Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo (Mažeikių rūmų) 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 1 dalį 100 MGL - 3766,00 Eur (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Atsiliepimo į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą byloje nebuvo gauta.

Nuteistojo S. R. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

5. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo S. R. gynėjo advokato D. Žiedo apeliacinio skundo argumentais, ir siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę ir atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. spalio 19 d. nuosprendyje padarytos išvados dėl S. R. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 231 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos.

7. Pažymėtina, kad 2019 m. kovo 21 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi papildomai atnaujintas įrodymų tyrimas, kadangi baudžiamojoje byloje buvo atspausdinti ne visi antstolės siųsti patvarkymai, patvarkymų išsiuntimą ir įteikimą patvirtinantys dokumentai. (4 t.)

8. Atlikus papildomą įrodymų tyrimą buvo apklausta liudytoja J. T. ir iš antstolės E. M. buvo pareikalauta pateikti trūkstamus patvarkymus, jų kopijas, patvarkymų įteikimą patvirtinančius dokumentus (4 t., b. l. 128-175, 178-179), kurie teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teismo buvo ištirti ir įvertinti.

9. Liudytoja J. T. apklausta teismo posėdyje parodė, kad ji dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), verslo vertintoja. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skirta akcijų įvertinimo ekspertizė. Nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pateiktas jos ruoštas standartinis klausimynas dėl kiekvieno vertinimo, kuris yra pateikiamas visiems klientams. Įmonės buvo prašoma pateikti bendrą informaciją, su kuria privalu susipažinti kiekvienu atveju, t. y., įmonės registravimo pažymėjimą, įstatus; finansinės ataskaitos – jos yra vienas iš vertinimo pagrindų, jos turi būti kelių laikotarpių, kad būtų galima suprasti istorines tendencijas ir būsimą perspektyvą. Taip pat buvo prašomos tarpinės finansinės ataskaitas 2015-06-30, t. y. vertinimo datos, nes Turto vertinimo priežiūros tarnybos buvo nustatyta, kad, vertinant verslą, dokumentai turi būti tos dienos, kai yra nustatoma vertė. Be to, buvo prašoma pateikti tų finansinių ataskaitų „detalizaciją“, bendrovės veiklos aprašymą, veiklos detalių biudžetų ir veiklos planų, teisių ir įsipareigojimų, kurių nesimato balanse. Veiklos detalūs biudžetai ir veiklos planai prašomi pagal Turto ir verslo vertinimo metodikos nuostatas, teisės ir įsipareigojimai, kurių nematyti balanse, irgi numatyti Turto ir verslo vertinimo metodikoje, nes jie turi įvertinti nebalansinius įsipareigojimus ir nebalansinį turtą. Ekspertizė, turto vertinimas atliekamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, kuris pagrindinis teisinis dokumentas, atliekant turto ir verslo vertinimą Lietuvoje. Be to, vadovaujasi 2012-04-27 Lietuvos Respublikos Finansų ministro įsakymu Nr. 1K-159 „Dėl Turto ir verslo vertinimo metodikos patvirtinimo“. Juo buvo patvirtinta metodika, kaip Lietuvoje turi būti atliekamas turto ir verslo vertinimas. Taip pat galioja tarptautiniai bei Europos vertinimo standartai. Bendrovei buvo pateiktas klausimynas – lentelės, kad matytųsi, kokia ir kaip turėtų būti pateikta informacija. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė tik dalį dokumentų: 2014 m. finansinės ataskaitas su aiškinamuoju raštu, 2015 m. gruodžio 31 d. balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą ir nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą, nors prašyta buvo pateikti ataskaitas birželio 30 dienos, 2014 m. balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitą, registravimo pažymėjimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatus. Visų kitų duomenų nebuvo pateikta. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų dokumentų nepakanka verslo vertei nustatyti. Pavyzdžiui, pateiktas 2015-12-31 balansas, nors jie prašė birželio 30 d. Data buvo paskirta antstolės pagal vykdomuosius dokumentus. Jeigu jie nustato vertinimo datą birželio 30 d., jie negali naudoti gruodžio 31 d. finansinių ataskaitų, nes turi naudoti duomenis iki vertinimo datos, o ne po jos. Nurodo, kad su įmonės finansininke nevyko joks bendravimas. Bendravimas vyko per trečią asmenį – antstolę. Jeigu žmonės, kurie turi pateikti informaciją, kreipiasi tiesiai į ją, ji viską detaliai paaiškina ir pasako, ko reikia, ko nereikia ir kaip greičiau surinkti duomenis. Kadangi jie išsiuntę lentelę negavo prašomų dokumentų, vertinimo nepradėjo. Patvirtina, kad iš jiems pateiktų dokumentų jų neužteko ekspertizei atlikti. Papildomai jiems reikėtų detalizuoti balanso straipsnius, pelno (nuostolių) ataskaitos straipsnius, reikėtų pateikti daugiau istorinių finansinių ataskaitų, kad būtų galima suprasti veiklos pobūdį. Minėti dokumentai buvo nurodyti jų siųstame sąraše ir jų buvo prašoma, bet buvo pateikta tik dalis dokumentų: pagal sąrašo 1 punktą – bendra informacija ir 2 punktą – finansinės ataskaitos, bet ir tai neišsamiai, nes tarpinė finansinė ataskaita nebuvo pateikta. Prašoma „detalizacija“ taip pat nebuvo pateikta. Pažymi, kad iš viešų duomenų galima gauti tik tai, ką klientas ir pateikė – finansines ataskaitas, kurias jis pateikia VĮ „(duomenys neskelbtini)“. Kiti detalieji duomenys nėra vieši, jie yra kliento apskaitoje ir jie (vertintojai) prie jų negali „prieiti“. Negavus kitų dokumentų, negalima atlikti ekspertizės. Patikimai nustatyti verslo vertę iš tiek dokumentų – neįmanoma (2019 m. sausio 23 d. Šiaulių apygardos teismo posėdžio protokolas, 4 t., b. l. 181-184).

