Kauno apygardos teismo nutartis

3.1. Skunde nurodoma, kad teismas nepakankamai ištyrė byloje surinktus įrodymus dėl autoįvykio mechanizmo, nevertino nuteistojo parodymų apie avarinės situacijos kilimą. Nuteistojo įsitikinimu, pagrindinė priežastis, sąlygojusi eismo įvykio kilimą, buvo kalti M. J. veiksmai, jo važiavimas nesaugiu greičiu, viršijusiu leistiną, kito automobilio lenkimas neįsitikinus, kad tai daryti saugu įkalnėje, automobilio „Audi Q7“ lenkimas neapskaičiavus lenkimui reikalingos trajektorijos ir atstumų, sudarant kliūtį jo vairuotam automobiliui, važiavusiam sava eismo juosta.

3.2. Atkreipiamas dėmesys, kad po eismo įvykio paties nuteistojo sveikatos sužalojimai yra sunkūs, neatstatomai prarastas darbingumas, patirtos traumos ypatingai pakenkė regėjimui, jis iki šiol kenčia skausmus, yra suluošintas, jautriai išgyvena teismo procesą, yra neteisingai apkaltintas.

4. Nukentėjusysis M. J. skundžia Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam pritaikytas bausmės vykdymo atidėjimas, paskirti jam griežtesnę laisvės atėmimo bausmę bei padidinti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

4.1. Skunde cituojant baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo bei aplinkybes, kuriomis remiantis M. V. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, buvo šališkas, daugiausiai dėmesio skyrė kaltininko asmenybės nustatymui, teisingai neįvertino nusikalstamos veikos aplinkybių bei kilusių teisinių pasekmių. Atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje ne kartą akcentuotas teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas skiriant bausmę. Šia prasme ne mažiau už kaltininko asmenybę yra svarbus nukentėjusiųjų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Negali būti ignoruojamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą.

4.2. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiajam dėl eismo įvykio kilo fizinės kančios – skaudėjo sumuštą nosį, prakirstą kelią, sumuštas kūno dalis. Apie mėnesį laiko jis negalėjo normaliai vaikščioti, dėl prakirsto kelio šlubavo, aktyviu sportu galėjo užsiimti tik po kelių mėnesių. Keičiantis orams skausmą kelio srityje jaučia iki šiol, yra likęs apie 3 cm randas. Jo vairuotame automobilyje taip pat buvo sunkiai sužalota sužadėtinė E. Š. ir jos tėvas E. Š.. Teismas šių aplinkybių, kaip ir fakto, jog eismo įvykio metu buvo sužaloti trys asmenys, neįvertino. Cituodamas teismų praktiką, nukentėjusysis pažymi, kad įprastai tokiose bylose skiriamos griežtesnės laisvės atėmimo bausmės – 2 metai, 2 metai ir 6 mėnesiai, 3 metai laisvės atėmimo.

5. Nukentėjusioji E. Š. skundžia Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam pritaikytas bausmės vykdymo atidėjimas, paskirti jam griežtesnę laisvės atėmimo bausmę bei padidinti nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

5.1. Skunde cituojant baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo bei aplinkybes, kuriomis remiantis M. V. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, buvo šališkas, daugiausiai dėmesio skyrė kaltininko asmenybės nustatymui, teisingai neįvertino nusikalstamos veikos aplinkybių bei kilusių teisinių pasekmių. Atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje ne kartą akcentuotas teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas skiriant bausmę. Šia prasme ne mažiau už kaltininko asmenybę yra svarbus nukentėjusiųjų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Negali būti ignoruojamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą.

5.2. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiajai dėl eismo įvykio buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, ji patyrė daugybinius kūno sužalojimus, jai plyšo blužnis, kraujas išsiliejo į pilvo ertmę, neteko didelio kiekio kraujo, teko jį perpilti bei pašalinti blužnį. Buvo sumuštas krūtinkaulis, lūžo 5–9 šonkauliai, viso kūno srityje buvo daugybinės hematomos, sumušimai delnų raumenų srityje, dubens srityje, kelio sąnario sumušimas su žaizda, plaučių sumušimai, daugybinės žaizdos įvairiose kūno vietose, skysčiai pilvo, gimdos ertmėse. Teismas šių aplinkybių neįvertino. Cituodama teismų praktiką, nukentėjusioji pažymi, kad įprastai tokiose bylose skiriamos griežtesnės laisvės atėmimo bausmės – 2 metai, 2 metai ir 6 mėnesiai, 3 metai laisvės atėmimo.

5.3. Skunde taip pat akcentuojama, kad dėl eismo įvykio nukentėjusioji patyrė dideles fizines kančias – skausmą, negatyvius pokyčius, fizinį diskomfortą. Apie savaitę laiko ji praleido reanimacijoje, galėjo pajudinti tik pėdas, kvėpavo su kvėpavimo aparatu, negalėjo net normaliai kalbėti, skaudėjo visą kūną, buvo leidžiamas morfinas. Keturis mėnesius ji kentėjo didelius skausmus, kol gijo lūžę šonkauliai, sumuštos ir operacijos metu pjaustytos kūno vietos. Negalėjo be skausmo šlapintis, ilgai gijo kraujosrūvos. Negalėjo normaliai judėti, tai kėlė skausmą, buvo apsunkintas kvėpavimas, dusdavo, dėl delnų sumušimo negalėjo išlaikyti įrankių, prireikė kelių mėnesių, kad galėtų išlaikyti puodelį, maitintis. Kadangi po operacijos savaitę nevalgė jokio maisto, vėliau jis buvo tiekiamas mažomis porcijomis, dėl ko virškinant patirdavo fizinį skausmą, vartojo virškinimą skatinančius fermentus.

