. G., o po įvykio susipažino ir su liudytoju V. G. bei advokatu Mariumi Monkevičiumi, nes norėjo išsiaiškinti situaciją dėl įgytų automobilių (t. 5, b. l. 100), tačiau nenurodė, kad jam ar Z. R. buvo daromas neteisėtas poveikis. Liudytojo G. G. pateiktame dokumente Nr. 1 nurodyta, kad E. N. užstatė automobilį „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini). Antrame dokumente nurodyta, kad E. N. už 10 000 Eur užstatė automobilį „Range Rover Velar“, VIN (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 158, 159). Kaip matyti iš liudytojo G. G. pateiktų 2020 m. birželio 13 d. ir 2020 m. birželio 16 d. transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutarčių kopijų, pardavėjas E. N. pardavė automobilį „Range Rover Velar“, VIN (duomenys neskelbtini), 27 370 Eur vertės, už 12 500 Eur, o automobilį „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini), 12 495 Eur vertės, už 12 000 Eur, abiejose sutartyse intelektualiai patvirtindamas, kad abi transporto priemonės jam priklauso nuosavybės teise (t. 2, b. l. 160–161). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. rugpjūčio 9 d. specialisto išvada Nr. 11-1798 (21) patvirtina, kad rašteliuose, kuriuose nurodoma, jog E. N. minėtus automobilius užstatė, rankraštinius įrašus padarė E. N.. Abiejose transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyse tiriamuosius įrašus „E. N.“ bei eilutėse ,,Transporto priemonę pardavė“, parašė nuteistasis (t. 2, b. l. 153–157). Liudytojų G. G. ir Z. R. parodymus patvirtina byloje esančios sutartys, iš kurių matyti, kad G. G. iš E. N. įsigytus automobilius: „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini) pardavė tik 2021 m. sausio 20 d., o „Range Rover Velar“, VIN (duomenys neskelbtini) – 2021 m. vasario 2 d (t. 1, b. l. 181–182). Aptarti faktiniai duomenys papildo vienas kitą ir neabejotinai paneigia nuteistojo E. N. skundo argumentus, kad jis automobilių nepardavė, nenorėjo jam patikėtą svetimą, RAB „I(duomenys neskelbtini)“ priklausantį didelės vertės turtą pasisavinti, ir patvirtina, jog jis suvokė, kad įkeisdamas, o paskui ir parduodamas svetimą turtą, o gautus pinigus naudodamas savo poreikiams tenkinti, šį turtą paverčia savu, turtinę naudą gaudamas RAB „I(duomenys neskelbtini)“ sąskaita, ir norėjo taip veikti. Pagal E. N. parodymus, jis vertėsi automobilių pirkimu bei pardavimu. Jis įrašus darė automobilio pirkimo-pardavimo sutarties blanke, todėl nėra pagrindo spręsti, kad E. N. nesuprato ar nežinojo sutarties turinio. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad E. N. nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo RAB „I(duomenys neskelbtini)“ savininko V. G. parodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, neįvertino, kad įvykių metu su šiuo liudytoju jį siejo ne tik civiliniai-komerciniai santykiai, bet ir šeiminiai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje gan išsamiai aptarė šio liudytojo parodymus, duotus ne tik teisiamajame posėdyje, bet ir ikiteisminio tyrimo metu (teisėjų kolegija jų nebekartoja), bei pagrįstai konstatavo, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs. Be to, minėtus parodymus teismas gretino ne tik su kitais bylos duomenimis, bet ir su nuteistojo parodymais, juos vertindamas nustatytų aplinkybių kontekste. Ta aplinkybė, kad V. G. ir E. N. įvykio metu siejo šeiminiai santykiai, kurie po įvykio nebuvo geri, nepaneigia šio liudytojo parodymų teisingumo, nes juos patvirtina kitų, pirmiau aptartų duomenų visuma. Be to, analizuojant tiek nuteistojo, tiek liudytojo V. G. parodymus apie jų tarpusavio santykius matyti, kad liudytojas nors nelaikė nuteistojo tinkamiausiu sutuoktiniu savo dukrai, tačiau, net žinodamas apie jo nusikalstamą praeitį, norėjo jam padėti, patikėdavo jam nemažas savo pinigų sumas, jog šis galėtų dalyvauti versle, o į policiją dėl transporto priemonių dingimo liudytojas kreipėsi tik dėl to, kad nuteistasis tvirtino, jog ne jis, o kiti asmenys jas pasisavino. Šios byloje nustatytos aplinkybės paneigia skundo argumentus, kad V. G. parodymai dėl priešiškų tarpusavio santykių su E. N. yra neobjektyvūs, neatspindi tikrųjų įvykio aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų, kurie tvirtintų, kad V. G. būtų siekęs nepagrįstai sunkinti E. N. teisinę padėtį ar kaltinti jį nebūtų nusikaltimų padarymu. Taigi pirmosios instancijos teismas, grįsdamas E. N. kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo, pagrįstai rėmėsi V. G. parodymais, juos vertindamas kitų bylos įrodymų kontekste. Vertindamas nuteistojo E. N. parodymus pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad jie bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklūs, detalėse prieštarauja ne tik kitiems bylos duomenims, bet ir tarpusavyje, nes bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu kito ir buvo derinami prie naujai paaiškėjusių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apygardos teismo išvadai, kad E. N. parodymai, jog neturėjo tyčios pasisavinti jam patikėto RAB „I(duomenys neskelbtini)“ didelės vertės turto: automobilio „Range Rover Velar“, VIN (duomenys neskelbtini), 27 370 Eur vertės, ir automobilio „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini), 12 495 Eur vertės, ir šių transporto priemonių pardavimo sutarčių nesudarė, automobilių nepardavė, yra tik nuteistojo pasirinkta gynybos versija, siekiant išvengti atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad E. N. 2020 m. birželio 13 d. ir 2020 m. birželio 16 d. transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutarčių nesuklastojo. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Jei kaltininkas šiais veiksmais padaro didelę žalą, veiksmai kvalifikuojami pagal BK 300 straipsnio 3 dalį.

