Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2021-12-23 · Civilinė byla Nr. e2A-666-464/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2020-10-29Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2020-12-30Vilniaus apygardos teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2021-12-23Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-12-23
Bylos Nr.
e2A-666-464/2021
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00955-2020-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Dalia Kačinskienė, Vigintas Višinskis
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Systemair“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-666-464/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00955-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.8.6; 2.6.11.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vėsa ir partneriai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Systemair“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Vėsa ir partneriai“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Systemair“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš UAB „Vėsa ir partneriai“ 116 425,03 Eur skolą už prekes, 1 116,19 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė UAB „Systemair“ (pardavėja) ir atsakovė UAB „Vėsa ir partneriai“ (pirkėja) 2017 m. vasario 27 d. sudarė ilgalaikę prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 170227-SASE-01 (toliau – ir ilgalaikė sutartis), 2019 m. rugpjūčio 20 d. sudarė vienkartinę sutartį Nr. 190820-SASE-01 (toliau – ir sutartis Nr. 1) ir 2019 m. lapkričio 4 d. sudarė vienkartinę sutartį Nr. 191194-SASE-01 (toliau – ir sutartis Nr. 2). Pagal ilgalaikę sutartį pardavėja įsipareigojo parduoti prekes, nurodytas PVM sąskaitose faktūrose, važtaraščiuose ar kituose perdavimo dokumentuose, o pirkėja įsipareigojo priimti ir apmokėti už šias prekes per 120 kalendorinių dienų, skaičiuojant nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos (ilgalaikės sutarties 2.1, 5.2 punktai).

3. Ilgalaikės prekių pirkimo–pardavimo sutarties 3.3 punkte yra nurodyta, kad prekių priėmimas–perdavimas įforminamas PVM sąskaita faktūra, kurią pasirašo šalys arba jų atstovai. Tokia pati prekių priėmimo–perdavimo įforminamo tvarka nustatyta ir sutartyje Nr.1 bei sutartyje Nr. 2 (šių sutarčių 1.4 punktai). Ieškovės teigimu, visas sąskaitas, kuriomis grindžiamas skolos reikalavimas, atsakovės darbuotojai pasirašė, atsakovė pretenzijų dėl prekių priėmimo ar jų gavimo nepareiškė, bet atsiskaitė ne už visas jai perduotas prekes. Atsakovės skola, kurios mokėjimo terminas yra pasibaigęs, yra 116 425,03 Eur. Šalys ilgalaikės sutarties 7.1 punkte, sutarties Nr. 1 1.8 punkte ir sutarties Nr. 2 1.8 punkte taip pat buvo susitarusios, kad už delsimą atsiskaityti atsakovė (pirkėja) mokės 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Ieškovė yra suskaičiavusi 1 116,19 Eur mokėtinų delspinigių sumą, o iš viso atsakovės skola su netesybomis – 117 541,22 Eur. Pažymėjo, kad atsakovė, pasirašydama skolos suderinimo dokumentus, taip pat 2020 m. liepos 21 d. ieškovei adresuotame rašte skolą yra pripažinusi, tačiau savo įsipareigojimų atsiskaityti už prekes neįvykdė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei UAB „Systemair“ iš atsakovės UAB „Vėsa ir partneriai“ 116 425,03 Eur skolą už prekes, 1 116,19 Eur delspinigius, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 951 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nustatė, kad ieškovė tiekė atsakovei prekes pagal ilgalaikę prekių pirkimo–pardavimo sutartį ir vienkartines sutartis Nr. 1 ir Nr. 2. Pagal ilgalaikę sutartį laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. vasario 26 d. buvo neapmokėta prekių už 42 369,17 Eur sumą, pagal sutartį Nr. 1 neapmokėta prekių už 752,34 Eur sumą, o pagal sutartį Nr. 2 – už 73 303,52 Eur sumą. Atsakovė buvo įsipareigojusi atsiskaityti už gautas prekes per 120 kalendorinių dienų.

6. Teismas nurodė, kad PVM sąskaitos faktūros buvo pasirašytos atsakovės darbuotojų, nepagrįstais pripažinęs tokius atsakovės argumentus, kad ne visos prekės buvo perduotos jos įgaliotam asmeniui. Įvertinęs PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta, kad prekes pagal ieškovės išrašytas sąskaitas priėmė pirkėjos (atsakovės) atstovai B. V., V. B., o atsakovei neneigiant, jog minėti asmenys buvo jos darbuotojai, taip pat neginčijant, kad prekės pagal sutartis buvo pristatytos į atitinkamus objektus, teismas padarė išvadą, kad ieškovė prievolę perduoti prekes atsakovės darbuotojams yra įvykdžiusi tinkamai, todėl atsakovei atsirado prievolė už jas atsiskaityti.

