Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Ilonos Jakubėnienės ir Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo

A. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. spalio 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme – 18 MGL dydžio (900 Eur) bauda, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 60 (šešiasdešimt) parų arešto ir 18 MGL dydžio (900 Eur) bauda;

priteista iš nuteistojo A. I. 700 Eur (septyni šimtai eurų) nukentėjusiojo A. K. naudai neturtinei žalai atlyginti;

priteista iš nuteistojo A. I. 252,12 Eur (du šimtai penkiasdešimt du eurai 12 ct) žalos atlyginimo Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, įmonės kodas 191351679, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

paliktas galioti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Daivos Armalienės 2024 m. spalio 29 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), turtui: piniginėms lėšoms, esančioms (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), iki bus atlyginta neturtinė žala nukentėjusiajam A. K. ir turtinė žala Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui;

išspręsti kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. I. nuteistas už tai, kad 2024 m. gegužės 14 d., apie 00.30 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,14 promilės girtumas, tyčia spirdamas ant lovos sėdinčiam A. K. ne mažiau kaip keturis kartus į nosį, ne mažiau 3 kartus į abiejų akių sritis, ne mažiau kaip 3 kartus į kairės ausies sritį, po to tyčia spirdamas dar ne mažiau kaip 5 kartus A. K. į veidą, padarė A. K. nosies kaulų lūžį ir kairės ausies būgnelio trauminį plyšimą, kurie sukėlė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. I. gynėjas Dalius Vaičiulis prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir skirti A. I. švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę, t. y. baudą arba viešuosius darbus. Pripažinti A. I. veikus būtinosios ginties sąlygomis, o žalos padarymui įtakos turėjus paties nukentėjusio asmens provokatyvų ir rizikingą elgesį arba nusikalstamą veiką padarius viršijant būtinosios ginties ribas.

Dėl būtinosios ginties

2.1. Apelianto nuomone, net ir konstatavus A. I. kaltę, liko neįvertintos byloje nurodytos aplinkybės: tyrėjos I. P. užfiksuoti paaiškinimai iš proceso dalyvių, t. y. A. K. buvo paėmęs I. A. mobilaus ryšio telefoną bei pinigus, dėl ko ir kilo konfliktas išgertuvių metu; A. K. tapo agresyvus, norėjo smurtauti prieš I. A., o A. I. ją užstojo ir prisipažino sudavęs A. K.; atvykus policijos pareigūnams Body kameromis užfiksuota A. K. nurodžius, kad ji mušė, spardė 20 kartų, su stikline mušė, kojomis; A. I. nurodė, kad A. K. kėlė triukšmą, norėjo traumuoti savo sugyventinę, dėl ko jis ją užsistojo ir jį išvijo laukan; pagal 2024 m. birželio 13 d. specialisto išvadą, nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti trijų trauminių poveikių pasekoje.

2.2. Pažymi, kad pasisakydamas dėl nuteistojo kaltės teismas nevertino jo elgesio motyvų. Teismas nepaneigė aplinkybės, kad nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius. Nustačius faktinę aplinkybę, kad nukentėjusysis ketino smurtauti prieš savo sugyventinę ir buvo sulaikytas apelianto, net šiam ir panaudojus smurtą ar galimai perteklinius veiksmus, veikimo pradžia vertintina kaip būtinos ginties sąlygos. O įvertinus, kad veiksmų buvo panaudota daugiau nei reikia, tokia padėtis turėjo būti pripažinta veikimu būtinos ginties sąlygomis, tačiau viršijus jos ribas.

Dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų

2.3. Teismas neatribojo ir to, kurie sužalojimai nukentėjusiajam padaryti apelianto, o kurie galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis. Nors ir kritiškai įvertinęs V. S. parodymus, teismas neįvardijo motyvų, kuriais remiantis jos parodymai laikomi nepatikimais ar nenuosekliais. Nukentėjusysis taip pat nurodo sužalojimus patyręs iš dviejų asmenų, todėl nėra teisinga inkriminuoti visus sužalojimus apeliantui, esant duomenims, kad jis galėjo nukentėti kitomis aplinkybėmis. Taigi esant nurodytų abejonių, privaloma vadovautis in dubio pro reo principu. Teismas taip pat nepagrįstai apelianto galimo veikimo motyvų, o būtent – kito asmens apsauga ir gynyba, nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Esant šioms nepašalintoms abejonėms, privalėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, o nustačius, kad buvo pažeistos būtinosios ginties ribos, ši aplinkybė turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir nuteistajam skirta švelnesnė nei įstatymo numatyta bausmė.

Dėl bausmės

2.4. Apelianto vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą švelninti jo baudžiamąją atsakomybę pritaikius BK 28 straipsnio ar 59 straipsnio 6, 9 punktus, vadovaujantis BK 62 straipsniu ir paskirtą arešto bausmę pakeisti baudos bausme arba viešaisiais darbais, nustačius įpareigojimus.