5.4. Be to, įvykis sukėlė jai didelę baimę, iki šiol bijo naudotis transporto priemonėmis, pati vairuoti, važiuoti. Važiuodama užmiestyje patiria didelį stresą, nes tai primena įvykį, baidosi žalios spalvos automobilių, prieš miegą mato vaizdus, kaip nuteistasis lėkė į automobilį, kuriuo ji važiavo. Kadangi smūgis nebuvo netikėtas, kadangi nuteistasis pakankamai ilgai važiavo tiesiai jų kelio juostoje, jau prieš įvykį ji spėjo pagalvoti, kad jis kils. Tai užstrigo jos atmintyje, prisiminus tai, pradeda dusti, tarsi pajunta tą patį jausmą. Po smūgio, kai oro pagalvės trenkėsi jai į krūtinę, ji negalėjo įkvėpti, galvojo, kad uždus ir mirs, tik oro pagalvėms išsileidus, galėjo po truputį įkvėpti. Tai liko jos pasąmonėje, iškyla kartu su dusulio pojūčiu. Ji vis apmąsto įvykį, nepasitiki eismo dalyviais, krūpčioja lenkiant, kartais apsiverkia iš streso, nors iki įvykio nebuvo jautrus žmogus. Iki šiol dėl šių baimių lankosi pas psichologą.

5.5. Nukentėjusioji patirtą žalą vertina ir ateities perspektyvoje. Ji yra aktyvus žmogus, visą gyvenimą sportavo, mėgo žygius ir slidinėjimą, keliones. Todėl dėl patirtų traumų jai baisu, kad negalės daugiau tuo užsiimti. Blužnies pašalinimas sukėlė negrįžtamą sveikatos pakenkimą, galimas neigiamas pasekmes ateityje – galimus kraujotakos sutrikimus, imuniteto susilpnėjimą, dažnesnes infekcines ligas. Žinojimas, kad neturi imunineto, išvystė baimę lankytis viešose vietose, bendrauti su žmonėmis. Ji bijo išeiti iš namų, naudotis viešuoju transportu. Didelę baimę kelia ir tai, kad esant trombocitozei, moteriai padidėja tikimybė patirti persileidimą. Iki šios dienos jos hormoninė sistema yra sutrikusi, šią dieną ji negali susilaukti vaikų. 2020 m. spalio 29 d. ginekologė pratęsė gydymą mažiausiai 6 mėnesiams. Tikėtina, kad bus reikalingas dirbtinis apvaisinimas. Taigi ji patyrė didelę žalą sveikatai su liekamaisiais reiškiniais, kas padarė neigiamą įtaką jos gyvenimo kokybei. Dvejus metus po eismo įvykio ji turi riboti save, negali mėgautis dalykais, kurie jai teikia laimę, neteko dalies savo hobių, tai ją žlugdo kaip asmenybę. Dėl Covid-19 ji bijo išeiti iš namų, kadangi dėl imuniteto netekimo patenka į rizikos grupę. Nuolat gyvena įtampoje, baimėje, tai trukdo jai gyventi socialinį gyvenimą, dirbti. Dėl blužnies netekimo jai išsivystė nuolatinė sloga, jaučia diskomfortą.

5.6. Skunde taip pat nurodoma, kad dėl patirtų sužalojimų jai atsirado kompleksų, dėl deformuoto krūtinkaulio – jis liko iššokęs, matomas plika akimi. Ji kompleksuoja dėvėti drabužius su iškirptėmis. Visas jos kūnas nusėtas randais: 14 cm randas nuo krūtinės iki bambos, šone du randai po 2 cm, randas kakle, daug nedidelių randų visame kūne, randu sugadinta tatuiruotė, užsiūta skylė, skirta bambos auskarui, jai, kaip jaunai merginai, kyla labai didelis kompleksas, nes negali dėvėti atskiro maudymosi kostiumėlio.

5.7. Nukentėjusioji pažymi, kad prie jos dvasinių išgyvenimų prisidėjo ir tai, kad eismo įvykio metu buvo sužalotas jos tėtis E. Š., su kuriuo ją sieja dvasiniai ir emociniai ryšiai. Jie įvykio dieną kartu vyko į sodybą. Tėtis ją lankė kiekvieną dieną ligoninėje, o jai buvo labai skaudu jį matyti dėl jo paties patiriamų fizinių skausmų bei išgyvenimų matant savo sužalotą vaiką. Tai paaštrino jos dvasinius išgyvenimus, nes ji pergyveno ne tik dėl savęs, bet ir dėl tėčio. Cituojant kasacinio teismo praktiką, nukentėjusioji teigia, kad teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra aiškiai per mažas ir neatitinka teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, teismas pernelyg atsižvelgė į nuteistojo asmenybę ir turtinę padėtį, tačiau nepakanamai įvertino žalos padarinius ir patirtus dvasinius išgyvenimus.

