- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-03
- Bylos Nr.
- 2A-576-252/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-00944-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- A. Z., S. Z.
- Ieškovas
- BUAB „Melsta“
- Trečiasis asmuo
- S. Z., IĮ „Mediniai pastatai“
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 576 - 252 - 2013
Virginija Jurkštienė Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00944-2012-2
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugsėjo 3 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno, Birutės Valiulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. Z. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-71-205-2013 pagal ieškovo BUAB „Melsta“ ieškinį atsakovams A. Z., S. Z., trečiajam asmeniui S. Z. IĮ „Mediniai pastatai“ dėl piniginių sumų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė priteisti iš atsakovų solidariai 28 000 Lt. sumokėto avanso ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iki sprendimo visiško įvykdymo BUAB „Melsta“ naudai. Ieškovas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2009-09-28 nutartimi UAB „Melsta“ iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius, susipažinęs su bankrutuojančios įmonės dokumentais nustatė, kad 2008-06-25 yra priimtas Utenos rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-942-356-2008, kuriuos iš trečiojo asmens S. Z. IĮ „Mediniai pastatai“ UAB „Melsta“ naudai priteista 28 000 Lt. išmokėto avanso ir procesinės palūkanos. Antstolė grąžino vykdomąjį raštą neįvykdytą, nes S. Z. IĮ „Mediniai pastatai“ neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, todėl už prievoles atsako visu savo turtu. Neužtenkant įmonės turto atsakyti pagal prievoles, už jas subsidiariai atsako individualios įmonės savininkas savo asmeniniu turtu ar jam tenkančiu bendrosios jungtinės nuosavybės turtu. Pačiam S. Z. neturint turto, skola gali būti išieškoma iš bendro sutuoktinių turto, nes individuali įmonė yra šeimos verslas ir jos veikla yra skirta šeimos poreikių tenkinimui. Atsakovai nėra sudarę vedybų sutarties, todėl jų atžvilgiu taikytinos CK 3.88 str. 2 d. nuostatos. Tai, kad atsakovai veda bendrą ūkį ir įmonę laiko bendra sutuoktinių nuosavybe, byloje patvirtina atsakovės A. Z. pateiktos deklaracijos. Be to, 2007-11-23 atsakovų pasirašyta paskolos sutartis patvirtina jų solidarią atsakomybę, nes paskola imta atsiskaitymui su antstoliais ir kreditoriais. Ieškovas taip pat yra atsakovų kreditorius, todėl jie privalo atsiskaityti su ieškovu.
Žemesnės instancijos teismas
Pasvalio rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė ieškovui BUAB „Melsta“ iš solidariai atsakovų 28 000 Lt. skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2012-11-31 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 840 Lt. žyminio mokesčio ir 1200 Lt. advokato pagalbai apmokėti. Taip pat solidariai iš atsakovų priteisė 87,90 Lt. pašto išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad santuokos metu įgyto turto teisinį režimą reglamentuoja CK trečiosios knygos nuostatos ir šias nuostatas taikė atsakovų atžvilgiu. Nurodė, kad individuali atsakovo S. Z. įmonė „Mediniai pastatai“ įsteigta atsakovams gyvenant santuokoje ir yra jų bendras turtas. Taip pat byloje nustatyta, kad 2007-08-20 S. Z. įmonė sudarė su ieškovu statybos rangos sutartį ir ieškovas tos pačios dienos pavedimu pervedė į atsakovo įmonės sąskaitą 28 000 Lt. avansą. Minėtas avansas 2008-06-25 Utenos rajono apylinkės teismo sprendimu priteistas ieškovui, taip pat priteistos procesinės palūkanos. Teismas nurodė, kad pagal CK 2.50 str. 4 d. individuali įmonė yra neribotos atsakomybės privatus juridinis asmuo, tokios įmonės turtas yra neatskiriamas nuo savininko turto, todėl neužtenkant įmonės lėšų padengti įsiskolinimui, už jį atsako jos dalyviai. Kadangi atsakovo įmonė įsteigta santuokos metu, todėl už jos prievoles atsako abu sutuoktiniai, nes individualios įmonės uždirbtos lėšos yra skiriamos šeimos poreikių tenkinimui. Nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų abiejų atsakovų atsakomybę už individualios įmonės prievoles. Atsakovai gyvena santuokoje, veda bendrą ūkį ir tai matosi iš pateiktų byloje viešųjų ir privačių interesų, pajamų bei turto deklaracijų. 2007-11-23 atsakovas S. Z. sudarė paskolos sutartį 250 000 Lt. sumai, kurioje laiduotoja yra jo žmona atsakovė A. Z. ir paskolos sutarties tikslas yra įsipareigojimų vykdymas antstoliams ir užsakovams. Paskolos užtikrinimui atsakovai įkeitė savo gyvenamąjį namą su žemės sklypu, kurie yra bendra sutuoktinių jungtinė nuosavybė. Nurodė, kad atsakovė A. Z. buvo informuota apie vyro vardu registruotos įmonės skolas, su tuo sutiko ir laidavo bei padarė nekilnojamojo turto įkeitimą, todėl tai patvirtina, kad atsakovė dalyvavo įmonės veikloje, žinojo apie įmonės nuostolingą veiklą bei skolas ir pritarė jos veiklai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė A. Z. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ji privalo solidariai su savo sutuoktiniu atsakyti už sutuoktinio įmonės „Mediniai pastatai“ prievolę BUAB „Melsta“. Nurodo, kad už individualios įmonės skolas subsidiariai yra atsakingas tas sutuoktinis, kuris yra įmonės savininkas. Jos kaip sutuoktinės pareiga atlyginti įmonės skolas atsirastų tik tada, jei individualios įmonės verslas būtų šeimos verslu, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvautų vystant šeimos verslą. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas. Šį faktą turi įrodyti įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto. Apeliantė įmonės veikloje nedalyvavo, nes nuo 1992 m dirba VSDFV Utenos skyriuje, jos atlyginimas siekia virš 2000 litų, kurie išimtinai buvo skiriami jos ir vaikų poreikių tenkinimui. Vyras jokiomis įmonės lėšomis prie šeimos poreikių tenkinimo neprisidėjo. 2007-11-23 paskolos sutarties pasirašymas ir nekilnojamojo turto įkeitimas atliktas išimtinai atsižvelgus į vaikų interesus, apie jokias įmonės skolas ji nežinojo ir paskolos tikslas taip pat nebuvo jai žinomas. Mano, kad jos laidavimas negali būti vieninteliu ir neginčijamu faktu, kuris įrodytų, jog ji dalyvavo įmonės veikloje. Laidavimo sutarties pasirašymas nereiškia, kad ji turėjo tikslą prisidėti prie vyro įmonės išsaugojimo, laidavo tik todėl, kad nenorėjo jog antstoliai nukreiptų išieškojimą į vienintelį turimą gyvenamąjį namą, kuriame gyveno vaikai. Mano, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji aktyviai dalyvavo įmonės versle, kad įmonės lėšas naudojo šeimos poreikių tenkinimui.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovė yra solidariai atsakinga už savo sutuoktinio individualios įmonės skolas kreditoriams, šiuo konkrečiu atveju ieškovei.
