Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Artūro Driuko ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saulės malūnai“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tamtamas“, ieškinį atsakovei J. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, rašytinių paaiškinimų priėmimo

15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad apeliaciniai skundai yra nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, įstatyme yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė yra ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013, 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

18. CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos šalys turi teisę duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais. Šią teisę šalys gali realizuoti ir tuo metu, kai byla yra nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. Vis dėlto pateikdami papildomus rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme asmenys nebegali juose reikšti naujų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų ar pildyti apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Kaip jau minėta, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, be absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo, sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Šie apeliacinio skundo elementai turi būti suformuluoti pačiame apeliaciniame skunde (CPK 306 straipsnis), kuris paduodamas per įstatyme nustatytą 30 dienų terminą nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 307 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė iš dalies išplėtė ir papildė savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Pavyzdžiui, rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė nurodė, kad net ir pripažinus ją faktine ieškovės vadove, jai nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo iki jos oficialaus paskyrimo į pareigas, nes pagal ĮBĮ tokią pareigą turi tik formaliai paskirtas bendrovės vadovas. Apeliaciniame skunde ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jos vadovavimo ieškovei laikotarpio atsakovė rėmėsi kitokiais argumentais (žr. plačiau šios nutarties 11.1–11.2 papunkčius), taigi, teikdama rašytinius paaiškinimus atsakovė papildo savo apeliacinį skundą šiuo nauju, anksčiau nenurodytu argumentu. Dėl nurodytų motyvų šį atsakovės pateiktą procesinį dokumentą atsisakytina priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsisakius priimti atsakovės rašytinius paaiškinimus atsakovės teisė būti išklausytai nebus pažeista. Šioje nutartyje jau buvo minėta, kad atsakovei buvo sudarytos galimybės išsamiai išdėstyti savo poziciją dėl visų byloje kilusių klausimų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir teikiant apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Dėl atsakovės, kaip juridinio asmens vadovės, atsakomybės už pareigos inicijuoti ieškovei bankroto bylą pažeidimo atsiradimo momento

20. CK 2.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie yra sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nestatyta kitokia organų struktūra (CK 2.82 straipsnio 2 dalis). Nuo paskyrimo į pareigas momento juridinio asmens valdymo organai įgyja įstatymuose nustatytus įgaliojimus ir pareigas, o jas pažeidę turi atsakyti už juridiniam asmeniui kilusią žalą.

21. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) (2016 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XII-2444 redakcija, 2017 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. XIII-465 redakcija) 37 straipsnio 8 dalyje reglamentuota, kad vienasmenis bendrovės valdymo organas – bendrovės vadovas – organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei (ABĮ 37 straipsnio 10 dalis). Bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, informacijos pateikimą akcininkams, kitų šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą ir kt. (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 9 ir 16 punktai). Juridinio asmens vadovas taip pat turi vykdyti CK 2.87 straipsnyje išdėstytas fiduciarines pareigas – jis turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu, būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti interesų konfliktų ir kt. Juridinio asmens vienasmenio valdymo organo pareigos, kompetencija ir atsakomybė yra reglamentuotos ne tik ABĮ ir CK, tačiau ir kituose teisės aktuose, be kita ko, jos yra detalizuojamos ĮBĮ, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme.

22. Viena iš specialiųjų juridinio asmens vadovo pareigų – tai ĮBĮ nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo. ĮBĮ (2015 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XII-1962 redakcija, 2016 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XII-2463 redakcija) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad įmonės vadovas turi teisę, o įstatyme nustatytais atvejais – ir pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ši nuostata detalizuojama ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje reglamentuota, kad tuo atveju, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje reglamentuoti minėtos pareigos nesilaikymo padariniai – pagal aptariamą nuostatą, įmonės vadovas ar kiti kompetentingi asmenys privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad jie, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.

23. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kadangi administracijos vadovas geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, jis privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

25. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovės direktoriaus pareigas iki 2017 m. vasario 1 d. ėjo M. K.. 2017 m. vasario 1 d. jis savo noru atsistatydino iš minėtų pareigų. Šias aplinkybes patvirtina tiek byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kaip antai ieškovės vienintelio akcininko 2017 m. liepos 30 d. sprendimas (2 t., b. l. 103) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sudarytas apdraustųjų, kurių socialinis draudimas baigėsi per nurodytą laikotarpį, sąrašas (1 t., b. l. 157), tiek ir šalių paaiškinimai, pavyzdžiui, M. K. atsiliepime į ieškinį išdėstytos aplinkybės, kad jis ėjo ieškovės direktoriaus pareigas nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2017 m. vasario 1 d. ir kad jam nėra žinomos su ieškovės veikla susijusios aplinkybės, atsiradusios po jo santykių su bendrove pasibaigimo 2017 m. vasario 1 d. (žr. M. K. atsiliepimo į ieškinį 2.1 papunktį, 10 punktą).

26. Iš pirmiau minėto ieškovės vienintelio akcininko 2017 m. liepos 30 d. sprendimo matyti, kad atsakovė buvo paskirta eiti ieškovės direktorės pareigas nuo 2017 m. liepos 31 d. Duomenys apie atsakovės paskyrimą į šias pareigas buvo išviešinti Juridinių asmenų registre 2017 m. rugpjūčio 16 d. (1 t., b. l. 167–170). Ieškovės direktorės pareigas atsakovė ėjo iki 2017 m. gruodžio 6 d., kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Taigi, laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 31 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. atsakovė oficialiai buvo paskirta ieškovės vadove ir buvo įgijusi visas juridinio asmens vadovo teises ir pareigas, įskaitant ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei tapus nemokia.

27. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra vienareikšmiškų įrodymų, pavyzdžiui, ieškovės akcininko sprendimo dėl vadovo skyrimo, pagrindžiančių, kas vadovavo ieškovei laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d., kai iš pareigų buvo atleistas M. K., iki 2017 m. liepos 31 d., kai į šias pareigas buvo paskirta atsakovė. Tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė ne kartą pripažino, kad atsistatydinus M. K. būtent ji faktiškai atliko ieškovės vadovės pareigas. Kaip pagrįstai pažymėjo teismas skundžiamame sprendime, atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad ieškovei 2017 m. vasario 1 d. nutraukus darbo santykius su M. K. ji buvo paskirta laikina ieškovės vadove (žr. atsakovės atsiliepimo į ieškinį 3 ir 6 puslapius). Dar kartą nurodytas aplinkybes atsakovė patvirtino ir teismo posėdyje – byloje kilus neaiškumų dėl to, kas tapo ieškovės vadovu po to, kai nutrūko M. K. įgaliojimai, atsakovė, atsakydama į ieškovės atstovo užduotus klausimus, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 1 d. ji buvo ieškovės vadovė (2019 m. vasario 26 d. teismo posėdžio garso įrašas: 11 min. 06 sek.–11 min. 22 sek.). Tokios aplinkybės leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovė faktiškai pradėjo vadovauti ieškovei anksčiau, nei ji buvo oficialiai paskirta eiti šias pareigas.

28. Be pačios atsakovės paaiškinimų, nurodytų atsiliepime į ieškinį ir išdėstytų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, aplinkybę, kad po M. K. atsistatydinimo atsakovė atliko ieškovės vadovės pareigas, pagrindžia ir kiti byloje esantys duomenys. Pavyzdžiui, byloje yra pateikti ieškovės 2017 m. gegužės 16 d. ir 2017 m. birželio 27 d. prašymai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl mokestinių prievolių išdėstymo (1 t., b. l. 37–38), kuriuos pasirašė atsakovė, nurodydama, kad ji yra laikinai pareigas einanti ieškovės vadovė. Šie įrodymai patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovė spręsdavo su ieškovės veikla susijusius klausimus ir atstovaudavo jai santykiuose su trečiaisiais asmenimis, taigi, veikė kaip jos vadovė. Aplinkybes dėl atsakovės vadovavimo ieškovei papildomai pagrindžia ir pirmiau minėtame M. K. atsiliepime į ieškinį nurodyti teiginiai, kad ieškovės veiklą po 2017 m. vasario 1 d. kontroliavo ne jis, bet atsakovė, kuri, kaip ieškovės finansininkė, ir anksčiau faktiškai disponavo visais su ieškovės veikla susijusiais dokumentais ir duomenimis ar aplinkybė, kurios atsakovė neneigė, kad ieškovės vienintelis akcininkas yra atsakovės tėvas (žr. M. K. atsiliepimo į ieškinį 11.9 papunktį). Byloje nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių, kad atleidus iš pareigų M. K., ieškovės veiklai vadovavo koks nors kitas asmuo, išskyrus atsakovę. Tokių duomenų byloje nepateikė ir pati atsakovė.

29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Tai reiškia, kad faktiniu juridinio asmens vadovu gali būti pripažintas ne tik oficialiai šias pareigas einantis asmuo, bet ir asmuo, kuris eidamas kitokias pareigas, iš tikrųjų atlieka vadovo kompetencijai priskirtas funkcijas ir vadovauja juridiniam asmeniui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, kad atleidus iš pareigų ankstesnį ieškovės vadovą, į šias pareigas nebuvo paskirtas joks kitas asmuo, o atsakovė pripažino faktiškai buvusi ieškovės vadove ginčui aktualiu laikotarpiu, pasirašinėjo jos vardu rengiamus dokumentus ir pan., leidžia daryti išvadą, kad atsakovė faktiškai pradėjo eiti ieškovės direktorės pareigas ne nuo 2017 m. liepos 31 d., kai ji buvo oficialiai paskirta į šias pareigas akcininko sprendimu, tačiau nuo 2017 m. vasario 2 d., po to, kai buvo atleistas iš pareigų ankstesnis ieškovės vadovas.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, vertina kaip pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendime padarytą išvadą, kad atsakovė ėjo ieškovės vadovės pareigas nuo 2017 m. vasario 2 d. iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo 2017 m. gruodžio 6 d. (pradžioje, nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. liepos 30 d. veikė kaip faktinė ieškovės vadovė, o vėliau, nuo 2017 m. liepos 31 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. – kaip jos de jure vadovė).

32. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad visą savo vadovavimo ieškovei laikotarpį, t. y. būdama tiek de facto, tiek ir de jure vadove, atsakovė turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, o jos neįvykdžiusi, privalo atlyginti ieškovei žalą, kurią sudaro per visą nurodytą laikotarpį susidarę ieškovės kreditorių reikalavimai.