6. Nukentėjusysis E. Š. skundžia Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam pritaikytas bausmės vykdymo atidėjimas, paskirti jam griežtesnę laisvės atėmimo bausmę bei padidinti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

6.1. Skunde cituojant baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo bei aplinkybes, kuriomis remiantis M. V. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, buvo šališkas, daugiausiai dėmesio skyrė kaltininko asmenybės nustatymui, teisingai neįvertino nusikalstamos veikos aplinkybių bei kilusių teisinių pasekmių. Atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje ne kartą akcentuotas teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas skiriant bausmę. Šia prasme ne mažiau už kaltininko asmenybę yra svarbus nukentėjusiųjų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Negali būti ignoruojamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą.

6.2. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiajam dėl eismo įvykio buvo sutrikdyta sveikata, tai yra konstatuotas C6 slankstelio, krūtinkaulio lūžis, plaučių uždegimas, susiūta muštinė žaizda pėdos viršuje, 6 paras jis buvo gydomas stacionare, jautė didelį fizinį skausmą, buvo apsunkintas kvėpavimas dėl sumuštos krūtinės. Tris mėnesius jis nešiojo ortopedinę apykaklę, dėl kurios buvo sunku miegoti, nuolat skaudėjo sprandą ir nugarą, buvo apribotas kvėpavimas, judėjimas, dėl sužeistos pėdos sunku vaikščioti, siūlai išimti tik 2018 m. rugpjūčio 13 d., liko 3 cm randas. Teismas šių aplinkybių, kaip ir fakto, jog eismo įvykio metu buvo sužaloti trys asmenys bei jo dukrai sveikata sutrikdyta sunkiai, neįvertino. Cituodamas teismų praktiką, nukentėjusysis pažymi, kad įprastai tokiose bylose skiriamos griežtesnės laisvės atėmimo bausmės – 2 metai, 2 metai ir 6 mėnesiai, 3 metai laisvės atėmimo.

8. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis ir jo gynėja prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė bylos aplinkybių, o nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusieji E. Š. ir M. J. prašė visų nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjos skundą atmesti. Prokurorė prašė visus apeliacinius skundus atmesti, kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas tiek dėl M. V. pripažinimo kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, tiek ir dėl jam paskirtos bausmės bei nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžio.

10. Nuteistasis ir jo gynėja apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl įrodymų pakankamumo M. V. kaltei padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsti. Nuteistojo teigimu, byloje esanti specialisto išvada nėra objektyvi ir joje nurodytos aplinkybės neatspindi tikrojo eismo įvykio mechanizmo bei tuo pačiu nepatvirtina, kad būtent apelianto, o ne nukentėjusiojo M. J. veiksmai buvo būtinąja priežastimi eismo įvykiui kilti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo sutikti su šiais nuteistojo bei jo gynėjos argumentais nėra.

12. Nuteistasis su šiomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis eismo įvykio mechanizmą, nesutiko, teigdamas, kad jis važiavo savo eismo juosta ir į priešpriešinę juostą išvažiavęs prieš eismo įvykį nebuvo, o eismo įvykis įvyko dėl to, kad nukentėjusiųjų automobilis „Toyota Verso“ nespėjo užbaigti kito automobilio – „Audi Q7“ lenkimo manevro ir dėl to nuteistojo vairuota transporto priemonė su nukentėjusiųjų susidūrė būtent eismo juostoje, skirtoje automobiliams, vykstantiems (duomenys neskelbtini) kryptimi. Taigi nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti objektyvias eismo įvykio aplinkybes, kurios sąlygotų vertinimą, kad būtent M. V. savo veiksmais sukėlė grėsmę eismo saugumui.