10. Be to, 2018 m. gruodžio 20 d. Šiaulių apygardos teismo posėdyje buvo nuspręsta išreikalauti iš antstolės E. M. trūkstamus patvarkymus, duomenis apie jų įteikimą adresatams (2018 m. gruodžio 20 d. Šiaulių apygardos teismo posėdžio protokolas, 4 t., b. l. 127).

11. 2018 m. gruodžio 20 d. Šiaulių apygardos teismas elektroniniu paštu kreipėsi į antstolę E. M., prašydamas pateikti teismui trūkstamus patvarkymus: 2016 m. balandžio 13 d. patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. lapkričio 16 d. patvarkymus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir duomenis apie jų įteikimą adresatams (kopijas) (4 t., b. l. 128-130).

13. Baudžiamojoje byloje antstolės padėjėjos pateikti patvarkymai atitinka S. R. nuosprendžio aprašomosios dalies 3) ir 6) punktus (2 t., b. l. 141-142).

Dėl S. R. nuteisimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

14. Apeliaciniame nuteistojo gynėjo skunde neigiama S. R. kaltė dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, padarymo, iš esmės ginčijant surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms. Tačiau su apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

15. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinant ne atskirus duomenis, o jų visumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė.

16. Atsižvelgiant į paminėtus įstatymo reikalavimus, darytina išvada, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, S. R. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką bei šios veikos kvalifikavimo pagal BK 231 straipsnio 1 dalį yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama S. R. kaltė dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir tinkamai realizavo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

17. Pažymėtina ir tai, kad nors byloje ir nesant pateiktų, bet kaltinime minimų patvarkymų (jų dalies), jų įteikimo S. R. patvirtinančių duomenų, jų nebuvimas, kurie apeliacinės instancijos teismo buvo išreikalauti ir papildomai ištirti, nesutrukdė pirmos instancijos teismui priimti teisingą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį S. R. atžvilgiu, tinkamai kvalifikuojant nusikalstamą veiką.