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, yra išaiškinta, kad ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims – formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui (savininkams), tačiau negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui. Grįsdamas tokias išvadas, kasacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tik asmenims, turintiems formalų vadovo statusą, o teismas, spręsdamas tokio pareiškimo priėmimo klausimą ir vertindamas bankroto bylos iškėlimo būtinybę, turi įsitikinti realių vadovo įgaliojimų egzistavimu, t. y. kad pareiškimą pateikiantis asmuo iš tikrųjų yra įmonės vadovas. Įmonės de facto vadovo pateiktas tokio pobūdžio pareiškimas teisme nebūtų priimtas, todėl jam negali būti taikoma civilinė atsakomybė už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos de jure vadovo pareigos pažeidimą. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad įmonės vadovas ir (ar) savininkas (savininkai) negali perduoti kitiems asmenims ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos inicijuoti bankroto bylą, todėl dalies ar visų įmonės vadovo įgalinimų perdavimas įgaliojimo pagrindu kitiems įmonės darbuotojams nesukuria pastariesiems ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, ir atitinkamai jiems neatsiranda šio straipsnio 4 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė.

34. Vadovaudamasi aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovei, kaip faktinei ieškovės vadovei ar laikinai vadovo pareigas einančiam asmeniui, nekilo ĮBĮ 8 straipsnyje nustatyta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Dėl šios priežasties atsakovei negali kilti pareiga atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad ji neinicijavo ieškovei bankroto bylos laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 2 d., kai atsistatydinus M. K. ji pradėjo eiti ieškovės faktinės vadovės pareigas, iki 2017 m. liepos 30 d. Civilinė atsakomybė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu atsakovei gali kilti tik už neteisėtus veiksmus ar neveikimą, atsiradusius laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 31 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d., kai ji buvo ieškovės de jure vadovė. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs, kad atsakovė jau nuo 2017 m. vasario 1 d. turėjo pareigą inicijuoti ieškovei bankroto bylą ir turi atlyginti per visą jos vadovavimo ieškovei terminą kilusią žalą dėl šios pareigos nevykdymo, netinkamai nustatė laikotarpį, kai atsakovei kilo ši pareiga.

Dėl ieškovės nemokumo momento nustatymo

35. Nors juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, gali susidurti su įvairiais finansiniais sunkumais, dėl kurių jam gali būti apsunkinta galimybė vykdyti savo prievoles ir atsiskaityti su kreditoriais, juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra siejama ne su bet kokiais įmonės finansiniais sunkumais, bet su įmonės nemokumu, kuris yra suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir anksčiau, negu atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytus kriterijus, ir dėl to kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, tačiau vertinant šios teisinės pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje ĮBĮ normoje pateiktas nemokumo apibrėžimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018). Dėl šios priežasties sprendžiant tokio pobūdžio ginčą kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar atsakomybėn traukiamo asmens vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo nemoki ir kada ji pasiekė šią būseną.

36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Vien tai, kad įmonė vykdė ūkinę komercinę veiklą, nors ji ir buvo nuostolinga, negali pašalinti vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018).

37. Plėtodamas praktiką dėl juridinio asmens nemokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme nustatymo, kasacinis teismas 2019 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, išaiškino, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti.

38. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartimi atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi ši nutartis buvo palikta nepakeista. Spręsdami klausimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, teismai nustatė, kad ieškovė atitinka nemokios įmonės statusą – jos realaus turto vertė bankroto bylos iškėlimo metu sudarė ne daugiau nei 116 918 Eur, o pradelsti įsipareigojimai – mažiausiai 79 510 Eur. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas, spręsdami klausimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, nenustatė momento, kada ieškovė faktiškai tapo nemoki. Todėl aplinkybė, ar laikotarpiu, kai atsakovė buvo paskirta eiti ieškovės vadovės pareigas, ieškovė jau buvo nemoki, turi būti nustatyta nagrinėjamoje byloje.

39. Byloje pateiktame ieškovės 2017 m. rugpjūčio 31 d. balanse (1 t., b. l. 68–69) nurodyta, kad ieškovės nuosavas kapitalas ataskaitiniu laikotarpiu sudarė 195 340 Eur. Balanse nurodyta, kad ieškovės ilgalaikis turtas sudaro 142 102 Eur, trumpalaikis turtas – 53 238 Eur. Pagal balanse pateiktus duomenis, ieškovės ilgalaikį turtą sudaro nematerialusis turtas, kurio vertė 4 969 Eur, ir 137 133 Eur vertės materialusis turtas, kurį savo ruožtu sudaro pastatai ir statiniai, kurių vertė yra 67 222 Eur, transporto priemonės, kurių vertė 11 200 Eur, kita įranga ir įrankiai, kurių vertė 58 711 Eur. Vis dėlto, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovės balanse esantys duomenys apie ieškovės valdomą turtą neatspindėjo tikrosios ieškovės turtinės padėties ataskaitiniu laikotarpiu.

42. Byloje yra pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ataskaita apie ieškovės įsiskolinimus (1 t., b. l. 24) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinys dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo (1 t., b. l. 21–23), iš kurių matyti, kad 2017 m. liepos 31 d. ieškovės įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 23 212,40 Eur (ieškovė nebuvo sumokėjusi 23 023,42 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 185,98 Eur delspinigių). Iš pirmiau nurodytų dokumentų, taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ataskaitos pagal 2017 m. kovo 31 d. duomenis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos raštų, kuriais ieškovė buvo raginama sumokėti įsiskolinimus, pranešimo apie ketinimą inicijuoti ieškovei bankroto bylą, ieškovės prašymų išdėstyti mokėjimus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. birželio 7 d. sprendimo išieškoti skolą priverstinę tvarka, antstolės dokumentų (1 t., b. l. 25, 33–38, 54, 206, 311–313) matyti, kad ieškovė turėjo sunkumų atsiskaitydama su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetu jau 2017 m. sausio mėn., vėliau jos skolos didėjo, o jai taikytos poveikio priemonės nebuvo veiksmingos.