Kasacinio teismo 2012-12-07 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje konstatuota, kad, „...yra objektyvi būtinybė pakeisti iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas buvo preziumuojamas ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės savaime pripažintos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis, remiantis CK 3.109 straipsniu.“ Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, nagrinėdamas ginčą šioje byloje vadovavosi sena Aukščiausiojo teismo praktika ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Minėtoje Aukščiausiojo teismo nutartyje, keičiant teisminę praktiką yra konstatuoja, kad „individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto.“ Todėl tą aplinkybę, kad atsakovė A. Z. aktyviai dalyvavo savo sutuoktinio įmonės veikloje, turėjo įrodyti ieškovas.
Pirmos instancijos teismas tenkindamas ieškinį kaip pagrindinį argumentą apeliantės dalyvavimą individualios įmonės veikloje nurodė faktą, kad apeliantė po avanso gavimo iš ieškovo laidavo paskolos sutartyje ir sutiko, t.y. įkeitė šeimos nekilnojamąjį turtą, todėl turėjo žinoti apie įmonės skolas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tuo argumentu, kad apeliantė laiduodama ir pasirašydama įkeitimą turėjo ar bent turėjo pasidomėti paskolos ėmimo tikslu bei atsakovo( sutuoktinio) įmonės verslo eiga, tačiau vien ta aplinkybė neįrodo, kad ji, kaip sutuoktinė, aktyviai dalyvavo individualios įmonės veikloje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apeliantės argumentu, kad jos deklaracijų pateikimas nėra pagrįstas įrodymas, kad ji dalyvavo įmonės veikloje
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai vertino byloje surinktus įrodymus, nesiaiškino ar atsakovo S. Z. įmonė šiai dienai veikia, ar gauna pajamas, nepareikalavo jo įmonės balanso ar duomenų apie įmonę, nes atleidimas nuo deklaracijų teikimo nereiškia, kad įmonė yra atleista nuo finansinės atskaitomybės teikimo byloje, kurioje keliami finansiniai reikalavimai. Taip pat pirmos instancijos teismas niekaip nevertino nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo (t. 1, b.l. 75-78), kurio duomenys teigia, kad abu atsakovai 2012-12-20 nusipirko gyvenamąjį namą su žemės sklypu iš Kredito unijos, kuriai buvo perdavę įkeistą turtą 2011-11-02. Taip pat teismas nesiaiškino dėl sudarytos paskolos sutarties pabaigos, nes iš nekilnojamojo turto išrašo matyti, kad paskolos sutartis buvo nutraukta, jei turtas buvo perduotas paskolos davėjui. Teismas nesiaiškino, iš kokių lėšų atsakovai nupirko nekilnojamąjį turtą, jei pagal apeliantės teigimą ji iš savo darbo užmokesčio išlaikė šeimą ir atsakovas prie šeimos išlaikymo visiškai neprisidėjo. Kaip matyti iš pateiktų atsakovės deklaracijų, ji keletą metų buvo vaiko priežiūros atostogose ir gavo tik motinystės išmokas, tuo tarpu deklaracijose nurodomos apmokestinamos 15 procentų dydžio sumos, teismas nesiaiškino kas pagal deklaracijas sudarė tas sumas, iš ko jos gautos. Byloje vyrauja viešasis interesas, nes ieškinį pareiškė bankrutuojanti įmonė, todėl teismas nagrinėdamas bylą turi būti iniciatyvus ir pats rinkti įrodymus, jei kreditorius(ieškovas) jų nereikalauja ar nepateikia įrodymų, kad patvirtinti vieną ar kitą svarbią byloje aplinkybę, t.y. atsakovės A. Z. prisidėjimą vykdant individualios įmonės veiklą ar panaudojant individualios įmonės lėšas šeimos poreikių tenkinimui. Neišsiaiškinus aukščiau minėtų aplinkybių, nenustačius atsakovų lėšų gavimo pagrindo nusipirkti nekilnojamąjį turtą po jo praradimo, nepareikalavus deklaracijų apie brangaus turto įgijimą, negalima teigti, kad ieškovas neįrodė aplinkybių pagrindžiančių atsakovės A. Z. dalyvavimą ar nedalyvavimą įmonės veikloje, įmonės lėšų panaudojimą šeimos poreikių tenkinimui.
Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad neatskleista bylos esmė ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.