Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. (V. V.) ieškinį atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

27. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovo ieškinys ir panaikinti atsakovo bei NŽT priimti sprendimai bei atsakovas įpareigotas sudaryti su ieškovu valstybinės žemės nuomos sutartį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

28. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą grindžia atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais (jog patenkinus atsakovo apeliacinį skundą būtų pažeista jo teisė į privačią nuosavybę, jog jis į sklypą investavo daug piniginių lėšų, fizinių jėgų, laiko, kt.), taip pat tuo, jog dėl jo argumentų plačiau pasisakys Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas advokatas, apie kurį ieškovas (jį paskyrus) teismą informuos papildomai.

29. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nors apeliacinės instancijos teismas ir turi iš esmės absoliučią diskreciją pasirinkti kitą bylos nagrinėjimo formą, t. y. nagrinėti bylą žodinio ar rašytinio proceso tvarka, visgi šalys gali nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-684/2016, 32 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 53 punktas).

30. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinybės apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje pareikšti reikalavimai ir šalių pozicijos yra aiškios, šalys turėjo galimybę pasisakyti procesiniuose dokumentuose, be to, ieškovas ir jo atstovas advokatas buvo išklausyti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Byloje taip pat yra pakankamai rašytinių įrodymų, kuriuos analizuojant kartu su šalių paaiškinimais bei apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytais argumentais, tinkamas skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso tvarka. Ieškovo argumentai, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be to, galimo advokato paskyrimas (apie kurio paskyrimą duomenų ieškovas taip ir nepateikė), nelemia būtinybės apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

31. Ieškovas atsikirsti į atsakovo argumentus turėjo galimybę tiek pirmosios instancijos teisme, tiek, susipažinęs su atsakovo apeliaciniu skundu, savo argumentus nurodyti atsiliepime į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši byla pagal reiškiamą reikalavimą ir įrodinėtinas aplinkybes nelaikytina išskirtinio sudėtingumo, ieškovas to taip pat nepagrindė. Išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, ieškovas nenurodė, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Esant šioms aplinkybėms, tenkinti ieškovo prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nėra pagrindo, apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.

Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų

32. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vilniaus rajono Sudervės apylinkės taryba 1992 m. vasario 28 d. išskyrė ieškovui (duomenys neskelbtini) 2 500 kv. m dydžio žemės sklypą gyvenamajam namui ir ūkiniam pastatui statyti; įpareigojo ieškovą suderinti statybos projektą su pagrindiniu rajono architektu, Vilniaus valstybiniame notaro biure patvirtinti sutartį dėl žemės sklypo suteikimo neribotam terminui bei gauti leidimą statybai.

33. Tarp Lietuvos Respublikos Vilniaus rajono Sudervės apylinkės tarybos ir ieškovo (statytojo) V. V. 1992 m. gegužės 6 d. sudaryta notariškai patvirtinta žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartis.

34. Pagal minėtos sutarties 2.1 punktą ieškovas įsipareigojo pradėti individualią statybą per vienerius metus ir baigti ją per 5 metus nuo leidimo statybai išdavimo dienos. Laikoma, kad statyba pradėta paklojus pamatus ir baigta – patvirtinus namo priėmimo naudoti aktą.

35. Sutarties 3 punkte nurodyta, kad Valstybinėje notarinėje kontoroje patvirtinus sutartį, ji įsigalioja po metų, jeigu per tą laiką paklojami pamatai. Jeigu statytojas nevykdo sutarties sąlygų, ji laikoma nutraukta.

36. Nagrinėjamu atveju šalys neginčija to, kad ieškovas per nustatytą terminą paklojo pamatus, tačiau gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statyba per 5 metus baigta nebuvo, dėl ko, vadovaujantis sutarties 3 punktu, 1992 m. gegužės 6 d. žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartis laikoma nutraukta. Šiuo atveju ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar yra pagrindas pagal esamą faktinę situaciją (esant ieškovo pastatytiems gyvenamojo namo pamatams) įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškovu naują valstybinės žemės nuomos sutartį lengvatinėmis sąlygomis (be aukciono).

37. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas paaiškino, kad už valstybinės žemės sklypą mokėjo nuomos mokestį, kad nuolat tvarko žemės sklypą, jį šienauja, apsodino medžiais, kt., taip pat pateikė tarp jo ir akcinės bendrovės (toliau – AB) Lietuvos telekomas“ 2000 m. rugsėjo 6 d. sudarytą telekomunikacijų paslaugų sutartį dėl telefono įrengimo ginčo sklype, UAB „Nekilnojamojo turto projektai“ 2006 m. vasario 28 d. parengtą kadastrinių matavimų bylą, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus Sudervės seniūnijos 2007 m. kovo 2 d. pažymą Nr. 12, patvirtinančią, kad ieškovas naudojasi 0,25 ha ploto žemės sklypu, skirtu namų valdai, 2007 m. rugsėjo 19 d. nekilnojamojo turto objektų kadastro darbų atlikimo sutartį, 2007 m. spalio 23 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą (statiniui suteiktas unikalus numeris), įmokos kvitą (suma – 499,17 Lt) valstybės įmonei (toliau – VĮ) Registrų centras už kadastro darbų atlikimą, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. A27(1)-810, kuriuo buvo suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini).

38. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo valstybinės žemės sklype pastatyti pamatai atitinka nebaigto statinio sąvoką, o tai, ar pamatai įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre nekeičia faktinės situacijos – pamatų buvimo fakto. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad namo statybą valstybinėje žemėje ieškovas vykdė nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, jo nebaigtas statyti pastatas atitinka statinio sąvoką, sprendė, kad yra pagrindas ieškovui be aukciono išnuomoti žemės sklypą, todėl atsakovo 2020 m. sausio 30 d. sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta vykdyti procedūras, reikalingas valstybinės žemės išnuomojimui ieškovui be aukciono ir tokį atsakovo sprendimą patvirtinusį NŽT 2020 m. kovo 24 d. sprendimą pripažino nepagrįstais ir neteisėtais bei panaikino, ir įpareigojo atsakovą sudaryti su ieškovu valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Teismas nurodė, kad reikšminga aplinkybė ta, kad ieškovas realiai ketina statinį (namą) baigti statyti, t. y. siekia statinį (pamatus) naudoti pagal jo paskirtį – pastato (gyvenamojo namo) statybai, o statinio eksploatacijai reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę.

39. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės šiais argumentais: 1) teismas neįvertino to, kad ieškovui žemės sklypas buvo suteiktas individualiai statybai, t.y. su tikslu jame pastatyti gyvenamąjį namą, todėl ieškovui per sutartyje nustatytą terminą nepastačius gyvenamojo namo, sutartis pasibaigė; 2) teismas nepagrįstai pamatus pripažino statiniu; 3) valstybinės žemės sklypas ne aukciono būdu galėtų būti išnuomotas tik gyvenamojo namo eksploatavimui, o pamatai nėra gyvenamasis namas ir negali būti naudojami naudotojo poreikiams tenkinti; 4) teismas neįvertino to, kad ieškovas neturi statybą leidžiančio dokumento, o pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nauja statyba nuomojamame kitos paskirties valstybinės žemės sklype negalima; 5) ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjo už žemės sklypą (turėjo sumokėti iki 2004 m. vasario 21 d.) ir nepastatė gyvenamojo namo, todėl prarado teisę įsigyti ar nuomoti valstybinės žemės sklypą ne aukciono būdu.

40. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo ir ieškovo atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį

41. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar yra pagrindas ieškovui išnuomoti valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), be aukciono.

42. Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014; 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-684/2018, 25 punktas; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018, 58 punktas).

44. Kasacinis teismas, konstatuodamas būtinybę užtikrinti teisingą visuomenės interesų ir savininko teisių pusiausvyrą, išaiškino, jog, viena vertus, turi būti užtikrinta, kad, valstybei įgyvendinant savo, kaip žemės savininkės, teises taip, kad būtų gauta maksimalios naudos visuomenei, nebūtų paneigta tokioje žemėje esančių statinių savininkų nuosavybės teisė. Kita vertus, negali būti sudarytos prielaidos valstybinėje žemėje esančių statinių savininkams įgyvendinti nuosavybės teises taip, kad būtų paneigtas vienas iš valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principų, t. y. efektyvumo principas, kuris reiškia, kad įgyvendinant valstybės nuosavybės teises į žemę turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei, kas reiškia ir veikimą visuomenės interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019, 26 punktas).

