Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-578-755/2016

NUTARTIS

2016 m. liepos 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sudaryta iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Margaritos Dzelzienės ir Zinos Mickevičiūtės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Melsta“ bankroto administratoriaus L. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-238-488/2016 pagal ieškovės UADB „Melsta“ ieškinį atsakovams A. Z., S. Z., trečiajam asmeniui S. Z. BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ dėl piniginių sumų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiojo asmens S. Z. BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ atstovas prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

Nors individuali įmonė gali dirbti nuostolingai, tačiau individualios įmonės savininkas gali gauti iš įmonės pinigų, darbo užmokestį, naudoti įmonės turtą savo asmeninių poreikių tenkinimui. Todėl, teigia, kad teismo argumentas, jog individuali įmonė tik vienerius metus dirbo pelningai, o kitus nuostolingai ir todėl įmonės pajamos nenaudotos šeimos poreikių tenkinimui nepagrįstos. Nurodo, kad byloje pateikti duomenys rodo, kad į atskaičius mokesčius, į rankas atsakovė kas mėnesį 2 000 Lt negavo. Tai, kad už paskolą laidavo atsakovė, kad buvo įkeistas šeimos gyvenamasis namas, žemės sklypas, akivaizdu, kad A. Z. pripažino vyro įmonės turimas skolas kaip savo skolas.Tuo pačiu ji pripažino visus individualios įmonės sandorius, kuriuos sudarė jos sutuoktinis, ir prisiėmė pareigą su kreditoriais, buvusiais paskolos sudarymo dienai 2007-11-23, atsiskaityti iš naujai gaunamos paskolos, kurios grąžinimas užtikrintas atsakovės laidavimu ir įkeitimu. Pažymi, kad tą patį namą ir žemės sklypą atsakovė 2012-12-20 Žemės sklypo su pastatais pirkimo - pardavimo sutartimi vėl įsigijo iš kredito unijos. Šis turtas buvo perėjęs kredito unijos nuosavybėn pagal 2011-10-20 Turto perdavimo išieškojimo aktą. Be to, nurodo, kad atsakovė neginčijo sutuoktinio įmonės sudarytų sandorių, iš kurių atsirado skolos.

Apeliaciniu skundu nurodoma, kad įmonė, įsteigta santuokos metu iš bendrų lėšų yra bendra sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 str. l d. 1 p.). Firma „(duomenys neskelbtini)“ nelaikoma asmenine S. Z. nuosavybe. Atsakovė neįrodė, kad firma „(duomenys neskelbtini)“ yra asmeninė S. Z. nuosavybė. CK 3.91 str. numato, kad įmonė, įsteigta santuokos metu vieno iš sutuoktinių vardu yra bendroji jungtinė nuosavybė. Paminėtas straipsnis kalba apie turto, skirto funkcionuoti įmonei, kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, įnešto į įmonę buvimą (prezumpciją) bendrą nuosavybę ir pajamas kaip bendrą nuosavybę, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei funkcionuoti, kurios laikomos asmenine nuosavybe. Subsidiariai atsakingas už individualios įmonės prievoles yra tas sutuoktinis, kuris taip pat yra įmonės savininkas. Individualių įmonių įstatymas ir sutuoktinių civilinę atsakomybę reglamentuojančios šeimos teisės normos tiesiogiai nereglamentuoja sutuoktinio atsakomybės už kito sutuoktinio įmonės prievoles, todėl, sprendžiant dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles, taikytinos ir prievolių teisės normos, reglamentuojančios prievolių atsiradimą ir rūšis (CK 3.1 straipsnis).

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; etc.). Tuo remdamasis teismas, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjęs nustatytas faktines aplinkybes, teisingai įvertinęs surinktus įrodymus, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomų argumentų pagrindu nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus (CPK 185 str.), kaip minėta, nenustatęs absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio ar faktinio pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.).

Skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovės BUAB „Melsta“ apeliacinio skundo argumentai, susiję su atsakovės pateiktomis deklaracijomis ir jose nurodoma informacija, taip pat nurodomos aplinkybės, jog individualios įmonės savininkas iš įmonės gali gauti pajamų, darbo užmokestį, tai, kad atsakovė, dirbdama (duomenys neskelbtini), atskaičius mokesčius, 2000 Lt per mėnesį darbo užmokesčio negavo, taip pat tai, kad ji laidavo už 2017-11-23 suteiktos paskolos S. Z. įvykdymą bei įkeitė turtą ir A. Z. neįrodė, jog įmonė yra asmeninė sutuoktinio S. Z. nuosavybė, atmetami kaip nepagrįsti ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų (CPK 176 str., 185 str.).