43. Iš VMI 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto ir jo priedo – prievolių ataskaitos (1 t., b. l. 202–203) matyti, kad ieškovės į valstybės biudžetą pradelsta sumokėti mokesčių ir susijusių įmokų suma minėto sprendimo priėmimo dieną sudarė 8 196,13 Eur (7 770,41 Eur mokestinė nepriemoka, 425,72 Eur delspinigių). Iš prievolių ataskaitoje esančio antstolės įrašo matyti, kad visa ši suma nebuvo išieškota iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo. 2017 m. gruodžio 29 d. rašte (1 t., b. l. 198–199), prašydama patvirtinti jos finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje, VMI nurodė, kad ieškovės įsiskolinimų suma sudaro 2 346,76 Eur ir kad šis įsiskolinimas atsirado nuo 2017 m. vasario 28 d. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovė 2017 m. liepos 31 d. turėjo pradelstų įsiskolinimų VMI.

44. Ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovė turėjo ir pradelstų įsipareigojimų savo darbuotojams. Tokias aplinkybes patvirtina byloje pateikti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) priimti sprendimai (1 t, b. l. 118–126, 128–150, 158–166, 171–193, 235–238, 319–320). Iš šių sprendimų turinio matyti, kad atsakovei tapus ieškovės vadove, ieškovė buvo pradelsusi sumokėti L. G. 291 Eur darbo užmokesčio už 2017 m. birželio mėn.; S. P. – 912,41 Eur už 2017 m. birželio mėn.; G. A. – 820,24 Eur už 2017 m. kovo–birželio mėn.; O. G. – 757,50 Eur už 2017 m. gegužės–birželio mėn.; V. V. – 819,23 Eur už 2017 m. balandžio–birželio mėn.; T. K. – 1 158,13 Eur už 2017 m. balandžio–birželio mėn.; K. B. – 187,92 Eur už 2017 m. birželio mėn.; E. Č. – 973,40 Eur už 2017 m. balandžio–birželio mėn.; G. P. – 605,91 Eur už 2017 m. balandžio–birželio mėn.; I. M. – 987,24 Eur už 2017 m. gegužės–birželio mėn.; I. P. – 792,93 Eur už 2017 m. balandžio–birželio mėn.; I. G. – 95,33 Eur už 2017 m. birželio mėn., G. A. – 92,80 Eur už 2017 m. birželio mėn.; T. B. – 582,32 Eur už 2017 m. gegužės–birželio mėn.; R. M. S. – 886,44 Eur už 2017 m. balandžio–birželio mėn. Taigi, ieškovė buvo pradelsusi sumokėti darbuotojams bent 9 962,80 Eur sumą (įskaitant daliai nurodytų darbuotojų priteistus privalomus mokėti mokesčius).

45. Iš minėtų Darbo ginčų komisijos sprendimų taip pat matyti, kad ieškovė nebuvo galutinai atsiskaičiusi su darbuotojais, su kuriais darbo sutartys buvo nutrauktos iki atsakovės paskyrimo į pareigas. Pavyzdžiui, 2017 m. liepos 3 d. nutraukusi darbo sutartį su A. S. ieškovė neišmokėjo jam darbo užmokesčio už 2017 m. gegužės–liepos mėn. ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurių suma sudarė 1 995,59 Eur. 2017 m. birželio 15 d. nutraukusi darbo sutartį su A. D., ieškovė neišmokėjo jai 2 434,43 Eur darbo užmokesčio už 2017 m. kovo–birželio mėn. ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. V. S., su kuriuo darbo sutartis buvo nutraukta 2017 m. sausio 3 d., atsakovė neišmokėjo 220,09 Eur darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už 2016 m. gruodžio–2017 m. sausio mėn. Nutraukusi darbo sutartį su A. Ž., atsakovė nesumokėjo jai 818,09 Eur darbo užmokesčio už 2017 m. kovo mėn. ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Bendra šiems darbuotojams pradelstų įsipareigojimų suma sudarė apie 5 468,20 Eur.

46. Pažymėtina, kad vėliau ieškovės įsipareigojimai jos darbuotojams tik didėjo. Iš Darbo ginčų komisijos sprendimų turinio matyti, kad ieškovė neatsiskaitė su kai kuriais savo darbuotojais ir už 2017 m. liepos–rugsėjo mėn., darbuotojams pareiškus reikalavimus atleisti juos iš darbo, ieškovei kilo pareiga mokėti jiems kompensacijas už nepanaudotas atostogas ir (ar) išeitines išmokas, taip pat jai papildomai kilo pareiga mokėti netesybas dėl to, kad ji laiku neatsiskaitė su darbuotojais nutraukusi su jais darbo sutartis.