7. Teismo vertinimu, būtent atsakovei teko pareiga byloje įrodyti aplinkybę, kad prekės nebuvo perduotos įgaliotam asmeniui ar kad PVM sąskaitose faktūrose pasirašę asmenys nebuvo įgalioti jų priimti, arba įrodyti, kad minėti asmenys prekių negavo, tačiau atsakovė tokių aplinkybių neįrodė. Priešingai, atsakovė pasirašė su ieškove 2020 m. gegužės 8 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą ir 2020 m. balandžio 30 d. neapmokėtų sąskaitų ataskaitą, kurioje įtrauktos ir visos sąskaitos, pagal kurias prašoma priteisti skolą. Nors atsakovė teigia, kad minėtu aktu buvo suderintos kitos jos skolos, tačiau jokių šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsakovės argumentus, kad jai nėra žinoma, ar prekės, už kurias prašo atsiskaityti ieškovė, buvo gautos ir sumontuotos, teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus, įvertinęs, be kita ko, ieškovės į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius, jog pagal sutartį Nr. 1 perduotos prekės, nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje Nr. SYS170821 (už 44 528 Eur sumą) buvo sumontuotos objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame atsakovė vykdė darbus bei sumontavo šiuos įrenginius.

8. Teismas, pripažinęs ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo pagrįstu, patenkino ir išvestinį reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atsakovė UAB „Vėsa ir partneriai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1. Ieškovė neįrodė, kad ji pristatė atsakovei visas prekes pagal ginčo sutartis. Bylos duomenys apie ieškovės pateiktas prekes nepatvirtina fakto, kad atsakovė šias prekes gavo (priėmė) ir už jas privalo atsiskaityti. Krovinio važtaraščiai yra nepasirašyti atsakovės įgaliotų asmenų. Vien PVM sąskaitų faktūrų, kuriose yra atsakovės darbuotojų ir / ar įgaliotų asmenų parašai, išrašymas ir pateikimas (išsiuntimas), atsakovei ginčijant prekių gavimo faktą, negali būti laikoma pakankamu įrodymu ieškiniui patenkinti. Taip pat PVM sąskaitų faktūrų negalima vertinti kaip dokumentų, patvirtinančių prekių perdavimą atsakovei, kai jos neįforminamos atliekant šį veiksmą (perdavimą–priėmimą), o siunčiamos elektroninio ryšio priemonėmis.

9.2. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl prekių pristatymo atsakovei fakto, nepagrįstai rėmėsi ieškovės atstovo žodiniais paaiškinimais teismo posėdžio metu. Teiginių, kad, nesant statybos objekte atsakovės įgaliotų prekes priimti asmenų, ieškovei buvo pavesta perduoti užsakytas prekes kitiems asmenims, nepatvirtina jokie bylos rašytiniai įrodymai. Ieškovė į bylą nepateikė ir jokių duomenų, kad atsakovė jai suteikė tokią teisę.

9.3. Ieškovė be pagrindo kaltino atsakovę aplaidumu, neužtikrinant įgalioto asmens buvimo prekėms priimti, nors pati elgėsi nerūpestingai, nepateikusi prekių atsakovės įgaliotiems jas atsiimti asmenims ir tokiu būdu prisiėmė prekių neperdavimo atsakovei sutartyse nustatyta tvarka riziką.

9.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas krovinio važtaraščius kaip prekių perdavimą atsakovei patvirtinančius įrodymus, nors byloje nėra duomenų, jog prekes priėmę ir krovinio važtaraščius pasirašę asmenys yra UAB „Vėsa ir partneriai“ darbuotojai, neužtikrino, kad kilusios abejonės būtų pašalintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnyje įtvirtintomis priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino įrodymų viseto, todėl nenustatė visų ginčui spręsti reikšmingų aplinkybių.

9.5. Ieškovė prekių perdavimo tinkamai neįformino ir įrodymų, leidžiančių neginčijamai nustatyti, kad prekes perdavė būtent atsakovei, o nenustatytiems tretiesiems asmenims, nepateikė. Ieškovei, kaip verslininkei, dalyvaujančiai ūkinėje komercinėje veikloje, sudarant bei vykdant sutartis keliami didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. Todėl būtent jos nenaudai turėjo būti vertinamos aplinkybės, kad ji nepateikė teismui tiesioginių ginčo prekių perdavimo atsakovei faktą patvirtinančių įrodymų.