13. Iš byloje esančių duomenų – eismo įvykio vietos schemos, įvykio vietos apžiūros protokolo objektyviai nustatyta, jog po transporto priemonių susidūrimo automobilis „Audi A4“ atsidūrė kairės kelio pusės (vertinant nukentėjusiųjų važiavimo kryptimi) griovyje, o nukentėjusiųjų transporto priemonė – kairiame kelkraštyje, priekiu apsisukusi priešinga nei važiavo judėjimo kryptimi. Įvykio vietos schemoje užfiksuoti lanku link vienas kito ir tuo pačiu link susidūrimo vietos artėjantys stabdymo pėdsakai. Objektyviai nustatyta, kad šių stabdymo pėdsakų pradžia abiem atvejais yra eismo juostoje, kuri skirta transporto priemonėms, vykstančioms nukentėjusiųjų važiavimo kryptimi. Atsižvelgiant į tai, 2019 m. kovo 26 d. specialisto išvadoje nustačius dvigubas slydimo žymes, užfiksuota, kad automobiliai šių pėdsakų pradžioje buvo visais ratais įvažiavę į eismo juostą (duomenys neskelbtini) kryptimi. Taigi ši aplinkybė objektyviai paneigia nuteistojo dėstomus argumentus, kad jis visą laiką važiavo savo eismo juostoje ir į priešpriešinę juostą išvažiavęs nebuvo. Šį faktą patvirtina ir liudytojo policijos pareigūno D. S. parodymai, kad jis tiesiogiai dalyvavo braižant eismo įvykio vietos schemą, fiksuojant aplinkybes po įvykusio susidūrimo. Šis liudytojas analogiškai kaip ir nurodoma specialisto išvadoje, paaiškino, kad pagal automobilio Toyota pėdsakus matėsi, kad jis prieš prasidedant pėdsakams buvo savo eismo juostoje. M. V. ginčijo aplinkybę, jog specialisto išvadoje užfiksuoti ratų pėdsakai yra palikti jo automobilio, tačiau tai neabejotinai paneigiama byloje esančiais įrodymais. Visų pirma, šie pėdsakai užfiksuoti iš karto po įvykio atliekant įvykio vietos apžiūrą ir fiksuojant reikšmės tyrimui galinčias turėti aplinkybes. Kaip liudytojas pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje apklaustas policijos pareigūnas T. K. nurodė, kad į įvykio vietą atvyko su ekspertu ir kartu su kelių policijos pareigūnais matavo žymes, rodė jiems, ką matuoti, žymėti, ką konkrečiai „pririšti“ prie kelio, o ekspertas fotografavo, filmavo, kiti pareigūnai braižė schemą. Policijos pareigūnas D. S., dalyvavęs braižant įvykio vietos schemą, nurodė, kad kelyje matėsi ryškūs abiejų automobilių šoninio slydimo pėdsakai, jie buvo ne grynai stabdymo, automobiliai staigiai bandė pakeisti važiavimo kryptį. Abiejų automobilių šoninio slydimo pėdsakai buvo siauri, nes kai būna šoninė jėga, padangos „pjauna“ asfaltą. Analogišką išvadą pateikė specialistas V. L., detaliai nurodęs, jog abiejų ratų pėdsakai, likę ant asfalto, yra siauri, siauresni nei padangos protektoriaus plotis, su įstrižais dryželiais pėdsake, sklandaus lanko, artimo apskritimui, kas rodo, kad tai yra ratų skersinio praslydimo pėdsakai, vairuotojams staiga pasukus automobilius kelyje. Šios aplinkybės patvirtina nukentėjusiųjų dėstomą įvykio aplinkybių eigą, jog M. J., matydamas iš priešais atvažiuojantį nuteistojo automobilį „Audi A4 Avant“, judantį jo eismo juosta, staiga pasuko vairą į kairę, išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą tokiu būdu siekdamas išvengti susidūrimo, tačiau staiga M. V. automobilis grįžo į savo eismo juostą, dėl ko įvyko susidūrimas. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog kelyje užfiksuoti padangų pėdsakai buvo palikti ir nuteistojo automobiliu apeliaciniame skunde nebeginčija ir pats nuteistasis, teigdamas, kad tai yra jo stabdymą patvirtinantys pėdsakai. Aptariamas aplinkybes patvirtina ir specialisto išvadoje pateikti objektyvūs skaičiavimai, iš kurių matyti, jog brėžiant apskritimus pagal transporto priemonių paliktus lanko formos pėdsakus kelyje, pastarieji nutrūko būtent toje vietoje, kurioje įvyko susidūrimas, tai yra vietoje, kurioje paliktos eismo įvykio žymės, transporto priemonių dalys, o galutinė eismo įvykyje dalyvavusių automobilių padėtis yra artima susidūrimo nuolaužų paliktiems pėdsakams. Taigi nėra jokio objektyvaus pagrindo tvirtinimui, jog automobilių stabdymo žymės, paliktos kelyje, negali būti priskiriamos analizuojamame eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių.

14. Nuteistasis savo dėstomą versiją, kad jis iki susidūrimo su automobiliu Toyota važiavo savo eismo juosta, grindė liudytojo R. D. parodymais. Tačiau iš pastarojo apklausos pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nurodytų aplinkybių matyti, kad jis įvykio metu sėdėjo savo namų kieme (duomenys neskelbtini) kaime. Kaip matyti iš šio liudytojo 2019 m. gegužės 7 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir prie jo esančių fotonuotraukų, transporto priemonių susidūrimas įvyko apytiksliai 257 m atstumu nuo fotelio, kuriame jis sėdėjo nusisukęs nugara į įvykio vietą. Taigi liudytojas objektyviai negalėjo matyti ir nematė baudžiamajai bylai reikšmingų aplinkybių, tai yra automobilio „Audi A4“ manevravimo iki susidūrimo vietos likus daugiau kaip 250 metrų atstumui. Dėl šios priežasties jo parodymai negali nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybės, kad nuteistasis iki susidūrimo buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą.