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros (Mažeikiai) prokuroras Žilvinas Generauskas prašo nuteistojo A. I. advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą atmesti.

Dėl būtinosios ginties

3.1. Vadovaudamasis BK 28 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis būtinosios ginties sąlygas, tvirtina, kad jokių faktinių duomenų, patvirtinančių nukentėjusįjį A. K. kėsinusis kuriam nors iš kartu buvusių asmenų suduoti smūgius byloje nėra, o nesant kėsinimosi, nėra pagrindo ir teigti, jog kaltinamasis gynėsi ar gynė kitą asmenį. Versiją, kad A. K. norėjo smurtauti prieš I. A. ir dėl to jam sudavė, A. I. nurodė ir iškart po įvykio pas jį atvykusiems nukentėjusiojo iškviestiems policijos pareigūnams, galimai bandydamas pateisinti savo veiksmus, tačiau apklausiamas viso proceso metu jau neigė naudojęs bet kokį fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, teigdamas, kad nesudavė jam nė vieno smūgio. Tokių aplinkybių priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nenurodė ir nė vienas liudytojas. Tai, kad A. K. neatliko jokių veiksmų, kuriais kėsintųsi į kito asmens sveikatą, matyti ne tik iš jo paties, bet ir iš V. S., kuri akivaizdžiai liudijo A. I. naudai, parodymų, jog A. K. pradėjo jai grasinti ir ši jam sudavė antausį, o A. I. pradėjo jį varyti lauk iš jos namų, ji supykusi išmetė A. K. drabužius, o šis atsistojo ir išėjo. Tą aplinkybę, kad nukentėjusysis būtų bandęs suduoti smūgį I. A. ar pačiam A. I., išskyrus jį patį, atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė nei I. A., nei V. S.. Priešingai, kaip matyti iš bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, būtent A. K. buvo apkaltintas I. A. telefono ir pinigų pasisavinimu, iš jo buvo reikalaujama juos atiduoti, tik jo atžvilgiu buvo atliekami neteisėti veiksmai. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti apeliantą veikus būtinosios ginties sąlygomis.

3.2. Pažymi, kad priešingai apeliacinio skundo teiginiams, pasisakydamas dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio teismas įvertino rizikingą paties nukentėjusiojo elgesį, – tai, kad nukentėjusysis girtavo kartu su kaltinamuoju, buvo sunkaus girtumo laipsnio, dėl to ženkliai sumažino iš nuteistojo nukentėjusiajam priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų

3.3. Nepritaria apeliacinio skundo argumentams esą teismas neatribojo, kurie sužalojimai priskiriami apeliantui, o kurie galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis. Nurodo, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2024 m. birželio 13 d. specialisto išvadoje Nr. G 636/2024 (04) konstatuota, jog A. K. nustatyti sužalojimai: nosies kaulų lūžis, kairės ausies būgnelio trauminis plyšimas, žaizda plaukuotoje galvos dalyje, poodinė kraujosruva dešinėje pakaušio pusėje. Nukentėjusysis nurodė, kad žaizda galvoje jam buvo padaryta V. S. sudavus stikline į galvą, todėl A. I. šis sužalojimas nebuvo inkriminuotas. Kitus sužalojimus nukentėjusysis nuosekliai viso proceso metu teigė patyręs būtent A. I. jį mušant ir spardant, t. y. tiesioginių smūgių pasekoje. Todėl pagal minėtą specialisto išvadą, jog nosies kaulų lūžis ir kairės ausies būgnelio trauminis plyšimas, dėl kurių A. K. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, labiausiai tikėtina buvo padaryti tiesioginių trauminių poveikių pasėkoje, galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, nesant jokių duomenų apie kitas aplinkybes, kuriomis galėjo būti sužalotas nukentėjusysis, įvertinus visus bylos duomenis, teismui nebuvo jokio pagrindo manyti, kad atskiri sužalojimai atsirado kitomis aplinkybėmis, nei buvo nustatyta ar buvo padaryti ne nuteistojo veiksmais.

Dėl bausmės

3.4. Skirdamas bausmę A. I. teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad jo padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai, nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei būdamas recidyvistu, yra teistas už smurtinį nusikaltimą. Taigi parinkdamas bausmės rūšį A. I. ir nustatydamas jos trukmę teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir pagrindė savo sprendimą. Todėl skirti nuteistajam švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę – baudą arba viešuosius darbus, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

5. Apeliaciniu skundu prašoma pakeisti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. balandžio 18 d. nuosprendį A. I. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, nes neteisingai paskirta bausmė. Vis dėlto, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu, prašoma nuteistojo A. I. veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį arba jos ribų viršijimą, arba šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia ir, vadovaujantis BK 62 straipsniu, paskirti jam švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę, nesusijusią su realiu trumpalaikiu laisvės atėmimu. Taigi esminiai skundo argumentai dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra susiję įrodinėjant būtinosios ginties instituto egzistavimą šioje byloje.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, proceso šalių paaiškinimais teismo posėdyje, baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pripažino juos įrodymais bei tinkamai jais vadovavosi motyvuodamas savo sprendimą A. I. pripažinti kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Dėl įrodymų vertinimo

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų padarymas byloje yra išimtinai teismo, priimančio galutinį procesinį sprendimą byloje, kompetencija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra išdėstęs atvejus, kas laikytina esminiais BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, t. y. kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-193-648/2022, 2K-187-976/2023).

8. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje atlikta įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis vien tik nuteistojo ir jo gynėjo savaip pateikiama, bet objektyviais duomenimis pakankamai nepagrįsta, nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

9. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Šios nusikalstamos veikos sudėties būtinieji požymiai: veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, kaltė (pasireiškianti tiesiogine ar netiesiogine tyčia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141-976/2019).

10. Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad 2024 m. gegužės 14 d., apie 00.30 val. (duomenys neskelbtini) tarp nuteistojo A. I. ir nukentėjusiojo A. K. įvyko konfliktas. Išgertuvių metu be nukentėjusiojo ir nuteistojo namuose buvo taip pat neblaivios I. A. (nukentėjusiojo draugė) ir V. S. (nuteistojo sugyventinė). Pastarosios namuose ir vyko išgertuvės. Konflikto priežastis taip pat aiški – išgertuvių metu dingęs I. A. mobilusis telefonas su pinigais, užkištais už jo dėklo. Tačiau dėl esminių įvykio aplinkybių proceso dalyvių parodymai išsiskiria.

11. Nuteistasis A. I. viso proceso metu neigė naudojęs bet kokį fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Apklausiamas teisme dėl esminių įvykio aplinkybių tvirtino, kad tą vakarą išgertuvių metu jiedu su sugyventine (V. S.) išėjo pas jo tėvą, o grįžusiems I. A. pasakė, kad dingo jos telefonas. Sugyventinė pradėjo klausinėti jos, kur dingo telefonas, o jis išėjo į lauką parūkyti. Parūkęs pradėjo varyti A. K. lauk, nes šis pradėjo kelti balsą. Buvo aišku, kad niekas kitas negalėjo paimti I. A. telefono su pinigais, nes jie dviese buvo likę namuose. Antrą kartą pasakius, kad iškvies pareigūnus, A. K. išėjo lauk. Šiam išėjus, telefonas atsirado ten, kur jis sėdėjo. Jis A. K. nesudavė nė vieno smūgio, jo nespardė. Ar nukentėjusiajam sudavė jo sugyventinė V. S., jis nematė. Teigė nežinantis, kas sumušė A. K., šis buvo girtas, galėjo nuvirsti ir pats. Tvirtino nepamenantis ir to, ką pasakė atvykusiems policijos pareigūnams, galbūt norėjo pasakyti, kad be reikalo A. K. neuždavė, nes norėjo užduoti, galimai tąkart save apkalbėjo. Jo nuomone, nukentėjusysis nori gauti pinigų, nes neturi iš ko gerti. Ikiteisminio tyrimo metu A. I. davė analogiškus parodymus (t.2, b. l. 116–118).

12. Nuteistojo A. I. nurodytą įvykio versiją iš dalies patvirtina tik liudytoja V. S., kuri nurodė, kad grįžę su sugyventiniu A. I. namo, I. A. rado labai liūdną, beveik apsiverkusią, o paklausta, kas nutiko, ši parodė, kad nėra nei telefono, nei pinigų. Kadangi daugiau žmonių nebuvo, tai paklausė A. K., kur padėjo. Jis neprisipažino, todėl susiginčijo. Anot liudytojos, A. K. pradėjo jai visaip grasinti ir ji jam užmetė antausį. Stikline per galvą jam nesudavė. Tada sugyventinis A. I. pradėjo jį varyti lauk iš namų ir ji išmetė jo drabužius, o A. K. atsistojo ir išėjo. Toje vietoje, kur jis sėdėjo, liko I. A. telefonas ir pinigai. Paskambinusi I. A. mamai, jai viską atidavė, o po kokios valandos sulaukė ir policijos pareigūnų. Liudytojos teigimu, jokių muštynių nebuvo, nukentėjusysis galėjo susižaloti bet kur, nes pastoviai girtas vaikšto. O A. I. taip pat susinervinęs gali visko prišnekėti, supykęs gali apkalbėti ir save. Tuo tarpu iš liudytojos parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jai pareikalavus A. K. grąžinti paimtą telefoną su pinigais, šis jai pagrasino apnuodyti ožkas ir pan., dėl ko ji supykusi delnu sudavė jam į veidą, o jis, atsistojęs abiem rankomis sugriebė ją už pečių ir bandė stumti, dėl ko jos sugyventinis A. I. suėmė A. K. už rūbų ir išstūmė lauk iš namo (2 t., b. l. 33–35). Taigi liudytojos parodymai teisme ir ikiteisminio tyrimo metu yra skirtingi, vienu atveju nurodant, kad nukentėjusysis tiesiog išėjo iš namų, kai jam buvo liepta išeiti, kitu atveju tvirtinant, kad jos sugyventinis jį išmetė iš namų, suėmęs už rūbų atlapų, tačiau nė karto nenurodžius, kad to konflikto metu nukentėjusysis grasino ar bandė suduoti savo sugyventinei I. A.. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios liudytojos parodymus vertino kritiškai, juolab atsižvelgus į tai, kad liudytoja ir nuteistasis yra sugyventiniai, turi bendrą vaiką, o liudytojai taip pat buvo pareikštas įtarimas dėl smūgio bokalu/stikline nukentėjusiajam į galvą (ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu nutrauktas, nesurinkus pakankamai įrodymų), todėl liudytojos suinteresuotumas padėti A. I. išvengti baudžiamosios atsakomybės yra akivaizdus. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo šios liudytojus parodymus vertinti kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nes jų nepatvirtina ir jokie kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys.