18. BK 231 straipsnyje (1 ir 2 dalyse) numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektas yra teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių normali veikla, atliekant bylų tyrimą ar nagrinėjimą ar vykdant teismų sprendimus. Veika pasireiškia bet kokios formos trukdymu teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, antstolių profesinei veiklai. Įstatymas nepateikia trukdymo būdų sąrašo, tačiau trukdymas gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos pradžios, neatsižvelgiant į tai, ar pareigūnų veikla buvo tik trikdoma ar realiai sutrikdyta. Šiai nusikalstamai veikai yra būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad trukdo pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės ar tarptautinės teisminės institucijos bylos tyrimu, nagrinėjimu ar vykdymu susijusias pareigas, ir nori taip veikti. (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-648/2016)

19. Atkreiptinas dėmesys, kad praktikoje akcentuojama, jog trukdymas nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų. Vertinant objektyviuosius veikos požymius reikšminga tai, kokie veiksmai buvo atlikti, kiek jie tęsėsi ir kaip pasireiškė. (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-697/2015, 2K-80-976/2017)

20. Teismų praktikoje kaltininko veiksmuose konstatuojami veikos, numatytos BK 231 straipsnio 1 dalyje, subjektyvieji požymiai, kai objektyvieji veikos požymiai rodo, jog tai buvo ne trumpalaikis, pavienis poelgis, trukdantis procesinio veiksmo eigai, o ilgai trunkantis, pasireiškęs įvairiomis formomis, sąmoningas trukdymas pareigūnui atlikti pareigas, todėl tai pagrįstai pripažinta pavojinga veika, atitinkančia visus BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-976/2017)

21. Teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą. Būtina atsižvelgi ir į tai, kokie subjektai atlieka trukdymo veiksmus: ar tai yra asmenys, kurių interesai yra tiesiogiai susiję su vykdomo sprendimo turiniu, ar tai yra kiti asmenys, į kurių interesus vykdomas teismo sprendimas tiesiogiai nėra nukreiptas. Tik visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes, įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pavojingumą, taip pat tyčinę kaltę, kuriai nustatyti būtina, kad kaltas asmuo suprastų, jog trukdo antstoliui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir norėtų taip veikti. Antstolio veiksmų teisėtumas ir jo pasirinktas teismo sprendimo vykdymo būdo adekvatumas situacijai taip pat yra svarbios aplinkybės vertinant jo veiklai trukdžiusio asmens veiksmų pavojingumą ir jo kaltės klausimą. (Kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2009, 2K-80-976/2017,Nr. 2K-215-719/2018)

22. Trukdymą, kaip nusikalstamą veiką, gali sudaryti tiek aktyvūs, tiek pasyvūs veiksmai. (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-188/2007), trukdymas gali reikštis kaip reikalavimas, prašymas, patarimas, nurodymas ir pan., o kaltininkas gali veikti bet kokiais motyvais ir tikslais. (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-630/2007) Teismų praktikoje taip pat atkreiptas dėmesys, kad, nepaisant gana plataus ,,trukdymo“ veikos suvokimo, trukdymas, kaip teisinis požymis, nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatomas ir pripažįstamas automatiškai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-976/2017)

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje yra surinkta patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti išvadą, jog S. R. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y. trukdė antstolei vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2013-09-13 priimtus sprendimus, pagal kuriuos 2013-10-01 išduotas vykdomasis raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo remiantis užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. pagal antstolės siųstus S. R. patvarkymus, nebuvo pateikti turto vertintojui prašomi ir jo sąraše nurodyti dokumentai (pateikta tik maža dalis dokumentų). Be to, S. R. antstolės siųstų patvarkymų neatsiimdavo nei pašte, nei juos siunčiant į namus ar įmones, kuriose jis dirba direktoriumi. Pats S. R. buvo gavęs 1 patvarkymą, o likusius patvarkymus jis atsiėmė tik antstolei pateikus pareiškimą dėl gailimai padarytos S. R. nusikalstamos veikos, t. y. 2017 m. sausio 10 d. pačiam atvykus pas antstolę. Taip ilgą laiką aiškiai apsunkindamas antstolės darbą vykdant išieškojimą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, kas įrodo, kad S. R. veikoje yra sistemiškumas. Nors nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu prašoma nuteistąjį išteisinti, tačiau tai, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 231 straipsnio 1 dalyje, patvirtina: 2016-12-30 gautas antstolės E. M. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir baudžiamosios bylos iškėlimo (1 t., b. l. 15-17), S. R. parodymai ikiteisminiame tyrime (2 t., b. l. 124, 128-129), liudytojų I. Č., E. M., S. V., R. V. parodymai pirmosios instancijos teisme, šių liudytojų parodymus patvirtinantys liudytojos J. T. parodymai apeliacinės instancijos teisme, bylos medžiagoje pridėti ir S. R. antstolės siųsti patvarkymai, jų įteikimo duomenys, UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašomų dokumentų sąrašas ir pridėtos lentelės, įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės R. V. bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo S. V. elektroninis susirašinėjimas ir kiti nurodyti duomenys. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo S. R. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