15. Vertinant paties nuteistojo paaiškinimus viso proceso metu bei apeliaciniame skunde, darytina išvada, kad jie nėra nuoseklūs. Pateikęs rašytinius paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis kategoriškai tvirtino, jog jis, pamatęs staiga lenkimo manevrą jo eismo juostoje pradėjusį automobilį Toyota, būdamas savo eismo juostoje, staiga suko vairą į dešinę ir pradėjo stabdyti, o jo automobilio dešinės pusės ratai atsidūrė dešiniame kelkraštyje. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė kitokias aplinkybes. Tai yra jis tvirtino, kad vengdamas susidūrimo su Toyota, jis pasuko automobilį kairėn, iš dalies kirsdamas ištisinę juostą, kitoje juostoje buvo atsidūrę tik jo automobilio vienos pusės ratai. Kairėje kelio pusėje buvo pieva, o dešinėje buvo medžiai, todėl bijojo, kad, sukdamas dešinėn, atsitrenks į medį. Į savo juostą grįžo, nes automobilis Toyota pasuko tiesiai į jį, todėl, supratęs, kad neišvengs susidūrimo, M. V. pasuko vairą dešinėn ir stabdė. Tai objektyviai paneigiama jau aptartais byloje esančiais duomenimis apie stabdymo žymes, kurias paliko tiek nukentėjusiojo M. J., tiek ir M. V. vairuoti automobiai. Nuteistojo paaiškinimai apie įvykio aplinkybes nenuoseklūs, jie neatitinka specialisto išvadoje bei kituose byloje esančiuose įrodymuose užfiksuotų aplinkybių, atliktų skaičiavimų.

16. Kaip matyti iš transporto priemonių apžiūros protokolų bei pateiktų fotonuotraukų, eismo įvykis įvyko transporto priemonėms susidūrus priekinėmis dalimis, kampu, tai yra automobilis „Toyota Verso“ priekine dalimi trenkėsi į automobilio „Audi A4“ priekinį kairį kampą ir kairį šoną priekinėje dalyje. Taigi akivaizdu, kad automobilio „Audi A4“ pasukimas į dešinę pusę kelyje, kurio vienos eismo juostos plotis apie 3,5 m, turėjo būti pakankamai ženklus tam, kad jo apgadinimai atitiktų tuos, kurie užfiksuoti po eismo įvykio. 2019 m. kovo 26 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad tikėtinas transporto priemonės Toyota greitis prieš jos vairuotojui pradedant staiga sukti buvo apie 100,6 km/val., o susidūrimo metu jis sumažėjo iki 79 km/val. Tuo tarpu automobilio „Audi A4“ tikėtinas greitis prieš susidūrimą buvo apie 50,6 km/val. ir susidūrimo metu sumažėjo iki 49 km/val. Nors nuteistasis tvirtino, kad jo greitis prieš eismo įvykį buvo didesnis, tai yra apie 90 km/val., tačiau šių jo teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Priešingai nei teigė nuteistasis apeliaciniame skunde, liudytojas R. D. jo nurodomų aplinkybių nepatvirtino, kadangi jis teigė, kad nuteistojo automobilis važiavo apie 60 km/val. greičiu. Be to, šis asmuo nurodė pats niekada transporto priemonės nevairavęs, o transporto priemonės greitį tik nuspėjęs apytiksliai. Specialisto išvadoje automobilio „Toyota Verso“ atstumas, kurį jis pasukimo į kairę pradžios metu važiavęs apie 100 km/val. ir iki susidūrimo sumažinęs greitį iki 79 km/val., judėjo iki susidūrimo palikdamas pėdsakus ant asfalto dangos, sudaro 24 m, tuo tarpu automobilis „Audi A4“, pradėjęs sukti į dešinę važiuodamas apie 50 km/val., nuvažiavo vos kiek daugiau nei dvigubai trumpesnį atstumą – 13 m. Ši aplinkybė neabejotinai patvirtina tai, kad transporto priemonių greičiai pradėjus posūkių manevrus reikšmingai skyrėsi, kadangi logiška ir pagrįsta manyti, jog automobilis Toyota, važiuodamas apytiksliai dvigubai didesniu greičiu, galėjo nuvažiuoti atitinkamai ilgesnį maršrutą per tą patį laiką iki susidūrimo (nuo pėdsakų formavimosi pradžios automobilis Toyota per 0,96 s įveikė 24 m atstumą, o „Audi A4“ per 0,94 s įveikė 13 m atstumą). Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas policijos pareigūnas D. S., kuris parodė, kad kelių patrulio darbą jis dirba 9 metus, turi patirties fiksuoti eismo įvykių pėdsakus. Šiuo atveju abiejų automobilių sukimo trajektorija buvo lenkta ir kuo didesnis automobilio greitis, tuo šis vingis yra ilgesnis.

