- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-07
- Bylos Nr.
- e2A-599-553/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00763-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „MK technika“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „VĖSA IR PARTNERIAI“
- Kategorijos
- 2.6.11Prievolės
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VĖSA IR PARTNERIAI“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MK technika“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VĖSA IR PARTNERIAI“ dėl skolos ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ginčas kilo dėl skolos ir netesybų priteisimo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės 82 660,26 Eur skolą, 1 278,55 Eur delspinigių, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad pagal sutartį pardavė atsakovei prekių už 83 546,05 Eur, tai patvirtina išrašytos ir atsakovei pateiktos 138 PVM sąskaitos faktūros. Atsakovė privalėjo atsiskaityti su ieškove ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo prekių priėmimo – perdavimo momento pagal ieškovės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovė neatsiskaitė ir liko skolinga ieškovei 82 660,26 Eur.
4. Atsakovė ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras priėmė, dalį sąskaitų atsakovei ieškovė pateikė elektroniniu paštu, tai patvirtina pateikti elektroniniai laiškai. Atsakovė sąskaitas priėmė, ieškovei niekada neišreiškė pretenzijų dėl netinkamo sutarties vykdymo. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalimis ieškovė prašė priteisti iš atsakovės ir 1 278,55 Eur dydžio delspinigius.
Šalies argumentai
5. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Kadangi ieškovė kildina reikalavimą priteisti skolą iš prekių pirkimo–pardavimo sutarties, t. y. iš realinio sandorio, pardavėjui neįrodžius prekių perdavimo fakto (momento), pirkėjui nekyla pareiga už jas apmokėti. Šalys aiškiai ir nedviprasmiškai sutarė, kad tinkamu prekės perdavimu bus laikomas prekių važtaraščio ar prekių priėmimo–perdavimo dokumento pasirašymas, t. y. bent vienu iš šių nurodytų būdų (dokumentų) prekes pardavėjas (ieškovė) galėjo perduoti tik pirkėjo (atsakovės) atstovui, turinčiam jo įgalinimus patvirtinantį dokumentą. Pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą, o ieškovė ieškinį grindžia tik išrašytomis sąskaitomis faktūromis, tačiau jos atsakovės nepasirašytos, važtaraščių ar prekių priėmimo–perdavimo dokumentų byloje nėra pateikta. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad elektroniniu paštu siųsti laiškai (su PVM sąskaitomis faktūromis) realiai buvo gauti atsakovės, atsakovė į šiuos laiškus neatsakė, todėl ieškovė privalėjo pasidomėti, kodėl atsakovė neatsakė į siunčiamus pranešimus. Be to, elektroninio pašto adresas nesutampa su atsakovės sutartyje nurodytu adresu.
6. Ieškovė savo įsipareigojimus galbūt vykdė neatsakingai ir aplaidžiai, tokiu būdu pati prisiėmė riziką, kad prekės nebuvo perduotos atsakovei, todėl ieškovei tenka rizika dėl prekių neapmokėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalis siejo ilgalaikis bendradarbiavimas, kylantis iš 2015 m. jų sudarytos ilgalaikės pirkimo–pardavimo sutarties; šalis siejo tarpusavio pasitikėjimas. Dalį ieškovės kartu su ieškiniu pateiktų, laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 5 d. iki 2020 m. kovo 26 d. išrašytų ir pateiktų, sąskaitų faktūrų atsakovė apmokėjo. Atsakovė neneigia, kad prekes pagal ieškovės pateiktas į bylą sąskaitas faktūras užsakė. Atsakovė taip pat kategoriškai neteigia prekių negavusi, o nurodo tik turinti abejonių dėl prekių gavimo. Tačiau pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios abejonės nėra grindžiamos kokiais nors realiais faktais, nenurodomos konkrečios aplinkybės. Iš bylos dokumentų matyti, kad šalių bendradarbiavimas nebuvo formalus, atsakovė prekes užsakydavo ne vien pateikdama rašytinius užsakymus pardavėjui, bet ir elektroniniais laiškais, pati atvykdavo prekių atsiimti, kartais ieškovė prekes pateikdavo į atsakovės nurodomą objektą. Didžioji dalis ieškovės pateiktų sąskaitų yra pasirašytos, patvirtinant apie prekių gavimą, jas pasirašė įvairūs asmenys, o atsakovė byloje neginčijo fakto, jog sąskaitas pasirašę asmenys nėra jos darbuotojai.
9. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovės atsikirtimais, kad ieškovė turi įrodyti, jog prekes perdavė atsakovės atsakingiems darbuotojams, turintiems teisę atsakovo vardu prekes priimti, nes atsakovė nepateikė duomenų, kad tokią sutarties nuostatą vykdė – pateikė vadovo parašu ir antspaudu patvirtintų darbuotojų, įgaliotų pasiimti prekes, sąrašą ieškovei. Nors dalis PVM sąskaitų faktūrų yra nepasirašytos, tačiau, kaip matyti iš ieškovės pateikto elektroninio susirašinėjimo, šios sąskaitos atsakovei buvo pateiktos elektroniniais laiškais. Iš laiškų su UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ logotipo matyti, kad prekes užsako ir sąskaitas gauna atsakovės darbuotojai, jie ne tik prekes užsako, bet ir derina prekių atvežimą, nurodo į kokį objektą pardavėjui prekes vežti ar sutaria atsiimti jas tiesiogiai iš pardavėjo. Taigi, atsakovė nepaneigė ieškovės į bylą pateiktose sąskaitose nurodyto asortimento ir užsakytų prekių kainos, ieškovės išrašytų sąskaitų gavimo faktą patvirtina tai, kad visos ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros įtrauktos atsakovės buhalterinėje apskaitoje. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) į teismo paklausimą ieškovės prašymu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 4 punktu, informavo teismą, jog atsakovė VMI pateiktuose Gaunamų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sąskaitų faktūrų registro duomenyse yra deklaravęs visas nurodytas ieškovės išrašytas atsakovei PVM sąskaitas faktūras 83 546,05 Eur sumai. Duomenų, kad kurias nors sąskaitas atsakovė ieškovei būtų grąžinusi, byloje nėra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti 2020 m. gruodžio 21 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Ieškovei keliami didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. Todėl kritiškai ir procesine prasme jos nenaudai vertintina aplinkybė, kad ji nepateikė teismui jokių tiesioginių ginčo prekių perdavimo atsakovei faktą patvirtinančių įrodymų (krovinio gabenimo važtaraščių, priėmimo-perdavimo aktų ir pan.). Šių aplinkybių kontekste pastebėtina, kad teisės doktrina pripažįsta contra spoliatorem (lot. prieš pažeidėją) prezumpciją, kuri reiškia, kad šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs.
10.2. Teismas neteisingai aiškino įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles. Įrodinėti privalo tas kas teigia, o ne tas, kas neigia. Atsakovė negali įrodyti to, ko nebuvo, o ieškovei (pardavėjui) tenka įrodyti tai, kas buvo, yra realu. Ieškovės pateikti įrodymai pagrindžia sutarties sudarymą, bet ne jos vykdymą. Teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis ir abejonėmis. PVM sąskaitų faktūrų negalima vertinti kaip dokumentų, patvirtinančių prekių perdavimą atsakovui pagal ginčo sutartį.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:
11.1. Pagal tarp ginčo šalių susiklosčiusią praktiką būtent PVM sąskaita faktūra buvo laikoma prekių priėmimo–perdavimo dokumentu ir tokia tvarka atsakovę viso šalių ilgalaikio bendradarbiavimo laikotarpiu tenkino. Teismas teisingai pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčo šalių bendradarbiavimas nebuvo formalus, Atsakovė prekes užsakydavo ne vien pateikdama rašytinius užsakymus ieškovei, bet ir el. laiškais, pati atsakovė atvykdavo prekių atsiimti, kartais ieškovė prekes pateikdavo į atsakovės nurodomą objektą. Visi aukščiau išvardyti duomenys vienareikšmiškai įrodo, kad ieškovė savo, kaip pardavėjo, sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai ir laikydamasi sutartyje įtvirtino prekių perdavimo įforminimo perdavė atsakovei prekes, o atsakovė šias prekes priėmė.
11.2. Be deklaratyvių teiginių, jokių įrodymų, konkrečių faktų, ar realių aplinkybių, kurie galėtų paneigti byloje surinktus įrodymus ir patvirtinti, kad prekės pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras iš tiesų nebuvo perduotos, atsakovė nepateikė. Priešingai, šiuo atveju visi byloje surinkti įrodymai pagrindžia, kad atsakovė ginčo PVM sąskaitas faktūras gavo, jas patvirtino, įtraukė į savo buhalterinę apskaitą bei iš dalies už įsigytas prekes atsiskaitė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
14. Atsakovės apeliacinis skundas yra grindžiamas iš esmės tuo, kad teismas vertino aplinkybes, patvirtinančias pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, tačiau ne sutarties vykdymą ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl toliau šioje nutartyje dėstomų motyvų.