24. Kaip matyti iš bylos medžiagos, S. R. civilinio proceso tvarka paskirtos baudos dėl nevykdomų reikalavimų pateikti dokumentus bei kitus būtinus daiktus, susijusius su areštuotu turtu ir duomenis apie akcijas, turto vertintojo prašomus dokumentus ekspertizei atlikti, numatytu 2015 m. rugpjūčio 28 d. antstolės E. M. padėjėjo V. S. patikslintu patvarkymu dėl ekspertizės skyrimo turto vidutinei rinkos vertei nustatyti Nr. (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 79-80). 2015 m. gruodžio 14 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi S. R. paskirta 88 eurų dydžio baudą (1 t., b. l. 45). 2016 m. rugsėjo 9 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi S. R. paskirta 2500 eurų dydžio bauda (1 t., b. l. 48). 2016 m. lapkričio 28 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi 2016 m. rugsėjo 9 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartis palikta nepakeista. (1 t., b. l. 49-51) Nors S. R. buvo paskirtos dvi baudos dėl nevykdomų reikalavimų, tačiau turto vertintojui UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašomų dokumentų sąraše nurodyti dokumentai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo pateikti ir vėliau ( 3 t., b. l. 116, 126), o akcijų įvertinimo ekspertizė dar iki šiol nėra atlikta.

25. Turto vertintojų veiklą reglamentuoja 1999 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas Nr. VIII-1202, 2012 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos Finansų ministro įsakymas dėl turto ir verslo vertinimo metodikos patvirtinimo Nr. 1K-159 (redakcija nuo 2013 m. birželio 7 d.) ir kiti teisės aktai: (duomenys neskelbtini). Kaip matyti, minėtuose įstatyme ir vertinimo metodikoje nėra aiškiai ir konkrečiai pasakyta kokius dokumentus būtina vertinamai įmonei pateikti turto vertintojui. Pagal metodiką sudaryti turto vertintojo klausymai (klausimynas) gali padėti turto vertintojui tiksliai ir kiek įmanoma teisingiau nustatyti vertinamo turto (šiuo atveju akcijų) vertę konkrečiu laikotarpiu.

26. Nors nuteistojo S. R. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad iš įmonės pateiktų dokumentų ir viešai prieinamų dokumentų VĮ „(duomenys neskelbtini)“ galima tinkamai įvertinti 1500 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, nustatant įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų vertę, tačiau tokius teiginius byloje akivaizdžiai paneigia liudytojo S. V. ir ekspertės, turto vertintojos J. T. parodymai, jų pateiktas klausimynas ir sąrašas dokumentų, kurie turėjo būti pateikti turto vertintojui (3 t., b. l. 93-115, 129-146, 172-189), bei pačios įmonės turto vertintojui pateikti dokumentai (3 t., b. l. 147-171, 190-200). Kaip apylinkės teisme paaiškino S. V., o apeliacinėje instancijoje ir J. T., UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti ne visi dokumentai, kurių buvo prašoma, iš jų negalima spręsti ir vertinti įmonės akcijų vertės ir atlikti vertinamąją ekspertizę. Viešuose registruose (pvz. VĮ „(duomenys neskelbtini)“) esantys duomenys turto vertinimui yra nepakankami, nes nėra detalizuotos vertės ir kt. klausimai, todėl, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, nuteistojo gynėjo skundo teiginys dėl pateiktų dokumentų pakankamumo akcijų įvertinimo ekspertizei atlikti yra atmestini kaip nepagrįsti.