17. Iš aptariamos specialisto išvados matyti, kad transporto priemonės „Audi A4“ vairuotojas M. V., priešingai jo teiginiams, pasukęs į dešinę siekdamas grįžti į savo eismo juostą, transporto priemonės nestabdė. Liudytojo D. S. parodymai ir specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad padangų žymės kelyje atitinka daugiau šoninio slydimo, staigiai pasukus automobilį, o ne stabdymo pėdsakus. Kaip minėta, susidūrimo metu M. V. greitis buvo apie 49 km/val. Byloje esantys duomenys apie M. V. įeinančių ir išeinančių skambučių bei SMS pranešimų išklotines šiai baudžiamajai bylai aktualiu laikotarpiu patvirtina, kad jis nuo 19.14 val. naudojosi mobiliojo ryšio telefonu rašydamas, gaudamas SMS pranešimus, inicijuodamas skambučius. Šios aplinkybės nuteistasis neginčijo, tvirtino, kad važiuodamas paskutinį kartą telefonu kalbėjo 19:33:41 val., naudodamas laisvų rankų įrangą – „Samsung“ ausines su laidu. SMS pranešimą siuntė 4–5 min. iki įvykio, galimai 19.39 val., negali pasakyti, ar žinutę rašė sustojęs. Tuo tarpu bylos duomenys objektyviai patvirtina 19:33:01 val. ir 19:33:41 val. skambučių bandymus, skambučių trukmė – 0 s, taigi nėra pagrindo teigti, jog nuteistojo paaiškinimai, kad jis kalbėjo telefonu naudodamasis laidinėmis ausinėmis, atitinka faktines aplinkybes. Liudytojas policijos pareigūnas G. L. parodė, kad fotografuodamas pirmiausiai darė bendro vaizdo nuotraukas iš toli, tada artėjo link įvykio vietos, fiksavo smulkesnes detales. Automobilis Audi buvo labai deformuotas, jį gaisrininkai sukarpė. Jame laisvų rankų įrangos neatsimena. Jei buvo nuotrauka su laisvų rankų įranga, reiškia, ji buvo, jei ne, reiškia, nebuvo. Šiuo atveju nei ugniagesiai gelbėtojai, nei eismo įvykio vietą fiksavę pareigūnai ausinių automobilyje ar įvykio vietoje nerado, jos neužfiksuotos ir byloje pateiktose fotonuotraukose, procesinių veiksmų atlikimo protokoluose. Aptariamos išklotinės patvirtina nuteistojo teiginius apie prieš įvykį paskutinį jo siųstą SMS pranešimą. Užfiksuota, kad trumpoji žinutė iš nuteistojo mobiliojo ryšio telefono išsiųsta 19:39:44 val. Tačiau, priešingai nuteistojo teiginiams, tai vyko anksčiau nei likus 4–5 minutėms iki įvykio. Kaltinime nuteistajam nurodoma, jog eismo įvykis kilo apie 19.45 val. Nors ši aplinkybė savaime nepaneigia objektyviai byloje esančios informacijos, tačiau ji vertintina kaip nepakankamai tiksli, kadangi, kaip matyti iš Bendrojo pagalbos centro Alytaus skyriaus pateiktų duomenų, pranešimas apie eismo įvykį telefonu buvo gautas jau 19.40.42 val., praėjus mažiau nei minutei nuo M. V. SMS pranešimo išsiuntimo. Atsižvelgiant į tai, įvertinus aplinkybę, jog pranešimą pateikęs asmuo, pamatęs eismo įvykį turėjo paimti telefono aparatą, surinkti Bendrojo pagalbos centro telefono numerį ir sulaukti ryšio su operatoriumi sujungimo, be to, pokalbio metu nurodė, kad kitas asmuo jau nubėgo apžiūrėti įvykio vietos, darytina išvada, jog aptariama trumpoji žinutė buvo išsiųsta itin artimu transporto priemonių susidūrimui metu, ne vėliau kaip po 1 minutės. Ši aplinkybė paneigia nuteistojo paaiškinimus, kad SMS pranešimą jis siuntė iki įvykio likus 4–5 minutėms, kas atitiktų kaltinime nurodytą eismo įvykio laiką – apie 19.45 val., tačiau faktiškai neatitinka jau aptartų aplinkybių apie detalesnį automobilių susidūrimo laiką. Taigi objektyviai nepagrįstas ir nuteistojo teiginys, jog SMS pranešimą jis galimai siuntė transporto priemonei sustojus, kadangi jokių duomenų, kad prieš pat eismo įvykį, iki jo likus mažiau nei 1 minutei, nuteistojo vairuotas automobilis buvo sustojęs, nėra.