45. Žemės įstatymo 9 straipsnio 5 dalis įtvirtina bendrąją taisyklę, kad valstybinė žemė išnuomojama aukciono būdu asmeniui, kuris pasiūlo didžiausią kainą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kaip įstatymų leidėjo siekis užtikrinti visuomenės interesų ir valstybinėje žemėje esančių statinių savininkų nuosavybės teisių teisingą pusiausvyrą aiškintina bendros taisyklės, jog valstybinė žemė išnuomojama aukciono būdu asmeniui, kuris pasiūlo didžiausią nuomos mokestį, išimtis, kuri įtvirtinta CK 6.551 straipsnio 2 dalyje ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019, 27 punktas).

46. Pagal CK 6.551 straipsnio 2 dalį valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui. Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

47. Valstybinės žemės pardavimo ir nuomos teisinis reglamentavimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse (toliau – Taisyklės). Jų 2.2 punkte nustatyta, kad pagal Taisykles parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, užstatyti statiniais ar įrenginiais ir naudojami šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, taip pat statiniais ar įrenginiais neužstatyti (nauji) valstybinės kitos paskirties žemės sklypai, kai tokių valstybinės žemės sklypų pardavimas ar nuoma be aukciono nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose. Pagal Taisyklių 28 punktą išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui.

48. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant šias teisės normas pažymėta, kad būtina sąlyga valstybiniam žemės sklypui išnuomoti ne aukciono tvarka yra ta, jog valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statiniui ar įrenginiui eksploatuoti ir naudoti pagal paskirtį, kitaip tariant, ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio pastatas turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o šio pastato eksploatacijai reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę. Savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2008; 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 21 punktas).

49. Asmeniui prašant išnuomoti valstybinės žemės sklypą ne aukciono būdu, valstybės įgaliota institucija, atsakinga už valstybinės žemės nuomą, privalo kiekvienu konkrečiu atveju tikrinti, ar toks asmuo atitinka įstatymo nustatytus privalomus reikalavimus ir turi teisę prašomu būdu išsinuomoti žemės sklypą, ir priklausomai nuo nustatytų aplinkybių sudaryti arba atsisakyti sudaryti žemės nuomos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018, 62 punktas).

50. Nagrinėjamu atveju atsakovas apeliaciniame skunde visų pirma nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad ieškovui valstybinės žemės sklypas buvo suteiktas individualiai statybai, t.y. su tikslu jame pastatyti gyvenamąjį namą, todėl ieškovui per sutartyje nustatytą terminą nepastačius gyvenamojo namo, sutartis pasibaigė.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime pasisakė dėl to, kad ieškovui neįvykdžius 1992 m. gegužės 6 d. žemės sklypo naudojimo (nuomos) individualiai statybai sutartyje numatytos sąlygos – per 5 metus pabaigti gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybą, sutartis laikoma nutraukta, taigi sutiko, kad sutartis pasibaigė. Ginčo dėl šių aplinkybių ir nekilo. Kadangi šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas sprendė ne dėl buvusios nuomos sutarties tęstinumo galimybių, o dėl sąlygų sudaryti naują valstybinės žemės nuomos sutartį ne aukciono būdu buvimo, atsakovui ginčijant šių sąlygų buvimą, toliau pasisakytina būtent dėl su tuo susijusių šalių argumentų.

52. Atsakovas neginčija to, kad ginčo valstybinės žemės sklype yra ieškovo pastatyti pamatai (nors ir neįregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre), tačiau teigia, kad jie negali būti laikomi statiniu, nelaikytini gyvenamuoju namu ir neįgyvendina gyvenamojo namo funkcinės paskirties (žmonėms gyventi), kas yra būtina sąlyga valstybinei žemei ne aukciono būdu išnuomoti (sklypas galėtų būti išnuomotas tik gyvenamojo namo eksploatavimui). Teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais iš dalies sutinka.

53. Atsakovas, nesutikdamas su pamatų, kaip statinio, statusu, remiasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 37 ir 84 dalimis, pagal kurias pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos (37 dalis), o statinys – nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus (84 dalis). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo nurodomos teisės normos iš esmės aktualios apibūdinant baigto statinio būklę, tačiau nagrinėjamu atveju vien šių teisės normų analizė ir taikymas sprendžiant dėl pamatų (kas yra aktualu šiuo atveju) atitikimo statinio sampratai nėra pakankamas.