27. Be to, CPK 644 straipsnio 1 ir 4 punktai imperatyviai apibrėžia skolininko pareigas: nekliudyti antstoliui atlikti vykdymo veiksmus; aktyviai domėtis vykdymo eiga. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė tik tam tikrus dokumentus turto vertintojui UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau visi turto vertintojo prašomi dokumentai pagal byloje esantį dokumentų sąrašą ir pridėtas lenteles turto vertintojui nebuvo pateikti. Akivaizdu, kad antstolio patvarkymu paskirta akcijų vertės nustatymo ekspertizė nebuvo atlikta dėl skolininko S. R., kaip akcininko ir įmonės vadovo, atsakingo už dokumentų pateikimą veiksmų, net ir įpareigojant dokumentus pateikti buhalterę, jis privalėjo kontroliuoti pateikiamus dokumentus ir užtikrinti, kad turto vertintojui būtų pateikti visi prašomi dokumentai, o ne tik jų dalis.

28. Trukdymas S. R. nusikalstamoje veikoje pasireiškė ilgą laiko tarpą ir sistemiškai ne tik antstolės patvarkymų dėl reikalavimo pateikti dokumentus akcijų vertinimo ekspertizei daryti, už kurių nevykdymą jam civilinio proceso tvarka teismas paskyrė baudas, tačiau ir kitų antstolės patvarkymų nevykdymu. Pažymėtina, kad vien pašto korespondencijos neatsiėmimas nėra nusikalstama veika BK 231 straipsnio prasme, tačiau, per siųstos pašto siuntos neatsiėmimą ir nenorą teikti turto vertintojui prašomus dokumentus pasireiškia S. R. veikos pavojingumas, kuris išnaudojus CPK teisines priemones – nubaudus du kartus S. R. piniginėmis baudomis, jis ir toliau nerodė noro bendradarbiauti, iš esmės pasunkino antstolės galimybę vykdyti išieškojimą iš skolininko turto civilinėmis priemonėmis (UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įvertinimo ekspertizė dar iki šiol nėra atlikta). Baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad S. R. veikė tiesiogine tyčia, nes, žinodamas apie vykdomą priverstinį skolos išieškojimą, jis suprato, kad savo veiksmais trukdo antstolei vykdyti savo pareigas, ir norėjo taip elgtis. Esamų aplinkybių visuma patvirtina S. R. kaltę, todėl nuteistasis S. R., teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai nuteistas pagal BK 231 straipsnio 1 dalį.

Dėl Non bis in idem ir ultima ratio principų pažeidimo.

29. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem) įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu: Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje.

30. Kasacinė praktika dėl dvigubo nubaudimo draudimo principo formuojama remiantis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama pozicija šiuo klausimu. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje šį principą aiškina taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta. (pvz., Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje A. ir kiti prieš Azerbaidžaną, peticijų Nr. 3653/05, 14729/05, 20908/05, 26242/05, 36083/05 ir 16519/06)

31. Pažymėtina ir tai, kad nors non bis in idem principas riboja galimybes vykdyti alternatyvius ir kartotinus procesus tik dėl baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimų, tačiau administracinės teisės pažeidimai Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu pripažįstami „baudžiamaisiais“. Konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas) (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-788/2016)

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas non bis in idem principo aiškinimą, yra nurodęs, kad tokio principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių. (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-788/2015, 2K-7-29-942/2016)

33. Minėta kasacinio teismo praktika yra aktuali ne tik sprendžiant klausimą dėl administracinės ir baudžiamosios teisių taikymo bet ir sprendžiant klausimą dėl civilinės ir baudžiamosios teisės taikymo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-435-677/2016)

34. Pažymėtina, kad pagrindinė antstolio pareiga – savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau iš tikrųjų įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymo saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis). CPK 585 straipsnyje įtvirtintos antstolio reikalavimų privalomumą užtikrinančios normos: antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (1 dalis); asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti iki dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną (2 dalis); jeigu antstolio reikalavimo nevykdo ar kitaip antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus kliudo juridinis asmuo, šio straipsnio 2 dalyje numatytą baudą teismas gali skirti juridinio asmens vadovui arba kitam už sprendimo įvykdymą atsakingam asmeniui (3 dalis). (Kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45-469/2016)