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog ieškovė nepagrįstai apeliaciniu skundu teigia, kad atsakovė A. Z. neįrodė, jog S. Z. statybinė firma „(duomenys neskelbtini)“ yra S. Z. asmeninė nuosavybė. Nagrinėjamo ginčo atveju pareigos įrodinėti nurodytą aplinkybę atsakovė neturėjo. Iš byloje esančio BUAB „Melsta“ patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovė reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovės A. Z. (ir iš S. Z.) BUAB „Melsta“ naudai piniginę sumą grindė aplinkybėmis, kad A. Z. yra atsakinga už individualios įmonė prievoles, nes ji aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, jos veikla su sutuoktiniu vertintina kaip jungtinė veikla, dėl ko atsakovė ir jos sutuoktinis S. Z. yra solidarūs skolininkai (t.2, b.l. 99-102). Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti,todėl pažymėtina, kad būtent ieškovė, siekdama savo reikalavimų patenkinimo, privalėjo įrodyti jos nurodomas aplinkybes, t.y., kad atsakovė dalyvavo sutuoktino S. Z. įmonės veikloje, kadangi individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis apie įmonės veiklos nuostolingumą, tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų susijusi darbo teisiniais santykiais su S. Z. statybine firma „(duomenys neskelbtini)“, nesant duomenų, kad atsakovė būtų laidavusi būtent už S. Z. statybinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams, konstatuoja, kad ieškovė įrodinėjimo pareigos šioje byloje tinkamai neįvykdė, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė (CPK 12 str., 178 str., 314 str.). Pripažinti esant CK 3.88 str. 1 d. 4 p. numatytą aplinkybę pagrindo bylos įrodymų visuma nesudaro.

Įmonė yra turtinis kompleksas ir nuosavybės teisės objektas (CK 1.110 str.), kartu – neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo (toliau – IĮĮ) 2 str. 1 d.). Taigi individuali įmonė kaip kiekvienas juridinis asmuo yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 str. 1 d.). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 str. 1 d.), todėl kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (IĮĮ 8 str., CK 2.50 str. 1 d.). Individualios įmonės steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (IĮĮ 3 str., 6 str . 1 d.). Individualioje įmonėje yra vienas savininkas, jo teises ir pareigas nustato CK, IĮĮ bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (IĮĮ 6 str. 1 ir 4 d.). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad, nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 str. 4 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-12-07 nutartyje, priimtoje civilinėje bylos Nr. 3K-7-400/2012 yra išaiškinęs, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju, ieškovė neįrodė, kad abu atsakovai (ir atsakovė) dalyvavo įmonės veikloje, t.y., kad atsakovė A. Z. kokiu nors savo fiziniu ar intelektiniu darbu prisidėjo prie S. Z. statybinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ veikos. Tokią išvadą sustiprina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovė yra valstybės tarnautoja. Taip pat byloje nėra nustatyta, kad verslui atsakovė naudojo bendrą šeimos turtą.

Apeliaciniu skundu ieškovė įrodinėdama A. Z. veiklą sutuoktinio įmonėje faktiškai remiasi atsakovės pateiktomis deklaracijomis, kuriose, anot ieškovės, atsakovė viešai deklaravo, kad įmonėje turi privačių interesų, taigi, yra susijusi su S. Z. statybinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ bei tuo, kad A. Z., laiduodama už jos sutuoktiniui S. Z. suteiktos paskolos grąžinimą ir įkeisdama šeimos turtą, pripažino sutuoktinio įmonės turimas skolas kaip savo bei pripažino individualios įmonės sandorius, kuriuos sudarė jos sutuoktinis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių nurodytų aplinkybių nepripažįsta kaip patvirtinančių atsakovės dalyvavimą įmonės veikloje.

Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus byloje apie atsakovės privačių interesų deklaravimą, neturi pagrindo spręsti, kad atsakovė deklaravo asmeniškai turinti privačių interesų S. Z. statybinėje firmoje „(duomenys neskelbtini)“.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnis skelbia,jog šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Taigi, asmens teikiama deklaracija siekiama ne sutuoktinių prievolių paskirstymo ar jų nustatymo klausimų išsprendimo, bet kitų tikslų, jos duomenys patys savaime neįrodo asmens dalyvavimo ar priešingai nedalyvavimo sutuoktinio individualios įmonės veikloje. Iš A. Z. pateiktos privačiųjų interesų deklaracijos darbovietei, kuri pasirašyta 2006-05-15 matyti, kad ji įmonę deklaracijoje nurodė, kaip sutuoktinio S. Z. darbovietę bei jo pajamų šaltinį, tuo tarpu prie turimo turto įmonės, kaip turimo turto, atsakovė nenurodė (b.l. 57-60). Privačių interesų deklaracijose, pildytose 2006-12-03 ir 2012-01-31, S. Z. statybinę firmą „(duomenys neskelbtini)“ atsakovė nurodė skiltyje „Deklaruojančio asmens sutuoktinis (sugyventinis, partneris)“, kaip sutuoktinio darbovietę, įmonės savininką (2012-01-31 deklaracija) (t. 2, b.l. 62,63). Pažymėtina, kad privačių interesų deklaracijoje (Forma patvirtinta 2012-07-05 komisijos sprendimu Nr. KS-84), atsakovės pildytoje 2012-09-28, priede ID001J „Ryšiai su juridiniais asmenimis“ deklaruotas atsakovės ryšys tik su asociacija „(duomenys neskelbtini)“ ( t. 2, b.l. 67-68). Taigi, tokie duomenys negali patvirtinti atsakovės veikos vykdymo įmonėje, ar kaip nurodo ieškovė – interesų turėjimo sutuoktinio įmonėje, nes to ji nedeklaravo. Pažymėtina, kad atsakovė, kuri yra valstybės tarnautoja, turi pareigą deklaruoti privačius interesus. Teismas vertina, kad atsakovės deklaracijų turinys nepatvirtina, kad atsakovė išviešino savo veiklą sutuoktinio įmonėje.

Iš byloje esančios 2007-11-23 paskolos sutartis matyti, kad paskola suteikta atsakovui S. Z. tikslu įsipareigojimams antstoliui ir „užsakovams vykdyti“, paskolos grąžinimas užtikrintas atsakovės A. Z. laidavimo sutartimi, taip pat įkeičiamu turtu - gyvenamuoju namu ir sklypu, kuris yra bendroji atsakovų nuosavybė (t. 2, b.l. 41-44, 45-55), tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad iš paskolos sutarties matyti, jog ji suteikta atsakovui, bet ne individualiai įmonei, bylos duomenimis, tai vienkartinis atsakovės veiksmas, kas, nesant daugiau kitų jos veiksmų, neleidžia pripažinti, kad ji aktyviai dalyvavo S. Z. versle. Teismas neturi pagrindo traktuoti suteiktos paskolos kaip bendro šeimos turto panaudojimo versle, nes iš paskolos sutarties matyti, kad ji suteikta S. Z..

Ieškovė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė galėjo gauti iš sutuoktinio įmonės pajamų, buvo susijusi darbo santykiais įmone, o atsakovas S. Z. įmonės lėšas ir turtą galėjo panaudoti asmeniniams poreikiams – šeimos poreikių tenkinimui, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Ieškovės apeliacinio skundo motyvas apie tai, kad atsakovė 2000 litų dydžio darbo užmokesčio per mėnesį, dirbdama (duomenys neskelbtini), negavo, teismu vertinimu, reikšmės neturi, nes asmens atlyginimo dydis savaime nepatvirtintų jo dalyvavimo sutuoktinio versle, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl atsakovės šių pajamų dydžio nepasisako. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad atsakovė bylos duomenimis dirbo ir gaudavo tokį atlyginimą, nustatė tą aplinkybę, kad atsakovės atlyginimo lėšos buvo skiriamos jos ir vaikų poreikių tenkinimui, nes atsakovas, esant sudėtingai įmonės finansinei situacijai, įmonės lėšomis prie šeimos poreikių tenkinimo realiai prisidėti negalėjo. Aplinkybė, kad atsakovės 2000 Lt pajamų Z. šeimos poreikiams patenkinti nepakako, neįrodyta. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad dalį atlyginimo atsakovė būtų skyrusi verslui. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prieš tai nurodytoje nutartyje yra išaiškinęs, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes aptartose šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė bei tinkamai pagal CPK taisykles įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, o apeliantės skundas jame išdėstytais motyvais nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Atsakovės prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes įrodymai, patvirtinantys tokias išlaidas, apeliacinės instancijos teismui nepateikti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas, nes jo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.