18. Atmestina kaip nepagrįsta ir nuteistojo nurodoma aplinkybė, jog nukentėjusysis, vairuodamas transporto priemonę ir atlikdamas lenkimo manevrą, tai yra lenkdamas automobilį „Audi Q7“, galėjo nepamatyti priešpriešine eismo juosta atvažiuojančio automobilio „Audi A4 Avant“ dėl kelyje buvusios įkalnės. Nei vienas iš byloje kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų, iš karto po įvykio atvykusių į įvykio vietą, nepatvirtino, kad joje buvo tokio dydžio įkalnė, kuri reikšmingai ribotų matomumą. Nei lenkimo vietoje, nei artimu jai atstumu nebuvo jokių kelio ženklų ar kelio ženklinimo, kurie draustų atlikti lenkimo manevrą. Apklausiami policijos pareigūnai patvirtino, jog įvykio metu matomumas buvo geras, asfalto danga sausa, o įkalnė galimybės tinkamai įvertinti kelio sąlygas atliekant lenkimo manevrą neribojo. Liudytojas policijos pareigūnas D. S. parodė, kad kelio viduryje buvo skiriamoji brūkšninė linija, nebuvo kelio nelygumų ar kitokių gamtinių kliūčių, kurios ribotų matomumą. Toje vietoje, atvažiuojant nuo Alytaus, nuo įkalnėlės yra apie 250 m iki eismo įvykio vietos, tai pakankamas tarpas aplenkti kitą automobilį. Liudytoja policijos pareigūnė S. P. nurodė analogiškai, kad kliūčių kelyje nebuvo, matavimo metu ji ėjo nemažą atstumą nustatyti, kada ir kiek metrų matėsi lygus kelias ir ant kalniuko. Matomumas buvo nemažas, neprisiminė, kad jį kažkas užstotų ar ribotų. Pareigūnų sertifikuota matavimo ruletė yra 30 ar 50 metrų, o jie matuodami darė ne vieną sustojimą, kad nustatytų matomumą. Tapačias aplinkybes nurodė ir liudytojas policijos pareigūnas A. P., patvirtinęs, kad tame ruože nuo Alytaus link Druskininkų pusės buvo nežymi nuokalnė, tačiau jis nemano, kad tas kalnelis galėjo trukdyti matomumui. Kelio nuo Merkinės pusės matomumas taip pat buvo geras. Išvažiavimas iš įkalnės netrukdė matomumui, lenkiant matomumas būtų pakankamas. Liudytojas policijos pareigūnas T. K. patvirtino, kad toje kelio atkarpoje jie vaikščiojo pakankamai toli, net važinėjo tarnybiniu automobiliu, žiūrėjo kelio ženklus, kelio matomumą tikrinti važiavo daugiau nei 200 m. Iš esmės analogiškas aplinkybes pateikė ir nukentėjusieji, kurie neneigė, jog iki eismo įvykio matė nuteistojo transporto priemonę, stebėjo, kaip jo automobilis nuo pat įkalnės vinguriavo, nežymiai važinėjo į vieną ir į kitą kelio puses ilgą laiką. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos, iš kurių, vertinant vizualiai, matyti pakankamai tolima kelio atkarpa nuo eismo įvykio vietos. Taip pat byloje atliktas 2020 m. birželio 16 d. eksperimentas. Nors nuteistasis ir jo gynėja ginčijo šio procesinio veiksmo objektyvumą, teigiant, kad jis atliktas ne tapačiomis eismo įvykiui aplinkybėmis, nenaudojant modernios technikos, tačiau pagrindo sutikti, kad tai savaime paneigia eksperimento išvadų teisingumą, nėra. Nepaisant to, kad transporto priemonė, kuri pagal savo išmatavimus atitiko nuteistojo transporto priemonės parametrus, eksperimento metu stovėjo, o ne judėjo, tačiau eksperimentą atlikęs pareigūnas, vairavęs transporto priemonę, kurios gabaritai atitinka nukentėjusiųjų automobilio matmenis, kliūtį kelyje (stovinčią transporto priemonę) visais atvejais pastebėjo apytiksliai 300 m atstumu, eksperimento metu jai būnant skirtingose kelio vietose. Šie duomenys neprieštarauja kitiems jau aptartiems byloje esantiems įrodymams, policijos pareigūnų parodymams, kad įkalnė nebuvo tokia žymi, jog reikšmingai ribotų matomumą, juolab, kad, kaip jau minėta, ir kelio ženklinimas ar kelio ženklai toje vietoje lenkimo manevro atlikti nedraudė.

19. Nuteistasis aplinkybę, kad nukentėjusysis iki susidūrimo nebuvo baigęs lenkimo manevro, grindė liudytojų A. B. ir G. B. parodymais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai jais nesivadovavo kaip nenuosekliais ir prieštaringais kitiems byloje esantiems įrodymams. Kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas T. K. nurodė, kad įvykio liudininkas, važiavęs Audi automobiliu, sakė, kad jį lenkė. Šio asmens apklausą jis suorganizavo tą pačią dieną, tačiau jo pasakojimas nesutapo su žymėmis ant kelio. Liudytojo A. B. parodymų nenuoseklumą patvirtina ir liudytojo policijos pareigūno E. D. apylinkės teisme pateiktas paaiškinimas, kad jis patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad „Audi Q7“ vairuotojas minėjo, jog Toyota baigė lenkimą. Tuo tarpu pats A. B., apklausiamas teisiamajame posėdyje, tvirtino, kad automobilis Toyota su automobiliu „Audi A4“ susidūrė nebaigęs lenkimo. Tuo pačiu jis teigė, kad automobilį Toyota, kuris jį lenkė, pastebėjo tik lenkimo metu, jis nurodė nepastebėjęs ir iš priekio atvažiuojančio automobilio, nematė ir jokių stabdymo žymių po eismo įvykio. Šis liudytojas, teisme tvirtinęs, kad automobilio Toyota vairuotojas jokių manevrų iki įvykio neatliko ir nesusimėtė, teigė, kad susidūrimas įvyko, kai automobilis Toyota buvo tik viena puse grįžęs į savo eismo juostą, viduryje juostų. Visų pirma, tai objektyviai paneigia jau aptarti pėdsakai, likę ant važiuojamosios kelio dalies. Be to, byloje nustatytomis aplinkybėmis negali būti pagrindžiamas ir liudytojo nurodomas įvykio mechanizmas. Kaip minėta, šis liudytojas teigė priekyje savo automobilio nematęs automobilio „Audi A4“, kuris būtų trukdęs automobiliui Toyota grįžti į savo eismo juostą, teigė, kad susidūrimas įvyko dėl to, kad automobilio Toyota vairuotojas nespėjo tinkamai užbaigti lenkimo manevro. Vis tik tokiomis aplinkybėmis negali būti pagrindžiami transporto priemonėms nustatyti apgadinimai, iš kurių galima spręsti, jog transporto priemonės susidūrė priešpriešais viena kitos, kampu, automobiliui „Audi A4“ konktaktuojant su automobiliu „Toyota Verso“ daugiau priekine kaire puse, o pastarajam – priekine dalimi. Apklausiama liudytoja G. B. teigė, kad ji taip pat nematė iš priekio atvažiuojančio automobilio, nes jį užstojo įkalnė, nežinojo, kur žalia mašina važiavo, nematė žalio automobilio nė vienoje juostoje, tačiau iš jau aptartų aplinkybių negalima spręsti, kad įkalnė buvo tokio dydžio, jog apribotų matomumą kelyje. Nukentėjusieji patvirtino matę nuteistojo automobilį, atvažiuojantį priešais ir manevruojantį kelyje, o jų parodymus apie tai, kad M. J. buvo užbaigęs lenkimo manevrą, patvirtina kelyje užfiksuoti ir jau aptarti pėdsakai.

