Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

sekretoriaujant Simonai Andrijauskaitei, Linai Butkuvienei, Sandrai Biziulevičienei, Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei,

civilinio ieškovo ribotos atsakomybės bendrovės (toliau – ir RAB) „I“ atstovui advokatui Mariui Monkevičiui,

vertėjams Ingridai Petrulienei, Jekaterinai Chochlanovai, Rimantui Skuratovičiui (Rimantas Skuratovič), Virginijai Peterienei,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. N., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), faktiškai gyvenantis (duomenys neskelbtini), vedęs, vidurinio išsilavinimo, jo teigimu dirbantis (duomenys neskelbtini) vadybininku, taip pat įmonėje „A“, turintis įmonę Gruzijoje „O“, teistas užsienyje, kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nustatytos nusikalstamų veikų aplinkybės

1. E. N. 2020 m. sausio 20 d. RAB „I“ direktoriaus V. G. žodiniu pavedimu priėmė paruošti pardavimui dvi RAB „I“ nuosavybės teise priklausančias transporto priemones – automobilį „Range Rover Velar“, VIN (duomenys neskelbtini), 27 370 Eur vertės, ir automobilį „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini), 12 495 Eur vertės, tačiau neįvykdė žodinio susitarimo prisiimtų įsipareigojimų – transporto priemonės nebuvo paruoštos pardavimui, o laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 20 d. iki 2022 m. birželio 16 d. jam žodžiu patikėtas dvi transporto priemones tyčia pasisavino, t. y. 2020 m. birželio 13 d., Vilniuje, Papilėnų g. 18, vieną iš jų – automobilį „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini), kurio vertė 12 495 Eur, be RAB „I“ direktoriaus V. G. žinios ir leidimo už 12 000 Eur, savo vardu pagaminęs netikrą dokumentą ir jį panaudojęs, pardavė Z. R., tęsdamas nusikalstamą veiką 2020 m. birželio 16 d. Vilniuje, Liepsnos g. 2, kitą automobilį „Range Rover Velar“, VIN (duomenys neskelbtini), kurio vertė 27370 Eur, be RAB „I“ direktoriaus V. G. žinios ir leidimo už 12 500 Eur, savo vardu pagaminęs netikrą dokumentą ir jį panaudojęs, pardavė Z. R., taip jis pasisavino svetimą RAB „I“ priklausantį, didelės vertės (39 865 Eur) turtą, tuo padarydamas RAB „I“ didelę 39 865 Eur turtinę žalą. Šiais veiksmais E. N. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

2. Be to, E. N., turėdamas tikslą RAB „I“ priklausantį automobilį „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini), parduoti, 2020 m. birželio 13 d., 12.00 val., Vilniuje, Papilėnų g. 18, surašė automobilio „Mercedes-Benz 316 CDI Sprinter“, VIN (duomenys neskelbtini), 2020 m. birželio 13 d. pirkimo pardavimo sutartį, kurioje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2020 m. birželio 13 d. jis (E. N.) už 12 000 Eur minėtą automobilį pardavė Z. R. ir grafoje „Transporto priemonę pardavė“ ranka įrašė kaip pardavėjo (savininko) savo vardą bei pavardę ir pasirašė, taip pagamino žinomai netikrą dokumentą ir jį panaudojo pateikdamas Z. R., tuo padarydamas didelę žalą RAB „I“, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2020 m. birželio 16 d., 16.00 val., Vilniuje, Liepsnos g. 2, surašė automobilio „Range Rover Velar“, VIN (duomenys neskelbtini), 2020 m. birželio 19 d. pirkimo pardavimo sutartį, kurioje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2020 m. birželio 19 d. jis (E. N.) už 12 500 Eur minėtą automobilį pardavė Z. R. ir grafoje „Transporto priemonę pardavė“ ranka įrašė kaip pardavėjo (savininko) savo vardą bei pavardę ir pasirašė, taip pagamino žinomai netikrą dokumentą ir jį panaudojo pateikdamas Z. R., tuo padarydamas didelę žalą RAB „I“. Šiais veiksmais E. N. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 3 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

II. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados

3. Kaltinamasis E. N. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir parodė, kad kai pastojo jo žmona, jis sulaukė žmonos tėvo V. G. pasiūlymo dėl apyvartinių pinigų paskolinimo automobiliams pirkti. Prie stalo buvo kalbėta apie tai, kad reikia daryti verslą Gruzijoje. Žodiniu susitarimu V. G. jam paskolino apie 222 285 Eur su 8 proc. metinėmis palūkanomis. Uošvis tik prašė pirkti mašinas per uošvio įmonę, kad uošvis kontroliuotų finansus. Jis (t. y. kaltinamasis) rasdavo reikiamas mašinas, uošvio sekretorei pateikdavo paruoštą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir ta suma buvo pervedama. Jam tuos pinigus paskolino. Buvo rasti ir pirkti 6-7 automobiliai maždaug už tą sumą. Pinigai buvo pervedami į Vokietiją, Ameriką. Su uošvio įmone jokios sutarties jis nebuvo sudaręs. Automobilių „Mercedes-Benz Sprinter“ ir „Range Rover Velar“ vyko, buvo sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys su įmonės Vokietijoje savininku. Jam atsiųsdavo el. paštu, jis persiųsdavo uošvio sekretorei, pastaroji išrašydavo jam sąskaitas, kad jis parduoda mašiną. Bendra suma už šiuos automobilius nurodyta kaltinime, virš 39 000 Eur. Tokia suma ir buvo pervesta. Buvo pandemija, jis su tomis mašinomis grįžo į Lietuvą. Kadangi sienos buvo uždarytos, nebuvo galima niekur išvykti. Pagal žodinį susitarimą jis turėjo grąžinti pinigus, kuriuos pasiskolino. Jam (t. y. kaltinamajam) trūko 6 000 Eur. Tuomet jis paskambino G. G., nes žinojo, kad pastarasis turi pažinčių dėl pinigų paskolinimo. Paskambinęs G. G. paklausė jo, ar jis žino, kas jam gali paskolinti tokius pinigus. G. G. jį supažindino su Z. R., su kuriuo jis (t. y. kaltinamasis) susitiko ir pastarasis jam paskolino 6 000 Eur už 500 Eur mėnesinių palūkanų. Jis (t. y. kaltinamasis) užstatė „Mercedes-Benz“, buvo žodinis susitarimas, mašiną pastatė į aikštelę. Jis nurodė Z. R., kad ta mašina priklauso uošviui, pateikė sąskaitą ir dokumentus, perspėjo Z. R., kad jam tą mašiną nupirko uošvis. Iš pradžių su Z. R. jokių dokumentų nepasirašė, susitarė, kad pirmo mėnesio eigoje jis sumoka Z. R. pirmą palūkanų mokestį (500 Eur). Tuomet jam (t. y. kaltinamajam) prireikė dar 10 000 Eur. Tuomet jis užstatė „Range Rover“, pasirašė skolos lapelius. Tai vyko birželio gale – liepos pradžioje. Pirkimo-pardavimo sutarčių jis (t. y. kaltinamasis) niekur nepasirašė, nieko panašaus negalėjo būti. Teisiamojo posėdžio metu teismui pagarsinus 2 bylos tome, 158-159 lapuose esančią medžiagą, kaltinamasis parodė, kad tai jo surašyti lapeliai, tačiau birželio 13 d. ir 16 d. sutarčių jis nepasirašė. Kai užstatė „Range Rover“, Z. R. jam pareiškė, kad jis (t. y. kaltinamasis) pasirašytų pirkimo-pardavimo sutartį. Jis (t. y. kaltinamasis) pradėjo rašyti savo vardą, pavardę ir tuomet pasakė Z. R., kad tų mašinų jis negalvoja parduoti, buvo Z. R. pateikęs uošvio įmonės pirkimo sutartį, kuri įrodė, kad mašina jam (t. y. kaltinamajam) nepriklauso ir mašinų jis (t. y. kaltinamasis) nepirko. Jis pasakė Z. R., kad moka palūkanas su sąlyga, kad grąžins paskolą. Kai Z. R. pateikė jam skolos lapelius, norėjo, kad skolos lapelį jis (t. y. kaltinamasis) pasirašytų ant pirkimo-pardavimo sutarties. Jis (t. y. kaltinamasis) ant vienos sutarties pradėjo rašyti savo vardą, pavardę ir sustojo suvokęs, kad jis negali to daryti, kad jį nori apgauti. Savo duomenis buvo pradėjęs rašyti tik vienoje sutartyje, o kurioje – nepamena. Jam tas lapas buvo pakištas greitai pasirašyti ir rašydamas savo vardą bei pavardę pagalvojo, kodėl jis tai turi daryti, nes mašinų parduoti nenori, kadangi jos jam nepriklausė. Abu lapelius pasirašė jis (t. y. kaltinamasis). Abu lapeliai buvo pasirašyti birželio – liepos mėnesiais, galimai birželio 13 ir 16 dienomis. Šių automobilių perdavime G. G. niekada nebuvo, buvo tik Z. R. Transporto priemonės „Mercedes-Benz“ dokumentus pateikė kaip garantą jos atidavimo metu. Pinigus skolinosi su sąlyga, kad kai uždirbs, mokės Z. R. palūkanas. Mašinos buvo perduotos tam, kad žmogus jaustųsi saugiau. Įsipareigojimai nebuvo aptarti, tik palūkanos. Netiesa, kad jis žadėjo sumokėti skolą per dvi savaites. Gal tik po mėnesio sumokėjo pirmą palūkanų mokestį. „Range Rover“ užstatymas vyko gal po mėnesio, gal liepą. Buvo surašyti tie lapeliai, todėl tos datos yra nurodytos neteisingai. Perduodamas mašiną kalbėjosi tik su Z. R. Sutarė, kad jei negalės užsidirbti ir išpirkti tų mašinų, būtų pasakęs visą tiesą uošviui. Net minties neturėjo parduoti automobilius. Jokių kalbų apie automobilių pardavimą su Z. R. nebuvo, neturėjo tokio tikslo, nes tas mašinas jis (t. y. kaltinamasis) galėjo parduoti daug brangiau. Mašinos užstatymas jam yra kaip laikinas pinigų paskolinimas. V. G. tik vėliau, gal rugsėjį, buvo informuotas apie tų mašinų užstatymą. „Range Rover“ buvo sugadintas stogas, jo nebuvo galima sutaisyti, nes servise trūko specialios virinimo įrangos, automobiliui „Mercedes-Benz“ irgi buvo pažeistas stogas. Dėl pandemijos sustojo visi mašinų remonto darbai. Detalės mašinoms buvo pradėtos pirkti, bet servise pasakė, kad trūksta specialaus virinimo aparato. Mašinos nebuvo suremontuotos. Teismui pagarsinus 3 bylos tome esančius 75-76 lapus, kaltinamasis parodė, kad nepamena, jam atrodo, kad mašinos nebuvo suremontuotos, nes kai jos buvo pargabentos į Lietuvą, jos stovėjo nemažai laiko autovežyje. Su G. G. bendravo tik vieną kartą, kai paskambinęs klausė dėl to, kas galėtų jam paskolinti pinigų, tuomet G. G. jam davė Z. R. kontaktą. Kai uošvio prašė įtraukti automobilius į paiešką (nes negalėjo jų ir žmonių rasti), tuomet Z. R. parašė žinutę, kad bus kreiptasi į policiją, bet jokios reakcijos iš jo nebuvo. Jis (t. y. kaltinamasis) išskrido į Gruziją, sakė Z. R., kad grįžęs išpirks abi mašinas, sumokės visas palūkanas. Jam Z. R. pareiškė, kad jis išvyko į užsienį ir reikia kreiptis į jo draugą, kuriam jis viską paliko. Įvedęs telefono numerį jis (t. y. kaltinamasis) pastebėjo, kad tai G. G. numeris, o kai parašė G. G., pastarasis parašė, kad yra išvykęs ir prašė palaukti. Iki pinigų pasiskolinimo su G. G. ir Z. R. nebendravo, tik buvo susitikęs su G. G., papasakojo, kokie automobiliai. Byloje esantys susirašinėjimai ir nuotraukos su G. G. yra jo (t. y. kaltinamojo). Iš pradžių jis (t. y. kaltinamasis) buvo įdėjęs skelbimą pardavimų portale, kaina buvo 19 000 Eur, bet jokie pardavimai nebuvo vykdomi. Gal kaina galėjo būti pakeista į 12 900 Eur kainą, nes skelbimų portale kainą galima reguliuoti. Skelbime iš pradžių buvo nurodęs 19 900 Eur pardavimo kainą. Neatsimena, kaip viskas buvo. Bando prisiminti visą susirašinėjimą, ar tai jo buvo siųsta, nes pamena, kad buvo prigavęs G. G., kai pastarasis buvo įdėjęs mašiną į skelbimų portalą ir ją pardavinėjo. Tuomet jis klausė G. G., kodėl jis taip daro. Teisiamojo posėdžio metu teismui parodžius 1 bylos tome, 151-163 lapuose esančią informaciją, kaltinamasis parodė, jog čia kalbama apie užstatymą, o ne apie pardavimą. Siuntėjas „I“ turbūt yra jis (kaltinamasis), siuntė šį laišką paklausti, kodėl automobilis yra parduodamas. Netiesa, ką kalba liudytojas, kad susirašinėjime buvo kalbama apie pardavimą. Liudytojas žinojo, kad mašinos jam (t. y. kaltinamajam) nepriklauso. Liudytojams buvo pateiktos uošvio įmonės sudarytos tų mašinų pirkimo-pardavimo sutartys. Nei apie įkeitimą, nei apie mašinų pardavimą uošviui nepasakojo, tik vėliau uošviui prisipažino, kad negali grąžinti skolos, sumokėti palūkanų ir atgauti tų mašinų, nes negalėjo rasti tų žmonių. Pasakė uošviui, kad jam reikia pagalbos, kad reikia kreiptis į policiją. Tuomet uošvis jam pasakė, kad padės Marius Monkevičius, kad pastarajam reikia sumokėti 1 000 Eur. Iš pradžių buvo parašytas ir policijai pateiktas pareiškimas, iš pradžių jis (t. y. kaltinamasis) buvo apklaustas specialiuoju liudytoju. Matė specialistų išvadas dėl jo darytų įrašų sutartyse. Užstatant antrą mašiną, iš pradžių jam buvo pasiūlyta skolos raštelį pasirašyti ant pirkimo-pardavimo sutarties, jam tai pasirodė labai keista, pradėjęs rašyti savo vardą ir pavardę sustojo ir paklausė, kodėl jis taip turi daryti, nes nenori ir neketina parduoti mašinų. Tuomet nustojo rašyti ir pasirašė ant dviejų skolos lapelių. Suklydo užstatydamas ne savo automobilius, bet tikrai nenorėjo parduoti tų mašinų ir nenorėjo iššvaistyti turto, neturėjo tikslo pasisavinti svetimo turto. Po šių įvykių suprastėjo santykiai su žmona, ji pasirinko tėvo pusę, prasidėjo spaudimas, gąsdinimas susidoroti. Iš pradžių įvyko konfliktas, buvo užpuolimas. Žmona buvo savo tėvo pusėje, prasidėjo trintis su žmona, bet priežastis nebuvo tos mašinos. Iš uošvio grynųjų pinigų negavo, jie buvo pervesti į žmonos sąskaitą. Buvo pervesta apie 30 000 Eur automobilių remontui, bet jis investavo ir savo lėšas, nes automobilių buvo daug daugiau. Šie pinigai buvo pervesti bendrai visų mašinų remontui, ne tik minėtų „Mercedes-Benz Sprinter“ ir „Range Rover Velar“. Iš uošvio įmonės dokumentus jam išrašydavo sekretorė N. Š. uošvio nurodymu. Užstatęs pirmą mašiną, iš Z. R. gavo 6 000 Eur. Tuo metu jis Z. R. atidavė du mašinos raktelius, nes jie buvo susegti, mašiną ir uošvio įmonės pirkimo-pardavimo dokumentus, vokiškus mašinos dokumentus. Z. R. prašė atvežti mašiną į saugomą aikštelę link Pilaitės, netoli „Rimi“ parduotuvės. Ten jis nuvyko kartu su Z. R., paliko mašiną, pasiskolino iš Z. R. 6 000 Eur. Nežino, ar turi tos aikštelės kontaktus. Vis pravažiuodavo pro tą aikštelę pažiūrėti, ar mašinos ten dar stovi, o rugpjūčio mėn. pabaigoje pastebėjo, kad tos mašinos aikštelėje nėra. Tuo metu dirbęs darbuotojas pasakė, kad nieko nežino. Tuomet jis rašinėjo ir G. G., ir Z. R., klausdamas, kas, kur kaip, bet pastarieji jo vengė, ignoravo, siuntinėjo vienas pas kitą. Mašina dingo po pirmo palūkanų sumokėjimo. Mašinas jis užstatė birželio mėn., palūkanas už „Mercedes-Benz“ sumokėjo liepos mėn., jau po antros mašinos užstatymo. Ant paskolos raštelio jis (t. y. kaltinamasis) nepasirašė, kad sumokėjo 500 Eur palūkanų, nepamena, kaip tai nutiko, kad dėl to, kad buvo išmuštas iš vėžių dėl nepasirašymo ant pirkimo-pardavimo sutarties. Mašinomis užsiima jau daug metų, bet pagrindinė jo veikla yra susijusi su Vokietija, kurios įstatymai, susiję su pirkimu-pardavimu, skiriasi nuo Lietuvos įstatymų. Iš pradžių už 6 000 Eur nusipirko vieną „Audi A6“, paskui už 10 000 Eur nusipirko kitus du automobilius. Sumokėjo grynais, perdavė gal autovežiui, gerai nebepamena. Šias mašinas jis registravo savo vardu, paskui jas pardavė pagal skelbimą. Mašinas registravo savo, o ne uošvio įmonės vardu, nes jau buvo išnaudojęs pinigus, buvo nepatogu prašyti uošvio pinigų, nenorėjo pasakyti visos realios situacijos, norėjo kuo greičiau atsiskaityti ir pasiimti automobilius. Šioje situacijoje jis jaučiasi apgautas G. G. ir Z. R. Automobilį „Audi A6“ jis pardavė, kai užstatė antrą mašiną, nes jam užtruko pardavimas, buvo pandemija, buvo sunku su verslu, skolinosi pinigus, nes turėjo įsipareigojimų. Mokėjo žmonai kas mėnesį po 2 000 Eur, turėjo dar atskirai išlaikyti šeimą. Už paskolintus 16 000 Eur pirko tris mašinas. Pardavęs „Audi A6“, norėjo atsiskaityti, tačiau G. G. ir Z. R. jo vengė. Tuomet jis išvyko į Gruziją ir tuos pinigus paliko savo draugui L. G., viso 19 000 Eur, kad jei atsirastų G. G. ir Z. R., L. G. pastariesiems perduotų pinigus. L. G. tų žmonių kontaktų neperdavė, nes L. G. yra jo draugas ir jis jo nenorėjo velti į šiuos reikalus. Kai prasidėjo teisminiai reikalai, L. G. tuos pinigus nuvežė uošviui, tai buvo gal 2021 m. gruodis, prieš šventes. Pinigus jis nuvežė uošviui, nes tuomet vyko teismo posėdis, galvojo atgauti automobilius. Tyrėja pasakė, kad surado „Mercedes-Benz“ Vokietijoje. Su uošviu buvo tartasi, kad jo (t. y. kaltinamojo) tėvas paims tą mašiną ir padės parduoti, tada bus nutrauktas jo (t. y. kaltinamojo) įsiskolinimas, bet tai nenutiko. Bylos eigoje matė, kad G. G. tą mašiną buvo nusipirkęs neva teisėtai, tada tos mašinos paieška buvo nutraukta. Tuos 19 000 Eur L. G. atidavė jo uošviui, pasakė, kad tai pinigai nuo jo (t. y. nuo kaltinamojo) skolos gražinimui už tuos du automobilius. Uošvio įmonė už tas mašinas sumokėjo 39 000 Eur, jis uošviui grąžino 19 000 Eur. Su uošviu jis bandė kalbėtis dėl likusios skolos dalies, tarp jų prasidėjo konfliktai, uošvis jį gąsdino, kad su juo susidoros, kad jis sės į kalėjimą ir jį pamokys. Tarp jų buvo daug konfliktų, dėl uošvio jis buvo užpultas, tačiau dėl to nesikreipė į policiją, paskui kreipėsi uošvis, bet tyrimas buvo nutrauktas. Nepamena, ar rodė G. G. ir Z. R., kiek tos mašinos kainuoja pagal skelbimą. Dėl „Mercedes-Benz“ pardavimo buvo įdėjęs skelbimą dar prieš užstatymą, ne vieną kartą taip buvo pardavęs uošvio mašinas. Surasdavo klientą, jam (t. y. kaltinamajam) išrašydavo pirkimo sutartį, pervesdavo pinigus arba perduodavo grynais. Uošvis apie tai žinojo, tai buvo su uošvio žinia. Pirko „Mercedes-Benz“ detales, nes jas visada galima parduoti. Stebėjo, koks susidomėjimas skelbimuose dėl parduodamos mašinos už tam tikrą kainą. Uošvio įmonei jis asmeniškai yra įnešęs daug pinigų, dėl aptariamų mašinų – 19 000 Eur, kuriuos uošviui nuvežė jo minėtas draugas. Tuo metu jis su žmona buvo Gruzijoje, o uošvis buvo Lietuvoje, gyveno „Hilton“ viešbutyje. Pats pinigų jis uošviui nevežė. Pinigų uošviui nepervedė, nes buvo susitarimas su uošviu grąžinti pinigus grynais. Jo draugas L. G. iš uošvio nepaėmė jokio raštelio, patvirtinančio, kad nuvežė ir perdavė jam pinigus. Tuo metu su uošviu jau buvo nesutarimų, bet nestiprių, didžiausi pykčiai prasidėjo gal 2022 m. sausį. Uošvis sutiko iš jo draugo priimti 19 000 Eur, tai yra jo paties (t. y. kaltinamojo) klaida, kad nebuvo pasirašytas joks raštelis. Dar buvo toks atvejis, kai uošvio draugas pervedė uošviui nuo jo (t. y. nuo kaltinamojo) 20 000 Eur, bet uošvis to neprisipažįsta. Turi garso įrašą, kur apie tai kalbama, bet neužteko tam tikrų įrodymų pateikti į bylą. Jis uošviui perdavė pinigus, uošvis tai neigia ir nori su juo susidoroti, parodyti, kad gali pastatyti jį į vietą. Iš uošvio pinigų daugiau nebesiskolino, nes buvo gėda, buvo iš jo prasiskolinęs, buvo sunkūs laikai, pandemija. Su antra mašina buvo taip, kad gavo pasiūlymą dėl greito kelių mašinų pardavimo, pritrūko 10 000 Eur, paskambino Z. R., paklausė, ar pastarasis gali jam paskolinti. Z. R. sutiko paskolinti su 10 proc. metinėmis palūkanomis, tai išeina apie 1 000 Eur per mėnesį. Greitas pardavimas – tai nebrangūs automobiliai, kurie neviršija 10 000 Eur, tokius visada lengviau parduoti. Tarp pirmos ir antros mašinos užstatymo praėjo mėnuo. Pirmą automobilį nupirko užstatęs „Mercedes-Benz“ automobilį už 6 000 Eur, o kitus – po mėnesio. Šiuos automobilius pardavė gal rugpjūčio mėn. (vieną – į Latviją, kitus du – gal į Lenkiją). Tai buvo pigūs automobiliai, jie greitai parduodami, pirkimo-pardavimo sutarčių reikėtų paieškoti. Jis (t. y. E. N.) dirba Vokietijoje, todėl jam neprivalu Lietuvoje pateikti automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių. Už parduotus automobilius jam sumokėjo grynais, tai normalu automobilių versle. Automobilius jis parduodavo visur, sekė rinkas internete (sss.lv, alegro, mobile.de, autoplius.lt, autoplius.lv), o pirkdavo per turimus kontaktus. Tinklapiuose turi savo paskyrą, bet ten jo pirkimo ir pardavimo istorijos nesimato, nes ji neišlieka tose platformose. Automobilius pirko savo vardu. Nežino, ar ras tai patvirtinančius dokumentus. Turi nuotraukas automobilių, kuriuos jis pirko. Automobilio pirkimo-pardavimo sutarčių jam reikia paieškoti, pateiks jas teismui. Apie šias sutartis jo anksčiau niekas neklausė, todėl jis apie tai nekalbėjo. Uošviui perdavė 20 000 Eur, bet neturi įrodymų, kad minėti pinigai uošviui buvo perduoti. Uošviui yra skolingas 20 000 Eur. Nuo 2021 m. turi tam tikrą uždarbį, tačiau skolos uošvio įmonei nepervedinėja, nes yra pašliję santykiai su uošviu, mano, kad uošvis nori jį sužlugdyti. Su uošviu yra konfliktas, pastarasis nieko iš jo nenori, tik su juo (t. y. E. N.) susidoroti. Ir jo (t. y. E. N.) tėvai buvo gąsdinami, kad su juo (t. y. E. N.) Gruzijoje bus susidorota. Uošvis jam grasina, du kartus prieš jį vartojo fizinį smurtą. Dėl to jis nesikreipė į policiją, nes tai buvo jo uošvis. Uždirba, padeda išlaikyti vaikus, jam pačiam lieka 100-200 Eur. Gruzijoje jis turi prieskonių įmonę (joje jis turi 50 proc. akcijų), joje veiklą vykdo jo draugas, bet įmonės padėtis sunki, pajamų iš jos jis dar negauna. Minėta įmonė dar nėra bankrutavusi. Dirba Vokietijos įmonei, yra atsakingas už automobilių pristatymą į Vokietiją, už kiekvieno automobilio pardavimą gauna komisinį mokestį. Pvz., praėjusį mėnesį jis uždirbo 2 000 Eur, per metus uždirba 22 000 – 25 000 Eur, priklausomai nuo to, kaip sekasi surasti ir nupirkti automobilius. Automobiliams pirkti pinigus perveda įmonės. Automobiliai brangūs, jis tokių pinigų neturi. Už tai jis gauna tik komisinį mokestį. Dėl antro automobilio – pinigus gavo iš Z. R.. Automobilis „Range Rover“ buvo pastatytas toje pačioje aikštelėje, kur stovėjo ir „Mercedes-Benz“ automobilis. Jei gerai pamena, „Range Rover“ automobilį pastatė autovežis, kas atvežė – nežino, gal Z. R. žmogus. Su juo jis (t. y. E. N.) važiavo kartu pasiimti to automobilio ir kartu nuvežė į tą aikštelę. Jis (t. y. E. N.) gavo pinigus – 10 000 Eur, pasirašė skolos raštelį. Palūkanų jis nesumokėjo, nes buvo sutarta, kad kol jis (t. y. E. N.) nebus pardavęs kitų automobilių, palūkanų nemokės. Palūkanas mokėjo tik už „Mercedes-Benz“ automobilį (500 Eur), o rugpjūtį norėjo išsipirkti automobilius. Tai, kad automobilio „Range Rover“ nėra aikštelėje, jis pastebėjo, atrodo, rugpjūčio mėn. gale. Tuo metu jau nebuvo abiejų automobilių. Nežino, koks buvo G. G. vaidmuo šioje situacijoje, tik taria, kad G. G. davė pasiūlymą jį (t. y. E. N.) apgauti, tačiau nemanė, kad viskas nueis iki policijos. Kai viskas nuėjo iki policijos, Z. R. užsipuolė G. G. ir pasakė, kad tai G. G. viską padarė. Jis (t. y. E. N.) taip galvoja. Jis (t. y. E. N.) bendravo su Z. R., kuris nukreipdavo pas jį G. G., o pastarasis nukreipdavo nuo savęs. Tuomet jis (t. y. E. N.) nutarė pasakyti visą tiesą V. G. Į bylą jis (t. y. E. N.) pateikė susirašinėjimą, kuriame matyti, kad jis Z. R. gal 2020 m. gruodžio mėn. rašė apie tai, jog įmonė pateiks pareiškimą policijai. Matyti, kad Z. R. perskaitė laišką. Kelis kartus skambino Z. R., pastarasis kelis kartus pakėlė ragelį ir pasakė, kad išvyko dirbti į užsienį, kad viską paliko savo draugui, kurio vardo nepasakė. Tai buvo rugpjūčio gale. Paskui Z. R. nebeatsiliepdavo telefonu, neatsakė į žinutes, kuriose jis (t. y. E. N.) prašė, kad grąžintų automobilius, o jei ne, uošvis kreipsis į policiją. Vėliau gruodžio mėn. jis vėl rašė Z. R. ir prašė, kad grąžintų automobilius. G. G. per tą laiką yra skambinęs kartą. G. G. sakė, kad yra užsienyje, kad grįžęs viską sutvarkys. Iš žmonos sąskaitos buvo nuimti V. G. pervesti 30 000 Eur. Šie pinigai buvo nuimti ne per vieną kartą. Detales aptariamoms dviem mašinoms jis pirko iš šių pinigų, paskui jas padavė gal už 600-700 Eur, kuriuos panaudojo šeimos pragyvenimui. Jis (t. y. E. N.) buvo pasiskolinęs apyvartines lėšas, o ne automobilius. Automobilių versle yra 20 metų. Perpardavinėtojai, parsivežę mašinas iš Vokietijos, turi jų dokumentus. Anksčiau buvo taip, kad kas turi didelę ir mažą „brief‘ą“, įvardinamas kaip mašinos savininkas, įrašomas pirkėjas ir padaromas pardavimas. Jis (t. y. E. N.), pirkdamas mašinas, įsirašo savo duomenis. Kaip daro kiti – nežino, yra daug visokių būdų. Mašinos negalima nupirkti nenurodant pirkėjo, jis taip niekada nenupirktų. Eiliniam piliečiui gal irgi kiltų klausimas dėl to, kodėl neįrašytas pirkėjas. Toks pardavimas yra neįmanomas. Įkeisdamas automobilius veikė kaip fizinis asmuo E. N. Jis (t. y. E. N.) perspėjo Z. R., kad automobiliai jam nepriklauso, Z. R. matė automobilių pirkimo dokumentus. 30 000 Eur V. G. pervedė į jo žmonos sąskaitą. Šie pinigai buvo panaudoti ir kitų automobilių remontui, ne tik aptariamų. Šie pinigai įeina į paskolos sumą, kurios dydis viršija 222 000 Eur. 30 000 Eur V. G. jis grąžino su kitais automobiliais, kitomis sumomis. Nuo 7 klasės „BMW“ automobilio pardavimo uošviui buvo perduota 50 000 Eur, padavė grynais. Uošvis iš karto tuos pinigus nurašė, kaip ir tuos 30 000 Eur. Minėtas 7 klasės „BMW“ automobilis buvo pirktas už 34 000 – 36 000 Eur, uždarbis buvo 14 000 Eur. Jis (t. y. E. N.) tuos pinigus grąžino į kasą. Buvo parduodami ne tik šis, bet ir kiti automobiliai. Tie 30 000 Eur buvo sureikšminti. Jei būtų pakviestas remontais užsiimantis ekspertas, juokingai atrodytų, kad tų dviejų automobilių remontui reikia 30 000 Eur. Tai aiškiai per didelė suma. Rinkoje „Mercedes“ automobilio kaina be PVM yra 24 000 Eur, o „Range Rover“ – apie 38 000 – 39 000 Eur. PVM jis būtų susigrąžinęs, jei ne pandemija, nes įvažiavus į Graikiją iš karto grąžina 19 proc. PVM. „Ant to“ ir buvo žaidžiama, visas verslas tuo rėmėsi. 2022 m. gegužės 26 d. vakare, Pilies g., Vilniuje jis (t. y. E. N.) sumušė G. G. kavinėje, nes jo žmona jį išdavė su G. G. Dėl to G. G. prieš jį duoda parodymus teisme, slepiasi. Tai jų asmeniniai nesutarimai. Šiuo metu prieš jį (t. y. prieš E. N.) vartojamas kitoks smurtas – jis pusę metų nėra matęs sūnaus, dėl to tuo metu jo emocijos buvo tokios, jis negalėjo susivaldyti. 19 000 Eur jis (t. y. E. N.) paliko draugui L. G., prašė atsiradus Z. R. grąžinti pastarajam pinigus ir tuo pačiu grąžinti mašinas uošviui, arba pinigus perduoti uošviui kaip skolą. Mano, kad jo draugas L. G. pinigus uošviui perdavė po sūnaus gimtadienio, t. y. po gruodžio 18 d., tikslios datos neprisimena. L. G. uošviui pinigus perdavė prie viešbučio „Hilton“. Po to V. G. telefonu jam priekaištavo dėl to, kad pinigai buvo perduoti prie visų. L. G. jis (t. y. E. N.) pasakė, kad uošvis yra „Hilton“ viešbutyje, L. G. ten nuvyko ir apačioje susitiko su V. G. Prieš tai jis (t. y. E. N.) paskambino V. G. ir pasakė, kad jam jo draugas atveš pinigų. Ikiteisminio tyrimo metu sakydamas, kad išvykdamas į Gruziją paliko pinigus giminaičiams, turėjo galvoje visai kitus pinigus. Civilinio ieškinio dėl 39 865 Eur sumos nepripažįsta. 20 000 Eur jis buvo perdavęs uošvio draugui, pastarasis pinigus perdavė uošviui. Jis nenori ateiti duoti parodymus teisme, nors sako, kad atsimena šį faktą. Pripažįsta civilinį ieškinį tik dėl 20 865 Eur dalies, nes beveik 19 000 Eur uošviui yra grąžinta. Sūnaus jis nėra matęs daugiau nei pusę metų. Su advokatės pagalba padavė pareiškimą į teismą dėl santuokos nutraukimo, kartu prašydamas laikinųjų teisių į vaiką. Teismas dėl jo turimų įsiskolinimų iš pradžių viską atmetė, o jis, norėdamas, kad kuo greičiau įvyktų skyrybos, prisiėmė visas RAB „I“ skolas, nes norėjo greičiau pamatyti vaiką. Dėl automobilių „Mercedes-Benz Sprinter“ ir „Range Rover Velar“ pardavimo su uošviu nebuvo jokio konkretaus susitarimo. Jis būtų juos pardavęs kaip visada, tada būtų išrašyta sąskaita ir viskas. Dėl pasiskolintų 222 000 Eur jokių sąlygų su uošviu neaptarė. 80 000 Eur uošviui buvo perduoti grynais, iš tos 222 000 Eur sumos liko 20 000 Eur likutis. Papildomai apklaustas kaltinamasis parodė, kad dėl 19 000 Eur buvo situacija, kai jis (t. y. E. N.) neturėjo ką daryti su lenkais. Pasakė, kad S. perdavė 20 000 Eur ir kad atiduotų V. G. Pinigų perdavimo metu konflikto dar nebuvo. Tuo metu, kai S. perdavė 20 000 Eur, jis (t. y. E. N.) buvo Gruzijoje. Turi stenogramą, įrodančią, kad pinigai tikrai perduoti. S. vardo ir pavardės neprisimena, jis gyvena Gruzijoje. Už tuos automobilius jis V. G. nieko neskolingas, pinigus atidavė grynaisiais. Skola už automobilius – 39 000 Eur. 19 000 Eur atidavė ir dar 20 000 Eur atidavė per S. Pinigus V. G. atidavė 2021 m., tuomet su juo nekonfliktavo. 2021 m., kai S. atidavė pinigus V. G., buvo gruodžio mėn. ar anksčiau. Neatsimena, kada jis (t. y. E. N.) padavė pinigus S. Draugo sesuo E. nežinojo, kad perduodama skola. S. nežinojo, kad yra skola, žinojo, kad pinigai yra jo (t. y. E. N.). V. G. jis pasakė, kad 20 000 Eur yra už automobilius. E. ir S. nesakė, už ką tie pinigai.

4. Liudytojas A. J. (A. J.) apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamojo ir Z. R. (Z. R.) jis nepažįsta. Iš G. G. (G. G.) pirko automobilį. Su G. G. susipažino Varšuvoje, kada tiksliai nepamena, bet tai buvo ne 2023 m. Buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau 2021 m. lapkričio 26 d. apklausos detalesnių aplinkybių neprisimena. Su G. G. susipažino Varšuvos turguje, kažkur 2021 m. sausį, buvo žiema. Ten jis (t. y. A. J.) važiuodavo nusipirkti automobilio detalių, nes ten pigiau. Jis pats prekiauja automobilių detalėmis, veža jas pagal užsakymus. Būdamas Varšuvos turguje išgirdo lietuviškai kalbant. Jis (t. y. A. J.) priėjo, įsikalbėjo, jam pasiūlė pirkti apynaujį mikroautobusą. Iš pradžių jam neparodė pačio mikroautobuso, parodė jo nuotraukas. Prieš tai mikroautobusas buvo sudaužytas, tuo metu jau buvo aptvarkytas. Vėliau parodė, kaip mikroautobusas atrodo realiai – buvo sulankstytas stogas, bet jį pataisė. Nepamena, kur apžiūrėjo mikroautobusą. Susitarė dėl kainos. Jis (t. y. A. J.) paskaičiavo, kad jis gali truputį užsidirbti. Negali pasakyti, už kiek tiksliai įsigijo mikroautobusą – mokėjo apie 17 000 Eur. Kartu su pardavėju surašė pirkimo-pardavimo sutartį, su pardavėju atsiskaitė grynaisiais. Vėliau pardavėjui keletą kartų skambino dėl detalių. Nematė, kieno vardu buvo registruotas automobilis. Pardavėjas parodė, kad viskas tvarkoje. Buvo patikrinta per „RSV Motors“ įmonę, kuri prekiauja automobiliais, viskas buvo tvarkoje, automobilis nebuvo niekam parduotas. Pardavėjas sakė, kad mikroautobusas yra jo. Dokumentai buvo vokiški. Jis matė tik vokiškus dokumentus. Pardavėjas nerodė pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią pardavėjas pats įsigijo transporto priemonę. Paskui jis (t. y. A. J.) mikroautobusą pardavė per tą pačią „RSV Motors“ įmonę (automobilį pardavė, kad automobilis būtų parduotas į Vokietiją). Niekas dėl to jokių pretenzijų nereiškė. Papildomai paaiškino, kad surašant sutartį, mikroautobusą jis pirko iš G. G. Vokiškuose dokumentuose nerašė, kad automobilis priklauso G. G. Per „RSV“ programėlę domėjosi minėta transporto priemone, buvo pranešta (parodyta), kad automobilis nėra ieškomas ir pan. Šiuos duomenis matė „RSV Motors“ būstinėje, ten buvo pats nuvažiavęs. Buvo vokiečių kalba parašyta, kad viskas tvarkoje. Jis truputį supranta vokiškai. Buvo parašyta, kad automobilio nėra paieškoje, kad jis nėra areštuotas. Nepamena savininko. Minėtoje programėlėje nebuvo duomenų apie savininką, paskutinį asmenį, kurio vardu registruotas automobilis. G. G. sakė, kad automobilį jis nusipirko, automobilis tikrai jo, nes pas jį visi automobilio dokumentai. Automobilį iš karto pardavė, nes anksčiau tuo užsiimdavo. Pats automobilį turėjo neilgai, kiek tiksliai, atsakyti negali. Kaina, už kurią jis įsigijo automobilį, buvo reali, tai rinkos kaina. G. G. jam pardavė jau pataisytą automobilį. Iš pradžių G. G. parodė, kaip atrodo sudaužytas automobilis, o patį automobilį realiai pamatė, kai jis buvo pataisytas. Neatsimena, kiek uždirbo perparduodamas automobilį.

