Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. K. pareiškimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, suinteresuoti asmenys S. S., L. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Suinteresuoti asmenys S. S., L. P. atsiliepimo į pareiškimą neteikė.

Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo S. S. su pareiškėjo prašymu pilnai sutinka, į nurodytą turtą nepretenduoja ir jokių pretenzijų pareiškėjui dėl to neturi. Prašo pareiškimą tenkinti.

Suinteresuotas asmuo L. P. į paskirtą teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį pranešta tinkamai, neatvykimo priežasčių nenurodė, prašymo atidėti teismo posėdį nepateikė, todėl byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje nustatyta, jog pareiškėjo tėvas P. K., gimęs 1930 m. kovo 5 d., mirė 1999 m. balandžio 28 d.. Mirus pareiškėjo tėvui, pareiškėjas 1999 m. spalio 15 d. pareiškimu Klaipėdos miesto 6-ajam notarų biurui atsisakė palikimo, atsiradusio po savo tėvo P. K. mirties savo motinos G. K. naudai (notarinio registro Nr. 1-14168), ir visą P. K. turtą po jo mirties, paveldėjo P. K. sutuoktinė G. K. (1999 m. lapkričio 23 d. Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, notarinio reg. Nr. 1-15907). Pareiškėjo mama G. K. mirė 2007 m. liepos 19 d. Mirus mamai 2007 m. liepos 19 d., jos turtą – butą, pagal testamentą paveldėjo mamos duktė iš kitos santuokos S. S.. Po P. K. mirties Tauragės apskrities viršininko 2001 m. kovo 29 d. Sprendimu Nr. 94-13972 P. K. buvo atkurta nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t.y. 1,82 ha žemės, natūroje perduodant 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra savo tėvo P. K. turto paveldėtojas, tačiau iki šios dienos šio turto paveldėti negalėjo, nes nežinojo, kad toks turtas realiai egzistuoja ir faktiškai yra konkrečioje vietovėje.

Dėl termino sandoriui ginčyti atnaujinimo

Ieškinio senatis yra materialiosios civilinės teisės institutas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas ir savaime pakankamas pagrindas atmesti ieškinį nepaisant to, ar nustatomas asmens teisių pažeidimas, kurį jis siekia apginti teisme (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), be to, šis institutas taikomas tik antrosios šalies reikalavimu (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Paveldėjimo teisės ginčijimą reglamentuoja CK 5.8 straipsnis. Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Palikimo priėmimas ir atsisakymas palikimo yra turinčių įstatyminę ar testamentinę teisę paveldėti asmenų disponavimo paveldėjimo teise valiniai veiksmai, jie yra iš esmės lygiaverčiai savo teisine prigimtimi ir įtaka paveldėjimo santykiams: abiem atvejais keičiamas palikimo paskirstymas tarp įpėdinių. Atsisakymą nuo palikimo ginčijantis asmuo siekia atgauti savo palikimo dalį ir tam turi nuginčyti palikimą priėmusio asmens paveldėjimo teisę; palikimo atsisakymo ginčijimas, pasibaigus ieškinio senaties terminui palikimo priėmimo teisėtumui ginčyti, netenka prasmės. Kasacinis teismas sisteminio paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo pagrindu jau yra padaręs išvadą, kad palikimo atsisakymui ginčyti taikytinas CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009). Taikydamas ieškinio senatį teismas turi nustatyti termino pradžios momentą, o kai terminas praleistas – įvertinti termino praleidimo priežasčių svarbumą ir svarstyti jo atnaujinimo klausimą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