55. Lietuvos Respublikos ministro 2016 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. D1-468 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.05.21:2016 „Geotechninis projektavimas. Bendrieji reikalavimai“ 7.16 punkte numatyta, kad statinio pamatas – statinio dalis, kuri perima apkrovas, perduoda ir paskirsto jas į pagrindą.

56. Vertinant paminėtą teisinį reglamentavimą dėl statinio sampratos, konstatuotina, kad, priešingai nei teigia atsakovas, statiniu gali būti pripažįstamas ne tik baigtas, tačiau ir nebaigtas statinys, kaip šiuo atveju – pamatai, kurie laikytini nebaigto statinio dalimi.

57. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių ir jų suvaržymų registracija yra reikšminga išviešinimo tikslais, o daiktų teisinis kvalifikavimas yra atliekamas išanalizavus materialiosios teisės normas, ištyrus esamas faktines aplinkybes, su jomis susijusius įrodymus bei atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuluotus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2014). Lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas, todėl kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla susijusi su esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau plėtoti šią ar kitokią veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2018, 32 punktas).

58. Taigi nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad pamatai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre, nepaneigia to, kad jie faktiškai valstybiniame žemės sklype yra pastatyti. Šių aplinkybių neginčijo ne tik šalys, tačiau tą patvirtina ir 2007 m. spalio 23 d. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenys: ginčo valstybiniame žemės sklype esančios pamatų nuotraukos; nurodytas statinio (būsimo gyvenamojo namo) baigtumas – 13 procentų; statybos pradžios metai – 1992 m., statybos pabaigos metai – 2007; užimamas plotas – 186 kv. m.

59. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pamatai atitinka nebaigto statinio sampratą, t.y. gali būti laikomi statiniu. Tokią išvadą pagrindžia tiek teisinis reglamentavimas, tiek teismų praktika. Byloje nėra duomenų, kad pamatai būtų pastatyti neteisėtai, t.y. nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, dėl ko apskritai kiltų pagrindas kvestionuoti pamatų, kaip nebaigto statyti statinio dalies, galėjimo būti civilinės apyvartos objektu faktą (CPK 178 straipsnis). Ginčo dėl to, kad ieškovui 1992 m. gegužės 6 d. valstybinės žemės nuomos sutarties galiojimo metu (kuomet buvo pastatyti statinio pamatai) buvo išduotas leidimas vykdyti statybą, nekilo.

60. Šiuo atveju atsakovo argumentai, susiję su pamatų funkcine paskirtimi nenulemia jų, kaip nebaigto statinio, statuso, tačiau yra aktualūs sprendžiant dėl galimybės sudaryti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį be aukciono, t.y. sprendžiant dėl to, ar pamatų, kaip statinio (gyvenamojo namo) dalies, buvimas yra pakankama sąlyga konstatuoti, kad jie įgyvendina gyvenamojo namo funkcinę paskirtį ir jų eksploatavimui yra būtinas žemės sklypas.

61. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 54 dalyje numatyta, kad statinio naudojimas – esminių statinių reikalavimų pagrindu sukurto statinio panaudojimas statinio naudotojo poreikiams tenkinti. Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 6.1 punkte numatyta, kad gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatai – skirti gyventi vienai šeimai.

62. Taigi, teisės aktai apibrėžia funkcinius reikalavimus, kuriuos turi atitikti gyvenamosios paskirties pastatas, o pagrindinis reikalavimas – sudaryta galimybė gyventi žmonėms. Ieškovas neginčija, kad pastatas yra nebaigtas statyti, jo baigtumas – 13 procentų, t.y. to, kad valstybinėje žemėje yra tik pamatai (statinio dalis), kas leidžia daryti išvadą, jog pamatai neatitinka vieno iš svarbiausių funkcinių reikalavimų, t. y. šiuo atveju nėra sąlygų gyventi žmonėms, o jų naudoti pagal nurodytą paskirtį nėra galimybių.

63. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad statinys de jure (pagal teisę, teisiškai) negali būti naudojamas pagal paskirtį, t. y. statinio naudingosios savybės teisine prasme negali būti pritaikytos jo valdytojo poreikiams patenkinti, jeigu tokio statinio statyba nėra užbaigta teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-313/2018, 31 punktas).

64. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisės aktus, reglamentuojančius valstybinės žemės nuomą ne aukciono būdu, konstatuotina, kad pamatai (gyvenamojo namo, kurio baigtumas tik 13 procentų, dalis) negali būti naudojami naudotojo poreikiams tenkinti pagal statinio paskirtį, taigi šiuo atveju valstybinė žemė realiai nėra naudojama pastatui eksploatuoti.

65. Ta aplinkybė, kad ieškovas ginčo sklype įsirengė telefoną (2000 metais), rūpinosi statinio kadastrinių duomenų rengimu (2006-2007 metais), buvo suteiktas adresas (2020 metais), tai, kad ieškovas prižiūri žemės sklypą (šienauja, sodina medžius, kt.) nepatvirtina to, kad ieškovas naudoja valstybinį žemės sklypą pastatui pagal jo paskirtį eksploatuoti, t.y. šie ieškovo nurodomi veiksmai nepatvirtina būtent statinio naudingųjų savybių pritaikymo. Be to, ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurie tiesiogiai ir neginčytinai patvirtintų tai, kad ieškovas turi realius ketinimus statyti gyvenamąjį namą (statybos rangos sutartys, kt.). Šiuo atveju pastebėtina tai, kad ieškovas valstybiniu žemės sklypu naudojasi nuo 1992 metų, tačiau iki šiol (2022 metų), t.y. 30 metų nesiėmė pareigos vykdyti statybą ir įgyvendinti tikslą, kuriam valstybinės žemės sklypas gali būti išnuomotas ne aukciono tvarka – gyvenamajam namui eksploatuoti. Ieškovo nurodomos priežastys – finansinės, šeiminės, nėra aplinkybė, pateisinanti tokį ilgą delsimą vykdyti gyvenamojo namo statybą.

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo per nurodytą laikotarpį atliktų veiksmų visuma nepatvirtina to, jog ieškovas žemės sklypą naudojo pagal tikslinę žemės paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį ir jo veiksmai neprieštaravo valstybinės žemės nuomos sąlygoms. Vien tai, kad ieškovas turėjo teisę statyti valstybiniame žemės sklype pastatą ir buvo pradėjęs jos realizavimą (pastatė 13 procentų statinio), neįrodo, jog ieškovas žemės sklypą naudojo ar naudoja pagal jo tikslinę paskirtį.

67. Kaip jau buvo minėta, ieškovas tam tikrus objekto atžvilgiu aktualius veiksmus atliko tik 2006-2007 metais (kadastrinių duomenų tvarkymas), tačiau net ir po to jokių realių veiksmų, patvirtinančių ketinimą statyti gyvenamąjį namą, neįgyvendino, t.y. nenustatyta, kad buvo vykdoma veikla, susijusi su valstybinio žemės sklypo nustatyta pagrindine naudojimo paskirtimi. Tai, kad po 2007 metų (paskutiniai atlikti veiksmai), Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. A27(1)-810, objektui buvo suteiktas adresas niekaip nepatvirtina ieškovo atliktų veiksmų statinio statybos atžvilgiu. Taigi, nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje esančius įrodymus, akivaizdu, kad ieškovas apie 30 metų valstybinės žemės sklypo pagal nustatytą paskirtį nenaudojo.

68. Atkreiptinas dėmesys, kad kaip reikalauja civilinius santykius reglamentuojančios teisės normos, nagrinėjamu atveju reikšminga yra įvertinti tai, kad ieškovo statytojo teisių įgyvendinimas negali pažeisti kitų asmenų teisių (CK 1.137 straipsnio 2–5 dalys), viešosios teisės normų ir principų. Šiuo atveju toks nepagrįstas ieškovo delsimas naudoti valstybinės žemės sklypą pagal jo paskirtį – gyvenamajam namui eksploatuoti, nesuderinamas ir viešuoju interesu, valstybės turto naudojimu siekiant maksimalios naudos visuomenei – ieškovas, užimdamas valstybinį žemės sklypą, kurio realiai pagal paskirtį nenaudoja 30 metų, iš esmės atima galimybę šį žemės sklypą išnuomoti kitiems subjektams, pasiruošusiems mokėti atitinkamą kainą ir vykdyti valstybinės žemės nuomos sutarties sąlygas ar šį žemės sklypą parduoti ir gauti iš to pajamas į valstybės biudžetą. Ieškovo siekis bei lūkestis ir toliau naudotis valstybiniu žemės sklypu, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, prieštarauja viešajam interesui ir valstybinės žemės nuomos socialinei paskirčiai, todėl negali būti ginamas teisės aktų nustatyta tvarka.