5. Liudytojas E. N. (E. N.) apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamojo jis nepažįsta. Užsiima automobilių transportavimu. Z. R. (Z. R.), kaip klientas, iš jo kartais užsakydavo tralo paslaugas. Asmeniškai Z. R. nepažįsta. Atrodo, kad G. G. (G. G.), jei tokia G. pavardė, dirbo kartu su Z. R., užsiiminėjo automobiliais. Šiems asmenims paslaugų nebeteikia senokai. Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus parodymus, esančius 2 bylos tome, 121-122 lapuose, liudytojas parodė, kad tuo metu per apklausą prisiminė vežė automobilį. Jį vežė gal į Pagirius, į stovėjimo aikštelę Pagirių gale. Ten automobilį jam nurodė nuvežti arba Z. R., arba G. .G tikrai buvo, o Z. R. gal net nebuvo. Jie turėjo kažkokius mašinos dokumentus, bes jis jų netikrino, jam jų nerodė. Nepamena, raktai gal buvo pas jį ( t. y. E. N.). Bandė užvesti automobilį, bet jis neužsivedė. Paimant automobilį G. tikrai buvo, o ar jis buvo iškraunant – neprisimena. Atrodo, kad su juo atsiskaitė G. Kai jo kažkas prašo pervežti automobilį, žmogus turi raktus, bet jis į viską nesigilina, neturi teisės prašyti automobilio dokumentų, jų netikrina. Žmogus dažniausiai važiuoja kartu su juo, o jei nevažiuoja – prašo žmogaus pasirašyti anketą, kad žmogus yra atsakingas už tą mašiną, išskyrus atvejus, jei važiuoja per sieną, nes tuomet reikia visų dokumentų. Jis (t. y. E. N.) pildo mašinų sąrašus, ataskaitas, apskaito pinigus už paslaugas. Asmenys atsiskaitydavo ir grynaisiais, ir pavedimu, o kaip buvo šiuo atveju – nežino. Automobilis „Range Rover“ buvo visas apdaužytas, pamena, kad reikėjo vežimėlio, nes automobilis neužsivedė. Automobilis buvo labai smarkiai sudaužytas. Jei žmogus paskambina, o mašina užrakinta, tuomet žmogaus paprašo dokumentų. Dokumentų paprašo ir tuomet, jei žmogus įtartinas. Jo darbo metu yra buvęs tik vienas toks atvejis. Jei žmogus atsiskaito grynaisiais, jam išrašomas pajamų kvitas, o jei žmogus atsiskaito pavedimu – jam išrašoma sąskaita-faktūra. Detaliai visi duomenys nėra vedami.

6. Liudytojas V. P. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamojo jis nepažįsta. Z. R. pažįsta, pastarojo tėvas juos aikštelėje statė automobilį. G. G. taip pat pažįsta. Jis (t. y. V. P.) turi automobilių saugojimo aikštelę. Jei asmenys joje statė automobilius, asmenys turi turėti sutartį, kitus dokumentus, nes yra pildomas žurnalas, kuriame nurodomas automobilio numeris, asmens duomenys ir kiek asmuo sumokėjo. Jei žmogus turi automobilio techninį pasą, savininko įgaliojimo nereikalauja, užtenka asmens dokumento ir automobilio techninio paso. Jei žmogus neturi techninio paso ar kokio kito dokumento, turi būti koks nors kitas automobilio dokumentas. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo pateikęs pildomą žurnalą. Teisiamojo posėdžio metu parodžius liudytojui V. P. 2 tomo 140 lapą, liudytojas paaiškino, kad tai minimas žurnalas. Kalbant apie automobilius „Range Rover Velar“ ir „Mercedez-Benz Sprinter“, jie buvo be numerių, buvo atvaryti iš užsienio Z. R. buvo jų savininkas. Mašinos aikštelėje pabuvo gal mėnesį, gal daugiau. Kaip nurodyta žurnale, vadinasi taip ir buvo. Tuomet atvyko kažkoks meistras apžiūrėti tų automobilių, pasakė, kad paims vieną, paskui ir kitą. Apie ką meistras ir Z. R. tiksliai kalbėjosi, pasakyti negali. Z. R. jam sakė, kad atiduos tuos automobilius remontuoti. Kada tai buvo, pasakyti negali. Jis (t. y. V. P.) kiekvieną dieną maitina šunis aikštelėje ir mato naujai pastatytas mašinas. Jam paskambindavo Z. R. ir paklausdavo, ar jis (Z. R.) gali pastatyti mašinas. Jis Z. R. leido. Z. R. paklausė, kur pastatyti. Minėtas mašinas atvežė tralas, kieno tas tralas – nežino. Z. R. sakė, kad pirko tas mašinas daužtas. Jis (t. y. V. P.) norėjo iš Z. R. pirkti „Range Rover Velar“, bet Z. R. to nesakė, tik pagalvojo, nenupirko, nes mašina buvo stipriai daužta ir remontas daug kainuotų. „Mercedes-Benz Sprinter“ buvo daužta kairė pusė, o „Range Rover Velar“, atrodo, buvo vertęsis, stogas buvo aplamdytas. Atrodo, kad prieš atvežant mašinas pas jį (t. y. pas V. P.), jos nebuvo remontuotos, nesimatė jokių remonto pėdsakų, mašinos buvo apynaujės. Už tų mašinų stovėjimą kartais atsiskaitydavo Z. R., kartais jo draugas. Už stovėjimo paslaugą buvo išduodamas kvitas. Mašiną pasistatyti buvo galima ir dienai, ir mėnesiui. Tos mašinos buvo nevažiuojančios, jas išvežė su tralu, kažką minėjo, kad kažkokio rakto ar čipo nebuvo. Šių mašinų dokumentus rodė Z. R., dokumentai buvo užsienietiški, mašinos buvo atgabentos iš užsienio. Vokiškuose dokumentuose Z. R. nebuvo nurodytas kaip automobilio savininkas. Z. R. turėjo mašinų dokumentus, todėl pagalvojo, kad tai jo mašinos, tokią išvadą jis pats pasidarė. Z. R. kažką užsiminė, kad tas mašinas jam užstatė ar lombardas, ar kažkas, taip jis buvo užstatęs kelias mašinas. Buvo, kad Z. R. atvarydavo tokias mašinas su dokumentais, jis kažkam skolino pinigus ir kol jam pinigų negrąžindavo, mašinos neatiduodavo. Visko gerai neprisimena, jo (t. y. V. P.) nuomininkas kažką sakė apie tuos mašinų užstatymus, kad grąžins mašiną, kai grąžins skolą. Taip buvo ir su šiomis mašinomis. Mano, kad Z. R. negrąžino skolos mašinos liko jam.

7. Liudytojas A. P. (A. P.) apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamojo jis nepamena, kelis kartus su juo matėsi, bet labai trumpai, net neįsiminė jo veido. Anksčiau dirbo autoservise kėbulo remontininku. Nežino, dėl ko yra pakviestas apklausai, turbūt dėl baltos spalvos automobilio „Range Rover“, kuris buvo pas jį, problemos. Jam paskambino evakuatoriaus vairuotojas, kuris atveždavo jam mašinas. Minėtas asmuo paklausė, ar jis (t. y. A. P.) priims mašiną remontui, nes žmonės nežinojo, kur kreiptis. Mašina buvo atvežta, nutarė priimti ją remontui. Mašiną iškrovė į serviso aikštelę. Teritorija buvo Liepsnos g. 2, prie Savanorių pr. Susitarė su klientu, kad klientas atveš reikiamas detales. Jam atrodo, kad klientas atvyko lyg kartu su evakuatoriumi. Kai būtų atvežę detales, būtų pradėtas remontas. Mašiną atvežė lyg pavasarį, jau buvo šilta, mašina prastovėjo kažkurį laiką, gal 2-3 mėnesius. Jos neremontavo, nes niekas taip ir neatvežė detalių. Po to jis (t. y. A. P.) vieną dieną atvyko į darbą, o tos mašinos jau nebebuvo. Vaikinai pasakė, kad mašiną paėmė ir atveš paskui. Vaikinai sakė, kad buvo atvykęs klientas ir pasiėmė. Buvo sugadintos tos mašinos kelios durys, priekis, stogas. Klientas mašinos dokumentų nepateikė, o raktai buvo pas jį (t. y. pas A. P.) ant darbinio stalo, visi žinojo, kur yra laikomi mašinų raktai. Mašiną jis su vaikinais bandė užvesti, bet nepavyko, visi davikliai buvo sugadinti. Nematė, kokia mašina buvo atvykęs klientas. Klientas buvo aukštas, tamsus, kažkuo panašus į kaltinamąjį, bet kad tai buvo tikrai jis – patvirtinti negali. Nematė, kai mašina buvo paimta, ir nežino, kas tą mašiną pasiėmė. Šiuo atveju mašinos neformino, nes su ja nieko nedarė, neremontavo.

8. Liudytojas G. G. (G. G.) apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis pažįsta kaltinamąjį E. N., pastarasis jam padėjo parduoti automobilį. Nepamena, kada tai buvo, seniai. Su kaltinamuoju bendraudavo nedažnai. Atsimena bendravimą su E. N. 2020 m. E. N. su juo susisiekė, siūlė nupirkti motorus, automobilius ir kitus dalykus, „Mercedes-Benz“ autobusą. Kaltinamasis parodė skelbimą, nuotraukas, atsiuntė dokumentus. Dokumentai buvo vokiški, juose buvo nurodyta transporto priemonės markė, VIN kodas, metai. Nepamena, ar dokumentuose buvo nurodytas automobilio savininkas. E. N. pasiūlymas dėl „Mercedes-Benz“ jį sudomino. Nuvažiavo apžiūrėti automobilio, kuris buvo Kirtimuose, saugomoje aikštelėje. Automobilis buvo sudaužytas. Apžiūrėjo automobilį ir sprendė, ar pirkti, ar ne. Automobilio apžiūrėti važiavo vienas, vėliau paskui jį atvažiavo draugas, automobilį apžiūrėjo kartu. Automobilis buvo stipriai daužtas, buvo neaišku, kiek kainuos remontas, reikėjo viską patikrinti, paskambinti į servisus. Neatsimena tikslios datos, kada įvyko pokalbis. E. N. sakė, jog jam reikia pinigų, todėl parduoda automobilį, tačiau, jeigu ką, vėliau norėtų atpirkti automobilį už didesnę sumą. Nusprendė pirkti automobilį. Kadangi tuo momentu pinigų neturėjo, sumokėjo draugas. Sutiko su tuo, kad E. N. galėtų atpirkti automobilį, bet su sąlyga, kad E. N. parduos automobilį. E. N. paprašė dviejų savaičių automobiliui atpirkti. Užpildė su E. N. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį ir dar vieną lapelį, kuriame buvo parašyta, kad yra paduota tokia pinigų suma už automobilį. Tyrimo metu padavė dokumentus prokurorei. Teismui parodžius 2 bylos tome, 158 lape esantį dokumentą ir pasiteiravus liudytojo, ar apie šį dokumentą jis kalba, liudytojas G. G. parodė, jog taip, su E. N. surašė tokį dokumentą. Lapelį surašė E. N. Lapelis buvo surašytas tam, kad būtų kažkoks dokumentas. Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindą supildė Z. R., o pasirašė E. N. Pildymas vyko prie automobilio, kai buvo paduoti pinigai. Nepamena, kokia buvo automobilio kaina, ji nurodyta dokumentuose. E. N. pinigai buvo paduoti prie automobilio, pinigus padavė Z. R. Vėliau, po tam tikro laiko, gal po savaitės, gal po kelių dienų, vėl buvo gautas pasiūlymas iš E. N. E. N. pasiūlė automobilį „Range Rover Velar“ tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Nuvažiavo apžiūrėti automobilį, patikrino dokumentus VĮ „Regitra“ pagal automobilio VIN kodą, buvo atstovybėje, nes ten ieškojo detalių. Detalių ieškojo tam, kad nustatytų automobilio vertę, norėjo įsivertinti, kiek gali mokėti už automobilį, bet nepermokėti. Įsivertino kainą, rado kompromisą. Yra parašyta, kokia suma buvo sumokėta už automobilį. E. N. sakė, kad yra nupirkęs detalių ir jų duos, bet nieko nedavė. Viskas buvo padaryta taip pat. Buvo servise, darbuotojai paaiškino apie defektus, bet galiausiai defektai buvo žymiai didesni. Automobilis stovėjo servise, esančiame Paneriuose, prie „Norfos“ XXL bazės. Atsiskaitė už automobilį, supildė dokumentus ir Z. R. nugabeno automobilį į saugomą aikštelę Skaidiškėse. Buvo užpildyta pirkimo-pardavimo sutartis, ją užpildė Z. R., o E. N. pasirašė. Viskas buvo pildoma tą pačią dieną prie automobilio. E. N. sakė, kad jis yra automobilio savininkas, turėjo dokumentus ir du raktelius. Jis (t. y. G. G.) nesiverčia automobiliais, bet turi patirties. Vokiškuose dokumentuose yra įrašomi automobilio duomenys, savininko duomenys ten nerašomi. Yra mažas ir didelis „grifas“. Mažas – kaip techninis pasas, o didelis – skirtas savininkui. Minėtų automobilių pirkimai-pardavimai galėjo būti 2020 m. vasarą. Abu automobilius jis pirko šiuo laikotarpiu, gal savaitės skirtumu. Pirkimo-pardavimo sutartys buvo pasirašytos tą pačią dieną, kai jis (t. y. G. G.) gavo automobilius. Su E. N. atsiskaitė Z. R., pinigai buvo Z. R. Po kelių dienų jis (t. y. G. G.) pusę sumos padavė Z. R., vėliau su Z. R. atsiskaitė visiškai už abi transporto priemones. Autobusiuko „Mercedes-Benz“ kaina buvo apie 12 000 Eur, o džipo „Range Rover Velar“ – kaina panaši. Buvo rašteliai, kurie buvo pateikti ikiteisminio tyrimo metu, jie skirti asmeniniam turėjimui. Pagal raštelį E. N. nieko neatsiskaitė. Tiek jis, tiek Z. R. bandė susisiekti su E. N., bet prasidėjo vilkinimas. Prie ikiteisminio tyrimo medžiagos yra pridėtos žinutės. E. N. automobilio neatpirko. Jis (t. y. G. G.) pradėjo tvarkyti automobilius ir nesutvarkęs iki galo pardavė. Tai buvo gal po metų laiko, galėjo būti 2021 m. žiema. Teisiamojo posėdžio metu teismas nurodė, kad 2 bylos tome, 160-161 lapuose yra dvi sutartys, pagarsino jų esmę ir uždavė liudytojui G. G. klausimą, ar nurodyta informacija yra teisinga. Liudytojas G. G. atsakė, kad nurodyta teisingai. Automobilius jis (t. y. G. G.) pardavė ne savo pažįstamiems, o žmonėms, su kuriais susipažino. Su vienu žmogumi dėl autobusiuko susipažino Lenkijoje, ieškodamas detalių, žmogus tiesiog užkalbino ir išsivystė pokalbis. Parduodamas automobilius, su tais žmonėmis sudarė sutartis. Teismui pagarsinus 1 bylos tome, 181-182 lapuose esančią informaciją ir uždavus liudytojui G. G. klausimą, ar buvo tokia data, kuri nurodyta, liudytojas G. G. atsakė, jog taip, buvo tokios datos. Iš E. N. įgytus automobilius jis remontavo, pats mokėjo už remontą. Automobilius jis (t. y. G. G.) pardavė pusiau važiuojančius, nes sąmatos pradėjo augti, nebuvo naudotų detalių. Kokią kainą sumokėti E. N. už automobilius, jis (t. y. G. G.) nusistatė pagal „Autoplius.lt“ rinkos kainą. Visi žiūrėjo „Autoplius.lt“. E. N., pardavinėdamas Sprinterį, „Autoplius.lt“ buvo nurodęs, kokią kainą norėjo gauti. Kaina atitiko. E. N. automobilius buvo įkėlęs į „Autoplius.lt“, ikiteisminio tyrimo metu jis (t. y. G. G.) pateikė susirašinėjimą, kur nurodytas skelbimas. 1 bylos tome, 149-171 bylos lapuose esančią poziciją raštu ir ekrano nuotraukas su susirašinėjimu pateikė jis (t. y. G. G.), čia jis bendravo su E. N. Abiejų automobilių raktelių buvo po du vienetus, ant vieno iš raktelių buvo net užrašas, nuo kokio tiksliai automobilio raktas. E. N., užstatydamas ir parduodamas automobilius, sakė, kad jis yra savininkas, sakė, kad pats planavo tvarkyti. Žinojo, kad E. N. perka daužytus automobilius ir gali padėti parduoti automobilius. Nežinojo, ar E. N. turi kokią nors įmonę. Kad automobilių savininkas yra ne E. N., jam paaiškėjo tuomet, kai jam paskambino iš policijos. Dėl „BMW“ dokumentų kalbėjo Z. R. Nepamena, ar E. N. kreipėsi dėl pinigų paskolos. Jeigu duodamas parodymus jis (t. y. G. G.) taip nurodė, vadinasi taip ir buvo. Teismui pagarsinus G. G. parodymus, esančius 1 bylos tome, 136 lape, liudytojas G. G. paaiškino, kad buvo taip, kaip parašyta. E. N. siūlė įkeisti laikrodį, kad jam būtų paskolinti pinigai. Jis (t. y. G. G.) pasirašė tik dėl automobilio pirkimo. Nebuvo taip, kad skolintų pinigus įkeičiant automobilį. Nesutiko su įkeitimu, nes nežino, kaip tai įteisinti, kaip E. N. jam duotų užstatą. Susitarė su E. N., kad nuperka iš jo automobilius, o E. N. gali paskui atpirkti tuos automobilius už didesnę sumą. E. N. galėjo atpirkti automobilius per dvi ar tris savaites, tiksliai nepamena. Teismui pagarsinus 1 bylos tome, 136 lape esančius parodymus, liudytojas G. G. patvirtino, kad parodymai teisingi. E. N. negrąžino jokios dalies pinigų, nieko neatpirko. Nežino, už ką paėmė 500 Eur, tai buvo su Z. R.. Jis (t. y. G. G.) dalyvavo pirkimo-pardavimo sutarčių pildyme, matė jas. Tiksliai nepamena, ar jis pranešė E. N., kai buvo parduotos transporto priemonės, lyg ir parašė E. N. žinutę. Buvo su E. N. sutarę, kad jei pastarasis neatperka automobilių, automobiliai lieka jo (t. y. G. G.) nuosavybe. V. G. ir S. G. pažįsta po įvykio, santykiai draugiški. S. G. pažįsta jau seniai, po šio įvykio pasiskambino paklausti, kas čia vyksta, paskambino jai vasarą, gavęs iš policijos šaukimą. Norėjo išsiaiškinti, kodėl taip vyksta, dėl to ir paskambino. Buvo kažkada pasveikinęs su šventėmis G. Per šią situaciją jis susipažino su advokatu Mariumi Monkevičiumi. Užstatymo raštelis buvo surašytas tam, kad turėtų daugiau dokumentų. Sutartis ir lapelius surašė prie automobilio, sutarė su E. N., kad per dvi savaites jis galės atpirkti automobilį už didesnę sumą. Per tas dvi savaites jis iš E. N. sulaukė prašymo pratęsti laiką, nepamena, kiek laiko prašė pratęsti. Automobilius pradėjo remontuoti tuomet, kai atsiskaitė su Z. R., nes Z. R. pradėjo jam sakyti, kad čia vyksta kažkokia nesąmonė. Atsiskaitęs su Z. R., dar po kokio mėnesio ar dviejų pradėjo remontuoti automobilius. Su Z. R. atsiskaitė gal iki rugpjūčio vidurio, o rugsėjį ar spalį pradėjo remontuoti automobilius. Jis su E. N. kontaktavo dažnai, bet pastarasis ragelių nekėlė, pokalbių su juo nebuvo, kartais E. N. atrašydavo.