13. Būtent nukentėjusiojo A. K. parodymai viso proceso metu išliko nuoseklūs ir vienareikšmiški. Apklausiamas teisme jis nurodė, kad pritrūkus alkoholio kiti trys sugėrovai išvažiavo jo nupirkti dar, o grįžęs A. I. pradėjo šaukti ant jo, kad šis atiduotų telefoną su pinigais. Atsakius, kad nieko neėmė, A. I. kambaryje pradėjo jį spardyti, sėdinčiam ant lovos spyrė į galvą, nosį, ausį daug kartų, gal 10-15, gal ir daugiau, jis apsipylė kraujais, ant žemės nenuvirto, tik atsilošė. Bandė stotis, bet nuo spyrių vėl atsisėsdavo. Visi smūgiai buvo koja, A. I. tuo metu avėjo „kroksus“. Nukentėjusysis nurodė nesigynęs, nes pats buvo probuojamas. Jam išeinant V. S. dar praskėlė jam galvą bokaliuku. Jo draugė į muštynes nesikišo, bet turėjo tai matyti. Nors pats buvo neblaivus, bet labai gerai atsimena kiekvieną smūgį. Iš namų jo neišleido, kol neatsirado telefonas, o šį rado mašinoje su visais pinigais. Išėjo apie vidurnaktį ir nuėjo pas kaimyną K. B., gyvenantį kitoje kelio pusėje, pasikviesti pagalbos, paskambinti į BPC. Kaimynui sakė, kas jį sumušė. Eidamas niekur nenugriuvo. Analogiškai esmines įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 43–45), savo parodymų laikėsi ir akistatų su A. I. ir V. S. metu (t. 2, b. l. 67–70, t. 1, b. l. 61–64, 85–89).

14. Nukentėjusiojo parodymus apie įvykio aplinkybes ir jam padarytus sužalojimus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytojas K. B. apklausiamas teisme nurodė, kad tą naktį kažkas pabeldė į jo namų langą ir pažiūrėjęs pamatė ten nukentėjusįjį A. K.. Išėjęs laukan pastebėjo, kad šis buvo visas kruvinas ir prašė paskambinti į policiją. A. K. pasakė, kad jį sumušė kaimynai. Jis neįvardijo kurie, bet rankos mostu parodė į A. I. namų pusę. Surinkęs telefonu „112“, padavė jam telefoną kalbėti pačiam. A. K. telefonu pranešė, kad įvykis įvyko (duomenys neskelbtini), t. y. nurodė A. I. adresą. Atvykus GMP ir policijai, nukentėjusysis išėjo iš jo kiemo jų link. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojo parodymai buvo analogiški, o dėl nukentėjusiojo sužalojimų jis nurodė ir tai, kad jo veidas buvo kruvinas, kraujas galimai bėgo iš galvos, šis dar jam pasakė „mane apdirbo kaimynai“. O į klausimą, kurie kaimynai, šis ranka nurodė į namą, kuriame gyvena A. I. ir V. S. (2 t., b. l. 122–125). 2024 m. gegužės 28 d. Kitų objektų apžiūros protokolu apžiūrėtas ir teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme perklausytas nukentėjusiojo skambučio į BPC garso įrašas, kuriame užfiksuota, kad 2024 m. gegužės 14 d., apie 00.40 min. paskambinęs vyras, prisistatęs A. K., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, prašo pagalbos adresu (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad neseniai, prieš penkias minutes buvo sumuštas, visas sudaužytas, suspardė koja, kraujuoja iš burnos, nosies, iš veido, o sudaužė draugas (t. 1 t., b. l. 195–198, laikmena prie bylos II tomo viršelio).