47. Be pradelstų įsiskolinimų valstybės biudžetui ir savo darbuotojams, 2017 m. liepos 31 d. ieškovė taip pat turėjo ir įsiskolinimų savo kontrahentams. Pavyzdžiui, iš byloje pateiktų duomenų ir ieškovės bankroto byloje esančių įrodymų matyti, kad nurodytu laikotarpiu ieškovė turėjo sumokėti 941,25 Eur UAB „Bell Distribution“ (1 t., b. l. 231–233); 4 078,96 Eur UAB „Premia KPC“ (1 t., b. l. 239–240); 5 963,94 Eur UAB „Pontem“ (1 t., b. l. 250–253, 304–308), 3 575,77 Eur UAB „Jungent Lietuva“ (1 t., b. l. 256–258), 470,39 Eur UAB „Magazin LT“ (1 t., b. l. 259–261), 2 234,25 Eur UAB „Burbulio vyninė“ (1 t., b. l. 262–266), 3 380,65 Eur UAB „Ketvirta kopa“ (1 t., b. l. 280–283). Bendra šių nurodytų ieškovės kreditorių reikalavimų suma sudarė 20 645,21 Eur, iš kreditorių sąskaitose nurodytų jų apmokėjimo terminų ir (ar) sąskaitų išrašymo datų galima spręsti, kad 2017 m. liepos 31 d. ieškovė buvo pradelsusi terminą sumokėti šiuos įsiskolinimus. Vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais taip pat galima spręsti, kad 2017 m. liepos 31 d. buvo iš dalies pradelsti UAB „Amoka“ (1 t., b l. 207–208), advokatų profesinės bendrijos „Triniti LT“ (1 t., b. l. 234), UAB „Vilniaus Citma“ (1 t., b. l. 272–279) ir kiti reikalavimai, pareikšti ieškovės bankroto byloje.

49. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, 2017 m. liepos 31 d. ieškovės turto vertė neviršijo 116 918 Eur. Byloje nustatyta, kad ieškovė šiuo laikotarpiu turėjo pradelstų įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui, buvo pradelsusi terminą atsiskaityti su VMI, turėjo pradelstų įsiskolinimų savo darbuotojams ir kitiems kreditoriams, dalies kreditorių reikalavimai buvo vykdomi priverstine tvarka vykdomosiose bylose. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, tikėtinai pagrindžiančių, kad ieškovė būtų galėjusi atkurti savo mokumą ir sėkmingai tęsti veiklą. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė sistemiškai nevykdydavo savo įsipareigojimų, jos skolos valstybės biudžetui ir darbuotojams didėjo, taip pat didėjo ir jos įsiskolinimai kai kuriems kitiems kreditoriams (atsirado naujų pradelstų prievolių, kreditoriai skaičiavo ieškovei netesybas už terminų įvykdyti prievoles pažeidimą), ieškovės veikla buvo apsunkinama dėl jos atžvilgiu pradėtų vykdomųjų bylų. Nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovė jau atsakovės paskyrimo į vadovės pareigas momentu (2017 m. liepos 31 d.) atitiko nemokios įmonės požymius. Nors atsakovė įrodinėja, kad ieškovė iki 2017 m. spalio mėn. vykdė veiklą ir gavo tam tikrų pajamų, vien tik šios aplinkybės nepatvirtina, kad ieškovė buvo pajėgi stabilizuoti savo finansinę būseną ir išvengti nemokumo.

Dėl atsakovės veiksmais (neveikimu) sukeltos žalos apskaičiavimo

50. Tam, kad juridinio asmens vadovui būtų taikoma civilinė atsakomybė, nepakanka vien tik nustatyti, kad jis atliko neteisėtus veiksmus. Bendrovės vadovas už įstatymuose nustatytų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žala, kuri yra viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Bankroto administratorius, prašydamas priteisti iš buvusio bendrovės vadovo žalą dėl nesikreipimo iškelti bankroto bylą, turi pareigą įrodinėti žalą, jos dydį, priežastinį ryšį, kokia žala susidarė dėl pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymo, teikti teismui dokumentus, pagrindžiančius pareikštą ieškinio reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).

51. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; kt.). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

52. Juridinio asmens vadovas atsako tik už žalos kreditoriams padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo inicijuoti bankroto bylą jo valdymo laikotarpiu (nuo pareigos iškelti bankroto bylą atsiradimo momento iki savo įgaliojimų pabaigos). Nustatydamas, kokio dydžio žala atsirado dėl vadovo delsimo, teismas turi nustatyti, kokio dydžio įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsakovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Kasacinio teismo praktikoje su vadovo neteisėtu neveikimu priežastiniu ryšiu susijusia žala yra laikomi po vadovui atsiradusios pareigos nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ir nuo tos dienos padidėjusi dalis tų kreditorių reikalavimų, kurie atsirado iki nurodytos dienos (pvz., delspinigių forma) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).

54. Nors pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovės pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado 2017 m. vasario 1 d., tačiau dalis reikalavimų, kuriuos teismas laikė atsiradusiais atsakovės vadovavimo ieškovei laikotarpiu, atsirado anksčiau. Pavyzdžiui, į atsakovės mokėtinas sumas teismas įtraukė 13 992,38 Eur ieškovės įsiskolinimą UAB „Mineraliniai vandenys“. Kaip buvo minėta šioje nutartyje, nurodyta suma iš ieškovės buvo priteista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. preliminariu sprendimu. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad priteistą sumą sudaro 12 119,20 Eur pagrindinis įsiskolinimas, susidaręs ieškovei neapmokėjus UAB „Mineraliniai vandenys“ 2015 m. rugpjūčio 18 d.–2016 m. lapkričio 17 d. išrašytų sąskaitų, taip pat 689,18 Eur delspinigių, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 1 144 Eur bylinėjimosi išlaidų. Byloje yra pateiktas UAB „Mineraliniai vandenys“ raštas dėl įsiskolinimų atsiradimo momento ir skolų suderinimo aktas (3 t., b. l. 116–121), kuriuose pastaroji bendrovė patvirtino, kad jau 2017 m. sausio 31 d. ieškovės įsiskolinimas UAB „Mineraliniai vandenys“ sudarė 13 615,24 Eur. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta, kodėl UAB „Mineraliniai vandenys“ pareikšti reikalavimai buvo įtraukti į atsakovės vadovavimo ieškovei laikotarpiu kilusią žalą.