35. BK 231 straipsnis ir CPK 585 straipsnio 2 dalis nustato skirtingas atsakomybės rūšis, kurios viena kitos nepaneigia ir nėra vienodos. BK 231 straipsnio paskirtis yra patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kuris trukdo vykdyti teismo sprendimą. CPK VI dalies nuostatos turi visai kitą paskirtį, t. y. užtikrinti, kad būtų įvykdytas teismo sprendimas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad tarp BK 231 straipsnio 1 dalies ir CPK 585 straipsnio 2 dalies jokios normų konkurencijos nėra. Šios įstatymų normos skirtingos tiek savo prigimtimi, tiek ir paskirtimi. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 16 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-630/2007)

36. Pagal bylos duomenis, S. R. yra paskirtos baudos už Vilniaus apygardos teismo 2013-09-13 priimtus sprendimus, pagal kuriuos 2013-10-01 išduotas vykdomasis raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo remiantis užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl reikalavimo pateikti dokumentus bei kitus būtinus daiktus, susijusius su areštuotu turtu ir duomenis apie akcijas, turto vertintojo prašomus dokumentus ekspertizei atlikti, numatytu 2015 m. rugpjūčio 28 d. antstolės E. M. padėjėjo V. S. patikslintu patvarkymu dėl ekspertizės skyrimo turto vidutinei rinkos vertei nustatyti Nr. (duomenys neskelbtini) (2015 m. gruodžio 14 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi S. R. paskirta 88 eurų dydžio baudą (1 t., b. l. 45). 2016 m. rugsėjo 9 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nutartimi S. R. paskirta 2500 eurų dydžio bauda (1 t., b. l. 48).

37. Teismų praktikoje pripažįstama, kad civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymas už tas pačias veikas paprastai nesukelia principo, pagal kurį negalima už tą pačią veiką bausti du kartus, pažeidimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-976/2017 ir kt.)

38. Be to, vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad teismai pažeidė ultima ratio principo nuostatas. Apeliantas nurodo, kad iš kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos matyti, jog nevykdytų teismų sprendimų nurodymai galėjo būti priverstinai įgyvendinti civilinio proceso priemonėmis, todėl baudžiamosios atsakomybės taikymas nebuvo reikalingas. Šie skundo argumentai taip pat atmetami.

39. Išties Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-262/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje iš žemesnės instancijos teismo nuosprendyje nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad sprendimas patraukti S. R. baudžiamojon atsakomybėn buvo priimtas nustačius, jog šis asmuo vykdymo metu pakankamai ilgą laiką ignoruoja civilinio proceso numatytas priemones, antstolio priimtus patvarkymus, neatsiima jų iš pašto, nevyksta pas antstolį, neteikia turto vertintojo prašomų dokumentų. Nustatyti S. R. veiksmai, paneigia jo gynėjo argumentus dėl civilinių teisinių priemonių byloje būtino taikymo ir patvirtina, kad antstolio veiksmai bandant užtikrinti patvarkymus, vykdant išieškojimą ir tinkamą sprendimų įvykdymą buvo aktyvūs, taip pat patvirtina faktą, kad civilinėmis teisinėmis priemonėmis nepavyko įgyvendinti teismo sprendimo (antstolio patvarkymų teikti informaciją, dėl ko S. R. buvo skirtos piniginės baudos civilinio proceso tvarka), taigi ultima ratio principas ir su juo susijęs proporcingumo principas šioje byloje nebuvo pažeisti. Tokios pačios nuomonės kasacinis teismas laikosi ir 2016 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-466-489/2016.

40. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nuteistojo gynėjo skundo argumentai dėl civilinės atsakomybės netaikymo ir S. R. dvigubo nubaudimo bei ultima ratio principų pažeidimo, šiuo atveju, yra nepagrįsti. Konstatuotina, kad S. R. teismų sprendimais jau buvo baustas civilinio proceso tvarka ir jo atžvilgiu jau buvo išnaudotos visos civilinės teisės priemonės raginant S. R. geranoriškai vykdyti antstolio jam siunčiamus patvarkymus, pateikti informaciją, susijusią su jo turtu (akcijomis) turto vertintojui, kurių net ir nubaustas teismų baudomis jis toliau sistemingai nevykdė, todėl teisės principas non bis in idem nėra pažeistas. Be to, nevykdant po nubaudimo baudomis civilinio proceso tvarka antstolio patvarkymų, kaip kraštutinė priemonė (Ultima ratio) išnaudojus kitas teisines priemones pagrįstai S. R. atžvilgiu buvo pasitelkta baudžiamoji atsakomybė.