9. Liudytojas Z. R. (Z. R.) apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamąjį jis pažįsta iš nagrinėjamos situacijos, anksčiau kaltinamojo nepažinojo. E. N. pasiūlė G. G. automobilį. G. G. neužteko pinigų, todėl pasiūlė jam dalyvauti kartu automobilio pirkimo-pardavimo procese su sąlyga, kad E. N. per kažkiek laiko išpirks automobilius atgal. Jis (t. y. Z. R.) sutiko. Susitarė laiką, nuvažiavo prie transporto priemonės, buvo autobusiukas „Mercedes-Benz Sprinter“. Važiavo aplinkkeliu, tikslios gatvės nepamena, buvo uždara teritorija. E. N. aprodė transporto priemonę. Automobilis buvo sudaužytas. Automobilio apžiūros metu kalbėjo apie kainą, lyg ir buvo parodyti automobilio dokumentai ar raktai, tiksliai nepamena. Sakė E. N., kad iš karto atsakyti dėl automobilio negali. Nepamena, kada tai vyko, lyg vasarą, galėjo būti 2020 m. Apžiūrėję automobilį iš karto nesutiko dėl pirkimo, pasakė E. N., kad dar turi pasitarti. Po to jis susitiko su G. G., pasikalbėjo. G. G. užsiėmė automobilio tikrinimu. Susitarė su G. G., kad automobilis tinka, tačiau apie kokią sumą eina kalba nepamena. Pinigai buvo jo (t. y. Z. R.), nes G. G. tuo metu neturėjo tokios sumos, dėl to ir pasiūlė jam prisidėti, vėliau žadėjo pinigus grąžinti. Po to G. G. telefonu pasakė E. N., kad automobilis tinka ir galima tartis dėl pirkimo. Visas procesas vyko Pilaitėje, aikštelėje, Vydūno gatvėje. E. N. atgabeno automobilį. E. N. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį ir dar kažkokį raštelį. E. N. pats sugalvojo raštelį, nes jis prašė galimybės po poros savaičių atpirkti automobilį. Pačią pirkimo-pardavimo sutartį pildė jis (t. y. Z. R.), supildė joje duomenis, o E. N. parašė vardą, pavardę ir pasirašė, paskaitė ir patikrino. Pirkimo-pardavimo sutarčiai užpildyti E. N. davė ar pasakė duomenis, jei turėjo pasą – gal rodė ir jį, tiksliai nepamena. Teisiamojo posėdžio metu teismui pranešus, kad byloje yra sutarčių kopijos (2 t., b. l. 160), birželio 13 d., liudytojas paaiškino, kad nurodyta teisingai. Toliau E. N. nelabai buvo įdomu dėl tų automobilių. Po kažkiek laiko E. N. G. G. pasiūlė automobilį „Range Rover Velar“, o G. G. vėl tarėsi su juo (t. y. su Z. R.). Automobilis buvo servise, esančiame Savanorių pr., buvo sudaužytas, jo nebuvo įmanoma įtraukti į tralą, ilgai prastovėjo, kol viskas pavyko. Nuo pasiūlymo dėl antro automobilio kažkiek laiko pagalvojo, pasitarė, vėliau pildė dokumentus. Sutartį jis (t. y. Z. R.) pildė tą pačią dieną. E. N. nurodė savo duomenis, parašė savo vardą, pavardę, pasirašė. Tai vyko turbūt birželio 16 d., tiksliai nepamena. Jis (t. y. Z. R.) klausė, kieno yra automobiliai, o E. N. atsakė, kad automobiliai yra jo. G. G. žiūrėjo automobilių dokumentus, kad jie nėra paieškomi ir pan., o jis (t. y. Z. R.) asmeniškai netikrino. Apie pinigų skolinimą nebuvo kalbos. Buvo tokie žodžiai, kad automobilis parduodamas ir jeigu E. N. pavyksta viską sutvarkyti, jis gali atpirkti automobilį už didesnę sumą. Laikotarpis, per kurį E. N. galėjo atpirkti automobilius, buvo apie dvi savaites. Per tas dvi savaites dėl vieno automobilio E. N. jam (t. y. Z. R.) padavė nedidelę sumą, gali būti 500 Eur. Tai buvo kažkur po dviejų savaičių. Neklausė E. N., kodėl jis padavė ne visą sumą, turbūt neturėjo galimybės. E. N. prašė dar kažkiek palaukti, nepamena kiek. Kiek laukė nepamena, tikrai ne dvi ir ne dešimt dienų, o ilgiau. Toliau su E. N. tiesiog bendravo, skambino, atskambino. Paskambinus E. N., pastarasis sakydavo dar palaukti. Nuo tų birželio 13 ar 16 d. jis (t. y. Z. R.) dar du mėnesius galvojo, kad E. N. grąžins pinigus. Vėliau jis (t. y. Z. R.) sakė G. G., kad vyksta kažkoks nesusipratimas, kad taip nebuvo tartasi. Jam (t. y. Z. R.) nebuvo įdomu taisyti automobilius, tiesiog norėjo uždirbti padavęs G. G. kažkiek pinigų. Sulaukė, kol G. G. grąžino jam pinigus ir tiek. Kas toliau vyko su automobiliais jis nežino. Nepamena, kokias sumas mokėjo už automobilius. Už autobusiuką „Mercedes-Benz“ mokėjo apie 12 000 Eur, už kitą automobilį – panašiai. G. G. su juo atsiskaitė gal po daugiau nei mėnesio laiko, gal po dviejų mėnesių, tiksliai nepamena. G. G. jam tiesiog padavė pinigus ir tiek, jokių dokumentų jiedu nerašė. Jam (t. y. Z. R.) automobiliai jau nerūpėjo. Buvo tokia situacija, kad sakė, jog pinigai bus tuoj grąžinti, nes bus parduodamas automobilis „BMW M5“. Buvo situacija, kai važiuodamas į VĮ „Regitra“, šį „BMW M5“ automobilį matė stovint eilėje į patikrinimą VĮ „Regitra“. Važiavo į VĮ „Regitra“, nes E. N. žadėjo pinigų, bet jis (t. y. Z. R.) tuo metu pinigų negavo. Automobilių dokumentus jis matė ir laikė rankoje. Pateikta informacija jam leido suprasti, kad jų savininkas yra E. N., nes yra du „grifai“ bei du raktai. E. N. pasirašė pirkimo-pardavimo sutartis, automobiliai nebuvo paieškoje, be to, E. N. sakė, kad čia jo automobiliai. Domėjosi automobiliais „Autoplius.lt“, kad sužinotų rinkos kainas. E. N. jam taip pat rodė „Autoplius.lt“, kuriame buvo įdėtas automobilio skelbimas. Skelbimas „Autoplius.lt“ buvo prieš perkant automobilius. Skelbime buvo „Mercedes-Benz Sprinter“ ir nurodyta suma, skelbimas buvo aktyvus. Greičiausiai tai buvo tas pats autobusiukas. Jeigu E. N. rodė, tai skelbimas buvo įdėtas iš jo paskyros. Jis (t. y. Z. R.) suprato, kad E. N. įdėjo skelbimus apie parduodamą autobusiuką. Raštelius apie automobilių užstatymą E. N. tiesiog surašė, kai buvo pildoma pirkimo-pardavimo sutartis. Jie to daryti nebuvo sutarę, tiesiog įvyko visas procesas ir pasirašė dokumentus. E. N. sakė, kad jei viską susitvarkys, tai išpirks automobilį, dėl to pasirašė raštelį. Jis (t. y. Z. R.) nežinojo, ar teisiškai taip reikėjo daryti, ar ne. Jis pats užsiima statybų veikla, tuo metu skolino pinigus, taip pat užsiėmė statybų veikla. Perkant automobilius buvo tikslas duoti tam tikrą sumą ir iš to kažkiek užsidirbti. Nekilo abejonių, kad transporto priemonės galėtų priklausyti ne E. N. E. N. sakė, kad tai jo automobiliai. E. N. nepasakojo, kaip jis įsigijo automobilius. Jam tapo žinoma, kad sandorių metu transporto priemonės nepriklausė E. N., kai jis (t. y. Z. R.) gavo šaukimą iš policijos atvykti į apklausą. Pagal šį šaukimą jis buvo klausinėjamas apie šią bylą. Vokiškus automobilio dokumentus tikrino G. G., sakė, kad patikrino ir viskas gerai. E. N. neminėjo, dėl ko jam reikia pinigų. E. N. reikėjo pinigų, jis turėjo tuos automobilius ir norėjo gauti tam tikrą sumą. Buvo pasirašytos pirkimo-pardavimo sutartys, su sąlyga, kad jeigu jam pavyksta, po kažkiek laiko jis gali išpirkti automobilius. Visus sutarties duomenis pildė jis (t. y. Z. R.), norėjo, kad viskas būtų surašyta gerai. E. N. jam irgi pasiūlė pildyti sutartį, todėl jis sutiko. Joks trečias asmuo sutarties nepildė.

10. Liudytoja S. G. (kaltinamojo sutuoktinė) apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jai yra žinoma, jog E. N. pasisavino turtą, pasiėmė jos tėvo pirktas mašinas ir jų neatidavė, nors buvo tariamasi, kad jos bus suremontuotos ir grąžintos. E. N. ir tėvo pokalbiuose ji nedalyvavo. Yra mačiusi „Range Rover Velar“, jo spalvos nepamena, šis automobilis buvo sudaužytas, matė labai daužtą priekį. E. N. vežė ją kažkur prie Savanorių pr. tos mašinos parodyti, sakė, kad jį ten taisys, bet netaisė. Šis automobilis buvo vienintelis, kurį ji matė. Negali pasakyti, kas turėjo būti tvarkoma toje mašinoje. Yra girdėjusi, kad E. N. pardavinėjo automobilius. Ji kartu su E. N. pragyveno dvejus metus, o viską sužinojo tik po pusės metų. Iš tėvo jai buvo pervesti pinigai – 40 000 Eur, kad E. N. tas mašinas remontuotų. Ji kartu su E. N. važinėjo po bankomatus ir grynino pinigus, prie bankomatų ji jam pinigus ir atidavė. Kur E. N. padėjo tuos pinigus, ji nežino. E. N. jam sakė, kad yra karantino metas ir jis buvo apgautas. Tėvas jai pervedė pinigus, nes E. N. sakė, kad neturi banko sąskaitos. Visus tėvo jai pervestus pinigus ji atidavė E. N. prie bankomatų, juos išgryninusi. Ji E. N. keis kartus buvo davusi savo banko kortelę ir jis pats nusiėmė pinigus. E. N. nusiimdavo tiek pinigų, kiek buvo pervesta. E. N. sakė, kad remontuos jos tėčio pirktas mašinas. Tuo metu, kai ji dar gyveno kartu su E. N., E. N. dar niekuo neužsiiminėjo, tik išvažiuodavo kažkur su reikalais, o kokiais – jis nekonkretizavo. Ikiteisminio tyrimo metu ji pateikė savo banko sąskaitos išrašus, iš kurių matyti pavedimai ir pinigų išėmimai. Po visko ji su vyru kalbėjosi dėl pinigų, jis teisindavosi, kad jį apgavo. Vienu metu E. N. žadėjo grąžinti pinigus, o paskui sakė, kad jis nieko nepadarė. E. N. jai teisinosi, sakė, kad jį kažkas apgavo, rodė jai kažkokias žinutes, bet nieko konkrečiai nesakė. Žino, kad E. N. pasisavino turtą, nes ji visame tame buvo, matė, kad jis turėjo grąžinti tas mašinas, ji gyveno kartu su E. N. Pačių mašinų, išskyrus „Range Rover“, ji nematė. Ji tik matė dokumentus, kad mašinos buvo pirktos, E. N. jai pats parodė dokumentus. Kaip automobilių pirkėjas buvo nurodytas jos tėčio įmonė. Tėtis ir E. N. jai pasakojo apie visas mašinų pirkimo aplinkybes. E. N. iš pradžių prieš metus pasakė jai tiesą, kad taip įvyko ir kad grąžins jai pinigus. E. N. sakė, kad „padėjo“ mašinas už skolas. E. N. prisipažino, kad atidavė mašinas už skolas. E. N. pasakė tik tai, kad „Range Rover“ atidavė G., apie kitas mašinas ji daugiau nieko nežino. E. N. sakė, kad turi daug skolų, prisipažino ir jai, ir jos tėčiui. Sumos buvo didelės, bandė vardinti, bet ji neklausė. Skolas jis daugiau minėjo jos tėčiui. Sakė turintis ir 50 000, ir 100 000, ir iki 200 000 skolų, ypač Vokietijoje. E. N. sakė, kad ten gyveno 16 metų, kokiomis aplinkybėmis prasiskolino, nesakė. Iš jos tėčio E. N. skolinosi automobilius ir pinigus, pinigus jos tėtis davė mašinų remontui. Nežino, ar tai buvo jų koks nors verslas, ar susitarimas. Tuo metu, kai pernai birželio mėn. ji davė parodymus, tuo metu ji su E. N. jau negyveno kartu. Kartu jie negyveno nuo vaiko gimimo. Konfliktas kilo tarp jos tėčio ir E. N., kai E. N. užpuolė jos tėtį laiptinėje, sužeidė jį. Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kaip jis baigėsi – ji nežino. E. N., kai jie gyveno kartu, jai kas mėnesį nepervesdavo pinigų, grynųjų neduodavo. Vieną kartą E. N. pažįstamas M. atvežė pinigų (2 000 Eur) už vilkiką. Jos tėčio įmonė pirko vilkiką, uždarbis už vilkiką turėjo būti perduotas jai. Paskui paaiškėjo, kad tos mašinos nebėra. Tas vilkikas turėjo kažkur dirbti, keliauti ir uždirbti kažkokius pinigus, tie pinigai turėjo būti perduodami jai, nes jis tą mašiną pirko. Su G. G. ji yra pažįstama nuo vaikystės, o Z. R. ji nepažįsta. Nematė, kad E. N. būtų gražinęs jos tėčiui kokius nors pinigus.