15. Tokios nukentėjusiojo nurodytos įvykio aplinkybės užfiksuotos ir į įvykį atvykusios Telšių AVPK Telšių r. PK reagavimo skyriaus vyresniosios tyrėjos I. P. 2024 m. gegužės 14 d. tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad atvykus nurodytu adresu akivaizdžiai neblaivus (nustatytas 2,98 promilių girtumas) pranešėjas A. K. paaiškino, kad išgertuvių metu kilus žodiniam konfliktui jį sumušė pažįstami A. I. ir jo sugyventinė V. (S.). Pranešėjas teigė, jog A. I. jam sudavė ne mažiau 20 smūgių kumščiu į veido sritį, o jo sugyventinė trenkė į galvą stikline, kiek kartų, negalėjo nurodyti. Atvykę GMP medikai pranešėją išvežė į VšĮ (duomenys neskelbtini) priėmimo skyrių. Nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), kur vyko išgertuvės, rasti neblaivūs A. I. (nustatytas 1,14 promilės girtumas), jo sugyventinė V. S. (nustatytas 1,44 promilės girtumas) bei neįgali (kurčnebylė) jų pažįstama I. A.. Pastarieji nurodė, kad dar dienos metu A. K. buvo paėmęs I. A. mobilaus ryšio telefoną bei pinigus, dėl ko ir kilo konfliktas išgertuvių metu. A. I. paaiškino, kad išgertuvių metu A. K. tapo agresyvus, norėjo smurtauti prieš I. A., o jis ją užstojo ir pripažino sudavęs A. K. (1 t., b. l. 9–12). Dar detalesnė įvykio informacija užfiksuota policijos pareigūnų nešiojamais vaizdo registratoriais, kurių 3 vaizdo įrašai apžiūrėti 2024 m. gegužės 24 d. apžiūros protokolu. Iš vaizdo ir garso įrašų apžiūros matyti, kad iškvietimo vietoje A. K. veide, po nosimi buvo matyti patekėjusio kraujo likučių, į pareigūnų klausimus šis paaiškino, kad jį sudaužė, iš kojų išvertė, mušė su stikline, spardė 20 kartų A. I.. Tuo tarpu A. I. įvykio vietoje nurodė, kad A. K. pradėjo triukšmauti, norėjo suduoti I. A., todėl jis ją užstojo, liepė jam išeiti ir sudavė, t. y. porą kartų jį išvertė ir parodė vietą virtuvėje, kur tai padarė (t. 1, b. l. 186–190, laikmena prie bylos II tomo viršelio). Pastebėtina, kad pareigūnės tarnybiniame pranešime nukentėjusiojo patirti smūgiai į galvą užfiksuoti kaip padaryti kumščiu, tuo tarpu vaizdo registratoriumi užfiksuota nukentėjusįjį sakant, jog patyrė 20 spyrių koja. Šis netikslumas paaiškintinas rašymo apsirikimu ir laikytina, jog teisinga informacija yra užfiksuota vaizdo ir garso įraše iš įvykio vietos. 2024 m. gegužės 14 d. Įvykio vietos apžiūros protokolu nustatyta ir apžiūrėta įvykio vieta – gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 9–12).

16. Nukentėjusiojo patirtų sužalojimų padarymo laiką, aplinkybes, pobūdį ir mastą objektyviai patvirtina byloje pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2024 m. birželio 13 d. specialisto išvada Nr. G 636/2024 (04), kurioje, be kita ko, užfiksuota, jog A. K. nustatyti nosies kaulų lūžis ir kairės ausies būgnelio trauminis plyšimas, sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą, labiausiai tikėtina buvo padaryti tiesioginių trauminių poveikių pasekoje, galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir laiku, ne mažiau trijų trauminių poveikių pasekoje (t 1., b. l. 151–152). Šie specialisto išvados duomenys bei kiti byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai neabejotinai paneigia argumentą, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats ir patvirtina būtent A. I. sužalojus nukentėjusįjį A. K.. Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. I. veiksmuose nustatyti visi BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai ir jis skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo kaltės, neatsižvelgė į nuteistojo nurodytus veiksmų motyvus, dėl kurių galimai ir sužalojo nukentėjusįjį, t. y. nepaneigta, kad konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis – būtent A. K. ketino smurtauti prieš savo sugyventinę I. A., dėl ko A. I. jį sulaikė. Todėl net jei ir buvo panaudotas fizinis smurtas ar kitokie pertekliniai fiziniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu, tai nuteistasis tokių veiksmų ėmėsi veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, viršydamas jos ribas. Tačiau su tokiais skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Atsižvelgiant į byloje keliamą būtinosios ginties klausimą, apžvelgtinos esminės nuostatos, susijusios su minėto instituto taikymu.

18. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 dalis). Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024).

19. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, BK 28 straipsnio nuostatos A. I. atžvilgiu netaikytos pagrįstai, nes byloje nenustatyta, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo versijos, kad A. K. visų pirma norėjo smogti savo sugyventinei I. A., o po to ir nuteistajam, nepatvirtina nė vienas iš įvykį mačiusių liudytojų, nei jokie kiti bylos duomenys. Liudytoja I. A., nors ir apklausta teismo posėdyje, negalėjo nurodyti jokių aplinkybių, susijusių su jos telefono dingimu ir kilusiomis muštynėmis, nes nieko neprisiminė dėl girtumo. O liudytoja V. S. aiškino priešingai, esą nukentėjusysis puolė ją pačią, dėl ko A. I. jį išmetė lauk, suėmęs už rūbų atlapų. Taigi jokios akivaizdžios grėsmės ar pavojingo kėsinimosi I. A. ar juo labiau A. I. atžvilgiu iš nukentėjusiojo pusės tuo metu nebuvo, jiems nukentėjusysis jokių smūgių nesudavė, sužalojimų nepadarė, tokių byloje neužfiksuota. Priešingai, šio įvykio metu nukentėjo tik A. K., kuriam nustatyti objektyvūs sužalojimai. Tai, kad būtent nuteistasis padarė nukentėjusiajam byloje nustatytus sužalojimus, be visų šios nutarties 13–16 punktuose išvardintų įrodymų, iš dalies patvirtino ir pats A. I., į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams aiškiai nurodęs, kad sudavė A. K., t. y. porą kartų jį „išvertė“, kas buvo užfiksuota vaizdo registratoriumi. Tuo tarpu vėlesni nuteistojo tvirtinimai esą tąkart save apkalbėjo, norėjo pasakyti visai kitaip ar liudytojos V. S. parodymai, kad supykęs sugyventinis gali save apkalbėti, visiškai neįtikimi ir teismo išvadų nekeičia. Nustatytos įvykio aplinkybės nesuteikia pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti nei kaip būtinąją gintį, nei kaip jos ribų peržengimą ar pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kaip to prašoma apeliaciniu skundu.

20. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas neįvertino aplinkybių, užfiksuotų policijos pareigūnės I. P. tarnybiniame pranešime ir pareigūnų vaizdo registratoriais, specialisto išvados duomenų dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų padarymo 3 trauminiais poveikiais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais, kadangi visi minimi duomenys skundžiamame nuosprendyje yra išsamiai išnagrinėti ir įvertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek ir visumoje, dėl jų pasisakyta ir šioje nutartyje. Pažymėtina ir tai, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą lėmę sužalojimai, specialisto išvados duomenimis, nukentėjusiajam labiausiai tikėtina padaryti ne trijų, kaip teigiama skunde, o ne mažiau trijų trauminių poveikių pasekoje.

21. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neatribojo ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, kurie iš jų galėjo būti padaryti nuteistojo, o kurie galimai V. S., nes nukentėjusysis nurodė, kad jo atžvilgiu smurtavo ir pastaroji. Dėl šio skundo argumento pažymėtina, kad nuteistajam nebuvo pareikštas kaltinimas sudavus nukentėjusiajam smūgį bokaliuku/stikline, ką nukentėjusysis nurodė padarius V. S., kurios atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros 2024 m. spalio 17 d. nutarimu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 18–21). Todėl šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

22. Atsižvelgdama į visus anksčiau išdėstytus, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog A. I. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisėtas. Priešingai nei tvirtinama nuteistojo apeliaciniame skunde, jo kaltė yra pilnai įrodyta, BK 28 straipsnio nuostatos netaikytos pagrįstai, nenustačius, jog nuteistajam ar kitam asmeniui grėsė pavojingas, akivaizdus bei realus kėsinimsis, suteikiantis teisę į būtinąją gintį. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK normas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Dėl bausmės

23. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma, įvertinus bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir BK 62 straipsnio nuostatas, skirti nuteistajam A. I. švelnesnę – su trumpalaikiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, t. y. baudą arba viešuosius darbus.

24. Skundžiamu nuosprendžiu A. I. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kurio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki trejų metų. A. I. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė – 60 parų areštas, kuri, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, visiško sudėjimo būdu subendrinta su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. spalio 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme – 18 MGL dydžio (900 Eur) bauda, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 60 parų areštas ir 18 MGL dydžio (900 Eur) bauda.

25. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020). Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-209-222/2018, 2K-1-719/2020, 2K-115-303/2022).

26. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. I. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, A. I. asmenybę bei kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Vertinant A. I. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio už padarytą nusikalstamą veiką pagrįstumą, matyti pirmosios instancijos teismą įvertinus tai, kad A. I. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), nusikaltimą padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Todėl padarė išvadą, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta paskyrus jam arešto bausmę (BK 55 straipsnis, 61 straipsnio 2 dalis).

27. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi bausmei skirti ir individualizuoti reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. I. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Įvertinus nuteistojo asmenybę (nevedęs, Sodros duomenimis, oficialiai nedirba nuo 2011 m., duomenų apie jo gaunamas oficialias pajamas byloje nėra, per pastaruosius penkerius metus daug kartų baustas administracine tvarka už įvairius administracinius nusižengimus, daugiausia – KET pažeidimus, paskirtų baudų nemoka, yra galiojančių administracinių nuobaudų), taip pat duomenis apie jo ankstesnius teistumus (anksčiau teistas tris kartus už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamas veikas, numatytas BK 281 straipsnio 7 dalyje, 281¹ straipsnio 1 dalyje, 243 straipsnyje, iš kurių kartą – už nusikaltimą žmogaus sveikatai, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje), ankstesniais teismų sprendimais nuteistajam paskirtos švelnesnės bausmės (bauda, laisvės apribojimas, areštas, kurio vykdymas atidėtas) jo elgesiui teigiamos įtakos nepadarė, naują tyčinį nusikaltimą padarė teistumui pagal ankstesnį teismo sprendimą – Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. liepos 7 d. teismo baudžiamąjį įsakymą dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo neišnykus, taip pat į byloje nustatytas dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, padaryta žala byloje nėra atlyginta, darytina išvada, kad nuteistajam paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu, laikytina tinkamai individualizuota, proporcinga nuteistojo asmenybei bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas, skiriama bausmė turi jį paveikti ir sulaikyti nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudaryti nebaudžiamumo iliuziją.

28. Skundžiamu nuosprendžiu A. I. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė tinkamai subendrinta, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, su Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. spalio 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme – 18 MGL dydžio (900 Eur) bauda, ir nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 60 parų areštas ir 18 MGL dydžio (900 Eur) bauda. Bendrindamas bausmes teismas tinkamai taikė BK 64 straipsnio nuostatas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nagrinėjamą nusikaltimą veiką A. I. padarė neatlikęs Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. spalio 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirtos bausmės.

29. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. I. paskirta bausmė už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nėra per griežta. Pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimą, taikė tinkamai, paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė atitinka bausmės paskirtį. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai šios išvados nekeičia.

Dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo

30. Nuteistojo A. I. gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis apeliaciniu skundu prašo nuteistajam paskirtą bausmę sušvelninti vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Teisėjų kolegija šį nuteistojo gynėjo prašymą atmeta.

31. Sprendžiant švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą, visų pirma turi būti nustatyta BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų visuma. BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu: 1) kaltininkas išlaiko asmenį su negalia ar sunkia liga sergantį asmenį ir nebūtų kam jo prižiūrėti arba 2) kaltininkas išlaiko mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties arba įsakymo vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo A. I. taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatas, kadangi nėra nustatytos būtinosios, įstatyme įtvirtintos šio straipsnio taikymo sąlygos. A. I. savo noru neatvyko ir nepranešė apie padarytą veiką, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. rugpjūčio 29 d. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nenustatyta ir nė viena BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punkte nurodyta aplinkybė, būtina šiam straipsniui taikyti. Todėl nėra jokio pagrindo nuteistojo A. A. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnį ir skirti jam švelnesnę nei inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytą bausmę.

Dėl 75 straipsnio nuostatų taikymo

33. Nors apeliaciniu skundu nėra prašoma A. I. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jam paskirtos arešto bausmės vykdymą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad skundu prašoma sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, aptartinas ir šio instituto taikymas, juolab, kad pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu apskritai nepasisakė.

34. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Nors skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. I. paskirtos bausmės rūšis atitinka formaliąją bausmės vykdymo atidėjimo sąlygą, tačiau svarbu pažymėti, kad egzistuoja ir vertinamoji sąlyga, pagal kurią bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis). Nustatęs formalųjį pagrindą bausmės vykdymui atidėti, teismas turi teisę, bet ne pareigą, atidėti paskirtos bausmės vykdymą, o sprendžiant šį klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe.

35. Baudžiamasis įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2022). Aukščiau aptarti duomenys (27 p.), neigiamai charakterizuojantys nuteistąjį, jo padaryto nusikaltimo pobūdis ir pavojingumas leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad nuteistasis sistemingai pažeidinėja įstatymus, nėra linkęs keisti savo nusikalstamu elgesiu pagrįsto gyvenimo būdo, jam paskirtos bausmės nepadarė reikiamos įtakos ir nesustabdė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam galėtų būti pasiekti be realaus arešto bausmės atlikimo.

Dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių

36. Apeliaciniame skunde civilinio ieškinio išsprendimo klausimas keliamas tik tuo aspektu, kad nustačius byloje A. I. veikus būtinosios ginties sąlygomis, nukentėjusiojo A. K. civilinio ieškinio tenkinimas iš dalies laikytinas nepagrįstu.