Dėl teisės į gynybą pažeidimo.

41. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nesant kaltinamajame akte nurodytų 3) ir 6) punktuose pateikto kaltinimo (t. y. bylos medžiagoje nėra pridėti kaltinimo punktuose minimi antstolio patvarkymai) suvaržė jo ginamojo teisę gintis į baudžiamojoje byloje pareikštą kaltinimą.

42. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392/2014, 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K-264-689/2018 ir kt.)

43. Apeliacinės instancijos teismas dalinai pritaria nuteistojo gynėjo argumentams, kad bylą nagrinėjant apylinkės teisme minėti patvarkymai teismui nebuvo pateikti. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad gynėjo skunde minimi patvarkymai, numatyti nuosprendžio aprašomosios dalies 3) ir 6) punktuose bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nebuvo pateikti. Pats apylinkės teismas nesiėmė aktyvių veiksmų kreiptis į antstolį ar įpareigoti prokurorą pateikti byloje trūkstamą medžiagą, sprendžiant minėtuose kaltinimo punktuose numatyto kaltinimo pagrįstumą.

44. Apeliacinės instancijos teismas, pastebėjęs šiuos trūkumus, atliko papildomą įrodymų tyrimą bei išreikalavo iš antstolio trūkstamus nuosprendžio aprašomosios dalies 3) ir 6) punktuose minimus patvarkymus. Su teismo gauta iš antstolio medžiaga (jo pridėtais trūkstamais patvarkymais, duomenimis apie jų įteikimą) nuteistojo gynėjas ir pats S. R. galėjo susipažinti teismo posėdžio metu. Nuteistojo gynėjas ir pats S. R., kolegijos vertinimu, turėjo užtektinai ir pakankamai laiko susipažinti su S. R. inkriminuojama nusikalstama veika, nuosprendžio aprašomojoje dalyje minimais patvarkymais bei kita svarbia gynybai pasiruošti medžiaga.

45. Teisėjų kolegija, sprendžia, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas, šiuo atveju, yra pakankamai konkretus, nuteistojo nusikalstama veika kaltinamajame akte aprašyta išsamiai ir pakankamai aiškiai, laikantis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Antai kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, būdas, konkretūs nuteistojo veiksmai (neveikimas), nusikalstamos veikos aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nenustačius kaltinamojo akto trūkumų, nėra pagrindo daryti išvadą apie BPK 10 straipsnio, 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus.

46. Pažymėtina, kad iš pateikto 2016 m. balandžio 12 d. antstolės E. M. padėjėjos I. Č. patvarkymo E. R. dėl ekspertizės skyrimo turto vidutinei rinkos vertei nustatyti Nr. (duomenys neskelbtini) (nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas 3 numeriu) turinio bei adresato matyti, kad patvarkymas Nr. (duomenys neskelbtini) yra adresuotas konkrečiai E. R., ne S. R.. Minėtas patvarkymas 2016 m. balandžio 14 d. buvo įteiktas E. R. vyrui S. R.. (4 t., b. l. 136-137) Todėl įvertinus šias aplinkybes, S. R. inkriminuota veika pagal šį patvarkymą yra negalima bei neatitinka bylos faktinių aplinkybių, todėl nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

47. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkiną iš dalies ir keičia 2018 m. spalio 19 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų nuosprendį: iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl trukdymo antstolio veiklai pašalinant 3) punktą, kad 2016-04-13 gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu (duomenys neskelbtini), buvo išsiųstas patvarkymas pateikti informaciją apie turimą turtą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau S. R. reikalaujamos informacijos nepateikė, kaip neatitinkantį bylos faktinių aplinkybių. Pažymi, kad išteisinti S. R., pagal BK 231 straipsnio 1 dalį ir apeliacinio skundo argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. R. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

2018 m. spalio 19 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl trukdymo antstolio veiklai pašalinant 3) punktą, kad 2016-04-13 gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu (duomenys neskelbtini), buvo išsiųstas patvarkymas pateikti informaciją apie turimą turtą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau S. R. reikalaujamos informacijos nepateikė, kaip neatitinkantį bylos faktinių aplinkybių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.