11. Liudytojas V. G. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamąjį jis pažįsta, šiuo metu su juo neturi jokių santykių. Jį su kaltinamuoju supažindino dukra, kuri su kaltinamuoju buvo vedę. Iš dukros kalbos jis suprato, kad kaltinamasis užsiėmė mašinomis. Kai E. N. dar gyveno kartu su jais, jis iš E. N. kalbų suprato, kad jo finansinė padėtis sunki. Per savo įmonę UAB „I“ jis norėjo padėti kaltinamajam jo veikloje. Jo (t. y. V. G.) įmonė turėjo nupirkti mašinas E. N. užsakymu, mašinos galėjo būti remontuojamos čia arba Gruzijoje, tada galėjo likti Gruzijoje pardavimui arba keliauti į Vokietiją. Pasakė, kad kadangi mašinas pirks įmonė, finansiškai viską kontroliuoti norėjo jis (t. y. V. G.). Visus veiksmus, susijusius su finansais, turėjo tvarkyti ir pinigus gauti jo įmonė. Iš Vokietijos gavo sąskaitas dėl automobilių „Range Rover Velar“ ir „Mercedes-Benz Sprinter“, pervedė daugiau nei 39 000 Eur. Tuo metu buvo pandemija, todėl mašinas teko parvežti į Vilnių. E. N. turėjo suorganizuoti mašinų parvežimą į Vilnių. Jam teko kaltinamajam pervesti pinigų, kad mašinos būtų suremontuotos Lietuvoje. Mašinos buvo po avarijų, jis matė jų nuotraukas. Kai mašinos atvyko į Vilnių, jis (t. y. V. G.) buvo apie tai informuotas. Praėjus kažkiek laiko, jis bendravo su E. N. ir paklausė, kur tos mašinos. E. N. paskui jam asmeniškai prisipažino, kad mašinas atidavė už užstatą. Kodėl E. N. taip padarė, jam neaiškino, galbūt užsimanė pinigų ir taip padarė. Pinigus mašinų remontui (30 000 Eur) jis (t. y. V. G.) pervedė dukrai, nes E. N. neturėjo sąskaitos. Iš E. N. kalbos, mašinos buvo suremontuotos, ką su jomis darė – nepasakė. E. N. nesakė, kur tos mašinos yra. E. N. sakė, kad mašinas įkeitė kaip užstatą žmonėms, pasakė žmonių pavardes. Jis (t. y. V. G.) skambino tiems žmonėms ir pasakė, kad nori apmokėti visas išlaidas ir susigrąžinti mašinas. Žmonės nesutiko, bet paskui su kaltinamojo sutikimu parašė pareiškimą policijai. E. N. nebuvo įformintas joks dokumentas, kad jis jam perduoda mašinas. Buvo tik žodinis susitarimas dėl to, kad E. N. suremontuos tas mašinas. Jeigu mašinos būtų sutvarkytos ir parduodamos, būtų surašęs E. N. sąskaitą faktūrą, kad parduotų, o pinigai turėjo būti pervesti į jo (t. y. į V. G.) įmonės sąskaitą. E. N. jis nedavė jokio leidimo pasirašyti sutarties dėl mašinų pirkimo-pardavimo, nes tokių klientų nebuvo. E. N. jo neklausė, ar jis gali įkeisti tas mašinas. Jo (t. y. V. G.) įmonė finansinių problemų neturėjo, todėl jis tokio leidimo kaltinamajam ir nedavė. Jo įmonė už E. N. automobilius sumokėjo apie 200 000 Eur: už du „BMW“ ir vilkiką krovinių pervežimui. Kai kreipėsi į policiją, kreipėsi dėl trijų mašinų. Už „BMW“ E. N. irgi neatsiskaitė, pažadėjo apmokėti, sakė, kad tai jo klaidos, kad pardavė per klaidą, o kadangi E. N. yra jo anūkės tėvas, nenorėjo dėl jo kreiptis į teismą, todėl išrašė faktūrą ir pagailėjo E. N. dėl įvykio, susijusio su „BMW“, dėl ko įmonė negavo apie 80 000 Eur. Jis davė E. N. sąskaitą, kad tuos pinigus įmonė apmokėtų, bet atgal įmonė tų pinigų neatgavo. E. N. kažkiek jam grąžino iš tų 200 000 Eur. Už „Mercedes-Benz Sprinter“ ir „Range Rover Velar“ E. N. jam nieko negrąžino. Nežino, ar E. N. pervedė kokius nors pinigus dukrai už vilkiką. Kai aiškinosi dėl vilkiko, E. N. prisipažino, kad pardavė jį Kaune ir išnuomojo į Vokietiją. Dukra gaudavo pinigus už vilkiko nuomą kas mėnesį, kokią sumą – nežino, gal 1 500 – 2 000 Eur. Kiek žino iš kalbų, pinigus dukra gaudavo gal pusę metų. Kai įvyko konfliktas, E. N. tų pinigų nebemokėjo. Tuomet jis parašė faktūrą žmogui, kuris nuomojosi vilkiką, jog ta įmonė skolinga. Tas vaikinas to atsisakė ir dėl to į įmonė pinigų negavo. Jis E. N. neskolino pinigų grynais, tik darė pavedimus dukrai į sąskaitą. E. N. už procentus pinigų jis neskolino. E. N. dar dirbo statybų įmonėje, todėl pabaigoje jie susitarė, kad kai mašinos bus parduotos, pinigus pasidalins, įmonė gaus kažkokį pelną iš tų mašinų – procentus už visas mašinas, o visus pinigus E. N. gaus kaip esminį pelną. E. N. nebuvo išrašytos sąskaitos faktūros, kad jam parduodamos tos mašinos. Dėl dviejų mašinų – „BMW“ ir vilkiko – jis išrašė E. N. sąskaitas, bet pinigų iš E. N. negavo. E. N. jo įmonėje UAB „I“ nedirbo, turėjo tik įgaliojimą. E. N. neturėjo banko sąskaitos, nežino kodėl, gal dėl to, kad buvo teistas Vokietijoje, turėjo daug skolų. Į jį (t. y. V. G.) neseniai kreipėsi žmogus iš Baltarusijos, kuris nurodė, kad E. N. jam skolingas virš 50 000 Eur už jo parduotą mašiną. Dar buvo atėję žmonių, kuriems E. N. buvo skolingas. Apie E. N. teistumus Vokietijoje jis yra tik girdėjęs, kad buvo teistas už tokius pat automobilių pardavimus, pernai ar užpernai matė „Youtube“ kanale laidą apie mašinas, susijusias su E. N., kad parduodavo be dokumentų. Dar iki dukros santuokos apie E. N. jis žinojo viską, todėl visas mašinas formino per savo įmonę, kad viskas būtų oficialu. Jis E. N. sakė, kad mašinos negali dingti ir jei taip nutiks, jis atsisės. Jis E. N. apie tai įspėjo. E. N. per visą laiką jo įmonei pardavimo nepadarė ir įmonė pelno dėl to negavo. E. N. nenurodė, kur taiso mašinas, kurios buvo pirktos jo įmonės UAB „I“ vardu, jis (t. y. V. G.) tuo nesidomėjo. Jis tik maždaug žinojo, kiek gali kainuoti jo įmonės vardu pirktų mašinų remontas. Mašinų apgadinimus matė nuotraukose, automobiliui „Range Rover Velar“ reikėjo keisti stogą. Bendrais bruožais jis viską žinojo, o detaliau nesidomėjo. E. N. sakė, kad mašinų remontui reikia apie 30 000 Eur, nes remontavo ir „BMW“. Jis tikrai žino, kad viena mašina iš tų pinigų buvo suremontuota. E. N. pasakė, kad parduoda mašinas „Range Rover Velar“ ir „Mercedes-Benz Sprinter“ tik tada, kai jis E. N. prispaudė pasakyti, kur yra mašinos. Tada E. N. prisipažino, kad jas atidavė kaip užstatą. Jis E. N. neleido dėti skelbimų dėl minėtų nesuremontuotų mašinų pardavimo. E. N. sakė, kad mašinos buvo suremontuotos ir gal pasakė, kad gal reikia jas parduoti. Jam (t. y. V. G.) buvo nesvarbu, kur galėjo būti parduotos mašinos, viskas turėjo būti tvarkoma per jo įmonę, pardavimo kaina turėjo būti suderinta su juo. Kai jis E. N. klausė, kur yra mašinos, ir pasakė, kad jei jų nepavyksta parduoti, galima jas vežti į Gruziją, tada E. N. nebuvo kur dingti ir jis pasakė, kad mašinas atidavė už skolą. Jis sakė, kad tie žmonės jam neatiduoda užstato, todėl jis (t. y. V. G.) skambino tiems žmonėms. E. N. sakė, kad už užstatytas mašinas gavo pinigus, gal apie 15 000 Eur. Neklausė, kur E. N. tuos pinigus padėjo, jam tų pinigų neatidavė. Mašinos po remonto galėjo kainuoti apie 70 000 – 80 000 Eur, todėl jis (V. G.) ir skambino tiems vaikinams, norėjo išpirkti mašinas su procentais, pasakė, kad tos mašinos yra jo (t. y. V. G.). Bet tie vaikinai jam nenorėjo grąžinti mašinų, matyt gerai užsidirbo. Nežino, ar mašinos jau buvo suremontuotos. Vaikinai nesutiko su jo sąlygomis, tarėsi tarpusavyje. Mano, kad vaikinams buvo naudinga negrąžinti jam mašinų, nes jas nusipirko už maždaug 20 proc. jų vertės. Dėl to jis paskui kreipėsi į policiją su kaltinamojo sutikimu. Jam nėra skirtumo, iš ko jis gaus pinigus. E. N. jo neatsiprašė už savo veiksmus, žalos nei kiek negrąžino, tik gavo pinigus (50 000 Eur) už pirmą „BMW“. Automobilius „Mercedes-Benz Sprinter“ ir „Range Rover Velar“ internete rado E. N., mašinos buvo Vokietijoje. Jis E. N. nėra davęs pinigų grynais, pervesdavo dukrai, ji jam turėjo perduoti pinigus mašinų remontui. Yra gavęs iš E. N. kažkuriuo metu 80 000 Eur grynais, kažkuriuo metu jis buvo atvykęs į Gruziją. Iš jo įmonės pinigų apie 220 000 finansavo kaltinamąjį ir gavo atgal grynais tik 50 000 Eur. E. N. du kartus iš jo gavo grynais po 15 000 Eur, paskui E. N. jam grąžino dalimis grynais. E. N. jam ir jo įmonei skolingas apie 130 000 Eur. Jam už E. N. kiti asmenys nei pervedė pinigų, nei atvežė grynais. Su G. G. jis susipažino vėliau, anksčiau jo nepažinojo. Pasirodo, kad G. G. yra jo buvusių draugų sūnus. Z. R. jis nepažįsta. Pas E. N. atvykdavo kažkokie draugai, bet jis jų visų neprisimena. Po to buvo keli konfliktai su E. N. Pilies g., jis (t. y. V. G.) parašė pareiškimą policijai, vėliau atsisakė, nes „ne jo lygiui su juo toliau vaikščioti“. Papildomos apklausos metu liudytojas V. G. parodė, kad su L. G. jis susitiko viešbutyje, tai buvo seniai. Buvo perduoti kažkokie pinigai, nes E. N. jam buvo skolingas. 19 000 Eur, kuriuos perdavė liudytojas L. G., negalėjo būti už dvi mašinas. Tuo metu, kai vyko pinigų perdavimas, konfliktų dar nebuvo. Šie pinigai negalėjo būti už automobilius, nes pinigai ėjo per kompaniją. Tie pinigai įkrito į kompanijos sąskaitą. Visi pinigai buvo pervedami pavedimu. Pinigai į kompanijos sąskaitą turi grįžti pavedimu. 30 000 Eur buvo už autobusą ir „BMW“ automobilį. Už „BMW“ buvo pervesta apie 30 000 Eur. Už „BMW“ – 75 000 Eur ir apie 39 000 Eur už „Range Rover“ ir „Mercedes“ automobilius. Pinigus E. N. atidavė ne už „BMW“ atidavė, nes į jo (t. y. V. G.) dukros sąskaitą buvo pervesti gryni pinigai. E. N. už automobilius skolingas 30 000 Eur, nes neįnešė jų į bendrovės sąskaitą. Tai ne kompanijos pinigai. E. N. skolingas kompanijai. E. N. buvo skolingas ir jam asmeniškai, kažkokie pinigai dar likę. E. N. buvo paduoti grynais 30 000 Eur. Tie pinigai, kurie buvo pervesti į dukros sąskaitą, buvo asmeniniai jo (t. y. V. G.) pinigai. Su E. N. nebuvo kalbos apie tai, kad E. N. jam asmeniškai atiduotų pinigus, po to jis perduotų kompanijai. Jis įspėjo E. N., kad pinigai už automobilius turi eiti per kompaniją. 19 000 Eur buvo jo (t. y. V. G.) asmeniniai pinigai, o ne įmonės. S. pažįsta, tarp jų savi santykiai. S. jam (t. y. V. G.) pinigų neperdavė. Papildomai apklaustas liudytojas V. G. parodė, kad jis skolino pinigus E. N. ir per savo įmonę pervedė jam 220 000 Eur. Eigoje gavo iš E. N. kažkokius pinigus. Dabar E. N. jam skolintas 130 000 Eur. Dėl pinigų už šioje byloje figūruojančias mašinas jokios kalbos nebuvo. Iš S. A. gavo kažkokius pinigus, o kiek – nepamena. Po to jis reikalavo iš E. N. tik tų dviejų mašinų, o kovo 21 d. parašė dėl jų pareiškimą. Tos mašinos su S. A. perduotais pinigais nesusijusios. Už šioje byloje minimus du automobilius E. N. Per S. A. 20 000 Eur ir per L. G. 19 000 Eur jam neperdavė. Bankinio pavedimo orderį dėl 3 000 Eur žino. 2 990 Eur gavo iš E. N. balandžio mėn., nes buvo nuskaičiuotas banko mokestis. Jo įmonė tuos pinigus gavo. Pinigus iš karto pervedė į įmonę, nes oficialiai tai buvo įmonės pinigai. Jis (t. y. V. G.) pirko E. N. 5 mašinas, oficialiai buvo pinigų pervedimai penkioms mašinoms. E. N. pinigai buvo pervesti penkių mašinų pirkimui: dviejų, kurios figūruoja šioje byloje, dviejų „BMW“ ir krovininio automobilio. L. G. ir S. A. jam perdavė pinigus turbūt už pirmą „BMW“, bet dabar tiksliai pasakyti negali.

12. Liudytojas L. G. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamasis E. N. yra jo draugas. Liudytoją V. G. jis yra matęs vieną kartą, kai turėjo perduoti pastarajam tam tikrą pinigų sumą. Tai buvo 2020 m. žiemą, lapkritį arba gruodį. Kiek pamena, buvo prieššventinis laikotarpis. Su V. G. susitiko „Hilton“ viešbutyje, esančiame Gedimino pr. Susitiko pačiame viešbutyje. Įėjus į viešbutį, administracija jo (t. y. L. G.) paklausė, kuo gali padėti. Jis atsakė, kad atėjo susitikti su V. G. Tuomet iš savo kambario atėjo V. G. Susitikti su V. G. jo prašė E. N., kuris paliko pinigų sumą – 30 000 Eur, kadangi pats buvo išvykęs į Gruziją. E. N. pasakė, kad pinigus reikia atiduoti uošviui (V. G.) ir pasakė, kur nuvažiuoti. Kartu su E. N. jis (t. y. L. G.) vykdė verslą, pirko automobilius. Pinigų suma buvo palikta automobiliui, nes E. N. planavo kelionę ilgesniam laikui. E. N. nenurodė, kad pinigai skirti V. G. Vėliau E. N. jam paskambino ir pasakė, kad reikia perduoti pinigus uošviui. Buvo minimi automobiliai, kurių modelių jis pasakyti negali. Prieš tai V. G. jis nėra matęs. Yra matęs V. G. spaudoje, matė jo nuotrauką, skaitė straipsnį. V. G. jis nieko nesakė, pasitikslino, ar tai tikrai jis, pasakė, kad yra nuo E. N. V. G. pasakė ateiti į viešbučio laukiamąjį, kuriame jis V. G. perdavė 19 000 Eur. Kai skambino E. N., nesakė, dėl kokių automobilių pinigai, sakė, kad dėl dviejų automobilių. Už E. N. jis (t. y. L. G.) daugiau niekam nedavė pinigų. Pažinojo V. G. žmoną, tačiau pinigų jai neperdavė. Tai buvo vienintelis atvejis, kai jis perdavė pinigus. Jam (t. y. L. G.) pasakė konkrečią pinigų sumą, kurią jis turėjo perduoti. V. G. jis pasakė perskaičiuoti pinigus ir pastarasis perskaičiavo. E. N. jam (t. y. L. G.) perdavė 30 000 Eur. Nuo to laiko, kai E. N. jam perdavė pinigus, iki pinigų perdavimo V. G. praėjo vienas mėnuo. Pinigų padavimo patirtinimas buvo rankos paspaudimas.

13. Liudytojas S. A. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pažįsta kaltinamąjį E. N. Su E. N. susipažino, kai pastarasis vedė V. G. dukrą. V. G. pažįsta apie 30 metų, yra draugai. Pinigus, kuriuos E. N. jam kažkada perdavė per merginą, jis padavė V. G..Nepamena, kada tai buvo. Atrodo, kad buvo žiema. Paskambino V. G. arba E. N., tiksliai nežino. Prisimena, kad į ofisą atėjo mergina ir paprašė perduoti pinigus V. G. Nepamena, kokius žodžius sakė mergina, bet jis žinojo, kad pinigai iš E. N. Pinigų sumos neprisimena. Lietuvoje gyvenantys gruzinai, perduodami pinigus arba kokius nors daiktus, juos deda į voką. Neprisimena, ar ši kartą pinigai buvo sudėti į voką. Pinigų neskaičiavo. Jam gavus pinigus, joks dokumentas nebuvo surašytas. Jam niekas nesakė, už ką tie pinigai, tiesiog paskambino, paprašė perduoti ir jis perdavė. Neprisimena, kada tiksliai tai buvo, prie dvejus trejus metus, jau buvo prasidėjusi byla. Žinojo, kad E. N. išsiskyrė, bet detalių ir jų vidinių santykių jis nežino. E. N. gyveno Gruzijoje ir vertėsi automobiliais. Atrodo, kad V. G. kartu su E. N. gyveno Gruzijoje, bet apie jų bendrus verslus jis nieko nežino. Atrodo, kad pirko vieną sunkvežimį. Kadangi jis (t. y. liudytojas) yra logistikos specialistas, jo klausė dėl to sunkvežimio. Jie norėjo pirkti lengvuosius automobilius ir vežti juos sunkvežimiu. Nežino, ar tuo metu, kai jis perdavinėjo pinigus V. G., jau buvo gimęs E. N. vaikas. Mergina buvo E. N. pažįstama, ji jo (t. y. liudytojo) nepažinojo. Neprisimena, kiek laiko jis laikė pinigus. Pinigus V. G. jis (t. y. liudytojas) greičiausia perdavė asmeniškai. Neprisimena, kas pirmas skambino dėl pinigų. Žino, kad buvo konfliktas dėl mašinų, kad E. N. liko skolingas V. G. Tai jis žino iš V. G. žodžių. Nežino, ar E. N. buvo skolingas RAB „I“.

14. Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo I. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (2 t., b. l. 52-53). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad E. N. jis pažįsta apie 4 metus, anksčiau palaikydavo draugiškus santykius, bet jau apie 2 metus su E. N. nepalaiko jokio bendravimo. Apie E. N. jam daug nėra žinoma, žino, kad jis užsiimdavo (užsiima) veikla, susijusia su automobiliais, lyg ir pirkimu-pardavimu, daugiau apie jo vykdoma veiklą nieko pasakyti negali, nes nieko nežino. Jis jokių verslo santykių su E. N. niekada neturėjo. Su E. N. kartu leisdavo laisvalaikį, turėjo bendrą pomėgį važinėti motociklais, daugiau nieko bendro neturėjo. Taip pat gerai pažįsta S. G., su ja palaiko draugiškus santykius. Anksčiau, kai dar palaikydavo bendravimą su E. N., jis kartais skolinosi iš jo pinigų, skolinosi nelabai dideles sumas, apie 300-400 Eur, turėjo galimybę paskolinti jam pinigų, todėl skolino. E. N. grąžindavo jam skolas, ne iš karto, tačiau dėl pinigų grąžinimo jokių problemų nebuvo. Negali dabar pasakyti, ką E. N. sakė, kai skolinosi iš jo pinigus, t. y. kam jam jų reikėjo, kartais sakė, kad pinigų trūksta pragyvenimui. E. N. skolą jam grąžindavo grynaisiais pinigais, lyg ir vieną kartą jam pinigus pervedė S. G., atsiskaitydama už E. N. skolą, tai įvyko maždaug prieš 2 metus, kokia tai buvo suma, dabar pasakyti negali, neprisimena. Šią dieną E. N. jam nėra skolingas. Jam nieko nėra žinoma apie tai, kad E. N. pasisavino V. G. įmonei priklausančius automobilius. Pamena, kad gal prieš 2 metus E. N. rodė jam nuotraukas, kuriose buvo pavaizduotas automobilis „Range Rover“, pamena, kad automobilis buvo daužtas, taip pat pamena, kad kažką girdėjo apie automobilį „Mercedez-Benz Sprinter, bet ar matė šio automobilio nuotraukas, pasakyti negali. Konkrečiai apie šiuos automobilius E. N. jam nieko nepasakojo, bei jis nieko neklausė, tik sakė, kad štai kokius automobilius nupirko, kas nupirko, kokiems tikslams nupirko, jis neaiškino. E. N. nesikreipė į jį dėl minėtų automobilių remonto ar detalių įsigijimo (2 t., b. l. 52-53).

III. Nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados

33. Teismas konstatuoja, kad E. N. pareikštas kaltinimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 3 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, visiškai pasitvirtino. Esminės E. N. padarytų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, o kartu ir visi būtinieji šių nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai byloje įrodyti visiškai, jų, kartu su byloje nustatytais ir įrodytais subjektyviaisiais šių nusikalstamų veikų požymiais, visiškai pakanka taikyti E. N. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį. Tokia išvada darytina nuosekliai įvertinus byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vieningą visumą bei atmetus kitais įrodymais reikšmingose detalėse paneigtų kaltinamojo E. N. parodymų dalį, kuria jis neigia turėjęs tyčią pasisavinti RAB „I“ priklausančias transporto priemones bei klastojęs ir panaudojęs transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis, padarydamas didelę žalą minėtai bendrovei.

