Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui R. B., tretieji asmenys M. B., D. B., dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Atsiliepimo į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos

17. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą, kurį prašo pridėti prie bylos: transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės išrašo kopiją.

18. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kadangi šie rašytiniai įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu klausimu, jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, be to, atsakovas galėjo susipažinti su papildomai pateiktais dokumentais, prieštaravimų dėl jų pridėjimo nepateikė, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus ir vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, priima apelianto pateiktus naujus įrodymus, kad juos, esant būtinybei, galėtų vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Faktinės bylos aplinkybės

19. Byloje nustatyta, kad 2017 m. spalio 11 d. (duomenys neskelbtini) dėl H. D., kuris žuvo eismo įvykio metu, vairavusio atsakovui R. B. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės: (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei sužalota asmens sveikata. Minėto eismo įvykio metu transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. AB „Lietuvos draudimas“, veikdama ieškovės vardu, atsižvelgdama į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasi TPVCAPDĮ nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdama: dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimo bei nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdama atitinkamai 1 694,55 Eur ir 2 225,64 Eur dydžio draudimo išmokas; ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3 punkto nuostatas, kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtas 1 694,55 Eur ir 2225,64 Eur draudimo išmokas, iš viso – 3 920,19 Eur. „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialas, veikdamas ieškovo vardu (paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)), atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasis TPVCAPDĮ nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimo padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdamas 1 153,88 Eur dydžio draudimo išmoką; ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3 punkto nuostatas, kompensavo „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialui išmokėtą 1153,88 Eur draudimo išmoką.

20. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2018 m. vasario 23 d. nutarime (t. 2, b. l. 7–12) nurodyta, jog eismo įvykio kaltininkas yra H. D.. Minėtu nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) nutrauktas, nes eismo įvykio kaltininkas mirė.

21. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2018 m. vasario 23 d. nutarime užfiksuoti atsakovo parodymai (t. 2, b. l. 10). Nurodyta, kad atsakovas 2017 m. spalio 3 d. iš M. B. nusipirko automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) jis buvo registruotas V. S. (V. S.) vardu. Automobilis buvo techniškai tvarkingas, tik pabraižytas kėbulas ir nešvarus salonas. Ar automobilis buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, atsakovas nepamena. Tačiau, jis suprato, kad civilinės atsakomybės draudimas bus panaikintas buvusio automobilio savininko, nes tai yra normali ir protinga procedūra. Kadangi atsakovas nutarė automobilį perdažyti, po to išvalyti saloną ir tik po to juo naudotis, todėl į draudimo bendrovę nesikreipė ir neeksploatuojamo automobilio neapdraudė. Automobilį apdrausti civilinės atsakomybės draudimu planavo po jo visiško paruošimo eksploatacijai. Perdažius automobilio (duomenys neskelbtini) kėbulą, 2017 m. spalio 10 d. atsakovas automobilį paliko (duomenys neskelbtini) esančiame garaže salono išvalymui. 2017 m. spalio 11 d., po pietų, atsakovas sužinojo, kad jo automobilis (duomenys neskelbtini) pateko į eismo įvykį. Taip pat sužinojo, kad jo automobilis dingo iš garažo, tačiau asmuo, kuriam automobilis buvo paliktas salono valymui, negalėjo paaiškinti, kaip jis dingo. Atsakovas vėliau sužinojo, kad žmogus, kuriam buvo paliktas saugoti jo automobilis, jį be leidimo paėmė ir padarė eismo įvykį, kurio metu sužalojo kitus žmones, o vėliau ir pats mirė.