E. N. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad turėdamas tikslą parduoti svetimus, RAB „I(duomenys neskelbtini)“ priklausančius automobilius: „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini), ir „Range Rover Velar“, VIN (duomenys neskelbtini), 2020 m. birželio 13 d. pirkimo pardavimo sutartyje ir 2020 m. birželio 19 d. pirkimo pardavimo sutartyje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog automobilius parduoda jų savininkas – sutartyse esančioje grafoje „Transporto priemonę pardavė“ ranka įrašė, kaip pardavėjo – savininko, savo vardą bei pavardę ir pasirašė, paskui šiuos dokumentus panaudojo, pateikdamas automobilio pirkėjui Z. R., taip padarydamas RAB „I(duomenys neskelbtini)“ didelę žalą.

Kaip jau minėta, pirmiau aptarti bylos duomenys patvirtina, kad E. N. parduoti automobiliai nuosavybės teise priklausė RAB „I(duomenys neskelbtini)“, o nuteistasis pagal šios bendrovės vadovo jam suteiktus įgaliojimus neturėjo teisės šias transporto priemones parduoti ar kitokiu būdu jas perleisti tretiesiems asmenims. Taigi jis, siekdamas parduoti svetimus automobilius ir tokiu būdu juos parduodamas, šio turto pirkėjui pasakęs, kad pats yra minėtų transporto priemonių savininkas, šias tikrovės neatitinkančias žinias įrašydamas sutartyje ir sutartį pateikdamas pirkėjui, įtvirtino teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri nulėmė pirkėjo apgaulę, ir sudarė sąlygas E. N. gauti didelės vertės naudą RAB „I(duomenys neskelbtini)“ sąskaita, tokiu būdu padarė šiai bendrovei didelę turtinę žalą. Vadovaujantis BK 190 straipsnio 2 dalies nuostatomis, didelė turtinė žala yra tada, kai jos vertė viršija 400 MGL. RAB „I(duomenys neskelbtini)“ turtas, kurį nuteistasis pasisavino, yra bendros 39 865 Eur vertės, taigi viršija 400 MGL sumą ir sudaro didelės turtinės žalos požymį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis, klastodamas dokumentą ir jį panaudodamas, suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį ir, siekdamas sau naudos, žinodamas, kad taip padarys didelę žalą RAB ,,I(duomenys neskelbtini)“, savo veiksmais to siekė. Taigi pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas E. N. veiksmus pagal BK300 straipsnio 3 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl bausmės