CK arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą įvertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą 1999 m. spalio 15 d. pasirašytam sandoriui ginčyti. Nurodė, kad 1999 m. balandžio 28 d. mirė pareiškėjo tėvas P. K.. Mirus tėvui 1999 m. spalio 15 d. pareiškėjas atsisakė savo tėvo, P. K. palikimo mamos G. K. naudai, ir turtą pagal įstatymą paveldėjo jo mama G. K.. 2001 m. kovo 29 d. Tauragės apskrities viršininko Sprendimu Nr. 94-13972 pareiškėjo tėvui P. K. buvo atkurta nuosavybė teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t.y. 1,82 ha žemės, natūroje perduodant 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Tačiau apie jo tėvui asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - 2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pareiškėjas sužinojo tik 2020 m. rudenį. Pareiškėjas šio turto paveldėti negalėjo, nes nežinojo, kad toks turtas realiai egzistuoja. Todėl pareiškėjas prašo pripažinti vienašalio sandorio, atsisakymo nuo tėvo palikimo negaliojančiu, nes jeigu būtų žinojęs apie tėvo nuosavybės teisių atsiradimą į žemės sklypą, tai šioje dalyje nebūtų atsisakęs palikimo mamos naudai.

Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido CK 5.8 straipsnyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, tačiau iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad tik 2001 m. kovo 29 d. Tauragės apskrities viršininko Sprendimu Nr. 94-13972 pareiškėjo tėvui P. K. buvo atkurta nuosavybė teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t.y. - 1,82 ha žemės, natūroje perduodant 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi teisė į žemės paveldėjimą atsirado jau po tėvo mirties, todėl akivaizdu, kad 1999 m. spalio 15 d. sudarydamas vienašalį sandorį pareiškėjas negalėjo numatyti, kad ateityje gali atsirasti paveldėjimas į tėvui (po jo mirties) sugrąžintą žemę. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog terminas sandoriui ginčyti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas.

Dėl vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teikdamas patikslintą pareiškimą, pareiškėjas prašo pripažinti iš dalies negaliojančiu dėl suklydimo 1999 m. spalio 15 d. atsisakymą nuo palikimo savo mamos naudai dalyje dėl 2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad suklydimas yra dalinis – tik dėl žemės sklypo, nes butą po mamos mirties paveldėjo jos dukra iš kitos santuokos S. S.. Sandorį ginčija CK 1.90 straipsnio pagrindu bei prašo vadovautis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais (CK1.5 str.) , nes jeigu pareiškėjas būtų žinojęs apie tėvo nuosavybės teisių atsiradimą į žemės sklypą, tai nebūtų atsisakęs palikimo mamos naudai.

Palikimo priėmimas – tai vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią perimti palikėjo teises ir pareigas. Palikimo priėmimo sandoris pasižymi tam tikrais ypatumais: įpėdinis, išreikšdamas valią priimti palikimą, neturi galimybės pasirinkti, kokį turtą ar jo dalį jis norėtų paveldėti, atsisakyti vykdyti tam tikras paveldimas palikėjo prievoles ir pan. Šuo atveju galioja įstatymo nuostata, kad palikimo negalima priimti su sąlygomis ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Taigi įpėdinis, apsisprendęs priimti palikimą, priima jį visą: ne tik tą turtą, kuris jam žinomas, bet ir tą, kuris priimant palikimą jam nežinomas, atitinkamai įpėdinis perima tiek jam žinomus, tiek nežinomus palikėjo reikalavimus bei skolas kitiems asmenims ir kitų asmenų reikalavimus palikėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2012).

Pareiškėjas prašo pripažinti iš dalies negaliojančiu dėl suklydimo 1999 m. spalio 15 d. jo atsisakymą savo tėvo, P. K. palikimo mamos G. K. naudai, dalyje dėl 2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Teismas pažymi, kad palikimo atsisakymas yra besąlyginis, jo negalima atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis, negalima atsisakyti dalies palikimo (CK 5.60 straipsnio 1 dalis). Tokia taisyklė nustatyta tam, kad įpėdinis negalėtų atsisakyti tos palikimo dalies, kuri susijusi su palikėjo skolomis ir išlaidomis, o priimtų tik niekaip nesuvaržytą palikimo dalį. Taip pat negalima atsisakyti palikimo dalių, kurios paveldimos skirtingu pagrindu. Pavyzdžiui, atsisakius palikimo dalies pagal testamentą, kartu atsisakoma ir dalies pagal įstatymą.