37. Skundžiamu nuosprendžiu visiškai tenkintas Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 252,12 Eur žalos atlyginimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui bei iš dalies tenkintas nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys – jo naudai priteista 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kadangi Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio klausimo nuteistojo gynėjas neginčija, apeliacinės instancijos teismui dėl jo išsprendimo taip pat jokių abejonių nėra, toliau pasisakytina dėl nukentėjusiajam A. K. priteistinos turtinės ir neturtinės žalos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis A. I., su nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio reikalavimais nesutiko, motyvuodamas tuo, kad ieškinys nepagrįstas jokiais duomenimis, apeliaciniame skunde ieškinį ginčija tuo aspektu, kad dėl patirtų sužalojimų kaltas pats nukentėjusysis.

38. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalį, žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis).

39. Byloje nukentėjusysis A. K. pareiškė civilinį ieškinį 3000 Eur žalai atlyginti, kurią sudaro 200 Eur turtinė žala už išlaidas, patirtas kelionėms pas gydytojus, pirktus vaistus, ir 2800 Eur neturtinė žala už patirtą skausmą, nepatogumus, pasunkėjusį kvėpavimą miegant, jaučiamą galvos svaigimą, baimę ir nerimą (t. 1, b. l. 73–78). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu netenkino nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalyje dėl jam padarytos turtinės žalos, kadangi į bylą nebuvo pateikta jokių tokias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos sprendimu dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo.

40. Nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys dalyje dėl jam padarytos 2800 Eur neturtinės žalos skundžiamu nuosprendžiu tenkintas iš dalies – nukentėjusiojo naudai priteistas 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis dėl patirto nosies kaulų lūžio, kairės ausies būgnelio trauminio plyšimo, žaizdos plaukuotoje galvos dalyje, poodinių kraujosruvų dešinėje pakaušio pusėje, patyrė fizinį skausmą ir nepatogumus, dvasinius ir emocinius išgyvenimus. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, patirto sužalojimo sunkumą, jo pasekmes, emocinius išgyvenimus, taip pat rizikingą paties nukentėjusiojo elgesį – girtavo kartu su kaltinamuoju, buvo sunkaus girtumo laipsnio, dėl ko jo paties elgesys taip pat įtakojo žalos atsiradimą, teismas sprendė, kad nukentėjusiajam iš A. I. priteistina 700 Eur neturtinė žala.

41. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Aptariamo straipsnio antrojoje dalyje, be kita ko, nurodyti ir kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252-697/2020, Nr. 2K-227-697/2022). Teismų praktikoje pripažįstama, kad absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju vienas esminių neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų yra veikos padariniai. Vis tik, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitų ignoruoti – kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, atitinkantį situaciją neturtinės žalos atlyginimo dydį. Svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kaip įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-140/2012, Nr. 2K-227-697/2022).

42. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad neturtinė žala nukentėjusiajam A. K. padaryta dėl nuteistojo A. I. nusikalstamų veiksmų, todėl teisėjų kolegijai abejonių dėl jo pareigos atlyginti šią žalą nekyla. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, teismui nekilo abejonių, kad A. K. patyrė skausmą, po kurio sekė gydymo procesas, nukentėjusysis patyrė ir reikšmingus neigiamus išgyvenimus, atsižvelgė ir į paties nukentėjusiojo elgesį nusikalstamos veikos metu – girtavo kartu su kaltininku, jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,98 promilių, kas savaime didina konflikto riziką ir sudarė pagrindą mažinti nukentėjusiojo prašomą priteisti sumą iki 700 Eur. Nors kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 1 000 Eur iki 4 000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-221-648/2016, 2K-21-942/2016, 2K-139-895/2017, 2K-24-895/2017, 2K-36-895/2017, 2K-291-942/2018, 2K-289-693/2019, 2K-105-222/2019, 2K-85-594/2024), tačiau šiuo konkrečiu atveju, įvertinusi paties nukentėjusiojo A. K. neatsakingą elgesį (girtavo kartu su nuteistuoju, nors jam pačiam taikomos probacijos sąlygos (paties teigimu), nustatytas sunkus girtumo laipsnis), taip pat nuteistojo turtinę padėtį ir realias galimybes atlyginti priteistą žalą (nedirba ilgą laiką, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, duomenų apie kokias nors gaunamas pajamas byloje nėra), teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam A. K. priteista 700 Eur suma neturtinei žalai atlyginti atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ją dar labiau mažinti ar iš viso nepriteisti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo, kadangi nenustatyta, jog nuteistasis A. I. nukentėjusįjį nesunkiai sužalojo veikdamas būtinosios ginties situacijoje. Esant šioms aplinkybėms nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos nukentėjusiajam priteisimo paliktina nepakeista.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. balandžio 18 d. nuosprendį palieka nepakeistą ir nuteistojo A. I. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinio skundo netenkina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. I. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.