Nuteistasis E. N. nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, nes ji yra per griežta, o nustatytas įpareigojimas - neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei baudžiamojo poveikio priemonė – dalies turtinės žalos atlyginimas arba pašalinimas – neproporcingi bei paskirti neįvertinus realių galimybių jų laikytis. Tokie nuteistojo E. N. apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina paskyrimą kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis skundų argumentais, gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu paskirta aiškiai per švelni arba per griežta bausmė arba, jei skiriant bausmę, buvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai ir neįvertintos visos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes E. N. už nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje, aptartų baudžiamųjų įstatymų nuostatų nepažeidė bei įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

BK 183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymas užtraukia laisvės atėmimo bausmę iki šešerių metų.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas E. N. bausmės rūšį ir jos dydį už nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymą bei nustatydamas laisvės atėmimo bausmės dydį pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, įvertino tai, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė du baigtus apysunkius nusikaltimus nuosavybei bei valdymo tvarkai, kai toks nusikaltimas susijęs su dokumentų klastojimu. Jis nusikalto iš savanaudiškų paskatų. Nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Apygardos teismas taip pat tinkamai ir išsamiai įvertino E. N. asmenybę. Jis nusikalto būdamas neteistas (t. 3, b. l. 142–147), tačiau vertindamas nuteistąjį charakterizuojančius duomenis pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad E. N. linkęs nesilaikyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių, nes jis praeityje buvo ne kartą teisiamas Vokietijoje (t. 3, b. l. 142–147), yra baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 137–141), Lietuvos Respublikoje nedirba (t. 3, b. l. 136). Iš pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad lėšų pragyvenimui gauna iš įmonės „O(duomenys neskelbtini)“, veikiančios Gruzijoje, bei darbo Vokietijos įmonėse: „V(duomenys neskelbtini)“ bei „A(duomenys neskelbtini)“. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, bus užtikrinti E. N. už nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrus 150 MGL (7 500 Eur) dydžio baudą, o už nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskyrus žymiai mažesnę, nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis - vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam už vienodo sunkumo nusikaltimus paskyrė skirtingos rūšies bausmes. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad baudžiamasis įstatymas už nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 3 dalyje, padarymą laisvės atėmimo bausmei alternatyvių bausmių nenumato. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad už šio nusikaltimo padarymą baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Apygardos teismas už du padarytus nusikaltimus paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu – griežtesne pagal BK 300 straipsnio 3 dalį paskirta laisvės atėmimo bausme apimdamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtą baudos bausmę (BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu), todėl nėra pagrindo spręsti, kad subendrinta bausmė yra per griežta.

Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad E. N. dirba, turi mažamečius vaikus, kuriems teikia išlaikymą, taip pat atsižvelgė į nuteistojo elgesį proceso metu, tai, jog jis nevengė baudžiamosios atsakomybės ir sprendė, kad yra pagrindas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, atidėti nuteistajam paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą vienerių metų šešių mėnesių terminui, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punktas), tęsti darbą, o jo netekus – registruotis Užimtumo tarnyboje ir būti joje registruotam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punktas) bei paskyrė BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę: įpareigojo atlyginti dalį priteistos žalos, civilinei ieškovei RAB „I(duomenys neskelbtini)“ kas mėnesį sumokant ne mažiau kaip po 1 000 Eur. E. N. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo darbas yra susijęs su nuolatinėmis išvykomis ir komandiruotėmis, todėl įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo jam užkirstų kelią dirbti ir gauti legalias pajamas. Toks apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad paskyrus minėtą įpareigojimą E. N. interesai gali būti pažeisti labiau, nei to reikalauja įstatymas. Atkreiptinas dėmesys, kad įpareigojimai skiriami siekiant įgyvendinti bausmės tikslus ir paskirtį, o tai leidžia pagrįstai teigti, jog skiriamas įpareigojimas turi sukelti nuteistajam neigiamas pasekmes. Todėl tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas pagrindu įpareigojimą panaikinti ar pakeisti. Sprendimas tenkinti apelianto norą išvengti bet kokių didesnių suvaržymų, susijusių su bausme, prieštarautų pačiai bausmės paskirčiai. Nors nuteistasis dirba užsienyje, tačiau jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Taigi akivaizdu, kad dalį darbinių funkcijų E. N. gali atlikti nuotoliniu būdu. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys ir į tai, kad jam apygardos teismo paskirtas įpareigojimas nedraudžia išvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų, tačiau tokiais atvejais nuteistasis savo išvykimą turi derinti su probacijos tarnybos pareigūnais, t. y. juos informuoti apie išvykimą, nurodyti to priežastis, pateikti tai patvirtinančius dokumentus ir gauti tam leidimą. Nors nuteistasis nurodo, kad, paskyrus tokį įpareigojimą, jam užkertama galimybė dirbti, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog dar ikiteisminio tyrimo metu jam buvo paskirtos kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, savo pobūdžiu ir suvaržymais iš esmės artimos apygardos teismo nustatytam įpareigojimui, numatytam BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punkte. Tokių duomenų, kad kardomųjų priemonių taikymo laikotarpiu E. N. neturėjo galimybės dirbti, byloje nėra. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad E. N. paskirtas įpareigojimas – neišvykti už gyvenamosios vietos, miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, yra tikslingas ir proporcingas.

Apeliantas nesutinka ir su jam pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemone - dalies turtinės žalos atlyginimu arba pašalinimu (BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas, BK 69 straipsnis), kas mėnesį atlyginant ne mažiau kaip po 1 000 Eur padarytos žalos, nes jo mėnesinės pajamos yra per mažos. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, spręsdamas dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo tikslingumo, be kitų aplinkybių, įvertino ir nuteistojo E. N. turtinę padėtį. Jis šiuo metu dirba dviejose įmonėse Vokietijoje: „V(duomenys neskelbtini)“ vadybininku bei įmonėje „A(duomenys neskelbtini)“, taip pat turi verslą Gruzijoje – E. N. priklauso 50 % įmonės „O(duomenys neskelbtini)“ akcijų. Nuteistasis nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad apygardos teismo jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga jo turtinei padėčiai. Nors apygardos teismo E. N. paskirta bausmė ir nustatyti įpareigojimai bei baudžiamojo poveikio priemonė jam sukels akivaizdžių nepatogumų, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, bet ir nubausti jį už padarytą nusikaltimą, atimti bei apriboti jam galimybę daryti naujus nusikaltimus, paveikti nusikaltimą padariusį asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek E. N. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė, atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tiek jam teismo paskirti įpareigojimai bei baudžiamojo poveikio priemonė tikrai nėra aiškiai per griežti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios apimties aptartų priemonių visumos taikymas E. N. leis įgyvendinti bausmės paskirtį bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi švelninti E. N. už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes ar galutinę subendrintą bausmę, panaikinti teismo nustatytus įpareigojimus ar baudžiamojo poveikio priemonę nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

Ikiteisminio tyrimo metu civilinio ieškovo RAB „I(duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas Marius Monkevičius pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo ir prašė iš nuteistojo E. N. civilinės ieškovės RAB „I(duomenys neskelbtini)“ naudai priteisti 39 865 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 103–108).