34. BK 300 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, jeigu dėl to padaryta didelės žalos. Šiuo atveju yra būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – netikro dokumento pagaminimą, tikro suklastojimą ar disponavimą žinomai netikru ar žinomai suklastotu dokumentu, tačiau ir pavojingus padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-47-895/2016). Tokia kasacinės instancijos teismo formuojama teismų praktikos nuostata leidžia spręsti, kad BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma kaltininkui veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tai, kad didelė žala yra būtinasis BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymis, kelia atitinkamus reikalavimus ir įrodinėjimo procesui. Dokumento suklastojimui pagrįsti nepakanka nustatyti neteisingų duomenų įrašymo į dokumentą fakto – būtina atskleisti kaltės turinį, nustatant tiek kaltininko psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais, nustatyti, kokie buvo kaltininko tikslai ir motyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2010, 2K-7-251/2013, 2K-7-47-895/2016).

35. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas pasisavino didelės vertės jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra kaltininkui patikėtas ar jo žinioje buvęs turtas ar turtinė teisė. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto (turtinių teisių). Objektyviai turto pasisavinimas pasireiškia neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar savo žinioje esančio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Turto pasisavinimo subjektas – specialusis, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pavyzdžiui, esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Teismų praktikoje patikėtu turtu pripažįstamas einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Būtinasis turto pasisavinimo požymis – turtinė žala (jos dydis turi reikšmę veikos kvalifikavimui). Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai, kuri turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas supranta, kad jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą (turtinę teisę) neteisėtai paverčia savo turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-269-648/2017, 2K-314-693/2018, 2K-21-628/2019).

36. Kaltinamasis E. N. apklausiamas teisme savo kaltės nepripažino ir parodė, kad jis sulaukė žmonos tėvo V. G. pasiūlymo dėl apyvartinių pinigų paskolinimo automobiliams pirkti. Uošvis tik prašė pirkti mašinas per uošvio įmonę, kad galėtų kontroliuoti finansus. Išties jo uošvio V. G. įmonės RAB „I“ vardu buvo nupirkti du automobiliai „Mercedes-Benz Sprinter“ ir „Range Rover Velar“ už daugiau nei 39 000 Eur, o už šiuos automobilius apmokėjo RAB „I“. Jis šiuos automobilius pargabeno į Lietuvą. Pagal žodinį susitarimą jis turėjo grąžinti uošvio įmonei pinigus, kuriuos pasiskolino, tačiau ne automobilius. Jam (t. y. kaltinamajam) trūko 6 000 Eur, todėl jis paskambino G. G., nes žinojo, kad pastarasis turi pažinčių dėl pinigų paskolinimo. G. G. jį supažindino su Z. R., su kuriuo jis (t. y. kaltinamasis) susitiko ir pastarasis jam paskolino 6 000 Eur už 500 Eur mėnesinių palūkanų. Jis (t. y. kaltinamasis) užstatė „Mercedes-Benz“, buvo žodinis susitarimas, mašiną pastatė į aikštelę. Jis nurodė Z. R., kad ta mašina priklauso uošviui, pateikė sąskaitą ir dokumentus, perspėjo Z. R., kad jam tą mašiną nupirko uošvis. Iš pradžių su Z. R. jokių dokumentų nepasirašė, susitarė, kad pirmo mėnesio eigoje jis sumoka Z. R. pirmą palūkanų mokestį (500 Eur). Tuomet jam (t. y. kaltinamajam) prireikė dar 10 000 Eur. Tuomet jis užstatė „Range Rover“, pasirašė galimai birželio 13 ir 16 dienomis du įkeitimo lapelius, tačiau birželio 13 d. ir 16 d. pirkimo-pardavimo sutarčių jis (t. y. kaltinamasis) niekur nepasirašė, nieko panašaus negalėjo būti. Kai užstatė „Range Rover“, Z. R. jam pareiškė, kad jis (t. y. kaltinamasis) pasirašytų pirkimo-pardavimo sutartį. Jis (t. y. kaltinamasis) pradėjo rašyti savo vardą, pavardę ir tuomet pasakė Z. R., kad tų mašinų jis negalvoja parduoti, buvo Z. R. pateikęs uošvio įmonės pirkimo sutartį, kuri įrodė, kad mašina jam (t. y. kaltinamajam) nepriklauso ir mašinų jis (t. y. kaltinamasis) nepirko. Jis pasakė Z. R., kad moka palūkanas su sąlyga, kad grąžins paskolą. Kai Z. R. pateikė jam skolos lapelius, norėjo, kad skolos lapelį jis (t. y. kaltinamasis) pasirašytų ant pirkimo-pardavimo sutarties. Jis (t. y. kaltinamasis) ant vienos sutarties pradėjo rašyti savo vardą, pavardę ir sustojo suvokęs, kad jis negali to daryti, kad jį nori apgauti. Savo duomenis buvo pradėjęs rašyti tik vienoje sutartyje, o kurioje – nepamena. Jam tas lapas buvo pakištas greitai pasirašyti ir rašydamas savo vardą bei pavardę pagalvojo, kodėl jis tai turi daryti, nes mašinų parduoti nenori, kadangi jos jam nepriklausė.

37. Taigi, kaltinamasis E. N. iš esmės neneigė, kad Z. R. perdavė RAB „I“ priklausančius automobilius „Mercedes-Benz Sprinter“ ir „Range Rover Velar“ bei nurodė, kad automobilius įkeitė atitinkamai už 6 000 ir 10 000 Eur paskolą, įsipareigodamas mokėti 500 Eur mėnesines palūkanas, tačiau teigė, kad šių automobilių parduoti Z. R. neketino, jokių prikimo-pardavimo sutarčių nesurašė, nes norėjo ateityje juos išsipirkti. Vis dėlto teismas pirmiau paminėtus kaltinamojo E. N. parodymus patikimais pripažįsta tik iš dalies, kadangi jie tyrimo eigoje nebuvo nuoseklūs, jie daugumoje svarbių detalių neatitinka tiek paties kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tiek kitų įrodymų turinio, jie kito ir buvo derinami pagal naujai aiškėjančias aplinkybes, todėl teismas remiasi tik ta jų dalimi, kuri atitinka kitų byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų turinį, tuo tarpu jo parodymų dalį, kuria jis neigia gaminęs netikrus dokumentus – automobilių pirkimo-pardavimo sutartis ir jas naudojęs bei ginčija inkriminuojamų nusikalstamų veikų subjektyvųjį požymį – tyčią pasavinti svetimą turtą, atmeta kaip kitais įrodymais paneigtą gynybos versiją.

38. Pirmiausia pažymėtina, kad iš RAB „I“ atstovo 2021 m. kovo 25 d. pareiškimo ir prie jo pridedamų transporto priemonių „Range Rover Velar“ ir „Mercedez-Benz Sprinter“ įsigijimo dokumentų (sąskaitų), apmokėjimo dokumentų ir nuotraukų (1 t., b. l. 1-12), išverstų į lietuvių kalbą (1 t., b. l. 24-34), matyti, kad RAB „I“ įsigijo ir apmokėjo už „Range Rover Velar“ – 23 000 Eur (1 t., b. l. 5, 27) (papildomai 4 370 Eur užstatas (1 t., b. l. 6, 28), o už „Mercedez-Benz Sprinter“ – 10 500 Eur (1 t., b. l. 3, 25) (papildomai 1 995 Eur užstatas (1 t., b. l. 4, 26), t. y. viso – 39 865 Eur (1 t., b. l. 10). Taigi, šie dokumentai iš esmės patvirtina V. G. parodymus, kad minimos transporto priemonės teisiškai priklausė būtent RAB „I“. Šios įmonės vadovas V. G. išties parodė, kad norėjo per savo įmonę padėti savo žentui E. N. jo veikloje, susijusioje su automobilių pirkimu-pardavimu, vis tik jis aiškiai nurodė, kad žodinio susitarimo su E. N. sąlygos buvo tokios, kad automobiliai perkami ir parduodami per jo įmonę, tam, kad jis galėtų kontroliuoti finansus. To iš esmės neneigė ir pats E. N. Taigi, tokie V. G. parodymai sudaro pagrindą išvadai, kad tiek teisine prasme, tiek faktiškai E. N. tarpininkaujant įgyti automobiliai priklausė būtent RAB „I“, o ne E. N., atitinkamai teismas atmeta E. N. teiginius, kad iš V. G. ir RAB „I“ jis skolinosi pinigus, o ne automobilius. Šiame kontekste pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme teismo vidinį įsitikinimą automobilių priklausomybe ne E. N., o būtent V. G. vadovaujamai įmonei, stiprina ir tai, kad būtent V. G. šių automobilių remontui per dukros S. G. banko sąskaitą pervedė E. N. pinigus, vėliau aktyviai domėjosi jų likimu, kreipėsi į teisėsaugos institucijas joms dingus. Antai iš S. G. AB „Swedbank“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 20 d. iki 2020 m. rugsėjo 20 d. matyti, kad V. G. į S. G. banko sąskaitą 2020 m. sausio 27 d. pervedė 8 000 Eur, 2020 m. vasario 6 d. pervedė 8 000 Eur, 2020 m. kovo 3 d. pervedė 8 000 Eur, 2020 m. gegužės 11 d. pervedė 4 500 Eur. Iš išrašo matyti, kad pervesti pinigai buvo neilgai trukus gryninami, atliekami pervedimai (2 t., b. l. 38-49). Apklausiama teisme V. G. dukra S. G. patvirtino, kad šiuos pinigus išgrynino ir perdavė E. N. Šios aplinkybės E. N. taip pat iš esmės neneigė bei patvirtino, kad už V. G. per dukros sąskaitą pervestus pinigus jis pirko detales automobiliams tvarkyti, tarp jų ir detales transporto priemonėms „Range Rover Velar“ ir „Mercedez-Benz Sprinter“, kas matyti ir iš jo paties pateiktų automobilių detalių nuotraukų (3 t., b. l. 80-86). Apibendrinant konstatuotina, kad transporto priemonės „Range Rover Velar“ ir „Mercedez-Benz Sprinter“ priklausė RAB „I“, t. y. BK 183 straipsnio prasme buvo E. N. svetimas turtas.

39. Kaip jau minėta, teismų praktikoje išaiškinta, kad esminis turto (turtinių teisių) pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto (turtinių teisių). Nagrinėjamu atveju iš pirmiau aptartų bylos įrodymų matyti, kad transporto priemonės „Range Rover Velar“ ir „Mercedez-Benz Sprinter“ priklausė RAB „I“. Pastarosios įmonės vadovas liudytojas V. G., apklausiamas teisme, parodė, kad jo bendrovei apmokėjus už minėtas transporto priemonės, jas į Lietuvą turėjo pargabenti ir suremontuoti E. N., kuriam jis per dukros sąskaitą pervedė pinigus automobilių remontui. Tokie liudytojo V. G. parodymai liko esminėse detalėse nuoseklūs proceso metu. Antai, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad automobilių pargabenimu ir remontu turėjo rūpintis ir rūpinosi E. N. (1 t., b. l. 90-93). Tai, kad automobiliai buvo apgadinti, apklausiami teisme patvirtino ir liudytojai S. G., V. P., A. P., E. N. Z. R. ir G. G. Iš byloje esančių automobilių nuotraukų, pridėtų prie E. N. ir liudytojo G. G. susirašinėjimo, matyti, kad jie išties buvo gana stipriai apgadinti (1 t., b. l. 167-171). Tokių aplinkybių iš esmės neneigė apklausiamas teisme ir E. N., nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, kad automobilius buvo suremontavęs. Taigi, darytina išvada, kad šis turtas (transporto priemonės „Range Rover Velar“ ir „Mercedez-Benz Sprinter“) RAB „I“ vadovo V. G. žodiniu pavedimu buvo jam patikėtas ir buvo jo žinioje iš esmės tikslu juos suremontuoti bei surasti jiems pirkėjus. Pažymėtina, kad apklausiamas teisme V. G. parodė, kad įgaliojimų parduoti automobilius be jo žinios E. N. neturėjo, o turėjo pasirūpinti tik jų remontu. Tai jis nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 92-93). Todėl teismas sprendžia, kad specialiu žodiniu pavedimu V. G. pavedė E. N. rūpintis automobilių įgijimu ir jų remontu RAB „I“ vardu bei, vertinant E. N. ir V. G. parodymų visumą, ieškoti šiems automobiliams pirkėjų, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad BK 183 straipsnio taikymo prasme jo įgaliojimai turto atžvilgiu buvo gana konkrečiai apibrėžti, tačiau jie neapėmė teisės įkeisti ar parduoti turtą bei pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį. Teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad E. N. suvokė įgaliojimų ribas, t. y. jog neturi teisės parduoti minimas transporto priemones kitiems asmenims ar jas įkeisti, BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina ir paties E. N. parodymai apie tai, kad jis ilgai vengė prisipažinti V. G., jog įkeitė/pardavė automobilius, taip pat jo teiginiai, kad jis neva ir liudytojui G. G. sakė, kad automobiliai jam nepriklauso.

40. BK 183 straipsnyje numatytas turto pasisavinimas objektyviai reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar savo žinioje esančio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Pažymėtina, kad byloje sprendžiant dėl asmens kaltės pagal BK 183 straipsnį, kai pasisavinamas svetimas turtas klastojant ir panaudojant dokumentus, paprastai neturi esminės reikšmės, ar kaltininkas pats suklastojo ir panaudojo atitinkamus dokumentus, svarbiausia yra nustatyti, kad kaltininkas pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje esantį svetimą turtą. Vis dėlto nagrinėjamos bylos kontekste pastabėtina, kad šiuo atveju privalomai registruotino turto – transporto priemonių „Range Rover Velar“ ir „Mercedez-Benz Sprinter“, pasisavinimo momentas tiesiogiai sietinas su dokumentų suklastojimo ir panaudojimo momentu, kadangi vertinant tarp V. G. ir E. N. susiklosčiusią verslo praktiką, E. N. turėjo gana plačius įgaliojimus minimo turto atžvilgiu ir būtent suklastodamas bei panaudodamas minėtų transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis bei jų pagrindu perleisdamas šias transporto priemones kitam asmeniui, šį turtą E. N. neteisėtai ir neatlygintinai pavertė savo turtu, t. y. elgėsi su juo kaip su nuosavu ir taip padarė turtinę žalą RAB „I“.

41. Kaltinamasis E. N. bei jo gynyba teigė, kad E. N. jokių automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių nepasirašė, be to, jis neturėjo tyčios pasisavinti minimas transporto priemones, o norėjo tik jas laikinai įkeisti už paskolą su palūkanomis, ką ir padarė dviem įkeitimo rašteliais, bei vėliau grąžinus paskolintus pinigus tikėjosi šias transporto priemones atgauti. Vis dėlto tokie kaltinamojo parodymai, kuriais jis neigia klastojęs ir panaudojęs automobilių pirkimo-pardavimo sutartis, atmestini, o jo ir jo gynybos teiginiai, kuriais jis neigia turėjęs tyčią pasisavinti svetimą turtą bei tvirtina tik siekęs laikinai įkeisti transporto priemones, nepaneigia E. N. kaltės padarius BK 300 straipsnio 3 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

42. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją ir pan. Toliau aptariami kaltinamojo bei liudytojų parodymai, objektyvios bylos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad E. N. veikė tiesiogine tyčia pasisavinti svetimą turtą, t. y. suvokė, kad savo veika svetimą RAB „I“ turtą pavers savu ir to norėjo.

43. Šioje dalyje teismas, viena vertus, sutinka, kad iš bylos medžiagos matyti, jog E. N. išties pradžioje siekė įkeisti aktualias transporto priemones liudytojams Z. R. ir G. G. už paskolą. Apie tai iš esmės leidžia spręsti ne tik E. N., bet ir liudytojų V. G., Z. R. bei G. G. parodymai. Kita vertus, ši aplinkybė iš esmės nepaneigia, kad kaltinamajam E. N. nepavykus transporto priemonių įkeisti, jis, veikdamas tiesiogine tyčia, jas pasisavino pagamindamas žinomai netikrus dokumentus ir taip elgėsi su transporto priemonėmis kaip su nuosavomis ir juos panaudojęs minimas transporto priemones pardavė kitiems asmenims.

44. Antai, liudytojas G. G. parodė, kad E. N. norėjo pasiskolinti iš jo ir Z. R. pinigų, kaip užstatą siūlė automobilius, tačiau jie nesutiko tik įkeisti juos, o sutiko su tuo, kad E. N. galėtų per pora savaičių atpirkti automobilius, bet su sąlyga, kad E. N. jiems parduos šiuos automobilius. Liudytojas Z. R. taip pat parodė, kad apie pinigų skolinimą nebuvo kalbos. Buvo tokie žodžiai, kad automobilis parduodamas ir jeigu E. N. pavyksta viską sutvarkyti, jis gali atpirkti automobilį už didesnę sumą. Laikotarpis, per kurį E. N. galėjo atpirkti automobilius, buvo apie dvi savaites. Taigi, iš tokių liudytojų parodymų matyti, kad nors tiesiogiai jie ir nenurodo, tačiau iš esmės tarp jų ir E. N. susiklosčiusiems teisiniams santykiams jie suteikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.198 straipsnyje įtvirtinto įkeitimo turinį. Apie tai galima spręsti tiek iš paties E. N., tiek iš liudytojų V. G., G. G. bei Z. R. parodymų, tiek ir iš liudytojo G. G. pateiktų dviejų dokumentų, kuriuose padaryti rankraštiniai įrašai: pirmajame dokumente nurodyta: „Aš E. N. užstatau MB Sprinter 316 2018 (duomenys neskelbtini)“; dokumentas pasirašytas; antrajame dokumente nurodyta: „Aš E. N. (duomenys neskelbtini) užstatau Range Rover Velar 2018 m už 10.000 € (duomenys neskelbtini)“; dokumentas pasirašytas (2 t., b. l. 158-159). Šiuos įrašus pagal E. N. parodymus bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. rugpjūčio 9 d. specialisto išvadą Nr. 11-1798 (21) padarė būtent kaltinamasis E. N. (2 t., b. l. 153-157). Vis dėlto, pažymėtina, kad svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Taigi, jau įkeisdamas (užstatydamas) minimus automobilius (nepriklausomai nuo to, ar jis tai padarė surašydamas įkeitimo raštelius, ar automobilių pirkimo-pardavimo sutartis), E. N. iš esmės šį turtą pavertė savo turtu, t. y. elgėsi su juo kaip su nuosavu. Tokia išvada darytina vertinant CK 4.198 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą. Pažymėtina, kad CK 4.198 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įkeitimas – daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, įkeitimo kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Šiuo atveju iš liudytojo V. G. parodymų matyti, kad E. N. jo neklausė, ar jis gali įkeisti tuos automobilius. Jo (t. y. V. G.) įmonė finansinių problemų neturėjo, todėl jis tokio leidimo kaltinamajam ir nedavė. Taigi, net jei tikėti, kad E. N. norėjo tik laikinai įkeisti (užstatyti) automobilius, jis šiuo turtu užtikrinamas ne RAB „I“, o asmeninio turtinio įsipareigojimo įvykdymą, elgėsi su šiuo turtu kaip su jam priklausančiu ir tai darė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. jį pasisavino (neatlygintinai pavertė savu turtu, kadangi RAB „I“ jokių pinigų už automobilius negavo, juos gavo E. N. ir naudojo pirkdamas kitus automobilius asmeniškai), suvokdamas, kad nesant galimybės grąžinti jam suteiktų pinigų, šiais automobiliais bus panaikintas reikalavimas iš įkeisto turto, kas iš esmės ir buvo padaryta.

45. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad E. N. veiksmai neapsiribojo vien pirmiau paminėtų įkeitimo (užstato) raštelių surašymu. Antai, iš liudytojo G. G. pateiktos 2020 m. birželio 13 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties kopijos matyti, kad pardavėjas E. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), pirkėjui, kurio duomenys nenurodyti, parduoda transporto priemonę „Mercedes-Benz Sprinter“, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini); transporto priemonės kaina – 12 000 Eur. Eilutėje „Transporto priemonę pardavė“ įrašyta „E. N.“, pasirašyta (2 t., b. l. 160); iš 2020 m. birželio 16 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties kopijos matyti, kad pardavėjas E. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), pirkėjui, kurio duomenys nenurodyti, parduoda transporto priemonę „Land Rover, Range Rover Velar“, identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini); transporto priemonės kaina – 12 500 Eur. Eilutėje „Transporto priemonę pardavė“ įrašyta „E. N.“, pasirašyta (2 t., b. l. 161). Kaltinamasis E. N., apklausiamas teisme, iš pradžių neigė šiose sutartyse pasirašęs, vėliau teigė, kad kai Z. R. pateikė jam skolos lapelius, norėjo, kad skolos lapelį jis (t. y. kaltinamasis) pasirašytų ant pirkimo-pardavimo sutarties. Jis (t. y. kaltinamasis) ant vienos sutarties pradėjo rašyti savo vardą, pavardę ir sustojo suvokęs, kad jis negali to daryti, kad jį nori apgauti. Savo duomenis buvo pradėjęs rašyti tik vienoje sutartyje, o kurioje – nepamena. Jam tas lapas buvo pakištas greitai pasirašyti ir rašydamas savo vardą bei pavardę pagalvojo, kodėl jis tai turi daryti, nes mašinų parduoti nenori, kadangi jos jam nepriklausė. Vis dėlto teismas tokius kaltinamojo parodymus atmeta kaip nenuoseklius, nelogiškus bei kaip kitais įrodymais paneigtą gynybos versiją. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. N. apskritai neigė minimose sutartyse įrašęs savo vardą pavardę ir pasirašęs (3 t., b. l. 87-88). Tai jis neigė ir akistatų su G. G. bei Z. R. metu (3 t., b. l. 101-102, 103-104). Tuo tarpu iš esmės suvokdamas byloje gauta specialisto išvada nustatytas aplinkybes, savo poziciją sušvelnino ir derino ją prie specialisto išvados, teigdamas, kad vienoje sutartyje buvo pradėjęs rašyti vardą ir pavardę, tačiau sustojo suvokęs, jog jį nori apgauti. Vis dėlto, pažymėtina, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. rugpjūčio 9 d. specialisto išvada Nr. 11-1798 (21) nustatyta, jog 2020 m. birželio 13 d. ir 2020 m. birželio 16 d sutartyse tiriamuosius įrašus (duomenys neskelbtini) E. N. (duomenys neskelbtini) Mercedes-Benz Sprinter (duomenys neskelbtini) 12000 Dvylika tūkstančių Eurų“, esančius 2020 m. birželio 13 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje dėl automobilio „Mercedes-Benz Sprinter“ (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)), bei įrašus (duomenys neskelbtini) E. N. (duomenys neskelbtini) LAND ROVER, RANGE ROVER VELAR (duomenys neskelbtini) 12500 Dvylika tūkstančiu penki šimtai Eurų“, esančius 2020 m. birželio 16 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje dėl automobilio „Land Rover Velar“ (identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)), parašė Z. R. Tuo tarpu tiriamuosius įrašus „E. N.“ abejose transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyse, eilutėse „Transporto priemonę pardavė“, parašė E. N. (2 t., b. l. 153-157). Taigi, priešingai nei teigia kaltinamasis E. N., specialisto išvada patvirtina, kad abejose sutartyse eilutėse „Transporto priemonę pardavė“ būtent jis įrašė savo vardą ir pavardę, kas atitinka ir liudytojų Z. R. bei G. G. parodymus, kuriuose jie būtent tokią aplinkybę ir nurodė. Pažymėtina ir tai, kad liudytojai Z. R. ir G. G. taip pat parodė, kad E. N. sutartyse ne tik įrašė savo vardą ir pavardę, tačiau ir pasirašė. Teismas neturi pagrindo tokiais liudytojų parodymais netikėti, kadangi jie proceso eigoje liko esminėse detalėse nuoseklūs, be to, iš esmės visa loginė įvykių seka rodo, kad būtent E. N. turėjo interesą taip pasielgti, kadangi jam reikėjo gauti apyvartinių lėšų kitiems asmeniniams automobiliams pirkti ir to jis siekė bet kokiomis priemonėmis. Juo labiau, kad ir vizualiai sutartyse (2 t., b. l. 60, 61) esantys parašai prie E. N. pavardės panašūs tiek į jos procesiniuose dokumentuose esančius parašus (pvz. 5 t., b. l. 81, 82), taip pat ir jo paties pateiktose bei tyrimo metu gautose transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartyse esančius jo parašus (2 t., b. l. 75-76; 5 t., b. l. 169), kas BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teismo vidinį įsitikinimą liudytojų G. G. ir Z. R. parodymų patikimumu. Aplinkybę, kad sutartys parengtos ir surašytos su E. N. žinia, patvirtina ir tai, jog nepaisant to, kad, remiantis minėta specialisto išvada, kitus duomenis į jas surašė Z. R., tačiau jose nurodytas realus E. N. gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini), jo asmens kodas. Pažymėtina, kad Z. R. apklausiamas teisme parodė, kad tokius duomenis jam nurodė būtent E. N., kurio jis anksčiau nepažinojo. Taigi, objektyviai pirmiau šiame nuosprendžio punkte aptartais įrodymais nustatytos aplinkybės rodo ne siekį minimas transporto priemones laikinai įkeisti, o E. N. tyčią su jomis elgtis kaip su nuosavomis, t. y. jas pasisavinti. Juo labiau, kad iš paties E. N. teismo posėdyje pateiktų transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, kad jis ne tik pirko 2020 m. birželio mėnesį automobilius, bet 2020 m. liepos 12 d., 2020 m. liepos 20 d. pardavė automobilius „BMW“, „Audi A4“ (sutuoktinės vardu) ir „Audi A6“ už atitinkamai 11 000 Eur, 4 000 Eur ir 6 500 Eur (5 t., b. l. 161-162, 163-164, 169). Taigi, jau liepos mėnesį jis gavo gana reikšmingas pinigų sumas, tačiau nesiėmė išsipirkti tariamai įkeistas transporto priemones, o tik sumokėjo 500 Eur palūkanų sumą. Pažymėtina, kad nors kaltinamasis, apklausiamas teisme, teigė, jog pardavęs „Audi A6“, norėjo atsiskaityti, o G. G. ir Z. R. jo vengė, tačiau tokius jo parodymus paneigė liudytojai G. G. ir Z. R., kurie parodė priešingai, kad būtent jiems su E. N. susisiekti nepavyko. Pasak Z. R., nuo 2020 m. birželio 13 ar 16 d. jis (t. y. Z. R.) dar du mėnesius galvojo, kad E. N. grąžins pinigus, tačiau tai neįvyko, o bendraujant E. N. vis atidėliojo grąžinimą, prašė palaukti. Tai, kad E. N. vengė G. G. ir nekeldavo jam ragelio ir pastarajam su kaltinamuoju nepavyko susisiekti 2020 m. liepos 14 d., 2020 m. rugpjūčio 22 d., iš dalies patvirtina jo pateikta telefono ekrano kopija (t. 1, b. l. 151).

46. Kaltinamojo E. N. parodymai, kad jis pasirašinėjo suklaidintas tik vienoje transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje kaip įkeitimo raštelyje ir pasirašymą nutraukė neva supratęs, kad jį nori apgauti, nėra nei įtikinami, nei logiški, kadangi jis, kaip asmuo, turintis ilgametę prekyba automobiliais patirtį, aiškiai suvokė, kokią reikšmę turi transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis, suvokė jos skirtumus nuo įkeitimo sutarties, be to, pasirašė grafoje „Transporto priemonę pardavė“, taigi pasirašydamas transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis jis aiškiai suvokė, kokia jų tikroji paskirtis bei suprato, jog sutartyse nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad parduodamos transporto priemonės savininkas yra būtent E. N., o ne RAB „I“. Atitinkamai byloje visiškai pakanka įrodymų, kad E. N. pagamino žinomai netikrus dokumentus – 2020 m. birželio 13 d. ir 2020 m. birželio 16 d. transporto priemonių „Range Rover Velar“ ir „Mercedez-Benz Sprinter“ pirkimo-pardavimo sutartis ir šiuos netikrus dokumentus panaudojo pateikdamas Z. R. Pažymėtina, kad iš liudytojų G. G. ir Z. R. teisme duotų parodymų matyti, jog kartu su šiais netikrais dokumentais E. N. perdavė minėtus automobilius G. G. ir Z. R., t. y. tiek pagamindamas žinomai netikrus dokumentus, tiek juos panaudodamas ir jų pagrindu perduodamas minėtas transporto priemones su jų registracijos dokumentais bei visais raktais liudytojams Z. R. ir G. G., E. N. realizavo būtinuosius BK 300 straipsnio 3 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymius, t. y. pagamindamas netikrus dokumentus ir juos panaudodamas pasisavino svetimą didelės vertės turtą bei jį pardavė minėtiems liudytojams.

47. Pažymėtina, kad 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo BK 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 189-1, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199-1, 199-2, 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224-1, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267-1, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253-2, 256-2, 260-1, 266-1, 267-2, 267-3, 276-4, 282-1 straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios 2023 m. balandžio 27 d. Nr. XIV-1925 įstatymas (TAR, 2023-05-04, Nr. 2023-08475), kuriuo, be kita ko, taip pat pakeisti BK 190 ir 183 straipsniai, kurie reikšmingi sprendžiant dėl pasisavinto turto vertės, atitinkamai ir kvalifikuojant E. N. veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Nuosprendžio priėmimo metu galiojančioje BK 190 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL (20 000 Eur) dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL (45 000 Eur) dydžio sumos. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, minimų E. N. pasisavintų transporto priemonių vertė siekia 39 865 Eur. Tokia turto vertė tiek veikos padarymo metu galiojusioje BK 190 straipsnio 1 dalies redakcijoje, tiek šiuo metu galiojančioje BK 190 straipsnio 1 dalies redakcijoje atitinka didelės vertės turto sąvoką, atitinkamai E. N. veika tiek pagal senąją, tiek pagal naująją baudžiamojo įstatymo redakciją atitinka BK 183 straipsnio 2 dalies dispoziciją. Vis dėlto, pažymėtina, kad naujoji BK 183 straipsnio 2 dalies redakcija švelnina kaltinamojo teisinę padėtį, todėl vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, E. N. taikytina baudžiamojo įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2023 m. birželio 1 d. ir galiojanti nuosprendžio priėmimo metu. Kartu spręstina, kad pirmiau nurodyta E. N. pasisavintų automobilių vertė atitinka ir BK 300 straipsnio 3 dalies dispozicijoje numatytą didelės žalos požymį, tačiau ši teisės norma nesikeitė, todėl byloje aktuali veikos padarymo metu galiojusi šio straipsnio redakcija.

48. Tiek BK 183 straipsnio 2 dalyje, tiek BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtys yra materialios, t. y. BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo atveju būtina nustatyti, kad dėl kaltininko nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo neteko didelės vertės turto, o taikant BK 300 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, kad dėl kaltininko žinomai netikrų dokumentų pagaminimo ir jų panaudojimo buvo padaryta didelė žala nukentėjusiam asmeniui. Nagrinėjamu atveju iš byloje surinktų ir pirmiau aptartų įrodymų matyti, kad būtent tas faktas, jog E. N. pagaminęs ir panaudojęs žinomai netikras automobilių „Range Rover Velar“ ir „Mercedez-Benz Sprinter“ pirkimo-pardavimo sutartis, jomis šiuos automobilius iš pradžių pavertė savu, o po to perdavė pirkėjams liudytojams G. G. ir Z. R., o šiems vėliau tarpusavyje suderinus atsiskaitymus, G. G. automobilius savarankiškai pardavė kitiems asmenims, nulėmė, kad G. G. iš esmės tapo sąžiningu minimų transporto priemonių įgijėju bei teisėtai vėliau jas pardavė, todėl minėtos transporto priemonės (nors viena jų buvo sulaikyta kitoje valstybėje (pvz. t. 1, b. l. 191-197; t. 2, b. l. 1-15)) nebuvo grąžintos teisėtam savininkui RAB „I“. Taigi, būtent E. N. idealiąja sutaptimi padarytos veikos pagaminant ir panaudojant žinomai netikras automobilių „Range Rover Velar“ ir „Mercedez-Benz Sprinter“ pirkimo-pardavimo sutartis ir elgiantis su šiomis transporto priemonėmis kaip su nuosavomis (t. y. jas pasisavinant), nulėmė, kad šių automobilių bendrovė atgauti nebegalėjo, t. y. jų neteko, todėl tokios kaltinamojo veikos – svetimo turto pasisavinimas ir žinomai netikrų dokumentų pagaminimas bei panaudojimas, tiek BK 183 straipsnio 2 dalies, tiek BK 300 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su kilusiais padariniais – didelės vertės svetimo turto pasisavinimu ir atitinkamai didelės žalos RAB „I“ padarymu.

49. Apibendrinant konstatuotina, kad kaltinamojo E. N. veikos ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuotos kaip nusikaltimai, numatyti BK 183 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija įsigaliojusi 2023 m. birželio 1 d.) ir 300 straipsnio 3 dalyje.

50. Šioje dalyje teismas atmeta gynybos argumentus, kad tarp RAB „I“ ir E. N. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nes, anot gynybos, jo veika nepasiekė baudžiamosios teisės, kaip ultima ratio (kraštutinės priemonės), pavojingumo, o bendrovės teisės gali būti apgintos civilinės teisės priemonėmis. Sprendžiant dėl E. N. padarytos veikos vertinimo kaip nusikalstamos, o ne kaip civilinio delikto, vertintina objektyviųjų ir subjektyviųjų šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, visuma. Žalos dydis laikytinas vienu iš kriterijų, pagal kurį veika vertinama kaip nusikalstama. Šiuo atveju E. N. priešingais teisei veiksmais buvo padaryta didelė turtinė žala juridiniam asmeniui. Be to, įvertinant kaltininko veikos pavojingumą, kartu ir šią veiką kaip nusikaltimą atskiriant nuo civilinio delikto, itin didelę reikšmę turi ir subjektyvieji jos požymiai, t. y. veikos padarymas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, veikos motyvai ir tikslai. Nagrinėjamu atveju E. N. veikė tiesiogine tyčia, jo tikslas buvo gauti greitai apyvartinių lėšų ne bendrovės RAB „I“ naudai, o jam asmeniškai. Be to, jis gana ilgą laiką klaidino minėto juridinio asmens vadovą teigdamas, kad transporto priemonės suremontuotos (ką jis nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu), neinformuodamas jo apie tai, kad minėtų transporto priemonių nėra. Išties, byloje yra duomenų, kad E. N. turėjo tam tikrą veikimo laisvę, o panašiose situacijose analogiška veikla vykdyta ir anksčiau, tačiau priešingai nei šiuo atveju, iš esmės pagal V. G. parodymus aišku, kad kitais atvejais apmokėjimas už automobilius pasiekė šių automobilių savininką RAB „I“. Kartu nepagrįsti teiginiai, kad V. G. davė neteisingus parodymus apie įsiskolinimo už minimus automobilius grąžinimą, kurie neva buvo paneigti bylos medžiaga. Pastebėtina, kad tiek iš E. N., tiek iš liudytojų V. G., S. A., L. G. parodymų matyti, kad tam tikras sumas E. N. liudytojui V. G. perdavė, tačiau pastarasis paneigė, kad pinigai buvo grąžinti už kaltinime nurodytus automobilius. Jokių kitų įrodymų, kurie sietų galimai perduotas sumas su kaltinime nurodytais automobiliais, byloje nėra. Patys pinigų perdavimai vyko neoficialiai, nesurašant jokių dokumentų, nėra tiksliai aiškios perduotos sumos ir jų paskirtis. Antai, S. A. apskritai negalėjo įvardinti nei pinigų perdavimo laiko, nei sumos, nei už ką konkrečiai šie pinigai perduoti, to negalima suprasti ir iš gynybos pateikto garso įrašo, kuriame fiksuotas E. N. pokalbis su S. A., kuriame ne pastarasis, o E. N. įvardina sumą, tačiau S. A. nei paneigia, nei patvirtina sumos dydžio, nei tikslaus laiko, apsibrėždamas tik žiemos laikotarpį (5 t., b. l. 151-154). Tuo tarpu L. G. parodė, kad V. G. 2020 m. žiemą, lapkritį arba gruodį perdavė 19 000 Eur, tačiau jam nėra žinoma, už kokius automobilius šie pinigai perduoti. V. G. parodė, kad taip jam buvo perduoti jo asmeniniai pinigai, o ne įmonės RAB „I“ pinigai, nes įmonei pinigus E. N. turėjo grąžinti pavedimu. Liudytojo V. G. teiginius, kad tai galėjo būti jo asmeniniai pinigai, iš dalies patvirtina ir jau pirmiau pamintas jo dukros S. G. sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad išties jis pervedė apie 28 500 Eur į dukros sąskaitą, kurie buvo išgryninti ir perduoti E. N. automobilių detalėms pirkti, ko neneigė ir E. N. Juo labiau, kad tiek iš V. G., tiek iš E. N. parodymų matyti, kad visumoje V. G. asmeniškai bei per įmonę RAB „I“ buvo perdavęs E. N. virš 220 000 Eur. Vis dėlto pažymėtina, kad net jei tikėti, kada kažkokios pinigų sumos buvo perduotos, nepaisant to, kad nėra tiksliai aišku, už ką ir kokios sumos perduotos, matyti, kad tai vyko jau po nusikalstamos veikos padarymo, o tai niekaip nepaneigia E. N. kaltės 2020 m. birželio mėnesį padarius BK 300 straipsnio 3 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

IV. Bausmės skyrimo motyvai

51. BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

52. Pažymėtina, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi, teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-452/2012, 2K-184-746/2016, 2K-229-628/2020 ir kt.).

53. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

54. BK 61 straipsnis, be kita ko, nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

55. Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam E. N., vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Pažymėtina, kad BK 183 straipsnio 2 dalies (įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2023 m. birželio 1 d.) sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų, o BK 300 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki šešerių metų.