55. Pažymoje ieškovė nurodė, kad atsakovės vadovavimo ieškovei laikotarpiu jos įsipareigojimai kreditoriams padidėjo 49 069,82 Eur suma, mokėtina UAB „Volfas Engelman“. Šis reikalavimas kilo iš 2015 m. birželio 1 d. papildomo susitarimo prie reklamos paslaugų sutarties (1 t., b. l. 221–223) ir 2015 m. liepos 13 d. susitarimo dėl minėto papildomo susitarimo pakeitimo (1 t., b. l. 224), kurių pagrindu ieškovė įsipareigojo vykdyti UAB „Volfas Engelman“ gaminamų ir (ar) parduodamų prekių reklamos paslaugas (2015 m. birželio 1 d. papildomo susitarimo 1.1 papunktis), o UAB „Volfas Engelman“ įsipareigojo sumokėti ieškovei avansą už teikiamas paslaugas (2015 m. birželio 1 d. papildomo susitarimo 3.2.1 papunktis, 2015 m. liepos 13 d. susitarimo 1 punktas). Vykdydama savo įsipareigojimus, 2015 m. birželio 8 d. UAB „Volfas Engelman“ sumokėjo ieškovei 28 035,70 Eur, 2015 m. rugsėjo 7 d. – 24 200 Eur (1 t., b. l. 225–226). Laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo iki 2017 m. rugsėjo ieškovei sumokėtas avansas buvo įskaitomas, likusi nepanaudota avanso suma sudaro 49 069,82 Eur (1 t., b. l. 178). Taigi, ieškovės įsipareigojimai UAB „Volfas Engelman“ atsirado anksčiau, nei, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ji tapo nemoki, ir atsakovei laiku neinicijavus ieškovei bankroto bylos šis įsiskolinimas ne didėjo, bet priešingai – mažėjo.

56. Iš esmės analogiška situacija susiklostė dėl UAB „Švyturys – Utenos alus“ 3 338,71 Eur reikalavimo, kurį teismas taip pat vertino kaip atsiradusį dėl ieškovės neteisėto neveikimo. Ieškovės bankroto administratorei adresuotame UAB „Švyturys – Utenos alus“ prašyme patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą (1 t., b. l. 241–242) nurodyta, kad ieškovė pastarajai kreditorei taip pat teikė reklamos paslaugas, už kurias 2016 m. liepos 12 d. jai buvo sumokėtas 4 000 Eur avansas. Ieškovė nesuteikė UAB „Švyturys – Utenos alus“ paslaugų už visą avanso sumą, todėl jai kilo pareiga grąžinti 3 338,79 Eur nepanaudoto avanso. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek ši ieškovės mokėtina suma, tiek ir jos įsiskolinimas UAB „Volfas Engelman“ nepagrįstai buvo priteistos iš atsakovės. Atsakovės neveikimas nenulėmė šių skolų atsiradimo ar padidėjimo.

57. Vertinant ieškovės parengtos pažymos turinį matyti, kad iš esmės visų darbuotojų reikalavimus, pareikštus ieškovės bankroto byloje, ieškovė įtraukė į priteistinos žalos sumą. Šioje nutartyje jau buvo minėta, kad iš esmės visi ieškovės darbuotojų reikalavimai nagrinėjamoje byloje yra grindžiami darbuotojų atžvilgiu priimtais Darbo ginčų komisijos sprendimais. Iš Darbo ginčų komisijos sprendimų matyti, kad ieškovės darbuotojams priteistas sumas sudarė neišmokėtas darbo užmokestis, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinės išmokos ir (ar) netesybos, mokėtinos ieškovei pažeidus pareigą galutinai atsiskaityti su darbuotojais nutraukus su jais darbo sutartis. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga mokėti darbuotojui išeitinę išmoką kyla iš darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų; šias sumas ieškovė turėtų sumokėti darbuotojams nepriklausomai nuo to, kada jai buvo iškelta bankroto byla. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija laiko, kad šių ieškovės turimų sumokėti sumų ir atsakovės neteisėto neveikimo jai nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesieja priežastinis ryšys, todėl darbuotojams priteistos išeitinės kompensacijos nepagrįstai buvo vertinamos kaip atsakovės sukelta žala.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat negalima sutikti su teismo išvadomis dėl priteistinos įsiskolinimo VMI dalies. 2017 m. gruodžio 29 d. VMI pareiškė 2 346,76 Eur kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje, nurodydama, kad ši mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2017 m. vasario 28 d. (1 t., b. l. 198–199). 2017 m. lapkričio mėn. VMI pradėjo ieškovės mokestinį tyrimą, kurio tikslas – nustatyti ir įvertinti apskaičiuoto, deklaruoto ir sumokėto pridėtinės vertės mokesčio, pelno mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio teisingumą (1 t., b. l. 101–102). Atlikus mokestinį tyrimą buvo nustatyta, kad ieškovė turi papildomai sumokėti į valstybės biudžetą 90 412 Eur pridėtinės vertės mokesčio už 2015 m. lapkričio 1 d.–2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpį ir 13 308 Eur pelno mokesčio už 2016 metus (1 t., b. l. 103–106). Mokestinio tyrimo metu nustačius, kad ieškovė turi papildomų mokestinių prievolių, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs, atitinkamai buvo patikslintas ir VMI kreditorinis reikalavimas ieškovės bankroto byloje, nurodant, kad ieškovės mokėtina suma sudaro 119 568,75 Eur (1 t., b. l. 113–114, 200–201).