Iš transporto priemonių „Range Rover Velar“ ir „Mercedez-Benz Sprinter“ įsigijimo bei apmokėjimo dokumentų (t. 1, b. l. 1–12, 24–34) matyti, kad RAB „I(duomenys neskelbtini)“ įsigijo ir už automobilį „Range Rover Velar“ sumokėjo 23 000 Eur bei papildomai 4 370 Eur užstatą (t. 1, b. l. 5, 6, 27, 28) (bendrai 27 370 Eur), o už transporto priemonę „Mercedez-Benz Sprinter“ – 10 500 Eur bei papildomai 1 995 Eur užstatą (t. 1, b. l. 3, 4, 25, 26) (bendrai 12 495 Eur), t. y. viso – 39 865 Eur. Byloje nustatyta, kad E. N. nusikalstamais veiksmais, pasisavinant RAB „I(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – automobilius „Range Rover Velar“ ir „Mercedes-Benz Sprinter“, buvo padaryta 39 865 Eur dydžio turtinė žala. E. N. minėtų transporto priemonių vertės neginčija, tačiau nurodo, kad jis RAB „I(duomenys neskelbtini)“ padarytą turtinę žalą - 39 000 Eur jau atlygino, per kitus asmenis pinigus perduodamas V. G.. Apeliantas tvirtina, kad jo prašymu L. G. galimai 2021 m. gruodžio mėnesį V. G. perdavė 19 000 Eur, o S. A. - 20 000 Eur. Kaip pagrįstai pažymėjo apygardos teismas, sprendžiant civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą, tiek civiliniame, tiek baudžiamajame procese, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278/20211). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. N. nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog V. G. per du kartus perduoti 39 000 Eur buvo skirti atlyginti žalą už RAB „I(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausiusių automobilių „Range Rover Velar“ ir „Mercedes-Benz Sprinter“ pasisavinimą.

Nuteistojo E. N. parodymai apie V. G. už RAB „I(duomenys neskelbtini)“ automobilius „Range Rover Velar“ ir „Mercedes-Benz Sprinter“ perduotus pinigus nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis nenurodė, kad už šias transporto priemones grąžino visą ar dalį sumos (t. 3, b. l. 75–78). 2023 m. kovo 7 d. teisiamojo posėdžio metu E. N. aiškino, kad jis už automobilius V. G. per L. G. perdavė 19 000 Eur, todėl byloje pareikštą RAB „I(duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį pripažino dalyje dėl 20 865 Eur atlyginimo (t. 5, b. l. 129). 2023 m. balandžio 20 d. E. N. teisiamojo posėdžio metu savo parodymus pakeitė ir aiškino, kad jis RAB „I(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo už abu automobilius, nes kitą dalį sumos – 20 000 Eur, V. G. perdavė per S. A. (t. 5, b. l. 182). Taigi E. N. parodymai apie tai, kiek ir kada jis už automobilius sumokėjo RAB „I(duomenys neskelbtini)“, kito ir nebuvo nuoseklūs. Byloje nekyla jokių abejonių dėl to, kad E. N. su V. G. siejo turtiniai įsipareigojimai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. G. patvirtino, kad norėdamas padėti savo dukros šeimai jis su E. N. bendradarbiavo prekybos automobiliais versle. V. G. priklausanti RAB „I(duomenys neskelbtini)“ pirkdavo automobilius, o E. N. transporto priemones suremontuodavo ir jas parduodavo. Jie buvo sudarę žodinį susitarimą, kad pelnas, pardavus transporto priemones, bus padalintas: RAB „I(duomenys neskelbtini)“ atiteks procentas už visus automobilius, o E. N. - esminė pelno dalis (t. 5, b. l. 115). Nuteistasis E. N. patvirtino, kad V. G. priklausanti RAB „I(duomenys neskelbtini)“ yra finansavusi kitų automobilių įsigijimą, o jis pinigus turėjo grąžinti RAB „I(duomenys neskelbtini)“, tačiau su ja iki šiol nėra visiškai atsiskaitęs (t. 5, b. l. 123–129). Tiek iš nuteistojo E. N., tiek iš liudytojo V. G. parodymų matyti, kad pagal jų susitarimą pinigus už įsigytas transporto priemones nuteistasis turėjo ne asmeniškai perduoti V. G., tačiau juos pervesti į RAB „I(duomenys neskelbtini)“ įmonės sąskaitą arba įnešti į kasą. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad E. N. iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios bent iš dalies atsiskaitė su RAB „I(duomenys neskelbtini)“. Tam neprieštarauja ir liudytojų L. G. ir S. A. parodymai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojas L. G. patvirtino, kad prieš išvykdamas į užsienį E. N. automobilių pirkimui jam paliko 30 000 Eur. Vėliau paskambino ir paprašė dalį pinigų - 19 000 Eur perduoti V. G.. E. N. minėjo, kad tai yra už du automobilius, tačiau už kokius – nesakė (t. 5, b. l. 180). Taigi liudytojas L. G. nepatvirtino E. N. aiškinimo, kad pastarasis prašė perduoti pinigus V. G. būtent už RAB „I(duomenys neskelbtini)“ priklaususius automobilius „Range Rover Velar“ ir „Mercedes-Benz Sprinter“. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojas S. A. parodė, kad buvo toks atvejis, kai jis E. N. duotus pinigus perdavė V. G., tačiau tvirtino, jog nuteistasis jam nesakė, už ką yra skolingas (t. 5, b. l. 198–199). Taigi liudytojai L. G. ir S. A. nepatvirtino, nei kada tiksliai, nei už ką perdavė pinigus V. G. ir nenurodė, kad pinigai buvo skirti atsiskaitymui su RAB „I(duomenys neskelbtini)“ už transporto priemones „Range Rover Velar“ ir „Mercedes-Benz Sprinter“.

