- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-22
- Bylos Nr.
- 2S-24-278/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-00944-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- A. Z.
- Trečiasis asmuo
- S. Z.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-24-278/2013
Teisėja Virginija Jurkštienė Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00944-2012-2
N U T A R T I S
2013 m. sausio 22 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės A. Z. atskirąjį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1122-205/2012 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Melsta“ ieškinį atsakovei A. Z., trečiajam asmeniui S. Z. statybinei firmai „Mediniai pastatai“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė bankrutavusi UAB „Melsta“ prašė teismą priteisti iš atsakovės A. Z., kaip individualios įmonės bendrasavininkės, pagal sutartinius įsipareigojimus sumokėtą 28 000 Lt avansą. Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turtą pareikšto reikalavimo ribose bei uždrausti vykdyti išieškojimą kitų asmenų naudai pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Pasvalio rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi areštavo atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant - pinigines lėšas, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis 28 000 Lt sumai. Nurodė, kad tarp šalių kilęs turtinio pobūdžio ginčas, todėl yra pagrindas spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė A. Z. prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti. Nurodo, jog jokie prievoliniai santykiai su ieškove jos niekada nesiejo ir bendrovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos neatsiskaitymą su įmone ar skolas kitiems asmenimis bei teiginių, kad į pranešimus nebuvo reaguojama. Teigia, kad bankrutavusi UAB „Melsta“ nepagrindė kodėl ieškinio suma vertintina didele, be to, mano jog ir didelė ieškinio suma nesuteikia pagrindo automatiškai taikyti turto arešto. Nurodo, kad ieškovė neįrodė ir aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl nesant įrodymų dėl galimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o jų taikymas nesant tam objektyvaus pagrindo, nepagrįstai varžo jos, kaip atsakovės, teises ir interesus, kas neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslų bei ekonomiškumo principo.
Atsiliepimai į atskirąjį skundą nepateikti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 str. 2 d. nuostatose nustatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia ar tuo atveju jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima ar yra tokios grėsmės tikimybė (CPK 144 str. 1 d.). Dėl paminėto, apeliantės teiginys, jog jokie prievoliniai santykiai su ieškove jos niekada nesiejo, bus svarstomas tik sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą, nagrinėjant bylą iš esmės. Nagrinėdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad kilęs turtinio pobūdžio ginčas ir atsakovei pareikšti piniginiai reikalavimai, todėl minėtų aplinkybių pagrindu darė išvadą, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Kaip minėta, viena būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Iš bylos duomenų matyti, kad pareikštu ieškiniu prašoma iš atsakovės priteisti 28 000 Lt (b. l. 1-3). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra fizinis asmuo, o neginčijamų duomenų apie savo finansinę būklę A. Z. apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl galima preziumuoti, kad reikalavimo suma atsakovei, kaip fiziniam asmeniui, yra pakankamai didelė. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui patenkinus ieškinį, prašomos priteisti skolos išieškojimas galimai užsitęstų, o įvertinus, jog ieškovė yra bankrutavusi įmonė ir Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 6 dalies nuostatos numato ribotus likvidavimo terminus, uždelstas skolų išieškojimas gali pažeisti visų bankrutavusios įmonės kreditorių interesus. Be to, bankroto bylose teismas turi ginti viešąjį interesą, todėl privalo užtikrinti išieškojimo galimumą ir nesant ieškovės prašymo, t.y., savo iniciatyva (CPK 144 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja jog vien teismo įsitikinimas, kad egzistuoja reali grėsmė, jog šalis gali perleisti turimą turtą kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti išieškojimą, yra pakankamas pagrindas tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl paminėto konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė areštą atsakovės turtui.
Atsakovei išaiškintina, jog siekiant disponuoti tam tikru areštuoti turtu, asmuo, kurio turtui taikomas areštas, gali pasinaudoti jam įstatymo suteikiamomis teisėmis - prašyti teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ar panaikinti, įmokėjus į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikus laidavimą ar įkeitus turtą, nurodyti materialų turtą, kuris gali būti areštuojamas, taip pat prašyti galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo, o atmetus ieškinį, ir nuostolių atlyginimo (CPK 146 str., 148 str., 149 str.).
Dėl paminėtų motyvų, naikinti pagrįstą nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.