22. Iš Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2018 m. vasario 23 d. nutarime užfiksuoto liudytojo P. G. (P. G.) parodymų matyti (t. 2, b. l. 10–11), kad jis vykdo individualią veiklą, t. y., užsiima automobilių salonų valymu. Veiklą vykdo garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), P. G. ir H. D. darbiniai santykiai nesiejo. 2017 m. spalio 10 d. vakare į garažą, į (duomenys neskelbtini) atvyko R. B. ir paliko automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) automobilio salono valymui. Minėtas automobilis buvo išvalytas tą patį vakarą, tačiau jo salonas per naktį neišdžiūvo. 2017 m. spalio 11 d., apie 10.00 val., jis paskambino telefonu H. D. ir paprašė jo, kad jis ateitų ir prižiūrėtų garažą. Kadangi džiūvant automobilio salonui turi būti vėdinama patalpa, todėl garažo durys turėjo būti atviros. H. D. atvyko vienas ir pažadėjo pasaugoti garažą. Atvykęs H. D. jam pasirodė blaivus. P. G. juo pasitikėjo. Palikęs atvirą garažą ir jame esantį minėtą automobilį, išvažiavo. Automobilio (duomenys neskelbtini) užvedimo rakteliai buvo padėti garaže ant stalelio. Tą pačią dieną, apie 12.00 val., grįžęs į garažą, P. G. pamatė užrakintas duris ir kad garažo viduje nėra minėto automobilio bei H. D.. Skambino H. D. į mobiliojo ryšio telefoną, tačiau jis neatsiliepė, todėl nuvyko į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą parašyti pareiškimą dėl minėto automobilio vagystės. Iš budėtojų – policijos pareigūnų – sužinojo, kad šis automobilis pateko į eismo įvykį. Suprato, o vėliau ir sužinojo, kad H. D., savavališkai pasiėmęs minėtą automobilį (duomenys neskelbtini) padarė eismo įvykį, kurio metu buvo sužaloti kiti žmonės. Kaip įvyko eismo įvykis, kokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių priežasčių, nežino. Ar automobilis (duomenys neskelbtini) buvo techniškai tvarkingas, nežino, nes jis išvalė tik jo saloną.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, jog atsakovas, kaip automobilio savininkas, galimybę valdyti transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės; bylos duomenimis, neapdraustos transporto priemonės atsakovas neperdavė H. D. naudotis, šis jį užvaldė be savininko valios, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovui atsiranda atsakomybė pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

24. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl transporto priemonės savininko (atsakovo), neįvykdžiusio pareigos apdrausti jam priklausančią transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakomybės Biuro atžvilgiu, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes.

25. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus ir reikalavimus, teisėjų kolegija pasisako dėl skundžiamo teismo sprendimo.

Dėl skundžiamo sprendimo ne(teisėtumo)

26. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės savininko atsakomybę, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

27. CK 6.254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį; su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius reglamentuoja CK ir kiti įstatymai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reguliuoja TPVCAPDĮ.

28. TPVCAPDĮ nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reguliavimas suponuoja, kad pareigą apdrausti transporto priemonę turi transporto priemonės savininkas (atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo). Asmenys negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis). Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1dalis). TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė.

29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam įvykiui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog atsakovo atsakomybės pagrindas yra ne eismo įvykio, kuriuo padaryta žalos nukentėjusiajam, sukėlimas, o jo, kaip transporto priemonės savininko, pareigos drausti transporto priemonę nevykdymas, ir kad ši pareiga įtvirtinta ne deliktinę atsakomybę nustatančiose CK normose, o draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (konkrečiai – TPVCAPDĮ). Spręsdamas klausimą dėl atsakovo civilinės atsakomybės, pirmosios instancijos teismo padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus ir atsakomybės atsiradimo pagrindą, automobilio valdymo praradimas prieš savininko valią yra reikšminga aplinkybė sprendžiant ginčą.

31. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog TPVCAPDĮ nuostatos nenumato išimties transporto priemonės savininko atsakomybei prieš Biurą tuo atveju, jeigu eismo įvykis padaromas neteisėtai valdoma, tačiau įregistruota ir neapdrausta transporto priemone. Taip pat teigia, kad byloje surinkti įrodymai, priešingai negu mano pirmosios instancijos teismas, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad šiuo atveju atsakovas nebuvo ypač rūpestingas ir apdairus – ne tik piktybiškai nedraudė jam priklausančios įregistruotos transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, bet ir leido (sudarė visas galimybes) tretiesiems asmenims netrukdomai naudotis neapdrausta transporto priemone. Atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, nesiėmė aktyvių ir, esant susiklosčiusiai situacijai, protingų veiksmų, kuriais būtų siekiama realiai užkirsti kelią neteisėtai pasinaudoti jam priklausančia neapdrausta transporto priemone, o kartu – ir prielaidoms žalai atsirasti, jis negali išvengti solidarios (su neteisėtai transporto priemone užvaldžiusiu asmeniu) atsakomybės.

32. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovas, t. y., automobilio savininkas, neigia davęs sutikimą vairuoti automobilį kitam asmeniui.

33. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad transporto priemonė nuosavybės teise priklauso atsakovui ir kad nagrinėjamu atveju ši transporto priemonė nebuvo drausta privalomuoju draudimu, ir kad eismo įvykį sukėlė žuvęs H. D., o ieškovas turi regreso teisę dėl išmokos draudimo kompanijai.

34. CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmens turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą – atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamu atveju aktuali TPVCAPDĮ 4 straipsnyje įtvirtinta transporto priemonės savininko pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Ieškovas atsakovo civilinę atsakomybę kildina būtent iš šios pareigos pažeidimo.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu reglamentuojama speciali situacija, kai teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas praranda didesnio pavojaus šaltinio kontrolę dėl neteisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmų. Teisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kartu su neteisėtu didesnio pavojaus šaltinio valdytoju solidarioji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, jei teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl valdymo netekimo.

36. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, 6.246 straipsnio 1 dalyje, 6.248 straipsnio 3 dalyje, jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atlieka neteisėtus veiksmus arba nesilaiko reikalavimo elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir taip nesudarytų prielaidų atsirasti tokioms situacijoms, kad kiti asmenys galėtų užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo padaryti žalos, jis bus laikomas kaltu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, kartu ir dėl žalos atsiradimo (Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

37. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad faktinis didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (tiek teisėtas, tiek neteisėtas) atsako be kaltės. Tuo tarpu didesnio pavojaus šaltinio valdymą praradęs teisėtas valdytojas atsako tik nustačius jo kaltę dėl valdymo kontrolės praradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016). Todėl valdymą praradusio teisėto valdytojo civilinė atsakomybė nustatoma pagal bendrąsias deliktinės atsakomybės taisykles.

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žala nukentėjusiesiems buvo padaryta atsakovui nuosavybės teise priklausiusia neapdrausta transporto priemone. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2018 m. vasario 23 d. nutarimo duomenimis, automobilis (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paimtas nežinant savininkui (atsakovui). Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad H. D., neteisėtai paėmęs vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu nedraustą automobilį, jį vairavo neblaivus, pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis ir buvo apgadintos kitiems asmenims priklausančios transporto priemonės. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pateiktas Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2018 m. vasario 23 d. nutarimas vertintinas kaip rašytinis rodymas. Ieškovas nepateikė byloje kitų duomenų bei įrodymų, paneigiančių šį rašytinį įrodymą, – įsiteisėjusį nutarimą ir teismo išvadą, jog automobilis buvo užvaldytas neteisėtai. Taigi anksčiau aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, jog faktinis transporto priemonės valdytojas H. D. buvo užvaldęs transporto priemonę, su kuria buvo padaryta žala eismo įvykio metu, be asmens, tuo metu buvusio valdytojo, valios. Remiantis bylos duomenimis, galima spręsti, kad nuosavybės teisė nebuvo perduota ir priimta laisva valia, o neteisėtai užvaldžius transporto priemonę.

39. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, yra konstatavęs, jog solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) (conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2009). Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje tokie savarankiški kelių asmenų veiksmai buvo įvardyti kaip objektyvusis bendrininkavimas. Nustačius faktinį priežastinį ryšį, atitinkamai nustatomas teisinis kiekvieno iš asmenų veiksmų ir kilusių padarinių teisinis priežastinis ryšys, t. y., nustatoma, ar nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019). Taigi, net ir nustačius faktinį priežastinį ryšį, atsakomybė vienam iš asmenų gali būti netaikoma, jeigu nebus nustatytas teisinis priežastinis ryšys. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-764/2003). Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Tačiau netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014).

40. Pažymėtina, kad pareiga apdrausti transporto priemonę civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir neleisti kitiems asmenims naudoti nedraustos transporto priemonės nėra tokio pobūdžio pareiga, kurios pažeidimas turėtų įtakos eismo įvykio sukėlimui ir žalos kitiems asmenims atsiradimui. Net tuo atveju, jeigu eismo įvykio metu transporto priemonė būtų apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai nepašalintų kilusių neigiamų padarinių. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, automobilio, esančio asmens nuosavybėje, neapdraudimas valdytojų civilinės atsakomybės draudimu nesąlygoja solidarios atsakomybės už atsiradusią žalą, padarytą vairuojant šį automobilį, kadangi nagrinėjamu atveju žala padaryta ne transporto priemonės savininkui ja naudojantis, ir / ar ne transporto priemonės savininkui leidus naudotis jam priklausančia transporto priemone žalą padariusiam asmeniui (H. D.), todėl atsakovo veiksmai nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su automobilio patekimu į H. D. valdymą ir su šio asmens neteisėtais veiksmais padaryta žala.