56. Teismas, parinkdamas kaltinamajam E. N. skirtinų bausmių rūšis ir nustatydamas jų dydžius, pirmiausia atsižvelgia į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (BK 54 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kaltės formą ir rūšį (BK 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei nusikalstamų veikų stadiją (BK 54 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kaltinamasis E. N., veikdamas tiesiogine tyčia, idealiąja sutaptimi padarė du baigtus apysunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį lemia daugelis veiksnių, tai ir nusikalstamų veikų padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012). Nagrinėjamu atveju įstatymo leidėjas BK 183 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2023 m. birželio 1 d.) ir 300 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, kurias padarė E. N., pagal pavojingumo pobūdį priskyrė apysunkiams nusikaltimams, tuo tarpu teismas, spręsdamas dėl šių veikų pavojingumo laipsnio, pažymi, kad šiuo atveju padarytos nusikalstamos veikos nėra išsiskirtinai pavojingos, jos iš esmės padarytos savanaudiškais tikslais (BK 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas), piktnaudžiaujant juridinio asmens atstovo jam suteiktu pasitikėjimu. Teismas, vykdydamas BK 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą pareigą skiriant bausmę atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažymi, kad byloje nenustatyta kaltinamojo E. N. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Kaltinamasis atlygino dalį, t. y. 2 987 Eur jo nusikalstamomis veikomis padarytos turtinės žalos, tačiau teismas nepripažįsta šios aplinkybės atsakomybę lengvinančia. Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Šiuo atveju kaltinamasis atlygino žalos dalį, kuri nesiekia net 10 procentų visos padarytos žalos, todėl nėra pagrindo tai pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013). Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, kaltinamasis atlygino mažiau nei 10 procentų padarytos žalos ir tik prieš paskutinį teismo posėdį, todėl toks žalos atlyginimo dydis, kartu įvertinus visą žalos sumą, nesudaro prielaidų tikėtis neuždelsto visos padarytos žalos atlyginimo, kaltinamojo nuoširdžių pastangų atlyginti kitą žalos dalį teismas neįžvelgia, juolab, kad kaltinamasis apskritai neigia egzistuojant įsiskolinimą RAB „I“ bei posėdžio metu demonstravo aiškų priešiškumą šios bendrovės vadovui.

57. Skirdamas bausmę, teismas įvertina ir kaltinamojo E. N. asmenybę. Kaltinamasis yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, t. y. jo asmenybė jau susiformavusi, Lietuvos Respublikoje nedirbantis (3 t., b. l. 135, 136), paties teigimu dirbantis Vokietijoje ir turintis įmonę Gruzijoje bei gaunantis legalias pajamas, yra vidurinio išsilavinimo, vedęs (tačiau vyksta ištuokos procesas), turi nepilnamečių vaikų. Pažymėtina, kad kaltinamasis E. N. anksčiau Lietuvos Respublikoje neteistas, tačiau ne kartą teistas Vokietijoje (3 t., b. l. 142-147). Visgi, iš pridedamo Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo išrašo nėra aišku, ar Vokietijoje teistumai išnykę, todėl teismas tai vertina kaip neigiamai kaltinamąjį apibūdinančią aplinkybę, rodančią jo polinkį nepaisyti visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų. Tokią išvadą leidžia daryti ir Administracinių nusižengimų registro išrašas apie E. N. registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už 5 metus, iš kuri matyti, kad E. N. gana sistemingai daro administracinius nusižengimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių nesilaikymu (3 t., b. l. 137-141). Teismo vertinimu, pirmiau nurodytos E. N. asmenybę apibūdinančios aplinkybės rodo, kad jo priešingas teisei ir visuomenėje nusistovėjusioms normoms elgesys nėra visiškai atsitiktinis, tačiau spręsti, kad jis itin pavojingas visuomenei, taip pat nėra pagrindo.

58. Teismas, atsižvelgdamas į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad E. N. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį skirtina bauda, kurios dydis nustatytinas nežymiai viršijantis BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą minimalų baudos dydį. Tuo tarpu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį E. N. skirtina vienintelė šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, jos dydį nustatant artimesnį minimaliam sankcijoje numatytam šios bausmės terminui – vieneriems metams. Teismo vertinimu, pagal E. N. asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, būtent tokios bausmės atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei jo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežtos ar per švelnios ir padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

59. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu E. N. paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu, griežtesne pagal BK 300 straipsnio 3 dalį paskirta laisvės atėmimo bausme apimant pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtą baudos bausmę, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos padarytos idealiąja sutaptimi ir E. N. skirtina galutinė subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė (Lietuvos Auk62iausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-196-139/2016, 2K-279-1073/2020 ir kt.).

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

60. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju E. N. šiuo nuosprendžiu pripažįstamas kaltu dėl dviejų apysunkių nusikaltimų padarymo, jam skiriama vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, todėl šiuo atveju galimas bausmės vykdymo atidėjimo taikymas.

61. BK 75 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

62. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį būtina vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018). Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.).

63. Nagrinėjamu atveju dalis BK 75 straipsnio taikymo kontekste reikšmingų aplinkybių, susijusių su padarytų veikų pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu, šiame nuosprendyje aptarta skiriant E. N. bausmes, todėl detaliau jų nekartojant pažymėtina, kad padarytos veikos savo pavojingumu iš esmės niekuo neišsiskiria iš kitų tokios rūšies nusikalstamų veikų. Vertinant E. N. asmenybę pažymėtina, kad nepaisant to, jog jo padarytos veikos nėra visiškai atsitiktinės, tačiau ryškių antivisuomeninių nuostatų teismas neįžvelgia. Procese kaltinamasis laikėsi procesinės drausmės, savo elgesiu nesistengė neteisėtais būdais vengti baudžiamosios atsakomybės, teikė prašymus darbo reikalais išvykti į užsienį ir grįždavo laiku. Nors E. N. kaltės dėl inkriminuojamų veikų nepripažino, tačiau tai daugiau susiję su jo padarytų veikų pavojingumo ir priešingumo teisei suvokimu, juo labiau, kad ir procese E. N. nurodė, kad padarė klaidą, jo suvokimu „įkeisdamas“ automobilius, kas rodo, kad bendrais bruožais jis suvokia savo atsakomybės ribas. Duomenų apie žalingus kaltinamojo polinkius byloje nėra, jis dirbantis, turi vaikų ir turi prisidėti prie jų išlaikymo. Vertindamas šias aplinkybes teismas sprendžia, kad kaltinamojo E. N. resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį, todėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas BK 75 straipsnyje nustatyta tvarka vienerių metų ir šešių mėnesių terminui, taikant šio straipsnio 5 dalies 5 ir 8 punktuose numatytus įpareigojimus bei BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

63.1. Siekiant vykdyti realią kaltinamojo kontrolę nuosprendžio vykdymo metu, jam nustatytinas BK 75 straipsnio 5 dalies 8 punkte numatytas įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Tuo tarpu atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis padarė turtinę žalą, šiuo metu jis dirbantis, jam skirtinas BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytas įpareigojimas tęsti darbą, kadangi tai sudarys prielaidas jam gauti pajamas, kurios užtikrins jo galimybes atlyginti padarytą turtinę žalą.

63.2. Pažymėtina, kad BK 69 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalies turtinės žalos atlyginimą arba pašalinimą – teismas skiria, nes dėl E. N. nusikaltimo buvo padaryta turtinė žala juridiniam asmeniui RAB „I“. Teismo vertinimu, šiuo atveju tokia baudžiamojo poveikio priemonė įpareigos kaltinamąjį realiai švelninti nusikaltimų, kuriais padaryta turtinė žala, padarinius, atkurti nukentėjusio asmens teises, o kaltinamasis turės dėti visas pastangas per nustatytą teismo laikotarpį atlyginti dalį žalos dirbdamas, neslėpdamas finansinių šaltinių ir pan. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į civilinio ieškovo interesą garantuotai gauti žalos atlyginimą, tiek į kaltininko turtinę padėtį apsprendžiančias aplinkybes, susijusias su darbine veikla, atlygintinos žalos dydį, kartu ir realias kaltininko galimybes atlyginti žalą, sprendžia, kad įvertinus likusią neatlygintą ir šiuo nuosprendžiu priteisiamą turtinės žalos dydį, kuris siekia 35 878 Eur, tai, kad E. N. teigia dirbantis (duomenys neskelbtini) vadybininku, taip pat įmonėje „A“, turintis verslą Gruzijoje „O“, kaltinamasis įpareigotinas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu kas mėnesį atlyginti ne mažiau kaip po 1 000 Eur padarytos žalos. Šioje dalyje teismas atkreipia kaltinamojo E. N. bei civilinio ieškovo dėmesį į tai, kad nustatyta baudžiamojo poveikio priemonės trukmė ir kitos sąlygos, t. y. teismo nustatyti žalos dalies atlyginimo terminai, apimtys, neturi teisinės reikšmės civilinio proceso teisės normų reglamentuojamam priteisto turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimo vykdymui visa jo apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-61-511/2021). Kitaip tariant, kaltinamojo pareiga atlyginti visą žalą net ir suėjus baudžiamojo poveikio priemonės terminui neišnyksta, kartu tokie įpareigojimai neriboja kaltinamojo galimybės atlyginti visą žalą anksčiau.

Dėl kardomųjų priemonių

64. Kaltinamajam E. N. 2021 m. spalio 15 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (3 t., b. l. 112-114). Šios kardomosios priemonės sąlygos pakeistos (sušvelnintos) Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 21 d. nutartimi (5 t., b. l. 188-190). Be to, kaltinamajam E. N. 2021 m. spalio 15 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (3 t., b. l. 115-117). Šios kardomosios priemonės paliktinos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

65. Be to, kaltinamajam E. N. 2022 m. balandžio 1 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė – dokumentų (t. y. paso Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto 2022 m. vasario 4 d. Migracijos departamento Vilniaus skyriaus, ir asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos 2022 m. vasario 4 d. Migracijos departamento Vilniaus skyriaus) paėmimas (3 t., b. l. 124-126). Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 27 d. nutartimi ši kardomoji priemonė pakeista į kardomąją priemonę – 5 000 Eur užstatą (pasas ir asmens tapatybės kortelė grąžinti E. N.) (5 t., b. l. 72-74, 81-82). Iš SEB mokėjimo nurodymo Nr. 528 patvirtinimo ir sąskaitos išrašo matyti, kad kaltinamojo E. N. gynėjas advokatas S. Mikliušas į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą Nr. LT774010051004564703, 2023 m. sausio 27 d. pervedė 5 000 Eur dydžio užstatą už šioje baudžiamojoje byloje kaltinamuoju patrauktą E. N. (5 t., b. l. 79-80). Ši kardomoji priemonė taip pat paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus užstatas grąžintinas jį įmokėjusiam asmeniui.

V. Civilinis ieškinys

66. Šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškovas RAB „I“ pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Civiliniu ieškiniu prašoma priteisti iš kaltinamojo E. N. 39 865 Eur turtinę žalą už automobilius „Range Rover Velar“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijimo vertė 23 000 Eur + 4 370 Eur PVM, viso 27 370 Eur) ir „Mercedez-Benz Sprinter“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini), įsigijimo vertė 10 500 Eur + 1 995 Eur, viso 12 495 Eur) bei 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Prie civilinio ieškinio pridedami transporto priemonių „Range Rover Velar“ ir „Mercedes-Benz Sprinter“ įsigijimo dokumentai (sąskaitos), sąskaitų apmokėjimo dokumentas (1 t., b. l. 103-108).

67. Ieškinys tenkinamas iš dalies.

68. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnio 1 dalis). Vis tik, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 2 dalis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021 ir kt.).

69. Pažymėtina, kad šioje byloje pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, jog kaltinamasis E. N., padarydamas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, t. y. pagamindamas žinomai netikras RAB „I“ priklausančių transporto priemonių „Range Rover Velar“ ir „Mercedes-Benz Sprinter“ pirkimo-pardavimo sutartis ir taip neteisėtai paversdamas šias transporto priemones nuosavomis, jas pasisavino bei panaudodamas minėtus suklastotus dokumentus jas pardavė kitiems asmenims, dėl to RAB „I“ šių transporto priemonių neteko, t. y. kaltinamojo padarytos veikos priežastiniu ryšiu susijusios su kilusiais padariniais, t. y. įmonė RAB „I“ priklausančių transporto priemonių netekimu. Iš dokumentų, pridėtų prie RAB „I“ ieškinio matyti, kad bendrovė už šias transporto priemones sumokėjo viso 39 865 Eur (1 t., b. l. 103-108). Pastarosios aplinkybės apklausiamas proceso metu neneigė ir kaltinamasis E. N. Taigi, ieškinys pagrįstas įrodymais. Pažymėtina, kad E. N., apklausiamas teisme, teigė, kad RAB „I“ vadovui V. G. perdavė per liudytoją L. G. 19 000 Eur ir per liudytoją S. A. dar 20 000 Eur ir taip atlygino visą žalą už kaltinime nurodytus du automobilius. Vis tik tokius kaltinamojo ir civilinio atsakovo teiginius teismas atmeta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad V. G. neneigė gavęs E. N. per L. G. perduotus 19 000 Eur, taip pat neneigė gavęs kažkokią sumą ir per S. A., tačiau iš esmės nuosekliai teigė, kad šie pinigai buvo perduoti ne įmonei RAB „I“ už kaltinime nurodytus automobilius, o jam asmeniškai už kitas E. N. skolas, nes viso tiek per įmonę, tiek asmeniškai jis E. N. buvo perdavęs daugiau nei 220 000 Eur. V. G. taip pat parodė, kad E. N. jam buvo skolingas ir už daugiau transporto priemonių, tarp jų už du automobilius „BMW“, taip pat ir už tralą, dalį pinigų E. N. išties grąžino, tačiau liko negrąžinęs apie 130 000 Eur, tarp jų ir už kaltinime nurodytus du automobilius. Suma, kurią jis grąžino, turbūt buvo už pirmąjį „BMW“, tačiau tiksliai dabar neatsimena. Liudytojai L. G. ir S. A. negalėjo nurodyti, už ką jie perduoda V. G. pinigus. Jokiais dokumentais pinigų perdavimas ir jų perdavimo tikslas neužfiksuotas. Pats E. N. dėl pinigų grąžinimo proceso metu nebuvo visiškai nuoseklus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nenurodė, kad būtų tokias sumas grąžinęs. Tuo tarpu apklausiamas teisme, iš pradžių teigė per L. G. grąžinęs tik 19 000 Eur, todėl pripažįsta civilinį ieškinį tik dėl 20 865 Eur dalies. Vėliau kito posėdžio metu jau nurodė, kad per S. A. grąžino likusią pinigų sumą. Vis tik nurodė, kad neatsimena, kada atidavė per S. A. pinigus, gal 2021 metais. Taigi, E. N. nurodė painias tariamo pinigų grąžinimo aplinkybes, jokio rašytinio savo teiginių pagrindimo nepateikė, atitinkamai teismas, spręsdamas RAB „I“ civilinio ieškinio klausimą, pažymi, kad įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis jo nurodomas pinigų sumas perdavė už konkrečius kaltinime nurodytus automobilius, byloje nėra. Pažymėtina, kad V. G. parodė, kad tai buvo įmonės automobiliai, todėl E. N. pinigus už juos turėjo pervesti įmonei, tačiau to nepadarė. Pats E. N. taip pat apklausiamas teisme parodė, kad ne kartą yra pirkęs ir pardavęs įmonei RAB „I“ priklausančias transporto priemones, pvz. 7 klasės „BMW“, o pinigus jis grąžinęs į kasą. Taigi, teismas sprendžia, kad E. N. aiškiai žinojo, jog tikrasis automobilių savininkas yra RAB „I“, žinojo įmonės sąskaitą, todėl nėra nei logiškas, nei įtikinamas E. N. elgesys, kai jis, vykstant konfliktinei situacijai ir žinant jam reiškiamas pretenzijas dėl kaltinime nurodytų dviejų automobilių, pinigus už ginčo automobilius perdavė neužsitikrindamas tokio perdavimo ir jo tikslo užfiksavimo, juo labiau, kad jam buvo žinomi juridinio asmens rekvizitai, tarp jų ir sąskaita. Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta sprendžiant civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą nėra tapati asmens kaltės įrodinėjimui. Pagal BPK 7 straipsnį, bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, o atsižvelgiant į BPK 113 straipsnio nuostatas apie ieškinio įrodinėjimą, darytina išvada, kad ne tik civiliniame, bet ir baudžiamajame procese šalys (ieškovas ir atsakovas) turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, t. y. sprendžiant civilinį ieškinį būtina remtis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Nagrinėjamu atveju pirmiau aptarti RAB „I“ ieškinio reikalavimai pagrįsti pridedamais rašytiniais įrodymais bei juos patvirtinančiais liudytojo V. G. parodymais, tuo tarpu kaltinamojo ir civilinio atsakovo E. N. atsikirtimai į ieškinio reikalavimus nurodant, kad jis neva grąžino pinigus už automobilius, rašytiniais įrodymais nepagrįsti, jie iš esmės grindžiami tik visiškai neinformatyviais ir daugiau abstrakčiais liudytojų L. G. ir S. A. parodymais, todėl atmestini.

70. Vis dėlto, teismas pažymi, kad iš SEB banko tarptautinio mokėjimo nurodymo Nr. VM553 patvirtinimo matyti, kad kaltinamojo E. N. gynėjas advokatas S. Mikliušas 2023 m. balandžio 19 d. bankiniu pavedimu pervedė 3 000 Eur į LTD „I“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad tai žalos atlyginimas baudžiamojoje byloje Nr. 1-114-957/2023 (5 t., b. l. 158). Apklausiamas teisme V. G. parodė, kad įmonės sąskaitoje išties buvo gauti 2 987 Eur, kuriuos pervedė E. N.. Iš paminėto mokėjimo nurodymo matyti, kad komisinis mokestis už mokėjimą yra 13 Eur, todėl realiai žalos padengimui panaudoti 2 987 Eur, atitinkamai šia suma mažintina RAB „I“ priteistina ieškinio suma ir iš E. N. įmonei RAB „I“ priteistini 36 878 Eur (39865 Eur – 2987 Eur = 35878 Eur).

71. Prašymas dėl 5 procentų procesinių palūkanų priteisimo tenkintinas visiškai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog teismai, priimdami nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, privalo priteisti ir procesines palūkanas, nustatytas CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Nors procesinės palūkanos nepriskiriamos atlygintinos žalos kategorijai, tačiau šio klausimo išsprendimas baudžiamojoje byloje atitinka civilinio ieškinio baudžiamajame procese instituto paskirtį kuo efektyviau įgyvendinti nukentėjusio asmens teisę gauti padarytos žalos atlyginimą. Priimdami apkaltinamąjį nuosprendį ir tenkindami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei priteisdami turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą, esant atitinkamam civilinio ieškovo reikalavimui, gali priteisti CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytas procesines palūkanas nuo momento, kuris negali būti ankstesnis nei teismo nuosprendžio įsiteisėjimo momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai, RAB „I“ naudai iš kaltinamojo E. N. priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 35 878 Eur turtinę žalą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško priteistos turtinės žalos atlyginimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi ir 307 straipsniu,

nusprendžia:

E. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 150 MGL (7500 Eur) dydžio baudą.

E. N. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje, ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu E. N. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį paskirta griežtesne 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme apimant pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtą baudos bausmę ir paskirti E. N. subendrintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, atidėti E. N. paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: tęsti darbą, o jo netekus – registruotis Užimtumo tarnyboje ir būti joje registruotam bausmės atlikimo laikotarpiu; neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; atlyginti dalį priteistos žalos, kas mėnesį sumokant ne mažiau kaip po 1000 Eur, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei 5000 Eur dydžio užstatą palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti ir užstatą grąžinti jį sumokėjusiam asmeniui.

Civilinio ieškovo RAB „I“ ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš E. N. šio civilinio ieškovo naudai 35 878 Eur (trisdešimt penkis tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus) padarytai turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško priteistos turtinės žalos atlyginimo dienos.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.