15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu, todėl tai yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu. Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tačiau civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 22–23 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
16. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas bylos duomenų visumos pagrindu išsamiai nustatė sutarties vykdymo aplinkybes ir pobūdį, t. y. kad sutarties šalių bendradarbiavimas nebuvo formalus, atsakovė prekes užsakydavo ne vien pateikdama rašytinius užsakymus pardavėjui, bet ir elektroniniais laiškais, pati atvykdavo prekių atsiimti, kartais ieškovė prekes pateikdavo į atsakovės nurodomą objektą. Didžioji dalis PVM sąskaitų faktūrų yra pasirašytos ir nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo ginčijama, kad sąskaitas pasirašę asmenys nėra atsakovės darbuotojai. Nors dalis PVM sąskaitų faktūrų yra nepasirašytos, tačiau jos buvo pateiktos elektroniniais laiškais atsakovės darbuotojui. Šios teismo nustatytos aplinkybės apeliaciniame skunde nėra ginčijamos.
17. Sutiktina su atsakove, kad ji neturi įrodinėti to, ko teigia nebuvus, tuo labiau kad prekių perdavimo faktą turi įrodyti ieškovė. Ieškovei pateikus duomenis apie sutarties vykdymo praktiką ir prekių perdavimo atsakovei įrodymus, pastarajai teko pareiga šiuos duomenis paneigti (CPK 178 straipsnis). Taikydama verslininko, dalyvaujančio ūkinėje komercinėje veikloje, standartą ieškovei, atsakovė nepateikė jokių argumentų ir duomenų, kodėl ji nesikreipė į ieškovę dėl ne sutartyje nustatyta tvarka teikiamų PVM sąskaitų faktūrų, jų pagrįstumo, užsakymų (ne)įvykdymo ir kt. Primintina, kad vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.200 straipsnio 2 dalis). Taigi, net jeigu ieškovė ir griežtai nesilaikė sutartyje nustatytos prekių pateikimo atsakovei tvarkos, akivaizdu, kad atsakovė tokiai praktikai neprieštaravo, o šis faktas galop ir neturi esminės reikšmės prekių priėmimo – perdavimo faktui nustatyti. Atsakovės pozicija stokoja įtaigumo jau vien dėl tos priežasties, kad, kaip vėlgi teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, gavusi, jos teigimu, nepagrįstas sąskaitas faktūras, jų negrąžino ieškovei ir nesiekė pašalinti kilusių abejonių dėl tinkamo prekių pristatymo. Priešingai – bylos duomenys nuosekliai patvirtina, kad atsakovė ne tik nesiėmė nurodytų veiksmų, bet pateiktas sąskaitas faktūras apskaitė savo buhalterinėje apskaitoje ir deklaravo mokesčių administratoriui.
18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 79 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta bendrąja taisykle, reglamentuojančia PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentą, PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, išskyrus ilgalaikių paslaugų teikimą, taip pat ilgalaikį elektros energijos, dujų, šilumos ir kitų rūšių energijos tiekimą, kai PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas). Taigi PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020, 31 punktas).
19. Šiuo atveju prekių priėmimo – perdavimo faktas teisėjų kolegijai nekelia abejonių. Prekių priėmimą – perdavimą patvirtina tiek pateiktos PVM sąskaitos faktūros, pasirašytos atsakovės darbuotojų arba gautos jos darbuotojų elektroniniu paštu pagal nusistovėjusią sutarties vykdymo praktiką, tiek 2019 m. gruodžio 31 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, tiek VMI administruojamo Gaunamų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sąskaitų faktūrų registro duomenys. Nė vieno iš šių byloje surinktų įrodymų atsakovė apeliaciniame skunde nekvestionuoja. Ieškovei perdavus prekes atsakovei sutarties pagrindu kilo pareiga už jas atsiskaityti.
20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir taikė pirkimo–pardavimo institutą, todėl pagrįstai patenkino ieškinio reikalavimą. Skundžiamo teismo sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 22 d. nutartimi atsakovei UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ atidėtas 1 484 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Atsakovei 2021 m. balandžio 16 d. iškelta bankroto byla. Kadangi atsakovei yra iškelta bankroto byla, žyminis mokestis už apeliacinį skundą iš ieškovės nepriteisiamas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas; taip pat žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-298-790/2020).
22. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Nors atsakovei 2021 m. balandžio 16 d. iškelta bankroto byla, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas pradėtas ir išlaidos patirtos iki bankroto bylos iškėlimo, bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos bendra tvarka.
23. Ieškovė prašo priteisti 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus: 2021 m. sausio 25 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2021 m. sausio 26 d. mokėjimo nurodymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, jas priteisia iš atsakovės (CPK 93, 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „VĖSA IR PARTNERIAI“ (juridinio asmens kodas 124926559) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „MK technika“ (juridinio asmens kodas 301602596) 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.