59. Ieškovės parengtoje pažymoje apie įsiskolinimų atsiradimo laikotarpį ieškovės įsiskolinimas VMI buvo paskirstytas į tris dalis: ieškovė nurodė, kad 78 931,14 Eur įsiskolinimas atsirado iki 2016 m. gruodžio 31 d., 11 489,86 Eur – laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d., 29 147,75 Eur – nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. Pastarąją sumą teismas vertino kaip atsakovės vadovavimo ieškovei laikotarpiu kilusią žalą ir priteisė ją iš atsakovės. Vis dėlto, teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl šio įsiskolinimo atsiradimo momento. Įvertinus byloje pateiktus duomenis ir teismo sprendimo turinį nėra aišku, kodėl būtent 29 147,75 Eur suma buvo pripažinta atsakovės vadovavimo ieškovei laikotarpiu atsiradusia žala, iš kokių VMI prašomų priteisti mokėjimų ji susidarė. Pažymėtina, kad mokestinio tyrimo metu papildomai apskaičiuoti mokesčiai susidarė už ieškovės veiklos laikotarpį iki 2017 metų, kai atsakovė neatliko ieškovės vadovės pareigų, tačiau atsižvelgiant į pažymoje atsakovės vadovavimo ieškovei laikotarpiui priskirtos VMI reikalavimo dalies dydį (29 147,75 Eur) galima daryti pakankamai tikėtiną išvadą, kad dalį šių papildomai priskaičiuotų sumų ieškovė vertina kaip atsakovės sukeltą žalą. Nors nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumo, ieškovė jų nedetalizavo ir nepagrindė. Šios aplinkybės nebuvo atskleistos ir nagrinėjant bylą teisme. Byloje nesant pagrindimo, kodėl konkrečios VMI mokėtinos sumos buvo vertinamos kaip atitinkamais laikotarpiais atsiradusios ieškovės prievolės, teisėjų kolegija negali patikrinti tokio įsipareigojimų paskirstymo pagrįstumo.

60. Iš ieškovės parengtos pažymos, kuriuo teismas rėmėsi, turinio matyti, kad nustatydamas atsakovės sukeltos žalos dydį, teismas neatsižvelgė į tai, jog kai kurių ieškovės kreditorių reikalavimai atsakovės vadovavimo ieškovei laikotarpiu sumažėjo arba buvo padengti. Pavyzdžiui, kreditorės UAB „Sanitex“ reikalavimas 2017 m. vasario 1 d. sudarė 1 233,87 Eur (3 t., b. l. 114–115), savo ruožtu jos reikalavimas, pareikštas ieškovės bankroto byloje sudaro tik 434,78 Eur (1 t., b. l. 113–114, 212). Iš byloje pateiktų Darbo ginčų komisijos 2016 m. kovo 8 d. ir 2017 m. kovo 28 d. sprendimų (1 t., b. l. 185–186, 190–193) matyti, kad ieškovė buvo įpareigota sumokėti savo darbuotojams M. B. ir J. M. darbo užmokestį. Tačiau su abiem šiais kreditoriais buvo atsiskaityta. Nurodytas aplinkybes pagrindžia Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 20 d. ir 2018 m. birželio 19 d. nutartys (1 t., b. l. 269–270; 2 t., b. l. 90–91), kuriomis J. M. ir M. B. buvo išbraukti iš ieškovės kreditorių sąrašo. Šios aplinkybės nebuvo įvertintos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

61. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad ieškovė kaip atsakovės sukeltą žalą vertina reikalavimus, atsiradusius anksčiau, nei, anot ieškovės, atsakovė pradėjo eiti jos direktorės pareigas, taip pat reikalavimus, kurie jos vadovavimo ieškovei laikotarpiu mažėjo, o ne didėjo, ir reikalavimus, kurių atsiradimui neturėjo įtakos tai, kada ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Ieškovė nedetalizavo, kodėl tam tikros ieškovės prievolės (jų dalys) buvo vertintos kaip atsiradusios atsakovės vadovavimo laikotarpiu, nevertino to, kad jos nurodytu laikotarpiu dalis reikalavimų sumažėjo arba buvo padengti. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė netinkamai apskaičiavo dėl atsakovės neveikimo kilusios žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas nenustatė minėtų ieškovės atlikto skaičiavimo trūkumų, todėl teismo išvados dėl ieškovei priteistinų sumų negali būti vertinamos kaip pagrįstos.

62. Ieškovės pateiktas žalos apskaičiavimas, kuriam pritarė ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju negali būti vertinamas kaip pagrįstas dar ir dėl to, kad ieškovės vertintas atsakovės atsakomybės laikotarpis buvo nustatytas netinkamai. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens vadovo atsakomybės jam laiku neinicijavus juridiniam asmeniui bankroto bylos, esminės reikšmės turi aplinkybė, kada vadovui kilo ši pareiga. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