41. Civilinėje teisėje pripažįstama, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK. 6.248 straipsnio 3 dalis). Vertinant atsakovo elgesį šioje situacijoje pagal atidaus ir rūpestingo žmogaus standartus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad atsakovo (automobilio savininko) elgesys šių standartų neatitiko. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs, sprendžia, kad atsakovas įrodė, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį (automobilį) prarado ne dėl savo, o kitų asmenų veiksmų (CPK 185 straipsnis), todėl šiuo atveju neegzistuoja civilinės atsakomybės sąlygų visetas, tarp jų atsakovo kaltė, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys.

42. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad savininkui praradus transporto priemonę dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės, egzistuoja aplinkybės, eliminuojančios transporto priemonės savininko turtinę atsakomybę.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

43. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, juos vertino atsietai nuo kitų byloje nustatytų aplinkybių, ignoravo specialiajame įstatyme – TPVCAPDĮ – įtvirtintas normas bei aktualią teismų praktiką. Nurodo, kad teismas nepasisakė dėl ieškovo nurodyto aktualių ESTT išaiškinimų (t. y., dėl ESTT 2019 m. birželio 20 d. sprendimo, priimto byloje C-100/18; dėl ESTT 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo, priimto byloje Nr. C-80/17).

44. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

45. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktiką). Taigi pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020).

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodytas ESTT 2019 m. birželio 20 d. sprendimas (priimtame byloje C-100/18) neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi jame buvo siekiama išsiaiškinti, ar 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta sąvoka „transporto priemonių eismas“ apima situaciją, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė, kuri naudojama pagal savo, kaip transporto priemonės, funkciją, užsidegė, taip sukeldama gaisrą, kurio priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema, o dėl jo buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro. Kitame apeliaciniame skunde nurodytame ESTT 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendime (priimtas byloje Nr. C-80/17) buvo aiškinamasi ar 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo su pakeitimais, padarytais 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog sudaryti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį privaloma, kai aptariama transporto priemonė vis dar yra įregistruota valstybėje narėje ir gali važiuoti, tačiau tik dėl jos savininko, kuris nebeketina jos vairuoti, sprendimo stovi pastatyta privačioje valdoje. Taip minėtame sprendime buvo sprendžiamas klausimas, ar 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo su pakeitimais, padarytais 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 1 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiama taikyti nacionalinės teisės aktų, kuriuose numatyta, jog toje nuostatoje nurodyta įstaiga turi teisę pareikšti ieškinį ne tik už įvykį atsakingam asmeniui arba asmenims, bet ir asmeniui, kuriam buvo taikoma pareiga sudaryti tos įstaigos dengiamą žalą padariusios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės sutartį, tačiau kuris tokios sutarties nesudarė, net jeigu už kelių eismo įvykį, per kurį buvo padaryta žala, to asmens civilinė atsakomybė nekyla. Taigi minėtame sprendime nors ir buvo sprendžiamas transporto priemonės savininko solidariosios civilinės atsakomybės kartu su transporto priemonės valdytojo klausimas, tačiau bylos faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei panašios į nagrinėjamos bylos.

47. Atmestini apelianto argumentai dėl įrodymų vertinimo. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

48. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje Nr.3K-3-171/2008).

49. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, iki galo ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto imperatyvo nepažeidė. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimų yra nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo

50. Apeliantas nurodo, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas, pareikšdamas ieškinį ir M. B., atliko netinkamus procesinius veiksmus. Teigia, jog ieškovas, prieš pateikdamas ieškinį, nežinojo ir negalėjo žinoti, jog 2017 m. spalio 11 d. eismo įvykio metu transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku buvo atsakovas. Jeigu atsakovas ir / ar M. B., ir / ar D. B. būtų elgęsi tinkamai ir laiku pateikę duomenis apie transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkų pasikeitimą VĮ „Regitra“ ar dar iki ieškovo kreipimosi į teismą būtų pateikę Biurui tinkamus ir patikimus įrodymus, pagrindžiančius, kas šiai bylai aktualaus eismo įvykio metu buvo tikrasis minėtos transporto priemonės savininkas, procesas teisme prieš M. B. ir D. B. nebūtų buvęs pradėtas, t. y., būtų buvę išvengta skundžiamu teismo sprendimu iš Biuro priteistų M. B. patirtų bylinėjimosi išlaidų.

51. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, ginčui aktualias teisės normas ir kasacinio teismo išaiškinimus, mano, kad yra pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

52. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas yra viena iš sudėtinių civilinio proceso dalių, kai siekiant užtikrinti tinkamą procesą yra atlyginamos teismo ir šalių turėtos išlaidos. Valstybė, įtvirtindama bylinėjimosi išlaidų dydžius ir jų atlyginimo tvarką, siekia išlaikyti tinkamą šalių interesų pusiausvyrą ir užtikrinti viešąjį interesą, užkertant kelią piktnaudžiavimui procesu ir sudarant sąlygas silpnesnėms šalims įgyvendinti teisę į teisingą teismą. Šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-248/2018). Vertindamas šalies procesinį elgesį teismas turi atsižvelgti, ar buvo galimybė šį ginčą spręsti neteisminiu keliu ir šalis juo pasinaudojo, ar šalis pagrįstai pradėjo procesą, t. y., ar kreipimosi į teismą metu ji tinkamai pasinaudojo visa jos turima ir jai prieinama informacija, ar pasirūpino tinkamu atstovavimu ir pateikė visus reikalingus įrodymus ieškiniui pagrįsti, ar buvo aktyvi, bendradarbiaujanti ir dėjo pastangas greitai ir teisingai išnagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020).

53. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Biuras į M. B. kreipėsi su pretenzijomis (2018 m. liepos 4 d. pretenzija dėl 3 379,52 Eur grąžinimo; 2018 m. rugpjūčio 28 d. pakartotine pretenzija dėl 3 379,52 Eur grąžinimo; 2018 m. rugpjūčio 29 d. pretenzija dėl 1 694,55 Eur grąžinimo; 2018 m. spalio 1 d. pakartotine pretenzija dėl 1 694,55 Eur grąžinimo). Pagrindžiančius dokumentus apie transporto priemonės pardavimą atsakovui (pirkimo–pardavimo sutartį) M. B. pateikė tik teismui. Kaip teisingai nurodo apeliantas, kad būtent M. B. pasyvumas, nereaguojant į jam pateiktas Biuro pretenzijas, nulėmė faktą, jog Biuras nebuvo supažindintas su esminėmis bylos aplinkybėmis – apie galimą transporto priemonės pardavimą atsakovui. Dėl šios priežasties ir M. B. buvo įtrauktas dalyvauti byloje bendraatsakiu.

54. Pažymėtina, kad Biuras, sužinojęs apie aplinkybę, kad dar iki šiai bylai aktualaus eismo įvykio, transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parduota atsakovui, patikslino ieškinį (pakeitė netinkamus atsakovus tinkamu) ir pateikė patikslintą ieškinį teismui. Ši aplinkybė turi reikšmės ieškovo procesinio elgesio vertinimui sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

55. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo procesinį elgesį lėmė atitinkamas M. B. elgesys, kuris turi reikšmės taikant CPK 93 straipsnio 4 dalį. M. B. privalėjo teikti įrodymus, pagrindžiančius faktą, kad jis nėra transporto priemonės savininkas. Kitu atveju M. B. galėjo ir turėjo numatyti riziką, kad ieškovas turės pagrindą jį laikyti transporto priemonės savininku ir jam kaip savininkui reikšti ieškinį TPVCAPDĮ pagrindu. Ši aplinkybė turi reikšmės ieškovo procesinio elgesio vertinimui sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą CPK 93 straipsnio 4 dalies pagrindu.

56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamoje sprendimo dalyje netinkamai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio 4 dalį ir nepagrįstai priteisė M. B. iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, dėl to yra pagrindas pakeisti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria M. B. priteistos bylinėjimosi išlaidos. Atitinkamai konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikintina ir klausimas išspręstas iš esmės, nepriteisiant M. B. iš ieškovo 250,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylos procesinės baigties

57. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio keisti ar naikinti ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo procesinių teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų priteisimą bei paskirstymą, aiškinimo ir taikymo yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepriteisiant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, M. B. bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

58. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

59. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

60. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 23 d. sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo dalį, kuria iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, M. B. priteista 250,00 Eur (du šimtai penkiasdešimt eurų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.