Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 23S132385, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760200534, galiojantis iki 2023 m. rugsėjo 23 d. (Sprendimas 1), ir 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. 23S133153, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugpjūčio 18 d. iki 2028 m. rugpjūčio 17 d. (Sprendimas 2), teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovui iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą naujai įforminti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimo 1 teisėtumą ir pagrįstumą, akcentuoja, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, įskaitant numatytąjį šios straipsnio dalies 14 punkte – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

23. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 4 dalyje (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų (nagrinėjamu atveju aktuali institucija – VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų (nagrinėjamu atveju aktualios institucijos – VSD) išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 25 straipsnyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) nustatyta, kad užsieniečiams išduodami šie leidimai gyventi: 1) leidimas laikinai gyventi; 2) leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

24. LVAT praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir/ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)). Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

26. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr. EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)).

27. Atsakant į bylos proceso šalių argumentus dėl nagrinėjamam ginčui aktualios LVAT praktikos, akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymų 33 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kaip ne kartą konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT išplėstinės kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3147-662/2019), teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų, iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas); taigi tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė.

28. Primintina, kad pirmosios instancijos teismas, prieidamas prie išvados, jog vien faktas, kad pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) departamente, nesant jokių kitų papildomų indikacijų, šiuo atveju nebuvo pakankamas pagrindas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės valstybei egzistavimą ir tokio vertinimo nepaneigia VSD pateikta bendro pobūdžio informacija apie Rusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus, akcentavo LVAT praktiką 2023 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 (dėl asmens, kuris 2000–2002 m. dirbo (duomenys neskelbtini) karinio dalinio darbų vykdytoju (karinis laipsnis – vyr. leitenantas)), 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023 (dėl asmens, kuris 1990–2001 m. tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje (dirbo lėktuvų techniku)), 2023 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023 (dėl asmens, kuris 2009–2011 m. tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje (dirbo vairuotoju ir vežiojo maisto produktus)) ir 2023 m. spalio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023 (dėl asmens, kuris 2002–2008 m. tarnavo (duomenys neskelbtini) įstaigoje). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų praktika, kuria šiuo aspektu vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nepagrindžia nurodytos teismo išvados, nes skiriasi nagrinėjamos bylos ir nurodytų bylų faktinės aplinkybės (užimtos pareigos, laikotarpiai, praėję nuo darbo arba tarnybos atitinkamoje institucijoje, gyvenimo Lietuvoje laikotarpiai, socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir pan.). Taigi, trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi teismų praktika, yra pagrįsti.

29. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad nagrinėjamai bylai yra aktualios LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2407-789/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023, 2023 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023 ir 2023 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2304-822/2023. Dėl LVAT 2023 m. lapkričio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2407-789/2023, kuri nebuvo aptarta anksčiau, pažymėtina, jog šioje byloje kilo ginčas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo asmeniui, kuris 2001–2004 metais tarnavo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje (dalį laiko, kaip šauktinis), byloje taip pat buvo kitų individualių aplinkybių, todėl nurodytoje byloje išnagrinėta situacija neatitinka konkrečios pareiškėjo situacijos.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde išvardija daug LVAT praktikos bylose, kurių faktinės aplinkybės vienokiais ar kitokiais aspektais yra panašios nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms. Trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai akcentuoja LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023, kurioje buvo vertinamas Migracijos departamento sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, kuris 2009–2013 metais (duomenys neskelbtini) departamento mokymo centre dirbo vairuotoju, pagrįstumas ir teisėtumas. Šioje nutartyje LVAT vertino, kad faktas, jog užsienietis dirbo (duomenys neskelbtini) departamente, pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, kad jis gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis (duomenys neskelbtini) valdžios užduotis.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, įvertinusi Sprendime 1 ir VSD išvadoje išdėstytas aplinkybes, su tuo susijusius į bylą pateiktus viešai prieinamus įrodymus, sprendžia, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, VSD išvadoje pateikta informacija ir Sprendime 1 išdėstyti motyvai yra pakankami spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), nes jis 2009–2011 metais dirbo elektros įrangos montuotoju (duomenys neskelbtini) departamente.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikti įrodymai (apie teikiamą paramą organizacijos, kovojančioms prie esamą (duomenys neskelbtini) režimą, darbdavio charakteristika ir kt.) nepaneigia kompetentingos valstybės institucijos – VSD – padarytų išvadų apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui: pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) departamente, privalėjo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui; (duomenys neskelbtini) valdžios įstaigose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys; VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi, jis gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, jog jis privalėjo dirbti toje vietoje, kurioje buvo paskirtas, jis nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių objektyvių įrodymų apie savo darbo (duomenys neskelbtini) departamente pradžios ir pabaigos aplinkybes.

34. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai (darbas karinės pramonės įmonėje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėjas esant kitokiai geopolitinei situacijai (2009–2011 m.) dirbo (duomenys neskelbtini) departamente, t. y. gan seniai, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitais karinės arba karinės pramonės subjektais yra išnykusi. Taigi laikytini pagrįstais VSD teiginiai, jog, turėdamas leidimą gyventi Lietuvoje, pareiškėjas gali būti išnaudotas (duomenys neskelbtini) žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas (duomenys neskelbtini) valdžiai asmuo, dėl ko ji kelia grėsmę valstybės saugumui.

35. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl jo teisės būti išklausytam ir gero administravimo principo pažeidimo, akcentuoja, kad nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 41 straipsnis yra adresuotas Europos Sąjungos institucijoms, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas Europos Sąjungos teisę, yra, be kita ko, nurodęs, kad, pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, teisės į gynybą paisymo principas yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas (žr., pvz., 2000 m. kovo 28 d. sprendimą Krombach, C‑7/98, EU:C:2000:164; 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą Sopropé, C‑349/07, EU:C:2008:746). Konkrečiau kalbant apie teisę būti išklausytam per bet kokią procedūrą, kuri yra viena iš minėto pagrindinio principo sudedamųjų dalių, pažymėtina, kad šiuo metu ji yra įtvirtinta ne tik Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą kiekvieno teismo procesą paisymas, bet ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą. Teisė būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai pareikšti savo nuomonę (žr., pvz., ESTT 2005 m. birželio 9 d. sprendimo Ispanija prieš Europos Bendrijų Komisiją, C‑287/02, EU:C:2005:368, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, EU:C:2011:853). Minėta teisė taip pat reiškia, kad administracija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją ir nurodžiusi išsamius sprendimo motyvus, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 21 d. sprendimą Technische Universität München, C‑269/90, EU:C:1991:438), nes pareiga nurodyti pakankamai išsamius ir konkrečius sprendimo motyvus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų suprasti, kodėl jo prašymas buvo atmestas, kildintina iš teisės į gynybą paisymo principo (žr., pvz., ESTT 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą M prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, Attorney General, C-277/11, EU:C:2012:744).

36. LVAT savo praktikoje taip pat laikosi nuostatos, kad gero administravimo principas yra ir Lietuvos teisės sistemos bendrasis teisės principas. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, inter alia (be kita ko, įskaitant), gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).

37. Kaip minėta, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam. Vis dėlto ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019).

38. Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)7 patvirtinto Gero administravimo kodekso 14 straipsnį, kuriame nurodyta, kad jeigu viešosios teisės reguliuojamas subjektas (angl. a public authority) ketina priimti individualų sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių subjektų teises, jis tokiems asmenims privalo suteikti galimybę pareikšti savo nuomonę per pagrįstą laikotarpį nacionalinėje teisėje numatytu būdu, jei reikia, padedant jų pasirinktam asmeniui, nebent tai akivaizdžiai nebūtina, su sąlyga, kad jiems prieš tai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę. Iš šios nuostatos matyti, kad teisė būti išklausytam siejama apskritai su galimybės pareikšti savo nuomonę atitinkamu klausimu sudarymu.

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde neginčija atsakovo nustatytų esminių faktinių aplinkybių, o savo teisės būti išklausytam pažeidimą grindžia tuo, kad, atsakovui neapklausus pareiškėjo prieš priimant Sprendimus, jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius, kad jis yra nusistatęs prieš esamą (duomenys neskelbtini) režimą, palaiko Ukrainą kare su Rusija. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas dar iki Sprendimų priėmimo (pvz., atsakydamas į klausimus Departamento klausimyne) buvo nurodęs Departamentui, jog jis nepalaiko esamo (duomenys neskelbtini) režimo, taigi, šie jo teiginiai nėra nauji. Tai, kad pareiškėjas kitaip vertina savo pateiktų dokumentų teisinę reikšmę, nepaneigia padarytų išvadų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjo pagrindinės administravimo procedūros nebuvo pažeistos (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

40. Vadovaudamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovo vertinimu, pateiktu Sprendime 1, kad pareiškėjas pripažintinas grėsmę valstybės saugumui keliančiu asmeniu, o jam išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Atsakovas, priimdamas Sprendimą 1, įvertino individualią pareiškėjo situaciją, be kita ko, tai, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje trukmę.

41. Departamentas Sprendimu 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Įvertinus šio sprendimo turinį, konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu. Sprendime 2 detaliai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir nustatyta, kad jo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir neilgalaikiai. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis tokių ryšių neturi. Sprendime 2 pažymėta, kad Departamentas priėmė Sprendimą 1 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Taigi, Sprendime 2 pakartotinai vertinta pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui bei individualios su pareiškėju susijusios aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Sprendimas 2 yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu 2 pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

42. Dėl kitų ginčo šalių argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, neteisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas yra atmetamas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo A. B. skundą.