Kaip matyti iš liudytojo V. G. parodymų apie iš L. G. ir S. A. gautas pinigų sumas, jo aiškinimas nebuvo nuoseklus. 2022 m. vasario 23 d. teisiamojo posėdžio metu V. G. aiškino, kad jam kiti asmenys už E. N. pinigų neperdavė (t. 5, b. l. 114–117), tačiau 2023 m. balandžio 20 d. teisiamojo posėdžio metu V. G. patvirtino, jog L. G., E. N. vardu, perdavė jam 19 000 Eur, tačiau tvirtino, kad šie pinigai buvo ne už pasisavintus automobilius „Range Rover Velar“ ir „Mercedes-Benz Sprinter“, nes nuteistasis dengė kitas jam turėtas skolas. Tuo metu konfliktų dėl pasisavintų transporto priemonių su E. N. dar nebuvo, tačiau dėl automobilių buvo pradėtas tyrimas. E. N.“ buvo skolingas ir už kitus automobilius. Jis teigė, kad E. N. pinigų iš S. A. negavo (t. 5, b. l. 180–181). 2023 m. birželio 5 d. teisiamojo posėdžio metu V. G. patvirtino, kad S. A. jam perdavė E. N. pinigus ir aiškino, jog tie pinigai nebuvo už automobilius „Range Rover Velar“ ir „Mercedes-Benz Sprinter“, nes tuo metu E. N. jam viso buvo skolingas dar 220 000 Eur (t. 5, b. l. 5–6). Taigi liudytojas V. G. nuosekliai aiškino, kad jis iš E. N. pinigų per liudytojus būtent už transporto priemones „Range Rover Velar“ ir „Mercedes-Benz Sprinter“ negavo, o per L. G. ir S. A. jam perduodamas pinigus nuteistasis dengė kitas skolas. E. N. taip pat pripažino, kad jis V. G. buvo skolingas ir už kitus automobilius.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog E. N. per kitus asmenis V. G. perduoti 39 000 Eur buvo sumokėti civilinei ieškovei RAB „I(duomenys neskelbtini)“ už pasisavintus automobilius „Range Rover Velar“ ir „Mercedez-Benz Sprinter“ padarytai žalai atlyginti. Apygardos teismas pagrįstai, įvertinęs tai, kad E. N. gynėjas advokatas Sigitas Mikliušas 2023 m. balandžio 19 d. bankiniu pavedimu pervedė 3 000 Eur į LTD „I(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 158), atimdamas 13 Eur komisinį mokestį už atliktą mokėjimą, pagrįstai civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir šia suma (2 987 Eur) sumažino RAB „I(duomenys neskelbtini)“ iš E. N. priteistinos sumos turtinei žalai atlyginti dydį. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas civilinio įstatymo normas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), taip pat pagrįstai iš E. N. priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos turtinei žalai atlyginti, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško jos atlyginimo dienos.

Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. N. apeliacinį skundą atmesti.