69. Valstybinės žemės nuoma Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto pagrindu siejama su šioje žemėje esančio statinio ar įrenginio naudojimu (eksploatavimu) pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę šio turto paskirtį, o ne aiškiai neapibrėžtu (nekonkrečiu ir neįrodytu) ketinimu tai daryti ateityje. Būtent statinio naudojimo pagal jo paskirtį faktas yra pagrindas išnuomoti valstybinę žemę. Kadangi nagrinėjamos bylos duomenys patvirtino, jog ginčo žemės sklype esantis pastatas (statinio dalis – pamatai), kuriam naudoti pagal paskirtį siekta išsinuomoti ginčo žemės sklypą, de facto (faktiškai) nebuvo naudojamas, darytina išvada, kad byloje nebuvo įrodytos Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo sąlygos. Be to, kaip jau buvo minėta, jeigu statinio statyba nėra užbaigta teisės aktų nustatyta tvarka, toks statinys ir de jure (teisiškai) negali būti naudojamas pagal paskirtį.

70. Ieškovo teisės išsinuomoti ginčo žemės sklypą nepatvirtina ir ieškovo nurodytos aplinkybės, susijusios su galimu būsimu pastato naudojimu ir eksploatavimu ateityje – statybų tęsimu ir jų pabaiga. Pažymėtina, kad teisės aktuose nenustatyta galimybės be aukciono išsinuomoti valstybinę žemę būsimam pastatui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti. Tokie veiksmai prieštarautų sąžiningos konkurencijos principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-219/2018, 23 punktas).

71. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje nenustatytos sąlygos, kurioms esant ieškovui galėtų būti išnuomojamas valstybinės žemės sklypas be aukciono (CK 6.551 straipsnio 2 dalis; Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas nutarė panaikinti atsakovo ir NŽT priimtus sprendimus, kuriais buvo atsisakyta vykdyti procedūras, reikalingas valstybinės žemės išnuomojimui ieškovui be aukciono, bei įpareigojo atsakovą sudaryti su ieškovu valstybinės žemės nuomos sutartį, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

72. Kiti šalių argumentai (dėl naujos statybos valstybiniame žemės sklype vykdymo, valstybinės žemės pirkimo, kt.), nenustačius pagrindų valstybinei žemei be aukciono išnuomoti, nekeičia teisinės situacijos vertinimo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl bylos baigties

73. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ginčui aktualias materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos sutarties ne aukciono būdu sudarymą, ir šiuo aspektu netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Esant šioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

74. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas patenkintas ir ieškovo ieškinys atmestas, yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis) ir išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

75. Pirmosios instancijos teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 1 000 Eur (100 Eur žyminį mokestį ir 900 Eur už advokato teisinę pagalbą) bylinėjimosi išlaidas. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo valstybei 8,86 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

76. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 3 dalį šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo.

77. CPK 96 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas.

78. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys atmestas, ieškovui jo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (1 000 Eur) iš atsakovo nepriteistinos. Tuo tarpu, 8,86 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovo (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

79. Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovui taip pat neatlyginamos jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

80. Atsakovas nepateikė įrodymų apie pirmosios ir/ar apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

81. Atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, buvo atleistas nuo žyminio mokesčio už jį mokėjimą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apeliacinis skundas pateiktas 2022 m. sausio 28 d., todėl už reiškiamą reikalavimą mokėtino žyminio mokesčio dydis, jį indeksavus (taikytinas 2021 m. rugsėjo mėn. indeksas – 113,3), sudaro 113 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 82 straipsnis).

82. Kadangi ieškovo ieškinys atmestas, 113 Eur dydžio žyminis mokestis priteistinas iš ieškovo valstybei (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

83. Iš viso valstybei iš ieškovo priteistinos 121,86 Eur (8,86 Eur + 113 Eur) bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

nusprendžia:

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. V. (V. V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 121,86 Eur (vieno šimto dvidešimt vieno euro 86 ct) bylinėjimosi išlaidas (įmokos kodas 5662).