63. Kaip minėta, atsakovės, kaip ieškovės vadovės, prievolė vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus įpareigojimus atsirado 2017 m. liepos 31 d., kai atsakovė oficialiai buvo paskirta eiti ieškovės direktorės pareigas, o ieškovė atitiko nemokios įmonės požymius, todėl siekiant nustatyti atsakovės neveikimu ieškovei sukeltą žalą, turi būti vertinama, kokie ieškovės įsipareigojimai buvo atsiradę šiuo laikotarpiu ir kaip jie kito iki 2017 m. gruodžio 6 d., kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Tačiau šiuo metu byloje nėra surinkta duomenų apie visų ieškovės kreditorių reikalavimus, atsiradusius iki 2017 m. liepos 31 d., o byloje esančių įrodymų (kreditorių prašymų patvirtinti jų reikalavimus, dalies kreditorių išrašytų sąskaitų, skolų suderinimo aktų ir pan.) nepakanka išvadoms dėl šių aplinkybių padaryti. Pavyzdžiui, iš byloje esančių duomenų negalima vienareikšmiškai spręsti, kokia dalis asociacijos LATGA, AB „Telia Lietuva“, UAB „Bidfood Lietuva“, UAB „Burbulio vyninė“, VMI ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos reikalavimų (be kita ko, ir jų skaičiuotų netesybų) atsirado iki 2017 m. liepos 31 d., o kokia dalis – ieškovei tapus nemokia, kada atsirado UAB „Filipopolis“ reikalavimas, priteistas Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. teismo įsakymu, kokios ieškovės darbuotojams priteistos skolos atsirado iki 2017 m. liepos 31 d. ir nurodytu momentu buvo likusios nesumokėtos (minėta, ieškovė atsiskaitė su darbuotojais J. M. ir M. B., iš byloje esančių duomenų matyti, kad darbuotojai A. D. mokėtina suma buvo iš dalies išieškota priverstine tvarka (1 t., b. l. 321 – 322)) ir pan. Klausimai dėl 2017 m. liepos 31 d. visų ieškovės turėtų finansinių įsipareigojimų dydžio ir jų pokyčio atsakovės vadovavimo laikotarpiu yra aktualūs vertinant ieškovės reikalavimo pagrįstumą, tačiau byloje stokojama šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.

Dėl procesinės bylos baigties

64. CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų, pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra nustatytas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).

65. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme nėra atskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina priimą teismo sprendimą ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis teismas, aiškindamas aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinį, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, kad būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016).

66. Kaip buvo minėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atsakovės pareigos kreiptis į teismą atsiradimo momentą ir dėl šios priežasties nevertino ieškovės įsiskolinimų kreditoriams pokyčio laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 31 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. Pagal šiuo metu byloje esančius duomenis ir pateiktus įrodymus nėra įmanoma objektyviai nustatyti, kokio dydžio žala ieškovei kilo dėl to, kad atsakovė laiku nerealizavo minėtos savo pareigos. Siekiant įvertinti ieškovei priteistinos žalos dydį, byloje turi būti surinkti išsamūs duomenys apie tai, kokie buvo visų ieškovės kreditorių reikalavimai 2017 m. liepos 31 d., kaip šie reikalavimai pakito ginčui aktualiu laikotarpiu, ar reikalavimų padidėjimas yra nulemtas atsakovės delsimo inicijuoti ieškovei bankroto bylą ir yra susijęs priežastiniu ryšiu su atsakovės neteisėtais veiksmais (neveikimu), ar būtų atsiradęs nepriklausomai nuo bankroto bylos iškėlimo momento. Ši bylos dalis turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais.

67. Pažymėtina ir tai, kad ieškinyje, kaip prašomos priteisti žalos atsiradimo pagrindą, ieškovė nurodė ne tik aplinkybes, kad atsakovė laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, tačiau ir tai, kad atsakovė nei ieškovės bankroto administratorei, nei VMI, atlikusiai ieškovės mokestinį tyrimą, neperdavė visų ieškovės finansinių dokumentų. Reikalavimas išsaugoti juridinio asmens apskaitos dokumentus – tai savarankiška juridinio asmens vadovo pareiga, kylanti iš Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo, todėl ieškovei byloje grindžiant savo reikalavimus šiuo pagrindu, teismas turėjo įvertinti, ar atsakovė pažeidė minėtą pareigą ir ar tokie jos veiksmai sukėlė ieškovei žalos. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime atskirai nevertino šio atsakovės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindo. Teismas nenustatinėjo, dėl kokių priežasčių atsakovė nepateikė VMI ir ieškovės bankroto administratorei nurodytų apskaitos dokumentų, ar šie dokumentai buvo perduoti atsakovei jai tapus faktine juridinio asmens vadove ir atsakovė jais disponavo ginčui aktualiu laikotarpiu, nevertino, kokios įtakos dokumentų nepateikimas turėjo ieškovės patirtos žalos atsiradimui, nors ieškovė teigė, kad ieškovės pareiga mokėti VMI papildomai priskaičiuotus mokesčius atsirado, be kita ko, dėl to, kad mokestinį tyrimą atlikusiems asmenims nebuvo pateikti visi reikiami apskaitos dokumentai. Pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą, ši bylos dalis liko visiškai neatskleista.

68. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės negali būti nustatytos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kadangi tokiu atveju būtų reikalinga atlikti daug procesinių veiksmų (surinkti šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, šalių paaiškinimus ir pan.), padaryti išvadas dėl naujų, pirmosios instancijos teismo nenagrinėtų ginčo aspektų. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

69. Atsakovė pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – VMI 2017 m. gegužės 4 d. operatyvaus patikrinimo pavedimą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus finansines ataskaitas, elektroninius laiškus. Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikinamas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia šių įrodymų priėmimo klausimo. Tuo atveju, jeigu atsakovė mano, kad šie įrodymai yra reikšmingi, ji gali juos pateikti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.