9.6. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles. Atsakovė negali įrodyti to, ko nebuvo, tuo tarpu ieškovei (pardavėjai) tenka pareiga įrodyti tai, kas buvo, yra realu. Todėl teismas negalėjo perkelti atsakovei pareigos, įrodyti, kad daiktai (prekės) nebuvo perduotos jos įgaliotam asmeniui, t. y. kad PVM sąskaitose faktūrose ar krovinio važtaraščiuose pasirašę asmenys nebuvo įpareigoti bet kokia forma (taip pat ir žodine) priimti prekių.

Atsiliepimas

10. Ieškovė UAB „Systemair“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pagal ilgalaikę sutartį nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. vasario 26 d. ieškovė atsakovei pardavė ir perdavė prekių pagal PVM sąskaitas faktūras už 42 369,17 Eur sumą. Prekes pagal ilgalaikę sutartį atsakovės įgalioti darbuotojai B. V. ir V. B. pasiėmė iš ieškovės sandėlio. Prekių atsiėmimo faktą patvirtina, kad atsakovės įgalioti darbuotojai pasirašė ant PVM sąskaitų faktūrų. Taigi prekės buvo perduotos laikantis ilgalaikės sutarties 3.4 punkte nurodytos tvarkos, o ieškovė savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai.

10.2. Pagal sutartį Nr. 1 ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei prekes pagal šalių pasirašytą pasiūlymą. Prekės buvo pristatytos į objektą (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtina 2019 m. spalio 23 d. krovinio važtaraštis. Po prekių pristatymo PVM sąskaita faktūra Nr. 170821 (44 528 Eur suma) buvo išsiųsta 2019 m. lapkričio 5 d. elektroniniu laišku atsakovės pirkimų vadovui E. R. ir darbų vadovui A. V. Prieštaravimų dėl pateiktos PVM sąskaitos faktūros nei vienas iš atsakovės darbuotojų nenurodė, priešingai – E. R. PVM sąskaitą faktūrą pasirašė, patvirtindamas prekių gavimą.

10.3. Atsakovė, nesutikdama su prekių jai perdavimu, didžiąją dalį sąskaitos Nr. 170821 yra apmokėjusi, likusi neapmokėta suma – 752,34 Eur. Atsakovė, apmokėdama didžiąją dalį skolos pagal minėtą sąskaitą faktūrą, šiuo veiksmu taip pat patvirtino prekių gavimą ir tinkamą ieškovės įsipareigojimų įvykdymą. Be to, prekių pristatymą į objektą (duomenys neskelbtini) ir įrenginių sumontavimo aplinkybes patvirtina tuo pačiu adresu darbus vykdžiusios UAB „Merko statyba“ 2020 m. rugpjūčio 8 d. raštas.

10.4. Pagal sutartį Nr. 2 ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei prekes pagal pridėtą pasiūlymą. Atsakovė prašė prekes pristatyti skubiai. Ieškovė prekes į objektą LSMU Kauno klinikas pristatė du kartus pagal 2020 m. sausio 20 d. ir 2020 m. sausio 23 d. krovinių važtaraščius. Po prekių pristatymo iš atsakovės pirkimų vadovo E. R. pasirašyta PVM sąskaita faktūra Nr. SYS172804 (73 303,52 Eur suma) gauta 2020 m. sausio 24 d. elektroniniu laišku. Tuo atveju, jeigu atsakovė nebūtų gavusi prekių, kurių jai reikėjo skubiai, ji nebūtų pasirašiusi PVM sąskaitos faktūros, o būtų teikusi pretenziją ieškovei.

10.5. Byloje nekilo ginčo, kad PVM sąskaitas faktūras atsakovė gavo. Šalių 2020 m. gegužės 8 d. pasirašytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, į kurį įtrauktos ir ginčo PVM sąskaitos faktūros, patvirtina aplinkybes, kad atsakovė sutiko su jomis ir jas įsitraukė į savo buhalterinę apskaitą. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo 2020 m. gegužės 8 d. aktas, nors yra išvestinis buhalterinės apskaitos dokumentas, įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytas, jis yra pasirašytas abiejų šalių, todėl yra tinkamas įrodymas, patvirtinantis atsakovės įsiskolinimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

11. Apeliantė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Vėsa ir partneriai“, kuriai bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 16 d. nutartimi, o šio teismo 2021 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi ji buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (civilinė byla Nr. eB2-1915-562/2021; Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO; CPK 179 straipsnio 3 dali), iš esmės kelia netinkamo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme klausimus. Apeliantės teigimu, PVM sąskaitos faktūros ir ieškovės žodiniai paaiškinimai yra nepakankami įrodymai įsitikinant, kad visos sąskaitose nurodytos prekės buvo pristatytos būtent apeliantei (jos įgaliotiniams), o ne kuriems nors kitiems asmenims, juolab kad ieškovė neįformino prekių perdavimo jokiais kitais tiesioginiais rašytiniais įrodymais, atitinkamai, ir jai pareiga atsiskaityti už šias prekes nekyla. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantės pozicija.

12. Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, kuria remiantis, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Nors materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, tiesiogiai įvardijant, kuri šalis ir ką konkrečiai turėtų įrodyti, šioje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungimosi principo. Todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, kuri reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2011; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-398-687/2019, 32 punktas).

13. Šalis siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, ginčo dėl to nėra. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti nustatytą pinigų sumą (kainą) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalis). Remiantis minėta bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, ieškovei, pareiškusiai reikalavimą dėl skolos už parduotas prekes priteisimo, teko pareiga įrodyti aplinkybę, kad prekes, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, ji yra perdavusi apeliantei, o apeliantei, atitinkamai, tai paneigti.

14. CK normos nenustato specialių pirkimo–pardavimo sutarties formos reikalavimų tarp juridinių asmenų sudaromai prekių pirkimo–pardavimo sutarčiai, todėl tokia sutartis gali būti sudaroma bet kokia forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, notarine forma) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016, 11 punktas). Nors nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu buvo reikalaujama priteisti skolą pagal rašytines pirkimo–pardavimo sutartis bei, jas vykdant, ieškovės išrašytas, tačiau apeliantės neapmokėtas (arba apmokėtas tik iš dalies) sąskaitas, nesant imperatyvaus reikalavimo tokius teisinius santykius įforminti būtent rašytinės formos dokumentu, sutarties tinkamo įvykdymo įrodinėjimas taip pat nėra ribojimas vien rašytinės formos įrodymais. Šioje situacijoje leistinos visos įrodinėjimo priemonės, taip pat ir šalių (jų atstovų) žodiniai paaiškinimai ar netiesioginiai rašytiniai įrodymai (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). Todėl kitokia apeliantės nuomonė bei jos apeliacinio skundo motyvai, kad prekių jai perdavimo faktas nebuvo tinkamai užfiksuotas (teismui nepateikti tiesioginiai prekių perdavimo atsakovei faktą patvirtinantys įrodymai), aiškiai stokoja pagrįstumo, juolab kad šalys net ir nebuvo susitarusios įforminti prekių perdavimo priėmimo–perdavimo aktais.

15. Nagrinėjamu atveju pačios šalys sutartyse sulygo, kad konkrečių prekių perdavimas yra įforminamas pasirašant PVM sąskaitą faktūrą (ilgalaikės sutarties 3.3 punktas, sutarčių Nr.1 ir Nr. 2 1.4 punktai). Ieškovė šias sąskaitas, kuriomis grindžiami jos reikalavimai dėl skolos priteisimo, yra pridėjusi prie savo ieškinio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad sąskaitos faktūros paskirtis, be kita ko, yra įforminti įvykusį prekių pateikimą, o remiantis sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą kaip tokį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, jog asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Todėl PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas). PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 31 punktas).

16. Todėl ir šiuo atveju į bylą pateiktos sąskaitos faktūros, kuriose nurodoma, kas yra pardavėja ir kas pirkėja, išvardinamas perduodamų prekių asortimentas, nurodoma, koks asmuo jas perduoda ir koks priima, nurodomos apmokėjimo sąlygos ir apmokėjimo terminas, yra pakankamai svarus ir objektyvus įrodymas, patvirtinantis ir šalių sutartinių santykių faktą, ir prekių perdavimą apeliantei. Nors didžioji dalis PVM sąskaitų faktūrų yra pasirašytos apeliantės įgaliotų darbuotojų (šios aplinkybės ji nėra nuginčijusi), apeliantė savo procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad iš kelių PVM sąskaitų faktūrų turinio visgi negalima identifikuoti prekes gavusio asmens. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymai neįtvirtina absoliutaus draudimo sutarties šalims alternatyviai pasirinkti ir kito, nei sutartyje nurodytas, prekių perdavimo būdo ir / ar jo įforminimo.

17. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys faktiškai taikė įvairią bendradarbiavimo ir prekių apeliantei perdavimo praktiką – kartais jos darbuotojai atvykdavo prekių atsiimti, kartais ieškovė prekes nugabendavo į atsakovės nurodytą objektą, vėliau perduodama PVM sąskaitas faktūras apeliantei elektroniniais laiškais, kuri jas įtraukdavo į savo apskaitą. Pažymėtina, kad lygiai tokį patį bendradarbiavimo modelį, kai net ir susitarus dėl PVM sąskaitos faktūros, kaip įforminančio prekių perdavimą dokumento, reikšmės faktiškai ne visais atvejais sąskaita buvo pasirašoma apeliantės (jos įgaliotinio), ji naudojo ir su kitais savo kontrahentais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-599-553/2021; CPK 179 straipsnio 3 dalis).

18. Todėl darytina labiau tikėtina išvada, kad prekės buvo perduotos būtent tiems asmenims ar atgabentos būtent į tą vietą, kuriuos ieškovei nurodė pati apeliantė, vėliau priėmusi ir jos išrašytas sąskaitas, tik jų neapmokėjusi. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką, nes įstatyme nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie atitinkamų faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-421/2017, 27 punktas). Teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 punktas).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma ieškovės į nagrinėjamą pateiktų rašytinių labiau tikėtinai patvirtina būtent ieškovės poziciją, kad ji savo sutartinę prievolę apeliantei yra įvykdžiusi tinkamai ir visas PVM sąskaitose faktūrose išvardintas prekes jai ar jos nurodytiems asmenims perdavusi. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas dėl prekių perdavimo sprendė įvertinęs vien pavienius įrodymus (t. y. tik pačias sąskaitas faktūras arba krovinių gabenimo važtaraščius), taip pat nėra pagrįsti. Kitaip nei tvirtina apeliantė, pirmosios instancijos teismas analizavo bei sprendime aptarė taip pat ir kitus skolos ieškovei pripažinimą patvirtinančius rašytinius įrodymus, t. y. šalių pasirašytą 2020 m. gegužės 8 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą ir 2020 m. balandžio 30 d. neapmokėtų sąskaitų ataskaitą, į kurią įtrauktos ir sąskaitos, pagal kurias ieškiniu prašoma priteisti skolą, įvertino ieškovės pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad pagal sutartį Nr. 1 į objektą, esantį (duomenys neskelbtini), apeliantės pavedimu atvežtos prekės (PVM sąskaita faktūra Nr. SYS170821) buvo sumontuotos šiame objekte.

20. Be to, kaip matyti iš šalių susirašinėjimo dėl skolos (2020 m. liepos 21 d. apeliantės laiškas Nr. 3.11/20-63; ieškinio priedas Nr. 9), apeliantė jame pasiūlė ieškovei taikiai išspręsti skolos klausimą tarpusavio nuolaidomis, užkertant kelią teisminiam ginčui, atsiskaitant su ieškove per dešimties darbo dienų terminą su sąlyga, kad ši atsisakys ne mažiau kaip 60 proc. savo finansinių reikalavimų. Šio dokumento turinys, kartu atsižvelgiant ir į apeliantės prašymo atidėti jai žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą motyvus bei įrodymus, kuriais jis buvo grindžiamas (2020 m. rugsėjo 14 d. gautas sprendimas dėl 74 572,40 Eur ir 78,53 Eur socialinio draudimo įmokų už darbuotojus įsiskolinimo atidėjimo ir išdėstymo apeliantei), suponuoja ir tokią išvadą, kad apeliantės atsikirtimai dėl prekių neperdavimo, be kita ko, ir pagal sąskaitas, kurias ji iš dalies buvo apmokėjusi, yra visiškai formalūs ir deklaratyvūs, siekiant kuo ilgiau išvengti piniginės prievolės ieškovei įvykdymo, susidūrus su mokumo problema. Toks apeliantės elgesys nėra suderinamas su bendraisiais teisės principais (CK 1.5 straipsnis) bei CK 1.137 straipsnio nuostatomis, kurio 2 dalyje nurodoma, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.

21. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo sutikti su apeliantės reikalavimais ir šalių ginčą išspręsti kitaip, nei jį yra išsprendęs pirmosios instancijos teismas.

Dėl bylinėjimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

22. Bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tai šaliai, kurios naudai yra priimamas galutinis sprendimas pagal principą „pralaimėjęs moka“, o jos priteisiamas iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

23. Ieškovė pateikė įrodymus apie 605 Eur išlaidas, patirtas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Tokio dydžio išlaidos atitinka Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nurodytus išlaidų už tokio pobūdžio teisines paslaugas apskaičiavimo kriterijus bei nustatytus jų dydžio apribojimus, todėl ieškovei kompensuotinos pilnai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Systemair“, juridinio asmens kodas 300100701, iš atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vėsa ir partneriai“, juridinio asmens kodas 124926559, 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Marius BajorasDalia KačinskienėVigintas Višinskis