Paveldėjimas - tai mirusiojo asmens teisių ir pareigų perėjimas įstatyminiams ar testamentiniams įpėdiniams. Asmenys, turintys iš įstatymo ar testamento kilusią teisę paveldėti, ja disponuoja laisvai savo nuožiūra (civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas), kitaip tariant, jie gali priimti palikimą arba jo atsisakyti. Kita vertus, įgyvendindami šias savo subjektines teises jie turi veikti atidžiai ir rūpestingai, antraip patys prisiima galinčių kilti neigiamų padarinių atsiradimo riziką. Asmenų laisvė priimti palikimą arba jo atsisakyti gali ribojama tik įstatymo pagrindu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad veiksnus asmuo turimą paveldėjimo teisę įgyvendina savo nuožiūra – jis gali priimti palikimą arba jo atsisakyti ir, įgyvendindamas savo subjektines teises, turi veikti atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015). Asmuo, turintis teisę paveldėti, gali šios teisės atsisakyti, paduodamas apie tai pareiškimą notarui (CK 5.60 straipsnio 3 dalis). Palikimo atsisakymas yra vienašalis sandoris, kuris sudaromas vienasmeniu valios išreiškimu ir sukelia tam tikrus teisinius padarinius, o jo turinį sudaro asmens apsisprendimas atsisakyti įgyti nuosavybės teisę į palikimą. Palikimo priėmimo sandorio negalima atšaukti, todėl išreiškęs valią priimti palikimą įpėdinis vėliau negali jos pakeisti; jeigu palikimo priėmimo sandoris sudarytas suklydus, dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, grasinimo ir pan., jis gali būti pripažintas negaliojančiu bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2012).

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato: sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo, protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad jo palikimo atsisakymo sandoris negali būti laikomas galiojančiu, nes jis yra sudarytas jam iš esmės suklydus, ir, kad jeigu jis būtų žinojęs apie tėvo nuosavybės teisių atsiradimą į žemės sklypą, tai nebūtų atsisakęs palikimo mamos naudai. Mano, kad nežinojimas apie ateityje atsirasiantį paveldėjimą į žemę – ir buvo suklydimas dėl esminių aplinkybių, kurių negalėjo nei pareiškėjas, nei jo mama žinoti.

Sprendžiant dėl atsisakymo palikimo dėl suklydimo aktualus CK 1.90 straipsnyje įtvirtintas esminis suklydimas kaip sandorio negaliojimo pagrindas. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies turinį, savo jurisprudencijoje yra išskyręs kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir į kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).

Vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t.y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019).

Lietuvos Respublikos civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija yra tirti ir vertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus bei padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus duomenis bei įrodymus, įvertinęs taip pat ir suinteresuoto asmens S. S. paaiškinimus bei poziciją teismo posėdžio metu dėl nurodyto pareiškėjo tėvui P. K. atkurtą nuosavybė teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t.y. - 1,82 ha žemės, natūroje perduodant 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 2001 m. kovo 29 d. Tauragės apskrities viršininko Sprendimo Nr. 94-13972 pagrindu, taip pat vadovaujantis ir teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė - nežinojimas apie ateityje atsirasiantį paveldėjimą į žemę – ir buvo suklydimas dėl esminių aplinkybių, todėl laikytinas esminiu, todėl teismas sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pareiškėjo prašymą tenkinti ir pripažinti palikimo atsisakymą nurodytoje dalyje negaliojančiu (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl termino palikimui priimti atnaujinimo.

Asmuo, turintis paveldėjimo teisę, šią teisę turi įgyvendinti remiantis įstatymo nuostatomis. Tam, kad gautų palikimą, įpėdinis turi įstatymo nustatyta tvarka ir terminais priimti palikimą (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Įpėdinis yra laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas palikimui priimti nėra naikinamasis, todėl vadovaujantis CK 5.57 straipsnio 1 dalimi, teismas gali praleistą terminą atnaujinti, jeigu pripažįsta, jog terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių. Įstatymas nenumato, kokios termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, todėl šį klausimą kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą atnaujinti terminą palikimui priimti, turi: 1) nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; 2) įvertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą; 3) išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo. Sprendžiant klausimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, įvertintinos ne tik objektyvios aplinkybės, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitos teisinę reikšmę turinčios priežastys, trukdžiusios asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, spręstina atsižvelgiant į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį atsižvelgtina į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014).