20. Taigi jokio objektyvaus pagrindo spręsti, kad eismo įvykis įvyko kitomis nei nustatytos pirmosios instancijos teismo aplinkybėmis, nėra. Nors sutiktina su nuteistojo skundo argumentais, kad nukentėjusiojo M. J. veiksmai buvo techniniu požiūriu nepriimtini, tačiau 2019 m. kovo 26 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad būtent M. V. veiksmai, jam išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą, buvo būtinąja sąlyga eismo įvykiui kilti. Nei nuteistojo ir gynėjos apeliaciniame skunde, nei jų teismo posėdyje nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo eismo įvykio situaciją vertinti priešingai. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, byloje esant pakankamai M. V. kaltę pagrindžiančių duomenų, nėra ir pagrindo skirti eismo įvykio ekspertizę. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog byloje esanti specialisto išvada pateikta remiantis byloje esančiais objektyviais duomenimis, eismo įvykio vietoje užfiksuotomis aplinkybėmis, aprobuotomis metodikomis pateiktais skaičiavimais. Tuo tarpu atlikus eismo įvykio ekspertizę remiantis procese dalyvaujančių asmenų parodymais, ji būtų vertinama kaip sąlyginė. Šiuo atveju, atsižvelgiant į jau išdėstytus motyvus, atmetus kaip nepagrįstus dėl jų nenuoseklumo ir prieštaringumo kitiems byloje esantiems įrodymams nuteistojo bei liudytojų A. ir G. B. parodymus, konstatavus, kad liudytojas R. D., sėdėdamas nusisukęs nuo įvykio vietos, negalėjo matyti aplinkybių, kurios vyko automobiliui „Audi A4“ nuvykstant 257 metrus iki įvykio vietos, pagrindo iš naujo vertinti eismo įvykio kilimo sąlygas bei mechanizmą skiriant eismo įvykio ekspertizę, nėra.

26. Nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose nesutikdami su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, prašo jiems priteistas sumas padidinti, motyvuojant iš esmės tuo, kad jų patirti išgyvenimai, nepatogumai, fizinis skausmas, sveikatos sutrikdymai nebuvo tinkamai įvertinti, todėl neturtinės žalos dydis nustatytas nepagrįstai. Nuteistojo ir jo gynėjos skunde taip pat nesutinkama su priteistų civilinių ieškinių dydžiais ir teigiama, kad nustačius abipusę kaltę, nuteistajam taip pat turi būti priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas.

27. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Sutiktina su nukentėjusiųjų civiliniuose ieškiniuose bei apeliaciniuose skunduose dėstoma pozicija, kad išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. Dėl šios priežasties CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo.

33. Tuo tarpu nukentėjusysis E. Š., apeliaciniame skunde taip pat iš esmės atkartodamas aplinkybes, kurias nurodė civiliniame ieškinyje ir kurios buvo analizuojamos skundžiamame nuosprendyje, atkreipia dėmesį į tai, kad dėl patirtų traumų eismo įvykio metu jis iki 2018 m. lapkričio mėn. negalėjo pilnavertiškai judėti, turėjo dėvėti ortopedinę apykaklę, dėl kurios buvo sunku miegoti, taip pat buvo apsunkintas jo kvėpavimas, sumažėjo jo galimybės pasirūpinti savimi. Be to, dėl sužeistos pėdos jam buvo sunku vaikščioti, iki 2019 m. sausio 9 d. jis buvo nedarbingas, jam nustatytas 90 proc. darbingumo lygis. Neabejotinai, eismo įvykio metu nukentėjusiojo patirti sužalojimai sukėlė jam fizinį skausmą, nepatogumus, sumažėjo jo galimybės vykdyti darbo veiklą, aktyviai judėti bei pasirūpinti savimi. Nukentėjusysis nurodo iki šiol jaučiantis skausmus keičiantis orams, praleidus aktyvesnę dieną.