Pareiškėjas nurodė, jog terminą paveldėjimui priimti praleido, nes apie šį turtą sužinojo tiktai 2020 m. rudenį, kad tik sužinojęs apie šio turto egzistavimą ėmėsi aktyviai ir rūpestingai, per protingą laiko tarpą, įgyvendinti savo paveldėjimo teises, kreipėsi į notarą, advokatą, teismą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas sprendžia nesant pagrindo išvadai, jog nustatytu terminu nesikreipdamas į notarą pareiškėjas elgėsi nesąžiningai ar aplaidžiai. Labiau tikėtina, jog pareiškėjo nurodytos priežastys ir susiklosčiusios aplinkybės galėjo lemti, kad nebuvo laiku realizuota pareiškėjo teisė per įstatyme nustatytą terminą (CPK 178 straipsnis). Teismas neturi pagrindo netikėti pareiškime nurodytomis aplinkybėmis ir paaiškinimais, kadangi jas patvirtina rašytiniai bylos duomenys. Duomenų, kad žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsiradusį po P. K. mirties, būtų paveldėję kiti asmenys, byloje nėra. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų galima padaryti išvadą, jog termino palikimui priimti atnaujinimas neigiamai paveiktų trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Suinteresuotas asmuo S. S. pareiškėjo prašymui neprieštaravo ir prašė jį tenkinti.

Todėl teismas, remdamasis išdėstytu, taip pat vadovaudamasis ir sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais, kartu atsižvelgdamas ir į tai, kad ginčo byloje nėra, suinteresuoti asmenys neprieštarauja pareiškimo patenkinimui, konstatuoja, kad terminas palikimui priimti praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl pareiškėjo prašymas tenkintinas, terminas palikimui, atsiradusiam po P. K. mirties, priimti atnaujintinas (CK 5.50 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 5.57 straipsnio 1 dalis).

Dėl pareiškimo dalies atsisakymo

Pareiškėjas prašo palikti nenagrinėtu jo prašymą 2021 m. spalio 5 d. patikslintame pareiškime dėl klausimų, susijusių su sesers S. S. palikimo priėmimo termino atnaujinimu, nes nuo tokių prašymų jis atsisako.

Ieškovas bet kurioje proceso stadijoje turi teisę atsisakyti pareikšto ieškinio (CPK 140 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi duomenų, kad pareiškėjo pareikštas atsisakymas nuo pareiškimo dalies reikalavimo susijusio su jo sesers S. S. palikimo priėmimo termino atnaujinimu prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešajam interesui ir šalių interesams, todėl atsisakymas nuo pareiškimo dalies priimamas, civilinė byla šioje dalyje nutraukiama (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas).

Pareiškėjui išaiškintina, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo dalyko tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270, 576 - 582 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Atnaujinti pareiškėjui S. K. dėl svarbių priežasčių praleistą terminą 1999 m. spalio 15 d. vienašaliui sandoriui ginčyti.

Pripažinti iš dalies negaliojančiu nuo sudarymo momento 1999 m. spalio 15 d. vienašalį sandorį – pareiškėjo S. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsisakymą nuo savo tėvo, P. K., gimusio 1930 m. kovo 5 d., mirusio 1999 m. balandžio 28 d., palikimo savo mamos G. K., gimusios 1931 m. rugsėjo 29 d., mirusios 2007 m. liepos 19 d., naudai, įregistruotą Klaipėdos miesto 6-ojo notarų biure, notarinio registro Nr.1-14168, dalyje dėl 2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Atnaujinti pareiškėjui S. K. įstatymo nustatytą terminą palikimui, atsiradusiam po palikėjo P. K., gimusio 1930 m. kovo 5 d., mirusio 1999 m. balandžio 28 d., priimti.

Priimti pareiškėjo S. K. atsisakymą nuo reikalavimo dalyje - atnaujinti S. S. dėl svarbių priežasčių praleistą terminą paveldėti po jos mamos G. K., mirusios 2007 m. liepos 19 d., 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.